2013 ir 2014-ųjų metų sandūroje vyko įdomūs dalykai. Gruodžio 20 d. Lietuvos nacionalinis istorikų komitetas paskelbė laišką „Dėl Lietuvos tautos istorinės atminties įstatymo projekto". Lietuvos istorikų profesionalų bendruomenę vienijanti ir jai atstovaujanti institucija minėtame laiške, adresuotame Prezidentei, Seimui ir Vyriausybei, išreiškė susirūpinimą įstatymo projekte deklaruojamu siekiu įtvirtinti Lietuvoje „vieningą bendros istorijos praeities suvokimą" (iš įstatymo projekto „Aiškinamojo rašto"), kuriuo turėtų rūpintis Tautos istorinės atminties taryba.
Istorikų ir politikų keliai nuolat susikerta arba išsiskiria. Pastaroji tarpusavio sąveika vyksta istorijos politikos lauke, sukeldama diskusijas, įtampas ir, neretai, konfliktus. Kartais į šį lauką pabando įsibrauti ir kitų profesijų bei akademinių disciplinų atstovai siūlydami savitus receptus, ką reikėtų daryti su istorija, kokį naratyvą apie praeitį konstruoti, kaip juo indoktrinuoti visuomenę. Pastaruoju metu šiuos sudėtingus klausimus ėmėsi aktyviai spręsti politikai, sukurdami anksčiau minėto įstatymo projektą ir taip išprovokuodami diskusiją, kuri, esu įsitikinęs, privalėjo prasidėti anksčiau.
Taigi, istorikų laiškas susilaukė atsako. 2014 m. sausio 2 d. portale Delfi.lt buvo paskelbtas Vytauto Sinicos tekstas „Posovietiniai paradoksai: istorikai prieš Tautos istorinę atmintį". Straipsnio autorius apkaltino aktyviai kritikavusius įstatymo projektą istorikus, kad pastarieji paprasčiausiai bijo prarasti tiesos monopolį, todėl skleidžia dezinformaciją apie gražią bei prasmingą politikų iniciatyvą. Praeities tyrinėtojų „cecho" reakcijos į aptartą tekstą nereikėjo ilgai laukti. Sausio 7 d. Delfi publikavo Vasilijaus Safronovo straipsnį „Kas turi formuoti Tautos istorinę atmintį?"; sausio 9 d. internetinis dienraštis lrytas.lt paskelbė Dangiro Mačiulio straipsnį „Sakmė apie istorikų klastą".
Šiuo atveju apsiribosiu viena citata iš V. Safronovo straipsnio, kuri, mano nuomone, gerai išreiškia istorikų požiūrio į politikų iniciatyvų esmę: „Bet kuris viešojo atminimo ir atminimo kultūrų tyrinėtojas patvirtins, kad nėra ir tokio dalyko kaip „tautos atmintis" (…) Kaip jau minėta, ilgametė atminties tyrimų skirtingose pasaulio visuomenėse patirtis rodo, kad bet kokios šalies visuomenę sudaro skirtingas patirtis turinčios grupės, taigi skirtingų atsiminimų nešėjai, ir brandžiose visuomenėse šio bruožo nesistengiama pakeisti diegiant vieningus atminimo modelius visai pilietijai. Atvirkščiai, ugdant pilietinę santaiką, yra stengiamasi sudaryti sąlygas skirtingų atminčių polilogui."
Akivaizdu, kad įvairovės kuriamą vienovę saugantys praeities tyrinėtojai sunkiai suras bendrą kalbą su savo oponentais, kurių idealas – vienovė, panaši į slegiantį ideologinio gelžbetonio gabalą. Todėl tikėtina, kad atmosfera artimiausiu metu kais, diskusija plėtosis toliau, o „Literatūra ir menas" galbūt dar grįš prieš anksčiau įvardytų problemų svarstymo.
Žvilgsnis iš suinteresuotos nuošalės
Drįstu teigti, jog partizanų karo temą meninės vaizduotės sferoje XXI a. aktualizavo trys romanai: Mariaus Ivaškevičiaus „Žali" (2002), Mečio Laurinkaus „Elektra" (2011) ir Antano Šileikos „Pogrindis" (2012). Pastarojo romano autorius nežaidė postmodernistinių teksto konstravimo žaidimų, nesiūlė naujai interpretuoti herojų arba niekšų portretus, bet pademonstravo, kaip partizanų likimą mato žmogus, nutolęs nuo Lietuvos 6988 kilometrų atstumu (tokia distancija skiria Vilnių ir Torontą). Pastaroji distancija rašytojui atvėrė galimybę išvysti tai, ką, regis, buvome pamiršę, o būtent – „kruvinose žemėse" gyvenusių ir savo laisvę gynusių žmonių įstabius likimus, kurie kartais yra pernelyg raiškūs ar romantiški net romano puslapiams (paties A. Šileikos teigimu).
2013 metų gruodžio mėn. žurnale „Kultūros barai" buvo publikuotas pagal A. Šileikos pranešimą „Seniai seniai, toli toli – mažų šalių didelės istorijos", skaitytą 2013 m. rugsėjo mėn. Tartu kolegijoje Toronte, parengtas tekstas. Jame rašytojas samprotauja apie tai, ką reiškia rašyti apie Baltijos šalis (ir jų istoriją) Kanadoje ar bet kurioje angliškai kalbančioje šalyje.
Ieškodamas atsakymo į pastarąjį klausimą, A. Šileika visų pirma aptaria tris kliūtis, su kuriomis susiduria tie, kurie nori pasakoti Baltijos šalių istorijas: 1) esame žinomi nežinomieji; 2) tie, kas mus žino, dažnai nejaučia mums simpatijų; 3) Rytų Europa Vakarams atrodo svetima, keista, baugi.
Vėliau rašytojas pereina prie galimybių, kurias suteikia Baltijos šalių istorijos siužetai, aptarimo. Anot A. Šileikos, Lietuva yra atokus, todėl – egzotiškas kraštas, tačiau jame gyvenusių žmonių istorijos suteikia galimybę rašytojui prabilti apie universalias ir todėl kiekvienam skaitytojui (nesvarbu, kur jis gyvena) svarbias problemas. „…istorijos, kurias radau Lietuvoje arba kurios mane įkvėpė, yra vertos, kad būtų papasakotos, nes atskleidžia žmogaus laikyseną kritinėmis egzistencijos akimirkomis".
Tai – vienas baigiamųjų A. Šileikos teksto sakinių, padedančių susivokti, kuo mūsų liudijimai apie save pasauliui gali būti prasmingi ir svarbūs. Tereikia mokėti pasakoti. Norinčiųjų išgirsti šiuos pasakojimus, anot A. Šileikos, tikrai atsiras.
Palyginimas
Visuomenės ir kultūros kritikas Tomas Daugirdas savo tekste „Tuščia atmintis" (Naujasis Židinys-Aidai, 2005, Nr. 1–2) yra suformulavęs negailestingą verdiktą: „Iš tiesų nesame aptikę jokių aiškesnių prasminių šiuolaikinės valstybės sąsajų su prieškario Lietuva. Nesame iki galo įsisąmoninę, kas mūsų Lietuvą sieja su ana Lietuvos respublika, kokių klaidų norėtume išvengti ir kokius pasiekimus tęsti."
Pastarąją tezę galima plėtoti. Nemokėdami rasti arba kurti prasminių jungčių tarp dviejų Lietuvos valstybingumo tradicijų mes dažniausiai, vertindami po 1990-ųjų savo nueitą kelią, išsitraukiame iš stalčiaus skaičiuoklę ir džiaugsmingai susumuojame: „Gyvenimas gerėja!" Tam tikru aspektu tokia istorinė buhalterija neišvengiama. (O ir kaip kitaip vertinti pokyčius, palyginus pilką vėlyvojo sovietmečio kasdienybę su XXI a. spalvinga materialine įvairove?)
Tačiau ar šių nesudėtingų palyginimų bei apibendrinimų užtenka, siekiant suvokti mūsų kolektyvinio darbo kuriant Lietuvos nepriklausomybę rezultatus, sėkmes ir pralaimėjimus? O gal akistata su prieškario Lietuva mums taptų nelengvu iššūkiu, verčiančiu ne tik džiaugtis, bet ir nerimauti?
Į pastarąjį klausimą savo atsakymo versiją pateikia filosofas Leonidas Donskis, žurnalo „IQ" 2014 m. Nr. 1 publikavęs straipsnį „Praeitis buvo geresnė". Svarbiausia L. Donskio idėja išsakoma pačioje teksto pradžioje: „Rimtai ginčiau kitokią tezę – anksčiau praeitis taip pat buvo geresnė. Ji įkvėpė ir kūrė dabartį, o šiuo metu viso labo tik verčia mus teisinti savo bejėgiškumą, kratytis atsakomybės ir viską versti jai."
Filosofas, žvelgdamas į Vasario 16-osios Respubliką išvardija jos laimėjimus: modernios miesto kultūros sukūrimas, fundamentalios lietuvių literatūros metamorfozės, intelektualinio elito išauginimas ir akademinės bei kultūrinės terpės sukūrimas, kurioje savais galėjo pasijusti tokios asmenybės kaip kalbininkas Alfredas Sennas, filosofas Wilhelmas (Vosylius) Sezemanas, istorikas Levas Karsavinas.
L. Donskio tekstas baigiamas neguodžiančia (ir kartu skatinančia užsiimti savistaba) išvada: europietiškų siužetų Vasario 16-osios Respublikos istorijoje galima rasti gerokai daugiau nei šiandienos Lietuvoje, kuri nepalyginamai geriau integruota į Europą nei jos pirmtakė.
Reiškinys ir dvi jo recenzijos
2013-iųjų Vasario 16 d. Andrius Tapinas visuomenei pristatė savo debiutinį fantastinį romaną „Vilko valanda", parašytą vadovaujantis stimpanko žanro taisyklėmis. Bandydamas aptarti šio literatūros ir kino žanro specifiką, Gintaras Rumšas yra pateikęs tokį apibrėžimą: „Klasikinio stimpanko vyksmo laikas – XIX–XX amžių sandūra, kai mokslas ir technika vystėsi žaibo greičiu, kai žmogaus ir gyvūnų raumenų varomąją jėgą vis intensyviau keitė mechaninė jėga, kai iš pradžių garas, o paskui vidaus degimo variklis ir elektra pamažu sukūrė mechaninį-elektrinį pasaulį…" (Verslo klasė, 2012, Nr. 3).
Kaip ir dera stimpanko paradigmos kūriniui, A. Tapino knyga siūlo skaitytojui keliauti į alternatyvios istorijos visatą. Joje egzistuoja Vilnius, XX a. pradžioje ištrūkęs iš Rusijos imperijos gniaužtų ir tapęs laisvuoju Aljanso miestu, kuriame darbuojasi alchemikai, gatvėse zuja garinės karietos, o viešąją tvarką palaiko golemai.
Knygos autorius pratarmėje užrašė įspėjimą: „Vilko valanda NĖRA istorinis romanas" (išryškinta A. Tapino – A.Š.). Taip tikriausiai buvo bandoma apsidrausti nuo priekaištų, kodėl stimpankiniame Vilniuje veikia realios, tačiau į save nelabai panašios istorinės asmenybės.
Akivaizdu, kad tarp A. Tapino teksto ir istorinio romano žanro pradininko, škotų rašytojo Walterio Scotto kūrybos rastume mažai ką bendro. Kita vertus, kaip yra taikliai pastebėjęs kultūrologas Jerome'as de Grootas, nors postmoderni kūryba, besinaudojanti praeities vaizdiniais arba siužetais, dažniausiai nepretenduoja į istorinio romano statusą, tačiau tuo pat metu ji yra itin įtakingas istorijos apmąstymo arba istorinės vaizduotės lavinimo būdas (Groot de J., The Historical Novel, 2009).
Dėl pastarosios priežasties istorikai bent retsykiais turėtų pasidomėti, kokias paralelines visatas, naudodamiesi tam tikrais istoriniais ar paraistoriniais vaizdiniais, konstruoja rašytojai arba kino režisieriai ir kaip jų darbo rezultatai veikia visuomenės istorinę atmintį.
Didžiulio populiarumo susilaukusio A. Tapino romano kol kas dėmesingiau neaptarė nei literatūrologai, nei kultūrologai. Todėl dvi pastarojo literatūrinio reiškinio recenzijos, publikuotos „Knygų aidų" 2013 m. Nr. 4, nusipelno atskiro paminėjimo. Gabrielė Gailiūtė savo recenzijoje „Proveržis lietuvių (fantastinėje) literatūroje" pateikia plačią lietuviškos fantastinės literatūros panoramą ir joje randa vietą A. Tapino kūriniui.
O Rūtos Lazauskaitės recenzijoje „Tapino valanda" dėmesingai analizuojamas romano tekstas, autoriaus kuriamas santykis su istorija, knygos viešinimo strategija ir visuomenės reakcija į novatorišką reiškinį lietuvių literatūroje.
Retrospektyva
Savaitraščio „7 meno dienos" 2013 m. „kalėdinį" 47 numerį tiesiog privalo susirasti ir pavartyti visi, kas dėmesingai stebi Lietuvos kultūrinį gyvenimą arba rengiasi rašyti jo istorijos apmatus. Pastarajame savaitraščio numeryje Laimutė Ligeikaitė moderuoja „virtualią" diskusiją apie svarbiausius Lietuvos muzikinio gyvenimo 2013-aisiais reiškinius („Vietoj muzikinio kalendoriaus"); Ramūnas Pronckus ir Santa Lingevičiūtė sumuoja kino pasaulyje įžiūrėtus pliusus bei minusus („Išgyvena tik mylintis 3D"; „Kas teikia vilčių"); Helmutas Šabasevičius apžvelgia, kokie ką tik pasibaigę metai buvo Lietuvos šiuolaikiniam šokiui („Vis spartesniu žingsniu"); Milda Brukštutė analogišką veiksmą atlieka teatro metų atžvilgiu („Teatrinė tyla"), o Kęstutis Šapoka išsako negailestingą diagnozę apie dailės pasaulyje (ir ne tik) įsivyravusias tendencijas savo tekste „Paralyžiaus simptomai".
Kol kas tarp šių tekstų ir juose reflektuojamų reiškinių distancija visai maža, tačiau 2013-iesiems palengva nuo mūsų tolstant aukščiau išvardyti kultūros istorijos eskizai įgaus vis didesnę prasmę ir vertę (net jeigu viena kita juose suformuluota įžvalga ar vertinimas pasirodys reikalingi korekcijų).
Nuotraukoje: kometaro autorius Arimas Švedas. Nuotrauka – iš asmeninio archyvo.
Informacijos šaltinis – savaitraštis „Literatūra ir menas“.
2014.02.01; 05:20
