Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Vyriausioji rinkimų komisija (VRK), įsibėgėjus rinkimų kampanijai, sulaukia vis daugiau pranešimų dėl tikrų ar tariamų politinės reklamos pažeidimų.
Ketvirtadienį politinės reklamos gaudyklėje VRK gavo anoniminį pranešimą, kad ant opozicijos lyderio Gabrieliaus Landsbergio Seimo kabineto durų kabo Ingridos Šimonytės rinkiminis plakatas.
„Reklamos gaudyklėje gautas pranešimas: esu Seimo nario padėjėja, ant vieno Seimo nario kabineto durų pastebėjau politinę reklamą, ar ji gali būti skelbiama valstybės institucijoje? Dar daugiau, politinės reklamos brošiūra buvo rasta ir Seimo nario, kuris nepriklauso TS–LKD, darbinėje pašto dėžutėje, tai ar galima platinti politinę reklamą valstybės institucijose?“ – VRK posėdyje pranešimą skaitė komisijos pirmininkė Laura Matjošaitytė. Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Taip pat nufotografuotos Seimo nario, dabar opozicijos lyderio, kabineto durys su moters nuotrauka (…) Seimo narė kandidatuoja Antakalnyje, tai gal ir perduodame Antakalnio apygardos komisijai ir skelbiame interneto svetainėje“, – sakė L. Matjošaitytė.
Seime ant G. Landsbergio kabineto durų kabo du plakatai su I. Šimonytės nuotraukomis. Abiejuose plakatuose skelbiama apie TS–LKD atliekamą nacionalinę apklausą.
Toks skundas VRK TS-LKD komunikacijos vadovei Vytautei Šmaižytei atrodo absurdiškas.
„Apskųstos durys. Galima tikriausiai tik juokauti, kad Nacionalinė apklausa, kaip Lietuva galėtų būti stipresnė, Seimo koridoriuje kažkam sukėlė rimtą grėsmę“, – Eltai situaciją komentavo V. Šmaižytė.
Šiandien aktualijų portalas Slaptai.lt savo skaitytojams pateikia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Absurdas“.
Šis rašinys dienos šviesą pirmą kartą išvydo 1997 metų vasario 25 dieną. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas juos kūrė 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).
„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Daugumą jų numatę paskelbti.
Ponios ir ponai. Mano vardas – Ingrida Karlkvist. Gimiau Švedijoje 1960 metais, kuomet socialdemokratai ruošėsi valdyti amžinai, o mūsų šalis buvo pati jaukiausia, saugiausia ir pažangiausia pasaulyje.
Dabar aš gyvenu Absurdistane – šalyje su aukščiausiu užregistruotų išprievartavimų skaičiumi pasaulyje, šimtais vadinamųjų „atskirties zonų“, kuriose žmonės gyvena už švediškos visuomenės ribų, ir laikraščiais, slepiančiais nuo žmonių visus šiuos kraupius faktus.
Jaučiuosi lyg Dorotė Geil iš „Ozo šalies burtininko“ – atskriejęs viesulas nunešė mane už jūrų marių, toli nuo namų ir numetė nepažįstamoje šalyje. „Toto, jaučiuosi, tarytum būtume jau nebe Švedijoje.“ Kaip ir Dorotė, ieškau būdų atrasti savo namus, tačiau kelyje sutinku tik bailius liūtus, besmegenes kaliauses ir alavinius medkirčius be širdies.
Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas Tartu mieste sakydamas kalbą iškilmingame koncerte, skirtame 94-osioms šalies nepriklausomybės metinėms, pastebėjo, kad Estijoje dažnokai keistai suvokiama etika.
Ir dažnusyk raginama nevertinti neteisėtų veiksmų, jeigu jų nepasmerkė teismas.
Esą pirma privalo pasmerkti estiškoji Temidė, ir tik po to jau galima kalbėti aiškiai ir konkrečiai. Estijos prezidento teigimu, toks požiūris – per daug siauras, primityvus. Toks kelias veda į niekur. Apie etiką galima nusimanyti ir neturint konkretaus teismo verdikto.
