Pirmiausia keliais žodžiais priminsiu svarbiausią įvykį: šių metų rugsėjo 26-ąją Estija ir Rusija pasienio punkte „Kuničina gora“ ant tilto pasikeitė žvalgybos darbuotojais. Oficialusis Talinas rusams grąžino Aleksejų Dresseną, oficialioji Maskva estams – Estoną Kohverą.
Galima neabejoti, jog 2015-ųjų metų rugsėjo 26-oji jau įrašyta į žvalgybos istoriją. Juk tokio pobūdžio pasikeitimų daugiausia būta tik Šaltojo karo metais. Apie tokius pasikeitimus sukurta net meninių filmų. Prisiminkime kad ir 1968-aisiais susuktą sovietų nuotykinį filmą „Ne sezono metas“, kuriame rusų šnipą vaidino Donatas Banionis, o Vakarų žvalgą – Laimonas Noreika. Kalbant vaizdžiai, Donatas Banionis iškeistas į Laimoną Noreiką ant Glinikės tilto per Havelio upę prie Berlyno.
2015-aisiais surengtas pasikeitimas žvalgais – unikalus, nes po Šaltojo karo tokių mainų beveik negirdėti.
Ką dar svarbu prisiminti? 2015-ųjų rugsėjo 26-osios pasikeitimas žvalgybos darbuotojais nėra lygiavertis. Estija grąžino rusams labai vertingą šnipą. Alesejus Dressenas buvo Estijos saugumo tarnybos darbuotojas, kuriam Rusijos slaptoji tarnyba FSB dėkoja už 1993 – 2012-aisiais teiktą informaciją ne tik apie Estijos, bet ir apie kai kurias Amerikos slaptosios tarnybos CŽV bei Didžiosios Britanijos slaptosios tarybos MI 6 operacijas. Estijos žvalgyba KaPo, padedama Vakarų kolegų, A.Dresseną „išlukšteno“ tik 2012-aisiais. Estijos slaptosiose tarnybose įsitaisęs „kurmis“ buvo nuteistas kalėti 16 metų.
Estijos žvalgybos darbuotojo E.Kohvero istorija – visai kitokia. Nė kiek neabejoju, jog E.Kohveras – profesionalus Estijos slaptųjų tarnybų darbuotojas. Tikiu, kad Rusija turi dėl ko jo nekęsti. Tačiau E.Kohveras, skirtingai nei A.Dressenas, nebuvo įsitaisęs Rusijos slaptojoje tarnyboje. Jis net sulaikytas ne Rusijos, o Estijos teritorijoje. Jį, atvykusį į pasienį, 2014-ųjų rugsėjo 5-ąją rusų žvalgai tiesiog pagrobė (FSB agentai įsiveržė apie 50 metrų į Estijos gilumą).
Tad, kad ir kaip belygintume E.Kohvero padarytą žalą Rusijai ir A.Dresseno padarytus nusikaltimus Estijai, akivaizdu, jog E.Kohvero žala Rusijai – mažesnė už A.Dresseno žalą, atneštą ne tik Estijai, bet ir amerikiečiams bei britams.
Ir vis dėlto mainai surengti. Mainų detalės laikomos didžiausioje paslaptyje. Viešojoje erdvėje nėra žinių, kas buvo mainų iniciatorius – Maskva ar Talinas, kas iš valstybės vadovų palaimino mainus – gal Rusijos, Estijos, o gal JAV prezidentai. Tiesa, Estijos spaudoje jau senokai pasirodydavo užuominų, kad šį KaPo pareigūną FSB pagrobė tik tam, kad Rusija turėtų rimtą argumentą keistis žvalgais.
Kad surengti nelygiaverčiai mainai, – nieko blogo. Estija pasielgė teisingai: negi paliksi bėdoje savo ištikimą darbuotoją. 15 metų praleisti Rusijos kalėjimuose – ne juokas. Galima ir nesulaukti bausmės pabaigos. Šitaip Estija davė iškalbingą ženklą kitiems savo žvalgams – nepaliksime nelaimėje. Juolab kad E.Kohveras nesusimo. Sukldo jį saugoję kolegos (nespėjo apginti).
Be kita ko, Talinas vadovavosi ir pragmatiniais sumetimais. Kalinamas Rusijos kalėjimuose E.Kohveras galėjo neatlaikyti spaudimo, kankinimų, jį galėjo palaužti depresija, o tai reiškia, kad Rusijai atitektų rimtos Estijos bei NATO paslaptys, kurios buvo žinomos E.Kohverui.
Žodžiu, Estija pasielgė teisingai ne tik moraliniu požiūriu. Verkiant reikėjo išsaugoti E.Kohverui žinomas paslaptis.
Tačiau ši Estijos taktika – rizikinga. Rusijos apetitai gali išaugti. Rusija dabar tarsi paskatinta grobti Vakarų žvalgybų pareigūnus. Juolab kad neaišku, kodėl Rusija pirmiausiai panoro susigrąžinti Tartu kalėjime kalėjusį savo darbuotoją A.Dresseną, o ne tame pačiame Taru kalėjime kalintį Hermaną Simmą.
Hermanas Simmas – irgi labai vertingas Rusijos šnipas. Juk jis buvo atsakingas už slaptosios informacijos apsaugą Estijos gynybos ministerijoje. Ne vienerius ir ne dvejis metus. Jis demaskuotas tik 2008-ųjų rugsėjo mėnesį. O slaptą Estijos informaciją teikė Rusijos slaptosioms tarnyboms nuo 1995-ųjų. Iš viso – beveik 12 metų.
Ne veltui jis tituluojamas daugiausiai NATO aljansui pakenkusiu rusų šnipu. Internetiniuose portaluose tsajunga.lt ir delfi.lt mūsų Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys istorikas Arvydas Anušauskas rašo, kad „2004-2008 metais Estijai būnant NATO nare, H.Simmas perdavė informaciją apie NATO šifravimo sistemų įsigijimą, naudojimą ir įrengimą. Tai tas pats, jei vokiečių šifravimo sistema „Enigma“ būtų atsidūrusi sąjungininkų rankose dar iki II pasaulinio karo pradžios“.
Tad klausimas, kodėl Rusija panoro E.Kohverą iškeisti į A.Dresseną, o ne į SVR (Služba vnešnej razvedki) talkinusį H.Simmą, – neišvengiamas. Žinoma, estas H.Simmas – ne vienintelis pareigūnas, per pastaruosius keletą dešimtmečių pakenkęs Vakarų gynybos aljansui. NATO aljansui labai pakenkė ir prancūzų karininkas Pierre-Henri Bunel, ir britas vertėjas Daniel Džeimsas. Tačiau nė vienas iš šių NATO koridoriuose judais pramintų karininkų, vertėjų – sekretorių tiesiogiai nebendradarbiavo su Rusijos slaptosiomis tarnyomis. Jie slaptas žinias teikė Serbijai ir Iranui. Vienintelis estas H.Simmas tarnavo Rusijai.
Todėl turiu dar keletą klausimų. Gal Rusijos slaptosios tarnybos ruošia naujų provokacijų, kurios jai padėtų iš Tartu kalėjimo ištraukti „ištikimą SVR bendradarbį H.Simmą“? Gal budrūs turėtume išlikti ir mes, lietuviai? Juk Lietuva šiuo metu yra demaskavusi įvairaus rango Rusijos bei Baltarusijos agentų, kurie dirbo ir SVR, ir GRU, ir FSB, ir KGB.
Oficialus Lietuvos VSD puslapis skelbia, jog 2014 m. gruodžio 29 d. itin slaptos operacijos metu sulaikyti du šnipinėjimu įtariami asmenys – Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų karininkas ir Rusijos Federacijos bei LR pilietybes turintis asmuo.
Be to, Lietuvos teritorijoje sulaikytas dar vienas šnipinėjimu įtartas etatinis Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) darbuotojas N. F.
Ar Rusija nepanorės jų iškeisti į Lietuvos žvalgus bei kontržvalgus, panašiai sulaikytus kaip estas K.Kohveras?
Dar viena įdomi detalė. Mūsų slaptosios tarnybos neįsileidžia vis daugiau asmenų, norinčių įvažiuoti į Lietuvos teritoriją ir čia trumpiau ar ilgiau pagyventi. Lyginant, kiek prašymų atmesta 2011-aisiais, ir kiek jų atmesta 2014-aisiais, skaičiai išaugo beveik šešetą kartų. Nuo 200 iki 1400. Bet juk tai nereiškia, kad Rusija neieško būdų, kaip būtų galima kompensuoti šiuos nuostolius.
Be to, kaip aiškėja, jog į Lietuvą, nepaisant lietuviškojo budrumo, vis tik buvo prasmukęs Didžiojoje Britanijoje persona non grata paskelbtas vyriškis, britų įtartas ryšiais su Rusijos slaptosiomis tarnybomis.
2015.10.07; 11:05
