Staigus valstybės lyderių pasikeitimas devintojo dešimtmečio pradžioje visiškai nepaveikė sovietų žvalgybos aktyvumo. Amerikiečių žurnalisto Nikolaso S Daniloffo areštas 1986 metų rugpjūtį buvo klasikinis KGB provokacijos pavyzdys (akcija buvo atlikta kaip atsakymas į tai, kad FTB suėmė sovietų šnipą Genadijų Zacharovą, kuris dirbo prisidengdamas sovietų legalių šnipų lizdo – JTO – bendradarbio statusu).
Po to, kai Daniloffo–Zacharovo incidentas buvo sureguliuotas, Michailas Gorbačiovas, pradėjęs sovietų valstybinės mašinos reformą viešumo(glasnost) ir pertvarkos (nauji ekonomikos modeliai ir ūkvedybos mechanizmai) pagalba, susitiko Reikjavike, Islandijoje, su JAV prezidentu Ronaldu Reiganu.
Kol du didžiausių pasaulio valstybių lyderiai reguliavo tarpusavio santykius, šnipų karas tarp Rytų ir Vakarų vyko savo ruožtu. Amerikos žvalgybos bendruomenė 1985-uosius metus praminė „šnipinėjimo metais“, nes būtent tais metais buvo demaskuota daugiau kaip 20 stambių šnipų, kurių dauguma savo iniciatyva pasiūlė savo paslaugas sovietų žvalgybai. R.Reigano laikais iš Amerikos apkaltinus šnipinėjimu buvo išsiųsti 55 sovietų diplomatai.
Vienas iš įtakingiausių M.Gorbačiovo šalininkų buvo KGB pirmininkas generolas Viktoras Čebrikovas, kuris vis dėlto ne iki galo pasikliovė viešumo ir pertvarkos politika. 1986 metų balandį po sprogimo Černobylio atominėje elektrinėje KGB, iš tradicijos, stengėsi nuslėpti tą siaubingą avariją nuo viso pasaulio. Ir Vakarai apie ją sužinojo tik tuomet, kai radioaktyviosios nuosėdos pasiekė Skandinaviją. Plačiausios Baltarusijos ir Ukrainos teritorijos buvo užkrėstos radiacija, o sovietų valdžios veiksmai likviduojant avarijos padarinius buvo vangūs ir iš pradžių neefektyvūs.
Kol M.Gorbačiovas stengėsi stiprinti ekonominius ryšius su Vakarais, V.Čebrikovas piktinosi Vakarų bandymais piktnaudžiauti sovietų viešumu, sakydamas, kad „nukentėjo mūsų politiniai, kariniai ir ekonominiai interesai“. Po V.Čebrikovo emocinio plyksnio prieš viešumą laikraštis „Izvestija“ išspausdino interviu su kartografu, kuris pareiškė, kad KGB seniai sankcionuoja geografijos žemėlapių klastotes. Jose „iškraipyta praktiškai viskas: pakeistos kelių ir upių, miestų kvartalų vietos“. Suklastoti žemėlapiai kosminių palydovų laikais – tai, žinoma, kvailystė, bet kartu ryškiai demonstruoja KGB darbo metodus. 1985 metų spalį M.Gorbačiovas atleido V.Čebrikovą iš užimamų pareigų.
Jo įpėdiniu KGB pirmininko poste tapo Vladimiras Kriučkovas. Jis atsargiai ir nepatikliai stebėjo, kaip M.Gorbačiovas kuria nuolat veikiantį parlamentą, skelbia alternatyvių rinkimų idėją, pradeda išvesti sovietų kariuomenę iš Rytų Europos ir Afganistano, ramiai reaguoja į komunistinių režimų žlugimą, taip pat ir į Berlyno sienos griuvimą.
Pagaliau kantrybė išseko, ir 1991 metų rugpjūtį V.Kriučkovas ir keletas kitų „griežtosios linijos“ šalininkų pamėgino nuversti M.Gorbačiovą. Tūkstančiai Rusijos gyventojų išėjo į gatves prieš tankus, kad pareikštų nesutinką su tuo perversmu. Borisas Jelcinas, kritikavęs M.Gorbačiovą už vangumą reformuojant šalį ir išrinktas birželio mėnesį pirmuose visos liaudies rinkimuose Rusijos Federacijos prezidentu, išliko pasaulio atmintyje stovintis ant tanko. Jis tapo pasipriešinimo perversmui didvyrio simboliu. Iškart po tų įvykių išaiškėjo, kad Rusijos ateitis artimiausiais metais priklauso jam, tuo labiau, kad 1991 metų gruodį Sovietų Sąjunga baigė savo egzistavimą.
Tapęs naujos Rusijos vadovu, B.Jelcinas panaikino KGB, pakeitė jį SVR (Užsienio žvalgybos valdyba) ir FSK (Federacinė kontržvalgybos tarnyba), o taip pat įsteigė prezidento apsaugos ir ryšių tarnybas. Ir netrukus SVR, atskaitinga tiesiogiai B.Jelcinui, paskelbė pradedanti naują šnipinėjimo puolimą, apkaltinusi Vakarų specialiąsias tarnybas masišku kyšių davimu Rusijos pareigūnams ir jų papirkinėjimu, siekiant išgauti valstybės paslaptis. 1996 metų gegužę iš Rusijos buvo išsiųsti 4 Didžiosios Britanijos diplomatai. SVR paskelbė, kad Didžiosios Britanijos ambasada vadovauja šnipų tinklui. Atsakydami į tai, anglai išsiuntė 4 Rusijos diplomatus.
Vakarų specialiosios tarnybos manė, kad dėl nepakankamo finansavimo SVR negali vykdyti žvalgybinių operacijų už Rusijos ribų. Kitas dalykas – GRU, kurios išlaikymui lėšos buvo skiriamos iš karinio biudžeto. Karo atašė Vakarų šalyse toliau veikė ir įsigydavo jų paslapčių.
Dešimtojo dešimtmečio viduryje sunki ekonominė padėtis Rusijoje, užtrukęs karas Čečėnijoje, nusikalstamumo siautėjimas ir kiti veiksniai sąlygojo reakcingų jėgų sustiprėjimą Rusijos parlamente ir visos šalies politinėje arenoje. Kilus krizei, SVR ir FSK įtaka ir valdžia pastebimai sustiprėjo, o Vakarams tai buvo pavojaus ženklas.
1996 metų vasarą situacija Rusijoje taip susikomplikavo, kad įprasti prezidento rinkimai B.Jelcinui tapo rimtu išbandymu. Balsavimas birželio 16 dieną nepateikė nugalėtojo, ir į antrąjį turą B.Jelcinas išėjo kaip priešininkas Komunistų partijos kandidatui Genadijui Ziuganovui. Iki liepos 3-osios, kai turėjo vykti antrasis turas, B.Jelcinas pašalino iš savo aplinkos keletą „griežtosios politikos“ šalininkų, daugiausia iš jėgos tarnybų, tai:
– FSK vadą Michailą Barsukovą (karjerą pradėjo Kremliaus pulke, 1991 metų gruodį tapo Kremliaus komendantu, o 1995 metais pradėjo vadovauti FSK; buvo atsidavęs Aleksandro Koržakovo šalininkas; garsėjo kaip griežtas, nekalbus žmogus ir nebuvo populiarus nei tarp kolegų, nei tarp pavaldinių);
– SBP (Prezidento saugumo tarnyba, anksčiau priklausiusi KGB) vadą Aleksandrą Koržakovą (kadrinis KGB bendradarbis, paskirtas B.Jelcino saugumo tarnybos šefu 1993 metais; A.Koržakovas buvo laikomas antruoju žmogumi Rusijoje po prezidento, su kuriuo jį siejo draugiški santykiai; buvo B.Jelcino partneris žaidžiant tenisą).
Tada, 1996 metų liepos 2 dieną, B.Jelcinas pasirašė įsaką sujungti FSO (Federacinę apsaugos tarnybą) ir SBP (Prezidento apsaugos tarnybą) į GSO (Valstybės apsaugos tarnybą). Naujai struktūrai vadovauti buvo paskirtas generolas leitenantas Jurijus Krapivinas. Reorganizacija, atstatydinimai birželį ir politinis paaukštinimas Aleksandro Lebedžio, geraširdžio generolo desantininko, paskirto B.Jelcino vyriausiuoju patarėju saugumo klausimais, – visa tai centralizavo Rusijos specialiąsias tarnybas, atsakingas už vidinį saugumą šalyje.
Per balsavimą liepos 16 dieną A.Lebedis, surinkęs 14,5 procento rinkėjų balsų, užėmė trečią vietą po B.Jelcino (35 proc.) ir G.Ziuganovo (32 proc.).
Antrąjį prezidento rinkimų turą laimėjo B.Jelcinas.
2013.11.01
