Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Palankiausiai visuomenė vertina šalies prezidentus bei krašto apsaugos ministrą Arvydą Anušauską, nepalankiausiai – užsienio reikalų ministrą Gabrielių Landsbergį, skelbia portalo LRT užsakymu bendrovės „Baltijos tyrimai“ lapkričio pabaigoje atlikta gyventojų nuomonės apklausa.
Palankiausiai lapkričio mėnesį apklausoje dalyvavę gyventojai įvertino kadenciją baigusį prezidentą Valdą Adamkų (palankiai 80 proc., nepalankiai 11 proc.). Antrojoje vietoje respondentai reitinguoja prezidentą Gitaną Nausėdą (palankiai 69 proc., nepalankiai 25 proc.).
Trečiojoje visuomenės veikėjų reitingų lentelės vietoje atsidūrė krašto apsaugos ministras A. Anušauskas (palankiai 58 proc., nepalankiai 28 proc.), ketvirtojoje – kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė (palankiai 58 proc., nepalankiai 35 proc.).
Tuo tarpu prasčiausiai vertinamų visuomenės veikėjų trejetuke Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis (palankiai 17 proc., nepalankiai 75 proc.), Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė (palankiai 15 proc., nepalankiai 78 proc.) ir konservatorių lyderis G. Landsbergis (palankiai 15 proc., nepalankiai 80 proc.).
LRT skelbiama apklausa lapkričio 17 – gruodžio 2 dienomis. Tyrimo metu asmeninio interviu būdu apklausta 1015 Lietuvos gyventojų (18 metų ir vyresnių), apklausa vyko 112 atrankos taškų. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida iki 3,1 proc.
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
Trečiadienį vyks Vilniaus garbės piliečio prezidento Valdo Adamkaus pagerbimo iškilmės. Sostinės Rotušėje dvi kadencijas Lietuvai vadovavusį Valdą Adamkų sveikins meras Remigijus Šimašius.
Šių metų vasarį sostinės savivaldybė V. Adamkui suteikė Vilniaus miesto garbės piliečio vardą. Siūlymą inicijavo Vilniaus meras R. Šimašius. Tai aukščiausias įvertinimas, kurį miestiečiai gali suteikti asmenims už padarytus reikšmingus darbus.
Lietuvos prezidentu V. Adamkus buvo išrinktas 1998 ir 2004 m.
V. Adamkus gimė 1926 metų lapkričio 3 dieną Kaune. Karo metais dalyvavo rezistencinėje veikloje. 1944-ųjų liepos mėnesį su tėvais pasitraukė į Vokietiją. Čia besimokydamas Eichšteto lietuvių gimnazijoje sutiko ir savo būsimą žmoną Almą. Vėliau studijavo Miuncheno universiteto Gamtos fakultete. 1949 m. atvyko į JAV ir septintą dešimtmetį aktyviai įsitraukė į politinę veiklą, buvo pakviestas dirbti į naujai kuriamą JAV aplinkos apsaugos federalinės valdžios instituciją – Aplinkos apsaugos agentūrą. Būsimas Lietuvos vadovas aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos visuomeninėje ir politinėje veikloje.
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
Kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus su žmona Alma Adamkiene pasiskiepijo trečiąja COVID-19 vakcinos doze, praneša portalas lrytas.lt
Nuo COVID-19 rugsėjo 27 d. pasiskiepijęs V. Adamkus portalui teigė jokio šalutinio poveikio nepajutęs. Prezidentas taip pat teigė nesuprantąs skiepo bandančių išvengti žmonių, kurie, pasak jo, kelia grėsmę ne tik sau, bet ir aplinkiniams.
ELTA primena, kad nuo rugsėjo 7 d. sustiprinančiąja trečia vakcinos doze kviečiama skiepytis dar daugiau visuomenės grupių, tarp jų – sveikatos sistemos, globos įstaigų, socialinės sistemos darbuotojai ir vyresni nei 65 metų amžiaus asmenys.
Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kadenciją baigusiam prezidentui Valdui Adamkui antradienį Prezidentūroje įteiktas tragiškai žuvusio Lenkijos vadovo Lecho Kaczynskio vardo „Prometėjo“ apdovanojimas.
Apdovanojimą V. Adamkui įteikė Lenkijos vadovo L. Kačynskio bendražygė bei buvusi užsienio reikalų ministrė Anna Fotyga.
Buvęs V. Adamkaus patarėjas ir Lietuvos ambasadorius Airijoje Egidijus Meilūnas prieš įteikiant apdovanojimą pažymėjo aktyvų V. Adamkaus dalyvavimą sprendžiant ne tik Lietuvai, bet ir Europai svarbias geopolitines problemas. Ambasadorius pabrėžė, kad Lietuvos ir Lenkijos vadovams aktyviai bendradarbiaujant, Rytų ir Vidurio Europoje buvo kuriama nauja geopolitinė realybė. Lecho Kačynskio gatvė Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Pasak jo, būtent V. Adamkaus ir L. Kaczynskio glaudus bendradarbiavimas davė postūmį ne tik energetinių, politinių bei ekonominių problemų sprendimui, tačiau prisidėjo ir stabilizuojant padėtį Sakartvele, kuomet 2008 m. tarp ir Rusijos kilo karinis konfliktas.
Dvi kadencijas Lietuvai vadovavusiam V. Adamkui apdovanojimas skirtas už diplomatinę veiklą, siekiant regiono valstybių integracijos. L. Kaczynskis Lenkijos prezidento pareigas ėjo 2005–2010 metais. 2010 metų balandžio 10 dieną jis žuvo per tragišką lėktuvo katastrofą Rusijoje, kai skrido į 70-ąjį Katynės žudynių aukų minėjimą.
Galvosūkis. Slaptai.lt nuotr.Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt nuotr.
„Delfi“ šeštus metus skelbiamame šalies įtakingiausių politikų sąraše, ekspertų balsais, garbingiausią vietą šiemet pelnė premjeras Saulius Skvernelis, pernai apklausoje buvęs trečias. Antroje vietoje liko valstiečių ir žaliųjų lyderis Ramūnas Karbauskis. Prezidentas Gitanas Nausėda per metus pakilo viena pozicija aukščiau – į trečią vietą.
Ketvirtoje, penktoje ir šeštoje vietose – buvę šalies vadovai Vytautas Landsbergis, Dalia Grybauskaitė ir Valdas Adamkus. Iš karto po jų – sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) sąrašo lyderė Ingrida Šimonytė, ir partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis. Dešimtuką užbaigia Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius.
Pernai pirmajame trejetuke, pagal šią apklausą, buvo D. Grybauskaitė, R. Karbauskis ir S. Skvernelis.
Elito grupės apklausą atlikusio žurnalo „Reitingai“ vyriausiasis redaktorius Gintaras Sarafinas sakė, kad jam rezultatai buvo gana netikėti.
„Po šito karantino, kai visose žiniasklaidos priemonėse šmėžavo sveikatos apsaugos ministras A. Veryga, premjeras S. Skvernelis, kartkartėmis – finansų ministras Vilius Šapoka, maniau, kad jie dar aukščiau pakils. Tačiau apklausa buvo atliekama jau vasarą, ir žmonės manė, kad yra ir įtakingesnių žmonių už pirmuosius žaidėjus pandemijos atveju“, – „Delfi“ sakė G. Sarafinas. VAD pareigūnai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Visuomenė įtakingiausiu politiku antrus metus iš eilės laiko prezidentą G. Nausėdą. Jis surinko 45 proc. respondentų balsų.
Antroje vietoje atsidūrė S. Skvernelis su 37,2 proc. respondentų balsų, trečioje – sveikatos apsaugos ministras A. Veryga, kurį prie įtakingiausių politikų priskyrė 30,2 proc. apklaustųjų.
V. Adamkus, pagal visuomenės nuomonės apklausą, tarp įtakingiausių šiemet ketvirtas. Penktoje vietoje – R. Karbauskis, šeštoje – kadenciją baigusi prezidentė D. Grybauskaitė.
Įdomu, kad, pagal visuomenės nuomonės apklausą, turint mintyje paklaidą, iš esmės susilygino Vytauto ir Gabrieliaus Landsbergių įtakos vertinimai. Devintoje vietoje buvo I. Šimonytė. Dešimtuką užbaigia Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis. Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Pernai, pagal visuomenės apklausą, pirmajame trejetuke buvo G. Nausėda, D. Grybauskaitė ir V. Adamkus.
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorė Irmina Matonytė nesureikšmino G. Nausėdos skirtumo pagal visuomenės ir pagal ekspertų nuomonę.
„Tikriausiai čia labai didelio skirtumo nėra, nes ar tai būtų pirma, ar trečia vietos, vis tiek galima sakyti, kad jos yra prizinės. Bet tą skirtumą tikriausiai galima paaiškinti politinio gyvenimo sampratų skirtumu. Ekspertai, į šitą anketą atsakinėdami ir tikriausiai bendrai į politiką ir įtaką politikoje žiūri per politinį procesą ir asmens svorį sprendimų priėmime. (…) Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O gyventojai galvoja daugiau apie politinį gyvenimą kaip tokį – ne tiek apie politinį procesą, bet apie politinį gyvenimą, kuriame yra vertybės, autoritetas, įtaka, valstybingumo atspindžiai. Tai yra platesnė samprata, susijusi ne tik su sprendimais, kurie yra čia ir dabar, bet ir su valstybės tapatybe ir įvaizdžiu“, – „Delfi“ aiškino I. Matonytė.
Tyrimas kasmet vykdomas dviem kryptimis – apklausiama ne tik visuomenė, bet ir savo sričių ekspertai.
Septynių dalių ciklas atskleidžia, kas mūsų šalyje yra įtakingiausi politikai, verslininkai ir ekonomistai, tarnautojai ir pareigūnai, visuomenininkai, žiniasklaidos bei popkultūros atstovai, rašo „Delfi“.
Baigiasi pirmieji Gitano Nausėdos prezidentavimo metai, kupini iššūkių tiek šalies viduje, tiek ir išorėje, nuo gaisro Alytuje iki pandemijos, „pagardintos“ provokacijomis iš įvairių mažumų pusės, pradedant žydais bei Vilniaus meru ir baigiant netradiciniais seksualais.
Kaip sekėsi prezidentui laviruoti tarp politinių, socialinių ir kultūrinių scilių bei charibdžių, ne kartą kalbės ir rašys politologai, politikos apžvalgininkai. O aš, klausydamasi ir skaitydama, kaip sutartinai įvairaus plauko plunksnos karžygiai užsipuldinėja prezidentą, patikėjau, kad pakeisti psichologiją yra dar sunkiau, nei iš kiaušinienės atkurti žalią kiaušinį.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Išgalandus dantis į „Plieninę magnoliją“, matyt, bijoma prarasti pjovimo-kramtymo įgūdžius. Juolab, kad analizė ar įžvalgos „Kam tai gali būti naudinga?“ įkandamos nedaugeliui.
Užkliūva praktiškai viskas, pradedant tuo, kad dabartinis prezidentas yra šeimos žmogus. Tokios šeimos, kokios ligi šiol neturėjo joks ligšiolinis visą kadenciją išdirbęs poste posovietinės Lietuvos prezidentas: turi sutuoktinę, kuri aktyviai ieško savęs Pirmosios ponios vaidmenyje (o ką galime prisiminti apie prezidentų A. Brazausko ar D. Grybauskaitės antrąsias puselės?). Turi vaikų, kuriais negalėjo piliečių smalsumo pakutenti nei prezidentas V. Adamkus, nei vėl ta pati D. Grybauskaitė.
Pagaliau, prezidentas G. Nausėda neslepia, jog yra mylintis sūnus, dar neišgyvenęs viso skausmo dėl beveik prieš šešerius metus mirusios mamos ir itin jautriai besirūpinantis garbaus amžiaus tėveliu.
Prezidentas Gitanas Nausėda dalyvauja Darbėnų miestelio šventėje. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Pastaruoju metu pasirodė keletas straipsnių, kuriuose apžvelgiama prezidentės Dalios Grybauskaitės epocha, analizuojamas jos palikimas. Nesiimdama panašios analizės, vieną „našlės šapelį“ į laužą, kuris turėtų arba sudeginti, arba sušildyti kadenciją baigusią prezidentę, norėčiau į mesti ir aš: prezidentei su savo „kariauna“ pavyko taip išklibinti tradicinės šeimos sampratą ir pamatus, jog „modernieji“ lietuviai ištikimybę tradicinei šeimai, jos vertybėms bei normalius, natūralius meilės ir pagarbos jausmus tarp šeimos narių laiko kritikuotinu ir net smerktinu dalyku. Tai ypač aiškiai pasimato interneto komentaruose…
Ir ko sulaukėme? Grupelė seksą laikančių svarbiausiu žmogaus užsiėmimu ir vertybe netradicionalų viešai šaiposi iš Prezidento, provokuodama jį žaisti vaikiškus žaidimus (jei myli mane, šok į pro langą ar į šulinį, ar prisisek ženkliuką, liudijantį netradicinę seksualinę orientaciją ir t.t.) didele smėlio dėže paverstoje šalies sostinėje.
Kaip buvo iki to nusirista?
Pradžią davė žurnalistai. Ypač stengėsi „Lietuvos ryto“ klaviatūrų takšnotojai, savo laiku metodiškai užsipuldinėję ir prezidentę D. Grybauskaitę. Lyderis – Vytautas Bruveris, kuris iškart suskato ieškoti diagnozės: prezidentui vėjaraupiai ar blogiau?
Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka
V.Bruverį rusų portalas pamylavo ir pagyrė, išvadinęs „blaiviai mąstančiu“ („прав был трезвомыслящий Бруверис“). Saldu, ar ne? Bet jei tave ima girti tavo priešų draugai ar draugų priešai, kas esi tu?
Dabar žurnalistų choras stebisi, kodėl Prezidentas atsisakė vykti į susitikimą su Estijos ir Latvijos prezidentais tartis dėl bendros pozicijos Astravo AE klausimu, nors visi (išskyrus „choro“ žurnalistus?) žinojo, kad tame susitikime bendra pozicija nebus surasta, todėl kelionės tikslas tampa visai miglotas.
Beje, apie tai gana aiškiai pasisakė diplomatijos vingrybėse gerai pasikaustęs profesorius Vytautas Landsbergis. O jei būtų pasivarginta atidžiau pasiklausyti, ką kalba Latvijos prezidentas, būtų paaiškėję, kad net artimiausios mūsų kaimyninės valstybės vadovai neturi vieningos nuomonės, kaip elgtis su Astrave pagaminta elektros energija. Tai su kuo ir apie ką būtų reikėję tartis mūsų Prezidentui?
Žodingais priekaištais prezidentui taškosi ne tik žurnalistai.
Štai EP narys Stasys Jakeliūnas, niekaip negalėdamas pamiršti (ir dovanoti) Prezidentui jo buvusių darbinių santykių su vienu iš didžiausių Lietuvoje veikiančiu skandinavų banku, teiraujasi: „Prezidentas Nausėda – veidmainis?“ Ir tėškia išvadą: „kalbėti apie etikos standartus ir reikalauti jų laikytis iš kitų politikų, /…/mano įsitikinimu, Prezidentas G. Nausėda neturi jokios moralinės teisės“.
Nesiruošiu advokatauti valstybės vadovui, turinčiam daugiau išmanymo ir galių pačiam formuluoti savo nuomonę bei ją apginti, nei aš, bet visgi norėčiau priminti visiems, kuriems užkliūva prezidento G. Nausėdos buvę darbiniai santykiai su bankais, jog jis vienintelis iš iki šiol buvusių prezidentų ne tik neapsimeta negirdįs ir nematąs poreikio turėti Lietuvai valstybinį banką, bet ir nedviprasmiškai palaiko tokio banko steigimą.
Prezidentas, tvirtindamas, kad J. Narkevičius „įdarbino“ mažiausiai 20 savo partiečių ir su jais susijusių žmonių ministerijai pavaldžiose įmonėse, kaip sakoma, „šovė sau į koją“, nes, mesdamas tokį kaltinimą prezidentas G. Nausėda, K. Girniaus nuomone, jau turėjo turėti sąrašą tų dvidešimties partiečių, jų samdymo datas bei pareigybes. Bet neturėjo…
Taigi, jau tuomet ėmė aiškėti sunkiai suprantamas kai kurių Prezidento komandos narių aplaidumas ar nesumanumas, teikiant Prezidentui netikslią informaciją.
O kiek panašių, švelniai tariant, nesusipratimų yra buvę per prabėgusius prezidento kadencijos metus, apie kuriuos žurnalistai dar nesuodė?
Gal būtent todėl, kad „nesuodė“, ir paaiškinama ta aistra, su kuria žurnalistų būrys pastarosiomis dienomis lakstė paskui Prezidentą po Lietuvą, mėgindami išgauti kažkokią ypatingą informaciją, susijusią su pokyčiais Prezidento komandoje.
Kaip žurnalistai, įvairios žiniasklaidos priemonės nušviečia prezidento darbą ir gyvenimą, teko stebėti betarpiškai, kai prezidentas lankėsi nedideliame Darbėnų miestelyje Žemaitijos vakaruose, kur buvo švenčiami Šv. Petro ir Pauliaus atlaidai bei minimas bažnyčios 400 metų jubiliejus.
Darbėnai. Slaptai.lt nuotr.
LRT komanda, vos pora žodžių užsiminusi, kad prezidentas atvyko į atlaidus Darbėnuose ir stambiu planu pademonstravusi mano nugarą, kai aš sveikinausi su svečiais, visą dėmesį skyrė tik interviu su Prezidentu, domėdamasi išimtinai pokyčiais jo komandoje ir Vilniaus mero suręsta ir pliažu pavadinta smėlio dėže sostinės širdyje. Darbėnų šventė, miestelio žmonės, jų mintys apie valstybę ar sostinę, net ir tai, kodėl prezidentas nutarė atlaidus švęsti būtent Darbėnuose, žurnalistų nedomino.
LNK ir TV3 žurnalistai, operatoriai taip pat neatsispyrė pagundai pademonstruoti tautai mano nugarą, bet nebe tokiu stambiu planu, o, svarbiausia, surado formą, kuri leido ir gana nuodugniai išsiteirauti prezidento apie jo komandos pokyčius ir smėlio dėžes Vilniuje, ir įterpti miestelio vaizdus, informaciją apie pačią šventę ir netgi pakalbinti vieną kitą šventės dalyvį.
Kokią išvadą apie žurnalistų darbą galėjo padaryti šventės dalyviai, pažiūrėję keleto TV kanalų pateiktą informaciją? Ko gero, tą pačią, kaip ir aš: gal ne visi Lietuvos TV kanalai dirba tobulai, bet tendencingiausiai informaciją pateikia LRT žinių tarnyba, sukurdama paralelią, į tikrovę nepanašią (ne)realybę…
Pripratusi dirbti, diriguojant D. Grybauskaitei, tam tikra grupė ne tik LRT, bet ir kitų informacijos priemonių žurnalistų, niekaip negali nei priimti, nei objektyviai perteikti informacijos vartotojams svarbiausio skirtumo tarp dabartinio prezidento ir jo pirmtakės: prezidentui G. Nausėdai nuoširdžiai, o ne tik dėl reklamos rūpi visi Lietuvos žmonės, jų gyvenimo vargai ir džiaugsmai.
O prezidentei D. Grybauskaitei Lietuvos žmonės nerūpėjo. Kaip paaiškino filosofas profesorius Alvydas Jokubaitis, D. Grybauskaitė „jautėsi kaip ES susiformavusi, bet Lietuvoje valdanti politikė. Dirbdama Briuselyje į Lietuvos politikus ji žvelgė iš aukšto. Tai nepasikeitė ir sugrįžus į Lietuvą. Tėvynėje ji visą laiką gyveno tarytum užsienyje. Ne todėl, kad Lietuva jai nebūtų buvusi svarbi ar nerūpėtų. Tiesiog meilė tėvynei nesutapo su meile jos žmonėms“. / „Naujasis židinys-aidai“, 2020, 4/.
Belieka tikėtis, kad neobjektyvi žurnalistika ir ja tikinčių žmonių priekaištai neprivers prezidento G. Nausėdos užsidaryti savyje, atitolus nuo regionų ir jų žmonių.
Gitanas Nausėda. Prezidentūros nuotr.
O kol kas galime pasidžiaugti šiais Prezidento įspūdžiais iš viešnagės Darbėnuose: „Visada džiaugiuosi matydamas, kaip įvairūs Lietuvos miesteliai atgimsta, atranda savo šaknis, brandina bendruomenines idėjas. Šiandien įsitikinau, kad vietoje nestovi ir pirmyn juda Darbėnai – vieta, kuri visada liks mano širdyje, ir kur visada liks dalelė mano širdies./…/
Branginu tai, kad kaskart atvykęs į Darbėnus, randu čia iniciatyvių, stiprių, drauge veikti gebančių žmonių. Todėl, kalbėdamas vietinėje bažnyčioje susirinkusiems miestelio šventės, Petrinių, dalyviams, raginau ne tik puoselėti istoriją, džiaugtis 400 metų, prabėgusių nuo pirmosios katalikų bažnyčios Darbėnuose įkūrimo, bet ir niekada nepamiršti, kad visi esame istorijos kūrėjai. Visi kartu galime ir turime prisiimti atsakomybę dėl to, ką mes paliksime savo vaikams, anūkams ar dar vėlesnėms kartoms.
Esu tikras, kad Darbėnai jau eina teisingu keliu. Praėjusiais metais su didžiausiu džiaugsmu patvirtinau miestelio herbą, simbolizuojantį jo klestėjimą tiek praeityje, tiek ir dabartyje. Norėčiau, kad visi Lietuvos miestai ir miesteliai ieškotų ypatingo ryšio su savo praeitimi, kartu atrasdami naujų, gerovę žadančių kelių.“
Prezidentas Gitanas Nausėda dalyvauja Darbėnų miestelio šventėje. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr. Artėjant prezidento Gitano Nausėdos vadovavimo šaliai metinėms, vidaus ir užsienio politikos ekspertai teigia, kad G. Nausėda, besimokydamas politiko vaidmens, bandė būti aktyvus vidaus politikoje ir įstatymų kūrimo procesuose, tačiau neišvengė klaidų. Pasak politologų, kai kuriais politiniais klausimais G. Nausėda buvo itin aktyvus, tačiau kai kuriose srityse – jo aktyvumo vis dėlto pritrūko.
Kaip pažymėjo Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanas Ainius Lašas, prezidentas nesugebėjo išnaudoti savo politinių svertų ir neišmoko žaisti galios žaidimų, kurie politikoje neišvengiami.
„Mano nuomone, pirmųjų metų blynas toks lengvai prisvilęs. Nelabai jam sekėsi, bet buvo ir gerų, išskirtinių sprendimų, kuriais prezidentas tikrai gali didžiuotis arba pasigirti. Buvo ir silpnesnių sprendimų arba negebėjimų kažkaip iki galo panaudoti politinius svertus“, – Eltai sakė A. Lašas.
Kaip stipresnius šalies vadovo sprendimus A. Lašas įvardijo rinkimų kartelės mažinimo įstatymo projekto vetavimą bei paramą Neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD) didinimo idėjai.
„Rinkimų kartelės nuleidimo veto, kai rinkiminis slenkstis nebuvo pažemintas – prezidentas čia padėjo ir tai buvo labai svarbus, kad ir nedidelis, akcentas per šiuos metus. Taip pat buvo padidintas NPD, ką prezidentas irgi rėmė – tai irgi šioks toks pasiekimas.
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
Iš liūdnesnių dalių, tai tos vienkartinės išmokos pensininkams ir šio įstatymo, kuris kvepia populizmu, „praleidimas“. Tai sukėlė daug kam rimtesnių klausimų, manau. Nors tai ir atliepia jo gerovės valstybės politiką ir viziją, bet tai yra toks keistas supratimas apie gerovės valstybę – visgi kalbame apie vienkartinę išmoką, o ne apie realius sisteminius pokyčius. Tai įvardinčiau kaip minusą“, – pažymėjo KTU dekanas.
Savo ruožtu Lietuvos karo akademijos (LKA) docentas, politologas Vytautas Isoda teigė, kad metai buvo nelengvi visiems dėl netikėtos pandemijos situacijos, tačiau G. Nausėdos prezidentavimo stilius, pasak jo, nenustebino.
„Akivaizdu, kad buvo nelengvi metai, buvo iššūkių vien dėl to visiems netikėto karantino ir pandemijos. Matyt, kad ne tokių pirmų metų tikėjosi prezidentas. Iš principo jautėsi, kad žmogus savo poste dar tik mokosi politiko duonos, bet sakyčiau, kad kažkuo labai nenustebino jo prezidentavimo stilius – jis iš esmės atitiko tą, ką jis žadėjo per savo rinkiminę kampaniją, ir to buvo galima tikėtis stebint jį per rinkimų kampaniją. Tas stilius, kurį jis iš esmės priėmė, yra kažkas panašaus į Valdo Adamkaus prezidentavimo stilių – žmogus kiek įmanoma vengiantis konfliktų, besistengiantis bendradarbiauti su Seimu, kur įmanoma“, – pažymėjo V. Isoda.
G. Nausėdos aktyvumas vidaus politikoje: vertinimai skiriasi
Vertindamas G. Nausėdos dalyvavimą vidaus politikoje, LKA docentas V. Isoda pažymėjo, kad iš Prezidentūros pusės jautėsi aktyvumas.
„Gal netgi maloniai nustebino tai, kad jis labai aktyviai naudojosi tomis konstitucinėmis teisėmis, kurios numatytos prezidentui – neturiu statistikos po ranka, bet gali būti, kad nei V. Adamkus, nei galbūt Dalia Grybauskaitė per vienerius metus taip dažnai nesinaudodavo tiek savo veto teise, tiek įstatymų iniciatyvos teise. Prezidentas „griebė jautį už ragų“ iškart atėjęs į prezidento postą ir bandė įgyvendinti savo rinkiminius pažadus dėl gerovės valstybės. Daug tų įstatyminių iniciatyvų buvo kovos su nelygybe srityje. Aišku, ne viską Seimas palaikė, bet turbūt būtų buvę naivu tikėtis, kad valdančioji dauguma taip visiškai priims prezidento žaidimo taisykles“, – teigė V. Isoda.
Kritiškiau G. Nausėdos dalyvavimą vidaus politikoje įvertino A. Lašas. Jo teigimu, šalies vadovas dar neišmoko pasinaudoti galios svertais, kad pasiektų principinių tikslų. Pavyzdžiui, įvardijo jis, – kad patrauktų pasitikėjimo netekusį susisiekimo ministrą Jaroslavą Narkevičių iš einamų pareigų. Nors prezidentas interviu LRT pats įvardijo J. Narkevičiaus skyrimą ministru kaip nesėkmę, tačiau, kaip pažymėjo A. Lašas, G. Nausėda neišnaudojo savo moralinio autoriteto svertų ir ministro likimo klausimas liko „nugulęs žemutiniame stalčiuje“.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.).
„Man kyla klausimas, ar prezidentas realiai supranta politikos esmę. Politika visų pirma yra susijusi su galia ir jos panaudojimu. Tai yra politiniai postai – galios postai. Per juos siekiama kažkokios vizijos įgyvendinimo, kažkokių tikslų. Prezidentas galbūt bando susikalbėti, susitarti, bet jeigu tai nepavyksta, jis nebenaudoja instrumentų, kuriuos turi, ir tai kelia tam tikrą nuostabą. Galbūt per laiką jis aiškiau supras, kad ne visi žaidžia tokį patį žaidimą kaip jis, ir kai partneriai nenori susitarti, tada jau įsijungia truputėlį kiti svertai ir juos reikia naudoti. Tiesiog laukti, kol kažkas persigalvos ir pasakys kitaip, atrodo truputėlį naiviai“, – sakė A. Lašas.
Tai, kad J. Narkevičiaus paskyrimas ministru buvo klaida, pritarė ir V. Isoda. Kartu jis pridūrė, kad prezidentas savo veiksmais yra parodęs ir tai, kad jausdamas nuoskaudą gali atkeršyti valdantiesiems.
„Tai nebūtinai klaida, bet minusas prezidentui – kad jis įrodė turįs nuoskaudų ir akmenį užantyje, kai atmetė iš pažiūros gana kvalifikuoto Luko Savicko kandidatūrą į ekonomikos ir inovacijų ministrus. Akivaizdžiai matėsi, kad jis lyg ir keršija valdančiajai daugumai už jo atmestas iniciatyvas“, – pabrėžė V. Isoda.
Užsienio politikoje G. Nausėdos laukia iššūkiai: pasikeitusi retorika dėl Baltarusijos
Vertindami šalies vadovo poziciją užsienio politikos klausimais, ekspertai teigė, kad pastaroje srityje itin ryškių pokyčių prezidentas neinicijavo. Vis dėlto, pažymėjo jie, G. Nausėdos laukia nemažai iššūkių.
Kaip teigė politologas, Rytų Europos studijų centro (RESC) direktorius Linas Kojala, Lietuvoje pagrindiniais užsienio politikos klausimais yra platus politinis konsensusas, dėl to, pasak jo, „tikėtis labai reikšmingų pokyčių mes po rinkimų negalėjome, nes ir kandidatai, ir laimėjęs rinkimus kandidatas deklaravo didelį tęstinumą“.
„Pirmieji metai, ko gero, buvo tokie „įėjimo į ritmą“ metai. Prezidentui buvo aktualu susipažinti su kolegomis – buvo daug susipažinimo vizitų. Simbolinių, bet labai svarbių vizitų į Lenkiją, Baltijos šalis, Briuselį. Jie svarbūs tam, kad būtų užmegztas ryšys su kolegomis, o dabar jau prasidės tos sunkiosios derybos, kadangi ES lyderiai susitiks gyvai. Kaip žinome, Europos Vadovų Taryba garsėja tuo, kad neformalus lyderių kontaktas ir svarstymai, kurie kartais užsitęsia labai ilgai, gali turėti lemiamą pokytį. Čia prezidentas turės galimybę daugiau pasireikšti“, – Eltai sakė RESC vadovas.
Vis dėlto, pažymėjo L. Kojala, nedidelis pokytis įvyko dvišalių santykių su Baltarusija atžvilgiu.
„Šiek tiek pokyčių galbūt įvyko retoriniu lygmeniu – ta retorika iš principo yra tokia pati, bet galbūt kiek švelnesnė, mažiau griežtesnių pareiškimų viešojoje erdvėje matome. Taip pat yra sričių, kuriose yra noras parodyti pokyčio galimybę – pirmiausia tai yra Baltarusijos klausimas. Prezidentas Nausėda deklaravo siekį užmegzti vienokį ar kitokį dialogą su Baltarusija – tai iš dalies jau įvyko arba bando vykti: tai yra pokalbis telefonu, užsienio reikalų ministro susitikimas su kolega (Baltarusijos užsienio reikalų ministru Vladimiru Makėjumi – ELTA) ir panašūs dalykai. Tai kokybiškai turbūt santykių būklės nepakeitė, bet šioks toks pokytis yra. Jis turbūt šiuo atveju yra pats ryškiausias“, – teigė L. Kojala.
Tuo tarpu KTU dekano A. Lašo teigimu, prezidentas buvo per pasyvus užsienio politikos srityje.
„Šie metai buvo vidaus politikos metai. Prezidento perspektyva ir pagrindinis prioritetas vis dėlto yra užsienio politika. O ten iš esmės nelabai dar yra ką parodyti. Galbūt du momentai: tarsi santykių su Lenkija šiek tiek sustiprinimas ir kitas, ką pats prezidentas pamini, tai yra žvalgų apsikeitimas, nors tai yra smulkmena. Gal iš žmogiškos perspektyvos jam tai yra svarbu, bet tai yra smulkmena“, – sakė A. Lašas. Aliaksandras Lukašenka. EPA – ELTA nuotr.
Pasak politologo, santykių su Baltarusija klausimu iš prezidento pusės buvo tik retoriniai veiksmai, tačiau konkrečių rezultatų, pasak jo, – nėra.
„Kol kas tai buvo tik retorinis veiksmas. Kažkokių konkrečių rezultatų nėra. Ir aš sunkiai įsivaizduoju, kaip jų galėtų būti, jeigu mes toliau eskaluojame Astravo klausimą. Akivaizdu, kad su Baltarusija bus labai sunku vystyti kažkokį gilesnį bendradarbiavimą, jeigu šis klausimas bus toliau eskaluojamas. Man susidaro įspūdis, kad jis yra ir bus eskaluojamas, o tai reiškia, kad toliau tuos santykius kažkaip gilinti bus labai sudėtinga. Kol kas rezultatų nematau, nors retorika šiek tiek pasikeitė“, – pridūrė A. Lašas.
ELTA primena, kad liepos 12 d. bus lygiai metai kaip G. Nausėda eina prezidento pareigas. Vertindamas pirmuosius savo metus prezidento pareigose, G. Nausėda LRT televizijai antradienį teigė, kad vieni svarbiausių pasiekimų per metus buvo apsikeitimas žvalgais tarp Lietuvos, Norvegijos ir Rusijos ir kai kurie įstatymų pakeitimai. Tuo tarpu savo nesėkme G. Nausėda įvardijo J. Narkevičiaus paskyrimą susisiekimo ministru.
Kai koronaviruso pandemijos metu vidaus politikoje iš esmės visas valdžios gijas savo rankose sutelkė ministras pirmininkas Saulius Skvernelis. Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda pabandė atsigriebti užsienio politikoje, pradėjęs telefoninio ryšio sesiją pokalbių su Baltarusijos, Ukrainos, Azerbaidžano, Sakartvelo, Moldovos ir Armėnijos lyderiais, besiruošiančiais birželio 18 d. suplanuotam „Rytų partnerystės“ programos šalių viršūnių susitikimui.
Kaip galima būtų spręsti iš Prezidentūros pranešimų, įvykusios aukščiausiojo lygio diskusijos užgriebė svarbias problemas, šalių lyderiai nepraplepėjo visą numatytą laiką tik apie orus ar sveikatą. Tačiau štai Slaptai.lt internetinio dienraščio redaktoriui Gintarui Visockui iškilo spiečius klausimų dėl įvykusių diskusijų labiau apčiuopiamų rezultatų, taigi redaktorius ėmė ir paprašė patikslinti pranešime išsakytas pozicijas, labai aiškiai suformuluotus klausimus išsiųsdamas Prezidentūros Komunikacinei grupei https://slaptai.lt/gintaras-visockas-ka-pamirso-pasakyti-lietuvos-prezidentas/. Jokio atsakymo, iš ten – tik spengianti tyla.
Labai panašiai buvo ir praeitą kartą, jeigu neklystu, Seimo delegacijos vizito į Armėniją išvakarėse, kai G.Visockas adresavo klausimus Seimo ir delegacijos vadovui Viktorui Pranckiečiui, ne kartą geru žodžiu anksčiau minėtam Slaptai.lt komentarų skiltyse. Taip pat jokio atsakymo! Iš pirmo žvilgsnio sunku net patikėti, kad nepriklausomoje Lietuvoje yra sukuriami tokie valdžios nešvankumo precedentai, kaip atrodo, be didesnio diskomforto demonstruojant neįtikėtiną Europos šaliai politinio necivilizuotumo pavyzdį.
Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.Prezidentūra. Gintaro Visocko nuotr.
Jeigu G.Visockas būtų kreipęsis į Prezidentūrą kaip privatus asmuo, tarkime, besiskųsdamas dėl kanalizacija užlieto buto nuo viršuje gyvenančio kaimyno, neabejoju, kad Prezidentūros tarnybos atsilieptų, paaiškindamos piliečiui, jog tai yra ne jų kompetencijos dalykas, pažadėtų, kad kreipimasis bus perduotas institucijai pagal tikslinį profilį, drauge padėkotų už aukštą pasitikėjimą.
Tačiau redaktorius kreipėsi iš dienraščio tribūnos, atstovaudamas visuomeninį leidinį, į Prezidentūrą su tiksliai suformuluotais ir labai nepatogiais politinės kompetencijos klausimais, taigi, regis, buvo nuspręsti apsimesti, kad tokių klausimų niekas ir neišgirdo, net rizikuojant kristi į purvą nosimis.
Pirmoji mintis, kuri peršasi savaime, yra apie tai, kad prezidento G.Nausėdos patarėjams paprasčiausiais trūksta kompetencijos atsakyti į labiau keblius, kaip buvo sakyta, nepatogius klausimus, jie nesugeba ir nesugebės to padaryti, net jeigu ir labai panorėtų. O gal sugeba, bet nenori? Ko čia daugiau – kvailumo ar piktos valios?
Valdo Adamkaus laikais Prezidentūra žėrėjo kaip deimantas dar ir dėl to, kad patarėjais čia dirbti buvo pasitelkti žinomi kultūrininkai, kūrybingos asmenybės. Kaip atrodo, bėgant laikui, potencialūs valstybės tarnautojai, o ypač galimi aukštų pareigūnų patarėjai, pritarėjai ir kitokie tarėjai yra ugdomi kažkokiame nomenklatūriniame inkubatoriuje, forsuotai sterilizuotoje aplinkoje. Ko galime laukti iš tokios ugdytinių veislės, iškart pademonstravo vienas G.Nausėdos patarėjas, kuris dar neapšilęs kojų savo inciatyva pasiūlė praplėsti slaptųjų tarnybų teises.
O gal perfrazavus žinomą posakį, galima pasakyti taip: kiekvienas prezidentas yra vertas tų patarėjų, kuriuos pasirenka? Arba taip: pasakyk – kas Tavo patarėjai, pasakysiu, kas Tu esi pats?
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
Praeitą kartą kalbėjome apie tai, kad suvereno kaip aukščiausiosios valdžios sąvoka atsirado dar XVIa., siekiant pagrįsti monarcho valdžios absoliutistines pretenzija. Suvereno sąvoka tuomet nurodė dar ir tai, kad toks monarchas nesiruošia dalintis valdžia su kitais galimais pretendentais. Todėl karalius Liudvikas XIV Saulė pagal laikmečio teisinę sąmonę yra visiškai teisus, sakydamas: valstybė – tai aš.
Gitanas Nausėda su žmona Diana. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Demokratiniais laikais tokiu suverenu yra laikoma jau tauta, kuri taip pat nesiruošia niekam savo suvereniteto užleisti, perdalinti ar išbarstyti. Tauta kaip kolektyvinis asmuo visai teisėtai sako: valstybė – tai aš. Prezidentas geriausiu atveju yra vyriausias tautos tarnas ar Tarnas su daugybe jam kaip vyriausiam tarnui (Tarnui) prie Prezidentūros patarnaujančių tarnybėlių. Tiesa, mūsų padangėje dar tęsiasi pasistumdymai dėl to, ką reikėtų laikyti vyriausiuoju tautos tarnu.
Kita vertus, kaip atrodo bent man, vis dėlto kovojama dėl regento posto teikiamų politinių galimybių. Regentas (iš lot regens – valdantysis) – tai asmuo, kuris pavaduoja suvereną, kol anas yra nepilnametis, sunkiai serga ar yra išvykęs.
Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvai minint nepriklausomybės atkūrimo jubiliejų, portalas „Delfi“ skelbia 30-mečio asmenybes. Sąrašo trejetuke – buvę Lietuvos vadovai: Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis bei prezidentai Valdas Adamkus ir Algirdas Brazauskas.
Naujienų portalo „Delfi“ užsakymu žurnalo „Reitingai“ daugiau nei tūkstantyje išsiųstų anketų V. Landsbergį, kaip reikšmingiausią asmenybę, paminėjo 412 apklaustųjų. 403 apklaustieji minėjo prezidentą V. Adamkų, 379 – amžiną atilsį prezidentą Algirdą Brazauską, 363 – prezidentę Dalią Grybauskaitę, 310 – krepšininką Arvydą Sabonį.
Kaip rašo „Delfi“, reikšmingiausia 30-mečio asmenybe apklaustųjų išrinktas V. Landsbergis portalui neslėpė nuostabos dėl tokio įvertinimo ir džiaugėsi regįs visuomenę, kuri, pasak jo, yra atspari į jo pusę mėtomai „pykčio sėklai“.
„Matyti – nekentėjams ne visai sekasi. Ir tai yra geras ženklas. Tai yra geras ženklas apskritai, o ne todėl, kad aš asmeniškai labai džiaugiuosi, dirbame toliau“, – „Delfi“ komentuodamas jam skirtą įvertinimą, sakė V. Landsbergis.
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
Pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos faktinis vadovas ateities politikams linkėjo galvoti apie Lietuvos, kaip valstybės ir visuomenės, kūrybą, tobulinimą ir ugdymą, o ne tik apie savo asmeninius vaidmenis ir laimėjimus.
„Iš tokio požiūrio gimsta tuščios, kartais pražūtingos varžybos“, – sakė V. Landsbergis.
Savo ruožtu kadenciją baigęs prezidentas V. Adamkus, kaip rašo portalas, išgirdęs apie rezultatus, pirmiausia pasidžiaugė V. Landsbergio įvertinimu.
„Man įdomu ir malonu girdėti apie pasirinkimą. Aš galvoju, kad jis yra labai teisingas, kalbant apie pirmąją vietą. Kad ir kaip ten būtų, ponas Landsbergis įvertintas tikrai tinkamai istorijos kontekste. Kitaip ir negali būti, nes jis buvo Sąjūdžio dvasia. Tikrai sveikinu pono Landsbergio pripažinimą ir džiaugiuosi juo“, – „Delfi“ sakė V. Adamkus.
Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.
Buvęs šalies vadovas kartu padėkojo žmonėms už tai, kad jie jį prisiminė, taip pat – ir darbo momentus, kurie jį atvedė į tokią aukštą poziciją.
Ateities politikų kartoms kadenciją baigęs prezidentas linkėjo brandinti kultūros lygį Lietuvoje.
„Šitoje vietoje mums dar yra vietos paūgėti. Linkiu, kad naujoji politikų karta pasisemtų stiprybės iš tautos atgimimo laikotarpiu nuveiktų darbų, o pati pakelta galva pasiektų visos Europos politinės kultūros lygį“, – „Delfi“ sakė V. Adamkus. Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Naujienų portalo „Delfi“ užsakymu žurnalas „Reitingai“ išsiuntė daugiau nei 1000 anketų politikams, valstybės tarnautojams, verslininkams, žurnalistams ir paprašė iš 300 asmenybių sąrašo išrinkti trisdešimt reikšmingiausių 1990–2020 m. asmenybių, kurios turėjo didžiausios teigiamos įtakos Lietuvos pažangai ir raidai per pastaruosius 30 metų.
Apklaustieji, neradę kokios nors asmenybės, turėjo galimybę patys įrašyti norimą pavardę į laukelį „kita“. Iš viso buvo įrašytos 56 papildomos asmenybės.
Sudaryto reikšmingiausių asmenybių sąrašo pirmajame dešimtuke – ryškiausi Lietuvos kultūros veikėjai, kurių jau nebėra tarp gyvųjų: filosofas Leonidas Donskis (sulaukė 289 balsų), rašytojas Justinas Marcinkevičius (282 balsai), dainininkas Vytautas Kernagis (260 balsų). Anketas gavusieji prie reikšmingiausių Lietuvos asmenybių taip pat priskyrė europarlamentarą ir ekspremjerą Andrių Kubilių (258 balsai) bei dainininką Andrių Mamontovą (227 balsai).
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
Kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus teigia, kad pastarąsias dienas ažiotažą kelianti istorija, esą Valstybės saugumo departamentas (VSD) galėjo rinkti informaciją apie kandidato į prezidentus Gitano Nausėdos komandos asmenis bei diplomatą Vygaudą Ušacką, yra slegianti. Pasak buvusio šalies vadovo, artėjantys rinkimai duos atsakymą į daugybę kylančių klausimų.
„Aš negalvoju, kad aš turiu pakankamai giluminės informacijos, kad galėčiau komentuoti. Sakyčiau, kad tai gana gili ir sunki, slegianti mūsų visuomenę (problema – ELTA), ir aš nenorėčiau įsileisti į gilesnes diskusijas. Man atrodo, kad visuomenė jaučia tai ir ateinantys Seimo rinkimai duos atsakymą į daugybę problemų“, – Valdovų rūmuose prieš konferenciją, skirtą aptarti kolektyvines traumas, sakė V. Adamkus.
ELTA primena, kad buvęs Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Vytautas Bakas teigia manąs, jog NSGK turėtų inicijuoti parlamentinį tyrimą dėl to, kad žvalgyba galimai rinko informaciją apie kandidato į prezidentus Gitano Nausėdos komandos asmenis bei tuometį diplomatą Vygaudą Ušacką.
Jis ketvirtadienio rytą savo socialinio tinklo paskyroje kreipdamasis į prezidentą teigė, kad VSD vadovai turėtų būti nušalinti bent jau iki tol, kol išaiškės aplinkybės dėl ažiotažą sukėlusios informacijos.
Savo ruožtu Prezidentūra teigia, kad Lietuvos žvalgyba pasitiki, todėl nebus atsižvelgta į V. Bako prašymą. Vyriausiojo prezidento patarėjo Aisčio Zabarausko Eltai atsiųstame komentare užsimenama, kad politinis situacijos eskalavimas turėtų būti traktuojamas kaip kenkimas valstybei.
VSD vadovai taip pat ne kartą griežtai atmetė viešai reiškiamus būgštavimus, esą žvalgyba rinko informaciją apie tuomečio kandidato į prezidentus G. Nausėdos aplinkos žmones ir tuometį diplomatą V. Ušacką.
Naująją darbuotoją, prabėgus kažkiek laiko ir ją geriau pažinus, visi pradėjo vadinti neadekvačia. Ta kolegė jau paliko tarnybą, tačiau tąkart turėjau progą pagalvoti – kodėl man, skirtingai nei kitiems, ji beveik niekados neužkliūdavo trainiojantis šalia arba, kitaip tariant, kodėl netrikdė, neerzino pusamžės damos keistenybės, prasikišantys dramatiškų nuotaikų šuorai, kai nuo euforijos be pastebimo preteksto puolama į ašaras ir atvirkščiai? Tada prisiminiau, kad jaunystėje paprastai bendraudavau tik su visokeriopa to žodžio prasme neadekvačiomis merginomis, kvailesniosios publikos dalies kartas nuo karto, būdavo, pavadinamomis psichėmis. Dar nežinau – ar jos mane traukė, ar aš jas?..
Tarkime, kad likimas iškrečia piktą pokštą, kai niekados įvykių neskubinęs vyriškis staiga veda adekvačią, net pernelyg adekvačią moterį.
Pabandykime įsivaizduoti, kad šią ištekėjusią moterį suerzint jau būna labai sunku, beveik neįmanoma, tačiau ilgai ir metodiškai dirbant galima net ir ją įvesti į drugio krečiamą transą. Tada adekvati žmona tramdomai ramiu balsu pasako visą tiesą apie savo likimo bendrakeleivį, kad anas yra visiškas niekas, geriausiu atveju, idiotas, nelaimėlis ir vidutinybė, kad ji gauna nepalyginamai didesnį atlyginimą už jį ir t.t. Tiesą sakant, tai labai gerai žinau ir aš pats apie save, tačiau nejauku nepagražintą tiesą išgirsti iš mylimosios, tapusios žmona (neduokDie!), lūpų. Todėl sakau aš, daug patyręs, jums, jaunieji bičiuliai, niekados neveskite savo mylimųjų, nes užsikrausite nepakeliamą moralinę naštą tapti sėkmės džentelmenais, nors jums patiems to visai nereikėtų arba net būtų atgrasu.
Pakalbėkime apie kitą atvejį, kai adekvatus požiūris į pasaulį gadina pasaulio vaizdinį. Tokia kolizija tampa ypač akivaizdi, kai žmogus daro galutinius apibendrinimus, remdamasis tik savo profesijos patirtimi, kalba kaip tikras profesionalas, dalykiškai ir logiškai pagrįstai, tačiau labai greitai ima ir išaiškėja, kad tas loginis nuodugnumas buvo ne kas kita kaip profesinio išsigimėliškumo demonstracija.
Štai įtakingas Lietuvos pramoninkų konfederacijos veikėjas ir verslininkystės ideologas skelbia, kad žmogaus vertingumo pagrindas yra jo sukuriama pridėtinė vertė. Tai teiginys, kurį būtų galima pavadinti geležinės logikos pavyzdžiu, jeigu žiūrime iš stambiųjų savininkų varpinės, šitokiu kampu bandydami atsakyti į klausimą – kam žmogus apskritai yra reikalingas ant svieto? Į suktą klausimą šiam verslininkystės guru iš auditorijos – kur tada reikėtų padėti menininkus – žymusis verslo ideologas nė nemirktelėjęs atsako, kad menas taip pat kuria pridėtinę vertę, įgalindamas mus laisvalaikio metu atsipalaiduoti ir geriau pailsėti. Kaip dabar reikėtų suprasti, turiningas poilsis, užpildytas meno, padeda atstatyti žmogaus darbingumą, būtiną kuriant pridėtinę vertę, arba galbūt net paskatina darbo jėgos reprodukciją. Kaip sakoma, mintis sudėliota iki loginės pabaigos, yra kraštutinai adekvati, niekas neturi teisės tokias verslo ideologo ištaras pavadinti logiškai nenuosekliomis arba nedalykiškomis. Kitas reikalas, jog toks loginis nuoseklumas, dalykiškumas ir adekvatumas labai greitai, net nepasukus už kampo, pagimdo Grigeo pabaisas.
Siaubo filmai. Slaptai.lt nuotr.
Kita vertus, jeigu mūsų garbusis mintytojas iš Pramoninkų konfederacijos laisvalaikiu pasidomėtų meno teorija, čia nesunkiai rastų net tokį apibrėžimą, kad menas yra radikali asocialumo forma. Žinia, asocialumas yra aiškintinas kaip personažo socialinis neadekvatumas, prasilenkimas su kito žmogaus lūkesčiais pelnyti abipusę naudą.
Kaip atrodo, žalingas vis tik yra ne pats pridėtinė vertės reikalavimas, o jo hiperbolizavimas, kai toks principas tampa visuomeninio gyvenimo prasmingumo kriterijumi ir žmogaus vertingumo matu. Jeigu šitoks priesakas tampa gyvenimo dėsniu, pasaulis yra uždaromas beprasmybės ratuose be mažiausios vilties užuominos.
Nieko naujo, kažką panašaus skelbė užrašas ant Osvencimo vartų: „Darbas išlaisvina!“, o man, nežiūrint nieko, vis tik labiau patinka Karlo Marxo ištara, kad žmogaus turiningumo matu yra būtent laisvas laikas.
Dabar šitaip sparčiai besidauginant kalboms apie gerovės visuomenę, pats laikas būtų priminti seną tiesą, kad visuotinė gerovė yra tik pakopa į bendrąjį gėrį, panašiai kaip gerbūvio puoselėjamą idealą vis tik pranoksta labiau turininga gerabūvio sąvoką. Kita vertus, dėl gerabūvio idėjos palaikymo svarbus yra bent tų neadekvačiųjų kvapas, jų principinė galimybė.
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
Kaip atrodo bent man, mūsų politinės sistemos gyvastingumo vienu iš laidininkų buvo tai, jog sistemos vairininkais kartas nuo karto tapdavo didesniu ar mažesniu laipsniu neadekvatūs tokiai sistemai žmonės. Žinia, Valdas Adamkus buvo išeivis iš truputėlį kitokios terpės, o neprilygstamoji Dalia Grybauskaitė turėjo savo rankose stebuklingą distancinio valdymo pultelį, su kurio pagalba, panašiai kaip Alisa Veidrodžių karalystėje, sugebėdavo akimoju nutolti ir priartėti, sumažėti ir išdidėti, kartais stodama priešpriešais su tokiu savo gremėzdiškumu, kad per visą veidrodžio plotą matydavosi tik anosios griežtų akių grimasos. Savo ruožtu tai, jog iš pirmo, antro ar net trečio žvilgsnio Gitanas Nausėda mums vis dar atrodo kaip sistemos svetimkūnis, tikrai neteikia preteksto sunerimti, o greičiau yra neišpakuoto, bet viltingo pažado ženklas.
Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dar Sokratas yra perspėjęs apie pavojų, kylantį tuomet, kai valtelės vairininkas tampa komandos įkaitu, o jo mokinys Platonas savo postringavimuose apie idealios valstybės projektus tvirtai laikėsi principinio įsitikinimo, kad tokios valstybės vadovu galėtų būti tik labai to nenorintis, tačiau varu varomas stoti visų priekyje žmogus, tokiu būdu užsikraunantis pernelyg didelę, taigi neadekvačią sau naštą valstybės idėjos dalininkas.
Tobulai adekvati politinė sistema anksčiau ar vėliau pradeda panašėti į apsunkusį nuo amunicijos „Titaniką“.
Apie meną, prasmę ir adekvatumą prieš daugelį metų esu samprotavęs dar ir kitu rakursu, viename interneto portale publikavęs moksliniu žargonu perkrautą straipsnį, pavadinimu „Menas kaip prasmingas neadekvatumo iššūkis“. Labai trumpai tariant, čia buvo kalbama apie tą aukštosios poezijos kuriamą prasmingą neadekvatumo patirtį, kai tobuliausias žodžio menas byloja apie Dievo artumą, nekvestionuodamas onto-teo-metafizinės tiesos, kad transcendencija (t. y. Dievas kaip anapusybė) yra visiškai neišsakoma, taigi žodžiu neišmatuojama duotybė.
Kažkada vartydamas mokslinę literatūrą anglų kalba užtikau lietuvių profesoriaus straipsnį, retransliuojantį labai panašias pozicijas, kartas nuo karto panašumui tampant tapatumu. Dabar ne tiek pykstu dėl to, kad profesorius galimai nusirašė, kiek jaučiu didelį nesmagumą, jog visiškai mechaniškai verčiant į anglų kalbą mintis patiria didesnius ar mažesnius nuostolius. Anglų kalba nėra pajėgi išsaugoti prasminę įtampą tarp prasmės lūkesčių ir neadekvatumo patirties arba, dar kitaip tariant, anglų kalba yra nepakankamai adekvati pokalbiui apie neadekvatumą.
Labiausiai adekvati pasaulyje yra ant šiukšlyno tupinti žiurkė!
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
Kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus, įvertinęs pastaruoju metu susiklosčiusius valdančiųjų ir prezidento santykius, teigia, kad valdančiųjų susikirtimas su prezidentu Gitanu Nausėda yra netoleruotinas. Anot V. Adamkaus, valdančiųjų lyderiai negerbia ne tik šalies vadovo, bet ir visos valstybės santvarkos.
„Tauta suteikė prezidentui galias, kuriomis jis naudojasi, ir paneigti jo įžvalgą ir matymą Vyriausybės tvarkyme, kad jis nori pašalinti neįgalumus… Paneigti prezidento norą pagerinti padėtį yra netoleruotina, ir ši padėtis turi būti ištaisyta, jei mes norime teisingai tvarkytis mūsų valstybėje, žiūrėti jos gerovės ir žmonių gerovės. Ką tai rodo apie mūsų premjerą ir Seimo lyderį Karbauskį, kad jie nepaiso prezidento? Tai yra nepagarba ne tik prezidento asmenybei, bet ir visai mūsų valstybinei santvarkai. Aš manau, tokios anarchijos, kurioje esame atsidūrę, nei visuomenė, nei valdančiosios kitos įstaigos negali priimti ir žiūrėti kaip pavyzdį, kaip tvarkytis valstybėje“, – LRT televizijai tvirtino V. Adamkus.
Kadenciją baigęs prezidentas taip pat akcentavo, kad susikirtimas tarp prezidento, Vyriausybės vadovo ir Seimo jokiu būdu nėra pateisinamas, priimtinas ir negali būti toleruotinas.
ELTA primena, kad valdantieji po antradienio vakarą vykusio valdančiosios koalicijos posėdžio pareiškė, kad valdančioji koalicija pasitiki susisiekimo ministru Jaroslavu Narkevičiumi.
Po virtinės viešojoje erdvėje dėmesio sulaukusių skandalų, kuriuose figūravo J. Narkevičius, prezidentas G. Nausėda susisiekimo ministrui pareiškė nepasitikėjimą. Tuo metu valdančiųjų lyderiai nuosekliai gynė ministrą, sakydami, kad J. Narkevičiui reiškiama kritika yra tendencingai pučiamas informacinis burbulas, o prezidentas yra klaidinamas.
Trečiadienį Vyriausybė posėdyje svarstys Prezidentūros kanceliarijos teikimą kadenciją baigusiam prezidentui Valdui Adamkui skirti ketvirtą aptarnaujamo personalo darbuotoją. Prezidentūros Komunikacijos grupė aiškina, kad taip norima sulyginti abiejų kadenciją baigusių prezidentų garantijas.
„Tikslas yra numatyti, kad prezidentui Valdui Adamkui skiriamos keturios (vietoj dabar numatytų trijų) aptarnaujančiojo personalo (darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis) pareigybės. Priėmus projektą abiem Respublikos prezidentams, kurių įgaliojimai nutrūko, būtų numatyta vienoda garantija – paskirtos keturios aptarnaujančio personalo pareigybės.
Tai kartu leistų ir veiksmingiau atlikti tas pareigas ir darbus, kurie tenka Respublikos prezidentui nutrūkus jo įgaliojimams“, – naujienų agentūrai ELTA atsiųstame atsakyme rašo Prezidentūros Komunikacijos grupė.
Prezidento V. Adamkaus referentė Božena Bagonaitienė nedetalizavo, kokias konkrečiai funkcijas atliks naujas darbuotojas.
„Pirmiausia tegul Vyriausybė priima tą nutarimą ir tuomet bus matyti, kokioms reikmėms. O kanceliarija į Vyriausybę kreipėsi tik todėl, kad būtų kadenciją baigusių prezidentų paritetas, norėdami sulyginti vieną prezidentą su kitu. Konkrečių reikmių nebuvo nurodyta“, – sakė B. Bagonaitienė.
Paklausta, ar nėra reikalingas papildomas darbuotojas neseniai insultą patyrusiai prezidento žmonai Almai Adamkienei prižiūrėti, B. Bagonaitienė atsakė neigiamai.
Prezidentės Dalios Grybauskaitės konsultantė Goda Bacenskienė Eltai sakė, kad nors D. Grybauskaitė turi teisę turėti keturis etatinius aptarnaujančio personalo darbuotojus, tačiau naudojasi tik trijų asmenų paslaugomis – dviejų konsultančių ir ūkio reikalų tvarkytojo.
„Iš keturių etatų yra užimti trys. Dvi konsultantės ir vienas ūkiniams reikalams“, – sakė G. Bacenskienė.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos visuomenė įskaudinta. Po įžūlių Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus sprendimų naikinti Kazio Škirpos ir Jono Noreikos atminimo ženklus kitokios reakcijos buvo kvaila tikėtis.
Kaip lietuviai pavirsta nusižeminusiais atsiprašinėtojais
Visi puikiai matome, kaip Lietuva ir po 1990-ųjų Kovo 11-osios, panašiai, kaip ir gūdžiu sovietmečiu, tik subtiliau, verčiama į savo istoriją žiūrėti svetimųjų akimis. Įtakingos jėgos tebetrukdo mums gerbti savuosius didvyrius. Siekdami apdergti, sumenkinti lietuvių didvyrius arba bent pasėti nepasitikėjimą jais mūsų oponentai griebiasi įvairiausių, taip pat iš piršto laužtų, pritemtų, išgalvotų, pretekstų.
Tačiau naikindami K.Škirpos ir J.Noreikos gatves bei paminklines lentas jie šį sykį peržengė raudonąją liniją. Tikiuosi, jog Seimo nariams, Prezidentui, visuomenininkams, žurnalistams, į pagalbą pasitelkus teisėsaugą, pavyks sudrausminti vandališkai besielgiantį sostinės merą. Priešingu atveju be Efraimo Zurofo, Arkadijaus Vinokuro ar Fainos Kukliansky raštiško leidimo savo žemėje negalėsime pastatyti nė vieno paminklo. Ilgai netruks, kai turėsime nukelti ir paminklą Vincui Kudirkai, nes Tautiškos giesmės autorius, tik pamanyk, nemėgo žydų…
Vinco Kudirkos aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Beje, labai panaši praktika susiklostė bendraujant ir su Lenkija. Oficiali Varšuva iki šiol neatsiprašė mūsų dėl Vilniaus krašto okupacijos, nepasmerkė pilsudskių ir želigovskių karinių žygių į Vilnių. Apie neišmokėtas milijardines kompensacijas už polonizacijos laikais patirtus nuostolius net neužsimenu. Bet kai tik mūsų politikai susiruošia oficialių vizitų į Lenkiją, dažniausiai tampame apgailėtinais atsiprašinėtojais. Tarsi mes, o ne jie būtų okupavę Pietryčių Lietuvą – sulenkinę ten gyvenusius lietuvius.
Gal psichologai ir psichiatrai galėtų parengti specialią studiją, kokios priežastys nulemia, kad lietuviai, net absoliučiai teisūs būdami, pavirsta nusižeminusiais atsiprašinėtojais?!
Armėniškos intrigos
Akimirkų, kada Lietuva vadovaujasi ne savo protu, o elgiasi taip, tarsi būtų kieno nors klastingai vedžiojama už rankos, – turime daug. Pavyzdžiui, kas man galėtų paaiškinti, kodėl 2005 metų pabaigoje, deramai nesusipažinę su pirminiais šaltiniais, t.y. neišklausę Turkijos argumentų, vien tik Armėnijos poziciją, pustuštėje parlamento salėje priėmėme garsiąją rezoliuciją dėl armėnų tautos genocido? Juk nei tuomet, 2005-aisiais, nei dabar, 2019-aisiais, apie tragiškus 1915-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų imperijoje mes nieko dorai nežinome. Teturime labai paviršutinišką įsivaizdavimą. Žvelgiame į Pirmojo pasaulinio karo žiaurumus vien tik Armėnijos akimis. Kodėl – vien tik Armėnijos akimis?
Seimo rezoliucija „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“ priimta 2005 m. gruodžio 15 dieną, šv.Kalėdų ir Naujųjų metų išvakarėse, kada šalyje tvyrojo šventinės, ne darbinės, nuotaikos. Posėdyje dalyvavo labai mažai parlamentarų – tik 55 iš 141. Rezoliucija pateikta, apsvarstyta ir priimta per dešimt minučių. Ar ne per greitai, ne per lengvai Lietuvos parlamentarai vieną tautą paskelbė esant auka, o kitą – agresore? Jei tame posėdyje būtų sprendžiamas Rusijos, Vokietijos, Prancūzijos, Lenkijos įvaizdis, – tuomet dar būtų galima pateisinti skubėjimą. Šias valstybes mes pažįstame – su jomis kariavome, nuo jų kentėjome, savo kailiu patyrėme, kas yra rusifikacija, polonizacija, germanizacija… Bet lengva ranka nutarti, kas kaltas dėl 1905-ųjų nelaimių tolimojoje Osmanų imperijoje, – argi atsakinga?
Keistas skubėjimas
Tiesa, Seimo narė Dangutė Mikutienė anuomet siūlė neskubėti. Ji ragino įsigilinti į šį sudėtingą, specifinį klausimą. Kvietė bent jau paklausti Seimo Užsienio reikalų komiteto nuomonės. Bet buvo akivaizdžiai skubama, ir į parlamentarės siūlumą elgtis apdairiai – neatsižvelgta. Tuomet nė vienas Lietuvos istorikas nebuvo dirbęs nei Armėnijos, nei Turkijos archyvuose. Jei ką nors apie tuos tolimus įvykius ir žinojome, tai dažniausiai tik iš armėniškųjų šaltinių. Ir vis tik dauguma Lietuvos parlamentarų tąsyk nutarė, jog nieko blogo nenutiks, jei rezoliucija bus palaiminta.
Šis faktas, man regis, dar kartą patvirtina mūsų neprincipingumą. Vos tik Izraelis ar Lenkija susiraukia, – nedelsiant puolame muštis į krūtinę: „esame kalti, esame labai labai kalti …“ Todėl nenuostabu, kad ir Armėnija pradėjo naudotis mūsų bestuburiškumu. Nematau nieko blogo, jei oficialusis Jerevanas ko nors paprašo. Svarstykime. Bet vadovaukimės savo galva. Norite, kad pripažintume jūsų genocidą? Puiku, atverkite mums savo archyvus (Armėnija iki šiol svetimtaučių neįsileidžia į savo archyvus – skirtingai nei Turkija). Peržiūrėję jūsų dokumentus, mes būtinai važiuosime dar padirbėti ir į Turkijos archyvus. Tuomet, kruopščiai išnagrinėję visus argumentus, paskelbsime savąjį verdiktą. Štai kaip derėjo pasielgti Lietuvai, jei ji principinga valstybė. Tame vienpusiškumu pagarsėjusiame 2005-ųjų gruodžio 15-osios posėdyje būtinai turėjo būti išklausyta armėniškuose ir turkiškuose archyvuose padirbėjusių Lietuvos istorikų nuomonė. O jei tokių istorikų anuomet neturėjome (neturime ir dabar), šį subtilų klausimą derėjo tiesiog atidėti … vėlesniems laikams.
Ką kalbėjo Tarpparlamentinių ryšių su Pietų Kaukazo valstybėmis grupės pirmininkas
Beje, tądien posėdyje kalbėjo tuometinis Tarpparlamentinių ryšių su Pietų Kaukazo valstybėmis (Armėnija, Azerbaidžanu, Gruzija) grupės pirmininkas Egidijus Klumbys. Cituoju jo žodžius pagal viešojoje erdvėje išlikusią Seimo posėdžių stenogramą.
„Pagaliau Lietuvos Respublikos Seime priėjome prie armėnų tautos genocido klausimo. Ne per seniausiai mes priėmėme rezoliuciją dėl genocido Ukrainoje. Genocido, kuris vyko vėliau negu armėnų tautos genocidas. Aš suprantu, čia galima įžiūrėti tam tikrą politinę potekstę, kad įvykiai Ukrainoje, kad reikia ją Lietuvos Seimui taip paremti. Tačiau aš manau, kad armėnų tautos genocido įvertinimas yra kur kas svarbesnis, nes šitas genocidas yra pripažintas tarptautiniu mastu. Jį pripažino ne tik daugelis Europos Sąjungos valstybių, Prancūzija, Graikija, pripažino naujosios Europos Sąjungos valstybės, kaip Slovakija ir Lenkija. Pripažino ir kitos pasaulio valstybės, jeigu neklystu, Urugvajus, Argentina. Aš manau, kad Lietuva seniai turėjo tai padaryti. Bet dėl tam tikrų politinių išskaičiavimų, aš tai puikiai matau, dėl stojimo į NATO, kad mums netrukdytų Turkija, buvo eita į kompromisą su sąžine. Todėl aš raginu nedelsti šiuo klausimu. Šioje rezoliucijoje nėra ką redaguoti. Čia yra grynas, nuogas, skaudus faktas, kurį mes konstatuojame ir raginame Turkijos Respubliką pripažinti šitą skaudų atvejį, ir viskas. Aš manau, kad tai yra ir Armėnijos valstybės, kaip krikščioniškos valstybės, kaip pačios seniausios pasaulyje krikščioniškos valstybės, parėmimas. Šitas parėmimas mūsų, katalikų, šventųjų Kalėdų išvakarėse būtų tikrai labai simbolinis, solidarumo su armėnų tauta ir Armėnijos valstybe žingsnis.“
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos vadovas Vladimiras Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Man regis, ši E.Klumbio kalba – akivaizdus lietuviškojo neprincipingumo pavyzdys. Taip, 1905-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų imperijoje prieš armėnų tautą nukreiptu genocidu traktuoja daug valstybių. Bet – ne dauguma. Pavyzdžiui, Latvija ir Estija tokio žingsnio nėra žengusios. Kodėl pranešėjas prieš balsavimą parlamentarų nesupažindino su Rygos ir Talino argumentais? Arba dar vienas klaustukas: kodėl mūsų parlamentarams nebuvo pranešta, jog pirmosios armėnų genocidą pripažino būtent Pietų Amerikos šalys? Juk ne tiek įdomu, kiek įtartina, kai Pietų Kaukazo istorija nei iš šio, nei iš to susidomi nei su Armėnija, nei su Turkija nesusijusios, nuo šio regiono labai nutolusios valstybės. Kam joms staiga prireikė vienašališkai užjausti Armėniją ir smerkti Turkiją?
Bet didžiausias priekaištas E.Klumbiui – kodėl Lietuvos parlamentarams jis nepateikė Gruzijos ir Azerbaidžano požiūrių? Juk E.Klumbys tuomet vadovavo Tarpparlamentinių ryšių grupei ne tik su Armėnija, bet ir su Azerbaidžanu bei Gruzija. Šios pareigos, bent jau mano supratimu, įpareigoja vadovą būti vienodai dėmesingu visoms šioms trims valstybėms. Jei Lietuvos parlamentarai anuomet būtų pasielgę principingai, jie negalėjo nepaklausti E.Klumbio, kokia gruzinų ir azerbaidžaniečių nuomonė apie armėnų genocidą. Jei pranešėjas būtų išties objektyvus, jis pats būtų savo kolegas informavęs apie Baku ir Tbilisio poziciją. Deja, tame posėdyje E.Klumbys džiaugėsi, jog armėnų genocidą pripažįsta itin toli nuo Armėnijos esančios Argentina ir Urugvajus, tačiau nė žodeliu neužsiminė, ką apie tai mano artimiausi Armėnijos kaimynai – gruzinai ir azerbaidžaniečiai?
Tikri ir menami krikščioniški argumentai
Keista ir dar viena aplinkybė – dirbtinai demonstratyvus armėnų žudynių 90-ųjų metinių akcentavimas tuometinėje Lietuvoje. Lietuva niekaip nesusijusi su turkų ir armėnų tarpusavio nesusipratimais, bet 2005-aisiais kažkodėl elgėsi akivaizdžiai proarmėniškai, tarsi pati būtų nukentėjusi nuo turkų arba Armėniją laikytų pačia svarbiausia, pačia įtakingiausia savo strategine partnere.
Chačkaras Klaipėdoje. Slaptai.lt nuotr.
Dar verta atkreipti dėmesį, kad rezoliucijos projektas atsirado kaip tik tuomet, kai iš Jerevano grįžo parlamentaras E.Klumbys ir Seimo vicepirmininkas Česlovas Juršėnas. Šių lietuvių komandiruotės į Armėnijos sostinę buvo suderintos su mūsų parlamento vadovybe. Bet kodėl anuomet niekam nekilo mintis, jog Lietuva, siekdama kuo didesnio objektyvumo, ne tik galėjo, bet ir privalėjo analogišką komandiruotę surengti ir į Turkiją, o geriausia – dar ir į Azerbaidžaną ir Gruziją. Kad mūsų sąžinė būtų visiškai rami – išklausėme visas suinteresuotas puses.
Ypač nevykusios tuomet buvo E.Klumbio užuominos, esą Armėnija, kaip ir Lietuva, krikščioniška valstybė, todėl Lietuva neva būtinai privalanti paremti tikėjimo brolius. Man regis, krikščioniška remti ne tikėjimo brolius ar seseris, ne budistus ar judėjus, ne stačiatikius ar musulmonus, bet tiesą ir teisingumą. Remti negražiai besielgiančius tikėjimo brolius vien dėl to, kad jie tokie pat kaip ir tu – krikščionys, – vargu ar krikščioniška. O jei klystu, paklauskime Lietuvos bažnyčios hierarchų nuomonės. Sunku patikėti, jog, sakykim, Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas tvirtintų priešingai…
Kalbėdama apie armėnų žaizdas Lietuva akivaizdžiai vengia net mintyse susimąstyti, o kokios priežastys paskatino turkus tremti į dykumą armėnus? Jei trėmė tik todėl, kad šie – krikščionys, tik todėl, kad jie – kitokie nei turkai, – tuomet bausu, klaiku, pasibjaurėtina. Tačiau susiraskite bent jau austrų istoriko Ericho Faiglo (Vakaruose panašiai manančių istorikų, publicistų, politikų – užtektinai gausus būrys) veikalus, kuriuose analizuojama paini, komplikuota šio regiono praeitis, ir išgirsite išsamų paaiškinimą. Tais laikais, kai didelės ir galingos valstybės draskė į gabalus Osmanų imperiją, armėnai pasirinko turkų priešų pusę. Armėnai puolė talkinti carinei Rusijai. Vaizdžiai tariant, pačiu sunkiausiu momentu, užuot padėję tiems, tarp kurių gyveno, suvarė turkams į nugarą durklą. Jei armėnai būtų padėję ne rusų carams, o Osmanų imperijos kariams, argi turkai juos būtų ištrėmę?
Iškalbingas politinės prostitucijos pavyzdys
Nagrinėjant šią temą regiu dar keletą mums garbės nedarančių aspektų. Omenyje turiu karinės partnerystės klausimą. Į šią temą žvelgiu visai ne taip, kaip tame Seimo posėdyje kalbėjęs E.Klumbys. Taigi kol dar nebuvome priimti į NATO, kol mums reikėjo Turkijos paramos, į Armėniją oficialaus vizito 2003-aisiais nuvykęs Lietuvos prezidentas Rolandas Paksas elgėsi pabrėžtinai santūriai. Į svečių programą oficialusis Jerevanas buvo įtraukęs memorialo armėnų genocido aukoms lankymą. Tačiau R.Paksui ir ją lydinčiai delegacijai užteko sveiko proto apsiriboti simboliniu gėlių padėjimu išvengiant tiek memorialo lankymo, tiek eglučių sodinimo, tiek pasirašymo garbės svečių knygoje.
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
Visai kitus akcentus į Jerevaną vėliau nuvykęs demonstravo Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus. Armėnijoje jis svečiavosi jau tuo metu, kai Lietuva buvo priimta į NATO – kai mums, kalbant pragmatiškai, nereikėjo turkų paramos. Todėl reveransai armėnų skausmui, pamirštant, kad Pirmojo pasaulinio karo metais žuvo ne vien armėnai, liejosi „per kraštus“. Toks V.Adamkaus komandos elgesys vargu ar vadintinas garbingu: kai mums reikia – mes atidūs, kai mums nereikia – atsukame nugarą? Be abejo, didžioji politika – nebe nuodėmės. Tačiau tada nereikėtų pykti, kai Turkija, kuriai atsukome nugarą, kada nors po velnių pasiųs Lietuvą. Įsižeidę turkų politikai ir turkų visuomenė anuomet galėjo apie lietuvius štai taip kalbėti: Rusijos agresijos atveju Lietuvos neginsime, tegul Lietuvą dabar gina … drąsūs Armėnijos kariai…
Lietuva nesulauktų nė vieno paguodos žodelio
O juk armėnų kariai mums tikrai nepadės. Lietuvos Seimas 2005-aisiais metais priėmė Armėnijai itin svarbią rezoliuciją, mes leidome armėnų diasporai Klaipėdoje, Kaune ir Šiauliuose statyti politinę potekstę turinčius specialius kryžius – chačkarus, mes leidžiame savo miestuose armėnams rengti parodas, kuriose Kalnų Karabacho istorija vaizduojama diametrialiai priešingai, nei oficiali NATO ir Europos Sąjungos, taigi – ir Lietuvos, pozicija. Bet jei būsime užpulti iš Rytų, pagalbos iš Armėnijos tikrai nesulauksime. Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė. Oficialusis Jerevanas, kad ir ką suokia dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas, remtų Kremliaus agresiją. Iš Jerevano Lietuva nesulauktų nė vieno paguodos žodžio. Netikite? O kokia buvo oficiali Armėnijos laikysena, kai Kremlius puolė Moldovą, Gruziją, Ukrainą? Kaip elgėsi oficialusis Jerevanas, kai rusų remiami separatistai nuo Sakartvelo atplėšė kelis gabalus teritorijos, kai okupavo ukrainietišką Krymą?
Vienintelė paguoda, kad bendraudama su įtakinga musulmonų pasaulio atstove Turkija kvailai elgiasi ne tik Lietuva, bet ir kitos Europos Sąjungos bei NATO šalys. Bet tai, sutikite, – menka paguoda.
Nūnai madinga kaltinti Turkiją, kam ši renkasi rusiškus ginklus, atmesdama amerikietiškus, kodėl nusisuka nuo Europos gravituodama Kremliaus pusėn. Bet jeigu atidžiau pažvelgsime, tai dėl tokio Ankaros ir Stambulo posūkio pirmiausia kalti mes, Vakarai. Ne vienerius metus ES vadovybė mulkino Turkiją, esą tuoj tuoj priims ją į ES šeimą, nors mintyse žinojo: niekada. Tiek Briuselis, tiek Strarsbūras elgėsi nesąžiningai – kurstė nepagrįstas turkų viltis. Galų gale išaušo diena, kai Turkijai nusibodo klausytis europietiškų pažadų. Turkija įsižeidė. Turkai teisingai pasielgė, kad įsižeidė.
Jei Turkija nereikalinga Europai, ar ilgai reikėjo laukti akimirkos, kai ją išskėstomis rankomis pradės vilioti Vakarų priešininkai? Taip ir atsitiko. Flirtą su Turkija pradėjo Vladimiras Putinas, tūkstantį kartų įžvalgesnis, protingesnis ir drąsesnis už merkel ir macron tipo Europos politikus.
Kaip NATO išdavė Turkiją
Antivakarietiškas turkų nuotaikas pakurstė dar ir vangi NATO reakcija, kai Ankara, neapsikentusi įžūliai pasienio zonose skraidančių rusiškų naikintuvų, vieną iš jų numušė. NATO vadovybė, įskaitant ir JAV, tada deramai neparėmė turkų. Turkiją paliko vienui vieną akis į akį su Rusija. Švelniai tariant, NATO išdavė Turkiją, nors Turkija – NATO narė, turinti vieną stipriausių kariuomenių Europoje. Tad dabar oficialusis Vašingtonas neturėtų pykti ant Turkijos prezidento, kodėl šis renkasi Rytus.
Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas. EPA-ELTA nuotr.
Be kita ko, tie, kurie pažįsta musulmonus turkus ne vien iš Armėnijos propagandistinių pranešimų, puikiai žino, kad ši tauta nėra kerštinga. Su turkais galima rasti bendrą kalbą net dabar. Bet Vakarai, užuot aklai svarstę, ką kiti daro ne taip, privalo bent sykį susimąstyti, o kokių klaidų jie padarė, bendraudami su musulmoniškomis valstybėmis.
Ir Lietuva galėtų užsitarnauti nuoširdžią turkų pagarbą. Juk turkai įsižeidę ne todėl, kad Lietuva priėmė tą liūdnai pagarsėjusią rezoliuciją. Jie nustebę, kad Lietuva net nepanoro išgirsti turkiškų argumentų, nors vis dar esame kariniai NATO partneriai.
Ką tik mūsų Prezidentas Gitanas Nausėda pakvietė valstybės institucijas bei specialistus burtis diskusijoms, duosiančioms pradžią nacionalinės atminties politikos principų ir reglamento formulavimui. Labai teisinga iniciatyva – galų gale išsiaiškinkime, kuo turėtų vadovautis atsakingi asmenys, priimantys sprendimus dėl istorinių įvykių atminties užfiksavimo?
Tačiau Lietuvos nacionalinė atminties politika turėtų apimti visus atvejus. Jei 2005-aisiais Lietuva stojo Jerevano pusėn, mes vis tik turėtume žinoti, ar teisingai anuomet pasielgėme.
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
Naujausios apklausos rodo, kad palankiausiai šalyje vertinami yra prezidentai Valdas Adamkus ir Dalia Grybauskaitė. Buvusį šalies vadovą palankiai vertina 79 proc., o dabartinę – 69 proc. respondentų.
Taip pat palankiai vertinami yra kandidatai į prezidentus – Gitanas Nausėda (3 vieta sąraše), nepaisant to, kad šio reitingai per pastarąjį mėnesį kiek nukrito, bei Ingrida Šimonytė (7 vieta). Pagal apklausų rezultatus, kandidatą ir premjerą Saulių Skvernelį visuomenė vertina labiau neigiamai nei teigiamai (15 vieta), o paklausti apie kandidatą Arvydą Juozaitį (19 vieta) trečdalis respondentų neturi nuomonės. Atlikto tyrimo duomenys taip pat skelbia, kad pastarąjį mėnesį labiausiai kilo didžiausių Lietuvos miestų – Kauno ir Vilniaus – merų reitingai.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ kovo 25 – balandžio 10 dienomis atliktos apklausos duomenimis, palankiai vertinančių tiek Visvaldą Matijošaitį (62 proc.), tiek Vilniaus miesto merą Remigijų Šimašių (43 proc.), lyginant su pastarojo mėnesio rezultatais, gyventojų padaugėjo 9 procentiniais punktais. Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį (48 proc.) ir Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininką Gintautą Palucką (35 proc.) palankiai vertinančių padaugėjo 5 procentiniais punktais, 4 procentiniais punktais pagerėjo susisiekimo ministro Roko Masiulio (39 proc.) vertinimas.
Ministras pirmininkas S. Skvernelis palankiausiai vertinamų asmenų sąraše yra 15-oje pozicijoje ir turi neigiamą vertinimo balansą – nepalankiai atsiliepusiųjų yra daugiau nei palankiai (43 proc. prieš 50 proc.). Eltos kalbinti politologai teigia, kad ministro pirmininko populiarumo traukinys jau nuvažiavo, o jeigu bus patirtas fiasko prezidento rinkimuose, politinė karjera pakibs ant plauko. Jų teigimu, tokią situaciją nulėmė griežta premjero retorika bei Vyriausybės padarytos klaidos.
Anot Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesoriaus Antano Kulakausko, neigiamą visuomenės nuomonės balansą labiausiai lemia nekorektiška premjero retorika, išryškėjusi per mokytojų streikus ir besitęsianti iki šiol.
„Tos išmoktos viešųjų ryšių pamokos, kurias demonstravo premjerystės pradžioje, išseko, o dabar bendraujant su publika viršų ima ankstesnė statutinės tarnybos patirtis. Kai kam tai patinka, bet daugumai paprastai negali patikti. Ko gero, tai (neigiamas vertinimo balansas. – ELTA) dėsninga“, – teigė politologas, pridėdamas, kad abejoja, ar S. Skverneliui pavyks grįžti į aukštumas. Pasak A. Kulakausko, taip nutiktų nebent tada, jeigu konkurentai padarytų nedovanotinas klaidas.
Savotišką premjero bendravimo būdą išskiria ir Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Vytautas Dumbliauskas, tikindamas, kad S. Skvernelis komunikuoja taip, kaip buvę premjerai, pavyzdžiui, Algirdas Butkevičius, niekada nepasisakytų. Jo teigimu, ministras pirmininkas savo reputacija moka ir už Vyriausybės klaidas. Tad tokioje situacijoje būdamas – turėdamas dviprasmišką poziciją visuomenėje ir kandidatuodamas į prezidento postą – premjeras rizikuoja savo karjera. Anot politologo, S. Skverneliui nepasisekus šiuose rinkimuose jo politinė karjera ilgai netrukus gali ir pasibaigti.
„Manau, jau vėlokai sugrįžti (į lyderių pozicijas pagal visuomenės vertinimą. – ELTA). O jeigu dar nepateks į antrą turą… Jeigu pateks į antrą turą ir pralaimės, bus negerai kaip politikui, bet dar blogiau – jeigu nepateks. O dabar tyrimai rodo, kad gali ir nepatekti. Klausimas, ar Ramūnui Karbauskiui tada jis bus reikalingas. Manau, reitinguose „valstiečius“ tempia būtent S. Skvernelis. Pažiūrėkite į R. Karbauskio reitingus – lyginasi su Valdemaru Tomaševskiu, tai S. Skvernelio pralaimėjimas gali smogti per reitingus ir gali būti, kad jo karjera 2024-aisiais su Seimo rinkimais būtų baigta. Daug kas priklauso nuo šių rezultatų“, – sakė V. Dumbliauskas.
Tuo metu kitas kandidatas – Gitanas Nausėda – nepaisant to, kad, „Baltijos tyrimų“ apklausos duomenimis, jo teigiamas reitingas nukrito 3 procentiniai punktais nuo praėjusį mėnesį darytos apklausos, ir toliau išlieka vienas lyderių pagal visuomenės vertinimą.
Kaip teigia MRU politologas V. Dumbliauskas, G. Nausėdos rinkimų taktiką galima apibūdinti angliškuoju terminu „catch all“, kuris reiškia, kad siekiama įtikti visiems rinkėjams, būti visų prezidentu.
„Tai sekasi kol kas. Žinoma, kai kur apeina (atsakymus. – ELTA), kai kur nepasisako aiškiai, bet reikia suprasti – čia jo gyvenimo šansas. Po 4 metų, jeigu dabar nelaimės, jis niekam nebus įdomus“, – komentavo V. Dumbliauskas.
Pasak VDU profesoriaus A. Kulakausko, vienas iš G. Nausėdos kozirių – politinės istorijos neturėjimas. Anot politologo, ne daug kas atsimena, ką kandidatas kalbėjo apie politinius ir ekonominius klausimus dirbdamas bankiniame sektoriuje. Kitas pranašumas – stabilumo įvaizdis.
„Daugumą žmonių reformos gąsdina – gal per nago juodymą kažkas pagerės, bet yra rizika, kad man gali pablogėti. Tad kol nėra labai blogai, geriau nejudinti. Ir G. Nausėda yra tas kandidatas, kuris beveik garantuoja, kad niekas iš esmės nepasikeis. O taip, kaip yra – tendencija gerėja. Ir daugeliui to gana. O tiems, kam blogai, – jie paprastai į rinkimus neina“, – sako A. Kulakauskas.
Pasak jo, ryškiausias antipodas G. Nausėdai yra Vytenis Povilas Andriukaitis, siūlydamas visapusiškas permainas Lietuvoje. Politologo teigimu, Lietuva jau 30 metų važiuoja „dešine kelio puse“, ir nors, anot A. Kulakausko, kairės poreikis tiek ekonomiškai, tiek politologiškai juntamas, visuomenė subjektyviai to nejaučia.
Eltos užsakymu atliktos apklausos rezultatai rodo, kad socialdemokratų atstovas prezidentiniuose rinkimuose V. P. Andriukaitis vertinamas palankiai yra 44 proc. respondentų (12 vieta), konservatorių kandidatę Ingridą Šimonytę palankiai vertina 52 proc. (7 vieta), „Lietuva yra čia“ judėjimo lyderį ir kandidatą į prezidentus A. Juozaitį – 37 proc. (19 vieta), o kandidatą nuo Lietuvos centro partijos Naglį Puteikį (20 vieta) – 36 proc.
Nepaisant to, kad didžioji dalis apklaustųjų A. Juozaitį vertina pozityviai, trečdalis žmonių išsakė negalintys įvardinti savo nuomonė apie kandidatą – tai didžiausias procentas iš visų sąraše esančių pavardžių. Politologai mano, kad tai gali būti papildomas politinės paramos resursas, tačiau abejoja, ar pavyks jį panaudoti šiems prezidento rinkimams.
„Jaunajai kartais jis yra kažkoks praeities dalykas, buvo daug metų dingęs. Grįžimas į politiką buvo labai netikėtas ir didelė visuomenės dalis jo tiesiog nežino, tad nė kiek nesistebiu (tokiais rezultatais. – ELTA). Manau, kad prezidento rinkimams aktyvuoti šio rezervo nespės – nebent 2020-ųjų Seimo rinkimams“, – teigė V. Dumbliauskas.
Anot VDU prof. A. Kulakausko, A. Juozaičiui savo agitaciją reikėtų tikslingai nukreipti į neapsisprendusiuosius.
„Kai yra rezervas dalyvaujantiems politinėje kovoje – agitacija turi būti nukreipta į juos. A. Juozaitis labiau konsoliduoja tuos, kurie yra jo šalininkai nuo pat pradžių. Ką daugiau pritraukė, man atrodo, neužtenka. Dalis tų neapsisprendusiųjų vis tiek neina į rinkimus, o kita dalis – apsispręs tik paskutiniu momentu. Paprastai jie apsisprendžia menamo nugalėtojo naudai“, – komentavo A. Kulakauskas.
Remiantis naujienų agentūros ELTA užsakymu „Baltijos tyrimų“ atliktos apklausos rezultatais, tarp palankiausiai įvertintų yra ir Vytauto Didžiojo universiteto kandidatas į Europos Parlamentą su konservatorių sąrašu istorikas Liudas Mažylis (56 proc.), užsienio reikalų ministras Linas Antanas Linkevičius (53 proc.), europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė (49 proc.), žurnalistai Edmundas Jakilaitis (47 proc.) bei Andrius Tapinas (44 proc.), „tvarkietis“ Remigijus Žemaitaitis (40 proc.).
Nepalankiausiai Lietuvos gyventojai įvertino šiuos 9 politikus: sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą (68 proc. įvertino nepalankiai), nušalintąjį prezidentą Rolandą Paksą (62 proc.), Artūrą Zuoką (61 proc.), Vytautą Landsbergį (60 proc.), Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos kandidatą į prezidentus Valdemarą Tomaševskį (59 proc.), valstiečių žaliųjų lyderį Ramūną Karbauskį (59 proc.), Darbo partijos pirmininką Viktorą Uspaskichą (58 proc.), konservatorių pirmininką Gabrielių Landsbergį (57 proc.) ir buvusį premjerą Algirdą Butkevičių (56 proc.).
Dar ne visi potencialūs kandidatai dalyvauti Lietuvos respublikos prezidento rinkimuose paskelbė apie savo apsisprendimą, tačiau mums jau atrodė, kad didelių siurprizų čia nesulauksime, lyderiai ir autsaideriai yra žinomi, reitingai akivaizdžiai bado akis. Jeigu šiandien reikėtų lažintis, žmonės tikriausiai statytų arba už Gitaną Nausėdą, arba už Saulių Skvernelį, nuviję įkyrią mintį, kad kauniečių mylimas meras Visvaldas Matijošaitis taip pat galėtų sėkmingai sudalyvauti tokiose varžytuvėse.
Tačiau štai viską apverčia aukštyn kojomis, kortų kaladę permaišo iš naujo tokia Ingrida Šimonytė, nieko dar tvirtai nepareiškusi, o tik nekaltai užsiminusi, kad paraginta TS-LKD partijos skyrių, ji taip pat, galimas daiktas, stos prie prezidentinių rinkimų starto linijos.
Nenoriu apsimesti dideliu pranašu, ne šių eilučių autoriaus profesinės kvalifikacijos reikalas yra užsiimti tiksliu rezultatų prognozavimu, tačiau šįkart, užbėgdamas prieš akis ilgam įrodinėjimui, vis tik skubu visiems pranešti apie mane aplankiusią intuiciją, kad rinkimų į LR prezidento postą antrame ture susigrums I. Šimonytė su S. Skverneliu, be to, anoji laimės prieš dabartinį premjerą lemiamoje kovoje 6% (maždaug tokia procentine dalimi S. Skvernelio vyriausybė, sugriovusi urėdijų sistemą, padidino kasmetinį Lietuvos miškų iškirtimo normatyvą). Norite tikėkite, norite – ne…
Kaip bežiūrėtum, Konservatorių partiją pirmą kartą per savo veiklos istoriją turi galimybę iškelti iš savo tarpo tokį stiprų, t. y. realiai pretenduojantį laimėti rinkimus kandidatą į prezidento postą. Iš tiesų, sunku tuo patikėti, kad viena iš vedančiųjų Lietuvos politinių jėgų, kur tiršta ne tik nuo iškilių, bet ir dirbtinai susireikšminusių asmenybių, pastaruoju metu neturėdavo tikro kandidato šioje pozicijoje, o buvo priversta remti pretendentus, ne visados atitinkančius konservatoriškos širdies poreikius. Kas be ko, I. Šimonytė nė iš tolo negali prilygti Vytautui Landsbergiui nei politine patirtimi, nei humanitarinio išsivystymo horizontais (o kas galėtų prilygti?), tačiau stipriu kandidatu čia, kaip jau buvo sakyta, visų pirma vadiname tą, kuris turi realius šansus laimėti rinkimus arba, kitaip tariant, yra pasmerktas nepralaimėti. Negaliu atsikratyti vaizdinio, kad I. Šimonytė negali neišmokti pamokos „Kaip laimėti LR prezidento rinkimus“, nes nuo jos iš tolo tvoskia pirmūnės kompleksais, šitaip atsiduoda per kilometrą. Todėl net ir aš, jau beveik išbarstęs visą gyvenimo džiaugsmą žmogus, dabar iš naujo džiaugiuosi dėl tokio realiai perspektyvaus kandidato, galinčio išjudinti Lietuvos politinę sistemą, atsiradimo, nors toli gražu savęs nelaikau prisiekusiu konservatorių šalininku.
Ingrida Šimonytė apsisprendė siekti prezidento posto. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Retai taip būna, bet nuo I. Šimonytės beveik vienodu laipsniu dvelkia elegancija ir kompetencija. Toks įvaizdis yra labai svarbus dalykas politikui, pretenduojančiam į aukščiausius postus ekrano visuomenėje, o galimos konservatorių kandidatės į prezidento postą sugebėjimas kaip niekas kitas sklandžiai reikšti mintis, mokėjimas kietai suveržti minties struktūrą ir subtiliai intonuoti iš anksto užtikrina I. Šimonytei pergalę visuose įmanomuose TV debatuose. Nepasakysiu nieko naujo pastebėjęs, kad I. Šimonytė yra labiausiai verbalizuotas žmogus tarp šiandieninės Lietuvos pirmojo ešelono politikų.
Žinoma, politiko kalbiniai sugebėjimai mūsų savaime nešildo. Dėl palyginimo prisiminkime, kad Lietuvos žmonių pagarbą pelnęs prezidentas Valdas Adamkus, švelniai tariant, neblizgėjo improvizuotose pasisakymuose, kartas nuo karto užlūždamas ištariamuose ne iš popieriuko sakiniuose, kalboje ne kartą grimzdęs į dugną kaip laivas, patyręs katastrofą, bet visados sugebėdavęs kažkokiu paslaptingu būdu išsikepurnėti, išlipti į krantą. Dideliu oratoriumi nepavadinsi ir prezidentės Dalios Grybauskaitės. Tačiau čia ir kalbame ne apie oratorystės meną arba polinkį tuščiai gražbyliauti, o apie būties įtampos įkrauto žodžio sugestiją, bylojančią mums savo ruožtu apie tvirtą žmogaus vertybinį stuburą, gyvą minties apykaitą, tikslumui įpareigojančią kompetenciją ir humanitarinį jautrumą, šalia įgytų kitokio pobūdžio profesinių kompetencijų.
Kaip visi žinome, I. Šimonytė į didžiąją politiką atėjo iš tos pačios Finansų ministerijos kaip ir prezidentė D. Grybauskaitė. Gal jau išties ne už kalnų tas metas, kai bus galima skelbti, kad Finansų ministerija yra LR prezidenčių kalvė, a? Kaip atrodo, geriau įsižiūrėję pastebėtume dar keletą bruožų, labiau vienijančių nei atskiriančių šias garbingas damas. Tačiau įvertindamas jaunesniosios iš jų modernesnį kalbos, o gal ir elgesio būdą, jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad I. Šimonytė prezidentės poste būtų pagerinta D. Grybauskaitės versija. I. Šimonytė, kaip atrodo bent man, nesugebėtų peržengti tos ribos, kurią užbrėžia jos pačios prigimtis, tarkime neįstengtų pasakyti kaip D. Grybauskaitė visus suaudrinusios, bet drauge ir išlaisvinusios tiesos, kad Rusija paprasčiausiai yra teroristinė valstybė. Žinia, tobulų žmonių nebūna, o rinkimai yra ne tiek tobulo žmogaus, kiek geriausio varianto pasirinkimas.
Konservatoriai dabar – populiarumo viršūnėje. Tai be jokios abejonės yra išskirtinai palankus faktorius jų išstatomam kandidatui į prezidento postą. Tačiau esu įsitikinęs, kad ir kitokių ideologinių nuostatų nei TS-LKD partija žmones noriai balsuotų už I. Šimonytę dėl jos asmenybinio žavesio, šarmo, kaip dabar sakoma, charizmos, sugebėtų įvertinti šios galimos kandidatės pasiryžimą vykdyti prisiimtas pareigas visomis išgalėmis, nepasitaupant. Kita vertus, čia pusiau juokais, pusiau rimtai leisiu sau paminėti dar vieną aplinkybę, kuri, kaip atrodo, taip pat tarsi yra palankus I. Šimonytės sėkmei rinkimuose faktorius.
Jeigu neklystu, Marija Gimbutienė yra pirmoji mokslininkė, kuri, pasirėmusi dešimtmečiais trukusiais tyrinėjimai, paskelbė konceptualaus pobūdžio apibendrinimus, kad lietuvių etnoso iškilimas yra dvigubo pobūdžio, susiformavo iš dviejų šaltinių – t. y. visų pirma įsišaknijusios nuo seno apgyvendintosiose žemėse matriarchatinės žemdirbiškos kultūros pagrindu ir atklydusių karingų klajoklių, užkariavusių vietines gentis, įsiterpusiu į matriarchatą kaip nomadinis patriarchalinis skiepas, perdengimo pagrindu. Gintaras Beresnevičius buvo didelis šios teorijos šalininkas. Pabandykime įsivaizduoti, kad iš tiesų klajokliškos pasaulėjautos žmonės, atsivėrus pasaulio horizontams, vedami archajiškų instinktų pirmiausiai paliko Lietuvą, o čia didžiąja dalimi pasiliko giliai į pasąmonę nusėdusios sėsliosios matriarchatinės kultūros integralumą išsaugoję palikuonys, motiniškos valdžios idealą puoselėjantys (tegu ir nesąmoningai) rinkėjai.
Žinomas, I. Šimonytė neprimena didžiosios motinos, tačiau vestalės vaidmeniui ji tikrai tiktų.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šis straipsnis dar 2010 m. buvo patalpintas žurnale „Apžvalga“, o paskui įėjo į 2014 m. išleistą knygą „Paaukota Lietuva“, kurioje tarsi prašuoliavau mūsų valstybės tūkstantmetį. Kodėl šiandien primenu šį publicistinį, knygos baigiamąjį kūrinėlį? Gal dėl to, kad profesorius ir toliau maišomas su žeme, puldinėjamas ir neonomenklatūrininkų ir jų klapčiukų žurnalistų, o kai kurie, net neprisidengdami slapyvardžiu, ragina jį užsičiaupti ir kastis sau duobę… Tai ne liaupsės pirmajam nepriklausomos šalies vadovui. Tai greičiau impresija, pagarbos ženklas, o ne vertinimas.
Štai ir pakeliavom per Lietuvos tūkstantmečio istoriją. Kodėl ją pradėjau šv. Brunonu, o užbaigiau profesoriumi V. Landsbergiu, kuris dar savo puslapio neužvertė? Ar ne per drąsu? Ar taip nestatau savęs šalia šios nusipelniusio žmogaus? Juo labiau, kad ne visi, jam įeinant į salę, atsistoja ir ploja, daug tokių, kurie ant jo griežia dantį, linki nesveikatos, norėtų užčiaupti burną… Bet – atleiskite jam ir man, ir mums visiems mūsų silpnybes, o, kaip šv. Raštas priduria – ir mūsų kaltes.
Vytautas Landsbergis: Lietuvos įvaizdis ir charizma
Jie dar degino savo mirusius,
Kai Dievas pasakė: no smoking.
Pakeitė aukurą kryžius,
šarvą ir lokeną- smokingas,
taip nuriedėjo daugybė metų
Brunonų, Vaitiekų ir Bonifacų,
liko Rominta suminta,
srutomis Įsrūtė švinta,
O Netimeras –
šiandien jau meras.
Kodėl pradėjau Vytauto Landsbergio eilėraščiu „Lietuvos tūkstantmečiui“? Gal todėl, kad jame – visas neabejotino patrioto, galingos, charizmatiško kūrėjo ir romantiko asmenybės derinys, išsiliejantis tai kampuotais, su aštriomis prasminėmis briaunomis eilėraščiais, tai ne visiems žinomais vardais ir aliteracijomis, pragmatiškais „nepatogiais“ palyginimais, tik jam būdingu sarkazmu ir ironija, už kurios slepiasi susirūpinimas Lietuvos praeitimi, dabartimi ir – juo labiau – ateitimi.
Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Papildantis šį toli gražu nepilną kūrybinį apibūdinimą yra kitas kandus ir profesoriui būdingas eilėraštis „Nelaimingasis“, skirtas, atrodo, gerai žinomam a.a. veikėjui*.
Aš nieko nieko nežinau.
Aš niekam nieko neatleidau.
Atleisdavau tik sau tik sau
raudoną stribo veidą.
Atleisdavau ir nosį skaisčiai mėlyną
tačiau tik sau tik sau.
Į pelkę kažin kur nukėblinau
ir kelią pamiršau.
Taigi, užduotis parašyti apie Vytautą Landsbergį – ne tokia jau paprasta. Nepakako vien galimybės kaip žurnalistui iš arti dvejus metus stebėti Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininko darbą 1991-1992 m., stebėtis jo kruopštumu, rengiantis kiekvienam pasirodymui TV ekrane, ta margaspalve aplinka, kurį faktinį valstybės vadovą supo tais neramiais nepriklausomos valstybės tapimo laikais. Dabar galima būtų gailėtis, kad iš to talkininkavimo negauta jokių materialių dividendų ar šiltos vietos, tačiau juk mačiau, kad profesorius ne toks, kurio galėtum ko nors prašyti: neetiška, per menka, nesolidu, žema… Kai kam tai buvo nė motais.
Prof. Vytautas Landsbergis ir prof. Liudas Mažylis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Juk vis dėl to – Prezidentas! Šį Vytauto Landsbergio titulą rašau be jokios potekstės, nes būtent tą istorinę 1990-ųjų Kovo 11-ąją Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas pagal veikusią laikinąją Lietuvos Konstituciją buvo patvirtintas Valstybės Vadovu. Faktiškasis prezidentas pirmininkavo parlamento posėdžiui, kuris vėlai vakare patvirtino Nepriklausomybės atkūrimo Aktą.
Kodėl tai primenu? Visus tuos 20 metų verda diskusija, ar įteisinti V. Landsbergio kaip Prezidento statusą. Daugiau kaip prieš metus, Kovo 11-ąją, generolas Jonas Žemaitis pavadintas ketvirtuoju Lietuvos Prezidentu. Šiemet balandį viena klaipėdietė pasiūlė V.Landsbergiui taip pat suteikti 7-ojo šalies vadovo titulą. Profesorius iš kuklumo nepritarė tokiam pasiūlymui.
Mat, Lietuvoje kai kam dar neaišku, kaip vadinti vieną aktyviausių Sąjūdžio vadovų ir nepriklausomybės vedlį (žinynuose pirmuoju posovietinės Lietuvos Prezidentu vadinamas Algirdas Mykolas Brazauskas, o AT pirmininkas – tik „tuomet aukščiausia pozicija Lietuvoje“). Tuo tarpu Europoje politikai be abejonių V. Landsbergį tituluoja Prezidentu.
Antai, 2010 m. gegužės 10-11 d. Seime vykusioje Europos liaudies partijos (ELP) politinėje asamblėjoje ir diskusijoje „Baltijos šalių nepriklausomybė – ateinantys 20 metų“ V. Landsbergis „už lemiamą indėlį Europos laisvei ir demokratijai“ buvo apdovanotas bronzine skulptūra, simbolizuojančia taiką ir laisvę. O ELP, vienijančios 72 Europos centro ir centro dešiniosios pakraipos politines jėgas, prezidentas Wilfriedas Martensas profesorių vadino Prezidentu, sakydamas: „Šiandien man didžiulė garbė ir malonumas švęsti Jūsų, Prezidente, nepakeičiamą indėlį į Europos laisvę ir noriu įteikti Jums Europos liaudies partijos apdovanojimą. Jūs esate pats didžiausias Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam valdymui simbolis. Mes visi už tai Jums esame dėkingi. Jūs apgynėte ne tik Baltijos žmonių bendrąjį gėrį, bet ir visuotines vertybes, už kurias kovoja, kurias palaiko visa visuomenė“**.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tad galime fiksuoti: įskaitant ir J. Žemaitį, V. Landsbergis yra devintasis Lietuvos Prezidentas nuo 1919 m. balandžio 4 d., kai nepriklausomos Lietuvos Valstybės Taryba, priėmusi laikinosios Konstitucijos pataisas, įsteigė Prezidento instituciją, prieš tai A. Smetoną išrinkusi pirmuoju Lietuvos vadovu. Prezidentas ir jo kanceliarija į dabartinį Prezidentūros pastatą Kaune (buvusius gubernatoriaus rūmus) įsikėlė iki tų metų rugsėjo 1-osios. Štai per 91-rius metus (žinoma, su okupacijų pertraukomis) kartu su laikinaisiais ir Prezidentą pavadavusiais pasikeitė 15 šalies vadovų, kai kurių pavardės – A.Smetonos, A.Stulginskio, V.Adamkaus pavardės kartojosi po keletą kadencijų.
Būta ir unikalių atvejų. Antai, A.Smetona, remiamas tautininkų, pirmą kartą valdžią išlaikė vos 14 mėnesių, tačiau po karinio perversmo atėjęs į ją valdė beveik 14 metų – iki sovietų okupacijos. Gi Jonas Staugaitis šiame poste išbuvo tik parą – per patį 1926 m. perversmą.
Tačiau V.Landsbergio atvejis – ypatingas. Jis išleido daugiau kaip 30 knygų, tarp kurių yra ir mūsų cituojamos poezijos rinkinių. Profesorius išnagrinėjęs M.K.Čiurlionio, Č.Sasnausko kūrybą. Gal ne visiems žinoma, kad 1952 m. Lietuvos šachmatų čempionate užėmė III vietą, o ir dabar dažnai prisėda prie šachmatų lentos – protui pamiklinti. Jis yra daugelio pasaulio universitetų garbės daktaras, tačiau sukaupta politinė patirtis jam padeda leisti ir rašyti straipsnius dabarties geopolitinių realijų temomis. Tie darbai aštrūs, įžvalgūs, bekompromisiai ir, žinoma, ne visiems įtinkantys bei patinkantys.
Kaip ir štai tas pasisakymas per ELP diskusiją Vilniuje, kuriame Europos Parlamento narys kritikavo ES už konformistinę poziciją Rusijos politikos Ukrainos, Gruzijos atžvilgiu, abejojo L. Kaczynskio žūties prie Smolensko oficialiomis išvadomis…
Bet kodėl V.Landsbergio atvejis – ypatingas? Mes toli nuo sumanymo politiką liaupsinti. Jo asmenybė – nebe trūkumų. Nes jis – tik žmogus. Kita vertus, ar dažnas, atėjęs iš neapsisprendusios ir visokiomis sovietinėmis gėrybėmis bei postais viliotos inteligentijos, užvožtų blizgantį pianino dangtį ir save pašvęstų rizikingai bei alinančiai kovai už Nepriklausomybę… Ar dažnas? Net iš tremtinių ir sovietinių kalinių bendrijos? Ar daug rasime veikėjų, kurie buvo tokie mylimi ir neapkenčiami?
Dar ir dabar neabejodamas aš kartu su visais atsistoju ir ploju, kai į salę įžengia nedidukas, kiek gunktelėjęs, bet įdėmaus žvilgsnio, visada susikaupęs ir kartu ironiškas muzikos, politikos ir Lietuvos laisvės profesorius – Vytautas Landsbergis.
Praeitą kartą baigiau cituodamas F. Nietzsche, sakiusį, kad visuomenė paprastai būna dviejų tipų: arba karinė, arba korupcinė. Tačiau, kaip atrodo, Lietuvoje susiklosčiusi politinė santvarka yra mišraus pobūdžio, kai savo ruožtu tokią tvarką tikslingiausia būtų vadinti policine-korupcine visuomene.
Taip sakau ne tik dėl to, kad Lietuvoje į aukščiausius šalies valdymo organus vis dažniau užkopia policininkai, buvusių policininkų ir teisėsaugos darbuotojų daugėja visuose politinio vadovavimo sferose, taip pat ir savivaldybių lygmenyje. Taip išdrįsau pasakyti taip pat ne tik dėl to, kad Lietuva pateikė kraštutinai pavojingą precedentą, kai buvęs specialiosios tarnybos vadovas tapo Seimo nariu nuo Panevėžio, faktiškai užimdamas vietą to žmogaus, kuriam sukurpė bylą. Kaip atrodo bent man, šio fenomeno pavojingumą ir atgrasumą mes dar nesugebėjome įvertinti, žiūrėdami į tokią „rotaciją“ kaip į linksmą nutikimą. Galimas daiktas, neatsitiktinai, o, tęsiant tradiciją, Panevėžyje panaši istorija yra užsukama iš naujo, kai ta pati specialiųjų tyrimų tarnyba pradeda purtyti miesto merą, kai anas nepakluso ir pradėjo maištauti prieš išeivį iš specialiųjų tarnybų, dabartinį atstovą nuo Panevėžio.
GinkDie, nesiūlau teisėsaugos institucijoms, o ypač kovos prieš korupciją tarnyboms lėtinti apsukas, tačiau net ir neginkluota akimi galima pastebėti, kad mūsų kasdienybėje vis dažniau pasitaiko bylų, suadytų baltais siūlais. Negaliu nei patvirtinti nei paneigti fakto, nes nežinau, neturiu slaptų informatorių, tačiau gal kuris nors skaitytojas gali atsakyti į klausimą – ar neseniai išgarsėjęs kaip banditų talkininkas, kalėjime platinęs narkotikus Pravieniškių kriminalinės žvalgybos pareigūnas nėra tas pats „žvalgybininkas iš Pravieniškių“, kuris andai pamokė savo dukrą slaptai įrašinėti KTU gimnazijos direktoriaus Bronislovo Burgio pasisakymus, o po to pradėjo garsiojo Lietuvos pedagogo teisminį persekiojimą. Tąkart tėvelio pavardė nebuvo minima, saugant nepilnametės dukros incognito, tačiau nuo gretinamų įvykių kyla labai panašus dvokas.
Negaliu viešinti detalių, nes toliau minimų faktų negaliu dokumentuoti, įrodyti, tačiau bent užsiminsiu apie keistą istoriją, kai kartą nei iš šio, nei iš to universiteto dėstytojui buvo pradėtas siūlyti kyšįs (anksčiau to nebūdavo nė iš tolo, o tą semestrą tris ar keturis kartus), o dėstytojui – atsižegnojus, anas buvo keikiamas, dergiamas, keli sportinės laikysenos vyrukai baisiai nepatenkinti net grasino primušti, kad nepaėmė brukamų pinigų. Dėstytojas ir šiandien laikosi versijos, kad tąkart labai keisti dalykai dėjosi tikriausiai tik tuo pretekstu, kad jisai parašė blogą pažymį kokio nors aukšto rango teisėsaugininko debiliškai atžalai. Kitaip esą nepaaiškinsi…
Klausimynas
Šiandieninę lietuviškosios demokratijos atmainą savo rizika vadinu, ilgiau neapsistojant prie aptartų įvykių, policine-korupcine iš esmės dėl to, kad aukščiausiojo rango Lietuvos teisėsaugininkai, vyriausieji prokurorai, patarnavę metus kitus valstybės tarnyboje, be didesnio konfūzo pereina į priešingą barikadų pusę, tampa, švelniai tariant, įtartinos reputacijos veikėjus aptarnaujančiu personalu.
Čia nesiruošiu pernelyg ilgai linksniuoti Kazio Pėdnyčios, kuris savo laiku choru buvo vadinamas kišeniniu prokuroru, o dabar, kartas nuo karto, gina nusikaltėlių interesus. Negrasinkite man pirštu, ne aš tai sugalvojau, kišeniniu prokuroru K.Pėdnyčia, jam būnant vyriausiuoju šalies prokuroru, viešojoje erdvėje buvo vadinamas taip dažnai, kaip nė vienas iki jo, ar po jo, o toks pavadinimas minimam teisėsaugininkui prilipo kaip niekam kitam, tiko kaip pirštu į akį. Kita vertus, nesunku įsivaizduoti, kad perlipti iš vienos kišenės į kitą nėra sudėtinga transakcija.
Daug labiau mus turėtų dominti Ramučio Jancevičiaus pavyzdys, kuris, dirbdamas Vilniaus miesto vyriausiuoju prokuroru, labai dažnai rodydavosi viešojoje erdvėje ir buvo tapęs savotišku teisėsaugininkų klano reprezentaciniu atstovu, o, atėjus laikui, perėjo dirbti Dariui Mockui, įsidarbino aukštose pareigose koncerne, kuris Seimo tyrimo išvadoje yra pavadintas „turinčia organizuoto nusikalstamumo požymių“ organizacija (o Seimas – tai ne šuns papas, a?). Kita vertus, turint prieš akis R. Jancevičiaus karjeros pavyzdį, kyla klausimas – ar teisingai sakome apie šio straipsnelio herojus, kai tvirtiname, kad tas ar anas aukšto rango teisėsaugininkas perėjo į priešingą barikadų pusę? Iš tiesų, ar jiems reikėjo kur nors pereiti, ar jie kada nors buvo žmonių pusėje?
Nepulsiu abejoti, kad savo laiku šis įtakingas prokuroras padarė labai gerą darbą, panaikinęs įtarimus D.Mockui, kuris buvo kaltinamas savo kompaniono nunuodijimu. Apginti gerą žmogaus vardą yra ne mažiau svarbu nei nusikaltimų užkardinimas. Tačiau iš dainos žodžių neišmesi, VSD slapta padaryti įrašai prikišamai liudija, kad R.Jancevičius, būdamas Vilniaus miesto vyriausiuoju prokuroru, nusikalstamai naudodamasis savo įgaliojimais, pridengė D. Mockaus koncerno statybinės firmos neteisėtą veiklą, taip pažeisdamas teisėtus miesto gyventojų lūkesčius. Tiesa sakant, nesuprantu – kodėl šiandien, kai yla išlindo iš maišo, garsiajam bylininkui dėl šio epizodo nėra pradėtas teisinis tyrimas, neužvesta byla?
Tai tik uogelės, o mano išsikerojusi nuoskauda, iš naujo sudilgsinti, kai tik ištariama R.Jancevičiaus pavardė, visų pirma siejasi su Gintaro Beresnevičiaus mirties (žūties?) aplinkybių tyrimu – ogi R. Jancevičius kuravo šį daug klausimų kėlusį, o man ir šiandien, prabėgus 12 metų, tebekeliantį, tyrimą. Prasidėjusio rugpjūčio mėnesio 5 d. sukaks G. Beresnevičiaus mirties dvyliktosios metinės.
R.Jancevičiaus iniciatyva, kaip atrodo bent man, tragiško nutikimo istorija buvo užglaistyta, konstatavus, kad neva policininkai, įsodinę G.Beresnevičių į tarnybinę mašiną, niekuo dėti, nes ant rasto negyvėlio kūno neaptikta smurto pėdsakų. Tačiau buvo liudininkas, kuris matė, kaip garsųjį religijotyrinką, stamboko sudėjimo vyrą policininkai sukišo į šunims vežioti skirtą bagažinę. Ar tai nėra smurtas, nusikaltimas žmogiškumui, kai, galimas daiktas, taip supakuotas žmogus užduso arba, kita galima mirties priežastis, nuo patiriamo fizinio streso, prilygintino kankinimui, sustojo jo širdis. Kur pradingo šis liudininkas, išgaravo, kodėl jo paliudijimas netapo tyrimo duomenimis? R. Jancevičius pats TV laidoje aiškino, kad to, kaip teigia liudininkas, negalėjo būti, nes esą atliktas eksperimentas parodė, jog žmogaus neįmanoma įkišti į šunims vežioti skirtą policijos mašinos bagažinę. Tačiau mums nesunku įsivaizduoti, kad sužvėrėję policininkai užsimanę galėtų sugrūsti žmogų be liekanos net į degtukų dėžutę. Gal šie policininkai šiandien taip pat tarnauja koncernui, a? Tai, žinoma, labai spekuliatyvi prielaida.
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
Tuo metu daug rašiau apie šį baisų nutikimą, atviru laišku kreipiausi net į tuometį prezidentą Valdą Adamkų, prašydamas įsikišti, ieškant čia teisybės. Niekas man neatsakė, visi tylėjo tarsi prisisėmę vandens į burnas, taigi jau tąsyk supratau, kad policinėje-korupcinėje visuomenėje eilinio žmogaus balsas į dangų neina. Ką reiškiame mes, žemės dulkės, Olimpo gyventojams, su žemės dulkėmis nenoriu net kalbėtis. Ypač apmaudu dėl V. Adamkaus, kurį visados minėdavau tik geriausiuoju žodžiu, švelniai jį vadindamas senuoju džentelmenu.
Kaip atrodo bent man, sveikoje visuomenėje G. Beresnevičiaus mirties aplinkybių tyrimo dviprasmybės turėjo sukelti masinius žmonių protestus arba net tikrą revoliuciją, nušluojančią tokius pūzrus kaip R. Jancevičius jau tuomet. Tik nesveikoje, prisitaikėlių ir apsidraudėlių, visuomenėje jie turi šansą nebaudžiamai nugalabyti, išmesti iš darbo (čia jau kitas – radžviliados pavyzdys) geriausiuosius iš mūsų, kol patys anksčiau ar vėliau užsirauna.
Socialinės atskirties Lietuvoje mažinimas, išskirtinis šalies aktyvumas ir lyderystė regione, prezidentų Valdo Adamkaus ir Dalios Grybauskaitės užsienio politikos krypčių sujungimas, griežta pozicija Rusijos atžvilgiu – tokių tikslų būdamas šalies vadovu užsienio politikoje siektų konservatorius Žygimantas Pavilionis.
Pasak Ž. Pavilionio, socialinės atskirties mažinimas turi tapti Lietuvos užsienio politikos prioritetu, nes, tvirtino konservatorius, pagrindinės šiuo metu Lietuvai kylančios grėsmės yra šalies viduje, o ne išorėje.
„Pagrindinės grėsmės nėra išorinės. Tai yra skurdas, atskirtis tarp turtingų ir neturtingų, „lotinizacija“, kuri yra milžiniška, ir atskirtis regionuose. Žmogaus pažeminimas, nesugebėjimas suprasti, kad žmogus yra didžiausia vertybė. Pas mus taip pat yra milžiniška gilėjanti atskirtis tarp turtingų ir neturtingų bei tarp regionų – tarp Vilniaus ir ne Vilniaus“, – aiškino Ž. Pavilionis, pridurdamas, kad dabartinė Vyriausybė nededa daug pastangų atskirtims įveikti.
„Įgalinus ir sustiprinus pilietį ir demokratija būtų kokybiškesnė, ir grėsmių būtų mažiau, ir „kolūkių“, ir oligarchų, kurie mus perka ir parduoda, būtų šiek tiek mažiau. Galiausiai Rusija taip pat nežaistų mūsų likimais, o mes pradėtume vis didesnę įtaką regione daryti“, – sakė Ž. Pavilionis.
Apie prezidento postą galvojantis Ž. Pavilionis sakė, kad Lietuva turėtų siekti pagal įvairius ekonominius ir socialinius parametrus priartėti prie labiausiai išsivysčiusių Šiaurės valstybių. Kad tai pasiektų, aiškino politikas, Lietuva turi išnaudoti pasaulio lietuvių tinklą ir vykdyti itin aktyvią ir matomą užsienio politiką regione, Europos Sąjungoje ir NATO.
Vieną iš saugios ir klestinčios Lietuvos kūrimo įrankių Ž. Pavilionis įvardina valstybės užsienio politikos aktyvumą.
Politiko nuomone, aktyvi, ambicinga užsienio politika geriausiai prisidėtų sprendžiant valstybei kylančius iššūkius. Drąsi Lietuvos politika užsienyje, sėdėjimas su pasaulio lyderiais prie vieno stalo, pabrėžė Ž. Pavilionis, turi tapti įrankiu spręsti Lietuvai grėsmę keliančias vidaus problemas.
Konservatorius iškėlė idėją sujungti prezidentų Valdo Adamkaus ir Dalios Grybauskaitės užsienio politikos strategijas.
Pasak jo, prezidentas V. Adamkus dvi kadencijas buvo itin aktyvus Rytų Europoje ir sustiprino Lietuvos santykius su Jungtinėmis Valstijomis. Ž. Pavilionis gyrė ir teisingais vadino V. Adamkaus prezidentavimo laikais garsiai deklaruotus Lietuvos užsienio politikos tikslus tapti Rytų Europos regiono lyderiais ir vaidinti vieną svarbiausių vaidmenų demokratizuojant ir prie integracijos į ES artinant Ukrainą, Moldovą, Gruziją, Baltarusiją. Tačiau, pripažino Ž. Pavilionis, ambicingi tikslai Lietuvą įtvirtinti kaip regiono lyderę nebuvo visiškai pamatuoti. Pasak jo, Lietuva tuomet neturėjo pakankamai tvirto ES didžiųjų valstybių užnugario.
Šią situaciją, aiškino konservatorius, ištaisė D. Grybauskaitės vykdytas užsienio politikos kursas glaudinti Lietuvos santykius su įtakingomis ES valstybėmis.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Kas ją pakeis 2019-aisiais metais? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Grybauskaitė mus įtvirtino Europoje, prezidentas Adamkus mus įtvirtino Rytų Europoje ir Amerikoje. Viskam ateina savo laikas. Dabar mes tą užnugarį turime, palaikome gerus santykius su Vokietija ir Prancūzija. Aš manau, kad dabar laikas suvienyti Dalios Grybauskaitės ir Valdo Adamkaus dimensijas“, – kalbėjo Ž. Pavilionis, pabrėždamas, kad lyderystės idėją Lietuva jau yra pasiruošusi įgyvendinti.
Politikas taip pat akcentavo, kad Lietuva turėtų aktyviai veikti sujungiant Šiaurės ir Vidurio Europos regionus. Pasak jo, Lietuvai tai sukurtų milžinišką naudą. Be to, Ž. Pavilionio nuomone, niekas kitas, tik Lietuva gali imtis vienytojos vaidmens.
„Be mūsų niekas šio neužbaigto kurti regiono nesuvienys. Tik mes. Tai išskirtinis Lietuvos vaidmuo“, – apie Lietuvos naujas ambicijas užsienio politikoje kalbėjo Ž. Pavilionis.
Santykių su Rusija gairės
Kalbėdamas apie Lietuvos santykius su Rusija Ž. Pavilionis buvo griežtas. Jo nuomone, tiek Lietuva, tiek Vakarai neturi ir ateityje neturėtų vystyti dialogo su dabartiniu Rusijos režimu. Pasak jo, dialogo su Kremliumi iniciatyvos tik gesina visas reformas Rusijos viduje.
„Man tai yra žudikų ir mafijos gauja, kuri žudo savo valstybę ir savo tautą, nekalbant, kad žudo savo kaimynus“, – apie dabartinį Rusijos režimą kalbėjo Ž. Pavilionis.
„Mes neturime palaikyti dialogo su Kremliumi. Mes turime kurti ateitį ir ieškoti visokių galimybių, gal net sukurti visų Vakarų strategiją Rusijos atžvilgiu, kuri tą šalį gal po 50 ar 100 metų padarytų europietišką. Aš tikrai tikiu, kad Rusija ir rusai yra europiečiai, tačiau jiems reikia dar daug pastangų, kad įveiktų savo instinktus, kurie yra sustiprinti KGB sistemos“, – kalbėjo Ž. Pavilionis.
Ši Ž. Pavilionio pozicija Rusijos klausimu atspindi daugelio jo atstovaujamos konservatorių partijos nuostatas. Jis ne kartą viešai ir aštriai kritikavo premjerą Saulių Skvernelį, šių metų pradžioje prakalbusį apie būtinybę atnaujinti dialogą su Maskva. Nemažai kritikos iš Ž. Pavilionio susilaukė ir jo bendrapartietis Vygaudas Ušackas, akcentuojantis, kad Lietuvos ir Rusijos dialogas yra ne tik įmanomas, bet ir būtinas, jei vadovaujamasi ES nustatytais bendravimo su Rusija principais. Abu politikus Ž. Pavilionis pavadino „prorusiškais kandidatais“.
Tačiau, politiko nuomone, Lietuvos pozicija Rusijos atžvilgiu neturėtų būti pasyvi. Ž. Pavilionio tvirtinimu, Lietuva turi reikiamų ir kol kas neišnaudojamų svertų demokratizuojant Rusiją.
„Mes turime daug priemonių kaip euroatlantinio aljanso nariai, tačiau mes jų nenaudojame, mes juos atitraukiame bijodami Kremliaus. Spausdami jiems rankas, mes nepadedame Rusijai kurti ateities, o mes tą galime padaryti. Vilnius tą gali padaryti“, – aiškino Ž. Pavilionis.
Komentuodamas Lietuvai itin aktualų šalies pasienyje Baltarusijoje statomos Astravo atominės elektrinės klausimą jis pabrėžė, kad Lietuva turi užimti labai griežtą poziciją. Pasak jo, kol kas Lietuvos valdžia nepakankamai rodė pastangų, kad nesaugiu laikomas projektas būtų sustabdytas. Ž. Pavilionis reiškė pretenzijas valdantiesiems „valstiečiams“ ir jų deleguotam premjerui S. Skverneliui, kad šie, kaip žaliesiems atstovaujanti partija, neišnaudoja visų savo kontaktų.
„Mes nedarome normalaus diplomatinio lobizmo prieš Astravą. Mes nedarome to, S. Skvernelis, nors ir yra „žaliasis“, nepanaudoja savo kontaktų šį monstrą sustabdyti“, – aiškino Ž. Pavilionis.
Pasak jo, Lietuva, spręsdama Astravo AE klausimą, neturėtų leistis į derybas su Minsku. „Santykiai su Baltarusija yra tas pats, kas yra santykiai su Kremliumi. Jie privalo sustabdyti reaktorius. Turi būti iškelta esminė sąlyga Kremliaus statytiniams Baltarusijoje“, – apibendrino Ž. Pavilionis.
Euroatlantiniai santykiai
Save eurooptimistu ir agresyviu Lietuvos nacionalinių interesų Europos Sąjungoje gynėju laikantis Ž. Pavilionis tvirtino palaikąs giliau besiintegruojančios Europos Sąjungos viziją, kurią remia Vokietijos ir Prancūzijos vadovai. Tačiau, akcentavo politikas, Lietuva neturi išsižadėti savo nacionalinių interesų.
Politiko deklaruojamoje Lietuvos užsienio politikos vizijoje veikdama su euroatlantiniais partneriais Lietuva privalo taip pat rodyti išskirtinį aktyvumą. Pasak jo, Vilnius turi būti itin aktyvus bendraujant su ES ir NATO lyderiais ir visada dalyvauti sprendžiant pačius svarbiausius klausimus. Kitu atveju, aiškina Ž. Pavilionis, ne tik nebus pasiekti Lietuvos interesai, tačiau šaliai iškils realūs, valstybę naikinantys pavojai.
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
„Mes turime siekti savo interesų visur ir visose srityse. Apie juos šnekėti turime prie „vipinio“ stalo. Jei mes nuspręsime sėdėti „galiorkoje“, tai mūsų niekas negirdės. Ir mes tapsime patrankų mėsa, kas istoriškai visada baigdavosi labai liūdnai. Mes turime būti su ES lyderiais, nes tokio buvimo su lyderiais mums reikia siekiant spręsti vidaus problemas. Turime aštriai kovoti dėl savo interesų, negalime parduoti jų“, – aiškino Ž. Pavilionis, pabrėždamas, kad šiuo metu bendradarbiavimui su Prancūzija, Vokietija, D. Britanija ir Lenkija yra skiriama per mažai dėmesio ir pinigų. Konservatorius akcentavo, kad tapęs prezidentu ypač daug dėmesio skirtų santykių su D. Britanija ir Izraeliu intensyvinimui.
Kartu Ž. Pavilionis tvirtino, kad Lietuva kylančių JAV ir ES ginčų akivaizdoje negali rinktis palaikyti kurios nors vienos pusės. Politikas akcentavo, kad Lietuvos ateitis priklauso nuo euroatlantinės vienybės, todėl ji ir turi išlikti šalies prioritetu.
„Mes negalime skaldytis. To nori tokios galybės kaip Rusija ir Kinija. Mes (Vakarai.- ELTA) turime įsitvirtinti kaip esminiai, pasauliniai lyderiai, su savo standartais, su savo gyvenimo būdu, investicijomis ir technologijomis. Ir būtent lietuviai, kurių egzistencija priklauso nuo tos vienybės, privalo ją kurti ir būti kartu su lyderiais“, – pabrėžė Ž. Pavilionis.
Jo nuomone, ir taip tvirti Lietuvos ir JAV santykiai turi dar labiau stiprėti. Politikas akcentavo, kad didesnis JAV karių buvimas Lietuvoje prisidėtų ir prie ekonomikos plėtros ir investicijų pritraukimo.
D. Grybauskaitės užsienio politikos vertinimas
Ž. Pavilionis teigimai įvertino D. Grybauskaitės vykdytą užsienio politiką. Politikas išskyrė prezidentės suformuotus gerus santykius su Vokietijos lydere Angela Merkel bei aktyvų vaidmenį Europos Sąjungoje.
Tačiau, anot jo, D. Grybauskaitė nepakankamai dirbo dėl to, kad Lietuvos santykiai su Lenkija būtų tinkami.
„Aš aktyviau stengčiausi atkurti buvusią strateginę partnerystę“, – pabrėžė Ž. Pavilionis ir sakė pasigendąs asmeninio D. Grybauskaitės vaidmens šioje srityje.
Jis taip pat sukritikavo prezidentės santykius su buvusiu JAV prezidentu Baraku Obama. Kita vertus, Ž. Pavilionis teisino D. Grybauskaitės kritikos sulaukusį sprendimą. Pasak jo, 2010 m. pati atsisakiusi ir tuometį Lietuvos premjerą Andrių Kubilių delegavusi vykti į Vidurio ir Rytų Europos valstybių vadovų susitikimą su JAV prezidentu, D. Grybauskaitė turėjo užtektinai priežasčių. Politikas tvirtino, kad B. Obama tuomet nevienareikšmiškai investavo į santykius su Kremliumi.
*****
Prezidentės Dalios Grybauskaitės antrajai kadencijai einant į pabaigą, naujienų agentūra ELTA pristato apie savo pretenzijas dalyvauti oficialiai pareiškusių ar tą dar daryti ketinančių politikų užsienio politikos vizijas.
Potencialiais kandidatais dalyvauti 2019 m. prezidento rinkimuose laikomi politikai ir visuomenininkai deklaravo, jų nuomone, svarbiausias Lietuvos politikos su ES, JAV ir Rusija gaires, aptarė svarbiausias nacionalines grėsmes, kurios šiuo metu kyla Lietuvos nacionaliniam saugumui bei tai, kaip jie vertina beveik dešimtmetį trukusį prezidentės D. Grybauskaitės vadovavimą šalies užsienio politikai.
Kiekviena tauta turi savų didžiavyrių. Mūsų, lietuvių Tautai, tokiu yra pirmasis Prezidentas Antanas Smetona, kurio 145 – ąsias gimimo, 100 – ąsias prezidentavimo ir 75 – ąsias mirties metines kitamet minėsime. Minėsime dėl A .Smetonos darbų mūsų Tautai ir nepriklausomai valstybei, minėsime, dėl to, kad ir esame čia ir šiandieną ir lietuviškai kalbame, kad turime savo valstybę.
Dar daugiau, jei karalių Mindaugą minime kaip luominės Lietuvos karalystės kūrėją, tai A.Smetoną – visos lietuvių Tautos nepriklausomos tautinės Lietuvos ideologu ir kūrėju. Bet, tikriausia, jei A.Smetona ir nebūtų buvęs Prezidentu, šiandien vis viena minėtume, nes neturime kito tokio veikėjo, kuris tiek daug būtų rašęs ir kalbėjęs, tiek daug dirbęs mūsų Tautos ir valstybės labui. Bibliografinėse rodyklėse yra per 4000 jo straipsnių, kalbų, įvairių kitokių rašinių. Bet nedaug kas yra su visu jo kūrybiniu palikimu susipažinęs. Net ir monografijų autoriai neretai dar ir šiandien atkartoja iš knygos į knygą, kad A.Smetona buvęs demokratijos ar „darbo liaudies“ smaugėjas, pažangos priešas ir t.t.
Beje, su panašiomis mintimis atsakymus pernai gavome ir iš Vyriausybės, Kultūros, Švietimo ir mokslų ministerijų į mūsų konferencijos rezoliuciją, skirtą tautinės Lietuvos metinėms pažymėti, organizuotos šių rūmų Konstitucijos salėje; rezoliucijoje siūlėme pirmajam Prezidentui pastatyti paminklą Vilniuje, išleisti jo raštus su atitinkamos epochos istoriniais įvertinimais.
Entuziazmo dėl A. Smetonos raštų ar paminklo neišreiškė ir daugelio besiskelbiančių patriotinėmis partijų vadai. Jie sako: A. Smetona varžė mūsų, krikdemų veiklą; mes, liaudininkų darbų tęsėjai, o Smetona buvo tautininkas; tautinkiškumas nesuderinamas su integraciją į ES ir t.t.
Vykdydamas įsipareigojimus minėtai konferencijai, parengiau iš Prezidento A. Smetonos straipsnių ir kalbų su savo parašytomis istorinėmis apžvalgomis 6 knygas beveik po 600 puslapių (bendros apie 3600 psl. apimties), suskirsčius jas tematiniu ir problematiniu principu. Tai: 1. Tautos prisikėlimas; 2. Tautos vienybė; 3. Nepriklausomybės pamatai; 4. Tautinė Lietuva; 5. Lietuvos šviesa; 6. Tautos valia.
Parengiau dar su viltimi, kad jau kas kas, o Vasario 16 –osios, Lituanistikos paveldo ar Lietuvių kultūros fondai bent kiek padengs nors dalinai knygų spausdinimo išlaidas, juk tirti ir skelbti darbus apie tokio žmogaus, kaip pirmojo Prezidento darbus, turėtų jausti pareigą kiekviena neprikausoma įsivardijama valstybė, o tuo labiau išjos kišenės pinigus dalijantys tokie, kaip kultūros, lituanistikos ir pan. fondai. Deja, pirmo atsakymo sulaukiau iš LRS globojamo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo fondo, tarp kurio tarybos narių žymios politikos ir patriotizmo žvaigždės. Bet jų verdiktas buvo: neskirti. Tokio pat sprendimo sulaukiau iš Lietuvos kultūros fondo, bet jam gal ir atleistina, nes vyrauja jame tikrai gerai atrodančios ponios ir panelės ir nėra ko stebėtis, kad daugeliui jų aktualiausiais Lietuvai atrodo leidiniai tik apie meilę, ar baliukų organizavimo klausimais, o ne tokie, kaip apie pirmąjį Lietuvos Prezidentą, galintį ir nuotaiką sugadinti šiandieniniams patriotizmo artistams.
Antanas Smetona. Raštai. Kalbos. Darbai. Sudarytojas – istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.
Žinoma, kad tie pagal nuostatas mūsų kultūros ir patriotizmo ugdymo fondai neskyrė lėšų, gal kaltas ne atminimo objektas – Prezidentas A. Smetona, o rašantis ir prašantis, nes tiesiogiai nesikreipė į šlovinguosius tarybų narius, naiviai tikėdamas, kad Tautos ir jos žymiausių žmonių atminimo įamžinimas visiems doriems lietuviams svarbus. Pavyzdys: Pezidentas Rolandas Paksas. Kol kas jis vientelis, kaip tikras mūsų Tautos sūnus, ištiesė ranką šam tomui išspausdinti. „Ačiū“ už tai tariu ir „Versmės“ leidyklos direktoriui Petrui Jonušui, kad pirmas tomas jau prieš Jus.
Jame pateikiami A.Smetonos raštai ir kalbos, mintys mūsų, lietuvių Tautos prisikėlimo, po beveik 400 metų lenkinimo ir per 100 metų rusinimo, tematika ir problematika, o taip pat mūsų Tautos priskėlimo raidos istorinė apžvalga.
A. Smetonai Tautos prisikėlimas – tai procesas, tai ir tautinės savimonės, nepriklausomo valstybingumo siekio susiformavimas, nes Tauta gali daugiausiai prisidėti ir prie viso pasaulio pažangos, kai yra savo žemės šeimininkė, turi savo nepriklausomą valstybingumą, sakė Prezidentas. Tarp svarbiausiu veiksniu, lemiančių Tautos prisikėlimą ir jos savimonę – tai istorija. A. Smetona nuo gimnazijos laikų ja labai domėjosi ir lietuviškoje spaudoje yra skelbęs savo rašinius beveik visais lietuvių Tautos ir Lietuvos raidos klausimais. Vos ne kasmet paskelbdavo ir Krėvos unijos, Horodlės sutarčių, Liublino unijos, lenkų vadinamosios 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos ir kitais klausimais. Bet jis, skirtingai nuo kitų rašytojų ir kalbėtojų tais klausimais, visada žvelgdavo į praeities procesus ir įvykius tik per lietuvių Tautos, nepriklausomos Lietuvos prizmę.
Krėvos unija Jogaila pradėjo didžiųjų Lietuvos klaidų virtinę, pirmiausia, kad už Jadzės sijoną sutiko LDK prijungti prie Lenkijos karalystės kunigaikštystės – provincijos teisėmis; kad Vytautas Didysis nepakankamai pasinaudojo Žalgirio pergalės rezultatais ir po jos, Horodlėje, atnaujino uniją su Lenkija ne kaip tarp dviejų lygiateisių valstybių, o kaip provincijos – kunigaikštystės su karalyste, o Lietuvos bajorai, per naktį ten girdyti lenkų šlėktų ir vyskupų, paryčiais pasirašė išdavikišką įsipareigojimą, kad jie, Lietuvos bajorai, nieko nespręs be jų, lenkų sutikimo; vėliau vėlei, Lietuvos valdantieji Liubline, neatlaikę lenkų ponų, karaliaus, vyskupų spaudimo pasirašė vieną pražūtingiausių Lietuvos istorijoje unijos aktą, pagal kurį LDK neteko teisės rinktis net savo valdovų, Lenkija okupavo ir aneksavo apie pusę LDK – visą dabartinę Ukrainą ir Lietuva po tos unijos akto pasirašymo Europoje imta įvardinti tik kaip Lenkijos dalis, provincija.
Dar daugiau, tuo aktu buvo įkaltas pleištas tarp LDK rusiškųjų kunigaikštijų ir Lietuvos, nes paskelbta, kad valdžios postus bendroje Lietuvos ir Lenkijos valstybėje gali užimti tik katalikai. Tas nutarimas buvo irgi rusų Maskvos didžiąjai kunigaištijai akstinas pulti, kad tariamai išgelbėjus iš LDK ir Lenkijos slaviškuosius kraštus, išpažinusius stačiatikybę.
Emanuelis Zingeris
Galutinį, mirtiną smūgį lietuvių Tautai ir jos valstybingumui turėjo suduoti lenkų vadinamoji 1791m. gegužės 3 d. konstitucija, kurioje nebeliko net sąvokų „lietuvių tauta“, „Lietuva“, tik „lenkai“ ir „Lenkija“; t.y. buvo ne taip, negu tai datai paminėti pirmame LRS iškilmingame posėdyje 2007 m suokė Imanuelis Zingeris ir jo kompanijonai, o taip pat buvęs Prezidentas Valdas Adamkus.
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
Beje, ir šiemet mūsų rinkytieji gyrė tą lenkų „konstitucija“ vadinamą dokumentą LRS iškilmingame posėdyje. Bet ištikrųjų, ta ir mūsų seimūnų giriamoji „lenkų konstitucija“ – tai buvo mėginimas pasukti istorijos ratą atgal: sugrąžinti dinastinį valdymą, valstybine paversti tik vieną – katalikų Bažnyčią ir t.t. Palyginus su vos ne pora šimtų metų anksčiau paskelbtais Lietuvos statutais, ypač su 1588m. III Lietuvos Statutu teisiniu ir socialinės pažangos požiūriais, atrodo apgalėtinai, stagnatoriška. Bet lenkams ji minėtina, nes patenkino jų imperinius planus – praryti, paversti lenkiška ir visą buvusią LDK.
Tad mums, lietuviams, gegužės 3 d., gali būti tik kaip Atgailos diena dėl mūsų protėvių kvailumo ir išdavysčių. Kita vertus, kam naudinga šlovinti tai, kas ne abiems pusėms malonu prisiminti? Juk, paieškojus galima surasti gražių minėjimams datų ir su Rusija, Vokietija, Latvija ir kitomis valstybėmis. Bet tik su lenkais ir Lenkija bendravimo grindimas besąlyginiu pritarimu tik jiems, lenkams buvusiems naudingiems įvykiams ir procesams, sunkiai suvokiama sveikam protui. Ir šiandieną Lenkija jau ne tokia, ir Lietuva jau ne ta, kokia buvo, tad reikėtų vieni kitiems pasakyti: dirbkime ir bendraukime kaip geri kaimynai vardan abiejų mūsų tautų ir nepriklausomų valstybių, jų žmonių gerovės, gal tik pasišaipydami, kaip jie mus apmaudavo. Tik agresyvių tikslų neatsisakantieji stengiasi nuolat kartoti apie savo tegu ir apgaulišką teisę į kaimyno žemes ar „brolišką“ draugystę.
Kadangi praeities Lietuvai beveik visos sutartys, visos unijos buvo pražūtingos, A. Smetonos siūlymu ir Vasario 16 – osios Akte buvo įrašyta, jog atkurta nepriklausoma Lietuva nutraukia visas buvusias sutartis su svetimomis tautomis ir valstybėmis.
Jokių buvusių unijų, sutarčių nepripažista ir dabartinė mūsų Konstitucija. Vadinasi, mūsų prezidentai, pradedant minėtu Adamkumi, mūsų Seimo ir Vyriausybės buvę ir esami vadai, organizuodami iškilmingus lenkų valdžios švenčių – gegužės 3 d. ir kitų minėjimus, iš esmės paneigia ne tik Vasario 16 – osios Aktą, bet ir dabatinę LR Konstituciją, Suvereno – lietuvių Tautos valią. Kadangi ir Liublino unija, ir Gegužės 3 d. vadinamoji konstitucija siekta įteisinti lietuvių Tautos ir jos nepriklausomo valstybingumo panaikinimą, tai jau ne tokie kvaili ir tie, kurie klausia, kodėl nereikėtų švęsti ir, sakysime, 1940 m. birželio 15 d. ar liepos 21, rugpjūčio 3 d. TSRS okupacijos ir aneksijos ir pan. dienas.
A.Smetonos raštuose ir kalbose neretai pažymėta, kad Tautos prisikėlimui be istorijos suvokimo svarbos, būtina sudaryti žmonėms sąlygas pasijusti savo žemės, valstybės šeiminkais.
A.Smetona, pirmasis iš mūsų inteligentų ėmėsi nagrinėti lietuvių ekonomines, emigracijos problemas. Nuo 1904 m. vasaromis jis keliaudavo po Lietuvos kaimus, ypač Rytų Lietuvos ir tiesiog aiškindavo nuskurdusiems lietuviams valstiečiams, bernams, kaip paversti turimus ūkelius pelningais: burtis į koopertayvus ir bendromis jėgomis įsigyti našios žemės ūkio technikos, kadangi produktus pusvelčiui superkdavo tik žydų spekuliantai, tai patiems organizuoti jų pardavimo draugijas, gabenti į turgus, steigti pienines, mėsos ir kitas įmones, siūlė atsisakyti ir plėšikaujančių žydų ir rusų bankų, o patiems steigti savo, kooperatyvinius bankus, kredito bendroves ir t.t. Visa tai ir lietuvių veržimasis į JAV ar kitas šalis dėl gersenio pragyvenimo.
Kooperaciją A. Smetona skelbė ir kaip Lietuvos gerovės laidą, lietuvio pasijutimo šeimininku savo žemėje sąlyga. Ir tai jis stengėsi įgyvendinti ir daug lėmė, kad iš Vasario 16 – osios, ypač A.Smetonos prezidentaujamos Lietuvos temigravo į svetimas šalis ieškoti geresnio gyvenimo tik apie 50 tūkst. lietuvių, t.y. kiek iš mūsų, Kovo 11 – osios Lietuvos per vienerius metus.
Kalbėdamas apie Tautos prisikėlimą ir vienybę, A.Smetona dažnai prisimindavo ir katalikų bažnyčią. Tačiau Lietuvai susidėjus su Lenkija, buvo padaryta klaida ir šioje srityje: nepaisant, kad Lenkijoje katalikų bažnyčia buvo valstybine, lenkų ponų valios vykdytoja, Lietuvos valdovai lenkų kunigus ir vienuolius įsileido Lietuvon, pavedė jiems rūpintis ne tik naujaja religija, bet net švietimu. Dar daugiau, jei karalius Mindaugas buvo įsteigęs atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją, tai tariamai antrą kartą apkrikštijamos Lietuvos bažnyčia buvo perduota svetimos šalies – Lenkijos hierarchų valdžiai. Ir jie, vykdydami savo ponų valdžią, o LDK prisijungimą aiškindamiesi kaip ir jos sutikimą būti sulenkintai, ėmė skelbti lietuvių kalbą, senąją lietuvių kultūrą kaip pagonišką, kurią būtiną greičiau sunaikintai, nes pagonybė – tai velnio palikimas, o kiekvienas „bažnyčios sūnus“ turi visomis išgalėmis kovoti prieš velnią,tame tarpe ir prieš jo kalbą – lietuvių ir visa kita, kas mena pagonybės laikus.
Kaip ir kitose Vakarų šalyse, ir Lietuvoje ėmė siautėti vadinamieji raganų teismai, dažniausiai pirmininkaujami vietos feodalų ar kunigų, vienuolių. Raganavimu galėjo būti apkaltintas kiekvienas, kuris tik nepatikdavo ponui ar kunigui
Taip lenkų valdoma ir katalikų Bažnyčia Lietuvoje buvo tapusi Lietuvos istorijos ir visos kultūros slopintoja, nors dangstantis kilniais krikščionybės idealais ir Lietuvos noru „eiti į Vakarus“, įsijungti į „vienigos“ Europos – Šventosios Romos imperijos sudėtį.
Ypač lenkų dvasiškija įsigaliojo Rytų Lietuvoje, kur ir daugelis dvarų ir bažnyčios buvo atitekę lenkams. Tad ir A.Smetonos jaunystės metais šiame krašte lietuvis buvo engiamas, smaugiamas ne tik rusų, lenkų valdininkų, bet tame krašte ypač gerai įsitaisiusių lenkų ar sulenkėjusių kunigų ir vyskupų, ne mažiau nuožmiai už rusų žandarus persekiojusius net už lietuvišką žodį, už pastangas melstis lietuviškai. Persekioti ir lietuviai kunigai, išdrįsę lietuviškai pamokslą pasakyti.
A.Smetona, jau nuo 1904 m. keliaudamas po Rytų Lietuvą skelbė spaudoje straipsnius apie lenkų kunigijos nusikaltimus lietuvių Tautai, ne kartą kreipėsi ir į rusų teismus, kad apgynus lietuvius savo pačių prakaitu pastatytuose bažnyčiose, nuo jų pačių šeriamų lenkų ar sulenkėjusių kunigų ir vienuolių.
Didelė dalis A.Smetonos straipsnių apie lenkų dvasininkijos nusikaltimus lietuviams perspausdinama ir šiame, pirmame tome, nes neišsivadavus iš lenkų primestos ir dvasinės vergovės, nebuvo ko ir svajoti apie Tautos Prisikėlimą ir savos, nepriklausomos Lietuvos sukūrimą.
Lietuvių Tautos Prisikėlimą A. Smetona glaudžiai siejo su švietimu, studijomis, mokslu.
Tik išsimokslinusi Tauta gali tapti ir savo žemės, savos valstybės šeimininke, nuolat kartodavo A.Smetona. Jis buvo tarp pirmųjų lietuvių mokyklų Vilniuje steigėjų, jo iniciatyva iš rusiškos – lenkiškos Vilniaus savivaldybės 1908 m. išreikalauta, kad dabartinai Pranciškonų rūmai, mūsų valdžios pernai perduoti atėjūnų iš Lenkijos pranciškonų ordinui, nors jie galėjo būti mūsų Tautos švietimo, studijų, mokslo istorijos centru, nes juose A. Smetonos pastangomis nuo 1908 m. veikė ne tik pirmoji Vilniuje lietuvių mokyklėlė, bet Lietuvių mokslo draugijos biblioteka, rinkdavosi ten ir įvairios lietuvių organizacijos.
A. Smetona rūpestis lietuvių švietimu buvo ne tik mokyklos išlaikymas, bet jis, būdamas LMD lietuviškų vadovėlių komisijos vadovu, pats parašė keletą jų, tarp jų ir aritimetikos. Bet tuo metu jis kėlė ir būtinumą atkurti Vilniaus universitetą, tik lietuvišką, ne kartą spaudoje rašė, kad Latvijos pavyzdžiu reikia įsteigti ir politechnikos institutą, lietuviams inžinieriams rengti, pasisakė už tai, kad LMD, kaip ir buvo siūlęs J.Basanavičius, neatidėliojant būtų pertvarkyta į lietuvių Mokslo akademiją.
Nuo jaunystės A. Smetona dalyvavo daugelio besikuriančių lietuvių politinių, pirmiausia tautinio pobūdžio partijų veikloje, bet šiaip į partijas žiūrėjo skeptiškai ir sakė, jei jos reikalingos, tai tik Tautai kuriant valstybę, apsibrėžiant raidos kryptis ir nuostatas. Partija – tai tik Tautos dalelė ir labiau yra atskirų grupuočių interesų, o ne visos Tautos. Ir demokratija – tai ne tik nevaržoma partijų veikla.
Bet 1919 m. balandžio pradžiojre išrinktas pirmuoju Lietuvos Respublikos Prezidentu, jis ragino partijas burti Tautą kovon dėl Nepriklausomybės apgynimo nuo besiveržiančių Rusijos bolševikų, lenkų ordų, paskelbė, kad savanoriai gaus ir žemės, bet latfundijų nepripažino ir dvarelių dydį apribojo iki 80 ha., tik vėliau – iki 150 ha.
A.Smetona išliko labai kukliu ir būdamas Prezidentu ,Kariuomenės vyriausiu vadu, nesistengė išlikti aukščiausiose postuose, ir, kai atsirado sąlygų, 1920 m. pavasarį paskelbė rinkimus į Steigiamąjį Seimą, kad pati Tauta nuspręstų, kokios valstybės ji nori ir kas ją valdytų. Bet A.Smetona, kaip pirmiausia bendražygiai tautininkai, padarė klaidą, manydami, kad apie jų nuveiktus darbus kuriant ir ginant Nepriklausomą Lietuvą visi puikiai žino ir mato, ir, priešingai nuo kitų politinių partijų, neužsiėmė jokia priešrinkimine agitacija. Ir rinkimus laimėjo ypač agresyviai agitavę net iš bažnyčių sakyklų krikščionys demokratai. Ir Seimas nauju savo Prezidentu išsirinko tos partijos atstovą A.Stulginskį, po keletos metų liaudininką K.Grinių, bet jam teteko prezidentauti vos penketą mėnesių.
Vėl Prezidentu tapusį (1926 m.pabaigoje) A. Smetoną, dauguma Lietuvoje sveikino, kaip lyg po atostogų sugrįžusį, kaip Prezidentą, kuris buvo nepriklausomos lietuvių Lietuvos valstybės pamatų dėjėjas ir gynėjas. A. Smetona vylėsi, kad vėl būdamas Pprezidentu jis galės įgyvendinti tautinės Lietuvos vizijas, Lietuvos, kurioje Tauta, o ne kokia partija, Lietuvis bus visko pagrindas. Ir tai jam didele dalimi pasisekė: Lietuvoje lietuvis ėmė jaustis Lietuviu, savo krašto, visos Lietuvos šeiminiku ir to jo jausmo nepajėgė įveikti ir beveik 50 metų trukusios okupacijos.
Tačiau, užbėgant kiek priekin reikia pasakyti, kad toms idėjoms, kurių įgyvendinimui Prezidentas laikė ir savo gyvenimo prasme, šiandieną iškilęs kaip niekada didelis pavojus, didesnis net TRSR okupacijos metais, nes tada daug kas jautė pareigą remti tautiškumą, tyliai skatinti Nepriklausomybės jausmą, ginti lietuvių kalbą ir kultūrą, niekas nebėgo į TSRS, o į Vakarus neišleido. Bet jei išsikovojus Vasario 16 – osios Nepriklauasomybę, daugelis skubėjo įsitvirtinti savo Tėvynėje, sukurti ir plėtoti savo ūkius ar užsimti veikla, kurios iki tol neleido atėjūnai ar okupantai, tai atkūrus Kovo 11 – osios Lietuvą ir panaikinus, prichvatizavus kolūkius, kultūros įtaigas, įmones tūkstančiai jų darbuotojų liko be nieko, be turtų ir darbo, pajamų. Tad ir emigravo į užsienius.
Bet liūdniausia, kad greitai net kalbas apie lietuvišką, tautinę Lietuvą kai kurių globalistų ar net patriotų imta vadinti „KGB – istų agentų“ kalbomis ir kenkiančiom greitesniam Lietuvos integracijai į „vieningą“ ES ar „užsienio kapitalo investicijoms. Net švietimo, studijų, mokslo įstatymuose nėra tokių sąvokų, kaip “lietuvių Tauta“, „Nepriklausoma Lietuva“; mūsų aukštosios mokyklos iš nepriklausomos Lietuvos elito ugdytojų paverstos specialistų tarptautinėms monopolijoms perėtojomis, kurių reitingų didumas priklauso nuo kiek mažiau belieka jose lietuviškumo – nuo „tarptautiškumo“ rodiklių.
Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Apie siekimą įgyvendinti cenzūrą ir Kovo 11 – osios Lietuvoje, buvęs vienas jos kūrėjų R. Ozolas savo veikale „Supratimai“ (2007 m.), rašė: „…demokratinių režimų cenzūra. Pirmiausia, ji finansinė (…). Po to – ideologinė. Jeigu esi „ne tos pakraipos“ – būsi nepageidaujamas niekur: žiniasklaidoje, akademinėse sferose, politikoje, netgi visuomeninėje veikloje (…). Pagaliau politinė. Pagal tą pageidaujamumo – nepageidaujamumo įveiksminimo logiką sutvarkyti visi valstybės institutai ir jų reguliuojami žmonių santykiai: „ne tos partijos“ negauna finansavimo, neprileidžiamos prie rinkimų, „ne tie žmonės“ tąsomi po teismus, spaudžiami viešosios nuomonės, ir pan. Taip atsiranda dar viena – moralinė cenzūra ir savicenzūra (…). Dar reikėtų pridėti tarptautinę, arba globalinę, cenzūrą. Tai tų visų procesų valdymas pasauliniu lygiu, įsukamas ir nuleidžiamas į nacionalines bendruomenes per visokius tarptautinius institutus, organizacijas, procesus.“
Daugelio mūsų patriotų supratimas man primena tą pasakos piemenį, kuris apgynęs savo avyčių būrį nuo meškos, nuvarė jas prie vilkų, aiškindamas joms: džiaukitės, jus jau meška nebesudraskys…
Kai žmogui visur ima vaidintis šnipai, sakoma, laikas pasirodyti psichiatrui. Puikus mūsų patriotų „suinternacionalėjimo“ pavyzdys štai ir šis „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas 2018“, parengto LR Saugumo departamento ir KA ministerijos antrojo operatyvinių tarnybų departamento albumas: nėra jame net paminėtos lietuvių Tautos, Nepriklausomos Lietuvos, tik rusai, kurie tik iš visų skylių mums graso.
Prezidentas A. Smetona nuolat kartodavo, kad ne ginklų gausa lemia Tautos ir jos valstybės išlikimą, o pačios Tautos noras ir pasiruošimas būti Laisva, lemia tautinė savimonė. Tautos, praradusios tautinę savimonę, neįmanoma prikelti, kaip ir mirusio žmogaus. Tikriausia, nebūtų tokios velniavos su kyšininkavimu mūsų valdžioje, tokių sukčiavimų, jei ir mūsų rinktieji – išlaikomieji būtų nepriklausomos Lietuvos patriotais ir tarnybą Seime ar kitame poste laikytų tarnyba lietuvių Tautai ir nepriklausomai Lietuvai, o ne arena tik savo egoizmui.
Beje, „lietuvių Tautos“, „nepriklausomos Lietuvos“ sąvokų nebuvo ir valdžios kalbose, dokumentuose mininint Vasario 16 – osios Akto 100– metį, beveik nenminėtas ir Vasario 16 – osios Akto ir jo įgyvendintojas, Lietuvos Valstybės Tarybos Pirmininkas, pirmasis Prezidentas Antanas Smetona. Ta proga daugelio mūsų vadų ir vadukų kalbos ir rašiniai priminė kaimo bobučių sveikinimus viena kitai.
Ne aukštesnio lygmens ir LRS tinklalapyje tebeskialbiama „Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio DEKLARACIJA“, lyg tai priimta Kovo 11 – osios Akto signatarų, nes joje tik kalbama apie signatarus, kaip vienintelius Nepriklausomybės kūrėjus ir gynėjus: „1990 m. kovo 11 – ąją atkūrėme Lietuvos Nepriklausomybę (…), tikime, kad ir ateinančios kartos (…) puoselės tas pačias vertybes, kuriomis gyveno (…) Kovo 11 –osios Akto signatarai (…)“. Nežinau, kas susuko smegeneles tiems mūsų signatarams, jei skelbia tokį pliurpalą Deklaracija pavadintą, jei nusipjauna ir į mūsų Konstituciją, kurioje aiškiai pasakyta, kad tik lietuvių Tauta yra valstybės Suverenas ir kad ji sukūrė ir toliau kuria Lietuvos valstybę. Signatarai, kaip ir seimūnai buvo tik Tautos valios vykdytojai, jos tarnai. Bet, pasirodė, kad net valstybės 100 – mečio proga neturėjo ką rimto Tautai pasiūlyti.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tas pats pasakytina ir dėl mūsų Prezidentės, kitų aukščiausių mūsų rinktųjų sveikinimų ir kalbų. Juose irgi nė žodelio apie Tautos ir Nepriklausomynbės ateities gaires, lyg Lietuva jau bebūtų kokių Šalčininkų rajono valsčius. Nebuvo to ir prieš pora dienų Prezidentės metiniame pranešime LRS. Nors teisingai ji akcentavo, kad daugelio blogybių priežastis tai, jog nematoma „valstybės idėjos….“, kad prieš blogį būtinas „teisinis ir pilietinis pasipriešinimas“, kad gilėja „partinės sistemos krizė“, tačiau užmiršo Prezidentė, o gal dėl „politinių sumetimų“ nutylėjo, kad svarbiausios visų blogybių priežastys – tai šeimos institucijų ir tautiškumo sugriovimas. Beje, nė karto Prezidentė ir tame savo pranešime nepaminėjo „lietuvių Tautos“, „Nepriklausomos Lietuvos“.
Kiekviena sąjunga, kaip kartodavo ir pirmasis mūsų Prezidentas A.Smetona, yra tiek palaikytina, kiek ta sąjunga padeda stiprinti Tautą ir jos nepriklausomą valstybingumą. Tačiau, kas laukia mūsų Tautos ir jos iškovotos Nepriklausomybės ES, nutyli ar nesuvokia Prezidentė, kaip ir kita mūsų išsirinktoji valdžia.
Na, bet apie visa tai, apie tai, kaip mūsų pirmojo Prezidento buvo dedami Nepriklausomybei, Tautinei Lietuvai pamatai, kas buvo pasiekta ir kokia tų pasiekimų reikšmė buvo ir yra – kituose tomuose, skirtuose jam, mūsų Tautos švyturiui Antanui Smetonai. Jis galėtų būti ir lyg kiekvieno Lietuvio, kiekvieno, kuriam rūpi Tautos ir mūsų Nepriklausomos Lietuvos dabartis ir ateitis – sąžinė, tautiškumo patikros matas.O taip pat stiprybės šaltinis, kovojantiems ir prieš dabartinių net besivadinančiųjų valstybinikais sukčiavimus ir grobimus.
Baigti norėčiau dar kaizerinės okupacijos metais, 1918 m. vasarą A. Smetonos pasakymu: „Dar netapę tikrais Lietuviais, tautininkais, jau norime būti kosmopolitais, bijodami, kad kas nepavadintų šovinistais. (…). Ta lietuvių savybė nėra kokia dorybė, bet tik baikštuolio būdo silpnybė, pateisinama vien vergiškos buities liekanomis. Sunku ištverti šiandieną tiems, kurie netiki geresne ir šviesene gadyne. Netikėjimas, nusivylimas didina nesantaiką, mažina ištvermę.“
