Ar tikrai “Frau daktarė” išdavė rytietiškų šokių atlikėją Matą Hari?


Print

Apie profesionaliosios rytietiškų šokių atlikėjos Matos Hari gyvenimą jau esame rašę. Pagrindiniai M.Hari gyvenimo epizodai tarsi ir išnagrinėti.

Žinome, kuo toji nepaprasto grožio moteris vertėsi, žinome, kodėl jos pomėgis Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse bendrauti su aukšto rango politikais ir kariškiais sukėlė įtarimų žvalgyboms. Taip pat daugmaž aiškios aplinkybės, kodėl ji buvo apkaltinta “šnipinėjusi priešiškai stovyklai” ir kodėl jai skirta būtent griežčiausia bausmė – mirtis. Tikrai nesunku suvokti, kodėl to meto karo tribunolas jos nepasigailėjo.

Žinome ir kvapą gniaužiančių pasakojimų apie M.Hari dukrą Bandą. Remiantis gausiais rašytiniais šaltiniais, dukra pasuko panašiu keliu kaip ir jos motina. Beje, kai kuriose knygose apie moteris žvalges rašoma, jog duktė įsipainiojo į žymiai sudėtingesnes žvalgybines intrigas ir pasiekė rimtesnių rezultatų nei gimdytoja. 

Tačiau žvalgyba yra tokio pobūdžio veikla, kuri niekuomet neturi pabaigos. Vakar dar džiūgavome, esą apie gražuolę M.Harį ir jos gražuolę dukrą Bandą žinome beveik viską. O šiandien jau akivaizdu, kad tų aplinkybių, kurios mums buvo žinomos, jokiu būdu negalima laikyti neginčijama tiesa. Mat tapo žinomi nauji faktai, kurie leidžia spėti, jog daug kas klostėsi visai pagal kitokį scenarijų, nei mums iki šiol atrodė…

Ši istorija tarsi patvirtina taisyklę, jog apie žvalgybas rašantis korespondentas negali būti tikras net dėl akivaizdžiausių versijų. Taigi šiandien žinoma, jog liūdnai pasibaigęs Matos Hari gyvenimas galbūt tampriai susijęs su kita ne mažiau kvapą gniaužiančia istorija. Omenyje turiu legendomis apipintą “Frau daktarės” istoriją. “Daktarės Frau” legenda susiformavo taip pat dar Pirmojo pasaulinio karo metais. Ir, kaip teigia Jefimas Černiakas savo knygoje “Penki slaptojo karo šimtmečiai”, “Vokietijos pralaimėjimas ir atkaklios žurnalistų paieškos pokario metais šios legendos nepaneigė”.

O į valdžią atėjus Hitleriui ir jo komandai, legenda apie žiauriąją, negailestingąją ir tuo pačiu labai išmintingą žvalgę “Frau daktarę” dar labiau pasklido Vakaruose. Realių archyvinių žinių labai trūko. Trūksta jų ir dabar. Todėl nė kiek nenuostabu,  kad kai “tyli archyvai”, kai nebėra “gyvųjų liudininkų”, rašytojai ir žurnalistai spaudoje pradeda kurti sunkiai patikrinamus pasakojimus. Beje, tie pasakojimai turi neginčijamą, neabejotiną pagrindą – realią istoriją. Tačiau realusis pagrindas visuomet gausiai pagražinamas. “Frau daktarės” legendoje greičiausiai taip pat esama akivaizdžiai sutirštintų epizodų. Pats knygos “Penki slaptojo karo šimtmečiai” autorius pripažįsta, jog “Frau daktarė” greičiausiai nebuvo nei tokia sumani, nei įtakinga, nei žiauri, kaip ją kadaise bandyta pavaizduoti. Ir vis dėlto “Frau daktarė” – neišgalvota asmenybė.

Ši legenda ypatinga tuo, kad “Frau daktarė” dažnai painiojama su kitomis to meto vokiečių žvalgėmis. Skirtingi autoriai skirtinguose veikaluose “Frau daktare” vadina ir frau Kior, ir freiliną Jansen, ir Bertą Heinrichsen, ir Aną Mariją Leser, ir Martą Šragmiuler. Įdomiausia, kad visos čia išvardintos vokietės tikrai turėjo ryšių su slaptosiomis tarnybomis. Ir kai kurie jų gyvenimo epizodai išties labai panašūs į “Frau daktarės” biografiją. Bet kuri iš jų buvo toji “Frau daktarė”? Atsakyti į šį klausimą – keblu.

Vakarų spaudoje “Frau daktarė” buvo vaizduojama kaip “lemtinga gražuolė”, kuriai būdavo labai lengva tapti žymių, garsių Europos sosto princų, karalių, taip pat ir prezidentų, ministrų  meiluže. Žodžiu, kokį norėdavo suvilioti vyrą, tas ir atsidurdavo jos glėbyje. Su jos vardu buvo siejamos painiausios, sunkiai patikrinamos meilės istorijos. Dažnai tvirtinta, esą toji moteris turėjo paslaptingas ir tuo pačiu klastingas “tigrės akis” ir buvo organizavusi pačias sėkmingiausias žvalgybines diversijas.

Beje, šiandien mes tiksliai net nežinome, kaip ir kada iš tiesų žuvo “Frau daktarė”. Versijų – net kelios. Vienų istorikų manymu, ją sušaudė rusai 1914-aisiais. Pasmerkė myriop vien dėl to, kad dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą puikiai žinojo, jog toji moteris dirba Vokietijos žvalgybai, o jos būstinė – Austrijos sostinėje Vienoje. Šios nuomonės besilaikantys istorikai ir žurnalistai tap pat tvirtidavo, kad po 1914-ųjų Prancūzijoje, Šveicarijoje ir Belgijoje jau veikė ne “Frau daktarė”, o kita ne mažiau sumani žvalgė. Tik ji prisidengdavo “Frau daktarės” vardu.

Tuo tarpu šios versijos nepripažįstantys tyrinėtojai pasakojo, esą “Frau daktarė” mirė sava mirtimi jau gerokai po Pirmojo pasaulinio karo. Tačiau toji mirtis esą buvo labai baisi – bepročių namuose. Moteris tiesiog pasikorė arba nusinuodijo nepakeldama psichinėje ligoninėje tvyrojusios įtampos. Šia tema besidomintys istorikai sutinka tik dėl vienos aplinkybės: “Frau daktarė” buvo ypatingai žiauri su savo priešais ir oponentais. O jos įgimtas plėšrūniškas įžvalgumas leisdavo atspėti net potencialius oponentus bei būsimus priešus.

Pavyzdžiui, visuose pasakojimuose apie “Frau daktarę” sakoma, esą ji liepusi nusižudyti gabiam ekspertui vien dėl to, kad šis padarė klaidą, vertindamas tankų reikšmę mūšio lauke. Tiksliau tariant, tas mokslininkas įrodinėjo, jog tankai mūšyje negali būti efektyvūs. Bet realybė parodė, kad tankų pagalba įmanoma laimėti sunkiausius mūšius. Tokiu būdu apsikvailinusiam “technikos tyrinėtojui” buvo įsakyta čia pat nusišauti. Kitaip jo lauksią dar baisesnė mirtis. Ir vyras nusišovė išsigandęs kankinimų.

Istorikas J.Černiakas mini ir tokią “Frau daktarės” ypatybę. Pasirodo, ji atidžiai stebėjo visus pagrindinius savo agentus. Kai vienas iš jų Prancūzijos sostinėje užsimiršęs ėmė itin audringai linksmintis su šokėja, jo bulvare patykojo “Frau daktarės” atsiųstas nepažįstamasis ir paaiškino: “Gerbiamasis pone, jūs užmiršote Frau patarimus”. Be to, esama įtarimų, kad “Frau daktarė” į mirtiną pavojų specialiai siuntė jau nebereikalingus arba ypač susikompromitavusius agentus. Pavyzdžiui, išduodavo juos Antantės kontržvalgybai. Tokia taktika buvo veiksminga. Dažniausiai pasiteisindavo. Susikompromitavusieji šnipai, kitaip dar vadinti “šnipais kvailiais”, atitraukdavo priešiškų kontržvalgybų dėmesį nuo tikrų agentų.

Apie “Frau daktarę” tapo daugiau žinoma, kai 1954-aisiais metais ponas Bernardas Njumenas Miunchene sugebėjo gauti žinių apie šios moters tikrąją seserį. Štai tada ir paaiškėjo, jog tikroji “Frau daktarės” pavardė –  Elizabeta Šragmiuler. Ji gimė 1886-aisiais netoli Dortmundo. Jos tėvas buvo burmistras. Elizabeta baigė Freiburgo universitetą, turėjo filosofijos daktarės diplomą. 1914 metais ji pradėjo darbuotis karinėje cenzūroje Belgijoje. Šragmiuler pasižymėjo kaip uoli, pastabi, darbšti cenzorė, ir vokiečių okupacinės administracijos vadovas Belgijoje generolas fon Bezleris rekomendavo netrukus ją Antverpeno vokiečių žvalgybos skyriui. Šragmiuler pradėjo tardyti suimtus Antantės žvalgus. Jos darbas šioje srityje buvo taip pat įvertintas. Ji pasirodė esant puiki psichologė bei žmogiškųjų silpnybių žinovė. Kankinimų neprireikdavo. Užtekdavo psichologinio spaudimo. Jos viršininkas kažkoks papulkininkis pasistengė, kad moteriai būtų suteiktas leitenantės laipsnis.

Taigi Šragmiuler, vienintelė moteris kaizerinėje armijoje, tapo karininke. Elizabeta baigė žvalgų mokyklą ir ėmė dėstyti garsiojoje Antverpeno vokiečių šnipų mokykloje.

Tiesa, Elizabeta greičiausiai nė karto nebuvo siunčiama su žvalgybos užduotimis į užsienį. Iš tikrųjų greičiausiai ji nebuvo net labai graži. Todėl vargu ar galėjo tapti klastinga viliokle, apie kurią taip išraiškingai pasakoja įvairios legendos. Be abejo, daugelis tos legendos epizodų – ne iš piršto laužti. Britų žvalgams pavyko nufotografuoti daugelį asmenų, užeinančių į pastatą, kuriame buvo Antverpeno šnipų mokykla. Būtent dėl to ir galėjo susidaryti nuomonė, esą “Frau daktarė” sąmoningai siuntė į mirtį daugelį savo agentų, vienaip ar kitaip pranešdama apie juos Antantės žvalgyboms. Jei ši versija – teisinga, akivaizdu, jog dėl tų išdavysčių kalta ne “Frau daktarė”, o kaltas britų žvalgų sumanumas bei pastabumas. Tiesa ir tai, kad kai kurios “Frau daktarės” mokinės buvo painiojamos su savo mokytoja. Tačiau šią klaidą darė tik žurnalistai, o ne Antantės žvalgai. Antantės žvalgai net džiaugdavosi, kai žurnalistai pripainiodavo, suklysdavo. Taip būdavo lengviau slėpti tikruosius pėdsakus.

Po karo Šragmiuler išvyko iš Belgijos kartu su vokiečių kariuomene. Ji skaitė politinės ekonomijos paskaitas Freiburge. O kai būdavo pageidavimų – pasidalindavo ir savo “karine patirtimi”. Bet tik siauro rato klausytojams, kuriuos atrinkdavo vokiečių žvalgybos asai.

Tais metais Elizabeta Šragmiuler sunkiai susirgo. Jos brolis Johanas tapo aktyviu nacistu, o kai Hitleris atėjo į valdžią, buvo paskirtas Magdeburgo policijos viršininku. Jis daug žinojo apie tai, kaip buvo rengiamasi padegti reichstagą. Brolis norom nenorom įsivėlė į konfliktą su Himleriu, grasino jį demaskuoti. Todėl “ilgųjų peilių naktį”, t.y. 1934 m. birželio 30 d., Johaną Šragmiulerį, kaip ir daugybę kitų nacistų, nužudė Himlerio žaliūkai. Himleris tokius kaip Johaną laikė nepakankamai ištikimais fiureriui. Po brolio mirties Elizabeta Šragmiuler neturėjo jokių vilčių padaryti rimtos karjeros Heinricho Himlerio žinyboje. Gestapas netgi keletą kartų atliko jos bute kratas. “Frau daktarė” mirė 1940-ųjų vasario mėnesį. Hitlerinė valdžia čia pat konfiskavo jos popierius, tarp jų – ir dienoraštį.

Elizabeta Šragmiuler buvo šnipų mokyklos dėstytoja, studentus mokiusi kontržvalgybos paslapčių. Be Vokietijos, karo metais ji lankėsi tik Belgijoje. Nors visiškai nebuvo “lemtingoji gražuolė” ir negalėjo vykdyti jai priskiriamų šnipinėjimo “lovos ir meilės žygdarbių”, “Frau daktarė” buvo tikra savo darbo specialistė. Patarimus, kuriuos ji duodavo Antverpeno šnipų mokyklos mokiniams, dar ir dabar prisimena daugelis žvalgybinės veiklos ekspertų. “Frau daktarė” rekomendavo nuolat treniruoti savo atminį, jeigu yra galimybė, veikti vienam, nepasitikint “vietiniais”, saugotis atsitiktinių ryšių, dėl kurių lengvai galima patekti į priešo kontržvalgybos tinklus.

Pavyzdžiui, “Frau daktarė” instruktuodama mokė: į derybas su būsimu agentu eikite tik jūsų parinktoje vietoje; geriau kalbėti su žmogumi, nuvargintu tolimos kelionės, susijaudinusiu ir bijančiu jūsų; jūs pats privalote būti pailsėjęs ir budrus; nereikia medžioti tik vieną kokią nors žinią: taip galima lengvai save išduoti; reikia rinkti visokias naudingas žinias, net smulkmenas, nė nerodant jokio susidomėjimo jomis; kai jūs turite fiksuoti duomenis, geriausia tai daryti tarsi asmeninių išlaidų forma; jeigu jūs pamatėte 10 jūrų patrankų, pažymėkite, kad išleidote 10 šilingų; deginant laiškus, būtina išsklaidyti pelenus, kitaip kriminalistas gali daug ką išsiaiškinti; reikia vengti per daug originalių žinių perdavimo būdų, jeigu nesi tikras dėl naujo metodo, geriau naudotis jau išmėginta technika; niekada nereikia apsigaubti paslaptingumo skraiste, išskyrus atvejus, kai tai gali patikti jūsų agentui ir padaryti įtaką jo pastangoms; reikia slėpti savo lingvistines žinias – tai paskatins kitus kalbėti jūsų akivaizdoje.

Tarp “Frau daktarės” patarimų taip pat buvo ši rekomendacija: atidžiai skaityk Bibliją. Tačiau, kaip pažymi tyrinėtojai, pati “Frau daktarė”, galbūt ne savo valia, blogai vadovavosi biblinio pranašo pavyzdžiu. Juk, skeptikų teigimu, Šragmiuler dirbo su labai abejotinos reputacijos ir išmanymo informatoriais, todėl negalėjo pasiekti gerų rezultatų.

Beje, dar Pirmojo pasaulinio karo metais sklido gandai apie “Frau daktarės” ryšius su Mata Hari. “Frau daktarės” sesuo patvirtino šiuos gandus. Pasak sesers, vienas iš vokiečių žvalgybos vadovų majoras Keferis ir Elizabeta Šragmiuler specialiai iš Antverpeno buvo atvykę į Kelną, kad susitiktų su Mata Hari ir perduotų jai instrukcijas. “Frau daktarė” apie Matą Hari kalbėjo kaip apie “nesprogusį sviedinį” ir manė, jog kapitonas Ladu padarė vokiečiams paslaugą, pašalindamas jiems nereikalingą agentą – M.Hari.

Vis dėlto šis pasakojimas kelia abejonių. Kam Matai Hari reikėjo gauti instrukcijų iš tada dar visiškai neseniai į žvalgybą priimtos “Frau daktarės”? Bet ir pats šis epizodas negalėjo įvykti anksčiau kaip 1915-aisiais, kai Elizabeta Šragmiuler pradėjo tarnauti Antverpeno vokiečių slaptosios tarnybos skyriuje. O juk, pasak legendos, Mata Hari tapo šnipe dar gerokai prieš karą.

Tačiau nereikia užmiršti ir aplinkybių, jog legendos apie “Frau daktarę” pagrindu tapo būtent Elizabetos Šragmiuler gyvenimas. O kai kurie epizodai paimti iš kitų vokiečių žvalgių istorijų, antai “freilinos daktarės”, kaip buvo vadinama Ana Marija Leser.

Po daugelio metų, 1934 metų rugpjūčio 23 d., Anglijos laikraštyje “Deili ekspress” buvo išspausdintas pranešimas, kad sanatorijoje netoli Ciūricho mirė ligota Ana Marija Leser. Prieš mirtį ji prisipažino, kad jos tikroji pavardė Elizabeta Šragmiuler ir kad ji išdavė Matą Hari, nes vokiečių žvalgyba nutarė atsikratyti savo agente, tapusia jiems našta. Prie šio atsikratymo organizavimo neva prisidėjęs būsimasis hitlerinio abvero vadovas Vilhelmas Kanaris, tuo metu dar jaunas karininkas.

Tiesa, tam nėra jokių dokumentinių patvirtinimų. Pati “išpažintis” yra aiškus legendų apie Matą Hari ir apie “Frau daktarę” atgarsis. Bent jau taip teigia knygoje “Penki slaptojo karo šimtmečiai” autorius J.Černiakas.

2011.03.18


Prisijunkite prie diskusijos