Pirmas mano rašinys po teroristų išpuolio Paryžiuje. Neturiu moralinės teisės pradėti ne nuo to, nors ką čia naujo bepasakysi, kai iki antradienio ryto tiek rodyta, komentuota, prognozuota, spėliota…
Viena moteris, žurnalistų užkalbinta Vilniaus gatvėje, stebėjosi: koks baisus, beprotiškas dabarties pasaulis! Deja… Mėgstu žiūrėti laidas apie Afriką, jos gyvąją gamtą. Migruoja drambliai, bėgdami nuo sausros, vandens ir maisto ieškodami. Migruoja tūkstančiai raguočių dėl tos pačios priežasties. O jiems iš paskos – liūtai, šakalai, hienos…
Kaip visa tai panašu į žmonių pasaulį, kai šiandien jį gali matyti tarsi iš kosmoso: Sirija, Ukraina, Rusija, Prancūzija, Vokietija, Lietuva… Šimtai tūkstančių, milijonai dvikojų gyvūnų, pasiekusių aukščiausią išsivystymo laipsnį, juda viena kryptimi – kur daugiau maisto, vandens. Viskas tarsi vienoje fotografijoje. Vienam žiūrovui reikšmingos vienos detalės, kitam – kitos. Ir nereikia įsižeisti: taip, mes tie patys gyvūnai, tik daug protingesni už visus kitus, ir, kaip niekas kitas, mokame žudyti, ypač vieni kitus.
Bet laikas nusileisti ant žemės. Tai kaip: kas didesnį pavojų kelia – teroristai ar pabėgėliai? Aišku – teroristai, sako valdžios žmonės arba tie, kurie arčiau valdžios, nuo jos priklausomi. Ką blogo trims milijonams gali padaryti koks tūkstantis, keli tūkstančiai pabėgėlių musulmonų! – retoriškai klausė politologas Kęstutis Girnius, kuriam Seimo narys Povilas Gylys paskyrė man labai patikusį straipsnį apie žiūrėjimą iš aukšto.
Palaukit palaukit: bet mes juk matome, ką gali aštuoni musulmonai. Tik aštuoni (na už jų gal dar kokie aštuoni šimtai). Sudrebino visą Vakarų pasaulį, taip pat ir Lietuvą. Iš tiesų Lietuva kolkas labiau bijo ne musulmonų, o Rusijos, priešingai nei prancūzai, vokiečiai, italai… Šie žūt būt siekia Kremliui vėl viską atleisti – prekiauti, draugauti kaip niekur nieko, nepaisant dalinės Ukrainos okupacijos, akivaizdžių ketinimų vėl pavergti Baltijos valstybes. Argi nejuokinga: vieni Rusiją vadina teroristine valstybe, kiti ją priima į talką kovoje su teroristais!
Štai kur didžiausi pavojai. Kai kas labiau už musulmoniškąjį terorizmą labiau bijo breivikiškojo. Akivaizdus Vakarų pasaulio nesugebėjimas savo šalyse integruoti milijonų musulmonų greičiausiai baigsis tuo, kad jas valdyti ims ne holandai, o le penai. Šimtai tūkstančių pabėgėlių šiuos procesus tik paspartins. Todėl aš pritarčiau vieno įtakingo lenko pasiūlymui: pabėgėliai vyrai aprengiami kariškais drabužiais, apginkluojami ir siunčiami į savo tėvynes daryti tvarkos. Paskui, kai ta tvarka bus padaryta, jie pasiima savo žmonas, vaikus ir motinas. Kodėl tie žaliūkai turi kur nors Berlyne ar Briuselyje gurkšnoti už dyką kavą, o mes jiems ant lėkštelės kaip kokį pyragaitį atnešti dar ir laisvę?!
Deja, nereikia būti tokiu išmintingu kaip Rimvydas Valatka, kad suprastum, jog taip nebus ir būti negali.
O kol Lietuvoje teroristinio pavojaus nejaučiame (taip sako mūsų VSD vadas), galima pakalbėti ir apie raides. Zenonas Vaigauskas „talkininkų“ parašus jau suskaičiavo, jų pakanka, kad Seimas privaloma tvarka artimiausiame posėdyje svarstytų: lenkiškas pavardes dokumentuose rašyti pirmame paso puslapyje ar ten, kur siūlo „talkininkai“.
Po Smetonos straipsnio Delfi portale polonofilai (iš tiesų tai jie yra patys tikriausi polonofobai, nes Lenkijos bijo kaip velnias kryžiaus), Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekano paskatinti, pakilo į lemiamą mūšį. Kadangi visi argumentai „už“ ir „prieš“ seniai išsakyti, oponentus jie ėmė visaip įžeidinėti, o skaitančiąją visuomenę – klaidinti. Toną davė Rimvydas Valatka. Jam į talką atėjo Laimantas Jonušys, gavęs tribūną mokesčių mokėtojų išlaikomame radijuje. Kadangi lenkų nebijančiuosius jis įžeidinėjo ne mažiau nei Nepriklausomybės akto signataras Valatka, šį užgaulų ir iš dalies melagingą Jonušio tekstą paskelbė ir Delfis.
Visus zombius (Valatka) ir retrogradus (Jonušys) gana sėkmingai gina kalbininkas Arnoldas Piročkinas tame pačiame Delfyje („Nuo bravūros iki arogancijos vienas žingsnis. Atsakymas A.Smetonai“). Kritikuodamas „lietuvių kalbos korifėjaus“ Smetonos opusą, kuris „nedaro garbės ne tik pačiam autoriui, bet ir visam Vilniaus universitetui, ypač jo Filologijos fakultetui“, Piročkinas primena, kad „bent lietuvių sluoksniuose viešas įsakmus siūlymas išlaikyti svetimvardžiuose minimas tris raides atsirado visai neseniai: tada, kai „demokratiškai“ nusiteikę socialdemokratai Gediminas Kirkilas ir Irena Šiaulienė pateikė Lietuvos Respublikos Seimui savo projektą, kurį priėmus būtų tariamai patenkinamos tam tikrų lenkų grupuočių pretenzijos dokumentaliai įtvirtinti Lietuvoje „lenkybės placiuvką“ (placowka polskosci), karišku terminu tariant, ilgalaikę atsparos ugnelę, lenkiškumo „dotą“.
Man svarbu, kad Piročkinas ne tik demaskuoja Smetonos žongliravimą iškreiptais faktais, bet ir pasako, kokių politinių tikslų siekiama.
„Pradėjus skaityti A.Smetonos filipiką, iš karto rodėsi, jog jo rašymo manierą tiktų vadinti bravūra. Tačiau juo toliau skaičiau, juo labiau piršosi nuomonė, jog tai arogancijos išraiška: ryškėjo kitų niekinimas, pasipūtimas, išdidumas, atžarumas. Autorius nesiteikė pateikti nė vieno argumento, kuriais įrodinėjo būtinumą lietuvinti svetimvardžius jo mokytojai profesoriai, habilituoti daktarai Vincas Urbutis, Vitas Labutis, Aldona Paulauskienė…“ – skaudžiai, bet pagrįstai kalbininkas Piročkinas atkerta kitų niekintojams, pasipūtėliams, prie kurių priskirčiau ne tik Smetoną, bet ir Valatką, Jonušį, pataikaujančius antilietuviškoms lenkų grupuotėms, nepaisančioms lietuvių tautos interesų.
Netrukus įsitikinsime: Seimas pritars pastariesiems, ar parašiusiems „Viešą laišką Lietuvos piliečiams dėl valstybinės kalbos išsaugojimo“ bei pasirašiusiems „talkoje“.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Vytautas Visockas.
2015.11.17; 10:50
