Konstantinas Preobraženskis – labiau žinomas kaip žurnalistas ir rašytojas. Tačiau jis tuo pačiu dirbo ir Sovietų Sąjungos specialiosiose tarnybose – KGB, turėjo KGB papulkininkio laipsnį. Likimas taip susiklostė, kad K.Preobraženskiui keletą metų teko dirbti Japonijoje kaip TASS korespondentui.
Tačiau Japonijoje jis plušėjo ne tik kaip korespondentas, bet ir kaip KGB darbuotojas. Šis KGB papulkininkis pagarsėjo tuo, kad Japonijoje išleido savo prisiminimų ir apmastymų knygą “KGB Japonijoje”. Knyga turėjo didelį pasisekimą. Knyga tikrai įdomi, be to, pats K.Preobraženskis save vadina saugumiečiu, “kuris mylėjo Japoniją”.
Tačiau Maskvoje knyga susilaukė daug priekaištų. Tik 2000 metais leidykla “Centrpoligraf” ją išleido rusų kalba. Ar tikrai galima pasitikėti K.Preobraženskiu, ar tikrai jis mylėjo Japoniją? Štai keletas padrikų minčių iš KGB veiklos Japonijoje. Ar jais galima tikėti, ar tai nuoširdūs paliudijimai, sunku spręsti.
Kinijos Liaudies Respublikos ir Sovietų Sąjungos specialiosios tarnybos turi keletą panašumų. Jos kaip seserys dvynės – išaugo iš sovietinio NKVD. Tačiau šie panašumai nebuvo parankūs vėliau nei kiniečiams, nei rusams. Dėl tų panašumų buvo sunku šnipinėti tiek kiniečiams SSRS, tiek rusams – Kinijoje. Jūs galite pateikti klausimą – o ką tai turi bendro su Japonija? Ogi Kinijoje buvo labai stipriai apribota KGB agentų veikla. Rusams buvo taip sunku, taip keblu veikti sovietinėje Kinijos Liaudies Respublikoje, kad jie ilgainiui ėmėsi gudrybės – prieš Kiniją veikė į pagalbą pasitelkdami japonus. Kitaip tariant, rusai verbuodavo Japonijoje, Birmoje, Tailande gyvenančius ir dirbančius kiniečius.
Kodėl sovietų žvalgams prireikė tarpinės valstybės, paaiškinti nėra labai sunku. Kiniečių kontržvalgyba yra žymiai skaitlingesnė, nei japonų, be to, kiekvienas oficialus sovietinis pareigūnas, atsidūręs Pekine, Kinijos sostinėje, iš karto pakliūdavo į dešimčių kinų kontržvalgų akiratį. Ir dar vienas pastebėjimas – į sovietinę Kiniją tais laikais išvis atvykdavo labai mažai europietiškos išvaizdos žmonių. Vos tik europietis Pekine užkalbina kinietį, jį iš karto apsupa gausus būrys smalsuolių.
Maskvoje sėdinti KGB vadovynė iš pradžių netikėjo, jog jų pavaldiniams taip sunku veikti plačiojoje Kinijoje, kur, atrodytų, galima pasimesti milijoninėje žmonių masėje. Bet vėliau patikėjo – užteko kelių vizitų į Pekiną. Ir vis dėlto Komunistų partija reikalavo, kad KGB iš anksto žinotų apie kiekvieną Kinijos valdžios sprendimą. O Kinijoje buvo itin gajos šnipinėjimo ir skundimo tradicijos, įsigalėjusios dar nuo seniausių laikų.
Skundikas Kinijoje visąlaik buvo laikomas pagarboje. Pavyzdžiui, kultūrinės revoliucijos Kinijoje metais iš šios šalies į SSRS perbėgo tūkstančiai kinų. Jie tiesiog pėsčiomis įveikdavo prastai saugomą valstybinę sieną Tolimuosiuose Rytuose. Kinų bėgliai teturėjo du tikslus: arba bėgo nuo persekiojimų, arba būdavo siunčiami šnipinėti. Tačiau atsidūrę sovietų teritorijoje, jie iš karto atsidurdavo KGB pinklėse, ir po kelerių mėnesių Sovietų Sąjungoje gyvenantys kiniečiai jau imdavo šnipinėti savuosius bėglius, ne taip seniai įveikusius prastai saugomą valstybinę sieną Tolimuosiuose Rytuose. Šnipinėdavo, beje, ne itin rimtai. Jeigu “objektas” duodavo 10 rublių kyšį, KGB apie “objektą” sulaukdavo tik teigiamos informacijos. Žodžiu, iš tokių pagalbininkų būdavo itin mažai naudos.
Kinus KGB darbuotojams užverbuoti pačioje Kinijoje buvo itin sunku. O štai sutikti sovietų žvalgą Tokijuje nebūdavo keblu. Užtekdavo nueiti į patį didžiausią Tokijo knygyną, kur įsikūręs karinės knygos skyrius, ir ten būtinai pasitaikydavo bent keletas rusų žvalgų. Kodėl? Spaudos laisvė – labai geras dalykas. Spaudos laisvė – didelė šnipinėjimo pagalbininkė. Ne šiaip sau visos pasaulio užsienio žvalgybos tiesiog medžiote medžiojo karinius spaudos apžvalgininkus bei korespondentus, norėdamos juos paversti savo informatoriais. Žurnalistai, beje, nuo pasiūlymų bendradarbiauti su specialiosiomis tarnybomis neatsisakydavo. Neatsisakydavo, nes dirbti žvalgu ir korespondentu tuo pačiu metu – pelningas reikalas. Atlyginimas, gaunamas iš specialiųjų tarnybų, visuomet keletą kartų viršydavo žurnalistinį atlyginimą.
O tame centriniame Tokijo knygyne būdavo pardavinėjamos ne tik Japonijoje, bet ir kitose šalyse išleistos knygos bei moksliniai veikalai karinėmis temomis. Patys naujausi moksliniai veikalai. Dar viena pastaba – lankymasis knygyne sukeldavo kur kas mažiau įtarimų nei kokiame nors restorane. Knygyno naujoves apžiūrinėjantys saugumiečiai vis dėlto mažumėlę išsiduodavo – išsiduodavo tuo, kad vaikščiodavo per daug įsitempę. Jeigu prie jų per daug arti prieidavai, jie automatiškai baugiai apsidairydavo. Knygyne galėdavai dažnai sutikti ir karinėmis temomis rašančius žurnalistus.
Japonijos ginkluotosios pajėgos – labai neskaitlingos. Todėl knygos Japonijoje leidžiamos mažyčiais tiražais. Vis dėlto jos būdavo neišsemiamu žinių šaltiniu sovietų saugumiečiams. Juk Japonijoje tais laikais nebuvo jokios karinės cenzūros. Japoniškose knygose būdavo sudėta pati slapčiausia, pati konfidencialiausia informacija. Už jos paviešinimą SSRS arba JAV teritorijoje grėstų mirties bausmė arba kalėjimas iki gyvos galvos. Japonijoje slaptą informaciją knygos pavidalu išplatinęs koks nors mokslininkas iš valstybės arba leidyklos dar gaudavo honorarą.
Beje, Tokijo knygynuose būdavo įmanoma surasti daug japonų autorių anglų arba japonų kalba parašytų knygų, kuriose skleistos sovietams itin palankios idėjos, doktrinos, pasaulėžiūra. Ant tokios knygos viršelio šalia autoriaus pavardės nebūdavo užrašo – KGB agentas, užverbuotas tokiomis ir tokiomis aplinkybėmis. Tačiau japonų žurnalistas ar mokslininkas, skleidęs Maskvai, o ne Tokijui naudingą informaciją, pasak KGB papulkininkio Konstantino Priobraženskio, dažniausiai būdavo užverbuotas vienos iš sovietų slaptųjų tarnybų.
Taigi Japonija ilgai vadinta šnipų rojumi. Mat ši šalis atsisakiusi ne tik gausios kariuomenės, bet ir įstatymo, reglamentuojančio bausmes už šnipinėjimą svetimoms valstybėms. Be to, šiame reikale labai padeda ir japonų kruopštumas. Pavyzdžiui, Tokijo knygyne randi sovietų KGB dominančią knygą karine ar karine – politine tematika. Ir visa reikalinga informacija – tarsi ant delno. Mat knygos metrikoje pateikiami ne tik visi techniniai duomenys, brėžiniai, skaičiai, bet ir autoriaus biografija, išsilavinimas, pažiūros, net namų adresas ir telefonas.
Visų šalių žvalgybos visais laikais žurnalistus naudodavo savo tikslams. Tiesa, žurnalistų panaudojimo būdai ir priemonės įvairiose valstybėse būdavo labai skirtingos. Sovietai naudojosi tokia taisykle: jeigu užverbuotasis žurnalistas ima per daug domėtis žurnalistika ir vertinti šią profesiją, savo parašytus straipsnius, vadinasi, toks žurnalistas iš karto priskiriamas prie nepatikimųjų. Žurnalistai visuomet būdavo laikomi plepiais, labiau linkusiais į laisvamanybę nei į karinę discipliną. Jeigu koks nors KGB darbuotojas, sakykim, KGB papulkininkis K.Preobraženskis, parašydavo knygą apie šalį, kurioje šnipinėdavo ir dar tą savo veikalą padovanodavo savo bosams, į tokį imdavo šnairuoti visa KGB vadovybė. Ne tik šnairuodavo, bet ir priekaištaudavo – “kada gi tu, brangusis, užsiimsi rimtais darbais?”
Tuo tarpu K.Preobraženskis tvirtina, kad pats neįdomiausias jo kaip KGB atstovo užsiėmimas būdavo nuobodžių ataskaitų, kas nuveikta per dieną, savaitę ar mėnesį, rašymas. Ataskaitų ruošimas vadovybei užimdavo didžiąją dienos dalį. Atsitikdavo ir tokių kuriozų: užsienietį užverbuoti pavykdavo per maždaug tris valandas, o ataskaitos rašymas specialiai įrengtame kabinete užtrukdavo visą dieną. O parašęs ataskaitą nebūdavai tikras, kad KGB vadovybė nelieps tau jos patobulinti, papildyti, konkretizuoti.
Neįdomūs, nereikalingi būdavo ir dažni partiniai susirinkimai, kurių metu partijos sekretoriai sakydavo ilgas, visiems žinomas tiesas. Susirinkimai užtrukdavo kartais ir po pusę dienos, kai tuo tarpu būdavo kur kas naudingiau pasėdėti kokioje nors bibliotekoje. Vieną kartą partiniame susirinkime KGB vadovybė reikalavo iš savo pavaldinių sugalvoti keletą skambių lozungų apie KGB ir persitvarkymą (tai jau buvo Michailo Gorbačiovo laikais).
Bet svarbiausia, bosai reikalavo, kad tas lozungas būtų dviprasmiškas, kad reikštų – KGB struktūrose jokio persitvarkymo negali būti. Ir lozungą po kelių dienų intensyvaus mąstymo saugumiečiai sugalvojo. Lozungas skambėjo šitaip: “Mums persitvarkymas – tai mokėjimas dirbti ir vykdyti visus partijos uždavinius dar geriau, dar efektyviau”. Beje, šis lozungas buvo sugalvotas Japonijoje ir paskui ilgai laikytas itin slaptuose seifuose. Kad niekas negalėtų pastebėti jo absurdiškumo?
Sovietų žurnalistų, dirbančių tuo pačiu ir KGB, visi rašiniai, prieš paleidžiant juos į laikraščius, būdavo kruopščiai peržiūrimi cenzūros. Sovietų saugumiečius, apsimetusius žurnalistais, japonų kontržvalgyba kartais atskirdavo netikėtai užeidama į kabinetą ir išvysdama visiškai tuščią, preciziškai sutvarkytą darbo stalą. Ar jūs galite įsivaizduoti žurnalisto rašomąjį stalą, ant kurio nėra nė vieno prirašyto popieriaus lapo, nė vieno pareiškimo, prašymo, nė vieno laikraščio su pabrauktu straipsniu? Tokį stalą galėdavai aptikti tik pas KGB karininką ar agentą…
Nuotraukoje: pasipuošusios japonės.
2014.10.08; 02:15
