Morisas Henkis – viena iš labiausiai intriguojančių ir įtakingiausių XX amžiaus asmenybių Didžiojoje Britanijoje, kuri turėjo reikšmingos įtakos šių laikų specialiųjų tarnybų veiklai.
Lordas Henkis (1-asis baronas, 1877 – 1963) pradėjo savo karjerą nuo Jūrų pėstininkų korpuso karininko ir tarnavo linijiniame laive „Remilis“. Tais pačiais metais jis susipažino su admirolu seru Džonu Fišeriu ir padarė jam gilų įspūdį. Todėl kai 1902 metais Fišeris tapo Admiraliteto Antruoju lordu, jis pasišaukė kapitoną` Henkį į Londoną ir įtraukė jį į savo štabą.
1907 metais Henkis grįžo į jūrą jau kaip Viduržemio jūros žvalgybos karininkas, bet maždaug po metų buvo paskirtas įtakingo Britanijos imperijos Gynybos komiteto sekretoriaus pavaduotoju.
Tai buvo perspektyvus postas karinės karjeros požiūriu. Jo viršininku tapo seras Čarlzas Otlis, truputį anksčiau pasitraukęs iš laivyno, iš Jūrų žvalgybos direktoriaus posto. 1909 metais komitetas įsteigė žvalgybinę struktūrą, iš kurios šiek tiek vėliau susiformavo Saugumo tarnyba (MI5) ir Secret Intelligence Service (SIS, arba MI6).
1912 metais Henkis tapo komiteto sekretoriumi, o 1916 metais – praktiškai kasdien posėdžiavusio Karinio kabineto sekretoriumi. Tai buvo labai svarbus postas, ypač jaunam karininkui. Baigiantis karui Henkis buvo paskirtas Britanijos delegacijos Taikos konferencijoje Paryžiuje vadovu. Už nuopelnus abeji Britanijos parlamento rūmai paskyrė jam 25 000 svarų sterlingų premiją (tais laikais tai buvo labai didelė suma).
Laikotarpiu tarp dviejų pasaulinių karų Henkis toliau vadovavo Britanijos imperijos Gynybos komitetui ir Kariniam kabinetui, o taip pat, kaip Didžiosios Britanijos atstovas, dalyvavo keliose didelėse tarptautinėse konferencijose.
Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje jis pasišventė žvalgybai ir paliko keletą pirmųjų detalių ataskaitų apie persiginklavimo programas Vokietijoje. 1938 metais Henkis išėjo į atsargą ir po metų tapo peru. 1939 metų rugsėjį, prasidėjus antrajam pasauliniam karui, jis grįžo į valstybės tarnybą, įėjo į Karinį kabinetą „ministro be portfelio“ sąlygoms.
1939 metų gruodį Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Nevilas Čemberlenas pavedė Henkiui patikrinti MI5, MI6 ir Valstybinės kodų bei šifravimo mokyklos veiklą. Karinės žinybos skundėsi, kad gauna iš MI6 nekokybiškus žvalgybos duomenis. Tuo metu asmeniniu Henkio sekretoriumi tapo Džonas Kernkrosas, vėliau demaskuotas kaip sovietų šnipas ir Kembridžo penketuko narys.
Po to, kai 1940 metų gegužę ministru pirmininku tapo Vinstonas Čerčilis, Henkis buvo priverstas išeiti į atsargą. Ir vis dėlto jis paveikė Čerčilio požiūrį į slaptąsias tarnybas, ypač į Specialiųjų operacijų valdybos įsteigimą.
Po to, kai Henkis pasitraukė iš valstybės tarnybos, Kernkrosas buvo perkeltas į Valstybinę kodų bei šifravimo mokyklą. Ten jis gavo priėjimą prie operacijos „Ultra“ medžiagų, kurias ir perdavinėjo savo sovietiniam kuratoriui.
Iš Henkio parašytų knygų reikia išskirti „Valstybinė valdžia kare“ („Gouvernment Control in War“, 1945) ir „Politika: bandymai ir klaidos“ („Politics – Trials and Errors“, 1949). Paskutiniojoje autorius smerkia besąlyginės kapituliacijos doktriną ir karinių nusikaltėlių persekiojimą po karo. Henkio memuarai „Aukščiausioji karinė vadovybė, 1914–1918 metai“ („The Supreme Command“, 1914 – 1918) buvo išleista 1961 metais.
2014.03.24; 04:15
