Albert Petio – austrų istorikas ir publicistas, knygos apie Austro-Vengrijos žvalgybą per Pirmąjį pasaulinį karą „Šnipai dvigalviui arui“ autorius.
Šnipinėjimo skandalas, įsiplieskęs dėl Austro-Vengrijos monarchijos imperatoriškojo ir karališkojo Generalinio štabo pulkininko Alfredo Redlio, priskiriamas vienai iš garsiausių to meto aferų, greta siaubingos ir tuo pačiu patrauklios Matos Hari dramos.
Toks neregėtas senos Austrijos armijos istorijoje elitinio karininko, užėmusio tokias svarbias pareigas, valstybės išdavystės faktas ne tuščiai tapo daugybės žurnalų straipsnių knygų ir filmų siužetu, nors juose dažnai būdavo sukeičiami akcentai istorinės tiesios atžvilgiu.
Nuo Stefano Cveigo ir Egono Ervino Kišo iki Ištvano Sabo filmo, nuo 1920-ųjų metų iki šių dienų šis atsitikimas buvo ne kartą aprašytas, bet beveik nė viena detalė tuose aprašymuose neatitinka tikrovės.
Niekuo neišsiskyręs pulkininkas
Štai tik vienas pavyzdys: „Šis pulkininkas, iš išvaizdos atrodęs lygiai taip pat kaip bet kuris kitas vidutinis geras austrų karininkas, sosto įpėdinio patikėtinis; jam buvo patikėtas svarbiausias skyrius – armijos slaptoji tarnyba; ir jis turėjo kovoti su priešo žvalgybomis. Bet dabar, 1912 metais per Balkanų krizę, nutekėjo pati svarbiausia austrų armijos paslaptis – kovinio išdėstymo planas. Jis buvo parduotas Rusijai, o dėl to galėjo kilti neregėta katastrofa karo atveju, nes rusai iš anksto žinojo kiekvieną puolančiosios austrų armijos judesį.
Kilo siaubinga panika
Generalinio štabo sluoksniuose kilo siaubinga panika… Tad užsienio reikalų ministerija, ne visai pasikliaudama karinės valdžios miklumu, nepranešusi Generaliniam štabui, nusprendė pati atlikti tyrimą ir pavedė policijai, be visų kitų priemonių, tikrinti visus laiškus „iki pareikalavimo“, gaunamus iš užsienio, nekreipiant dėmesio į susirašinėjimo slaptumą.
Kartą į paštą atėjo laiškas iš Podvoločisko stoties Rusijos pasienyje „Opernball“-o adresu. Atplėšus paaiškėjo, kad voke nebuvo laiško, užtat gulėjo aštuonios naujutėlės kupiūros po tūkstantį kronų. Apie šį įtartiną radinį iškart sužinojo policija. Prie pašto langelio buvo pasiųstas seklys, kad nedelsdamas areštuotų žmogų, paprašysiantį šio laiško. Akimirksniu istorija iš tragedijos virto jaukiu tipišku Vienos farsu. Per pietus į paštą atėjo vienas ponas ir paklausė laiško, adresuoto „Opernball“-ui. Pašto tarnautojas tučtuojau davė slaptą signalą sekliui. Bet pats seklys kaip tik buvo išėjęs pietų, kad išgertų stiklą alaus… – Štai kokia istorija“.
Laiškas su pinigais
Žinoma, seklys neišėjo gurkšnoti alaus, laiškas gulėjo pašto dėžutėje, bet jis buvo išsiųstas iš Berlyno, o ne iš neištariamo pavadinimo miestelio, panašaus į Jozefo Roto romanų pavadinimus, ir visai ne „Opernball“-o, o Nikono Nicetaso adresu… Tai tik būtinų pataisymų pradžia, bet vis tiek – toks Redlio bylos aprašymas – čia jis pasiskolintas iš Cveigo – dažnai kartojamas ir kitų autorių, ir skaitomas, žinoma, su didžiuliu susidomėjimu.
Žvalgybų džiunglės
Prasidedantis dvidešimtasis amžius vis dar buvo nušviestas jaukios besibaigiančios epochos šviesos, bet slaptajame šnipinėjimo aparatų kare jau ryškėjo pirmieji požymiai, kad netrukus gyvenimas Europoje smarkiai pasikeis. Supervalstybių ginklavimosi varžybos ir priešiškų sąjungų sukūrimas, nuolatinis slaptų žinių vaikymasis, „Europa, regis, virto viena prieš kitą rezgančių intrigas žvalgybų džiunglėmis, šnipų, kurjerių, agentų, suvedinėtojų ir verbuotojų muge“. Neliko nė vieno prašmatnaus viešbučio, kuriame priešiškų šalių žvalgai nekariautų savojo šaltojo karo, nebuvo nė vieno karinio statinio, į kurį nenukryptų godus priešo šnipų žvilgsnis“.
Gana kompetentingo karininko A.Redlio (pagaliau būtent jis mokė tą karininką, kuris jį demaskavo) įvairiapusė karinė veikla kaip tik susijusi su tais metais prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Staigų posūkį talentingo ir kartu ekscentriško Generalinio štabo karininko karjeroje lėmė tai, kad laiškas, adresuotas Nikonui Nicetasui, jau gana seniai gulėjęs Vienos centriniame pašte šalia Mėsos turgaus, 1913 metų balandį, kaip iki tol nepasiimtas, grįžo atgal į Berlyną, iš kur jis ir buvo išsiųstas. Tikrasis siuntėjas buvo Rusijos Generalinis štabas.
Pulkininkas Redlis pamiršo
Adresatas, kuriam buvo siųstas toks pavojingas laiškas, pulkininkas Redlis, ar tai jo nelaukė, ar tai jį pamiršo. Berlyne pašte voką atplėšė, galimas dalykas tam, kad sužinotų, kas jo siuntėjas. Stulbinanti suma „šeši tūkstančiai kronų asignacijomis“ ir, galimas dalykas, trumpas raštelis su dviem adresais, sužadino Vokietijos pašto cenzūros smalsumą, todėl laiškas buvo perduotas majorui Valteriui Nikolai, nuo 1913 metų Didžiojo prūsų Generalinio štabo III b skyriaus (žvalgybos skyriaus) viršininkui. Adresai, vienas Paryžiuje, kitas Ženevoje, buvo gerai žinomi ir vokiečių, ir su ja bendradarbiavusiai austrų kontržvalgybai. Nurodytas siuntėjas, J. Ditrichas, buvo viena iš „pašto dėžučių“, kuriomis naudojosi Berne Rusijos žvalgyba, o tai irgi buvo tiksliai žinoma.
Rusijos ir Prancūzijos žvalgybų aktyvumas
Nes jau 1907 metais Austrijos ir Vokietijos specialiosios tarnybos, bendradarbiaudamos su Šveicarijos, atliko tyrimus, sunerimusios dėl sustiprėjusio Prancūzijos ir Rusijos žvalgybų koordinavimo Šveicarijoje, nukreipto prieš centrines valstybes. Imta tyrinėti šnipų tinklus Šveicarijoje, ir gana sėkmingai. Visapusis stebėjimas ir kontrolė, padedant Šveicarijos Generalinio štabo kontržvalgybai, leido vokiečiams ir austrams detaliai suprasti priešo kurjerių ir ryšių sistemą. Jiems pavyko tai atlikti nepastebimai. Todėl adresai ir vardai, naudojami priedangai, konspiraciniai butai ir „pašto dėžutės“, agentai ir kurjeriai buvo naudojami toliau. Ir kai tie adresai išplaukė į paviršių tame raštelyje, buvo lengva padaryti išvadą, kad „Nikonas Nicetasas“ – agentūrinis slapyvardis, o laiškas su pinigais – honoraras už atliktą arba būsimą šnipinėjimo veiklą.
Nikolai pranešė apie laišką Vienai – Evidencbiuro – Habsburgų monarchijos karinei žvalgybai. „Nėra jokių pasufleravimų adresato asmenybei nustatyti. Užklausimas pašte rezultatų nedavė… Ten niekas neprisiminė, ar anksčiau kada nors būtų siųsti laiškai tuo pačiu adresu“. Tirti buvo pavesta kapitonui Maksui Rongei, žvalgybos karininkui, kuris ėmė vadovauti štabui Evidencbiure medžiojant „Nicetasą“.
Kulminacinė scena
Valstybės policijos šefas Edmundas fon Gajeris pasiuntė keletą policininkų į Vienos centrinį paštą kontroliuoti laiškų „iki pareikalavimo“ gavėjus. „Teliko viltis, kad adresatas arba jo pasiųstas kurjeris vis dėlto paklaus laiško“. Taip ir atsitiko: kulminacinė scena šnipinėjimo literatūroje tapo realybe. Per tą laiką atėjo dar keletas analogiškų laiškų. 1913 metų gegužės 24-osios vakarą pulkininkas Redlis juos pasiėmė. Kadangi jis buvo civiliais drabužiais, policija iš pradžių neatpažino, kad tai kariškis, bet pasekė jį iki viešbučio, o ten jį identifikavo vienas tarnautojas.
Policininkai pranešė Gajeriui, šis paskambino Rongei. Redlio suplėšyti ir išmesti priedangos adresais į užsienį išsiųstų laiškų pašto kvitai, jo paties ranka pasirašytas gavimo patvirtinimas, o ir pats Redlio, pastebėjusio, kad yra sekamas, elgesys nebepaliko abejonių. Rongė informavo savo šefą ir pasikvietė su savim karinį teisėją, be kurio negalėjo sudaryti „būtinos įsikišimui teisminės komisijos“. Imperatoriškojo ir karališkojo Generalinio štabo viršininkas Francas Konradas fon Hetcendorfas įsakė „pulkininką Redlį areštuoti“.
Įsakė areštuoti
Redlį savo kambaryje „Klomzero“ viešbutyje tardė karininkų komisija. Per tardymą jis prisipažino Rongei, kad „1910 ir 1911 metais teikė dideles paslaugas užsienio valstybėms“ ir veikė be bendrininkų.
Pasirodo, tai buvo tiesa. Po to komisija pasišalino, kad „suteiktų nusikaltėliui galimybę greitai nusižudyti“.
Redlis nusišovė iš jam perduoto pistoleto. „Buvusio pulkininko“ mirtį kitą rytą konstatavo vienas „detektyvas“, atėjęs į po senovei tebestebimą viešbutį.
Evidencbiuro šefas pulkininkas Augustas Urbanskis ir karinis auditorius, užsiimantis tyrimu, abu civiliais drabužiais, gegužės 25-osios rytą išvažiavo į Prahą, pranešė apie viską vietiniam kariniam komendantui, pas kurį Redlis dirbo štabo viršininku, ir pradėjo kratą Redlio bute ir biure.
Nepavykęs pėdsakų klaidinimas
Įgulos teismui Vienoje buvo pranešta tik tiek, kad pulkininkas Redlis nusižudė ir Generalinis štabas paskyrė tyrimą. Per tą laiką į imperatoriaus karinę kanceliariją buvo pasiųsta pirmoji „telefoninė depeša“: „Generalinio štabo pulkininkas Alfredas Redlis … šiąnakt nusišovė viešbutyje „Klomzer“ dėl kol kas neišaiškintų priežasčių“. Kita panaši trumpa depeša gegužės 26 dieną buvo perduota spaudai. Tyrimas Prahoje buvo baigtas gegužės 26 dieną.
Evidencbiuras ir Generalinio štabo viršininkas stengėsi – ir visiškai teisingai – nuslėpti tikrąsias savižudybės priežastis. Žalą, kurią padarė monarchijai Redlio afera, galima padalyti į patį karinių paslapčių perdavimą priešui bei jo padarinius ir į po to kilusį „grandiozinį skandalą“ jau su savais padariniais. Kadangi pirmojo jau buvo nebeįmanoma išvengti, kariškiai stengėsi bent jau išvengti skandalo. Visa situacija reikalavo greitai reaguoti. Todėl žvalgybos požiūriu buvo logiška kaip įmanoma padėti Redliui įgyvendinti jo ketinimus nusižudyti, kad būtų išvengta ateityje ir galbūt viešų tyrimų. Net Evidencbiure tik siauras ratas karininkų žinojo apie tai, kas atsitiko. Paskui publikacijos jau laukė pirmieji nurodymai apie „pastaruoju metu“ išsivysčiusius „labai talentingo karininko psichikos sutrikimus“.
Į tą koncepciją tilpo ir užplanuotos laidotuvės su visa karine pagarba. Tai, kad užglaistyti pėdsakų vis dėlto nepavyko, buvo pati didžiausia nesekmė, sugadinusi visą „kurmio“ demaskavimo sėkmę. Bet nuolat kartojamoje karininkų komisijos kritikoje, nors ir teisingoje, vis dėlto neatsižvelgiama, kad Austro – Vengrija tuo metu buvo teisinė valstybė, o imperatoriškasis ir karališkasis karininkų korpusas visiškai atmetė pačią mintį apie politinę žmogžudystę, įvykdytą slaptosios tarnybos. Skirtingai nuo Serbijos, Tarybų Rusijos ir Trečiojo Reicho, Austrijoje nei iki, nei po Pirmojo pasaulinio karo neįmanoma buvo net įsivaizduoti, kad kažkoks žmogus galėtų būti paprasčiausiai likviduotas arba dingti. Vadovaujantys asmenys senosios armijos karininkų kastoje net karo metu į tai pažiūrėtų labai neigiamai. Ir kaip tik dėl to seno garbės kodekso, tokio stipraus tais metais, Redlis nusižudė.
Kita vertus, teisus ir kapitonas Germanas Ceržavis, vienas iš kontržvalgybos karininkų, tyrusių Redlio bylą, kuris apmaudžiai kalbėjo: „Tai, kaip buvo atsikratyta Redlio bylos, padarė ypatingą žalą Imperatoriškajam ir karališkajam Generaliniam štabui… Trys Generalinio štabo karininkai užsiėmė tuo reikalu labai siaurame rate, neatkreipdami į save publikos dėmesio. Bet tai visiškai nepavyko.
Užuot greitai įsikišę, ištardę ir akimirksniu išvežę jį iš Vienos, jie leido Redliui iki vidurnakčio klaidžioti akivaizdžiai sekamam, kol jis pats negrįžo į viešbutį. Keletą valandų komisijos nariai išbuvo viešbutyje „Klomzer“ ir aplink jį, o taip pat kavinėje „Central“, kariškai apsirengę, paskui surengė tardymą, ir patruliavo… po to skersgatviuose aplink viešbutį, iki ryto… Paskui jie pasiuntė patikrinti, ar nusikaltėlis jau negyvas. Tas aktyvumas negalėjo neatkreipti laikraščių reporterių, paprastai palaikančių kontaktus su viešbučiais ir kavinėmis, dėmesio, nors norint viso to buvo įmanoma lengvai išvengti.
Kaip ir per ką šią istoriją sužinojo visuomenė ir kaip ji pateko į laikraščius, tiksliai neaišku iki šiol. Šiaip ar taip, tai nebuvo „pašėlusio“ reporterio Kišo nuopelnas, kaip jis tvirtino po karo. Jau gegužės 29 užsienio laikraščiuose pasirodė tiek daug straipsnių apie Redlio demaskavimą, kad Hiotcendorfas buvo priverstas atsisakyti savo nutylėjimo taktikos. Piktinančių ir pašaipių komentarų, įtarinėjimų ir tuščių užuominų banga nuvilnijo per armiją. Aferos atskleidimas privertė pagaliau Generalinio štabo viršininką vykti pačios nemaloniausios audiencijos per visą jo karjerą – pas sosto įpėdinį erhercogą Francą Ferdinandą, kuriam ir šiaip jau kariškiai nebuvo draugiški. O Urbanskis dėl to kracho buvo atleistas iš Evidencbiuro viršininko pareigų.
Išdavystės reikšmė
Svarbus klausimas – deramai įvertinti Redlio išdavystę ir jo padarytą žalą. Tvirtinimai, kad būsimasis monarchijos priešas pasauliniame kare dėka Redlio gavo „daug svarbių kortų į rankas“ ir kad ši išdavystė net nulėmė karo baigtį, kad Redlis buvo „Austrijos armijos budelis“ ir sužlugdė „karinės ir valstybinės organizacijos pamatus“, yra smarkiai perdėti.
Kita vertus, Redlio karjera buvo nepaprasta ir davė jam į rankas svarbius karinės valdžios svertus.
Bet kada prasidėjo jo išdavikiška veikla? Patikimai to nesugebėjo išsiaiškinti ir Austrijos kontržvalgyba, bet tai neturėjo daug reikšmės, nes jie ten ir taip pripažino, kad Redlio padaryta žala labai didelė. Redlio prisipažinimas lietė 1910 ir 1911 metus, publikai dėl suprantamų priežasčių buvo pranešta apie 1912 metus, tyrimai rodė 1907, ir net 1905. Buvo patikrintos Redlio sąskaitos Vienos Naujojoje taupomojoje kasoje. „Nuo 1907 metų pradžios Redlio indėliai ėmė neregėtai sparčiai augti“ ir pasiekė 17400 kronų. 1908 metų lapkritį gauta dar 5000 kronų, 1909 liepą – 10000, o 1911 birželį – 12000 kronų. Bendra visų indėlių nuo 1905 metų suma siekė 116700 kronų. Redlis buvo pasiturintis žmogus. Tyrimas parodė, kad nuo 1907 metų Redlis gyveno prabangiai, turėjo tarnų, arklių, pinigais rėmė leitenantą Štefaną Horinkę, 1911 metais nusipirko du automobilius.
Tie rezultatai, rodantys 1907 metus, sutampa su įdomiomis žiniomis iš rusų literatūros. 1905 metų vasarą į Vieną atvyko naujas ir labai gabus Rusijos karo atašė Marčenko. Jau 1906 metų rudenį Marčenko pranešė „apie labai vertingo žmogaus norus“ už didelius pinigus teikti svarbią karinę informaciją. Pasiūlymas, matyt, anoniminis, buvo atmestas (Milšteinas, Raifbergeris, „Austrijos karinis žurnalas“).
Visai įmanoma, nors tai ir neįrodoma, kad kalbėta būtent apie Redlį. Rusijos atašė netrukus susipažino su Redliu asmeniškai oficialiame susitikime, ir susipažino neatsitiktinai. „Marčenko suprato, kad Redlis buvo kontržvalgybininkas, ir elgėsi atsargiai“. 1907 metų spalį Marčenko pasiuntė į Sankt-Peterburgą tokią Redlio charakteristiką: „Alfredas Redlis, Generalinio štabo majoras, Generalinio štabo Evidencbiuro viršininko antrasis pavaduotojas… vidutinio ūgio, plaukai šviesūs… klastingas, uždaras, atidus ir pareigingas, turi gerą atmintį. Išvaizda saldoka. Saldi, švelni, pasalūniška kalba, apgalvoti ir lėti gestai, greičiau gudrus ir apgaulingas, nei protingas ir talentingas. Cinikas. Mėgsta moteris. Mėgsta pramogauti“.
Pranešimas įdomus tuo, kad jame nurodyta, jog, priešingai daugelio standartinių istorijų apie šią bylą autorių nuomonei, Redlis nebuvo rusų šantažuojamas kaip homoseksualistas. Prityręs žvalgas sugebėjo gerai slėpti savo „nenormalius“ polinkius.
Tinklo suardymas
Kitas Redlio išdavystės aspektas yra toks pat nemalonus kaip išdėstymo plano pardavimas. Austrų pulkininkas su tokiais smerktinais, kaip ir brangiais, polinkiais, galimas dalykas, išdavė visus jam žinomus austrų agentus Rusijoje. Tai, kad Redlis lygiagrečiai perduodavo aukštyn dar ir rusišką dezinformaciją, taip pat lengva įtarti, bet tokių įrodymų nėra. Bet šiaip ar taip, Redlis nebuvo vienintelis svarbus veiksnys. XIX šimtmečio paskutinį dešimtmetį Evidencviuras turėjo carinėje imperijoje „per šimtą agentų ir daugybę šnipų, vykdančių pavedimus kartkartėmis“ ir puikiai orientavosi rusų paslaptyse. (Raifbergeris užsimena apie rusišką dezinformaciją, bet Milšteinas apie jokią dezinformaciją ryšium su Redlio byla nėra pranešęs. Žiūr. taip pat – Henė). Bet nuo 1903 metų, kai prasidėjo paskutinė abiejų monarchijų suartėjimo fazė, šnipinėjimas prieš Rusiją buvo susilpnintas.
Maskuotė ir apgaulė
Bet ir rusams jo parduotas Austrijos planas atnešė ne daugiau naudos, negu austrams – Rusijos. „Redlio rašomajame stalčiuje buvo rasta tiek daug užrašų apie Rusijos priedangos adresus ir kurjerių ryšių punktus“, kad Austrijos Generaliniam štabui buvo nesunku „pripildyti priešo žvalgybinius kanalus dezinformacijos“. Tam svarbiausia buvo neleisti priešui sužinoti, ką pats žinai“. Dėl to, kai karinė vadovybė visaip stengėsi nuslėpti iš pradžių patį Redlio išdavystės ir demaskavimo faktą, o po to – jo reikšmę ir ypač jo mastus, žurnalistai išpūtė skandalus.
Kadangi buvo rimtas pagrindas numanyti, kad 1911 metų strateginiai planai žinomi priešui, publikai buvo pareikšta, kad sprendžiant „iš visos rastos informacijos“ „pirmieji šnipinėjimo pėdsakai“ paženklinti 1912 metais. Ir dar sužinota, kad, be kelių „bendro pobūdžio instrukcijų, susijusių su ginkluotųjų pajėgų mobilizacija, nebuvo išduoti jokie kiti konkretūs pastarojo meto kariniai pasirengimai, nes Redliui jie paprasčiausiai buvo neprieinami“.
Draugai vokiečiai taip pat buvo sąmoningai suklaidinti išdavystės mastų atžvilgiu. (Kronenbitteris, privatus Moltkės-jaunesniojo ir Hiotcendorofo pokalbis). Be to, ir toliau buvo atkakliai laikomasi, kad Redlis darė įspūdį „žmogaus, staigiai susirgusio psichine liga“, kad jį seniai buvo užvaldžiusi mintis apie savižudybę, kad jis tik prieš pat mirtį, dėl pinigų stokos, sukeltos „fatališkos aistros“, įvykdė išdavystę.
Tai yra, visa susivedė į tai, kad nors tai ir buvo pasibjaurėtinas nusikaltimas, bet jį įvykdė žmogus dėl psichinio nestabilumo būklės, neįstengiantis elgtis racionaliai, ir todėl jo poelgiams neverta teikti daug reikšmės. Visuomenei buvo pateikta medicininio skrodimo ataskaita, įrodanti galvos smegenų „liguistus pakitimus“. Ir todėl, nepaisant kai kurių nesėkmių, pagaliau pavyko pasukti aferos raidą reikalinga linkme.
Paskelbta remiantis užsienio spaudos pranešimais.
2014.07.18; 06:15
