VRK. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) kyla nenumatytų keblumų tikrinant kandidatus į savivaldybių tarybų ir merų rinkimus. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) komisijai neišduoda būtinos informacijos apie kandidatus, kadaise bendradarbiavusius su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis.
Tai, kad komisijai LGGRTC neišduoda informacijos apie buvusius KGB struktūrų veikėjus, Eltai patvirtino komisijos pirmininkė Jolanta Petkevičienė. Pasak jos, anksčiau tokių problemų LGGRTC centrui nekildavo. Be to, pažymėjo ji, „VRK nėra paslapčių subjektas“, visus sprendimus – taip pat ir dėl kandidatų registravimo ar šalinimo iš rinkimų – priima viešai.
VRK informacija apie kandidatus, bendradarbiavusius su slaptosiomis tarnybomis, yra reikalinga, mat rinkimų dalyviai patys privalo nurodyti tokias savo biografijos detales. Tačiau kandidatai, sąmoningai nuslėpę tokią informaciją, yra šalinami iš rinkimų sąrašų.
Tuo metu tyrimo centro generalinis direktorius Arūnas Bubnys tvirtina, kad išslaptinti LGGRTC informacijos negali – to, pasak jo, neleidžia teisės aktai. Todėl LGGRTC kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą (VSD) ir, gavus atitinkamą išaiškinimą, bus sprendžiama, ar VRK reikalingą medžiagą reikėtų perduoti, ar ne.
Atsisako atskleisti, ar kandidatai veikė KGB struktūrose
Rinkimų kodeksas numato, kad kandidatai į rinkimus, sąmoningai bendradarbiavę su SSRS slaptosiomis tarnybomis, privalo nurodyti tai savo anketoje. Jeigu asmuo tokių biografijos aplinkybių nenurodo, VRK kreipiasi į instituciją, saugančią duomenis apie asmenų bendradarbiavimą su KGB – šiuo atveju, LGGRTC. LGGRTC. Slaptai.lt nuotr.
Jeigu gaunama priešinga informacija nei pateikė kandidatas – t. y., jeigu politikas nuslepia savo praeities detales – tai yra laikoma šiurkščiu rinkimų kodekso pažeidimu. Toks melagingą informaciją pateikęs kandidatas VRK sprendimu nėra registruojamas rinkimams.
Siekiant išsiaiškinti, ar visi kandidatai teisingai pateikė informaciją, VRK dar sausio 4 d. kreipėsi į LGGRTC. Pirmajame kreipimesi, su kuriuo susipažino ir ELTA, prašyta pateikti reikalingą informaciją iki šių metų sausio 23 d. Ir nors tyrimo centro vadovo atsakyme teigiama, kad tarp pretendentų į kandidatus rasta asmenų, „kurie slapta ir sąmoningai bendradarbiavo su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis“, šiuos duomenis atsisakyta pateikti VRK.
„Vadovaujantis teisės aktais, aktualią Jums informaciją galėsime pateikti tuomet, kai Jūs būsite pasirengę ją priimti“, – teigiama A. Bubnio pasirašytame atsakyme VRK, kurį gavo ir ELTA.
Buvę KGB rūmai. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
VRK pakartotinai kreipėsi į LGGRTC, detaliai nurodydama, kad komisija yra pasirengusi priimti informaciją, susijusią su buvusiais KGB bendradarbiais. Todėl, pažymima rašte, pirminis A. Bubnio atsakymas yra „visiškai nesuprantamas“.
„LGGRTC visuomet teikė VRK informaciją apie kandidatuojančius asmenis, bendradarbiavusius su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis. Primintina, kad 2020 metų Centro pateiktos informacijos pagrindu VRK viešame posėdyje svarstė atitinkamą klausimą ir priėmė sprendimą“, – rašoma antrame prašyme LGGRTC vadovui. NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę šlykščias baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.
Tačiau iš LGGRTC vėl gautas neigiamas atsakymas. Rašte nurodoma, kad informacija, susijusi su buvusiais komunistinių specialiųjų tarnybų bendradarbiais „yra įslaptinta 75 metams ir saugoma įstatymų nustatyta tvarka kaip informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“.
„Jei Jūs turite teisę dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija žymima slaptumo žyma „Slaptai“, prašome informuoti“, – rašė A. Bubnys.
VKR pirmininkė: anksčiau to niekad nėra buvę
Susiklosčiusi situacija VRK pirmininkę J. Petkevičienę glumina. Pasak jos, prieš tris metus, artėjant Seimo rinkimams, LGGRTC suteikė reikalingą informaciją apie kandidatus, bendradarbiavusius su KGB struktūromis.
„Kandidatai turi nurodyti anketoje tą faktą, bet jeigu kandidatas to fakto nenurodo, o VRK gauna išslaptintą informaciją iš centro, kad asmuo yra bendradarbiavęs – asmuo yra šalinamas iš kandidatų sąrašo“, – Eltai aiškino J. Petkevičienė.
„Anksčiau to niekad nėra buvę – tas labai, be abejo, nustebino“, – pastarųjų kreipimųsį į LGGRTC aplinkybes komentavo ji.
Be to, atkreipė dėmesį J. Petkevičienė, išslaptinti LGGRTC turimą informaciją VRK yra būtina, mat visi sprendimai dėl kandidatų registravimo ar neregistravimo yra priimami viešo posėdžio metu.
„Sprendimai VRK priimami viešame posėdyje – tai jokiu būdu negali būti įslaptinta informacija. Uždarų posėdžių VRK nerengia, VRK nėra paslapčių subjektas, įslaptintos raštvedybos mes neturime. Esame visapusiškai vieša institucija. Ir rinkimai yra ne slapti, o vieši“, – aiškino VRK vadovė.
Ji patvirtino, kad pirmadienį VRK jau trečią kartą kreipėsi į LGGRTC, konkrečiai prašydami išslaptinti centro turimą ir su kandidatais į savivaldybių rinkimus susijusią informaciją.
LGGRTC dėl medžiagos išslaptinimo kreipėsi į VSD
LGGRTC generalinis direktorius A. Bubnys Eltai tikino, kad procesai dėl medžiagos pateikimo VRK užtruko, mat centras susidūrė su „teisine kolizija“. Pasak jo, VRK neturi teisės dirbti su įslaptintais dokumentais, todėl taip paprastai suteikti informaciją apie buvusius KGB bendradarbius, A. Bubnio teigimu, LGGRTC neturi teisės.
Arūnas Bubnys. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Iš VRK niekas neturi teisės dirbti su slaptais dokumentais – tais dokumentais, kurie pas mus yra įslaptinti. Mes juos galime perduoti tik žmonėms, kurie turi teisę dirbti su slaptais dokumentais. Tai yra tokia teisinė kolizija. Dabar neaišku, kaip čia spręsti“, – Eltai situaciją komentavo LGGRTC vadovas.
„Čia yra problema ne dėl to, kad kažkas nenori, o dėl to, kad yra įstatymai, mes nenorime nusižengti dėl to slaptumo“, – pažymėjo jis.
Jis informavo, kad LGGRTC kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą (VSD), prašydami išaiškinti, ar VRK gali būti suteikta atitinkama slapta informacija.
„Mes išsiuntėme raštą į VSD, kad jie mums paaiškintų situaciją – kaip čia padaryti, kad nenusižengtume įstatymams. Tokia problema“, – konstatavo jis.
„Čia yra nesubjektyvios kažkokios problemos, bet yra tam tikra įstatymų kolizija. Mes nenorime kažką tai pažeisti, mes rašome raštą VSD, kad mums išaiškintų tą situaciją“, – kartojo A. Bubnys.
Jis patvirtino, kad LGGRTC perduos VRK išslaptintą informaciją, jeigu VSD išaiškinimas leis centrui atlikti tokius veiksmus.
„Tada, jeigu viskas tvarkoje, pagal įstatymus, mes tą medžiagą pateiksime“, – akcentavo istorikas.
Klausiama, ar VRK galės priimti atitinkamus sprendimus, jeigu gaus LGGRTC informaciją ir paaiškės, jog kai kurie kandidatai pateikė melagingą informaciją, J. Petkevičienė tvirtino, kad komisija svarstys dėl tokių rinkimų dalyvių išbraukimo iš sąrašų.
„Jeigu tokią informaciją VRK gaus, tai bus svarstoma ir priimami atitinkami sprendimai viešame VRK posėdyje. Be abejo, tokie asmenys, matyt bus braukiami (iš sąrašų – ELTA), jeigu jie nuslėpė tą informaciją“, – kalbėjo J. Petkevičienė. VSD vadovas Darius Jauniškis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
ELTA primena, kad rinkimų kodeksas numato, jog kandidatas savo anketoje privalo nurodyti, ar yra sąmoningai bendradarbiavęs su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis.
Jeigu kandidatas tokią informaciją nurodo, rinkimų komisijos leidžiamame plakate bei plakatuose su kandidatų sąrašu turi būti pažymėta, kad politikas sąmoningai bendradarbiavo su KGB struktūromis.
VRK politinių organizacijų ir kandidatų pareiškinius dokumentus turi patikrinti iki vasario 2 d.
Savivaldybių tarybų ir merų rinkimai vyks šių metų kovo 5 d.
Lenkijos ir Lietuvos istorijų susitikimas. Mariano Paluszkiewicziaus nuotr.
2023 m. sausio 19 d. į Lietuvą su darbo vizitu buvo atvykusi Lenkijos tautos atminties instituto (IPN) pirmininko dr. Karolio Nawrockio vadovaujama darbuotojų delegacija.
Ji susitiko su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovybe. Tokio pobūdžio susitikimas su Lenkijos tautos atminties instituto vadovais Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre Vilniuje vyko pirmą kartą.
Darbinio susitikimo metu dalyvavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys, jo pavaduotojas Vytas Lukšys, generalinio direktoriaus vyriausiasis patarėjas Aivydas Keršulis bei skyrių vedėjai: Paieškų ir identifikavimo skyriaus vedėjas Rimantas Zagreckas, Specialiųjų tyrimų skyriaus vedėjas Rytas Narvydas, Teisės ir personalo skyriaus vedėja dr. Asta Aranauskienė, Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso vedėja Dovilė Lauraitienė.
Susitikime su LGGRTC atstovais dalyvavo Tautos atminties institituto pirmininkas dr. K. Nawrockis, kanceliarijos direktoriaus pavaduotojas Jarosławas Dębowskis, Tarptautinių ryšių biuro direktorė Agnieszka Jędrzak, Žmogiškųjų išteklių biuro direktorius Mateuszas Koteckis, „Istorijos taškų“ biuro direktorius Łukaszas Witekas, Adamas Hlebowiczius, Nacionalinio švietimo biuro direktorius, fotografas Mikołajus Bujakas ir Nacionalinės atminties instituto Balstogės filialo direktorius Marekas Jedynakas.
„Svarbus Centro veiklos baras – tarptautinio bendradarbiavimo su giminingomis užsienio šalių institucijomis stiprinimas. Mums labai svarbu argumentuotai ir nuosekliai kalbėti, kaip šiandien keičiasi pasaulio geopolitika, mes turime išgryninti savo darbo tikslus ir vizijas. Akivaizdu, kad šiuo metu, kai Rusija stengiasi atkurti imperiją, mūsų misija tampa dar svarbesnė – atskleisti rašizmo (rusiškojo imperializmo ir fašizmo) šaknis ir mes jaučiame, kad ši misija reikalinga. Ir šiandieninis susitikimas, manau, labai svarbus abiem pusėms“, – kalbėjo LGGRTC generalinis direktorius dr. A. Bubnys.
Darbinio susitikimo metu svečiai iš Lenkijos pastebėjo, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojai yra parengę daug unikalių parodų istorinės atminties temomis. Svarbu, kad bendradarbiaujant abiem institucijoms kilnojamosios parodos būtų verčiamos į lenkų kalbą ir eksponuojamos Lenkijoje.
LGGRTC atstovai ir svečiai iš Lenkijos taip pat aptarė dokumentų rinkinio tomo, skirto sovietų okupuotos Lietuvos valstybės saugumo ministerijos (MGB) operatyvinei grupei Lenkijoje, leidybos darbus. Tai būtų antras serijos „Lenkija ir Lietuva XX amžiuje. Specialiųjų tarnybų archyvų dokumentai“, kurią rengia bendra Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro bei Lenkijos tautos atminties instituto darbo grupė, tomas lietuvių ir lenkų kalbomis. Planuojama, kad knygynus jis pasieks 2023 m. Pirmasis tomas „Sovietinių represinių struktūrų veikla prieš lietuvių ir lenkų pogrindį 1944–1945 m.“ išleistas 2016 m.
Pernai Lenkijos tautos atminties institutas pasirašė sutartį su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru dėl bendradarbiavimo ieškant totalitarizmo aukų poilsio vietų. Tai atvėrė platesnes galimybes abiem institucijoms bendrai veikti tokiose srityse kaip archeologiniai ir ekshumacijos darbai, artimųjų, gyvenančių abiejų šalių teritorijose, paieška, genetinis aukų identifikavimas, archyvinės užklausos ir istoriniai tyrimai paieškos ir identifikavimo srityse.
Po susitikimo su svečiais iš Lenkijos tautos atminties instituto šeimininkai pakvietė aplankyti Tuskulėnų memorialinį parką, kur anksčiau buvo masinės sovietų represijų aukų kapavietės. Tarp ten palaidotų NKVD aukų lietuvių yra ir lenkų bei kitų tautybių karių, NKVD sušaudytų 1944–1947 m. Šiandien jų palaikai ilsisi Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse esančioje koplyčioje-kolumbariume. Tai vieta, kuri simbolizuoja įvairių tautų aukų atminimo ir pagerbimo įamžinimą. Tai rimties ir susikaupimo erdvė.
Žuvusiųjų atminimą svečiai iš Lenkijos pagerbė tylos minute ir uždegė žvakę.
Ekskursijos metu delegacija taip pat aplankė istoriniuose Tuskulėnų rimties parko rūmuose esantį muziejų – EKSPOZICIJĄ „TUSKULĖNŲ DVARO PASLAPTYS“, kuriame eksponuojami sovietų nusikaltimai Lietuvoje.
Lenkijos Tautos atminties instituto pirmininkas (IPN) dr. K. Nawrockis pasirašė svečių knygoje.
LGGRTC. Slaptai.lt nuotr.
Seimo valdybos narių nuomone, įtempta situacija Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre (LGGRTC) galėtų pasidomėti parlamentinę kontrolę vykdantys komitetai bei Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija.
„Kadangi parlamentinė kontrolę ir atsakomybę už šį centrą turi du komitetai: Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos (NSGK) ir Žmogaus teisių, be to, yra istorinės atminties komisija, tai siūlyčiau kol kas suteikti galimybę šiems komitetams, kurie ir yra tiesiogiai atsakingi už centrą, atlikti savo darbą. Žinau, kad kolegos domisi šia situacija ir gautus laiškus nagrinėja, ir neformalūs pokalbiai yra buvę. Jeigu situacija nesikeis, galime ir prie valdybos formato grįžti.
Bet atkreipiu dėmesį, kad parlamentiniame lygmenyje turime du komitetus, kurie kuruoja šį centrą, ir norėdami padaryti kaip geriau, neįsivelkime į varžybas, kas čia dar mėgins padėti. Kol kas palikime tiems komitetams, kuriems yra pavesta. Jeigu bus poreikis, valdyba gali darbo grupę sudaryti, be jokių problemų“, – trečiadienį Seimo valdybos posėdyje sakė Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen.
Taip ji atsakė į Seimo pirmininko pavaduotojo Andriaus Mazuronio pasiūlymą pasidomėti situacija Genocido centre, nes pakeitus Genocido centro vadovą situacija jame nesikeičia. Arūnas Bubnys. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Panašu, kad tik vadovą pakeitėme, bet situacija pačiame centre nepasikeitusi. Norėjau padiskutuoti, nes praeitą kartą, kai tokia situacija kilo, tai sudarėme darbo grupę situacijai centre nagrinėti ir aiškintis, kuri priėmė tam tikrus sprendimus. Kadangi matome, kad situacija nesikeičia, ar nereikėtų kažkaip atstatyti tos darbo grupės veiklos tam, kad iš tikro išsiaiškintume, kas ten vyksta, ar mes tik vadovą ten pakeitėme, ar situacija ten pasikeitė, ar nepasikeitė. Mano siūlymas yra grįžti į tą darbo grupę ir pasižiūrėti, kas ten darosi“, – Seimo valdybai pasiūlė A. Mazuronis.
Seimo pirmininko pavaduotojas Jonas Jarutis pridūrė, kad pasiūlys Seimo NSGK pasidomėti situacija Genocido centre.
„Valdantieji, darydami politinius sprendimus, patraukdami jiems neįtikusi vadovą, pastatė savo, bet situacija nepasikeitė. Mes su kolega A. Mazuroniu komiteto posėdyje kelsime klausimą, nes reikia analizės ir tyrimo. Jeigu nepadės kuruojantys komitetai, kreipsimės į Seimo valdybą“, – sakė J. Jarutis. Adas Jakubauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kaip skelbė žiniasklaida, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojų profsąjunga dėl atmosferos darbovietėje kreipėsi į Seimą, o viena darbuotojų dėl mobingo – į teismą, tuo metu centro vadovybė sako šį atvejį sieksianti išspręsti taikiai.
Kai kurių Genocido centro darbuotojų teigimu, pasikeitus vadovui kolektyvas vylėsi permainų, tačiau situacija nepagerėjo, mikroklimatas darbovietėje tapo dar labiau įtemptas.
LGGRTC vadovu pernai balandį paskirtas Arūnas Bubnys. Jis pakeitė Adą Jakubauską, kuris buvo atleistas daliai centro istorikų pareiškus, kad įstaigos vadovybė varžo darbuotojų laisvę ir politizuoja tyrimus. Situaciją centre tuomet aiškinosi Seimo darbo grupė.
Šiandien Maskvos teismas pradeda svarstyti Rusijos generalinės prokuratūros teikimą likviduoti istorinių tyrimų ir politinių represijų aukų įamžinimo organizaciją „Memorialas“. Ta proga Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras skelbia savo pareiškimą.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) nuomone, jei Rusijos valdžia sustabdys garsiausios Rusijos istorinių tyrimų organizacijos „Memorialas” veiklą, tai reikš, kad Rusijos valdžia nuo šiol draudžia bet kokius sąžiningus sovietinės praeities tyrimus.
Daugiau kaip tris dešimtmečius Rusijoje veikianti nevyriausybinė organizacija „Memorialas” buvo pagrindinė stalininių represijų tyrimo ir jų aukų įamžinimo Rusijoje organizacija ir ilgametė LGGRTC bendradarbė.
„Memorialo” surinktas neįkainojamas istorinis archyvas, jo pagalba tiriant sovietinį laikotarpį buvo ir yra labai svarbūs ne tik Lietuvai, bet ir daugumai sovietų okupaciją kentėjusių valstybių. Todėl „Memorialo” veiklos sustabdymas, šios organizacijos sunaikinimas būtų ne tik milžiniškas nuostolis Rusijai ir jos piliečiams, bet ir visai tarptautinei bendruomenei”, – sako LGGRTC gen. direktorius dr. Arūnas Bubnys, reikšdamas visapusišką palaikymą „Memorialui“.
LGGRTC primena, kad vienas iš „Memorialo“ įkūrėjų ir vadovų, politinis kalinys Sergejus Kovaliovas sovietmečiu padėdavo pergabenti į Vakarus žymiausią lietuvių pogrindinį leidinį „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“, už savo veiklą du kartus buvo nominuotas Nobelio Taikos premijai, o 2011 m. LR Seimo apdovanotas Laisvės premija.
Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
Nacionalinis susivienijimas vardan tos Lietuvos, kad su valstybe vėl nenutiktų kaip nutiko 1940-ųjų birželį, be dvejonių stato už rusiškais ordinais ir kitaip apdovanotą veikėją prieš savo partijos narį istoriką, sorošistų ir leftistų paskirtą Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktoriumi, – rašo garsus, niekados nepraleidžiantis progos išsakyti savo ironišką ar net sarkastišką požiūrį, Lietuvoje visiems iki skausmo pažįstamas žurnalistas. Įdomūs, nieko nepasakysi, pasamprotavimai (Rimvydas Valatka. Dingę lobiai. Delfi.lt).
Žinia, kertant mišką, lekia skiedros, todėl legendinis žurnalistas, kaip matyti, nejaučia didelių sąžinės priekaištų dėl to, kad daug nesivargindamas vieną iš Genocido centro istorijos herojų ėmė ir paprasčiausiai apdergė, pavadindamas jį Rusijos malonėmis apipiltuoju, kartu minėtame abzace apeliuodamas į mūsų gailestingumą ir teisingumo jausmą, jog neva Nacionalinis susivienijimas nesugebėjo deramai pasveikinti kitą, postą laimėjusį, sorošistų ir leftistų, jeigu nesupratote – čia ironija) Centro direktoriumi paskirtą savo partijos narį. Tačiau, kaip atrodo bent man, pašaliečiui, šįkart Nacionalinis susivienijimas pasielgė labai subtiliai, išmintingai ir diskretiškai, blogu žodžiu nepaminėjęs jo vardo, tačiau tylomis apėjęs savo partijos nario paskyrimo į svarbų postą sėkmės istoriją, drauge nematydamas jokio reikalo džiūgauti dėl Ado Jakubausko pašalinimo ir posto ir jam atitekusios šmeižto dozės. Tai yra išmintingas pasirinkimas net ir tokiu atveju, jeigu kažkam nesunkiai pavyktų įrodyti, kad Arūnas Bubnys yra kompetentingesnis istoriniuose tyrimuose, labiau simpatiškas vadovas nei Adas Jakubauskas, kai be įrodymų drauge žinome ir tai, jog pirmasis yra šviesiaplaukis mėlynų akių lietuvis, o antrasis – totorių tautybės, pastebimai tamsesnio gymio žmogus.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.
Tik prisiminę tai, kaip viskas prasidėjo, galima pabandyti suvokti – kuo visa tai baigėsi, koks rezultatas galiausiai užderėjo. Išties, čia prasimuša labai akivaizdi suinteresuotųjų pusių veiklos schema, todėl nereikės toli vykti, siekiant atsekti įvykių seką, jeigu tik patys nepanorėsime pasiklysti tarp detalių, pasislėpti antraeilių išsirutuliojusios istorijos įvykių fone. Kaip atrodo, ši iš pirmo žvilgsnio paini istorija yra neįtikėtinai lengvai išrišama, jeigu tik nesusigundysime sekti klaidinančių pamėklių pėdsakais ir neišbarstysime dėmesio dėl nieko.
Kaip visiems gerai žinoma, viskas prasidėjo nuo to, kad Lietuvos teismai net kelis kartus atmetė JAV gyvenančio ir Lietuvos pilietybę turinčio, žydų bendruomenės aktyvisto, tokio Granto Artthuro Gochino prašymą įpareigoti Genocido ir rezistencijos centrą išsižadėti savo anksčiau pateiktos pažymos konstatacijų, jog Jonas Noreika nedalyvavo masinėse žydų naikinimo operacijose vokiečių okupacijos laikais Antrojo pasaulinio karo metu. Kitą kartą minėtas pilietis kreipėsi į Lietuvos teismą prašydamas paneigti dar vieną, t. y. naują, parengtą išaiškėjus naujiems faktams, Cento išvadą, skelbiančią, kad Jonas Noreika aktyviai prisidėjo prie Lietuvos žydų gelbėjimo ir kad jis yra laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios. Ne pro šalį bus dar kartą priminti, kad kalbame apie taurią asmenybę, kurią naciai buvo įkalinę Štuthofo koncentracinės stovykloje, o savo ruožtu nužudė, nuteisė ir sušaudė po karo dėl antitarybinės veiklos jau kitas okupantas, t. y. sovietiniai rusų budeliai.
Ne dėl to, kad skaitytojas galėjo jau ir pamiršti, o vardan dėstymo loginio nuoseklumo priminsiu, kad nauja Centro pažyma apie Joną Noreiką buvo paruošta remiantis pasaulio teisuolio, jėzuitų kunigo liudijimais JAV teisme.
Kūju per Lietuvos istoriją. Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.
Aš žinau keletą istorijų, kai karo metais žydus gelbėję asmenys po karo buvo pasmerkti, nesulaukę žydų, galėjusių juos, t. y. savo gelbėtojus, išgelbėti, užtarimo. Bala jų nematė, daug šiurpesnis atvejis yra, kai būtent žydų tautybės asmenys išsityčioja iš pasaulio teisuolio statusą turinčio žmogaus žodžių, nusivalo kojas į tokį statusą. Jokiu būdu nemanau, kad pasaulio teisuolio vardo suteikimas yra tik pigi propagandinė akcija, tačiau širdį suspaudžia, matant kaip lengvai užmirštamas, išmetamas į šiukšlyną toks statusas pačių žydų rankomis, jeigu tik šitoks garbingas žmogaus įvertinimas gali pradėti trukdyti piktų pinklių pynimui. Taigi, dar prieš skelbiant kunigo, pasaulio teisuolio garbe pažymėto žmogaus liudijimus niekiniais, pagalvokite ir apie tai, kur tokia redukcija galiausiai nuveda.
Kaip matėme, tokiam G. Gochinui teko greitai įsitikinti, kad Lietuvos teismai saugo savo nepriklausomybę ir nėra linkę lengvai pasiduoti nei politinėms provokacijoms, nei grubiam šantažui. Kokias išvadas iš to padarė Lietuvos pseudopilietis G. Gochinas? Ogi G. Gochinas ėmė ir nusprendė (toliau cituoju pažodžiui), kad visų pirma Lietuvai negalima patikėti jos pačios istorijos ir, antra, Lietuvos istorijai tyrinėti reikia pritraukti užsieniečius.
Kokiais keliais tas pats G. Gochinas įgijo Lietuvos pilietybę, nežiūrint to, jog Lietuvos institucijos ne kartą buvo nurodžiusios, kad piliečio statusas pagal mūsų šalies įstatymus jam negali būti suteiktas. Nieko nesakykite, tai jau nelygstamo įdomumo klausimas!
Tas pats G. Gochinas, ilgai nekaukęs, padaro dar ir tokią išvadą, kad Genocido centras kuo greičiausiai turi būti uždarytas. Žinoma, nereikėtų kreipti dėmesio į tokių personažų kaip G. Gochinas nusipezėjimus, jeigu ne ta neduodanti ramybės aplinkybė, jog tolesni įvykiai pasisuko to paties G. Gochino nurodyta linkme. Taigi – kokio lygmens bestija yra tas pats G. Gochinas, pažadėjęs uždaryti Lietuvą?
Ar sakote, kad nereikėtų pasiduoti sąmokslo teorijos vilionėms, pernelyg sureikšminus nevalyvo žydelio pasapaliojimus? Tačiau iš tiesų aš čia nuo savęs nesiruošiu nieko pridėti, toliau siekdamas tik paryškinti Mingailės Jurkutės, kuri pati dalyvavo Genocido centro užpuolime ir matė įvykius iš vidaus, žodžius apie tai, kad būtent Daliaus Stanciko pastangomis paskelbti pasaulio teisuoliu laikomo jėzuito kunigo liudijimai apie J. Noreikos dalyvavimą gelbstint žydus, lėmė tai, kad prieš Centrą buvo pasiųsti baudžiamieji būriai. Kas be ko, M. Jurkutė yra unikalus talentas ir labai patogus šios temos plėtotei autorius, nes ji visados prasiplepa daugiau nei tikriausiai pati to norėtų (dabar jau paliksiu ramybėje mane sužavėjusią Mingailę Jurkutę, pastebėdamas, kad ir kitais atvejais ten, kur prasideda kažkokios nesąmonės, aplink visados taip pat sukasi kažkokios jurkutės, tarsi jurkutė būtų lengvai užsakovo pirštų spragtelėjimu pasidauginantis padaras).
Slaptieji agentai
Kas yr tie baudžiamieji būriai, pasiųsti prieš Genocido centrą, kaip jie susiformavo. Labai akivaizdu tik tai, kad tokie skirtingo formato baudžiamieji būriai į būtį buvo pašaukti ir vedami priekin Alvydo Nikžentaičio. Tačiau tokiais likimo pašauktais Centro baudėjais tapo ir užpuolime pasižymėjo ta pati M. Jurkutė, o taip pat dabar jau naujai išrinktas Centro direktorius A. Bubnys. Ar jie yra autofagai? Kad ir kaip ten būtų, mums visiems akivaizdu, kad svarbiausias dalykas šioje bjaurioje istorijoje yra ne A. Jakubausko pavardė, net ne vieno žmogaus, neišdavusio principų, likimas, o rūpestis dėl to, jog šiuo atveju galimai pralaimėjo visa Lietuva, pasidavusi nešvankiam spaudimui. Todėl patikėti tyra A. Bubnio sąžine yra labai sunku!
Kita vertus, dėl to, kad neperskubėtume atsižegnodami nuo A.Bubnio, būtina pastebėti, kad vienaip ar kitaip iniciavę Genocido centro užpuolimą entuziastai vis dar nerimauja – ar, pakeitus direktorių, vien dėl to pavyks pakreipti Centro veiklą kita, jų žodžiais tariant, rezultatyvesne, tačiau, kaip atrodo bent man, stipriai prasilenkiančia su Lietuvos interesais kryptimi? Štai Viktorija Čmilytė-Nielsen sako, kad dabar svarbiausias dalykas yra pertvarkyti Centro struktūrą, visų pirmą įsteigiant stebėtojų iš pašalės Tarybą. Kaip nesunku pastebėti, čia beveik pažodžiui yra pakartojamas dar anksčiau išsakytas G. Gochino raginimas. Tačiau jeigu vis tik mėlynakis lietuvis A. Bubnys sugebėtų atsispirti tokiems piktavališkiems užmanymams, pilietinė visuomenė tarsi ir turėtų teisę pro pirštus pasižiūrėti į buvusius karjeristinius žaidimus, pagal kulkosvaidžio principą rašant skundus, tačiau aš pats didelių vilčių dėl to nedėčiau. Užsiangažavimas karjeros idėjai šiame poste pareikalaus sugebėjimo būti minkštai minkomu moliu, lengvai pastumdomu pašlemėku.
Taigi – kokio lygmens bestija yra tas pats G. Gochinas? Ar jis yra Rusijos specialiųjų tarnybų emisaras, priskirtas prie Lietuvos, ar žydų bendruomenės pasaulyje ir Lietuvoje teisėtas atstovas, įgaliotinis, pasiuntinys?..
Arūnas Bubnys. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimas ketvirtadienį slaptu balsavimu paskyrė istoriką dr. Arūną Bubnį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generaliniu direktoriumi. Už šią Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen pasiūlytą kandidatūrą preliminariais duomenimis balsavo 76 parlamentarai, o 34 – prieš, du biuleteniai buvo sugadinti.
Vienas aktyviausių buvusio Centro direktoriaus Ado Jakubausko kritikų, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys Arvydas Anušauskas diskusijoje prieš balsavimą dėl naujojo LGGRTC vadovo paskyrimo teigė, kad kandidatas turi didelę mokslinio darbo patirtį atliekant istorinius tyrimus. Tuo metu opozicija kritikavo A. Bubnį dėl to, kad jis buvo vienas iš 17 Centro darbuotojų, kurie kreipėsi į Seimą dėl LGGRTC susidariusių problemų.
„Yra didžiulis skirtumas su buvusiu direktoriumi, nes (A. Bubnys – ELTA) yra istorikas profesionalas, kuris žino, ką daro, pats asmeniškai tyrė tas temas, ir niekada pats asmeniškai nesikabino į valdiškas kėdes, o tiesiog dirbdavo savo darbą“,– kandidatą palaikė A. Anušauskas.
Tuo metu Lietuvos valstiečių ir žaliųjų (LVŽS) frakcijos narys Robertas Šarknickas tvirtino, kad A. Bubnys buvo vienas iš 17 darbuotojų, neva siekusių nuversti buvusį Genocido centro vadovą. Būtent dėl šios priežasties „valstietis“ teigė nepalaikysiąs šio kandidato.
„Aš nesu asmeniškai prieš šitą žmogų, bet aš esu prieš neteisingą metodą. Galėjote pasirinkti neutralų žmogų, nebūtinai iš tų pasirašiusių ar nepasirašiusių, tai būtų viskas skaidru, tvarkinga ir niekas tam neprieštarautų“,– sakė R. Šarknickas.
Darbo partijos frakcijos narys Mindaugas Puidokas kritikavo A. Bubnį ir dėl vadybinių kompetencijų. „Darbiečio“ neįtikino kandidato siūlymai, kaip jis bandys išspręsti Centre susiklosčiusią konfliktinę situaciją.
„Šio kandidato dalykinės ir vadybinės savybės taip pat kelia daug klausimų. Nėra jokio aiškumo, kokia kryptimi bus nukreipta Centro veikla. Svarbiausia, lieka neaišku, ar kandidatas tęs A. Jakubausko pradėtas reformas“,– sakė M. Puidokas.
Tačiau konservatorius A. Anušauskas tvirtino priešingai ir teigė neabejojantis A. Bubnio vadybinėmis kompetencijomis, kurias pagrindžia jo atliktas darbas vadovaujant Lietuvos ypatingajam archyvui.
„Tas kolektyvas, jam vadovaujant, ant savo rankų, fiziškai, tie šeši žmonės išnešė visą KGB archyvą iš tų supelijusių rūsių ir sukūrė normalias saugojimo sąlygas, atrinko, sutvarkė ir perdavė dabar egzistuojančiam Ypatingajam archyvui“,– sakė A. Anušauskas.
Kandidato mokslines kompetencijas gyrė ir Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė, tvirtinusi, kad A. Bubnio mokslinė patirtis leis jam tinkamai atlikti LGGRTC vadovo pareigas.
„Ypač vertinu A. Bubnio mokslinį darbą. 30 savo gyvenimo metų jis paskyrė būtent mūsų valstybės sudėtingų kovų dėl laisvės ir nepriklausomybės, okupacijų brutalumo, tautos Genocido, trėmimų tyrimams, bet svarbiausia, kad šis žmogus neabejingas savo istorijai“, – sakė konservatorė P. Kuzmickienė.
Pats A. Bubnys praėjusią savaitę prisistatydamas Seimo nariams, atmetė kritiką, kad jis neva tyčia siekė „nuversti“ buvusį LGGRTC generalinį direktorių A. Jakubauską, taip siekdamas pats užimti šias pareigas. A. Bubnio teigimu, kreipiantis į Seimą dėl A. Jakubausko, jis su 16 kitų kolegų tiesiog siekė pateikti kritiką, tačiau nenorėjo būtinai atstatydinti buvusį vadovą iš pareigų.
„Mūsų, 17 istorikų, rašte mes kritikavome veiksmus, tačiau nereikalavome, kad būtų pašalintas Centro vadovas“, – iš Seimo tribūnos praėjusį ketvirtadienį kalbėjo dr. A. Bubnys, atmesdamas idėją, kad siekė organizuoti perversmą.
„Aš nesutikčiau su tokiu įvardinimu kaip perversmas, nes tuose mūsų 17 istorikų raštuose, kuriais kreipėmės į Seimą, mes kritikavom buvusio generalinio direktoriaus veiksmus, tačiau mes niekur nereikalavome, kad Centro generalinis direktorius būtų pašalintas iš pareigų“, – teigė A. Bubnys, pridurdamas, kad nors dauguma Centro darbuotojų palaikė buvusį vadovą A. Jakubauską, jų palaikymas nebuvo nukreiptas prieš patį A. Bubnį.
Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, teikdama parlamentui A. Bubnio kandidatūrą, tvirtino, kad šis istorikas turi tvirtą paramą tiek mokslininkų bendruomenėje, tiek pačiame Genocido centre.
„Ši kandidatūra turi tvirtą atramą ne tik istorikų bendruomenėje, bet ir pačiame LGGRTC. A. Bubnys yra užsitarnavęs pasitikėjimą, kuris, tikiu, leis jam užtikrinti sklandų darbą bei nešališkumo ir skaidrumo standartus Genocido centre, atkurti visuomenės pasitikėjimą šia institucija“,– tuomet kalbėjo V. Čmilytė-Nielsen.
Anksčiau Genocido tyrimo centro vadovo pareigas ėjusį A.Jakubauską Seimas po slapto balsavimo atleido balandžio 1 dieną. A. Jakubauskas iš pareigų buvo atleistas po kelis mėnesius užsitęsusios krizės Centro viduje, kai LGGRTC darbuotojai pareiškė nepasitenkinimą jo vadovavimu. Tai, kad jis nesusitvarko su einamomis pareigomis, konstatavo ir Seimo valdybos sudaryta parlamentarų darbo grupė.
Įtampas centre taip pat pakurstė tai, kad A. Jakubauskas atleido istorikę Mingailę Jurkutę, kuri LGGRTC vadovybei negailėjo aštrios kritikos. Pasak A. Jakubausko, M. Jurkutė buvo atleista ne už pareikštą kritiką Centrui, o už neteisingos informacijos sklaidą.
Tuo metu A. Bubnys Eltai yra sakęs, kad tapęs Genocido tyrimų centro direktoriumi jis M. Jurkutę kviestų grįžti į darbą LGGRTC.
Kaip skelbiama LGGRTC puslapyje, svarbiausios A. Bubnio mokslinio darbo kryptys yra lietuvių antinacinė rezistencija 1941–1944 m., lenkų pogrindis Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais, holokaustas Lietuvoje.
Pagal įstatymą LGGRTC direktorių skiria ir atleidžia Seimas.
Arūnas Bubnys. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Opozicijos lyderis Saulius Skvernelis abejoja kandidato į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovus dr. Arūno Bubnio galimybėmis eiti šias pareigas.
Ekspremjero teigimu, nors kandidatas turi tinkamų mokslinių kompetencijų, jo dalyvavimas procese, kai buvo atleistas buvęs Centro direktorius Adas Jakubauskas, neleis A. Bubniui užsitikrinti visų konfliktavusių centro darbuotojų palaikymo.
„Manau, kad tai yra mokslininkas, istorikas, dėl kurio kompetencijų abejonių niekam nekyla. Bet yra vienas toks niuansas: žmogus, kuris dalyvavo pačiam procese, šitam konflikte, aš nemanau, kad jis bus vienijanti figūra ir tapęs naujuoju vadovu susidoros su tais iššūkiais, kurie yra keliami būtent šioje sudėtingoje situacijoje“, – tvirtino S. Skvernelis, pažymėdamas, kad Seimo pirmininkei reikėjo pasiūlyti kandidatą, kuris galėtų sulaukti tiek buvusio vadovo A. Jakubausko rėmėjų, tiek jo kritikų paramos.
„Protingiausias sprendimas būtų, jeigu būtų pasiūlytas žmogus, kuris turėtų abiejų nesutariančių pusių pasitikėjimą“,- kalbėjo opozicijos lyderis.
Visgi Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen viliasi, kad jos siūlomas kandidatas bus patvirtintas, kadangi pati Seimo pirmininkė teigia, jog kritikos A. Bubnio atžvilgiu ji negirdėjo.
„Didelių prieštaravimų ar kritikos šiam kandidatui aš negirdėjau net ir iš opozicinių frakcijų“,- tvirtino V. Čmilytė-Nielsen.
ELTA primena, kad Seimas ketvirtadienį slaptu balsavimu spręs, ar skirti istoriką dr. A. Bubnį LGGRTC direktoriumi.
Seimo pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen, teikdama A. Bubnio kandidatūrą, tvirtino, kad šis istorikas turi tvirtą paramą tiek mokslininkų bendruomenėje, tiek pačiame Genocido centre.
Anksčiau Genocido tyrimo centro vadovo pareigas ėjusį A.Jakubauską Seimas po slapto balsavimo atleido balandžio 1 dieną. A. Jakubauskas iš pareigų buvo atleistas po kelis mėnesius užsitęsusios krizės centro viduje, kai LGGRTC darbuotojai pareiškė nepasitenkinimą jo vadovavimu. Tai, kad jis nesusitvarko su einamomis pareigomis, konstatavo ir Seimo valdybos sudaryta parlamentarų darbo grupė.
Įtampas centre taip pat pakurstė tai, kad A. Jakubauskas atleido istorikę Mingailę Jurkutę, kuri LGGRTC vadovybei negailėjo aštrios kritikos. Pasak A. Jakubausko, M. Jurkutė buvo atleista ne už pareikštą kritiką centrui, tačiau už neteisingos informacijos sklaidą.
Tuo metu A. Bubnys Eltai teigė, kad tapęs Genocido tyrimo centro direktoriumi į darbą LGGRTC kviestų grįžti buvusio centro direktoriaus sprendimu atleistą istorikę M. Jurkutę.
Kaip skelbiama LGGRTC puslapyje, svarbiausios A. Bubnio mokslinio darbo kryptys yra lietuvių antinacinė rezistencija 1941–1944 m., lenkų pogrindis Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais, holokaustas Lietuvoje.
Pagal įstatymą LGGRTC direktorių skiria ir atleidžia Seimas.
Istorikas Arūnas Bubnys atsako į Seimo narių klausimus. Jis – kairėje, viršuje. Slaptai.lt nuotr.
Šiuo metu vyksta baigiamasis etapas, prasidėjęs Arūno Bubnio, dabartinio LGGRTC Tyrimų departamento direktoriaus, vadovaujamos 17 darbuotojų grupės skundu LR Seimui dėl LGGRTC generalinio direktoriaus Ado Jakubausko netinkamo vadovavimo.
Seimui pašalinus A. Jakubauską, į LGGRTC generalinio direktoriaus postą buvo pasiūlytas pats A. Bubnys.
Š. m. balandžio 19 d. įvyko Seimo Laisvės kovų ir valstybes atminties komisijos posėdis (nuotolinis), kuriame buvo svarstomas A. Bubnio kandidatūros tinkamumas užimti Centro generalinio direktoriaus postą.
Svarstymo metu buvo paminėta mano, kaip buvusio Lietuvos Archyvų departamento direktoriaus, pavardė.
Prof. E. Jovaiša tarp kitų klausimų A. Bubniui pakartotinai uždavė Seimo posėdyje neatsakytą R. Žemaitaičio klausimą, ar A. Bubnys 1998 m. buvo atleistas ar pats atsistatydino is Lietuvos Ypatingojo archyvo direktoriaus pareigų?
A.Bubnys į šį klausimą atsakė trumpai, bet dviprasmiškai, leisdamas suprasti, kad dėl nesutarimų su manimi, nes aš vis tiek būčiau jį atleidęs iš Lietuvos Ypatingojo archyvo diretoriaus pareigų. Prieš tai, pristatomajame nenuotoliniame Seimo posėdyje, atsakydamas į minėtą R. Žemaitaičio klausimą, be kita ko, pasakė:
“Galų gale aš nebuvau atleistas, aš formaliai nebuvau atleistas, aš pats išėjau savo noru, tiesiog grįžau dirbti į Lietuvos istorijos institutą. Savo noru. Nors, aišku, jau buvo sudarytos tokios sąlygos, kad normalaus darbo nebuvo galima dirbti.”
Vos ne auka. Kaip buvo iš tikrųjų? Nesutarimų buvo. Skyrėsi mano ir A. Bubnio požiūriai darbo organizavimo klausimais, reiklumu visiems darbuotojams, jų darbo kokybei.
Taip jau atsitiko, jog, faktiškai, visas Ypatingojo archyvo tvarkymo darbas, net ūkinis aprūpinimas susikoncentravo mano rankose. Aš pas direktorių A. Bubnį, būdamas jo pavaduotoju, ateidavau su konkrečiais darbo organizavimo pasiūlymais. Būdavo visaip: A. Bubnys būdavo ir patenkintas ir ne, bet dėl daugumos klausimų susitarti pavykdavo.
Tačiau, mano nuomone, vienas labai svarbus klausimas, susijęs su darbuotojų darbo vertinimu, įstrigo nepajudinamai. Archyvo darbuotojams buvo mokamos premijos, menkos, bet visgi mokamos. Tačiau nebuvo jokio premijų mokėjimo reglamentavimo, nebuvo jokios sąsajos su darbuotojo darbo indėliu, su jo atsidavimu darbui. Kaip nebuvo jokių darbo vertinimo kriterijų, apskritai. Visa tai buvo A. Bubnio rankose. Ir man jo šiuo klausimu paveikti nepavyko. As daug kartu siūliau A. Bubniui pasinaudoti kitų Lietuvos archyvų darbo vertinimo patirtimi, bet buvau neišgirstas. Atvirai sakant, man neretai buvo gėda žiūrėti darbuotojams i akis.
Dėl A. Bubnio atleidimo ar atsistatydinimo.
A. Bubnys kalbėjo tiesą, sakydamas, jog atsistatydino pats, nelaukdamas atleidimo iš darbo. Bet klausiusieji jo paaiškinimų Seimo nariai ir
kiti galėjo susidaryti įspūdį, jog jis turėjo būti atleistas dėl, kaip minėjau, nesutarimų su manimi, tuo metu jau Lietuvos archyvų departamento direktoriumi, galima pagalvoti, kerštaujančiu už tuos nesutarimus.
Ne visai taip. A. Bubnys turėjo dvi drausmines nuobaudas.
Viena nuobauda – griežtas papeikimas buvo už Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Del Ypatingos reikšmės archyvinių dokumentų, esančių LR Vidaus reikalų ministerijoje, saugojimo sutvarkymo” neivykdymą. Kita nuobauda buvo susijusi su Lietuvos Ypatingojo archyvo patalpų apsaugos netinkamu organizavimu. Tokios nuobaudos vienasmeniškai, nepasitarus su kolegomis, neskiriamos, ypač, kai susirūpinimą išreiškė Vyriausybė.
Turėdamas šias dvi nuobaudas, A.Bubnys, matyt, nuogąstavo, jog Departamento direktorius gali ji atleisti iš užimamų pareigų. Galbūt, todėl jis ir jo vienminčiai, siekdami užbėgti tokiam įvykiui už akių, suorganizavo Departamento direktoriaus diskreditavimo kampaniją visuomenės akyse. Beveik du mėnesius tęsėsi ši arši kampanija: trys Lietuvos dienraščiai – Respublika, Lietuvos rytas, Kauno diena, radijas, televizija vos ne kiekvieną dieną skelbė A. Bubnio ir kitų “aktyvistų” interviu, komentarus, sukeliančius įtarimus man nebūtais dalykais. Buvo net kreipimaisi į Seimą, Lietuvos prokuratūrą.
Vieno skundo Prokuratūrai vien pavadinimo užtenka suprasti autoriaus intencijai: „Dėl Antano Šoliūno nusavintų ir paslėptų ypatingos reikšmės dokumentų bylų”.
Mat 1998 m. pabaigoje, man jau būnant Departamento direktoriumi, atsitiktinumo dėka į mano rankas iš nepažįstamų žmonių pateko kelios
bylos, kurios, kaip paaiškėjo vėliau, buvo kažkada paimtos iš KGB archyvo. Gavęs tas bylas, atnešiau jas į Lietuvos Ypatingąjį archyvą.
Kadangi buvo vakaras, darbuotojų jau nebuvo, padėjau jas į seifą savo buvusiame kabinete priešais direktoriaus A. Bubnio kabinetą. Tai buvo
KGB agentų bylos, apie kurias Lietuvoje dar nebuvo žinoma.
Seifas. Slaptai.lt nuotr.
Tos istorijos ir bylų paslaptyje nuo archyvų darbuotojų aš nelaikiau: apie tas bylas žinojo ne vienas žmogus, tame tarpe ir A. Bubnys.
Bet kai prieš mane buvo pradėta minėta diskreditavimo kampanija, jos dalyviams užteko “išradingumo” paskelbti, jog aš tas bylas pasisavinau ir paslėpiau.
Šioje istorijoje Prokuratūra tik skėstelėjo rankomis.
Juokingiausia, kad, nežiūrint visko, aš visai nesiruošiau atleisti A. Bubnio iš užimamų pareigų.
Minėtame Seimo komisijos posėdyje paskutinė, uždavinėjusi klausimus A. Bubniui, buvo Seimo narė Laima Andrikienė. Ar ištversite, Arūnai, – paklausė ji. Geras klausimas.
Seimo pirmininkė, Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Gitanos Markovičienės (ELTA) nuotr.
Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen įregistravo Seimo nutarimo projektą, kuriuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovu siūlo skirti istoriką dr. Arūną Bubnį. Jis šiuo metu dirba LGGRTC ir užima Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktoriaus pareigas.
Komentuodama savo sprendimą, V. Čmilytė-Nielsen pažymėjo tikinti, kad, Seimui pritarus, A. Bubnys turėtų suvienyti krizę kelis pastaruosius mėnesius patiriančio Genocido tyrimo centro darbuotojus.
„Siekiau, kad naujasis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovas turėtų stiprų palaikymą tiek pačiame centre, tiek istorikų bendruomenėje. Dr. Arūnas Bubnys tikrai atitinka šiuos reikalavimus ir puikiai išmano Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro veiklą. Po išsamių konsultacijų Seime, manau, kad jis galės suvienyti centro darbuotojus, užtikrinti centro tyrimų nešališkumą ir tinkamai eiti centro direktoriaus pareigas“, – išplatintame pranešime teigė parlamento vadovė. Adas Jakubauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Anksčiau Genocido tyrimo centro vadovo pareigas ėjusį Adą Jakubauską Seimas po slapto balsavimo atleido balandžio 1 dieną. A. Jakubauskas iš pareigų buvo atleistas po kelis mėnesius užsitęsusios krizės centro viduje, kai LGGRTC darbuotojai pareiškė nepasitenkinimą jo vadovavimu. Tai, kad jis nesusitvarko su einamomis pareigomis, konstatavo ir Seimo valdybos sudaryta parlamentarų darbo grupė.
Įtampas centre taip pat pakurstė tai, kad A. Jakubauskas atleido istorikę Mingailę Jurkutę, kuri LGGRTC vadovybei negailėjo aštrios kritikos. Pasak A. Jakubausko, M. Jurkutė buvo atleista ne už pareikštą kritiką centrui, tačiau už neteisingos informacijos sklaidą.
A. Bubnys siektų į centrą grąžinti M. Jurkutę
ELTA antradienį skelbė išsiaiškinusi, kas yra pirmininkės kandidatas į Genocido tyrimo centro direktorius. Nuo 2009 m. vienam iš Genocido tyrimo centro departamentų vadovaujantis istorikas A. Bubnys naujienų agentūrai ELTA sakė, kad jei parlamento pirmininkė Seimui pateiktų jo kandidatūrą, o šis jai pritartų, pati pirmoji užduotis, kurios jis imtųsi, būtų susiskaldžiusio centro kolektyvo stabilizavimas. A. Bubnys taip pat neatmeta galimybės, kad tapęs generaliniu LGGRTC vadovu į darbą kviestų grįžti buvusio centro direktoriaus A. Jakubausko sprendimu atleistą istorikę M. Jurkutę. Istorikas Arūnas Bubnys
„Jeigu tapčiau direktoriumi, tai aš tikrai siūlysiu jai grįžti į centrą. O į kokias pareigas, sunku dar kalbėti. Bet aš norėčiau, kad ji grįžtų į centrą, nes ją laikau rimta kvalifikuota istorike, kuri gali duoti naudos“, – Eltai teigė jis ir pažymėjo, kad būtent šios istorikės atleidimas paaštrino LGGRTC jau kuris laikas brendusį konfliktą.
„Konflikto pradžia galima laikyti pirmąjį įspėjimą daktarei Mingailei Jurkutei už vadovybės veiksmų kritiką. Aš galvoju, kad jei būtų buvusi gera valia iš vadovo pusės, ypač kai jis yra galios pozicijoje, tai, manau, tą nesutarimą buvo galima sureguliuoti susėdus prie stalo. Tačiau vietoje to situacija buvo dar labiau užaštrinta – ji buvo atleista iš darbo, o konfliktas dar labiau įsiliepsnojo“, – teigė istorikas. Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt foto
Kaip skelbiama LGGRTC puslapyje, svarbiausios A. Bubnio mokslinio darbo kryptys yra lietuvių antinacinė rezistencija 1941–1944 m., lenkų pogrindis Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais, holokaustas Lietuvoje. 1994 m. jis apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Antinacinė lietuvių rezistencija 1941–1944 m.“ 1998 m. išleido monografiją „Vokiečių okupuota Lietuva (1941–1944)“, o 2003 m. – monografiją anglų kalba apie lietuvių antinacinį pasipriešinimą „Nazi Resistance Movement in Lithuania 1941–1944“. Nagrinėjamomis temomis paskelbė keliolika mokslinių straipsnių Lietuvos ir užsienio šalių (Lenkijos, Vokietijos) leidiniuose.
Gordijaus mazgas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Istorikas Arūnas Bubnys patvirtino sutikęs kandidatuoti į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovo pareigas. Nuo 2009 m. vienam iš Genocido tyrimo centro departamentų vadovaujantis istorikas sako, kad, jei parlamento pirmininkė Seimui pateiktų jo kandidatūrą, o šis jai pritartų, pati pirmoji užduotis, kurios jis imtųsi, būtų susiskaldžiusio centro kolektyvo stabilizavimas.
A. Bubnys taip pat neatmeta galimybės, kad tapęs generaliniu LGGRTC vadovu į darbą kviestų grįžti buvusio centro direktoriaus Ado Jakubausko sprendimu atleistą istorikę Mingailę Jurkutę.
Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen antradienį pranešė turinti kandidatą, kuris galėtų užimti LGGRTC vadovo postą. Nors parlamento vadovė neatskleidė pretendento užimti Genocido tyrimo centro vadovo kėdę pavardės, Eltos šaltinių teigimu, V. Čmilytė-Nielsen į šias pareigas ketina siūlyti LGGRTC dirbantį istoriką A. Bubnį.
„Nors ir nenorėjau prisipažinti, kol Seimo pirmininkė oficialiai neįvardins mano kandidatūros, bet jei jau taip išplaukė informacija, tai galiu patvirtinti, kad buvo su manimi kalbėta. Kai kurie Seimo nariai kalbėjo su manimi, ir aš sutikau kandidatuoti į centro generalinius direktorius“, – Eltai sakė A. Bubnys.
Pasak istoriko, jei visgi jam tektų eiti pareigas, iš kurių prieš kelias savaites Seimo sprendimu buvo atleistas A. Jakubauskas, pirmiausia jis imtųsi vienyti susiskaldžiusį centro kolektyvą.
„Jei tapčiau centro generaliniu direktoriumi, tai mano pirmoji užduotis ir būtų stabilizuoti situaciją centre, sutaikyti susiskaldžiusį kolektyvą ir padaryti taip, kad centras pradėtų normaliai funkcionuoti, kaip vientisas, vieningas kolektyvas. Tokie būtų mano pirmieji žingsniai“, – sakė A. Bubnys, neslėpdamas, kad, jo požiūriu, vidinė įtampa LGGRTC pastaraisiais mėnesiais itin išaugo.
Istorikas Arūnas Bubnys
„Mano akimis žiūrint, yra didelė įtampa. Kaip ten bebūtų, nemaža dalis centro darbuotojų palaikė buvusį direktorių Adą Jakubauską. Yra tam tikras susiskaldymas ir reikės jį kažkaip įveikti“, – sakė jis. Adas Jakubauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kaip vieną iš atsiradusios įtampos priežasčių A. Bubnys įvardino daug kritikos susilaukusį A. Jakubausko sprendimą atleisti istorikę M. Jurkutę, kuri LGGRTC vadovybei negailėjo aštrios kritikos. Kaip ne kartą yra teigęs direktoriaus posto netekęs A. Jakubauskas, M. Jurkutė buvo atleista ne už pareikštą kritiką centrui, tačiau už neteisingos informacijos sklaidą.
Tačiau galimas kandidatas į centro generalinius direktorius A. Bubnys mano kitaip ir neatmeta, kad, jam pradėjus eiti pareigas, istorikė būtų pakviesta vėl dirbti LGGRTC.
„Jeigu tapčiau direktoriumi, tai aš tikrai siūlysiu jai grįžti į centrą. O į kokias pareigas, sunku dar kalbėti. Bet aš norėčiau, kad ji grįžtų į centrą, nes ją laikau rimta kvalifikuota istorike, kuri gali duoti naudos“, – teigė jis ir pažymėjo, kad būtent šios istorikės atleidimas paaštrino LGGRTC jau kuris laikas brendusį konfliktą. Apginkime LGGRTC direktorių Adą Jakubauską. A.Jakubauską palaikantys mitinguotojai prie Seimo. Slaptai.lt nuotr.
„Konflikto pradžia galima laikyti pirmąjį įspėjimą daktarei Mingailei Jurkutei už vadovybės veiksmų kritiką. Aš galvoju, kad, jei būtų buvusi gera valia iš vadovo pusės, ypač kai jis yra galios pozicijoje, tai, manau, tą nesutarimą buvo galima sureguliuoti susėdus prie stalo. Tačiau vietoje to situacija buvo dar labiau užaštrinta – ji buvo atleista iš darbo, o konfliktas dar labiau įsiliepsnojo“, – teigė istorikas.
Galiausiai A. Bubnys pripažino, kad ažiotažas, kurį sukėlė viešai aptarinėjama situacija LGGRTC, nemažai susijusi su visuomenėje esamu susiskaldymu kai kuriais kolektyvinės atminties klausimais. Pasak istoriko, jei visgi jis būtų paskirtas naujuoju Genocido tyrimo centro vadovu, dėtų pastangas įsiklausyti į abi nesutariančias puses.
„Mūsų visuomenė kai kuriais klausimais susiskaldžiusi ir poliarizuota ir prieštaravimų esama didžiulių. Ir klausimai dėl Generolo Vėtros, ir Jono Noreikos, ir dėl Škirpos gatvės keitimo istorijos… Visos istorijos liks aktualios kurį laiką. Bet man, kaip istorikui ir kaip galbūt įstaigos vadovui ateityje, svarbiausia yra, kad būtų laisva diskusija, kad visi galėtų išsakyti savo nuomones ir argumentus ir tik tada daryti išvadas, nedaryti spaudimo nei vienai, nei kitai pusei“, – apibendrino galimas kandidatas į LGGRTC vadovus.
Anksčiau Genocido tyrimo centro vadovo pareigas ėjusį A. Jakubauską Seimas po slapto balsavimo atleido balandžio 1 dieną. A. Jakubauskas iš pareigų buvo atleistas po kelis mėnesius užsitęsusios krizės centro viduje, kai LGGRTC darbuotojai pareiškė nepasitenkinimą jo vadovavimu. Tai, kad jis nesusitvarko su einamomis pareigomis, konstatavo ir Seimo valdybos sudaryta parlamentarų darbo grupė.
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
Įtampas centre taip pat pakurstė tai, kad A. Jakubauskas atleido istorikę M. Jurkutę, kuri LGGRTC vadovybei negailėjo aštrios kritikos. Pasak A. Jakubausko, M. Jurkutė buvo atleista ne už pareikštą kritiką centrui, tačiau už neteisingos informacijos sklaidą.
Atleidus A. Jakubauską, LGGRTC laikinai vadovauti paskirtas generalinio direktoriaus pavaduotojas Vytas Lukšys.
Kaip skelbiama LGGRTC puslapyje, svarbiausios A. Bubnio mokslinio darbo kryptys yra lietuvių antinacinė rezistencija 1941–1944 m., lenkų pogrindis Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais, holokaustas Lietuvoje. 1994 m. jis apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Antinacinė lietuvių rezistencija 1941–1944 m.“ 1998 m. išleido monografiją „Vokiečių okupuota Lietuva (1941–1944)“, o 2003 m. – monografiją anglų kalba apie lietuvių antinacinį pasipriešinimą „Nazi Resistance Movement in Lithuania 1941–1944“. Nagrinėjamomis temomis paskelbė keliolika mokslinių straipsnių Lietuvos ir užsienio šalių (Lenkijos, Vokietijos) leidiniuose.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras: aktorius D. Banionis ir dirigentas S. Sondeckis buvo KGB agentai. Vladimiro Gulevičiaus (ELTA) nuotr.
Aktorius Donatas Banionis ir dirigentas Saulius Sondeckis sovietų okupacijos metais buvo užverbuoti dirbti KGB agentais ir teikė žinias apie Amerikos lietuvius. Tai paskelbė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Paskelbta, kad agento „Broniaus“ slapyvardį gavęs D. Banionis buvo užverbuotas 1970 metais ir jame buvo iki 1974 m., o „Saliuto“ slapyvardžiu į agentūrinį tinklą 1962 m. užverbuotas S. Sondeckis jame buvo 20 metų – iki 1982-ųjų.
Abu jie yra mirę, abu buvo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai.
Apie šių žinomų Lietuvos kultūros veikėjų bendradarbiavimą su KGB sužinota iš agentų asmens bylų registracijos žurnalo, sakė šeštadienį LRT radijo laidoje „Lietuvos diena“ kalbintas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius Arūnas Bubnys.
„Yra išlikęs toks žurnalas buvusiame KGB archyve, Lietuvos ypatingajame archyve. Tas žurnalas pradėtas pildyti 1987 metais – tai yra, jau prieš pat Sovietų Sąjungos žlugimą, prieš Sąjūdžio atsiradimą. Tame žurnale iš viso yra 200 lapų ir yra registruota 1670 KGB agentų“, – sakė A. Bubnys.
Tačiau jis negalėjo paaiškinti žurnalo atsiradimo, jo sudarymo principų ir to, kodėl vieni žmonės buvo įtraukti į tą žurnalą, o kiti nebuvo. Pasak A. Bubnio, galima kelti tik hipotezes.
Anot jo, šiame žurnale yra nemažai žymių asmenų – kultūros, meno, mokslo darbuotojų iš įvairių laikotarpių. KGB požiūriu, jų veikla galbūt buvo reikšminga, turėjo svarbią reikšmę pačiai KGB operatyvinei ir agentūrinei veiklai.
„Kaip bebūtų keista, šis žurnalas išliko, nebuvo išgabentas iš Lietuvos. Kiti, svarbesni dalykai, kaip agentų asmens ir darbo bylos praktiškai visos buvo sunaikintos pačios KGB iki 1990-1991 metų. Pirmosios buvo sunaikintos vadinamosios archyvinės agentų bylos – tai yra agentai, kurie, vaizdžiai tariant, buvo išleisti „į pensiją“ dėl garbingo amžiaus ir buvo neveikiantys. O tie, kurie dar tuomet veikė, – jų buvo, rodos, apie 8 tūkstančius visoje Lietuvoje, – jų asmens ir darbo bylos buvo išvežtos į Rusijos KGB archyvus. Tad tokių tikrų agentų asmens ir darbo bylų buvusiame KGB archyve liko tik keliolika iš dešimčių tūkstančių, susikaupusių per visą KGB veiklos laikotarpį Lietuvoje“, – LRT Radijui pasakojo A. Bubnys, negalėjęs atsakyti, kodėl šis žurnalas nebuvo išvežtas ir nebuvo sunaikintas.
Kuo pasireiškę D. Banionio ir S. Sondeckio bendradarbiavimas su KGB, Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento vadovas taip pat negalėjo atsakyti, nes, pasak jo, tai nėra jo darbo sfera. Jis teigė pats dirbąs organizacinį darbą, organizuojąs centro mokslinių tyrimų departamento veiklą, o KGB veiklą tiria kiti centro darbuotojai. Jis pažymėjo apie tai galįs kalbėti tik bendrais bruožais.
Istorikas Arūnas Bubnys
A.Bubnio žiniomis, D. Banionis ir S. Sondeckis nebuvo prisipažinę apie bendradarbiavimą su KGB. Tai, ko gero, dėl to jie ir yra paskelbti, viešinamos jų pavardės.
„Paprastai tie žmonės, kurie pagal savo darbo pobūdį galėdavo keliauti į užsienį, – mokslininkai, menininkai, kurie vykdavo į vadinamąsias kapitalistines šalis, sovietmečiu buvo daugiau naudojami informacijos rinkimui užsienyje. Būdavo išnaudojamos būtent jų galimybės išvykti gastrolių arba mokslinių stažuočių į užsienį ir gauti informaciją arba apie KGB dominamus asmenis, arba, jei tai mokslo dalykai, – apie mokslo centrus, kurių veikla, tyrimais domėjosi KGB“, – pasakojo Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento vadovas.
A. Bubnys sakė, kad asmenys KGB agentų sąraše vertinami pagal visus išlikusius dokumentus ir istorinį kontekstą. „Sąrašas viešinamas dalimis, kai dalies jame esančių asmenų veikla išnagrinėjama, ieškoma papildomų KGB dokumentų, parodančių to asmens veiklą. Kai jau yra daugiau surandama informacijos ir, tyrėjo požiūriu, ji pasirodo patikima, tada dalis tame žurnale esančių asmenų pavardžių paviešinama“, – aiškino A. Bubnys.
Su tam tikru atsargumu į KGB agentų sąrašą ragino žiūrėti Seimo narys, istorikas Arvydas Anušauskas.
Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Žiūrėkime paprasčiau į šiuos dalykus. Tai buvo ir yra viešinamas istorinis dokumentas, kuris vis dėlto dėl savo sudarymo kelia tam tikrų klausimų. Pavyzdžiui. D. Banionio, dar kelių žymių asmenų pavardės į tą sąrašą (KGB – ELTA) įrašytos ranka, o visos kitos – spausdintos. Kodėl tai buvo padaryta Sąjūdžio laikais? Aš, pavyzdžiui, sau neturiu atsakymo, galėčiau tik spėlioti“, – LRT Radijui sakė A. Anušauskas, kviesdamas šiuo metu į tą dokumentą „žiūrėti su tam tikru atsargumu ir vertinti tik tuos dalykus, kuriuos tikrai žinome“.
Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui pateikiame maždau prieš metus (2016-ųjų vasario mėnesį) skelbtą žurnalisto Gintaro Visocko tekstą „Didžioji žydų pareiga – sudrausminti praradusius saiką saviškius”. Šiandien, niekaip nenurimstant Rūtos Vanagaitės sukeltam skandalui, šis straipsnis nėra praradęs aktualumo.
XXX
Gintaras Visockas
Žydai – unikali tauta. Visuomet sakiau ir sakysiu, jog lietuviai turi mokytis iš žydų – vieningumo, užsispyrimo, drąsos… Žydai sukūrė vieną iš efektyviausiai dirbančių žvalgybų, vieną iš stipriausių pasaulyje kariuomenių, tarp žydų – ypač daug išsilavinusių, turtingų, įtakingų žmonių. Tokį gausų būrį išsilavinusių žmonių turinti tauta tiesiog pasmerkta sėkmei.
Tiesa, pasaulyje nėra nieko amžino. Kai kurios kadaise skaitlingos tautos išnyko, neatlaikiusios karų, marų ir ekonominių suiručių. Kai kurios nūnai įtakingos tautos ateityje greičiausiai praras savo svarbą, nes neperpras globalizacijos klastų.
Bet tikriausiai visi sutiksime, jog žydai nė kiek nepanašūs į naciją, kuriai grėstų šių dienų civilizacijos rykštės – asimiliacija, menkas gimstamumas, emigracija, girtuoklystė, išsigimimai.
Todėl kartoju – Lietuvai gyvybiškai svarbu palaikyti su Izraeliu draugiškus santykius. Vien dėl to, kad matytume, kaip galima sėkmingai tvarkytis iš visų pusių apsuptiems nedraugiškų kaimynų.
Bet štai atsiranda lietuvių, kurie nei iš šio, nei iš to ima draskyti užgijusias žaizdas. Vėl iš po skverno ištraukiama mums kadaise klastingai primesta tendencinga žydšaudžių etiketė. Nors, vadovaujantis sveika nuovoka, lietuvius šitaip vadinti – didžiausia šventvagystė. Nepriklausomoje Lietuvoje niekas niekad žydų nešaudė. Laisvės nepraradusioje Lietuvoje niekas niekad nerengė žydų pogromų. Kai žydai buvo žudomi Paneriuose, Kaune ar Vilniuje – Lietuvos nebuvo. Lietuvą tomis tragiškomi dienomis buvo okupavusi Vokietija. Ne bet kokia Vokietija, o būtent toji, kurios vadovas žydus troško išnaikinti kaip naciją. Lietuviai pateko į baisią, kraupią bėdą.
Primityvu analizuoti, koks tipiškas žydus žudžiusio lietuvio paveikslas, nes lietuvis buvo atsidūręs dviprasmiškoje situacijoje. Kad ir kaip gudrautų mūsų oponentai, kaltinimus dėl Paneriuose ar Kaune nužudytų žydų reikia adresuoti tik Vokietijai.
Nepaisant Antrojo pasaulinio karo žiaurumų, lietuviai turėjo drąsos gelbėti žydus. Ne tik gelbėdavo, bet ir išgelbėdavo. Žydus gelbėjusių lietuvių – labai daug. Lietuvos gyventojų rezistencijos ir genocido centro (LGGRTC) istorikas Arūnas Bubnys sekmadieninėje televizijos laidoje (LRT televizija, 2016.01.31) minėjo, jog daugiausiai žydų Antrojo pasaulinio karo metais Europoje išgelbėjo būtent lietuviai (skaičiuojant pagal gyventojų skaičių). Ne prancūzai, ne italai, ne lenkai, o mes, lietuviai. Bet mums kažkodėl kryptingai primetama žydšaudžių etiketė.
Man regis, šiandieninė Lietuva padarė viską, ką privalėjo padaryti civilizuota, demokratinė šalis, pagerbdama žydų tragediją. Viešėdamas Izraelyje Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas viešai atsiprašė už lietuvių klystkelius. LGGRTC išleido dešimtis knygų ir dokumentų apie žydų skausmą. Narpliojant sudėtingus karo metais nusavinto turto klausimus, Lietuva padarė didelių nuolaidų. Žydų kapai reguliariai prižiūrimi. Lietuvoje veikia žydiški muziejai, ekspozicijos. Niekas negali neigti, niekas neneigia žydų genocido. Ko dar galima reikalauti iš Antrojo pasaulinio karo metais žiauriai nukentėjusios Lietuvos?
Ir vis tik Rūta Vanagaitė išleidžia knygą „Mūsiškiai“. Civilizuotoje, demokratinėje Lietuvoje negalima uždrausti R.Vanagaitei rašyti apie Antrojo pasaulinio karo tragediją. Bet ar ne per daug tokių rašinių? Teisus žurnalistas Česlovas Iškauskas, portale delfi.lt priminęs, kiek daug įtakingų žydų tarnavo žydus Europoje masiškai žudžiusio Adolfo Hitlerio komandoje? Kodėl niekas Lietuvoje nenagrinėja šios – ir žydai šaudė žydus – temos?
O kur žydų, analizuojančių NKVD, GPU ir KGB struktūroms tarnavusių savo tautiečių nusikaltimus, knygos?
Lietuva sąžiningai suskaičiavo lietuvius, kurie, rizikuodami savo ir savo artimųjų gyvybėmis, juos gelbėjo. O kada bus išleista knyga apie žydus, kurie pokario metais gelbėjo lietuvius nuo NKVD, GPU ir KGB žiaurumų, kurie padėjo mums išvengti lagerių ir tremčių? Nėra tokios knygos. Ir nebus, nes tokių gelbėtojų vargu ar buvo.
Ši detalė – iškalbinga. Jei jau svarstome, kodėl lietuviai vokiečių okupuotoje Lietuvoje pakėlė ranką prieš savo kaimynus žydus, praverstų išsiaiškinti, kodėl sovietų okupuotoje Lietuvoje aukšti pareigūnai žydai neištiesė pagalbos rankos buvusiems kaimynams lietuviams. Šios temos galėtų imtis, pavyzdžiui, žurnalistas Arkadijus Vinokuras. Bet nesiima.
Jono Mikelinsko knyga „Kada Kodėl taps Todėl”
Tačiau dar svarbiau įsisąmoninti, jog, analizuodami praeities skaudulius, neturime teisės susipykti. O juk toks pavojus egzistuoja. Ten, kur nėra saiko, susipykti visuomet lengva. Iliustracijai pravers žurnalisto Andriaus Užkalnio įtarimai (portale delfi.lt), jog esama jėgų, kurios siekia Lietuvą sukiršinti su Izraeliu. Logika paprasta: kuo dažniau lietuviams bus prikaišiojama, kad jie – žydšaudžiai, o ne žydų gelbėtojai, tuo mes aršiau priešinsimės tokioms tendencijoms.
Žurnalistas A.Užkalnis įvardina vieną iš tų, kurie tarp žydų ir lietuvių nuolat kala priešiškumo pleištą. Tai – Efraimas Zurofas, Simono Vyzentalio centro Jeruzalėje direktorius. A.Užkalnis teisus: „…tai, ką vienas iš Izraelio sūnų daro Lietuvoje (viešųjų ryšių prasme) yra taip kvaila, trumparegiška ir priešiška sveikam protui ir susitaikymui, kad man norisi ranka užsidengti veidą ir tyliai kūkčioti“.
Suvokti, kaip mes dirbtinai priešinami su žydais, padėti gali Anapilin iškeliavusio rašytojo Jono Mikelinsko traktatas apie sudėtingus lietuvių ir žydų tarpusavio santykius „Kada Kodėl taps Todėl: holokaustas be politikos ir komercijos“. Kadaise žurnale „Metai“ skelbta analizė nesulaukė deramo žydų dėmesio. Nesulaukė greičiausiai todėl, kad J.Mikelinskas minėjo ne tik lietuvių, bet ir žydų klaidas.
Žydai nenori suprasti, kad visur reikalingas saikas. Pono E.Zurofo sudrausminimas – tai jų, padoriųjų žydų, prievolė ir pareiga. Viešai, garsiai, visomis pasaulio kalbomis įtakingiausiuose JAV, Europos ir Izraelio leidiniuose atsiriboti nuo tokių žydų kaip Nachmanas Dušanskis – irgi visų padoriųjų žydų garbės reikalas.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
Pagal 1923 m. Lietuvos Respublikos gyventojų visuotinį surašymą Lietuvoje (be lenkų okupuoto Vilniaus krašto) gyveno tik 284 čigonai (romai)[i]. Labai tikėtina, kad ne visi tuomet Lietuvoje gyvenę čigonai dėl savo klajokliško gyvenimo būdo buvo suregistruoti. Tikėtina, kad Lietuvoje su Vilniaus kraštu Antrojo pasaulinio karo metais galėjo gyventi apie 1500 čigonų kilmės asmenų[ii].
Vokiečių saugumo policijos ir SD (saugumo tarnybos) operatyvinės grupės Vokietijos-SSRS karo išvakarėse ir pirmomis dienomis gavo Vyriausiosios reicho saugumo valdybos (vok. RSHA) nurodymus žudyti ne tik žydus, bet ir čigonus. Pastarieji, kaip ir žydai, buvo persekiojami dėl rasinių priežasčių (dėl to, kad jie buvo čigonai).
Nacistų okupacinis režimas Lietuvoje, kaip ir kituose okupuotuose kraštuose, įvedė griežtą spaudos kontrolę. Vokiečių cenzūra neleisdavo spausdinti objektyvių straipsnių apie tarptautinę padėtį, karo veiksmus frontuose, okupuotos Lietuvos ekonominę ir kultūrinę būklę.
Lietuvių spauda buvo verčiama garbinti A. Hitlerį, “nenugalimą” Vokietijos kariuomenę, liaupsinti vokiečių kultūrą. Be to, naciai lietuvių laikraščiams prievarta bruko antisemitinius straipsnius, įvairiausius vokiškus potvarkius ir skelbimus.
Tokioje situacijoje objektyvios ir lietuvių tautinius interesus atspindinčios spaudos poreikis buvo milžiniškas. Suprantama, jog tokia spauda galėjo egzistuoti tik pogrindyje. Kaip spaudos draudimo laikais suklestėjo knygnešių judėjimas ir lietuviškų knygų ir spaudos gabenimas į Lietuvą, taip ir nacių okupacijos metu atsirado nauja spaudos rūšis – rezistencijos spauda.
Antrojo pasaulinio karo metais Europos žydai patyrė milžinišką tragediją. Daugumoje nacių Vokietijos okupuotų šalių buvo iš dalies arba visiškai sunaikintos per šimtmečius čia gyvenusios skaitlingos žydų bendruomenės. Milijonai žydų buvo įkalinti ir žudomi koncentracijos stovyklose, getuose ir kalėjimuose, buvo sušaudyti netoli savo gimtųjų vietų esančiuose miškeliuose ir kitose atokiose vietose.
Visose okupuotose šalyse naciai surado talkininkų, padėjusių jiems persekioti ir žudyti žydus. Kita vertus, visose pavergtose šalyse atsirado tūkstančiai geros valios ir humaniškų žmonių, kurie, rizikuodami savo gyvybe ir laisve, įvairiausiais būdais stengėsi padėti savo bendrapiliečiams žydams. Šiame straipsnyje bus kalbama apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir pavienių dvasiškių poziciją ir elgseną žydų genocido (holokausto) atžvilgiu, apie Bažnyčios tarnų pastangas gelbėti persekiojamus ir žudomus žydus.
1941 m. pavasarį susiformavusioje Lietuvių aktyvistų fronto (toliau LAF) Vilniaus vadovybėje galėjo būti apie 10-20 karininkų bei civilių (didelė pastarųjų dalis buvo atsargos karininkai)1.
Dr. S. Jegelevičiaus teigimu, civilių LAF Vilniaus vadovybėje galėjo būti 8-10 asmenų, tarp jų teisininkas Mykolas Naujokaitis, advokatas Aleksas Kamantauskas, teisininkas Vladas Nasevičius, dr. Pranas Padalskis-Padalis, mokytojas Antanas Skripkauskas, mokytojas Stasys Mockaitis, ekonomistas Jonas Morkūnas, ekonomistas Antanas Petkelis ir galbūt kažkas iš Vilniaus universiteto aplinkos.
Dar 1940 m. pabaigoje LAF Vilniaus štabas ėmė rengti ginkluoto sukilimo prieš sovietinius okupantus planus. Pagal mjr. Vytauto Bulvičiaus ir kpt. Juozo Kiliaus parengtą lietuviškų karinių dalinių sukilimo planą, prasidėjus nacių-sovietų karui, lietuviai kariai slapta ir mažais būriais turėjo trauktis į Rūdninkų girią (Valkininkų apylinkes) ir ten susitelkus pradėti ginkluotus partizaniškus veiksmus.
Birželis – vasaros pradžia – ne tik trumpiausių naktų, paparčio žydėjimo metas, bet ir mėnuo, prieš septyniasdešimt metų paženklintas žiauriausio pasaulio istorijoje nacistinės Vokietijos ir komunistinės Sovietų Sąjungos karo, nusinešusio dešimtis milijonų žmonių gyvybių, pradžia, mėnuo, kai prieš 71-erius metus netekome laisvės. Okupacijos, Gedulo ir Vilties mėnuo. Kasmet birželio mėnesį ieškome ne tik paparčio žiedo, bet ir atsakymo, kodėl taip atsitiko, kas dėl to kaltas. Ieškome ir toli gražu ne kiekvienas tą atsakymą, kaip ir paparčio žiedą, randame.
Šįmet birželio mėnesį beveik tuo pačiu metu įvyko net dvi konferencijos beveik apie tą patį: 21 d. Lietuvos mokslų akademijos didžiojoje salėje – mokslinė konferencija, skirta 1941 m. Birželio sukilimo 70-mečiui, ir 29-30 d.d. Seime tarptautinė konferencija “SSRS ir Vokietijos karo pradžia Baltijos šalyse 1941 metais”, skirta laisvės gynėjų ir didžiųjų netekčių atminimo metams bei totalitarinių režimų karo, okupacijų ir teroro aukoms paminėti.
