Kryžkalnyje atidengtas monumentas Lietuvos partizanams – kovotojams už šalies nepriklausomybę. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Sekmadienį Kryžkalnyje, Raseinių rajone, atidarytas memorialas, kuriuo įamžintas Lietuvos partizanų, paaukojusių gyvybes už Tėvynės laisvę nelygioje pokario kovoje su sovietų okupantais, atminimas.
„Šiandien prisimename tuos, kurie negailėdami savęs kovojo už Lietuvos laisvę, ir tuos, kurie šioje kovoje pražuvo – pašauti girių tankmėje, susprogdinti žeminėse, paniekinti miestelių aikštėse. Tai, kas anuomet atrodė kaip pralaimėjimas, mūsų akyse prilygsta pergalei – žmogaus dvasios triumfui didžios neteisybės akivaizdoje. Ir po daugelio metų partizanų kovų istorijoje tebeaidi balsas Tautos, kuri nebuvo nutildyta ir nebuvo nugalėta”, – atidarymo ceremonijoje kalbėjo prezidentas Gitanas Nausėda.
Prezidentas pabrėžė, kad tai buvo karta, per trumpą laiką patyrusi net tris savo krašto okupacijas, kurių viena buvo žiauresnė už kitą. Ji aiškiai suvokė, kad tik laisva tauta ir nepriklausoma Lietuvos valstybė gali užtikrinti piliečių saugumą ir orią būtį. Jos laisvės troškimą geriausiai įkūnijo 1949-ųjų vasario 16-osios Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Deklaracija, kuri apibrėžė siekį atkurti pamatinėmis Vakarų civilizacijos vertybėmis grįstą laisvą, demokratišką, orią Lietuvą. Būtent tokį troškimą mūsų karta įgyvendino 1990-ųjų kovo 11-ąją.
„Lietuvos laisvės kovų istorija mums primena, kad ir po tamsiausios nakties ateina šviesus rytas. Net ir iš giliausio miego pabudusi tauta gali pakeisti savo likimą. Net ir laikinų pralaimėjimų kartėlis užgrūdina plieną. Kartais viskas, ko reikia, – gyva, nesuklastota istorinė atmintis. Lyg gili žaizda, įsirėžusi į tautos audinį, ji neleidžia patogiai jaustis nelaisvėje, susitaikyti, nurimti. Ji vis iš naujo primena, kad tautos ir šalies, o ir kiekvieno iš mūsų laisvė – tai pamatinė vertybė, kurią reikia sergėti ir ginti, ir dėl kurios verta kovoti”, – teigė prezidentas.
Šalies vadovas palinkėjo, kad šis kalavijas ir žuvusiųjų atminimo siena amžiams bylotų apie neišmatuojamą laisvės kainą ir primintų mūsų pareigą stiprinti valstybę, dėl kurios sudėta šitiek aukų.
„Džiaugiuosi savo tauta ir žmonėmis, kurie širdies ir šauksmo vedini susirinko čia. Šis monumentas įamžina ir įprasmina partizanų aukas vardan Lietuvos laisvės. Stabtelėkime ir susimąstykime – Lietuvos moterų ir vyrų, tuo metu jaunuolių ir merginų, kuriems gyvenimas dar buvo prieš akis, apsisprendimas buvo aukoti savo gyvybę. Vardan ateities, suvokiant, kad gyventi kovoje už dabartinę mūsų laisvę liko mažiau nei metai. Jie nugalėjo savo mirtį. Didžiuojuosi mūsų tauta, kad suvokiame pokario kovos prasmę ir kainą”, – teigė ceremonijoje dalyvavęs ministras pirmininkas Saulius Skvernelis.
Premjeras nuoširdžiai padėkojo visiems, kurie savo atkaklumu, iniciatyva, tikėjimu ir nuoširdžiu darbu prisidėjo prie šios nepaprastai svarbios ir prasmingos idėjos įgyvendinimo.
Kaip ELTA jau skelbė, Vyriausybės pastangomis užbaigtas dar prieš gerą dešimtmetį a. a. monsinjoro Alfonso Svarinsko pradėtas kilnus darbas ir pastatytas monumentas Lietuvos partizanams – pagarbos ir padėkos ženklas kovotojams už Lietuvos nepriklausomybę. Kryžkalnyje atidengtas monumentas Lietuvos partizanams – kovotojams už šalies nepriklausomybę. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Memorialo statybai, investicijų projektui įgyvendinti Vyriausybė 2019-2020 m. iš valstybės biudžeto skyrė 505 tūkst. eurų. Dar 29,98 tūkst. eurų buvo skirta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, kad šis sudarytų elektroninį istorinių archyvinių duomenų apie žuvusius, mirusius tremtyje bei kalinimo vietose Lietuvos partizanus žinyną.
Memorialo projekto autoriai – skulptorius Tadas Gutauskas ir architektas Saulius Pamerneckis.
Memorialą sudaro lietuviško kalavijo formos apie 25 m aukščio obeliskas; apie 30 m ilgio atminimo siena su Vyčio kryžiaus formos plieno stelomis, kuriose išpjauta apie 11 tūkst. žuvusių partizanų pavardžių; Nežinomo Partizano kapas; Pagerbimo aikštė; taip pat ir 2018 m. lapkričio 25 d. atverta visuomenei memorialo dalis, skirta Kęstučio apygardos partizanams pagerbti, kurią sudaro koplyčia-varpinė ir šalia koplyčios įrengtos devynios betoninės nuožulnios plokštumos su Kęstučio apygardos partizanų slapyvardžiais, pavardėmis, gimimo ir mirties datomis.
Prie laiptų, vedančių į memorialą, ateityje numatoma pastatyti Lietuvos partizanų istorijos informacinį paviljoną-muziejų.
Prie memorialo statybos darbų organizavimo ir įgyvendinimo prisidėjo Raseinių rajono savivaldybė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Kultūros ministerija, Vyriausybės kanceliarija.
Popiežiaus Pranciškaus apsilankymas buvusiame KGB kalėjime bus bene intymiausia jo oficialios programos dalis. Tuo metu muziejuje kartu su Šventuoju Tėvubus tik trys asmenys (neskaitant apsaugos, Vatikano fotografo ir LRT televizijos operatorių). Į šaudymo kamerą Popiežius leisis jau tik su vienu palydovu, čia nebus leidžiama filmuoti. Popiežiaus vizito išvakarėse Okupacijų ir laisvės kovų muziejus sulauks Švento Tėvo dovanos – žvakidės, kuri bus panaudota apsilankymo metu.
Muziejuje Šventąjį Tėvą pasitiks Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojas, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis.
Maždaug pusvalandžio trukmės ekskursijoje po buvusį KGB kalėjimą Šventąjį Tėvą lydės dabartinis Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas, Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas ir buvęs šio kalėjimo kalinys, buvęs Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas, buvęs Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.
Žinomiausio lietuviško pogrindžio leidinio „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika” redaktorius kun. Sigitas Tamkevičius 1983 m. Vilniaus KGB kalėjime tardytas 6 mėnesius, po to 5-erius metus kalėjo Permės ir Mordovijos lageriuose, iš kurių į Lietuvą grįžo tik reikalaujant Sąjūdžiui.
Iš eksponuojamų daugiau kaip 20 kalėjimo kamerų popiežius apsilankys trijose: 9-oje, 11-oje ir šaudymo kameroje.
9-toji kamera pasirinkta pagerbti monsinjorą Alfonsą Svarinką – 5 kartus teistą, 3 kartus kalintą, lageriuose praleidusį daugiau kaip 20 metų. KGB savo bylose jam buvo suteikusi slapyvardį „Nepataisomas“. 1988 m. liepą kun. Alfonsas Svarinskas į laisvę paleistas po asmeninio JAV prezidento Ronaldo Reigano prašymo. Kun. Alfonsą Svarinską 11 kartų buvo priėmęs šventasis popiežius Jonas Paulius II.
Teofiliaus Matulionio beatifikacija. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
11 kameroje Popiežius Pranciškus uždegs žvakę savo dovanotoje žvakidėje, taip paminėdamas KGB kalėjime kankintų keturių Lietuvos vyskupų atminimą: palaimintojo arkivyskupo Teofilio Matulionio, du kartus kalinto sovietų Rusijoje, vėliau, 1948 m., okupuotoje Lietuvoje nuteisto dar 10 metų lagerio, o pernai už viso gyvenimo kankinystę paskelbto palaimintuoju; Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus, 1946 m. sušaudyto čia, Vilniaus KGB kalėjime; buvusio užsienio reikalų ministro, arkivyskupo Mečislovo Reinio, 1953 m. mirusio Vladimiro kalėjime; Telšių vyskupo Pranciško Ramanausko, 1947 m. nuteisto 10 metų lagerio.
Išvakarėse dovanota popiežiaus žvakidė bus pritvirtinta tarp palaimintojo Teofilio Matulionio ir vysk. Vincento Borisevičiaus fotografijų.
Popiežiaus apsilankymas šaudymo kameroje nebus filmuojamas, į egzekucijų vykdymo vietą Šventą Tėvą lydės tik arkivyskupas Gintaras Grušas. Paskutinės žemiško gyvenimo akimirkos krikščionių religijoje laikomos labai svarbiu ir intymiu momentu, todėl šioje kameroje sudaromos sąlygos ypatingam popiežiaus susikaupimui.
Vilniaus KGB kalėjimo šaudymo kameroje buvo nužudyta per tūkstantį žmonių, tarp jų vyskupas Vincentas Borisevičius (nušautas), kunigas Pranas Gustaitis (užmuštas aštriu daiktu), Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Gynybos pajėgų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas.
Vizito pabaigoje Popiežius pasirašys muziejaus garbės knygoje.
Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika.. Vytauto Visocko nuotr.
Popiežius išeis per muziejaus kiemą, kuriame eksponuojama paroda, skirta palaimintajam arkivyskupui Teofiliui Matulioniui. Pasak religijos tyrėjų, palaimintasis Teofilius Matulionis ir popiežius Pranciškus yra labai artimos, giminingos sielos. Šios parodos organizatoriai – Palaimintojo Teofiliaus Matulionio labdaros ir paramos fondas ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Šventojo Tėvo apsilankymą buvusiame KGB kalėjime filmuos LRT televizija, šie vaizdai tiesiogiai bus perduodami visam pasauliui.
Buvęs KGB kalėjimas yra Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus dalis.
Atsisveikiname su monsinjoru Svarinsku. Vytauto Visocko nuotr.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui priklausantis muziejus yra vienas labiausiai lankomų Lietuvoje: per metus čia atvyksta apie 100 tūkst. lankytojų, vasarą apie 90 nuošimčių lankytojų sudaro užsieniečiai.
Pastatui, kuriame įkurtas muziejus, daugiau nei 100 metų, jo istorija atspindi kruviną ir tragišką paskutinio šimtmečio Lietuvos istoriją.
XIX amžiaus pabaigoje, Rusijai ištrynus okupuotą Lietuvą iš žemėlapio, pastatas buvo statomas kaip Rusijos imperijos Vilniaus gubernijos teismo rūmai. I-ojo Pasaulinio karo metu, 1915–1918 m., čia veikė vokiečių okupacinės valdžios įstaigos. 1918 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pastate trumpam įsikūrė Lietuvos kariuomenės savanorių šaukimo punktas, bet po kelių mėnesių Vilnių okupavus bolševikinei Rusijai pastate jau šeimininkavo bolševikinės vyriausybės komisarai ir revoliucinis tribunolas. 1920 m. Vilnių užėmus Lenkijai iki 1939 m. čia veikė lenkų valdžios Vilniaus vaivadijos teismai.
1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, teismo rūmų pastate prasidėjo juodžiausias laikotarpis – įsikūrė sovietų represinės institucijos, pastato pusrūsyje įrengtas kalėjimas, tardymo izoliatoriai. Iš čia buvo organizuojamos masinės represijos – suimami, žudomi, tremiami piliečiai. Per II -ą Pasaulinį karą vokiečiams čia įkūrė slaptosios saugumo policijos (gestapo) ir SD būstinę, kalėjimą. Trečią kartą sovietams užėmus Vilnių į pastatą vėl grįžo sovietų represinis KGB (NKGB, MGB) padalinys ir vidaus kalėjimas.
Išvykęs iš muziejaus popiežius aplankysšalia esantį paminklą sovietinės okupacijos aukoms atminti ir kartu su Lukiškių aikštėje susirinkusiais žmonėmis melsis už kalėjusius ir žuvusius dėl Lietuvos laisvės. Šis lauko riedulių paminklas pastatytas ir pašventintas 1994 m. birželio 14-ąją, minint Gedulo ir vilties dieną Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pastangomis. Lauko akmenis paminklo statybai iš visos Lietuvos suvežė politiniai kaliniai ir tremtiniai.
Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
Kardinolas Vincentas Sladkevičius. Youtube.com nuotr.
Teko bendrauti su Lietuvoj pusę metų praleidžiančiais Romu ir Angele Nelsais, kuriuos žinia apie kardinolą Vincentą Sladkevičių kaip esantį asmenų, galimai bendradarbiavusių su KGB, sąraše, pribloškė. Jie nori pasidalinti svarbiu liudijimu, kuris iš moralinės ir etinės pusės paneigia galimą kaltinimą. Pasak, jų, tai labai svarbu, kadangi Lietuvos Genocido centro paskelbta labai neaiški informacija pasirodė Lietuvos laikraščiuose, paskui ji buvo išimta, o netrukus – vėl įdėta. Tokią žinią skelbti Lietuvos 100-mečio atkūrimo proga, o dar prieš atvykstant Šventajam Tėvui Popiežiui Pranciškui, yra visai pagrįstai abejotina.
Kodėl tokiam kaltinimui nėra pateikta jokių įrodymų?
Angelė Nelsas teigia: „Amerikoje dalyvavau lietuviško visuomeninio ir katalikų tikėjimo, ir kovos prieš tikinčiųjų persekiojimą judėjime, visada žinojau ir tikėjau, kad kardinolas Sladkevičius buvo sovietų persekiojamas, kaip ir daugelis kitų Lietuvos dvasiškių bei tikinčiųjų. Artimai bendraujant su artimu žmogumi, pusbroliu, Lietuvos marijonų provincijolu Tėvu Pranciškumi Račiūnu, jam lankantis Amerikoje, visada buvo kalbamasi šia tema, dažnai minint ir kalbant apie jam artimus asmenis tarp marijonų ir kitų dvasiškių bei tikinčiųjų. Viena iš tų pavardžių, tų asmenų buvo Jo Eminencija Vincentas Sladkevičius. Todėl po tiek metų Jį, tiek dėl savo tikėjimo ir pašaukimo iškentėjusį ir iššsislapsčiusį, išgyvenusį persekiojimą, matyti paviešintą kolaborantų sąraše man yra tiesiog neįtikėtina ir pribloškianti aplinkybė. Šia proga norisi kalbėti paties kardinolo žodžiais, pasakytais po jo bičiulio Tėvo Pranciškaus mirties 1997 m. rugpjūčio 24 d.“
Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovė Angelė Barkauskaitė – Nelsas ir rašytoja Daiva Tamošaitytė. Asmeninio archyvo nuotr.1987 m. Šv. Petro ir Povilo bazilikoj Lietuvos marijonų provincijolas Pranciškus Račiūnas įteikia Šventajam Tėvui dovaną iš Lietuvos – dešimties vaikų motinos iškeptą duonos kepalą.
Siūlome paskaityti Jo Eminencijos kardinolo V. Sladkevičiaus žodį „Pašaukimo džiaugsmas“, publikuotą mirus bičiuliui ir sielos bendražygiui, kolegai kun. Pranui Račiūnui.
„Skaudžiai išgyvenu dėl mano labai artimo žmogaus – Tėvo Pranciškaus Račiūno mirties. Pašaukimas mus jungė savo pareigomis, Dievo lūpomis, dovanomis. Vienijo ir kitais būdais, savo kunigiškame pašaukime turėjome daug taškų, kuriais mūsų pareigos buvo sujungtos. Nuo tos vienybės priklausė mūsų pareigų, mūsų pašaukimo sėkmė ir džiaugsmas. Apvaizda leido, kad pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis mes turėjome galimybę dalintis tuo pašaukimu. Tėvas Račiūnas dažnai mane priimdavo kaip tremtinį, pas save suteikdavo nakvynę ir prieglobstį. Susidraugavome visom prasmėm, pašaukimo paskatinti žinojom, ko siekti, kam pasišvęsti. Mes tapom labai artimi. Tekdavo dažnai būti jo gyvenamose, jam skirtose pašaukimo vietose, lankydavausi pas Tėvą Račiūną jausdamasis saugiai nuo tuometinio persekiojimo. Jo dėka, galima sakyti, aš išgyvenau tuos sunkiausius metus. Patyriau ne tik broliškos meilės, bet ir broliškos pagalbos džiaugsmą. O globa tuo metu man buvo reikalinga. Aš nieko neturėjau, tik pašaukimo meilę. Mes mokėmės kartu Kunigų seminarijoje, bendrai studijavome. Tai buvo brangios dienos, bet brangiausios tos, kai teko kartu gyventi slapstantis nuo persekiojimo, jaučiant netikrumą, kaip ilgai galėsiu ta globa naudotis. Mano pagarba dabar Jam ir broliškos meilės išraiška – malda už Tėvo Pranciškaus vėlę. Broliška meilė, kuria naudodavausi tuomet, stiprindavo mane. Tvirtybės suteikdavo žinojimas, kad jis pats išgyvenęs tokius pačius persekiojimo sunkumus ir nepalūžęs, dvasioj išlaikęs optimizmą. Tai dar labiau padrąsino mane eiti pašaukimo keliu ir su visu pasišventimu jam aukotis. Tas pašaukimas buvo didelė dovana ne tik marijonų vienuolijai, bet ir visai Bažnyčiai.“ (Tęsinys faksimilėje)
Kardinolo V. Sladkevičiaus teksto „Pašaukimo džiaugsmas“ faksimilė
Iš šio liudijimo matyti, kokia svarbi šiems dvasios milžinams buvo sąsaja su savo sąžine, gyvenimo tikslo ir pašaukimo laikymasis. Visiškai neįtikima, kad tokios dvasios žmonės galėtų išduoti pirma savo sąžinę, o paskui jau Dievą ir Tėvynę – juo labiau, iškentėję tokias kančias. „Pranciškus labai mylėjo jaunimą, ir jauni žmonės mylėjo jį. Jis buvo žmonių sielų gydytojas“, – prisimena A. Nelsas.
Pranciškus Račiūnas Vorkutoje
P. Račiūnui jau esant ligoninėje ir paskutinį kartą atsisveikinant (kaip pati sako, nežinia kodėl) jo paklausė: “Kokie buvo sunkiausi išgyvenimai, turbūt metai Sibire?“ „Sunkiausia buvo, kai mane įtarinėjo kolaboravimu ar net bendradarbiavimu su KGB, o aš negalėjau pasakyti teisybės, nes būčiau išdavęs draugus,“ – atsakė P. Račiūnas.
Pranas Račiūnas buvo labai artimas kunigo Juozo Zdebskio, prelato Alfonso Svarinsko, kunigo Vaclovo Aliulio, kardinolo Vincento Sladkevičiaus ir arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus draugas. Sovietų okupacijos laikotarpiu nešė „Katalikų bažnyčios kroniką“ į Amerikos ambasadą, buvo sugautas, be teismo ištremtas ir kalintas 18 metų (ilgiausiai kalintas lietuvis). Kalinimo metu Vorkutoje, vieno kilometro po žeme šachtoje jis laikydavo kaliniams mišias, klausė išpažinčių, o kai jie pasiduodavo nevilčiai, griebdavosi už akordeono ir ragindavo vyrus kartu su juo dainuoti.
Kun. P. Račiūnas prie trobelės paveiksle, kurioje, jo teigimu, klausydavosi partizanų išpažinčių.
Kunigas Pranas, sugrįžęs į Lietuvą, vėl aktyviai įsitraukė į pogrindžio veiklą, iš Šventojo Tėvo gavo leidimą steigti pogrindžio seminariją. Parašė ir išspausdino tūkstančius straipsnių jaunimo ir santuokos temomis, skubėjo užbaigti penkis „Lietuvos vyskupų istorijos“ tomus. Motinos jam persiunčiamais antibiotikais, tarpininkaujant prelatui A. Svarinskui, išgelbėjo gyvybę ukrainiečių kardinolui J. Slipij. Prasidėjus Lietuvos Sąjūdžiui, į jį aktyviai įsijungė ir tapo Alytaus Sąjūdžio padalinio vadovu. Apie kunigą Praną Račiūną, MIC, yra išleista knyga „Vienuolis nenuorama: kunigo Prano Račiūno asmuo ir veikla dokumentų ir atsiminimų šviesoje“ (Marijonų talkininkų centro leidykla, Kaunas: 2015).
Mirusiuosius, šventuosius po mirties Dievo akivaizdoje apgins jų darbai. O kas laukia jų antagonistų?
1991 06 26 įstatymo „Dėl Lietuvos valstybinės vėliavos“ 6 punkte buvo pasakyta: „Jeigu kartu su Lietuvos valstybine vėliava keliamos kelių valstybių vėliavos, tai jos iškeliamos į kairę ir į dešinę nuo Lietuvos valstybinės vėliavos. Jeigu kartu su Lietuvos valstybine vėliava keliamas lyginis kitų valstybių vėliavų skaičius, jos iškeliamos abėcėlės tvarka po lygiai abiejose Lietuvos valstybinės vėliavos pusėse“.
Vadinasi, Lietuvos Trispalvė buvo numatyta visada viduryje, centre. Tokią valstybės vėliavos kėlimo tvarką numato Ispanija, Danija ir kt. valstybės. Danija savo įstatymais numato net visų Šiaurės šalių vėliavų padėtį Danijos vėliavos atžvilgiu: Danijos vėliava keliama viduryje, Švedijos iš kairės, Norvegijos iš dešinės, antra iš kairės – Suomijos, antra iš dešinės – Islandijos. Kitos vėliavos toliau pagal abėcėlę.
2002 04 18 priėmus įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės vėliavos“ pakeitimus ankstesnioji nuostata buvo pakeista šitaip: „4 str. 6 p. Jeigu kartu iškeliamos kelios vėliavos, jos turi būti viename aukštyje, kiek tai įmanoma, panašaus dydžio, taip pat laikomasi šio eiliškumo: 1) Lietuvos valstybės vėliava; 2) Lietuvos valstybės istorinė vėliava; 3) užsienio valstybių vėliavos; 4) Europos sąjungos vėliava; 5) tarptautinių viešųjų organizacijų vėliavos; 6) Respublikos prezidento vėliava; 7) štandartai; 8) apskričių vėliavos; 9) savivaldybių vėliavos; 10) kitos vėliavos“.
Dar buvo paskleista nuomonė, kad dabar Lietuvos Trispalvė visada stovės pirmoji ir tokiu būdu jai bus reiškiama didesnė pagarba. Matyt, Seime balsuojant, taip ir atrodė. O juk tai buvo Lietuvos Trispalvės pažeminimas. Pagalvokime. Ar kas nors pritartų nuomonei, kad nuo rytojaus pagrindinis Altorius bažnyčioje būtų pirmasis iš kairės, arba garbingo būrio žmonių nuotraukoje – garbingiausias žmogus yra (visada) tas, kuris stovi pirmasis iš kairės ir t.t. Jūs sakysite, kad tai nesąmonė.
Tačiau 2002 04 18 balsuojant Seime taip nebuvo galvojama. Už Lietuvos Trispalvės padėtį – „pirmoji“ – balsavo, net 60 Seimo narių. Lietuvos Trispalvė buvo išstumta iš centro, iš garbingiausios vietos. Taip klystkeliais Seimą nuvedė Seimo pirmininko pirmojo pavaduotojo Č.Juršėno sudaryta V.Andriukaičio vadovaujama „darbo grupė įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės vėliavos“ pakeitimo įstatymo projektui parengti“.
Šiuo sprendimu (to ir buvo siekiama) sukeisti vietomis akcentai – centrinę Lietuvos Trispalvės padėtį užėmė tuo pačiu įstatymo pakeitimu įvesta raudona istorinė Lietuvos vėliava. Šis klastingas veiksmas buvo išsamiai aprašytas Gedimino Adomaičio ir mons. Alfonso Svarinsko straipsnyje „Lietuvos priešų puolimas prieš Trispalvę“ („Lietuvos Aidas“ 2005 04 12 Nr.83) – „…Ir visada, kada bus pakabintos trys vėliavos (dažniausiai pasitaikantys atvejai, galų gale tokią situaciją galima bet kada sukurti) raudona vėliava bus pačioje garbingiausioje vietoje – centre“.
Neilgai trukus atsirado (ar sukurtos) teorijos, kad garbingiausia vieta yra kairėje (heraldinėje dešinėje). Suprask, Olandija, turinti vieną seniausių istorijoje vėliavą ir šimtametę jų kėlimo tradiciją, nesigaudo heraldikoje ir savo vėliavą kelia nepagarbiai – centre. Gal ir juos reikia pamokyti?
Lietuvos sąjūdžio Vilniaus miesto taryba prašo įsigilinti į šią nenormalią padėtį, priimti atitinkamus įstatymo pakeitimus ir grąžinti Lietuvos Trispalvę į jai pritinkančią vietą – Centrą.
Pasirašė: Tarybos pirmininkas Leonas Kerosierius, G.Adomaitis, A.Budriūnas.
Vilniuje Odminių gatvėje ant namo pažymėto 10 numeriu 2012 m. rugsėjo 23 d. buvo atidengta memorialinė lenta prelatui Mykolui Krupavičiui.
Ant to paties namo, netoliese 2015 m. liepos 17 d. atidengta lenta Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatui, Lietuvos kariuomenės vyriausiajam kapelionui monsinjorui Alfonsui Svarinskui, nes jie čia gyveno. Pirmosios lentos iniciatorius buvo monsinjoras A. Svarinskas, autorius architektas Mindaugas Kerys, antrosios iniciatorė – Signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė, autorė skulptorė Daliutė Ona Matulaitė.
Monsinjoro Alfonso Svarinsko laidotuvės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Iškalbingos lentų nuotraukos: pirmosios bareljefas atitinka M. Krupavičiaus portretą, užrašai ryškūs, todėl lenta laikytina meno kūriniu. Iš antrosios žvelgia visiškai nepanašus į A. Svarinską asmuo, užrašus galima perskaityti tik palypėjus kopėčiomis: („Šiame name 1991–2014 m. gyveno monsinjoras Alfonsas Svarinskas.
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas, politinis kalinys, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto narys“), todėl kurpinys laikytinas kūrybinės minties aborto išdava, skirta iškilios asmenybės užmarščiai.
Kodėl A. Svarinsko lentos sukūrimui nebuvo pasirinktas M. Kerys vien dėl profesionalumo ir pasiteisinusio kūrybos stiliaus, o D. O. Matulaitė, galima nesunkiai suvokti: pirmąjį projektą finansavo Vilniaus savivaldybė, antrąjį – Seimas, o čia jau suma „apvalesnė“.
Paminklinė lenta Alfonsui Svarinskui atminti. Tačiau užrašas beveik nematomas.
Lentos A. Svarinskui atidengimo metu renginio dalyviai pastebėjo ir aptarinėjo akivaizdų lentos broką, o netrukus visuomeninės organizacijos, kadangi nei su velionio artimaisiais, nei su visuomeninėmis organizacijomis projektas nebuvo derintas, kreipėsi į Signatarų klubą ir Seimą dėl lentos pakeitimo, tačiau jau paminėtos ir antrosios monsinjoro mirties metinės, o lenta nepakeista.
Labai panašu, kad užrašas neišryškintas sąmoningai, nes, ištrynus vardą, ištrinama atmintis apie žmogų; monsinjoras nėjo į kompromisus dėl vertybinių dalykų nei su sovietais, nei su dabartine valdžia, todėl atminimo įamžinimas buvo tik suvaidintas, tik pademonstruota įamžinimo regimybė.
Norėdamas išsiaiškinti netoleruotiną padėtį, šių eilučių autorius telefonu kreipėsi į Signatarų klubo prezidentę B. Valionytę, tačiau pastaroji, neneigdama lentos prastos kokybės, tepaaiškino, kad lentą kūrusi tituluota skulptorė (tarsi jos titulas kompensuotų blogą kokybę), Seimas esąs lentos savininkas, todėl ji nuo tolimesnio lentos reikalo atsiribojanti.
Minimu reikalu susirūpino ir į atminimo lentos tvirtintojus kreipėsi vyskupas Jonas Kauneckas. Tikėtasi, kad titulų garbintojai į vyskupo kreipimąsi atsilieps, kad akibrokštui prilygstanti padėtis bus nedelsiant pakeista, tačiau niekaip nesureaguota.
Ar tokiu Signatarų klubo ir Seimo elgesiu neprovokuojamas monsinjoro artimųjų ir laisvės kovotojų nesankcionuotas žingsnis – esamą lentą pašalinti ir pritvirtinti naują? Elgesys negarbingas, nedoras.
Rusijos valdžia kėsinasi sunaikinti unikalų Politinių represijų istorijos memorialinį muziejų „Permė-36“.
Tai vienintelis muziejus visoje buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje, kuris įsteigtas buvusiame Gulago lageryje.
Šis lageris svarbus ir lietuviams, nes jame kalėjo nemažai mūsų tautiečių, tarp jų – Balys Gajauskas, Viktoras Petkus, mons. Alfonsas Svarinskas, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius ir kiti.
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokuroras Benediktas Leišys, susipažinęs su Lietuvos žmogaus teisių centro pareiškimu ir jame pateiktu prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą, priėmė nutarimą šio prašymo netenkinti.
Prokuroras savo sprendimą argumentuoja tuo, kad pareiškime ir jo prieduose nėra objektyvių duomenų, kuriuos galima būtų vertinti kaip Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų požymius.
Tai – kanauninko Roberto Pukenio objektyvūs atsiminimai apie savo Rektorių, apie kurį niekas taip ir nežino tiesos arba tendencingai.
Jis važinėjo į Berlyno komunistų konferencijas ir labai stipriai auklėjo seminaristus. Taigi autorius nėra komunistinių pažiūrų, bet sugebėjo pažvelgti į politines aplinkybes.
Jis sielvartauja, kad nuolat šiandien dega bažnyčios, ir jeigu būtų tiek skirta dėmesio bažnyčių priežiūrai, kaip sutrukdyti Jo svajonei Santarvės Rūmams, tai šiandien nei viena nebūtų sudegusi. Tautai reikia ramybės, kūrybos, o ne vaidų, todėl jo koncepcijoje įsiterpia nacionalinės vienybės skelbimas.
