Žvilgsnis iš Londono. Viskas, ko jūs nežinojote apie „Litvinenkos bylą“ ( 1 )


Print

1-oji dalis

Šiandien teisėjas seras Robertas Ouenas pasiuntė Didžiosios Britanijos teisingumo ministrui laišką, rekomenduodamas paskirti specialią vyriausybinę komisiją (public inquiry), kuri galėtų išnagrinėti slaptus įkalčius Aleksandro Litvinenkos byloje. Tai leis, teisėjo nuomone, išbristi iš aklavietės, į kurią įklimpo teisminis tyrimas po to, kai buvo įslaptina dalis medžiagų, susijusių su galimu Rusijos valstybės dalyvavimu nužudyme.

Šiuo straipsniu pradedu publikuoti medžiagas apie Londono tyrimą, kuriose bus sistemingai išdėstytos bylos aplinkybės taip, kaip jas mato Aleksandro Litvinenkos našlė Marina Litvinenko, šešerius metus siekianti, kad būtų ištirtos jos vyro žūties aplinkybės.

Pastabos publikuojamos Marinos Litvinenko fondo, kuriam turiu garbės vadovauti, rėmuose. Fondas stengiasi surinkti lėšų teisinėms ir lydinčioms išlaidoms apmokėti. Šiandien mes turime surinkę 14,155 svarus sterlingų iš 75 donorų, o tai sudaro 5 proc. ieškomos sumos. Iš šio pasakojimo paaiškės, kam reikia tiek pinigų. Šiaip ar taip, autorius bus dėkingas skaitytojams už bet kokio dydžio įnašą, o taip pat už maksimalų persiuntimą.

Šių įvykių priešistorė yra mūsų su Marina knyga „Saša, Volodia, Borisas – žmogžudystės istorija“ („Саша, Володя, Борис – История убийства“), kur Saša – tai Litvinenko, Volodia – tai Putinas, o Borisas – tai Berezovskis. Knyga baigiasi vieno iš veikėjų, žuvusio, kaip mes manėme, kaip griežto kitų dviejų dialogo auka. Mes ir dabar taip manome, Sašos gyvenimas ir mirtis persipynė su Volodios ir Boriso biografijomis, taip pat ir su naujausia Rusijos, o dabar ir Anglijos istorija. Todėl toks ir knygos viršelis.

Nuo to laiko daug vandens nutekėjo, ir „Litvinenkos byla“ vėl pirmuosiuose laikraščių puslapiuose. Joje atsirado naujų figūrų: šnipai iš Britanijos žvalgybos MI 6, garbės teisėjas seras Robertas Ouenas, atstumtas advokatas Benas Emmersonas, rusų gangsteriai Ispanijoje, Amerikos paslapčių demaskuotojas Džulianas Asandžas, paslaptingi liudytojai ir Londono žurnalistai – analitikai bei konspirologai.

Boriso nebėra – jis pats neseniai žuvo keistomis aplinkybėmis, suteikdamas peno dar vienai konspirologinių teorijų puokštei. Užtat avanscenoje dabar Marina Litvinenko, į kurios trapią figūrą susitelkė galingi dviejų valstybių lyderių ir iškart kelių Anglijos jurisprudencijos precedentų interesai, neišmatuojamų turtų likimas, reputacija ir vieta istorijoje.

Kai Marinos juridinė komanda suėjo į pasitarimą dėl krizės ryšium su sero Roberto sprendimu įslaptinti žymią dalį įkalčių, aš pasakiau Marinai, kad jeigu ji privargo, tai dabar – pats patogiausias momentas pasitraukti iš žaidimo, įsižeisti, pareikšti, kad nebetiki Didžiosios Britanijos teisingumu, trenkti durimis ir užsiimti savo gyvenimu.

Marina atsisakė, sakydama, kad tokiu atveju ji nebegerbtų savęs. Ji pasirinko tą kelią ir eis juo iki galo, kur jis benuvestų, „vardan Sašos, vardan mūsų sūnaus ir visų tų nepažįstamų žmonių, kurie nenori, kad aš sustočiau“. Tai ne poza, ji iš tikrųjų kitaip negali. Po to komanda pradėjo svarstyti variantus, kaip toliau veikti prieš daug stipresnes priešininkų jėgas, taip pat ir Vladimiro Putino, ir Deivido Kamerono, susivienijusių prieš Mariną, jėgas.

Taigi, iš eilės.

Apklausa (inquest) arba teisminis tyrimas pagal mirties faktą – tai unikali Britanijos teisinė norma, atspindinti amžiną anglų nepasitikėjimą valdžia. Apklausos šaknys glūdi praeities situacijoje, kai sulaikytieji nepaaiškinamu būdu mirdavo areštuoti. Anglai nusprendė, kad tokių incidentų tyrimo negalima patikėti policijai ir būtina pasitelkti specialų teisėją – koronerį, suteikiant  jam visus teisminės valdžios atributus. Tardomajam žuvus apklausa yra privaloma, o tai, galimas dalykas, paaiškina, kodėl Anglijoje tai atsitinka nepaprastai retai, skirtingai, pavyzdžiui, nei Rusijoje.

Kitais įtartinos mirties atvejais apklausa nebūtina, bet jos gali reikalauti žuvusiojo giminaičiai. Išgarsėjusios apklausos pavyzdys yra princesės Dianos žūties tyrimas, kai jį išsireikalavo kartu su ja žuvusio jos draugo Dodi Fajedo tėvas. Senasis Mohamedas Al Fajedas manė, kad Dianą nužudė Anglijos specialiosios tarnybos ir nusiramino tik po to, kai koroneris nustatė, kad taip nėra.

Marina nuo pirmos dienos reikalavo apklausos. Kai ji 2007-aisiais metais pareiškė apie tai užsienio reikalų ministrui Deividui Milibandui, jo veidas pasikeitė ir jis paprašė jos to nedaryti. Valdžios prieštaravimai buvo gana paiki, nors ir pagrįsti teisine logika.

Dalykas tas, kad Britanijoje baudžiamasis teismas turi prioritetą prieš apklausą. Jeigu, pavyzdžiui, per apklausą atsiranda nužudymu įtariamojo pavardė, tai apklausa sustabdoma, žmogus suimamas, ir į žaidimą įsitraukia prokuroras. Pagal tokias taisykles Britanijos valdžia nemirksėdama penkerius metus aiškino Marinai, kad kol nesugautas pagrindinis įtariamasis – Andrejus Lugovojus, apie apklausą negali būti nė kalbos. O kai bus sugautas, tai jokia apklausa nebereikalinga: girdi, baudžiamajame teisme viskas ir išaiškės.

Šituose reikaluose mums padėjo ne kas kitas, o Dmitrijus Medvedevas. Kai jis dar buvo prezidentas, pas jį buvo nuvykęs ministras pirmininkas Deividas Kameronas. Tada D.Medvedevas jam pareiškė: „Lugovojaus niekada neišduosim“. Žinoma, niekas neabejoja, bet tai buvo vis dėlto aukščiausio rango asmens pareiškimas, ir britams jau visai nepadoru buvo blokuoti apklausą, remiantis viltim gauti A.Lugovojų. Taigi, kaip sakoma, ledai pajudėjo.

Viename iš pirmųjų preliminarių posėdžių iškilo klausimas, ar tai turi būti plati apklausa, ar siaura. Jei siauro formato, koroneris turi išsiaiškinti tik tai, kas nutiko. Jei plataus – dar ir kodėl. Kitaip sakant, – kas užsakovai ir kokie motyvai. Pagal įstatymus plati apklausa skiriama, kai klausimas „kodėl“ turi svarbią visuomeninę reikšmę. Marinos advokatai spaudė, kad šiuo atveju „kodėl“ yra visuomenei svarbus klausimas, nes už nužudymo, galimas dalykas, slypi „viena užsienio valstybė“. Jos Didenybės vyriausybės advokatai tam prieštaravo: girdi, tegul ponia M.Litvinenko pirmiau įrodo, kad tokie įtarimai turi pagrindo. Girdi, policija nieko tokio neaptiko.

Ir staiga pirmoji sensacija: Marinos advokatas Benas Emersonas teisme pareiškė, kad Saša mirdamas buvo apmokamas (nors ir neetatinis) Britanijos žvalgybos MI 6 bendradarbis, ir dirbo Ispanijoje koordinuotai su Ispanijos saugumo tarnyba prieš „Rusijos mafiją“ – vadinamąją Tambovo organizuotą nusikalstamą grupuotę, kuri įsikūrė Marbėjuje ir Barselonoje, persikėlusi tenai dešimtojo dešimtmečio pabaigoje iš Sankt Peterburgo.

Savo žodžiams įrodyti B.Emersonas pateikė slaptas Amerikos ambasados telegramas iš Madrido į Vašingtoną, kuriose kalbama apie svarbų A.Litvinenkos vaidmenį šitame tyrime. Tos telegramos buvo išviešintos WikiLeaks‘o portale dėka didžiojo demaskuotojo Džuliano Asandžo, už ką jam atskirai dėkojame. Amerikos telegramose pabrėžiama, jog didžiausias Sašos nuopelnas – kad jis išaiškino ispanų sekliams, jog „Tambovo“ banditus dangsto artimas V.Putino draugas, pas kurį gangsteriai lengviausiai užeidavo, kai V.Putinas tarnavo Sankt Peterburgo vice meru dešimtojo dešimtmečio viduryje.

Ką konkrečiai Saša papasakojo ispanams – apie tai vėliau. Kol kas pakanka pasakyti, kad, kaip pareiškė Marinos advokatas, į šią veiklą taip pat buvo įsipainiojęs ir pagrindinis įtariamasis – Andrejus Lugovojus, kuris ketino važiuoti į Ispaniją kartu su Saša kaip tik tada, kai jis buvo nunuodytas poloniu.

Pasak B.Emersono, Saša skambino savo kuratoriui į Ispaniją, kad užsakytų viešbutį A.Lugovojui, o po kelių dienų – A.Lugovojui į Maskvą, kad praneštų, jog kelionė atšaukiama, nes jis pakliuvo į ligoninę. Visa medžiaga yra policijos byloje Skotland Jarde.

Tada jau koroneriui nieko kito neliko, kaip tik paskirti plačią apklausą ir įtraukti svarstyti per apklausą klausimą apie „galimas Rusijos valstybės sąsajas“, o taip pat klausimą „apie išvengiamumą“ – ar MI 6 padarė viską, kad apsaugotų savo bendradarbį nuo galimos rizikos.

Netrukus po to teismas gavo Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministro Viljamo Heigo laišką, kuriame jis tarpininkauja, kad „nacionalinio saugumo ir/arba užsienio politikos sumetimais“ būtų įslaptintos visos Jos Didenybės vyriausybės žinioje esančios medžiagos apie A.Litvinenkos žūtį.

Nuotraukoje: Marina Litvinenko, Aleksandro Litvinenkos našlė.

Informacijos šaltinis – "Echo Moskvy" (http://www.echo.msk.ru/)

(Bus daugiau)

2013.06.18


Prisijunkite prie diskusijos