PAR rašytojas D. Galgutas laimėjo Bookerio premiją. EPA-ELTA nuotr.
Londonas, lapkričio 4 d. (AFP-ELTA). Pietų Afrikos dramaturgas ir rašytojas Damonas Galgutas trečiadienį laimėjo 2021 metų Bookerio premiją už „Pažadą“ (The Promise), romaną, kuriame aprašoma šeimos istorija nuo vėlyvojo apartheido laikų iki Jacobo Zumos prezidentavimo.
Tai jau trečioji į galimų premijos laimėtojų trumpąjį sąrašą patekęs jo romanas. Knygoje, apimančioje kelis dešimtmečius, vaizduojamas vis didėjantis šeimos susiskaldymas šaliai tapus demokratine.
„Esu tikrai giliai, nuolankiai dėkingas už tai“, – sakė 57-erių metų rašytojas, atsiimdamas prestižinį Didžiosios Britanijos apdovanojimą per televizijos transliuotą ceremoniją Londone.
„Prireikė daug laiko, kad čia atsidurčiau, o dabar, kai čia atsidūriau, toks jausmas, kad manęs neturėtų čia būti“, – pridūrė autorius, kuris pirmąjį romaną parašė būdamas 17 metų.
Dar prieš apdovanojimą buvo tikimasi, kad premiją laimės „Pažadas“, romanas apie baltųjų šeimą, turinčią ūkį netoli Pretorijos, kur D. Galgutas užaugo.
Baltasis PAR rašytojas sakė, kad norėjo, jog šis kritikų pripažintas romanas parodytų, kaip „bėgantis laikas“ veikia šeimą, šalį, jos politiką ir „teisingumo sampratas“, ir kartu panagrinėtų mirtingumą.
Kalbėdamas iškart po to, kai buvo paskelbtas laimėtoju, D. Galgutas atidavė pagarbą savo gimtajam žemynui.
„Šie metai buvo puikūs Afrikos rašytojams, todėl norėčiau priimti šį apdovanojimą visų papasakotų ir nepapasakotų istorijų, išgirstų ir neišgirstų rašytojų iš nuostabaus žemyno, kurio dalis esu, vardu, – sakė jis. – Prašome ir toliau mūsų klausytis. Dar daug dalykų išgirsite“.
Kiek vėliau kalbėdamas su žurnalistais jis atkreipė dėmesį, kad šiemet Nobelio literatūros premijos laureatu tapo kitas Afrikos rašytojas – Zanzibare gimęs rašytojas Abdulrazakas Gurnah.
Tai „leidžia manyti, kad galbūt Afrikos balsas ima stiprėti“, – sakė jis.
D. Galguto laimėjimas buvo paskelbtas praėjus vos kelioms valandoms po žinios, kad kitas Afrikos rašytojas, 31-erių metų senegalietis Mohamedas Mbougaras Sarras pelnė Goncourt‘ų premiją – pagrindinę Prancūzijos literatūros premiją.
D. Galgutas triumfavo konkurencingame ir įvairialypiame trumpajame sąraše, į kurį pateko autoriai iš Šri Lankos, Didžiosios Britanijos ir JAV, o jų romanai apėmė įvairias temas ir pasakojimus – nuo moterų piločių iki šiuolaikinės socialinės žiniasklaidos.
Ši premija, kurią anksčiau yra gavę Salmanas Rushdie, Margaret Atwood ir Hilary Mantel, yra vienas svarbiausių literatūrinių apdovanojimų už anglų kalba parašytus romanus.
Laureatas gauna 50 tūkst. svarų sterlingų (59 tūkst. eurų) piniginę premiją, taip pat karjerą keičiantį pardavimų augimą ir žinomumą visuomenėje.
Šių metų vertinimo komisijos pirmininkė Maya Jasanoff gyrė visus finalinius pretendentus, tačiau išskyrė „Pažadą“ dėl jo „neįtikėtino originalumo ir balso sklandumo“ ir kaip knygą, kuri yra „išties kupina istorinės ir metaforinės reikšmės.“
Kritikai pritarė. Niujorko žurnalas „The New Yorker“ knygą pavadino „nepaprasta“, o PAR laikraštis „Sunday Times“ teigė, kad „nuostabu, kiek daug istorijos Galgutas sutalpino į šį trumpą romaną“.
Vergovė – bjaurus dalykas
Apie 20 tūkst. Afrikos ir Azijos artefaktų – kai kurie iš jų prieštaringi dėl diskusijų, ar turėtų būti grąžinti į savo kilmės šalis, – bus ketvirtadienį eksponuojami Berlyno Humboldto forume.
Berlyno centre įsikūręs Humboldto forumas yra moderniausias muziejų kompleksas, jo statyba atsiėjo šimtus milijonų eurų.
Jis apibūdinamas kaip XXI amžiaus etnografinis muziejus.
Etnologijos muziejus ir Azijos meno muziejus, abu įsikūrę Berlyno Dahlemo rajone, ketina atidaryti pirmąją savo ekspoziciją antrame ir trečiame Humboldto forumo vakarinio sparno aukšte.
Šie artefaktai leidžia pradėti „būtinas diskusijas apie kolonializmą ir rasizmą, apie diskriminaciją ir jėgų pusiausvyrą“, sakė meno istorikas ir Humboldto forumo generalinis direktorius Hartmutas Dorgerlohas.
Prūsijos kultūros paveldo fondo prezidentas Hermannas Parzingeris eksponatus pavadino Humboldto forumo „teminiu stuburu“. „Diskusijos apie kolonijinius šios kolekcijos kontekstus jau paskatino muziejus ne tik Berlyne, bet ir visoje Vokietijoje bei kitur, keisti požiūrį“, – sakė H. Parzingeris.
Vykstant diskusijoms dėl restitucijos, H. Parzingeris sakė, kad per ateinančius metus „didelė“ dalis šių artefaktų bus grąžinta į jų kilmės šalis.
Žvilgsnis į tolumą. Vytauto Visocko nuotr.Ežero vanduo. Slaptai.lt nuotr.
Jeigu andai, kaip atrodo, ne taip jau seniai, orai subjurdavo rugpjūčio pabaigoje, primindami apie greitai stosiantį rudenį, tai dabar, nežiūrint kalendoriaus atžymų, vasara įbrenda į rudenį kaip koks Palangos tiltas į truputėlį pasišiaušusią jūrą.
Nešami laiko, kertame demarkacinę vasaros / rudens liniją beveik to nepastebėdami, – ko ne Šengeno laikas, užgimstantis paraleliai Šengeno erdvei. Galimas daiktas, kontrabanda dėl to visiškai atpinga, tampa neapsimokanti ne tik erdvėje, bet ir laike.
Kažkur staiga išgaravo besiartinančio rudens melancholija, kuri, būdavo, pjauna užstrigusi iki pašaknų kaip bepročio pjūklas, dabar – atsilaisvinusiose erdvėje įsimetęs siautėja bjauriai elegantiškas nykumos ėduonis.
Kitokia klimato ritmika primena dar ir tai, kad čia netolimoje ateityje jau gyvens išmokstantys prisitaikyti prie kitokių atmosferos aplinkybių, taigi truputėlį pakitusios jausenos ir kitaip intonuojantys žmonės. Tai nėra taip baisu, kaip, sudužus laivui, išlipti į negyvenamos salos krantą, tačiau tęstinumo perspektyvos daugiau ar mažiau miglojasi, kažkokios smulkmenos jau nebeįsipaišo į ilgai puoselėtus lūkesčius.
Atsisveikinimas su vasara. Vytauto Visocko nuotr.Valtys paežerėje. Vytauto Visocko nuotr.
Galop, žiūrint iš mūsų taško, atrodo, kad pasaulis ne tiek keičiasi, vystosi, gerėja ar blogėja, kiek savavališkai mutuoja nežinoma kryptimi.
Su nelegalių pabėgėlių srautais iš Afrikos daugėja Afrikos saulės arba, atvirkščiai, paskui Afrikoje užgimusią saulę traukia pabėgėlių vilkstinės su rakandais, vaikais ir fantastiniais tolimųjų genčių gyvūnais.
Taigi, kaip išpranašavo dar F.Nietzsche, nesustabdomai plečiasi Sacharos dykuma širdyje.
Tik paskutinės rugpjūčio nakties žvaigždė dar žiūri pro rakto skylutę į tolį, stebėdama kaip ramiai bręsta sužvėrėję kaštonai dygliuoti ant kerpėto medžio šakų prie senosios sodybos.
Tačiau galima pasakyti ir taip: keičiantis klimatui užstoja klimaksas.
NSGK pirmininkas Laurynas Kasčiūnas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Kritikos dėl savo bendravimo su nelegaliais migrantais susilaukęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas sako, kad kartais reikia „svečią“ pastatyti į vietą.
L. Kasčiūnas, ketvirtadienį lankydamasis migrantų stovykloje Vydeniuose, įsivėlė į aštrius ginčus su Lietuvos – Baltarusijos sieną kirtusiais migrantais. Jis nelegaliems migrantams iš Afrikos pakeltu tonu aiškino, kad šie negaus prieglobsčio ir kad jiems neišvykus į kilmės šalį gali grėsti įkalinimas.
„Aš pokalbį vertinu kaip labai autentišką ir atvirą pasikalbėjimą su Lietuvoje besisvečiuojančiais žmonėmis, kurie kažkodėl nesupranta, kad jie į Lietuvą pateko nelegaliai. Aš atvažiavau atvira širdimi ir su Migracijos departamento parengta medžiaga apie tai, kokios jų teisės ir pareigos ir kas jų laukia, jei priimtas vienoks ar kitoks sprendimas. Aš pabandžiau visa tai išdėstyti. Kai kam tai pasirodė nemandagu“, – žurnalistams Seime aiškino konservatoriams priklausantis parlamentaras.
Jis pažymėjo, kad aštresniam tonui nelegalių migrantų atžvilgių įtakos turėjo migrantų elgesys, – politiko teigimu, jie jam prie veido mojavo ir pirštu, ir Seimo kontrolierių įstaigos Žmogaus teisių biuro vadovo Vytauto Valentinavičiaus vizitine kortele.
„Žodžio grasinti aš nevartosiu, bet, kai tau svečias prie veido pirštą judina, supranti, kad svečią reikia pastatyti į vietą kartais. Tą ir pabandžiau padaryti, nežinau ar pavyko – jūs spręskite. Tiesa, man dar mojavo Vytauto Valentinavičiaus vizitine kortele ir sakė, kad jis padės išspręsti visas problemas. Nežinau, ką tai reškia“,– sakė L. Kasčiūnas.
„Reikia kalbėtis, reikia žmones informuoti, kas jų laukia, kas įrašyta Baudžiamajame kodekse“, – dėmesio susilaukusį dialogą su nelegaliais migrantais apibendrino L. Kasčiūnas.
Tuo metu Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius ketvirtadienį tokį L. Kasčiūno bendravimą su migrantais pavadino gėdingu.
„Vydenių stovykloje ant migrantų pakeltu balsu staugiantis Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas yra labai įdomi XXI amžiaus Lietuvos parlamentarizmo iliustracija. Man tiesiog yra nuoširdžiai GĖDA“, – feisbuke ketvirtadienį rašė T. V. Raskevičius.
Lietuvos kariai ir šiemet dalyvaus tarptautinėse operacijose ir misijose. Karolio Prusinsko (KAM) nuotr.
Šiemet Lietuvos kariai tęs dalyvavimą tarptautinėse operacijose ir misijose – NATO, Europos Sąjungos, Jungtinių Tautų, tarptautinėse operacijose ir misijose dalyvaus apie 170 Lietuvos karių.
Šiais metais labiausiai didės Lietuvos kariuomenės indėlis NATO karinėje mokymo operacijoje Irake, kurioje šiuo metu tarnauja trys kariai. Metų pabaigoje Lietuvos indėlis šioje NATO operacijoje turėtų padidėti maždaug iki 40 karių. Lietuva numato dalyvauti ir kitose NATO vadovaujamose operacijose – Afganistane „Tvirta parama“ ir Kosove (KFOR).
Jau vasario mėnesį, kaip nurodo Krašto apsaugos ministerija, didės Lietuvos indėlis ir į Europos Sąjungos vadovaujamas tarptautines jūrines operacijas – EUNAVFOR MED IRINI užduotis padės įgyvendinti Lietuvos kariuomenės laivų apžiūros grupė, o kovos su piratavimu ir ginkluotais plėšimais jūroje operacijoje „Atalanta“ – autonominė laivo apsaugos grupė. Lietuvos kariai ir toliau dalyvaus ES karinėje mokymo operacijoje Centrinės Afrikos Respublikoje (EUTM RCA), kuri šaliai padeda vykdyti gynybos sektoriaus reformas ir prisideda prie šios šalies karinių pajėgų rengimo.
Taip pat bus tęsiamas dalyvavimas ES karinėje mokymo misijoje Malyje (EUTM Mali), kuri prisideda ne tik rengiant Malio ginkluotąsias pajėgas, tačiau ir teikia specialiąją paramą mokymo srityje Sahelio jungtinėms pajėgoms.
Malyje Lietuva toliau dalyvaus ir Jungtinių Tautų vadovaujamoje operacijoje MINUSMA, kuria siekiama apsaugoti civilius gyventojus ir padėti atkurti vyriausybės valdžią šiaurinėje Malio dalyje.
Lietuvos kariai toliau tęsia dalyvavimą ir nacionalinėje karinėje mokymo operacijoje Ukrainoje, kurios tikslas – prisidėti rengiant šios šalies kariuomenę.
Numatoma, kad 2021 metais Lietuva prisidės prie tarptautinės jūrinio saugumo užtikrinimo operacijos (angl. International Maritime Security Construct) Hormūzo sąsiauryje – skirs štabo karininkus į operacijos vadavietę Bahreine.
Teodoro Narbuto stotelė. Slaptai.lt foto
Ketvirtadienį kino centre „Forum Cinemas Vingis“ po ilgo laiko vėl buvo ištiestas raudonas kilimas – į išankstinę filmo „Nova Lituania“ premjerą rinkosi svečiai. Pirmą kartą istorijoje lietuviško filmo premjera vyko visose šio kino centro salėse vienu metu. Debiutinį Karolio Kaupinio filmą šalies žiūrovai kino teatruose galės žiūrėti jau nuo šio penktadienio, birželio 26-osios, sakoma „M-films“ pranešime.
„Kine man labiausiai patinka tas jausmas, kai po filmo jauti, kad žodžiai – tuščias reikalas. Kai pasižiūri filmą, bandai jį atpasakoti žodžiais, o jų neužtenka, nes tai – kažkas daugiau. Šiame filme kalbama daug, bet jei jį pažiūrėjus liks kažkas, kam žodžių neužtenka, tada mums bus pavykę“, – pristatydamas filmą sakė „Nova Lituania“ režisierius ir scenarijaus autorius K. Kaupinis.
„Nova Lituania“ nukelia į 1938-ųjų Kauną: šalis švenčia nepriklausomybės 20-metį, o Europoje kibirkščiuoja karo grėsmė. Geografijos profesorius Feliksas Gruodis nerimauja dėl valstybės ateities ir sugalvoja beprotišką planą. Jis pasiūlo Vyriausybei sukurti atsarginę Lietuvą… Afrikos žemyne – čia galėtų persikelti šalies gyventojai. Filme vaizduojamo profesoriaus prototipas – Kazys Pakštas, geografas ir mokslininkas, tarpukariu išgarsėjęs su atsarginės Lietuvos idėja. Tačiau tai nėra istorinis filmas, tai – istorija, kuri galėjo būti.
Nors daugelis profesoriaus idėjas laiko beprotiškomis ir isteriškomis, filme juo patiki vienintelis žmogus – politika kiek nusivylęs šalies ministras pirmininkas Jonas Servus. Galiausiai premjeras jau skaičiuoja, kiek laivų reikėtų lietuviams persikelti į Afriką: „2 milijonai 800 tūkstančių žmonių. Sakykim, į vieną laivą telpa 500 žmonių. Vadinasi, mums reikės 5 600 laivų. Sakykim, kelionė trunka savaitę pirmyn ir savaitę atgal. Čia bus daugiau nei ketveri metai visos Lietuvos iškėlimui!“ Vilniuje įvyko išankstinė filmo „Nova Lituania“ premjera. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Išankstinėje filmo premjeroje organizatoriai taip pat siekė atkreipti Vyriausybės dėmesį į išskirtinį kino teatrų reguliavimą pasibaigus karantinui. Šalia raudonojo kilimo stovėjo stendas su užrašu „Nediskriminuokite kino teatrų. Naktiniame klube, autobuse gali būti be kaukės, o kino teatre – ne. Jaučiame atsakomybę, bet norime lygių teisių“. „Labai norėtųsi aiškių ir visiems vienodų žaidimo taisyklių, tad palaikome kino teatrus, jiems padėdami kelti klausimus, į kuriuos jie vis dar negauna atsakymų iš Vyriausybės“, – pranešime cituojama „Nova Lituania“ prodiuserė Marija Razgutė.
Filmas „Nova Lituania“ pripažintas geriausiu filmu Atėnų ir Rygos kino festivaliuose, pelnė specialų „Cineuropa“ apdovanojimą Vilniaus kino festivalyje „Kino pavasaris“, o režisierius K. Kaupinis buvo paskelbtas geriausiu režisieriumi Vokietijoje vykusiame „goEast“ kino festivalyje. Filme vaidina Aleksas Kazanavičius, Vaidotas Martinaitis, Valentinas Masalskis, Rasa Samuolytė, Eglė Gabrėnaitė.
Filmo gamybą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras prie Kultūros ministerijos.
Afrikos lyderiai sekmadienį pasmerkė JAV prezidento Donaldo Trumpo pasiūlytą Artimųjų Rytų taikos planą, pavadindami jį „neteisėtu“.
Afrikos Sąjungos komisijos pirmininkas Moussa Faki Mahamatas, sekmadienį kreipdamasis į Afrikos Sąjungos viršūnių susitikimo dalyvius, sakė, kad sausio pabaigoje pristatytas Artimųjų Rytų taikos planas „pažeidžia daugybę Jungtinių Tautų (JT) ir Afrikos Sąjungos rezoliucijų“.
Pasak pirmininko, planas buvo paruoštas nesurengus jokių tarptautinių konsultacijų ir „juo buvo sutryptos Palestinos žmonių teisės“.
Savo ruožtu Afrikos Sąjungos pirmininkas, Egipto prezidentas Abdelis Fattah al-Sisis teigė, kad „Palestinos problema visada gyvuos Afrikos žmonių širdyse ir mintyse“.
Palestiniečiai D. Trumpo Artimųjų Rytų taikos planą atmetė netrukus po jo paskelbimo. Pasiūlytame plane, tarp kitų dalykų, Izraeliui suteikiama žalia šviesa įteisinti žydų nausėdijas Izraelio okupuotame Vakarų krante, sutrypiant paleistiniečių teisę į tas žemes, o Jeruzalė skelbiama nedaloma Izraelio sostine, nors šis miestas taip pat labai svarbus paleistiniečiams ir jie taip pat turi teisę Jeruzalę vadinti savo sostine.
Gediminas Navaitis, Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, dr.
„Dažnai sakoma, kad Lietuvoje taip pat blogai, kaip Afrikoje. Arba sakoma, kad afrikiečiai džiaugiasi saule ir jiems nieko daugiau nereikia. Suprantama, tai tik vaizdūs ir nelabai pavykę posakiai. Bet sužinoti, ar laimingi Afrikos žmonės ir ko jiems trūksta iki laimės, būtų įdomu.“ – rašo Aurelija Karajievaitė iš Pabradės
Atsako Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, dr. Gediminas Navaitis.
Norint sumenkinti kokią nors idėją, kartais vis dar sakoma, kad ji tiktų tik Afrikai. Pasinaudokim šiuo nevykusiu teiginiu ir pamėginkim palyginti lietuvių ir afrikiečių laimę. Juolab, kad tyrimo “Raportas apie pasaulio laimę” (World Happiness Report) duomenys leidžia tai padaryti.
Afrikoje buvo atlikta daug apklausų, tiriančių gyventojų laimės lygį. Lietuvos valdžia tokių apklausų vengia ir labai nenori BNL (bendros nacionalinės laimės) indekso įtraukti į duomenis apie mūsų šalį.
Pagal anksčiau atlikto tyrimo duomenis visai neseniai, t. y. 2012 metais, Afrika buvo įvardijama kaip nelaimingiausias žemynas. Per tą laiką progresą padarė tik keletas Afrikos šalių. Todėl 2018 – ųjų metų tyrime buvo siekiama ne tik išsiaiškinti, kodėl Afrikos žemynas yra nelaimingiausias, bet ir šio reiškinio priežastis.
Afrika
Afrikos šalys nėra vienodos. Jos turi savitų bruožų, kurie skiria jas tarpusavyje. Vis dėlto yra bendri ne tik Afrikai, bet viso pasaulio šalims dėsningumai, kurie leidžia atsakyti į klausimą, kodėl žmonės Afrikoje yra laimingi ar nelaimingi.
Viena iš galimų visuomenės laimės lygio sudėtinių dalių yra demokratija. Demokratiją Afrikos žmonėms sieja ne tik su žmogaus teisėmis, bet ir geresne gyvenimo kokybe, poreikių patenkinimu. Berods, panašiai apie demokratiją mąsto ir lietuviai. Jie demokratiją irgi laiko materialinės gerovės prielaida. Nors afrikietišką svajonę – turėti vandens, maisto ir elektros jau pasiekė.
Afrika. EPA-ELTA nuotr.
Daugelio Afrikos šalių pavadinime yra žodis “demokratinė” ir jose rengiami rinkimai. Tačiau, kaip rašoma raporte, ne vienoje šalyse toks pavadinimas tėra tik pavadinimas, nes jų vadovai labiau nei gyvenimo sąlygų pagerinimu rūpinasi kuo ilgiau išsilaikyti valdžioje. Raporto rengėjai stebisi, kad net 15-os iš 48-ių šalių vadovai valdžioje buvo daugiau nei dvi kadencijas iš eilės. Kažin ar tai nustebintų lietuvį?
Tyrėjai taip pat pastebi, kad galima nusivylimo demokratija priežasčių yra ta – ilgai valdžioje išbuvę vadovai dažnai būna žymiai vyresni nei jų pavaldiniai, o todėl jų požiūris į valstybę, demokratiją ir modernias technologijas žymiai skiriasi nuo jaunosios kartos. Nerasdami vietos senolių valdomose šalyse, tik ketvirtadalis afrikiečių ir tik kas dešimta afrikietė, jaunesnė nei trisdešimties, turi darbą. Todėl afrikiečių jaunimas masiškai bando emigruoti. Toks sprendimas, be abejo, protingas, nes „šios ataskaitos netikėčiausia išvada – kad yra atitiktis tarp imigrantų ir šalyje gimusių žmonių laimės. Persikėlusieji į laimingesnę šalį gauna, o persikėlusieji į mažiau laimingą šalį – praranda“, – sakė vienas iš raporto rengėjų J. Helliwell. „Valstiečių laikraščio“ skaitytojas ar skaitytoja neturėtų pamiršti, kad čia rašoma apie Afriką, o ne apie Lietuvą.
Su Afrikos žmonių nelaimingumu glaudžiai susijusi korupcija. Apklausos duomenys atskleidė, kad laimės lygio padidėjimas buvo pastebimas tose šalyse, kuriose korupcijos lygis sumažėjo.
Afrikos žemynas
Dar viena negerėjančio gyvenimo priežastis – nesikeičianti švietimo, sveikatos apsaugos sistemos padėtis bei bloga infrastruktūra. Nepakankami minėtų sričių pokyčiai Afrikoje turi savą priežastį – jie nulemti augančio žmonių skaičiaus. Lietuvoje tokios bėdos nėra, tačiau Lietuvos politikai kaip ir afrikiečiai irgi nuolat skelbia pradėsią švietimo ar medicinos reformas, bet vis dar nepaaiškina, kas sukliudė sukurti modernias sistemą ir kada reformos bus baigtos.
Vis dėlto Lietuva pagal šio tyrimo duomenis, lyginant su Afrikos šalimis, atrodo gana gerai. Ji yra 52 vietoje pasaulyje ir lenkia Afrikos šalis.
JAV pirmoji ponia pradeda vizitą Afrikoje. EPA-ELTA nuotr.
Antradienį į Ganos sostinę Akrą atskridusi JAV pirmoji ponia Melania Trump pradėjo savarankišką vizitą Afrikoje.
Oro uoste M. Trump pasitiko Ganos pirmoji ponia Rebecca Akufo-Addo, būrys geltonas ir mėlynas uniformas vilkinčių vietos moksleivių, būgnininkai ir šokėjai. Naujienų agentūros AFP reporterio teigimu, JAV pirmoji ponia šypsojosi ir atrodė atsipalaidavusi.
Turo metu didžiausias dėmesys bus skiriamas skatinti JAV tarptautinio vystymosi agentūros (USAID) vykdomas sveikatos priežiūros ir švietimo programas.
Kaip pranešama, M. Trump lankysis keturiose Afrikos šalyse. Siekiant stiprinti diplomatinius santykius, ji taip pat apsilankys Kenijoje, Malavyje ir Egipte. Į Vašingtoną JAV pirmoji ponia sugrįš spalio 7 d.
Afrika pasitinka JAV pirmąją ponią. EPA-ELTA nuotr.
Prieš kelionę M. Trump sakė nekantriai laukianti apsilankymo „keturiose nuostabiose ir labai skirtingose Afrikos šalyse“.
„Ją domina Afrika, nes ji niekada anksčiau nesilankė joje ir žino, kad kiekviena šalis turės unikalią savo istoriją ir kultūrą“, – sakė M. Trump komunikacijos direktorė Stephanie Grisham.
Likus savaitei iki žmonos turo JAV prezidentas Donaldas Trumpas reporteriams sakė: „Mes abu mylime Afriką. Ji tokia nuostabi. Pati gražiausia pasaulio dalis daugeliu atžvilgiu“.
Tokie D. Trumpo komentarai nesutampa su tuo, ką apie Afriką prezidentas sakė anksčiau. Vasarį JAV prezidentui tariamai pavadinus kai kurias Afrikos šalis „purvinomis skylėmis“, kilo ginčas. Prezidentas buvo apkaltintas rasizmu, o Afrikos Sąjunga prašė prezidento atsiprašyti už savo komentarus.
Nepanašu, kad pabėgėlių srautai į Europą mažės, ir šios problemos sprendimas gali būti tik politinis, po pokalbių su Rusijoje besilankančiu Vengrijos ministru pirmininku Viktoru Orbanu sakė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.
„Migrantų skaičius nuolat didėja. Padėtis keičiasi tik geografiniu požiūriu ir srautai vėl didėja. Akivaizdu, migracijos į Europą potencialas milžiniškas“, – sakė V. Putinas.
Rusijos vadovo teigimu, didelės socialinės išmokos ir kitos išmokos Europoje tik skatina migracijos procesus. Pasak V. Putino, pirmiausiai jie kalbėjo apie migrantus iš Sirijos, Irako ir kitų Artimųjų Rytų šalių, o dabar kalba apie Užsachario Afriką. Dėl to nepanašu, kad pabėgėlių srautai į Europą mažės.
V. Putinas taip pat sulygino migracijos procesus Europoje ir Rusijoje, pabrėždamas, kad Rusija taip pat turi savų su migracija susijusių problemų.
„Tam tikru mastu, jie nėra geresni nei Europos, nes mes neturime jokių sienų su šalimis, iš kurių atvyksta migrantai. Tačiau paprastai šios šalys yra buvusios sovietinės respublikos“, – sakė V. Putinas ir pažymėjo, kad žmonės bent jau moka kalbėti rusiškai ir gali lengviau prisitaikyti prie naujų aplinkybių.
Anot V. Putino, kalbant apie Europą, padėtis šiuo atžvilgiu daug sudėtingesnė. „Į Europos šalis atvyksta visiškai skirtingo mentaliteto žmonės. Tokia adaptacija labai sudėtingas procesas“, – teigė jis.
Iš kairės į dešinę: Kirilas Radčenko, Aleksandras Rastorgujevas ir Orchanas Džemalis. Tai Afrikoje nužudyti trys Rusijos žurnalistai. TV kanalas Dožd
Max Seddon, Thom Wilson / Financial Times
Vis dar aiškinamasi, kas Centrinėje Afrikos Respublikoje nužudė tris rusų žurnalistus, pažymi Financial Times žurnalistai Maksas Sedonas ir Tomas Vilsonas. Jie tęsia: „Bet tas dalykas nušviečia augantį Rusijos buvimą Centrinėje Afrikos Respublikoje (CAR) – šalyje, kuri tapo „pasišokėjimo punktu“ naujausiam Maskvos geopolitiniam siekiui – forsuotam šuoliui į Afriką. Jis taip pat iškėlė klausimų apie Rusijos kišimosi pobūdį: leidinys, kuris pasiuntė žurnalistus į komandiruotę, pareiškė, kad jie tyrinėjo ginčytino rusų verslininko, turinčio ryšių su Kremliumi, veiklą Centrinės Afrikos Respublikoje“.
Leidinio nuomone, Rusijos siekis užimti pozicijas CAR ir dar keliose Afrikos šalyse – ženklas, kad atnaujintas ryžtas atkurti savo buvimą Afrikoje ir kompensuoti laiką, praleistą po SSSR žlugimo.
Leidinys praneša: „Rusija pradėjo dalyvauti įvykiuose CAR gruody, kai į Bangį atvyko karinių instruktorių komanda ir 170 „civilių patarėjų“, kad apmokytų šalies armiją ir prezidento gvardiją. Nuo to laiko į CAR buvo nugabenta 9 partijos ginklų“.
Leidinio duomenimis, CAR prezidento Fosten-Arkanžo Tuaderos nacionalinio saugumo patarėjas – rusas, rusai sudaro ir dalį prezidento gvardijos“.
Laikraštis grįžta prie nužudytų žurnalistų ir praneša, kad jie „važiavo į CAR rinkti medžiagos leidiniui, kuris užsiima tiriamąja žurnalistika ir kurį finansuoja Michailas Chodorkovskis, buvęs Rusijos oligarchas, tapęs aršiu Kremliaus kritiku. Leidinys pareiškia, kad reporteriai turėjo tikslą apsilankyti sukilėlių kontroliuojamame aukso kasyklų rajone. Jo nuomone, tų kasyklų operatorius buvo kompanija, priklausanti žymiam rusų verslininkui Jevgenijui Prigožinui“.
„Nepriklausoma Rusijos žiniasklaida tvirtina, kad jis taip pat susijęs su privačia karine kompanija Vagner – pagrindine privačia karine kompanija-rangove, dirbančia Rusijos armijai“, – rašo leidinys.
„Mūsų leidinys pranešė, jog Rusijos samdiniai Sirijoje sudarė su Damasku sandėrius, kad gaus vieną procentą nuo pajamų mainais už sukilėlių tebelaikomų naftos telkinių užgrobimą; tai kelia įtarimų, kad CAR gali pasiūlyti ką nors panašaus“, – rašo leidinys.
Luisas Madžis (Human Rights Watch) pareiškė: „CAR visi kalba, kad Vagneris yra ten“.
Leidinys praneša, kad susisiekti su Prigožinu nepasisekė, o su privačia karine kompanija Vagner susisiekti neįstengė, nes kompanija neturi viešųjų atstovų.
Jevgenijus Korendiasovas, anksčiau buvęs ambasadoriumi keliose Afrikos šalyse, interviu laikraščiui sakė, kad Rusija „neteisingai kritikuojama, nes atėjo pavėlavusi, nors Maskvos interesai tokie pat, kaip ir visų kitų“, – perpasakoja laikraštis.
„Prancūzai labai pavydžiai žiūri į mūsų buvimą CAR“, – sakė jis. – Visi nori gauti išteklių Afrikoje“.
Vagnerio grupės samdiniai slepia veidus. Youtube.com nuotr.
Anna Nemcova, Christopher Dickey, Philip Obaji / The Daily Beast
Ar nužudyti Afrikoje rusų žurnalistai – atsitiktinės plėšikų aukos pavojingame kelyje, ar jų nužudymas buvo suplanuotas? Jų kolegos linksta prie antrosios versijos, ir iki šio momento surinkti įrodymai rodo tą kryptį, praneša The Daily Beast.
Straipsnio autoriai Ana Nemcova, Kristoferis Dikis ir Filipas Obadžis rašo, kad Orchaną Džemalį galėjo sekti dar prieš jam išvykstant iš Rusijos. Džemalio draugė ir kolega Nadežda Kevorkova pranešė, kad keletą savaičių prieš tai buvo įsilaužta į jo telefoną Maskvoje.
„Jis buvo slapta sekamas dar prieš kelionę, kol rinko medžiagą filmui“, – pasakojo Kevorkova. Pasak jos, Džemalio mirtis buvo „ne apiplėšimas“, o politinė žmogžudystė“. „Aš įsitikinusi, kad žudikai vykdė nurodymą iš Maskvos likviduoti tris nepriklausomus žurnalistus, kurie kapstė Vladimiro Putino paslaptis. Matyt, buvo patogiau nužudyti juos Afrikoje“, – pareiškė ji.
Pasak Andrejaus Koniachino, Tyrimų valdymo centro vyriausiojo redaktoriaus, filmavimo grupė sugebėjo pririnkti medžiagos apie dešimtis Rusijos samdinių Centrinėje Afrikos Respublikoje – CAR-oje. Jis pranešė: „Kelis paskutinius mėnesius mes vedėme derybas su JTO atstovais apie Rusijos kareivius kontraktininkus CAR-oje, kurie, mūsų nuomone, dirbo pagal sutartis su Vladimiro Putino draugu Jevgenijumi Prigožinu. Kai kurie rusai kontaktuoja su opozicijos jėgomis, kiti užtikrina saugumą CAR aukso ir urano kasyklose, treniruoja vietinius kariškius ir policininkus“.
„Mūsų reporteriai dirbo sparčiai: netrukus jie atvyko į Bangį. Jie patraukė į pirmą paskirties vietą dokumentiniam filmui – į (Berengo) karinę bazę, kur, kaip mes manėme, dirbo Vagner samdiniai“, – pranešė Koniachinas. Bet jiems ten nepasisekė: „Juos gatvėje pasitikęs juodaodis apsaugininkas kalbėjo rusiškai. Jis pasakė, kad jiems uždrausta dirbti be oficialaus CAR Gynybos ministerijos leidimo“.
„Paskutinę savo gyvenimo dieną Džemalis, Rastorgujevas ir Radčenka išvažiavo iš Bangio apie pirmą valandą dienos. Važiuodami vis dar su tuo pačiu vairuotoju mėlyna Toyota Hilux, jie po poros valandų pasiekė Sibuto miestą svarbioje sankryžoje. Jiems sakė, kad rusų instruktoriai ten moko vyriausybinę kariuomenę“, – rašo The Daily Beast žurnalistai.
„Kas atsitiko karinėje bazėje Sibute, neaišku. Jeigu žurnalistai būtų prisistatę prie vartų, apie juos būtų sužinojusios CAR ginkluotosios pajėgos ir visi Rusijos instruktoriai“, – sakoma straipsnyje.
Iš kairės į dešinę: Kirilas Radčenko, Aleksandras Rastorgujevas ir Orchanas Džemalis. TV kanalas Dožd
„Pagal pradinį planą, Džemalio komanda turėjo keliauti į Bambario miestą rytuose. Ten turėjo būti fikseris vardu Martinas, o netoliese veikė didelė aukso kasykla, kur, kaip spėjama, už saugumą atsakingos yra Vagner jėgos. Bet vietoj to žurnalistai nusprendė patraukti į šiaurę Dekoa link, šiek tiek arčiau. Prieš keletą savaičių vyriausybė paskelbė stiprinanti vietinę įgulą, taip pat ir Sibute, o tai galėtų reikšti, jog tikėtina, kad ten bus įkurdinti Rusijos patarėjai“, – rašo autoriai.
Kaip praneša AFP, remdamasi šaltiniu iš JTO taikdarių pajėgų CAR-oje, žurnalistai išvažiavo į Dekoa apie 17:45, nors buvo perspėti, kad naktį keliauti pavojinga. „Jeigu taip buvo, tai po 20 minučių jau sutemo“, – pažymima straipsnyje.
Vietinis leidinys Palmarès Centrafrique tvirtino, kad pabendravo su vairuotoju. Jo versijoje gausu neteisingų detalių, įskaitant tvirtinimą, kad rusų žurnalistai turėjo ginklų. „Pagal tą versiją, grupė pasiekė Sibutą ne anksčiau 18:00, saulei leidžiantis. Vairuotojas interviu Palmarès tvirtino, jog kareiviai sakę žurnalistams nevažiuoti keliu į Dekoa sutemus, bet šie laikėsi savo. Kažkokiu momentu jie sustojo ir pasikalbėjo su kažkuo rusiškai, paskui apsivilko apsauginę ekipuotę, užsidėjo šalmus ir išsitraukė ginklus. (Iš kur jie jų gavo, jeigu turėjo, tai mįslė)“, – rašo straipsnio autoriai.
„Palmarès redaktorius pasiūlė laikraščiui „Novaja gazeta“ nusipirkti visą vairuotojo interviu stenogramą. Kai redaktoriai pareikalavo geriau patikrintos informacijos ir garantuoti kai kuriuos tvirtinimus, jis, anot „Novaja gazeta“, pakeitė apiplėšimo versiją ir jiems pareiškė, kad žurnalistai atvyko į CAR „šnipinėjimo misijai“ ir juos nužudė kiti rusai. Reikia pabrėžti, kad Palmarès Centrafrique savo puslapiuose spausdina straipsnius apie teigiamą Maskvos vaidmenį CAR-oje“, – sakoma straipsnyje.
Atsižvelgiant į nesenus neramumus ir bendrą netvarką CAR-oje, nesunku įsivaizduoti, kad keliauti naktį rizikinga, ir oficialiose versijose tai akcentuojama. Bet tie, kas žino kelią į Dekoa, mano, kad tos kalbos apie pavojus neteisingos. Luisas Madžas, Human Rights Watch Centrinės Afrikos Respublikos reikalų vyresnysis tyrėjas, pastaruosius 10 metų dirbantis CAR-oje, pasakojo: „Kelias nuo Sibuto iki Dekoa saugus. Tame kelyje labai mažai nusikaltimų. Aš neprisimenu nė vieno atvejo per pastaruosius keletą metų… Važiuoti naktį Centrinės Afrikos Respublikoje pavojinga. Bet laikoma, kad dvidešimt keli kilometrai į šiaurę nuo Sibuto vis dar saugūs“.
Madžas abejoja, ar teisinga oficiali versija: „Pasak jų, vairuotojas sakė, kad žudikai buvo didelė nusikaltėlių gauja. Aš tuo labai stebiuosi, nes ne visai suprantu, kaip gauja nusikaltėlių galėjo nusigauti taip toli į pietus nuo tų sričių, kur jie veikia, apiplėšti ir tada išvažiuoti… Nusigauti taip toli į pietus, užpulti mašiną, išlikti nepastebėtiems vietinių gyventojų ir tarsi dingti – taip nedažnai pasitaiko toje zonoje“.
Afrikos žemynas
„Sužinojęs tą naujieną, aš pirmiausia paklausiau: „Kur juos nužudė?“ Kai sužinojau, kad tai atsitiko šiek tiek šiauriau nuo Svibuto, pamaniau, kad tai absurdas, nes ten tokių dalykų paprastai nebūna. Arba mes nežinome visos informacijos, arba tiems vyrukams neįtikėtinai nepasisekė“, – sakė Madžas.
„Kita apiplėšimo versijos problema – klausimas, kas pavogta: tai vaizdo aparatūra ir, kaip atrodo, aukų pasai. Kuprinės ir bakai benzino, vertinga prekė tose vietose, – liko nepaliesti. Jeigu tikėsime vairuotoju, jų ginklus irgi išmetė“, – nurodo straipsnio autoriai.
Žurnalistas Romanas Popkovas interviu leidiniui Independent pabrėžė, kad privatūs Chodorkovskio pasamdyti tyrėjai pridėjo naują posūkį. Galėjo būti dar viena mašina su trimis ginkluotais europietiškos išvaizdos žmonėmis ir dviem vietiniais gyventojais. Ji pravažiavo kontrolės punktą link pasalos šiek tiek prieš pasirodant mašinai su žurnalistais, o maždaug po valandos kontrolės punkte pastebėta, kad pirmoji mašina grįžta atgal.
„Chodorkovskio užsakymu parengtoje vidaus ataskaitoje apiplėšimo galimybė atmetama, bet neatmetama, kad žurnalistus galėjo nužudyti smogikai, susiję su sukilėliais iš Selekos, arba vyriausybinės jėgos. Bet tai vargu ar nuima kaltinimus nuo Rusijos samdinių, kurie dirba abiem pusėms“, – pažymima straipsnyje.
Jevgenijus Prigožinas – pirmas iš kairės. Nuotrauka: ap/Misha Japaridze
Apibendrindami autoriai mini nužudytų žurnalistų „fikserį“. Kai birželį Džemalis su komanda jo ieškojo, jie susisiekė su Kirilu Romanovskiu, kurį jiems rekomendavo pažįstamas iš Sirijos kaip žmogų, turintį ryšių CAR-oje. „Tačiau čia slypėjo didelė problema. Romanovskis dirba naujienų agentūrai FAN, kuri priklauso ne kam kitam, o „Putino virėjui“ Prigožinui”, – pabrėžia autoriai.
Susitikimas su juo birželį prasidėjo nekaip. „Ką jūs sugebate, liberalieji nevykėliai?)? Į karą panorote?“ – paklausė jis. Žurnalistai tiesiog pranešė jam apie savo sumanymą. „Norime sukurti filmą apie tavo šefą“. Stebėtina (arba įtartina), kad Romanovskis pareiškė, jog idėja jam patinka. Ir nedelsdamas pranešė, kad žino tinkamą fikserį vardu Martinas, su kuriuo jis pažįstamas daugiau kaip dešimt metų ir su kuriuo dirbo JTO.
Netrukus po susitikimo filmavimo grupė pradėjo bendradarbiauti su Martinu per atstumą. Bet kai tik jie atsidūrė vietoje, tas, atrodo, visada būdavo ne ten, kur jie. Trijų narsių Rusijos žurnalistų nužudymo tyrimas tęsiamas. Tarp organizacijų, kurios žada sužinoti „tiesą“, yra Prigožino naujienų agentūra FAN“, – baigia The Daily Beast žurnalistai
Migracijos politika yra kiekvienos ES šalies vidaus reikalas, ir mėginimai padaryti ją bendru uždaviniu žlugo. Tai penktadienį paskelbtame interviu Vokietijos laikraščiui „Bild“ pareiškė Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas.
„Migracijos politika nėra bendras ES uždavinys, tai – kiekvienos ES valstybės nacionalinis reikalas, – sakė jis. – Nuo 2015 metų mėginama padaryti ją bendru uždaviniu, bet šie mėginimai žlugo“.
Vengrijos premjeras griežtai kritikavo Vokietijos kanclerės Angelos Merkel migracijos politiką. „Jeigu aš pradėčiau vykdyti tokią migracijos politiką, kaip jūsų kanclerė, tai žmonės tą pačią dieną ištrenktų mane iš posto“, – teigė V. Orbanas.
Anot jo, „kiekvieną (Viduržemio jūroje) išgelbėtą migrantą reikėtų grąžinti atgal į Afriką“. „Tik taip galėsime užkirsti kelią šiai masinei žmonių žūčiai jūroje“, – pabrėžė premjeras. „Bet kuris sprendimas, skelbiantis migrantams, kad jie gali atvykti (į Europą), tėra naujų tragedijų priežastis“, – pridūrė V. Orbanas.
Vengrijos vyriausybės vadovo nuomone, reikia parengti paramos šalims, iš kur į ES atvyksta pabėgėliai, planą.
Tarptautinės Afrikos dienos išvakarėse festivalį „Afrikos dienos 2018“ atidaręs užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius kvietė pažinti kaimyninį žemyną.
Ketvirtadienį Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykusiame renginyje ministras teigė, kad pažinti kaimyninį kontinentą svarbu.
„Europa ir Afrika yra glaudžiai susijusios: viena vertus, susiduriame su bendrais iššūkiais tokiais kaip tarptautinis terorizmas, organizuotas nusikalstamumas, nelegali migracija, su kuriais galime susidoroti tik veikdami išvien. Kita vertus, matome bendras galimybes – stiprinant verslo ryšius, ekonominį bendradarbiavimą su šiuo itin sparčiai augančiu kontinentu, galime siekti abipusiai naudingo darnaus vystymosi ir gerovės“, – sakė L. Linkevičius.
Renginio metu Lietuvos ultramaratonininkas Aidas Ardzijauskas dalijosi įspūdžiais iš Lietuvos šimtmečiui paminėti skirto bėgimo „Dakaras-Vilnius“ Afrikos keliais. Buvo pristatyta Gedmino Kropio fotografijų paroda „Bėgimas Dakaras-Vilnius: Afrikos keliais į Lietuvos šimtmetį“, kurioje įamžintos akimirkos iš bėgimo per Afrikos šalis. Lietuvoje gyvenanti etiopė Eskedar Maštavičienė atliko tradicinę Etiopijos kavos ceremoniją. Režisieriaus Richardo Pakleppos filmu „Paths to Freedom“ („Keliai į laisvę“) atidaryta Namibijos filmų programa.
Afrikos žmonės
Užsienio reikalų ministerija tarptautinės Afrikos dienos proga, kuri pasaulyje minima gegužės 25 dieną, kasmet organizuoja renginių ciklą „Afrikos dienos“. Šiemet renginiai vyks daugiau nei dvi savaites – iki birželio 6 dienos. Festivalio lankytojai turės galimybę susipažinti su spalvinga Afrikos žemyno šalių kultūra ir tradicijomis, verslo galimybėmis, plėsti supratimą apie šį žemyną, jo ryšius su Lietuva.
Nuolat atnaujinamą visų renginių programą galime rasti adresu www.afrikosdienos.lt ir „Facebook“ paskyroje „Afrikos dienos“.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Maltoje dalyvauja Europos Sąjungos ir Afrikos šalių vadovų susitikime, kuris surengtas įgyvendinant ankstesnius ES sprendimus migracijos krizei pažaboti.
Susitikimo tikslas – kartu su Afrikos šalių lyderiais sutarti dėl bendrų priemonių pabėgėlių srautams į Europą suvaldyti.
Daugelis europiečių, kaip ir mūsų šalies, Čekijos, piliečiai, atidžiai stebi situaciją šiaurės Afrikoje.
Kai kuriems žmonėms, tarp jų ir daugeliui politikų europiečių, patinka, kad tose šalyse nuo pjedestalų verčiami keliasdešimt metų totalitarinį režimą propagavę ir žiauriai valdę diktatoriai. Jie laukia politinių sistemų demokratizavimo ir viliasi, kad su tomis valstybėmis bus galima užmegsti aukštesnio lygio santykius. Tačiau tokie lūkesčiai tiesiog naivūs.
Jokie politiniai pokyčiai negalės išmaitinti milijonų neišsilavinusių arba mažai išsilavinusių piliečių, kurie jau šiandien labai priklausomi nuo išvystytų kapitalistinių šalių, ypač JAV, finansinės ir ekonominės paramos.
