Niekad nemaniau, jog kada nors su savo valstybe teks bylinėtis Europos Žmogaus teisių teisme Strasbūre. Bylinėtis su savo valstybe – ne itin malonus užsiėmimas.
Tačiau kitos išeities neturėjau. Lietuviškoji Temidė, įskaitant Vilniaus miesto pirmąjį apylinkės, Vilniaus Apygardos ir Aukščiausiąjį teismus, pareiškė, jog teisėjas Valerij Paškevič, nagrinėjęs atsargos generolo Česlovo Jezersko privataus kaltinimo tvarka iškeltą man baudžiamąją bylą, nepadarė nė vienos klaidos. Ar tikrai čia nesama perlenkimų? Juk teisėjas V.Paškevič kriminaliniu nusikaltėliu, vertu solidžios piniginės baudos, mane pakrikštijo remdamasis ne konkrečiais kaltinimais, o iš kažkur ištraukta sąvoka apie “statistiniui skaitytojui ir rinkėjui primestą nuomonę”.
Aukštesniųjų instancijų teisėjai, įskaitant ir Vilniaus apygardos teisėją Stasį Lemežį, šią nuostatą patvirtino. Taigi nuo šiol Lietuvoje baudžiant žurnalistus kriminalinėse bylose (kur viskas turi būti ypatingai tikslu) konkrečių kaltumo įrodymų nebereikia. Užtenka kaip vėzdu pamojuoti sąvoka apie kažkaip statistiniam skaitytojui ir rinkėjui primestą nuomonę.
Be abejo, su tokia lietuviškosios Temidės traktuote taikstytis negalėjau. Kreipiausi į Strasbūrą. Šiandien jau turiu pranešimą, jog mano byla Strasbūro teisme bus nagrinėjama. Turiu net pareiškimo “Visockas prieš Lietuvą” numerį – 46231/11. Tačiau noriu pabrėžti: aš – ne prieš Lietuvą. Ir ne prieš visą lietuviškąją teisėsaugą. Aš – prieš tokius teisėjus kaip Valerij Paškevič ar Stasys Lemežis, kurie kriminalinėse bylose vadovaujasi ne konkrečiais įrodymais ir faktais, bet niekuo neparemtomis, nepagrįstomis, neįrodytomis sąvokomis apie neva “statistiniui skaitytojui primestą nuomonę”. Mane gynusių advokačių Liudvikos Meškauskaitės ir Kristinos Čeredničenkaitės manymu, lietuviškoji Temidė netinkamai išnagrinėjo bylą, ar iš tiesų įžeidžiau Prezidento rinkimuose dalyvavusį poną Č.Jezerską.
Žodžiu, maždaug po kelerių metų bus aišku, kaip EŽTT vertina Pirmojo Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo Valerijaus Paškevič, Vilniaus apygardos teismo teisėjo Stasio Lemežio ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų Benedikto Stakausko, Rimanto Baumilo ir Viktoro Aiduko sprendimą, jog žurnalistas G.Visockas tikrai įžeidė generolą, tikrai yra vertas kriminalinio nusikaltėlio vardo ir tikrai privalo sumokėti maždaug 33 tūkst. litų dydžio baudą (šiandien prisidėjo ir tūkstantinės išlaidos antstoliams).
Čia – keletas ištraukų iš Strasbūrui išsiųsto advokatės Liudvikos Meškauskaitės skundo.
Atkreiptinas dėmesys į tai, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas vienareikšmiškai konstatavo, jog paskleistais ginčo teiginiais reiškiama G. Visocko nuomonė (tam tikros abejonės, versijos, samprotavimai), tačiau neatsižvelgė į tai, kad tiek nacionalinių teismų, tiek ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje laikomasi nuostatos, jog teisėtas nuomonės, tame tarpe ir neigiamos, reiškimas apie kitą asmenį nesiejamas su tam tikromis objektyviomis aplinkybėmis ar faktais, kurių tikrumą galima patikrinti taikant tiesos ir netiesos kriterijus. Todėl nuomonė negali įžeisti kito asmens. Be to, teismų praktikoje pažymima, kad atitinkama forma išreikšti asmens vertinimai gali asmeniškai nukentėjusįjį įžeisti, tačiau tai dar nereiškia, kad toks įžeidimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Tiek iš ginčo teiginių paskelbimo konteksto, tiek iš pačių teiginių matyti, kad G. Visocko paskelbti teiginiai negali būti prilyginami Č. Jezerską įžeidžiančioms žinioms (…).
Pažymėtina, kad ginčo teiginių paskelbimo metu Č. Jezerskas siekė užimti aukščiausias politines pareigas valstybėje – jis siekė Lietuvos Respublikos Prezidento posto ir aktyviai dalyvavo rinkiminėje kampanijoje. Tai reiškia (ir teismas tai vienareikšmiškai pripažino), jog ginčo teiginių paskelbimo metu Č. Jezerskas buvo viešas asmuo. EŽTT savo jurisprudencijoje yra aiškiai nurodęs, kad teisė reikšti savo mintis ir įsitikinimus yra viena pagrindinių žmogaus teisių. Būtent ši teisė suteikia asmeniui, ypač žurnalistui, garantijas, kad sąžiningai reikšdamas savo nuomonę svarbiais, visuomeninę reikšmę turinčiais klausimais, jis nebus baudžiamas ar kitaip persekiojamas. EŽTT ne kartą savo praktikoje pažymėjo, kad spaudos laisvė suteikia visuomenei vieną geriausių priemonių, leidžiančių sužinoti politinių lyderių idėjas ir pažiūras bei susiformuoti nuomonę apie juos (…).
EŽTT taip pat yra nurodęs, kad leidžiamos politiko kritikos ribos yra platesnės nei privataus asmens. Politikas neišvengiamai ir sąmoningai atsiveria nuodugniai kiekvieno savo žodžio bei darbo kontrolei – tiek žurnalistų, tiek plačiosios visuomenės, ir jis turi rodyti daugiau tolerancijos. Politiko teisės į reputacijos apsaugą ribos turi būti įvertinamos atsižvelgiant į laisvos diskusijos politiniais klausimais interesus. Atsižvelgdamas į šią EŽTT jurisprudenciją, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat ne kartą pažymėjo, kad politikai, kiti visuomenės veikėjai nesinaudoja tokia plačia garbės ir orumo apsauga kaip privatus asmuo (…).
Savo praktikoje teismas yra nurodęs, kad žmogaus garbė ir orumas – tai dialektiška sąvoka, kuri gali būti apibūdinta tik tiesiogiai įvertinant visumą aplinkybių, kuriomis ji išsakyta: socialinį-politinį kontekstą, pareiškėjo ir adresato tarpusavio santykius, asmens viešumą ir pan. Kiekvienas asmuo, aktyviai dalyvaudamas politiniame gyvenime, turi tolerantiškai priimti aštresnę, kartais ne visai pagrįstą kritiką, nes tokia politinės veiklos ir populiarumo kaina. Taigi demokratinėje visuomenėje, vykstant įtemptai politinei kovai dėl aukščiausių politinių valstybės pareigų žurnalistas atlieka sargo funkcijas – jis turi pareigą supažindinti plačiąją visuomenę su kandidato į Respublikos Prezidentus asmenybe ne vien jį liaupsindamas, bet taip pat atskleisdamas ir pateikdamas viešajai diskusijai ne tokius teigiamus kandidato būdo bruožus (…).
Akivaizdu, kad G. Visockas, būdamas žurnalistu, manė esant būtina atkreipti skaitytojų dėmesį į atitinkamas Č. Jezersko asmenines savybes ir į ankstesnę jo veiklą. Akivaizdu ir tai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino fakto, jog G. Visockas nesiekė (neturėjo tikslo ir motyvų) įžeisti ar pažeminti Č. Jezersko, priešingai – jis, naudodamasis Konvencijos garantuojama saviraiškos laisve, pateikė skaitytojui savo samprotavimus, abejones, mintis ir suteikė galimybę kiekvienam skaitytojui pasidaryti atitinkamas išvadas.
G. Visockas, nesutikdamas su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-07-16 nuosprendžiu, 2010-08-05 apeliaciniu skundu kreipėsi į (apeliacinės instancijos) Vilniaus apygardos teismą. Apeliacinį skundą G. Visockas grindė šiais argumentais: a) Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendis grindžiamas ne įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais G. Visocko kaltę padarius nusikalstamą veiką, o subjektyviomis ir nepagrįstomis prielaidomis („primeta statistiniam Lietuvos skaitytojui ir rinkėjui mintį“; „primeta skaitytojams įtarimą“; „primeta skaitytojams abejonę“); b) ginčo teiginiais buvo reiškiamos G. Visocko mintys (abejonės, versijos), jos pateiktos retorinių klausimų forma, be to, mintys dėstomos žinomų (tikrų ir neginčijamų) faktų pagrindu (pvz.: Č. Jezersko žmona ir sūnus tikrai nusižudė; Č. Jezerskas tikrai ėjo aukštas pareigas KAM; Č. Jezerskas – tikrai buvęs profesionalus imtynininkas; teisėsaugos institucijos tikrai atliko tyrimą dėl Č. Jezersko galimo vaidmens dėl jo žmonos ir sūnaus nusižudymo; sovietmečiu SSRS slaptoji tarnyba KGB kontroliavo gabiausius sportininkus (tame tarpe imtynininkus); c) pirmos instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog paskelbtu teiginiu „Č. Jezerskas – buvęs … imtynininkas profesionalas. O sovietmečiu pačius gabiausius imtynininkus … kontroliavo visagalė Sovietų sąjungos slaptoji tarnyba – KGB. Č. Jezerskas skynė pergalę po pergalės, ne sykį lipo ant čempiono pakylos“ skaitytojui primetama mintis, kad Č. Jezerskas galėjo bendradarbiauti su TSRS KGB (nes bendradarbiavimas ir kontroliavimas pačių santykių lygmeniu yra skirtingi dalykai – G. Visocko past.); d) paskelbtais teiginiais nesiekiama įžeisti ar pažeminti Č. Jezersko – nors viešai paskelbtos G. Visocko mintys kritiškos ar gali pasirodyti nemalonios (erzinančios), tačiau reiškiant jas nebuvo vartojami užgaulūs, nepadorūs, įžeidžiantys ar žeminantys žodžiai; e) ginčo teiginiai paskelbti apie viešą asmenį – kandidatą į Lietuvos Respublikos Prezidento postą, vykstant politinei rinkimų kampanijai ir viešai diskusijai ne tik apie kandidatų politines programas, bet ir jų asmenines savybes, asmeninę ir profesinę veiklą; f) pirmosios instancijos teismas už kiekvieną nusikalstamą veiką G. Visockui paskyrė maksimalaus dydžio piniginės baudos bausmę (…).
G. Visockas pareiškimu kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą prašydamas atnaujinti baudžiamąją bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų pritaikymo bei panaikinti pirmosios instancijos apkaltinamąjį nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011-04-19 priėmė nutartį, kuria nusprendė G. Visocko prašymą atmesti (…).
Lietuva neapsaugojo G. Visocko teisių ir laisvių, įtvirtintų Konvencijoje (Konvencijos 1, 6, 10 ir 13 str.) bei nesudarė sąlygų efektyviai apginti šių teisių nacionalinėse institucijose, todėl yra atsakinga už Konvencijos pažeidimą.
EŽTT, aiškindamas Konvencijos 10 straipsnio turinį, yra nurodęs, kad teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Toks šios teisės normos turinio aiškinimas tarnauja pliuralizmo, tolerancijos, abipusio pakantumo ir plačių pažiūrų formavimui, be kurių neįmanoma demokratinė visuomenė (…).
Taigi, Konvencija gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingą informaciją, bet ir asmenį, kuris paskleidė ne visiškai tikslią ar šokiruojančią informaciją, tačiau tą padarė nepiktnaudžiaudamas teise skleisti informaciją. Be to, EŽTT taip pat pažymėjo, kad teiginiai, kurie šokiruoja arba įžeidžia visuomenę ar konkretų asmenį, taip pat saugomi vadovaujantis teise į saviraiškos laisvę pagal Konvencijos 10 straipsnį.
EŽTT taip pat pabrėžė, kad Konvencijos 10 straipsnis gina ne tik informacijos turinį, bet ir jos formą, todėl žurnalistikoje galima tam tikra provokacija ar hiperbolizavimas.
Byloje Castells v. Spain EŽTT pažymėjo, jog dominuojantis spaudos vaidmuo demokratinėje visuomenėje negali būti pamirštas. Pažymėtina, jog bylą nagrinėję Lietuvos teismai neatsižvelgė į tai, kad ginčo teiginiai buvo paskelbti apie viešą asmenį (Č. Jezerskas užėmė aukštas pareigas KAM, taip pat siekė Lietuvos Respublikos Prezidento posto), jie paskelbti vykstant politinei rinkimų kampanijai, teiginiai išreikšti klausimų forma ir jie rėmėsi tikrais (realiai egzistavusiais) faktais (t.y. turėjo pakankamą faktinį pagrindą), šiais teiginiais siekta pozityvių tikslų – informuoti visuomenę apie vieno iš kandidatų į Respublikos Prezidentus asmenybę bei ankstesnę veiklą, įsilieti į rinkiminės kampanijos laikotarpiu vykstančią viešą diskusiją ir pateikti visuomenei savo mintis, išsklaidyti bet kokias abejones dėl Č. Jezersko tinkamumo užimti valstybės vadovo pareigas.
Todėl nepagrįstai pripažino paskleistus teiginius įžeidžiančiais Č. Jezerską. Kitaip tariant, bylą nagrinėję teismai ignoravo aplinkybę, jog ginčo teiginiai buvo pareikšti gyvos politinės diskusijos metu, kai žurnalistai turėtų naudotis plačia laisve kritikuoti valdžios veiksmus, net kai pateiktiems teiginiams trūksta faktinio pagrindo ir šioje byloje taikė neįprastai aukštus įrodinėjimo standartus (…).
Byloje Dalban v. Romania EŽTT atmetė nuomonę, kad „žurnalistas turėtų susilaikyti nuo kritinių vertinimų, jei jis negali įrodyti jų teisingumo“. Pagrįstai konstatuotina ir tai, jog G. Visocko nubaudimas už nuomonės (minčių, abejonių, versijų, paremtų realiai egzistavusiais faktais) skleidimą yra rimtas trukdymas žurnalistams dalyvauti visuomenei svarbių klausimų svarstyme. Be to, G. Visocko nuomone, bylą nagrinėjusių teismų argumentai, kad paskleisti teiginiai „statistiniam skaitytojui primeta mintį “ ne tik kad nepagrįsti kokiais nors objektyviais tyrimais (apklausomis), tačiau ir nesuderinami su demokratinės ir pliuralistinės visuomenės principais (…).
EŽTT sprendime byloje Lopes Gomes da Silva v. Portugal padarė išvadą, kad viešojo intereso klausimų kontekste saviraiškos laisvės apribojimai turėtų būti aiškinami siaurai. Akivaizdu, jog G. Visocko paskelbti teiginiai, kuriais keliami klausimai dėl Č. Jezersko, kaip viešo asmens, veiklos bei asmeninių savybių, buvo viešojo intereso dalykas, nepaisant to, kad jie galėjo pasirodyti šiurkštūs ar nerealūs.
Neabejotina ir tai, kad G. Visocko viešai pateikti klausimai apie Č. Jezersko privataus gyvenimo faktus, jo asmenines savybes, ankstesnę profesinę, sportinę veiklą turėjo ypač svarbią visuomeninę reikšmę, kadangi Č. Jezerskas siekė tapti valstybės vadovu. Tačiau nacionaliniai teismai neatsižvelgė į esminę žurnalisto funkciją demokratinėje visuomenėje ir jo pareigą pateikti informaciją bei idėjas visais viešojo intereso klausimais. Todėl konstatuotina, jog bylą nagrinėję teismai pažeidė G. Visocko teises, kurias garantuoja Konvencijos 10 straipsnis (…).
Bylą nagrinėję teismai konstatavo, jog Č. Jezerskas neabejotinai yra viešas asmuo. Viešas asmuo gali būti kritikuojamas labai griežtai, todėl viešo asmens kritika, kad ir kokia griežta ir kandi ji būtų, yra leistina. Viešas asmuo turi pakęsti ir toleruoti jo atžvilgiu skelbiamą (nors ne visiškai tikslią) informaciją ar nuomonę, kuri privataus asmens atžvilgiu galėtų būti vertinami kaip garbės ir orumo pažeidimas.
Tokią išvadą yra EŽTT suformulavęs byloje Oberschlick v. Austria ir kt. Tuo tarpu bylą nagrinėję teismai konstatavę, kad paskleisti teiginiai įžeidžia Č. Jezerską, netinkamai aiškino Konvencijos nuostatas, neatsižvelgė į EŽTT praktiką ir nukrypo nuo jos. Todėl nepagrįstai susiaurino viešų asmenų kritikos ribas.
EŽTT byloje Salov v. Ukraine pažymėjo, kad Konvencija beveik nepalieka teisės riboti žodžio laisvę, kai kalbama apie aukšto lygio politikus (…).
Neabejotina, jog Lietuvos Respublikos Prezidento pareigos, kurių ginčo klausimų paskelbimo metu siekė Č. Jezerskas, yra aukščiausios politinės pareigos valstybėje, o G. Visocko paskelbti klausimai nereiškė nereikalingo asmeninio Č. Jezersko puolimo, bet buvo debatų viešojo intereso klausimu dalis. Todėl bylą nagrinėję teismai Č. Jezersko kritikos ribas turėjo vertinti atsižvelgdami į Konvencijos 10 straipsnio reikalavimus. Akivaizdu, jog bylą nagrinėję teismai šioje byloje prioritetą teikė viešo asmens garbės ir orumo gynimui, bet ne saviraiškos laisvei ir tuo pažeidė Konvencijos 10 straipsnio nuostatas bei priėmė sprendimus, kurie prieštarauja EŽTT formuojamai doktrinai (…).
Č. Jezerskui, kaip viešam asmeniui, priteista neturtinės žalos suma – 15.000 Lt, (apie 4360 EUR). LR CK 6.250 straipsnis, kuriame suformuluota neturtinės žalos samprata, nenustato maksimalaus neturtinės žalos dydžio. Taigi neturtinės žalos dydžio klausimas objektyviai yra laikytinas fakto, o ne teisės klausimu. Kiekvienu konkrečiu atveju nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas turi atsižvelgti į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas reikšmės bylai turinčias aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus.
Nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį būtina vadovautis tuo, kad civilinė atsakomybė yra kompensacinio pobūdžio poveikio priemonė: taikant civilinę atsakomybę yra siekiama ne nubausti žalą padariusį asmenį, o kompensuoti dėl neteisėtų veiksmų nukentėjusiajam asmeniui atsiradusias negatyvias pasekmes. Negalima leisti, kad neturtinės žalos atlyginimo institutas taptų pasipelnymo šaltiniu.
Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad vien tik neturtinės teisės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t.y. neturtinės žalos atlyginimui už neturtinių teisių pažeidimą yra būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos.
Svarbu ir tai, jog tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, ne visais atvejais yra būtinas neturtinės žalos atlyginimas, o neturtinė žala priteisiama tuo atveju, jeigu nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Tiek teisės doktrinoje, tiek teisės praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos atlyginimas priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.
EŽTT sprendime byloje Tolstoy Miloslavsky v. United Kingdom pažymėjo, jog sankcijos pobūdis ir griežtumas yra svarbūs, vertinant saviraiškos laisvės apribojimo proporcingumą. Remiantis Konvencija, priteistas žalos už difamaciją atlyginimas arba panašios priemonės privalo būti proporcingos reputacijos pakenkimui. Pažymėtina, jog bylą nagrinėję nacionaliniai teismai nenustatė reikšmingų aplinkybių, kurios patvirtintų, jog G. Visocko pateikti ginčo klausimai buvo esminis Č. Jezersko reputaciją menkinantis faktorius.
Taigi akivaizdu, jog G. Visockui taikyta turtinė sankcija (įskaitant piniginę baudos bausmę) yra pernelyg didelė, neproporcinga siekiamam tikslui ir nepagrįsta (nepateisinta) svarbiais ir pakankamais motyvais. Be to, ji turi atgrasomąjį poveikį žiniasklaidos laisvės įgyvendinimui bei didelį atbaidantį poveikį žurnalisto saviraiškos laisvei. Šios aplinkybės pagrįstai leidžia konstatuoti, kad G. Visocko saviraiškos laisvės apribojimas neatitiko griežtų proporcingumo reikalavimų ir nebuvo būtinas demokratinėje visuomenėje Konvencijos 10 straipsnio prasme.
Pažymėtina tai, jog bylą nagrinėjusių pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimas, kuriuo nutarta atsisakyti atnaujinti baudžiamąją bylą dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, tapo iki šiol Lietuvos Respublikos teismų praktikai (ginant asmens garbę ir orumą baudžiamosiose bylose) prieštaraujančiu precedentu, pažeidusiu G. Visocko teisę į saviraiškos laisvę, kuris ateityje taip pat lems naujos, Konvencijos 10 straipsnio nuostatoms prieštaraujančios, Lietuvos Respublikos teismų praktikos formavimą.
Nuotraukoje: žurnalisto Gintaro Visocko interesus Strasbūro teisme ginanti advokatė Liudvika Meškauskaitė.
2011.08.09
