(Mintys, kilusios perskaičius knygą „Kontržvalgyba Lietuvoje“)
Jonas Budrys (tikroji pavardė – Polovinskas) – asmenybė, beveik nepažįstama nei vyresniosios kartos atstovams, nei jaunesniesiems laisvosios Lietuvos piliečiams. Todėl knygelė „Kontržvalgyba Lietuvoje“ (J.Budrio prisiminimai) – labai reikalingas, reikšmingas leidinys.
Tiesa, apie patį J.Budrį čia pateikiama tik sausų enciklopedinių žinių. Išvardyti, kur jis dirbo, ką veikė ir nuveikė per savo 75-erių metų gyvenimą (1889 – 1964) – būtų keblu. Tik paminėsime, kad 1915 metais jis buvo mobilizuotas į caro kariuomenę, tarnavo rusų karinėje kontržvalgyboje ir šią tarnybą baigė Amūro karo apygardos kontržvalgybos viršininku brigados vado teisėmis, paskui studijavo Vladivostoko Rytų kalbų institute.
Vos gimusi, iš visų pusių puolama Lietuva 1921 metais jau turėjo aukštos kvalifikacijos profesionalą – nuo 1921 metų liepos 21 dienos J.Budrys tapo Generalinio štabo kontržvalgybos viršininku: saugojo Lietuvą nuo išorės ir vidaus slaptojo fronto priešų. Vien jo veikla rengiant Klaipėdos krašto sukilimą, o vėliau ir jam vadovaujant verta atskiros studijos, meninio filmo, romano arba bent jau didingo paminklo Klaipėdoje.
Tiek – keliais sakiniais apie atsiminimų knygos „Kontržvalgyba Lietuvoje“ autorių. Beje, J.Budrys, prisimenantis 1921 – 1923 metų slaptąjį karą Lietuvos viduje, daugiausia Kaune, skaitytojo vaizduotėje iškyla kaip puikus profesionalas, gilus psichologijos žinovas, veikiantis gudriai, šaltakraujiškai, ryžtingai ir principingai.
1921 – 1923 metų Lietuvą iš Kauno valdė daugiausia jauni, nepatyrę valstybės veikėjai, kurie kartais klysdavo, turėjo žmogiškųjų silpnybių, kartais blogų kėslų, savanaudiškų interesų. Skaitai ir anuos laikus nejučia lygini su 1990 – 2013 metų Lietuva, jos dideliais ir mažais veikėjais. Ir suvoki: po saule nieko naujo. Tik apetitai dabar nepalyginamai didesni, nusikaltimai, aferos – daug rafinuotesnės, o slaptojo fronto kariai, ko gero, slaptesni, įžūlesni.
Tačiau ir tada, prisidengus diplomatinės neliečiamybės skraiste, kontrabanda ir narkotikai į užsienį buvo gabenami vagonais („… iš Lietuvos eina šmugelis ištisais vagonais. Vagonai eina užantspauduoti, kaip diplomatinės siuntos. Svarbiausias objektas sacharinas, bet yra ir narkotikų. Siuntos nepristatomos į pasiuntinybę, bet kažkokie tipai tas prekes perima, skubiai iškrauna, o dokumentai sunaikinami. Jo žodžiais, yra keli aukšti pareigūnai užsienio reikalų ministerijoje ir kažkas pasiuntinybėje, kurie tuo užsiima…“).
Tačiau tai nėra labai tipiškas J.Budrio veiklos pavyzdys. Daugiausia pastangų jam ir jo vaikinams teko padėti grumiantis ne su ekonomine, o su politine kontrabanda, iš Lenino Rusijos plintančiomis bolševizmo, imperializmo bacilomis.
Prisiminimų skaitytojai daug kartų lankysis šios valstybės pasiuntinybėje, turės reikalų su ten paslapčia sėlinančiais įvairių tautybių informatoriais, deja, ir lietuviais.
J.Budrys supažindins su vienu pirmųjų Lietuvos kontržvalgybos vadovų Liudu Gira („… jis tokių patarėjų – ekspertų nepripažino, nė vieno iš savo tarnautojų ar bendradarbių neįsileido į kabinetą, jei pirma nebuvo atsiklausta telefonu. Tik gavęs sutikimą galėjo užeiti pas jį. Prie L.Giros kabineto durų 24 valandas stovėjo kelių karių sargyba su kulkosvaidžiu.“).
J.Budriui teko demaskuoti, vienokiomis ar kitokiomis aplinkybėmis bendrauti su visokio plauko informatoriais, slaptųjų leidinių redaktoriais, bankų plėšikais ir informatoriais, kyšininkais, dokumentų klastotojais, apsišaukėliais, detektyvais iš Amerikos ir Didžiosios Britanijos…
Žvalgas mato ne tik viešą, oficialią, bet ir eilinio piliečio akimis nematomą valstybės gyvenimo pusę. J.Budrys savo atsiminimuose mums šiek tiek praskleidžia 1921 – 1923 metų Lietuvos dramos uždangą („Daug dalykų nutyliu, kad nebūtų įvelti žmonės, kurių likimo nežinau…“), o tai reiškia, kad daug mums nežinomų faktų jis nusinešė Anapilin.
Bet juk daug ką galima atgaivinti iš jo archyvų, nes jau nėra prasmės ką nors nutylėti. Būtų labai įdomu ir naudinga užpildyti šią spragą nauju, išsamesniu leidiniu apie žvalgybos peripetijas nei J.Budrio prisiminimai „Kontržvalgyba Lietuvoje“.
Be to, niekaip nesuprantu, kodėl mūsų profesionalūs režisieriai, scenaristai, rašytojai net nebando svajoti apie meninio filmo žvalgybos temomis sukūrimą. Toks meninis filmas būtų populiarus, jei tik sukaltume jį ne verkšlenimo, bet pasididžiavimo dvasia, įterpdami nuotykinių elementų.
Taip pat esama vilties, kad filmas neatneštų didelių nuostolių. Juk pati idėja – uždeganti, sensacinga. Portalas Slaptai.lt dažnai mėgsta kelti retorinį klausimą: kas gali būti įdomiau už žvalgybinius skandalus ir intrigas?
Išties – tokio pobūdžio meninė juosta iš anksto pretenduoja į populiariųjų statusą. Todėl mūsų abejingumas savos žvalgybos istorijai – įtartinas, keistas.
Tokiam sumanymui nėra pinigų? Tikrai neatsiras, kas sutiktų finansuoti šį projektą? Bet juk mes net rimtai nebandome aiškintis, kodėl tokia idėja neužsidega mūsų inteligentija. Be abejo, dabartiniai Lietuvos valstybinių institucijų klerkai neskatina tautiškų sumanymų nei moraliai, nei materialiai.
Bet tai nereiškia, kad lėšų neįmanoma surasti. Tiesiog reikia ieškoti, reikia dirbti. Ir tada turėtume filmą, kuris bent jau galėtų mėgint konkuruoti su Lietuvoje populiarumo niekaip neprarandančiais rusiškais nuotykiniais filmais apie „mentus, kriminalinius nusikaltėlius, šnipus ir karus“.
Nuotraukoje: legendinis Lietuvos žvalgybos profesionalas Jonas Budrys – Polovinskas.
2014.01.11; 07:15
