Faraonų istorijos pabaiga


Print

1989 metais, byrant Sovietų imperijai, dabar garsus politikos filosofas Francis Fukuyama paskelbė straipsnį „Istorijos pabaiga“.

Tada daugelį šokiravo mintis, kad pilnutinė demokratija yra žmonijos raidos tikslas ir kad dar 19 amžiaus pradžioje „išrasta“ liberalioji demokratija idėjų mūšyje jau pasiekė galutinę pergalę. Nors straipsnis ir vėliau išleista knyga turėjo didžiulį pasisekimą ir iki šiol yra plačiai diskutuojama, stebina keistas svarbiausio Fukuyamos teiginio nesupratimas.

Filosofas niekada nėra teigęs, kad jo metaforiškai įvardyta istorijos pabaiga reiškia reikšmingų politinių įvykių baigtį. Ne!

Istorija baigėsi ne politikos, o idėjų srityje. Ir dabar jau tik laiko klausimas, kada pilnutinė demokratija įsitvirtins visame pasaulyje.

Subyrėjus Geležinei uždangai ir demokratijai plintant domino principu, politinės istorijos pabaiga atrodė gana reali. Deja, po kiek laiko procesas įstrigo. Vakarų demokratija žengė į nuolat pasikartojančios krizės stadiją. Daugelis pokomunistinių šalių taip pat suko atgal į autoritarizmą arba kūrė savotišką „valdomą demokratiją“.

Iš štai – netikėtas sprogimas arabų pasaulyje! Visuomenės, kurios atrodė judą ne liberaliosios demokratijos, o musulmoniško fundamentalizmo link, bunda ir tarsi atkartoja demokratines revoliucijas Rytų Europoje. Nors vis dar girdisi skeptiškų balsų ir gąsdinimų islamistine recesija, akivaizdu – arabai nebesileis toliau valdomi „faraonų“, kaip buvo vadinamas nuverstas Egipto prezidentas Hosni Mubarakas.

„Faraonų“ istorija pamažu, bet neišvengiamai baigiasi visame pasaulyje. Fukuyama vis dėlto teisus! Kelias į pilnutinę demokratiją ilgas ir sunkus, tačiau patrauklesnio tikslo žmonija neturi.

Ir tai ne vien Vakarų, o viso pasaulio siekiamybė. Žmonija nėra jau tokia negrįžtamai susiskaidžiusi, kaip teigia reliatyvistai. Visi žmonės yra vienodos prigimties. Ir jeigu jie gyvens tame pačiame informacijos lauke, anksčiau ar vėliau pasaulis taps vieningas. Ir draugiškas.

Islamas yra daug apribojimų žmogaus laisvei ir orumui suteikianti religija, bet net ir jis nepajėgus ilgam uždaryti savo pasekėjų pasauliniuose getuose. Internetui užtikrinus laisvo žodžio sklaidą, atskirumo sienos griūva ir prievarta negali tęstis be galo.

Įsidėmėtinas dalykas. Arabų revoliucija kilo Tunise nuo WikiLeakso paviešinimų. Egipto revoliucionieriai veiklą pradėjo Facebooke. Jų lyderis Waelis Ghonimas yra interneto paslaugų milžinės Google Artimųjų Rytų reklamos skyriaus vadovas. Ankstesnis nepavykęs maištas Irane irgi plito per socialinius tinklus.

Informacijos laisvė žudo „faraonus“. Kaip rašė Fukuyama, išmaniosios technologijos, mažyčiai „čipsai“ sugriovė galingą Sovietų imperiją. Antras to paties proceso veiksmas dabar siaubia Artimuosius Rytus. Ateis laikas ir tolimiesiems pakraščiams. Progresas užtikrina žodžio laisvę net nepaisant šalies įstatymų. Tad neliko būdų apsiginti.

Slaptų dalykų viešinimas klibina ir demokratijos krizę išgyvenančios Europos mažųjų Napoleonų kėdes. Įdomios paralelės. Kapitalistinės santvarkos karikatūra pamažu virstančios Italijos premjeras, gelbėdamas vieną savo nepilnametę gražuolę nuo deportacijos, apskelbė ją Egipto „faraono“ Mubarako dukterėčia. Taigi Rytai tvirkina Vakarus jau nuo Kleopatros laikų…  

Ir visų pirma tvirkina politiškai. Štai pasirodo, valdantysis Prancūzijos elitas buvo pasirengęs padėti korumpuotam Tuniso diktatoriui gintis nuo demokratinės revoliucijos. Paryžiaus oro uoste tik paskutinę akimirką buvo sustabdyta ašarinių dujų ir kitų ypatingų priemonių siunta, skirta Tuniso vidaus reikalų ministerijai. Ir tai – dieną, kai diktatorius jau spruko iš šalies!

Iš kur toks rūpestis? Ogi prancūzų užsienio reikalų ministrė šalyje, „kurioje būdamas pamiršti mirtį“ – kaip rašė prezidento Sarkozy cituojamas Flaubertas – buvo ką tik praleidusi, manoma, nemokamas atostogas. Argi po to rūpės, kad tokioje malonioje vietoje atsiranda kvailių, kurie iš nevilties susidegina?

Teisi buvo mūsų Prezidentė Miuncheno saugumo konferencijoje pareiškusi, kad visų šalių žmonės nusipelno turėti tokią valdžią, kokios jie nori. Žlugo neseni Vakarų bandymai primesti kai kurioms šalims laisvę jėga, tačiau daug didesnis nusikaltimas žmoniškumui yra nenoras padėti visuomenėms, kurios akivaizdžiai bręsta demokratijai. Čia Vakarai neturi likti neutralūs.

Beje, ir pats Fukuyama, kažkada pasirašęs JAV dešiniųjų intelektualų laišką, raginusį nuversti Irako diktatorių, atsiribojo nuo neokoniškų revoliucijos eksporto idėjų. Islamišką fundamentalizmą gali sunaikinti tik neišvengiamas pačių musulmonų visuomenių laisvėjimas. Prievarta fanatizmą tik stiprina. Ir jokie moderniausi kariniai ginklai šioje kovoje nepadės.

Kaip rodo sociologiniai tyrimai, didžiausią poveikį arabų visuomenėms daro Vakarų populiarioji kultūra. Juokais būtų galima sakyti, kad žydai geriausiai neutralizuoja arabus Holivudo filmais.     

Beje, kartais reikėtų prisiminti ir judaistinį fundamentalizmą, kuris gali tapti ne mažiau grėsmingas. Ir šiuo metu jau atrodo, kad Izraelis veikia musulmonų visuomenes ne demokratijos, o atvirkštine kryptimi.

Blogiausia, ką darytų Europos Sąjunga, būtų Turkijos atstūmimas ir abejingumas Egipto demokratijos siekiams. Juk Egiptas gali tapti Vakarų kryptimi gravituojančia antrąja Turkija. Šalys turi daug panašumų ir net gana ilgą bendrą istoriją. Tad didele dalimi šiame regione spręsis artimiausia viso pasaulio ateitis. Čia slypi ir atsakymas, kaip išvengti pražūtingo civilizacijų konflikto.      

Faraonų istorija eina į pabaigą. Karo lakūnas Hosni Mubarakas, 30 metų kariavęs su savo tauta, išskrido. Bet nepaprastoji padėtis dar tęsiasi.

Kelias nuo faraonų iki laisvų žmonių valdžios, kuris neišvengiamai eina per visą mūsų civilizaciją, gali būti vingiuotas ir labai sunkus. Tačiau jis – vienintelis.

Nuotraukoje: komentaro autorius parlamentaras Saulius Stoma.

2011.02.16


Prisijunkite prie diskusijos