Bistrampolio aereodrome. Bistrampolio dvaro archyvo nuotr.
Įprastai Panevėžio pašonėje esantis Bistrampolio dvaras gegužės mėnesį alsuodavo šventinėmis nuotaikomis – kasmet tuo pačiu metu istoriniame dvare vyksta tradicija tapęs festivalis. Ir nors šįmet visuotinis karantinas kiek pakoregavo planus, laužyti tradicijų organizatoriai neketina – kviečia XVIII festivalį sutikti kino bei muzikos švente dvaro aerodrome, po atviru dangumi.
Jau gegužės 8-10 dienomis dvaro aerodromas taps kino bei muzikos sale po atviru dangumi, sako organizatoriai. Per savaitgalį bus parodyta net 13 kino filmų, kasdien lankytojams skambės ir projekto „Lietuvos balsas“ laureato Lauryno Sičiūno atliekamos lietuviškos dainos.
Dvaro valdytojas, kunigas Rimantas Gudelis pasakoja, kad vieną kino seansą mobiliame, ant sunkvežimio įmontuotame ekrane, galės stebėti apie 60-80 automobilių. Iš viso aerodrome vienu metu gali tilpti arti keturių šimtų mašinų. Norintiems mėgautis kokybišku garsu lankytojams prireiks tik susireguliuoti radijo bangas, o muzikinių pasirodymų metu akis nukreipti į skrydžių valdymo balkoną.
Šių metų festivalį lydi romėnų filosofo Cicerono žodžiai: „Historia est magistra vitae“ (liet. Istorija yra gyvenimo mokytoja). Todėl didžiausias dėmesys bus skirtas istoriniams filmams, sakoma Bistrampolio dvaro pranešime.
Jau kurį laiką Bistrampolio dvaras bendradarbiauja su žymiu lenkų režisieriumi, dvaro statytojo Karolio Bistramo provaikaičiu Tadeušu Bistramu, sukūrusiu ne vieną istorinį filmą. Festivalio metu bus parodyti du šio režisieriaus ir Bistrampolio dvaro bendros kūrybos filmai.
Pirmasis, 2016 metais sukurtas dokumentinis filmas „Lietuviški „Tvano“ keliai“, menantis 1655 metų įvykius, kada Lietuva buvo okupuota švedų ir rusų, o mūsų krašto Laudos bajorai sukilo, vedė pirmuosius būrius, kurie ir pradėjo LDK išvadavimą. Šis filmas sukurtas pagal lenkų rašytojo Henriko Senkevičiaus romaną „Tvanas“. Būtent Bistrampolio dvare H. Senkevičius rašė šį vieną iš garsiausių savo kūrinių. Bistrampolio dvaras. Bistrampolio dvaro archyvo nuotr.
Pastarasis filmas iki šiol dar nebuvo pasiekęs plačiosios auditorijos, tad festivalio lankytojams bus suteikta išskirtinė proga jį pamatyti drive-in seansų metu.
Antrasis režisieriaus darbas – praėjusiais metais sukurtas dokumentinis filmas „Paberžė – nepaklusniųjų lizdas“. Jame pasakojama apie du nestandartinius dvasininkus – Antaną Mackevičių ir Tėvą Stanislovą, – kurie įėjo tiek į lietuvių, tiek į lenkų istorijos puslapius.
Neatsitiktinai vienu iš festivalio filmų pasirinktas ir skausmingą lietuvių istoriją menantis ,,Tarp pilkų debesų“. Kunigas R. Gudelis jau šešerius metus kartu su bendraminčiais tvarko lietuvių tremtinių kapus Sibire: Irkutsko, Novosibirsko, Buriatijos srityse.
Kol didžioji dalis kultūros įstaigų ar turistinių objektų karantino metu išgyvena tikrą stagnaciją, Bistrampolio dvaras išlieka veiksnus – rengia drive-in ir fly-in mišias, jas transliuoja socialinėje erdvėje.
Kunigas sako žinojęs, jog didžioji dalis jo parapijiečių, nors ir yra vyresnio amžiaus, naudojasi kompiuteriu, socialiniais tinklais, todėl netrukus mišias jis ėmęs transliuoti socialinėje erdvėje. Bistrampolis. Bistrampolio dvaro archyvo nuotr.
„Buriatijos lietuviai rašo, jog dėl karantino taip pat negali lankytis bažnyčioje, todėl Bistrampolio aerodrome laikomos mišios – vienintelės, kurias jie stebės vietos laiku“, – sako kunigas.
Palaikymo žinučių R. Gudelis teigia sulaukiantis ir iš Čikagos, Market Parko parapijos – vietos lietuviai taip pat jungiasi bendrai, kunigo virtualiai laikomai maldai.
Scena iš dokumentinio filmo apie 1863 metų sukilimą
Šeštadienį Bistrampolyje pristatytas pirmasis dokumentinis filmas apie 1863 metų sukilimą pradėjusį kunigą Antaną Mackevičių.
Filmą sukūrė Lenkijos dvarininkų palikuonis režisierius Tadeuszas Bistramas, jam talkino Bistrampolio dvaro komanda, lietuvių ir lenkų aktoriai bei aplinkinių miestelių parapijiečiai.
Filmas „Paberžė: nepaklusniųjų lizdas“ fiksuoja A. Mackevičiaus gyvenimo įvykius – nuo išėjimo į sukilimą iš Palėvėnės bažnyčios, pritraukus kelis šimtus sukilėlių, iki mirties bausmės įvykdymo Kaune.
„Apie šį kunigą sužinome ir iš Lietuvos, ir iš Lenkijos istorijos vadovėlių, Varšuvoje jo vardu yra pavadinta gatvė. Lietuvoje jis buvo sukilimo simbolis: pats vadovavo savo suburtam kelių šimtų sukilėlių būriui, o kai jį vedė pakarti, visas Kaunas išėjo atiduoti jam pagarbos. Tam tikra prasme ir dabar, sukurdami šį filmą, atiduodame jam pagarbą. Dalyvaudami kūrybos procese – taip pat“, – sakė Bistrampolio dvaro vadovas kun. Rimantas Gudelis.
Filme Antaną Mackevičių vaidina Panevėžio J. Miltinio dramos teatro aktorius Giedrius Arlauskas, jau ragavęs vaidybos panašios tematikos, bet kito žanro filme „Disidentai. Laisvės kaina“.
„Tikrai nežinojau tiek daug apie šį sukilimo vadą, prieš pradėdamas vaidinti. Mane nustebino, kad jis gal 15 metų ruošė ir skatino gyventojus sukilti, ir tik pajutęs, kad žmonės jau morališkai pasiruošę, ėmėsi rinkti būrį. Jis turėjo būti ypač drąsus: buvo akivaizdu, kad žmonių kiekiu caro valdžios nugalėti neįmanoma ir kad sukilimo baigtis – aiški“, – sakė aktorius, režisieriaus atsirinktas kaip išoriškai panašiausias į filmo herojų.
1863-iųjų sukilimas buvo paskutinis istorijos įvykis, kuriame lietuviai ir lenkai veikė kartu – kaip skelbė sukilimo šūkis „Už mūsų ir jūsų laisvę!“.
Antroji filmo „Paberžė: nepaklusniųjų lizdas“ premjera – sekmadienį Palėvėnės bažnyčioje.
Planuojama, kad ateityje filmą bus galima pamatyti per LRT televiziją.
Ant stalo Vinco Mykolaičio – Putino romanas/epopėja/ „Sukilėliai“. Labai geras kūrinys, vertas atminties. Senatvėje (dar kol kas brandžioje, nes dar regi akys), vėl galiu skaityti ir domėtis Lietuvos istorija. To dėmesio dingstis, – Petro Dirgėlos istoriniai romanai, apie kuriuos rašau savo knygoje, kuri turi išeiti šį rudenį…
Vinco Mykolaičio – Putino romanas „Sukilėlai”
Skaitydamas „Sukilėlius“ 498 puslapyje radau nemažą pastraipą apie Plungę, apie baudžiauninką Antaną Vaišvilą. Gražia kalba, stililistiškai rišliu tekstu V. Mykolaitis – Putinas, kurio vienas iš pagrindinių personažų Petras Balsys per netiesiogine kalba su kitais personažais išgirstą pasakojimą sudomino mane intriguojančiu faktu: kad Plungės dvare įvykęs didelis valstiečių maištas, įtraukęs Gargždų, Kretingos, Darbėnų, Salantų, Gintiliškių baudžiauninkus. „Petras dažnai šypsodamasis prisimena, kaip Venckų Adomėlis vieną sekmadienį atbėgo pas jį ir užsirydamas ėmė pasakoti, ką girdėjęs bažnytkaimyje apie to narsų Plungės dvaro baužiaunininką Antaną Vaišvilą, kaip jį kaimiečiai neleido suimti, kaip tūkstantinė minia žmonių privertė pristavą ir dragūnų eskadroną paleisti suimtuosius Vaišvilos palydovus.
Kitą sykį pusbrolis Jurgis papasakojo, ką girdėjęs turguje, kaip žmonės, susirinkę į sueigą, sugavo policijos šimtininką, jį sumušė, išpiovė su drabužio medžiaga jo policinius ženklus, sukalė kojas į kaladę ir uždarė arešto patalpoje. Vaišvila pasiskelbė valstiečių vadu nuo Plungės ligi Baltijos jūros. Jis ketinęs sukelti maištą ne vien prieš dvarininkus, bet ir prieš vyriausybę. Visų aplinkinių dvarų valstiečiai jį klausę ir tikėję, kad jie nugalėsią ir kareivius.
„Mūsų daug, – jie sakydavę, – saldotų maža. Ginklų mes gausime pas žydus ir kontrabandininkus ir visus saldotus iššaudysime“. (Paryškinta A. G., p. 498).
Iš kur romano autorius sužinojo apie tokį valstietį Antaną Vaišvilą ir jo vadovaujamą maištą?
Aš – plungiškis, esu matęs tokį vardą ir pavardę, iki tolei buvusios ant Kulių gatvės namų. Naujas pavadinimas atsirado jau vėl išlaisvintoje Lietuvoje, prie kurios, žinoma, prisidėjo ir 1863, 1864 metų sukilėliai. Tai man reikia kreiptis į istorikus, kraštotyrininkus. Pirmiausia į plungiškius, – S.Stropų, E. Ravickienę. Perverčiau jų knygas, bet tokios pavardės neradau. Turiu Žemaičių kultūros draugijos „A mon sakaa?“ laikraščio redakcijos knygą „Žemaitija“, išleistą knygą 1992 metais. Ir ten neradau.
Turiu ir istoriko Aleksandro Vitkaus veikalą „Lietuvių istorijos įvykių chronologija, 1795-1918“. Nuodugniai išnagrinėjau 1863, 1864 metų įvykius, pavardes ir ten neradau Vaišvilos. Pagaliau pasiėmiau iš Vilniaus Lazdynų bibliotekos Onos Maksimaitienės veikalą „Lietuvių sukilėlių kovos 1863-1864 metais“, išleistą 1969 metais. Ten radau Vaišvilą (be vardo), bet jis buvo karininkas ir veikė jisai Joniškio krašte.
Pagaliau turiu Gedimino Ilgūno knygą „Antanas Mackevičius; sukilimo žygiai ir kovos“ (2007). Ir ten nei vietovardžių rodyklėse neradau Plungės, nei tarp asmenvardžių – Vaišvilos…
Literatūros kritikas Alfredas Guščios, šio teksto autorius.
O kaip vis dėlto atsirado Plungėje tokio pavadinimo gatvė? Gal Eleonora Ravickienė, gal Stasys Stropus bendravo su Vincu Mykolaičiu – Putinu, rašančiu „Sukilėlius“? Ir jie jam patarė įdėti apie jį? (Jie abudu jau mirę). O gal pats romano Autorius skaitė A. Mackevičiaus laiškus, parodymus, surastus istorijos archyve? (1988 m. išleista knyga Antano Mackevičiaus „Laiškai ir parodymai“, deja, kurios aš neturiu)…
O gal paklausti Plungės savivaldybės dėl vardo pakeitimo? Bet per pastaruosius metus ten keitėsi merai, o kultūros darbuotojai, bet irgi nauji, nežinos… Arba garsi lietuvių literatūros mokytoja Elena Adomavičienė gal patarė? Galėjau jos paklausti anksčiau, o dabar ji mirusi… Ir Juozas Šimkus gal galėtų atsakyti, bet jau ir jis – Anapilyje… Kas galėtų atsakyti į klausimą, – dėl Antano Vaišvilos gatvės pavadinimo?
… Gal reikėjo padaryti taip, kaip Telšiuose? Ten visa gatvė turi gražias skelbimo lentas, kur yra įrašai, susiję su istorija, su asmenybėmis… Man būtų užtekę ir kuklesnės iškabos/rodyklės/.
