Artėjant savivaldos rinkimams šiemet paskelbiau keletą įrašų apie žurnalistus, kurie dalyvauja politinėje veikloje ir pretenduoja tapti savivaldybių tarybų nariais. Kitaip tariant, taps formalia valdžia.
Neslepiu savo skeptiško požiūrio į bandymus derinti žurnalistiką ir politinę veikla vienu metu. Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija bei LŽS Etikos komisija radikaliai vertina žurnalistų politinę veiklą – jų nuomone, tai tiesiog nesuderinama.
Kita vertus, teorinis radikalumas kartais gimdo ir kai kurias praktines problemas. Būtent apie tai man parašė kolegė, žinoma žurnalistė Lina Pečeliūnienė.
Lina Pečeliūnienė: “Dainiau, man nepatinka tavo požiūris į žurnalistus – partijų narius. Ir taip jau per daug apribojimų, kas negali būti savivaldybės tarybos nariu. Žurnalistai negali, mokyklų, darželių, bibliotekų ir kitų biudžetinių įstaigų vadovai negali. O juk tai dažniausiai ir yra miestelio, rajono inteligentijos žiedas. Tai kas gali eiti į savivaldą? Tik verslininkai ir kokie bemoksliai žuvų pakuotojai kaip Raseinių “Norvelitos” suformuotame judėjime “Rasai”?
Jeigu žiūrėsime į partijas kaip į kažkokį blogį (raupsuotųjų susibūrimai?), tai jos tokios ir bus. O mums kaip tik reikia, kad jos augtų, stiprėtų, švarintųsi. Kiekvienas Lietuvos pilietis (jei jis ne koks statutinis pareigūnas) gali būti partijos narys. Iš žurnalistų irgi tokios konstitucinės teisės negalima atimti (gal žurnalistų etikos kodeksas prieštarauja Konstitucijai?).
Problema išsprendžiama lengvai. Žurnalistas tik turi deklaruoti, kad jis yra kokios nors partijos narys. Net politinius komentarus jis gali rašyti, ir jam kaip tik tokiu atveju bus sunkiau, visada reiks žiūrėti, kad neprasimuštų politinė propaganda.
Ir absurdas, kad Kelmickaitė turėjo išeiti iš savivaldybės narių. Jos laidose nebuvo jokios propagandas. Priešingai, puiku, kad tokie žmonės yra aktyvūs piliečiai.”
Su kai kuriais Linos teiginiais asmeniškai nesutinku. Tačiau jos iškeltas klausimas labai svarbus. Manau, kad reikia labai rimtos diskusijos, kokia gali būti Lietuvoje politinė žurnalistika ir žiniasklaida. Kol kas tokia žurnalistika savaime laikoma neetiška. O ga ji galėtų veikti?
Nuotraukoje: žurnalistė Lina Pečeliūnienė.
2011.02.10
