Žurnalistė Rūta Janutienė: “Pilietiškumas visada šališkas”


Print

Rugsėjo pirmosiomis dienomis visos lietuviškos televizijos, įskaitant ir visuomeninį transliuotoją, ir komercines televizijas, pradėjo naująjį sezoną.

Dar rugpjūčio mėnesį skelbti anonsai bei reklaminiai pranešimai bylojo, esą po vasaros atostogų mūsų televizininkai sugrįžta į eterį ne tik pilni jėgų, bet ir sukūrę dešimtis naujų, originalių, pažintinių, pramoginių, probleminių laidų. Suprask, bus kur paganyti akis. O kaip yra iš tiesų? Atidžiau pažvelgus į mūsų televizijas akivaizdu, kad po Lietuvos saule – nieko naujo. Lietuviškųjų televizijų tendencijos – tos pačios. Televizijos panašios, jose daug lėkštumo ir itin gausu šokių, dainų, banalių pasilinksminimų. Tiriamosios, analitinės žiniasklaidos – kur kas mažiau. Juolab kad Lietuvos gyventojams, ypač pasienio regionuose, tampa kaskart paprasčiau, o artimiausiu metu, matyt, ir pigiau, įsijungti rusiškus kanalus.

Bet juk rusiškos laidos, omenyje turint Kremliaus įgyvendinamą kryptingą, nuoseklų informacinį karą Baltijos kraštuose, – subtiliai tendencingos, su akivaizdžiu prorusišku kvapeliu, sumaniai slepiamu po neva objektyvia informacija. Puikiausias tendencingumo pavyzdys – Pirmasis Baltijos kanalas (Pervyj Baltijskij kanal).

Norėdamas suvokti, kur link eina mūsų televizija, su įdomumu klausiausi per “Žinių radiją” neseniai transliuotos laidos “Žiniasklaidos anatomija” (tai – bendras “Žinių radijo” ir Lietuvos žurnalistų sąjungos projektas). Diskusijoje dalyvavo LRT generalinis direktorius Rimvydas Paleckis, nepriklausomas prodiuseris Saulius Bartkus, akademinės bendruomenės narys Saulius Spurga ir žurnalistė, tiriamojo pobūdžio laidų vedėja Rūta Janutienė. Apibendrinti diskusiją dėl lietuviškųjų laidų ateities nėra paprasta. Visi laidos dalyviai pateikė svarių, neginčijamų argumentų, kurie vis dėlto nesutapdavo su oponento taip pat svariais, taip pat neginčijamais argumentais. Tad kaip susigaudyti, kurioje pusėje esama daugiau tiesos? Čia išskirsiu tik tai, kas labiausiai įsiminė man, šių eilučių autoriui.

Diskusija pradėta pacitavus žurnalisto Vido Rachlevičiaus žodžius, girdi, lietuviškoji televizija ne tik kad netobulėja, bet vis dar nepasiekusi net savo banalybių dugno. V.Rachlevičius įsitikinęs, jog kristi nebėra kur, nes dugnas jau pasiektas. Bet kiekvieno naujo sezono išvakarėse jis susidaro įspūdį, jog “vis dėlto dar yra kur leistis žemyn”.

Tuo tarpu LRT vadovas R.Paleckis su tokia kolegos V.Rachlevičiaus mintimi nesutiko. Pasak LRT vadovo, lietuviškosios TV yra užtektinai skirtingos, spalvingos, įvairios. LRT programose esama ir rimtų, ir pramoginių laidų. Net ir išrankusis V.Rachlevičius, pasak R.Paleckio, galėtų rasti sau įdomių laidų. Įsiminė ir R.Paleckio žodžiai, esą LRT į diskusijas kviečiasi užtektinai skirtingas pažiūras turinčius pašnekovus. Pasirodo, keli parlamentarai kartą priekaištavo visuomeniniam transliuotojui, esą į diskusijas kviečiami tik tie patys maždaug vienodų politinių nusiteikimų kalbėtojai. Bet kritiškai nusiteikusiems parlamentarams buvo pateikta konkreti analizė, kokie pareigūnai, visuomenės veikėjai bei politikai buvo pakviesti į eterį per paskutiniuosius vienerius metus. Ir kritika, R.Paleckio teigimu, liovėsi. Mat LRT vadovybė nerodo prielankumo nė vienai politinei jėgai.

LRT vadovas taip pat pabrėžė, jog sąlygos išlikimui nėra lengvos. Šie, 2010-ieji metai, finansine prasme LRT yra patys sunkiausi. Gauta perpus mažiau lėšų, nei buvo atseikėjama anksčiau. Tad natūralu, kad didelių stebuklų nėra ko tikėtis. Visą dėmesį LRT sukoncentravo į tai, kad būtų bent jau išlaikyti pagrindiniai, populiariausi projektai.

Prodiuseris S.Bartkus tvirtino, jog mūsų televizijos išties galėtų būti gilesnės, įdomesnės, įvairesnės, tačiau nereikia pamiršti, jog televizija negali būti gyva vien šventa dvasia. Televizijos įdomumą – neįdomumą nulemia daug faktorių. Kai kada trūksta finansų, kitą sykį – gabių žurnalistų, galinčių sukurti įdomią TV, kartais trūksta pašnekovų, pajėgiančių įdomiai, aštriai, drąsiai išdėstyti savo versiją. Prodiuseris S.Bartkus pabrėžė, jog kiekvienas žiūrovas gali nesunkiai pasirinkti laidą ir žanrą, kuris jam labiau priimtinas, nes televizijos – įvairios. Jo žodžiais tariant, nereikia pamiršti, jog TV – tai ir laisvalaikio praleidimo forma, kuri priimtina tiems, kurie, sakykim, neskaito knygų.

Žurnalistei R.Janutienei pasirodė, jog šitaip sakydamas kolega S.Bartkus “smarkiai supaprastino”. Teigti, jog TV yra laisvalaikio praleidimo forma, vadinasi, nieko nepasakyti. R.Janutienės tvirtinimu, šiandien niekas negali ignoruoti TV. Dabartinė televizija yra labai įtakinga žiniasklaidos rūšis, diktuojanti net parlamentinių, prezidentinių rinkimų kampanijų tempą, kryptis. Taigi tie, kurie nežaidžia televizinių žaidimų, tie, kurių nėra televizijoje, tiesiog “iškrenta iš žaidimų aikštelės”.

Tiesa, toje “Žiniasklaidos anatomijoje” buvo pabrėžta, jog TV nūnai turi rimtą konkurentą – internetinę televiziją. Paskutiniųjų metų statistika byloja, jog televizijų auditorija sumažėjo net keletą kartų. Ir sumažėjo greičiausiai tik todėl, kad dalis potencialių žiūrovų stačia galva pasinėrė į virtualią interneto erdvę, kur randa ne tik straipsnių, bet ir gausybę videointerviu, videodiskusijų, videoreportažų. Ne tik randa, bet juos gali peržiūrėti jiems patogiu metu. Pasak LRT vadovo R.Paleckio, šios aplinkybės televizija jau negali ignoruoti.

Žurnalistė R.Janutienė pabrėžė, jog progresas – ne visuomet sveikintinas dalykas. Taip, pasaulis keičiasi sparčiai, pasirinkimas – milžiniškas. Tačiau ji mano, jog televizijose demonstruojama informacija kur kas kokybiškiau atrenkama nei internete. Todėl jaunimas daugiau laimėtų, jei žiūrėtų TV, o ne per dienų dienas naršytų interneto platybėse.

“Žiniasklaidos anatomijoje” būta įdomaus prodiuserio S.Bartkaus prisipažinimo. Kai kurių jo laidų eteryje nebeliko. Jis čia nematąs nieko keisto ar blogo. Tiesiog taip nusprendė vadovybė, ir su šiuo vadovybės sprendimu jam teko sutikti. Tiesa, jis šiandien norėtų kurti kiek kitokio pobūdžio laidas, bet dabar “yra taip, kaip yra”. S.Bartkus neslėpė, jog šiuo metu dirba komercinėse TV, ir ten žaidimo taisykles iš esmės diktuoja komercija. O žurnalistė R.Janutienė pasidžiaugė nesanti didelė pesimistė, nes šiandien kurianti tik tokias laidas, kurios jai įdomios ir kurios jai atrodo itin svarbios. R.Janutienė taip pat pasidžiaugė, jog aštrioji jos laida niekur nedingo, tiesiog persikėlė į kitą televiziją.

Žurnalistės R.Janutienės tvirtinimu, nereikia tiesmukai žiūrėti į TV. Esą komercinės televizijos vaikosi tik pelno, o LRT rūpi vien dvasingumas. Juolab kad valstybė savo finansine politika reklaminių pinigų ieškoti privertė ir patį visuomeninį transliuotoją. Šiuo atveju kur kas svarbiau, ar televizija susišneka su savo žiūrovais ar ne. Tiksliau tariant, labai svarbu, ar žiūrovai supranta tai, ką tu jiems rodai. Čia būtina suderinti daug skirtingų dalykų. “Jei žmonėms pasakosi vien netiesą arba pusiau tiesą, jie tiesiog tavęs ilgainiui nebežiūrės”, – įsitikinusi žurnalistė R.Janutienė.

Paprašyta papasakoti apie savo būsimą laidą, žurnalistė R.Janutienė prisiminė kolegės Ritos Miliūtės vadovaujamas diskusijas. Tos laidos – įdomios, prasmingos, gilios. Bet R.Miliūtės laidos laukiantis žiūrovas jau iš anksto nujaučia, apie ką bus kalbama, kokios išvados bus daromos. O R.Janutienė nuo šio rudens mėgins rengti tokias laidas, kurių belaukiantis žiūrovas negalėtų atspėti, kas bus laidos dalyviai ir kokia išvada laidos pabaigoje bus skelbiama. R.Janutienė sieks sukurti tokią laidą, kuri įdomi ne jai, ne televizijos vadovybei ar akcininkams, o užtektinai gausiam visuomenės būriui. Žurnalistė R.Janutienė prisipažino, jog tokio pobūdžio laidą sukurti Lietuvoje – nepaprastai sunku. Lietuvoje į vieną laidą atvesti skirtingai mąstančius oponentus – titaniškas uždavinys. Mat Lietuvoje žmonės vienas į kitą žiūri ne kaip į skirtingas pažiūras turinčius kolegas, o kaip į mirtiną priešą. Bet R.Janutienė pabandys sugriauti šią nuostatą.

Akademinės bendruomenės narys S.Spurga pripažino, jog “visi pašnekovai pasakė dalį savo tiesos”. Tačiau S.Spurga pabrėžė nesutinkąs, jog TV būtinai privalo turėti labai prasmingą, dvasingą misiją ir – jokių pramogų. Pasak S.Spurgos, visi, kurie nori rasti kultūrinių, pažintinių laidų, – randa. Tad jį šiandien baugina ne televizinės banalybės ar televiziniai šokiai, bet atsakomybės stoka. Apibendrindamas S.Spurga įrodinėjo, jog kai kurios TV naudoja vadinamąją “išdegintos žemės taktiką”, kai žiūrovui nepaliekama jokios vilties. Vaizdžiai tariant, Lietuva – tai ta šalis, kurioje labai blogai gyventi, ir kiekvienas, kuris nors kiek galvoja apie ateitį, turėtų kuo greičiau emigruoti. Bet Lietuva tikrai nėra kraštas, kuriame gyvena vien nevykėliai ir nesusipratėliai.

S.Spurga mano, kad daugelis mūsų tiriamosios žiniasklaidos pavyzdžių – tai primityvūs bauginimai. Kuriama daug baubų, o kai įsigilini, tai nerandi nei turinio, nei informacijos, nei analizės, nei pilietinės pozicijos. Žurnalistai tarsi mėgaujasi tuo, kad aptinka daug blogo, negero, negražaus. Žurnalistai pamiršta, jog egzistuoja žurnalistinė etika, nekaltumo prezumpcija. “O juk mes visi turėtume vadovautis principu, kad statome, o ne griauname valstybę”, – “Žiniasklaidos anatomijoje” kalbėjo S.Spurga.

Jam čia pat prieštaravo žurnalistė R.Janutienė. Ji paklausė: norite pilietiškumo ir objektyvumo tuo pačiu metu? Taip nebūna. Pilietiškumas visada yra šališkas. Nepamirškite šitos taisyklės. Objektyvumas ir pilietiškumas nesuderinami. Vieną kartą reikia apsispręsti, ko mes labiausiai norime.

Ji nesistebėjo, jog, sakykim, dėl Drąsiaus Kedžio mūsų šalyje kilo toks didelis ažiotažas. Ji pabrėžė, jog visuomenė ne šiaip sau godžiai žiūrėjo ir paskui analizavo laidas pedofilijos tema. Toji komercinė televizija, kurioje ji dirba, taip pat analizavo, kas kaltas dėl su pedofilijos byla susijusių mirčių. Ir toji laida sutraukė itin gausų būrį žiūrovų. Žmonės ne veltui godžiai stebėjo tą laidą. Tūkstančiai piliečių toje laidoje labai buitiškai, labai paprastai atpažino neteisingumą, kuris egzistuoja Lietuvoje. Net ir aukštojo mokslo neragavusi bobutė iš mažyčio bažnytkaimio suvokia, kad Lietuvoje nėra teisybės, todėl ir D.Kedžio nužudymo byla greičiausiai tiriama pamiršus objektyvumą, sąžiningumą. Net provincijos gyventojai suvokia, kad toje pedofilijos byloje padaryta kažkas iš esmės neteisingo. Toje laidoje apie D.Kedžio istoriją, pasak R.Janutienės, žmonės netiesiogiai atrasdavo savo istorijas, kai buvo nepagrįstai nubausti, apkaltinti ar apgauti. Žurnalistė pripažino, jog “daug kur būta neskanumų, sutirštinimų”. “Bet ar be žiniasklaidos įsikišimo ir aktyvaus žurnalistų stebėjimo ši byla būtų bent per nago juodymą pasistūmėjusi į priekį?’ – retoriškai paklausė R.Janutienė.

Žurnalistė R.Janutienė ironizavo: taip, komercinės televizijos – bjaurios, priekabios, tendencingos. Tačiau komercinės televizijos visuomenės dėmesiui pateikė ir daug svarbių liudininkų, dokumentų, detalių, kurių dėl žioplumo ar specialiai nenorėjo pastebėti mūsų teisėjai, prokurorai, saugumiečiai. Kai kurie komercinių televizijų pateikti faktai šiandien leidžia kur kas objektyviau ir giliau pažvelgti į VSD karininko Vytauto Pociūno ar Drąsiaus Kedžio žūtis. Tad nejaugi apie komercines televizijas negalima pasakyti nė vieno gero žodžio?

Pasak tiriamosios žiniasklaidos atstovės R.Janutienės, vadinamosios bjauriosios komercinės televizijos visuomenei atnešė daug naudos, ir šito nepastebėti – kvaila. Ir netiesa, kad komercinės televizijos kalbina tik primityvius, tendencingus pašnekovus. Štai tik vienas pavyzdys – interviu su prof. Vytautu Daujočiu. Ar šis universiteto profesorius – primityvas? Galų gale ne visi intelektualai drįsdavo pateikti savo poziciją viešai. Prie kavos puodelio – prašau. O į kamerą – ne.

Žurnalistės R.Janutienės įsitikinimu, visuomenė, kuri nori matyti vien gražius vaizdus, o negeroves – ignoruoti, tegul žiūri Afrikos šalių televizijas. Ten – itin daug spalvingumo, šokių, optimizmo.

O ką apie lietuviškąją televiziją mano Slaptai.lt ir “XXI amžiaus” skaitytojai?

Gintaro Visocko nuotraukoje: žurnalistė Rūta Janutienė.

2010.09.10


Prisijunkite prie diskusijos