Į tą žinutę būtų galima nekreipt dėmesio. Ji – labai trumputė. Vos keli aptakiai surašyti sakiniai. Be to, ji puikuojasi internetiniame puslapyje, kuris nepritraukia milijonų skaitytojų. Tačiau nutariau netylėti. Joje ypač daug neslepiamo tendencingumo! Taip Lietuvai elgtis nederėtų.
Omenyje turiu oficialų Lietuvos ambasados Armėnijoje puslapį Facebook erdvėje. Ką ten brūkštelėjo mūsų diplomatai? Lietuvos užsienio reikalų ministerija reikalauja, jog būtų atblokuotas Lačino koridorius, jog Kalnų Karabacho gyventojams būtų sudarytos sąlygos laisvai kirsti Lačino koridorių, jog visos atsakingos institucijos teiktų humanitarinę pagalbą Kalnų Karabacho gyventojams. Dar pompastiškai mestelta: „Mes negalime leist, kad įsisiūbuotų humanitarinė krizė“.
Jei žvelgsime paviršutiniškai – nieko blogo neparašyta. Kas gi iš blaiviai mąstančių norėtų humanitarinės krizės? Bet jei žvelgsime atidžiau, ten aptiksime daug grubių klaidų.
Pirma, Lietuvos diplomatinės atstovybės Jerevane vadovas ambasadorius ponas Andrius Pulokas turėtų žinoti, jog pavadinimo „Kalnų Karabachas“ jau nėra. 2020-ųjų rudenį Azerbaidžanas jėga susigrąžino didžiąją dalį šio regiono žemių, ir tuomet joms suteikė Karabacho pavadinimą. Be žodelio „kalnų“. Tad Lietuva klaidina skaitytojus, vartodama neteisingus pavadinimus.
Lietuvos žinutė dėl Lačino koridoriaus
Antra, remiantis tarptautine teise, šis regionas niekad nepriklausė Armėnijai. Jis visąlaik buvo traktuojamas kaip Azerbaidžano žemė. Oficialusis Vilnius taip pat laikosi šios nuomonės. Tad kodėl mes reikalaujame, kad Azerbaidžanas atidarytų Lačino koridorių? Savo teritorijoje Azerbaidžanas turi teisę elgtis kaip tinkamas. Tiesa, žinutėje konkrečiai neištariamas Azerbaidžano vardas. Bet mes visi juk žinome, jog šią perėją blokuoti nusprendė būtent Azerbaidžanas. Tad Lietuva, nurodinėdama, kaip Baku privalo elgtis Lačino koridoriuje, norom – nenorom kišasi į Azerbaidžano vidaus reikalus. O tai jau panašu į tarptautinį skandalą.
Trečia, jokios humanitarinės krizės Karabache nėra. Azerbaidžaniečių pasieniečiai civiliams leidžia kirsti Lačino koridorių. Azerbaidžaniečių kariškiai sulaiko tik tuos, kurie mėgina į regioną įvežti ginklų, šaudmenų, minų, narkotikų, nelegalių pinigų. Azerbaidžaniečių karinių struktūrų atstovai čiumpa tik tuos, kurie priklauso ginkluotoms, teroristinėms armėnų gaujoms, nenorinčioms taikiai pasitraukti iš Karabacho. Jie gaudo teroro išpuolius organizuojančius smogikus, kurie per Lačino koridorių mėgina patekti į Karabachą. O gal norite pasakyti, jog teroristinėmis organizacijomis ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak, Krunk kadaise liūdnai garsėjusi Armėnija šiandien negali griebtis panašių išpuolių? Ar Lietuva kur nors paskelbė, kiek Karabache, remiantis Azerbaidžanu, dar knibžda neteisėtų karinių armėnų formuočių? Beje, nematau nieko blogo, jei, situacijai paaštrėjus, iškilus naujo karo grėsmei, Azerbaidžanas tikrai aklinai užblokuotų koridorių. Nuo šito niekas neapsaugotas. Dar sykį primenu – čia Azerbaidžano jurisdikcija.
Jei Vakarų žurnalistai savo filmuotoje medžiagoje arba nuotraukose demonstruoja, jog Karabacho miestų ir miestelių maisto parduotuvių vitrinos – tuščios, suprask, vargšai gyventojai neturi ko valgyti, tai dar nereiškia, kad tai – tiesa. Nenorintys pripažinti, jog Karabachas – Azerbaidžanas, armėnų separatistai specialiai ištuština parduotuvių vitrinas, maistą paslėpdami savo namų rūsiuose, garažuose. Jei youtube.com erdvėje parodyta, kaip Karabacho gyventojai skundžiasi negalį įsivežti vaistų, – ta pati istorija kaip ir dėl tuščių maisto parduotuvių vitrinų.
Ketvirta, Lietuvos diplomatai nuolat perspėja, jog Azerbaidžanas nedrįstų skriausti Karabacho armėnų. Bet niekur neteko skaityti, jog Lietuvos URM aiškiai ir nedviprasmiškai reikalautų, jog būtų atkurtos ir Karabache gyvenusių, bet 1988 – 1994-aisiais iš ten išvytų azerbaidžaniečių teisės grįžti į gimtuosius namus. Azerbaidžano priverstinių pabėgėlių – daug. Milijonas. Bet Lietuvai, regis, gaila tik armėnų. O į azerbaidžaniečius, kurie jėga ir klasta išvyti iš Karabacho ir gretimų septynių rajonų, – nusispjauti?
Lietuvos ambasada Armėnijoje. Oficialus internetinis puslapis
Penkta, Lietuvos diplomatiniuose pranešimuose iki šiol nepastebėjau aiškių perspėjimų, kad ne tik Azerbaidžanas, bet ir Armėnija privalo griežtai laikytis tarptautinės teisės bei savo įsipareigojimų pasirašius sutartis su Baku. Pavyzdžiui, ar Jerevanas jau atšaukė Nachičevanės regiono blokadą? Tokių nuodėmių Armėnija turinti ir daugiau.
Taigi viešai klausiu, kaip traktuoti tą trumputę Lietuvos URM žinutę, paskelbtą Lietuvos ambasados Armėnijoje internetiniame Facebook puslapyje? Gal vis tik Lietuvos ambasados Jerevane vadovas A. Pulokas paaiškintų, kodėl kišasi į Azerbaidžano vidaus reikalus? Šį viešą klausimą siunčiu ir Lietuvos užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui.
Šių metų birželio 22 dieną Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis telefonu kalbėjosi su naujuoju Turkijos užsienio reikalų ministru Hakan Fidan. Pasak mūsų Užsienio reikalų ministerijos (URM), G. Landsbergis kalbėdamas su Turkijos URM ministru teigė, kad Švedijos narystė NATO sustiprintų visą Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją ir ypatingai Baltijos jūros regiono saugumą.
Štai citata iš minėto pranešimo visuomenei, kurį paskelbė ELTA. „Šios Šiaurės Europos valstybės narystė Aljanse būtų viena iš svarbių Vilniuje liepą vyksiančio NATO viršūnių susitikimo sėkmių. Kalbame ne tik apie Švedijos saugumą, ne tik apie Skandinavijos saugumą, bet ir apie Baltijos regioną, kuris nori būti saugesnis ir labiau apsaugotas. Mes esame vienas iš Europos regionų, kurio saugumui kyla vieni didžiausių iššūkių. Todėl tikimės supratimo“. Taip sakė G. Landsbergis.
Žvelgiant iš šalies, tiktų pagirti Lietuvos diplomatijos šefą, kad, pergyvendamas dėl Švedijos reikalų, tuo pačiu rūpinasi Lietuvos saugumu. Tačiau šių eilučių autorius tokio pobūdžio politikų pareiškimus laiko primityviais. Tokių skelbimų autoriai, beje, tai būdinga visiems politikams, ne tik ministrui G. Landsbergiui, tenori parodyti, kaip jie šauniai pluša „vardan tos Lietuvos“. Daug teatrališkumo, daug gražių žodžių, daug susirūpinimo. Bet visa tai – dirbtina, nenatūralu, be kruopelytės nuoširdumo.
Be kita ko, – dar ir egoistiška. Vaizdžiai tariant, Lietuvos URM bosas tiesiog reikalauja palaiminti Švedijos narystę NATO, nes mums, lietuviams, tai gyvybiškai svarbu.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Taip, gyvybiškai svarbu. Beveik gyvybės arba mirties klausimas. Todėl, svarstant logiškai, oficialioji Ankara neturėtų prieštarauti Lietuvos pageidavimams. Bet būtent toks Lietuvos prašymas, kurį birželio 22-ąją pademonstravo ponas G. Landsbergis, – niekam tikęs. Bent keletą ėjimų į priekį matantis politikas turėjo šį Gordijaus mazgą numatyti dar tuomet, kai Švedijos sostinėje Stokholme demonstratyviai deginta musulmonams šventa knyga, kai švedų politikai lengva ranka kurdams dovanojo politinį prieglobstį suteikiančius dokumentus. Jau tuomet G. Landsbergis privalėjo viešai susirūpinti, ar Švedija elgiasi civilizuotai, demokratiškai, miesto centre laužuose pleškindama Koraną bei atmesdama turkų prašymus atidžiau pažvelgti į „kurdų problemą“. Nekiltų jokio žemės drebėjimo, jei ponas G. Landsbergis anuomet net būtų kritikavęs Švediją bent jau dėl knygų deginimo centrinėse miesto gatvėse. G. Landsbergio susirūpinimą, ar visuomet teisingai elgiasi oficialusis Stokholmas, laikyčiau pagrįstu. Klausimas, ar elgiamasi teisingai, – vienas iš svarbiausių, aktualiausių (nors labai dažnai užmirštamas). Broliai, kaimynai, partneriai turi teisę šnekučiuotis atvirai. Turi teisę net pasiginčyti, susibarti. Juk, kaip teigiama Švedijos ir Lietuvos konstitucijose, mes esame demokratiškos, atviros, žodžio laisvę ginančios valstybės.
Švedija: sudeginus Koraną, Malmėje kilo riaušės. EPA-ELTA nuotr.
Tad jau tuomet G. Landsbergis prarado puikią progą pabarti kvailiojančią Švediją. Turkija būtų pastebėjusi Lietuvos pastangas ieškoti tikrosios tiesos, tikrųjų vertybių. Tačiau jaunasis Gabrielius švedams nė kiek nepriekaištavo. Todėl jis mažumėlę panašus į egoistą, kuris tik prašo, reikalauja, mainais nieko neduodamas.
Beje, jaunasis Gabrielius susikompromitavo Turkijos akyse ne vien dėl nenoro atviriau įvertinti anuometinius Švedijos kvailiojimus. Lietuva pati tebežingsniuoja bjauriu nuodėmės keliu. Omenyje turiu 2005-uosius metus, kuomet Lietuvos parlamentas specialia rezoliucija pasmerkė Turkiją dėl 1915-ųjų metų tragedijos.
Lietuva turi teisę analizuoti, kas dėjosi tuometinėje Osmanų imperijoje. Jai negali niekas uždrausti smerkti tą ar kitą pusę dėl į genocidą panašių žiaurumų. Tačiau tai reikia daryti civilizuotai. Lietuva pirmiausia turėjo nusiųsti istorikų, istorijos tyrinėtojų, žurnalistų grupę į Ankarą ir Stambulą studijuoti turkiškų archyvų. Po pusmečio intensyvių tyrinėjimų privalėjo savus istorijos analizuotojus nuskraidinti į Baku, kad šie skersai išilgai išnarpliotų senuosius azerbaidžaniečių rankraščius. Tuomet lietuviškoji delegacija privalėjo keliauti į Jerevaną peržiūrėti, kas rašoma armėniškuose dokumentuose. Bet šiandieninė Armėnijos valdžia svetimųjų neįsileidžia į savo archyvus, todėl tokia kelionė bent šiomis dienomis neįmanoma. Ir tik po rimtų tyrinėjimų Lietuvos parlamentas, susipažinęs su parvežtų dokumentų kopijomis, turėjo teisę vertinti, ar egizstavo „armėnų tautos genocidas“. Žodžiu, 2005-aisiais metais antiturkišką rezoliuciją lietuviai politikai priėmė netyrinėję nei turkiškų, nei azerbaidžanietiškų, nei armėniškų archyvų. Kažkas šūktelėjo Vakaruose, esą musulmonai turkai ir musulmonai azerbaidžaniečiai skriaudė krikščionis armėnus, ir Lietuva linkusi aklai patikėti. Ar begalima pasielgti kvailiau? Tikriausiai šis žingsnis – vienas iš absurdiškiausių Lietuvos istorijoje.
Turkijos vėliava
Šiandien – 2023-ieji. G. Landsbergis valdžioje jau – trejetą metų. Bet negirdėjau, kad Lietuvos valdančioji dauguma būtų bent jau įpareigojusi Turkijoje, Azerbaidžane ir Armėnijoje reziduojančius diplomatus susipažinti su archyviniais dokumentais, leisiančiais bent kiek giliau suvokti, kas dėjosi 1915-aisiais tuometinėse Osmanų imperijos žemėse. Štai Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda šių metų birželio 12-ąją įteikė skiriamuosius raštus naujajam Lietuvos ambasadoriui Armėnijoje ponui Andriui Pulokui. Ar šis Lietuvos ambasadorius išdrįs domėtis, kodėl Armėnija savo archyvus, skirtingai nei Turkija ir Azerbaidžanas, laiko aklinai uždarytus?
Azerbaidžano vėliava
O juk atsakymas – akivaizdus. Armėnija bijo atvirauti, mat tuomet paaiškės ne tik išdavystės tuometinėje Osmanų imperijoje, bet ir nusikaltimai engiant, žudant, iš gimtųjų namų vejant azerbaidžaniečius. Oficiali Armėnija nenori, kad pasaulis kuo plačiau sužinotų, jog dar visai neseniai net Jerevanas buvo išskirtinai azerbaidžanietiškas, ką jau bekalbėti apie Karabachą. Atidžiau pavarčius senuosius rankraščius paaiškėtų ypač ciniška didžioji afera dėl neva armėniškojo Karabacho. Išlįstų į paviršių visos demagogijos, visos klastos, kaip armėnų separatistai kvailino Europą, primesdami mums savo tendencingąjį požiūrį į Kaukazo istoriją. Galų gale Armėnija visais įmanomais būdais slepia žinias apie savo organizacijas ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun, kurios vos prieš kelis dešimtmečius rengė teroro aktus prieš turkų diplomatus ne vien Pietų Kaukaze, bet ir Europoje, JAV, Australijoje. Bet Lietuva kažkodėl nepriėmusi nė vienos rezoliucijos, jog turkų diplomatų ir konsulų žudymas Europos sostinėse Paryžiuje, Berlyne, Madride ar Romone, – nusikaltimas.
Taigi pono G. Landsbergio pokalbis su naujuoju Turkijos diplomatijos bosu, drįstu manyti, – egoistiškas. Mes reikalaujame, kad turkai duotų ir tą, ir aną, dar prašysime, kad patvirtų visus Baltijos šalių gynybos planus, dar reikalausime, kad turkų naikintuvai saugotų mūsų oro erdvę, turkų kariai dalyvautų bendrose pratybose, turkų karo laivai patruliuotų Baltijos jūroje, bet patys – nė piršto nepajudiname, kad pasidomėtume, kokių nuoskaudų turi Turkija ir jos sąjungininkas Azerbaidžanas. Deja, Lietuva per pastaruosius trejetą metų nežengė nė vieno rimto žingsnio, kad giliau pažintų Turkiją ir Azerbaidžaną. Tik apsimetė, jog domisi. Mes nesugebėjome organizuoti net ekspedicijos į Ankaros ir Baku archyvus.
Nuoširdžiai sakau – vis dažniau nebesuprantu Vakarų civilizacijos.
Kodėl nebesuvokiu? Papasakosiu istoriją, nutikusią tuomet, kai viešėjau Azerbaidžane. Sykį teko važiuoti požeminiu Baku metru. Vagonas, į kurį įlipau, buvo sausakimšas. Nė vienos laisvos sėdimos vietos. Didžioji dauguma keleivių – jauni ir labai jauni. Tada nutiko tai, ko visai nesitikėjau. Priešais ant kėdžių sėdėję azarbaidžaniečiai pašoko kaip įgelti. Gal koks dešimt vaikinų ir merginų. Jie rankų mostais ir šypsenomis rodė: sėskis, kur tau patogu. Maloniai nustebau: nejaugi aš toks senas? Man juk – tik penkiasdešimt. Jiems – apie dvidešimt – trisdešimt metų.
Senjoro ženklas. Slaptai.lt foto
Grįžtant tuo pačiu metro – tas pats. Vos tik peržengiau traukinio slenkstį, azerbaidžaniečių studentai iškart pakilo nuo kėdžių primygtinai liepdami prisėsti.
Lietuvos autobusuose ir troleibusuose, kuriais važinėju nuo pat mažens, – nepatyriau nė vieno panašaus siurprizo. Vis dažniau matau šiurpą keliančius vaizdus: autobusas sausakimšas, jame daug ir lazdelėmis besiramsčiuojančių senjorų, ir į mobiliuosius įnikusių moksleivių, studentų. Skirtumas štai koks: senutės ir seneliai kantriai stovi, o moksleiviai patogiai sėdi ir net nepakelia galvų pažiūrėti, kas aplink dedasi. Lietuvos jaunuoliai sutūpę net ant tų kėdžių, kurios paženklintos specialiu lazdele pasirėmusio senelio ženklu. Kartą, neiškentęs neteisybės, liepiau merginoms kuo greičiau leist atsisėst senutei. Pakilo. Bet buvo labai nepatenkintos. O pensininkė, kuriai nutariau pagelbėti, liūdnai atsiduso: „Būk atsargus, dar paduos į teismą už tai, kad pažeistos vaikų teisės“.
Kitas nutikimas: viena Lietuvos aukštoji mokykla paskelbė, kad nuo šiol rekomenduoja vengti moteriškumą ir vyriškumą bylojančių kreipinių. Verčiau neva vartoti lyčiai neutralius kreipinius. Bet kodėl? Kas čia smerktino, jei į moterį kreipiamasi kaip į damą, o į vyrą – kaip į džentelmeną? Ko siekiama, prigalvojant tokių taisyklių? Kitas etapas – rekomenduosite aukštosiose mokyklose įrengti bendrus tualetus? Juokas – juokais, bet Rektoriaus vis tik noriu paklausti, kaip man nuo šiol elgtis, Vilniaus universitete tarpduryje sutikus moterį? Leisti jai pirmai žingsniuoti ar pačiam brautis? O jei dėstytoja, kuriai suteiksiu pirmumo teisę, paduos į teismą už įžeidimą, girdi, toks mano mandagumas ją žemina, nes ji – ne silpnoji lytis?
„Prieglobsčio prašymas nėra nusikaltimas”. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Trečiasis pasakojimas. Prie Vyriausybės rūmų Vilniuje prieš keletą dienų buvo surengtas piketas, kurio dalyviai įrodinėjo, jog „prieglobsčio prašymas nėra nusikaltimas“. Kelios dešimtys akcijos dalyvių tvirtino, esą „Lietuvos taikoma apgręžimo politika nėra teisinga“, esą „visi žmonės yra lygūs“, esą „dar teks nukulniuoti ilgą kelią, kol pakeisime požiūrį į migrantus“.
O kas sako, kad prieglobsčio prašymas yra smerktinas? Nelegalus valstybinės sienos kirtimas – štai kas yra bjaurus nusižengimas. Nusikalstama ir tuomet, kai jėga bandoma prasiveržti į svetimą teritoriją. Nusižengiama dar ir tada, kai ardoma spygliuota tvora.
Nejaugi nepajėgiame atskirti, kas gerai ir kas – blogai, kas gražu, o kas – bjauru? Mėginu įsivaizduoti, kaip elgtųsi prie Vinco Kudirkos paminklo piketavę, jei, neduok Dieve, į jų namus veržtųsi kelios dešimtys žmonių, reikalaudami pastogės, maisto, užuojautos? Buto savininkai noriai užleistų savo miegamuosius, pultų gaminti sočius pietus?
Ypač akis drasko pareiškimai, esą „turime keisti požiūrį“. Iš kur jie žino, kad būtent jų žvilgsnis – teisingiausias? Kokią jie turi teisę auklėti „kitaip manančius“? Ar tie, kurie mums perša savąsias vertybes, nuoširdžiai tiki tuo, ką sako, ar vis tik turi slaptų tikslų, slaptų užmačių?
Deja, kur pažvelgsi – vien tik keistenybės. Lesbietės ir gėjai savo santuokas mėgina prilyginti vyro ir moters sąjungai, kanapių gerbėjai stumia teisę mėgautis žolelėmis, kiti riekalauja švelnesnių bausmių mažas narkotikų dozes kišenėje turėjusiems…
Net ir mano gerbiama bei mylima Amerika elgiasi keistai. Ką turiu omenyje? Los Andželo teismas šių metų pavasarį leido į Armėniją deportuoti teroristinės organizacijos ASALA narį Hampingą Sasunianą. ASALA smogikas H.Sasunianas liūdnai pagarsėjo 1982 metais, kai sausio 28 dieną su sėbru Krikoru Saliba nužudė Los Andžele dirbusį Turkijos generalinį konsulą Kemalį Arykaną.
Kemalis Arykanas ir Hampingas Sasunianas
Už šį nusikaltimą teroristas H.Sasunianas buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos (jo sėbras paspruko, bet žuvo tais pačiais metais karinių susirėmimų Libane metu). Tačiau gausi ir įtakinga Kalifornijos armėnų diaspora pradėjo į Los Andželo teismus siųsti malonės prašymus. Iki šiol Kalifornijos gubernatoriai blokuodavo visus be išimties bandymus išlaisvinti diplomatą nužudžiusį teroristą.
2021-aisiais Kalifornijos gubernatorius netikėtai pareiškė, jog neskųs teismo sprendimo teroristui suteikti galimybę grįžti į Armėniją. Kodėl JAV teisėsauga ir JAV politikai 2021-aisiais tapo maloningi žudikui? Paaiškinti paprasta: kol Vašingtono ir Ankaros santykiai buvo draugiški, kol Turkija ir JAV sutarė, tol H.Sasunianas sėdėjo už grotų viename iš Kalifornijos kalėjimų. Kai turkų ir amerikiečių santykiai pašlijo, Amerika ėmė gudrauti – subtiliai keršija turkams, paleisdama teroristą. Toks paaiškinimas – logiškas.
Tačiau tokia dviveidė JAV teisėsaugos politika veda į aklavietę. Jei amerikiečiai bausmes pradeda taikyti vadovaudamiesi principu „mūsų draugas ar mūsų priešas“, vadinasi, tai jau – ne teisingumas. Tuomet ir Amerikai priešiškoms valstybėms leistina gudrauti. Pavyzdžiui, nuo šiol oficialioji Ankara galinti kritikuoti Ameriką, neva neteisėtai persekiojančią amerikietiškas paslaptis išdavusius Džulijaną Asandžą (Julian Assange) ir Edvardą Snoudeną (Edward Snowden). Jei Amerika leido ASALA teroristui grįžtį į Armėniją ir ten mėgautis laisve, kodėl Ankara ir Stambulas neturi bent jau moralinės teisę šaukti „Šalin rankas nuo E.Snoudeno ir J.Asandžo“.
Bet kur nuves mus toks elgesys? Einame chaoso link, kai mirtinai susipainiosime, nes nuolat koreguojame, tobuliname, plečiame „žmogaus teises“?
Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org
More and more oftenI can sincerely say thatI do not understand the Western civilization anymore.
Why? I will tell a story, which happened when I was in Azerbaijan. Once, I was taking Baku underground metro. The carriage that I took was full. Not a single available seat. Most of the passengers were young and very young. Then happened what I did not expect. The Azeri, who were sitting in front of me, jumped like something bit them. Maybe ten guys and girls. They smiled and started pointing with their fingers: sit where it is comfortable for you. I was pleasantly surprised: am I that old? I was only fifty. They were about twenty-thirty years old.
The same happened when I was returning with the same metro. As soon as I stepped into the carriage, Azeri students stood up insisting that I sit down.
I have not experienced a single such surprise on Lithuanian buses, that I have been using since childhood. More and more often I see horrifying scenes: the bus is full to the brim, there are many seniors with canes and schoolchildren, students, staring at their phones. The difference is as follows: the seniors patiently stand, and schoolchildren comfortably sit and do not even raise their eyes to see what is happening around them. Lithuanian youth sit even on the chairs marked with the special sign for seniors. Once, not being able to stand this injustice, I told some girls to let a senior sit down immediately. They left theirseats but were very unhappy. Andthe pensioner, whom I decided to help, sighed sadly: ‘Be careful, they can sue you for violating children rights’.
Another thing: one Lithuanian university announced that from now on it recommends avoiding use of addressing references which indicate female and male genders. It is better to use gender neutral pronouns. But why? What is so reprehensible if a woman is addressed like a lady and a man – like a gentleman? What is the goal in creating such rules? Will the next phase be recommendation to install common bathrooms in universities? Joking aside, I just want to ask Rector, what should I do if I meet a woman in the doorway of Vilnius University? Let her go first or push myself first? What if the female lecturer, whom I give the right to go first, sues me for insult, saying that my politeness insults her, because she is not the weaker sex?
The third story. A few days ago, a rally was held by the Government Palace in Vilnius, where demonstrators tried to prove that ‘seeking asylum is not a crime’. Several dozens of participants claimed that allegedly ‘Lithuania’s turn back policy is not just’, allegedly ‘all people are equal’ and ‘we will have to walk a long way to change the approach to migrants’.
Who said that seeking asylum is reprehensible? Illegally crossing a state border is a crime. A crime is also committed when one attempts to by force storm into a foreign territory. Another crime is trying to dismantle a barbed wire fence.
Are we incapable of separating what is good and bad, what is nice and what is disgusting? I try to imagine what would those people, who held a rally by Vincas Kudirka monument (important historical figure, his monument is by Government Palace), if, God forbid, their homes were stormed by several dozens of people demanding roof, foodand sympathy. Would homeowners willingly give away their bedrooms and start cooking filling dinner?
Statements like ‘We have to change the approach’ are especially harsh and eye catching. How do they know that their view is the most correct one? What right do they have to lecture ‘those thinking differently’? Do those, who push their values onto us, sincerely believe what they say, or do they have secret goals and plans?
However, wherever you look, you see only strange things. Lesbians and gays are trying to make their marriages equal to the union of man and woman, cannabis fans push their right to enjoy the herb, others demand softer punishment for those carrying small doses of drugs…
Even my beloved and respected America is acting strangely. What do I mean? In spring this year the court of Los Angeles allowed to deport Hamping Sasunian, member of a terrorist organization ASALA, to Armenia. ASALA fighter became infamous in 1982, when on 28 January with an accomplice Krikor Saliba killed Turkey’s Consul General Kemal Arikan, who worked in Los Angeles.
Terrorist Sasunian was sentenced to life imprisonment for this crime (his accomplice escaped but was killed in the same year during military clashes in Lebanon). However, large and influential Armenian diaspora in California started sending requests for pardon to Los Angeles courts. So far Californian governors used to appeal all attempts to free the terrorist who killed a diplomat.
Julianas Assange. EPA – ELTA nuotr.
In 2021 the governor of California unexpectedly stated that he would not appeal the court ruling to provide an opportunity for the terrorist to return to Armenia. Why has US law enforcement and US politicians become graceful to the killer in 2021? It is easy to explain: while relations between Washington and Ankara were friendly, while Turkey and the US agreed, Sasunian was imprisoned in one of the prisons in California. When relations between Turks and Americans worsened, America started a shuffle – subtly took revenge against Turks by releasing a terrorist. This explanation is logical.
However, such double faced policy of the US law enforcement is leading to a dead end. If Americans start applying punishment according to a principle ‘our friend or our enemy’, it means, it is not justice anymore. Then the countries, who are hostile to America, are also allowed to do so. For example, from now on official Ankara can criticize America who allegedly illegally persecute Julian Assange and Edward Snowden, who revealed American secrets. If America allowed ASALA terrorist to return to Armenia and enjoy freedom there, it means that Ankara and Istanbul have at least a moral right to shout ‘Hands off of Snowden and Assange’.
But where will such actions lead us? Are we going towards chaoswhen we will get deadly confused, because we are correcting, improving, expanding ‘human rights’?
It is not appropriate for America to act like this. What do I mean. In spring this year the court of Los Angeles allowed to deport Hamping Sasunian, member of a terrorist organization ASALA, to Armenia. ASALA fighter became infamous in 1982, when on 28 January with an accomplice Krikor Salibakilled Turkey’s Consul General Kemal Arikan, who worked in Los Angeles.
Terrorist Sasunian was sentenced to life imprisonment fort his crime (his accomplice escaped, but was killed in the same year during military clashes in Lebanon). However large and influential Armenian diaspora in California started sending requests for pardon to Los Angeles courts. So far Californian governors used to appeal all attempts to free the terrorist who killed a diplomat.
In 2021 the governor of California unexpectedly stated that he would not appeal the court ruling to provide an opportunity for the terrorist to return to Armenia. Why has US law enforcement and US politicians become graceful to the killer in 2021? It is easy to explain: while relations between Washington and Ankara were friendly, while Turkey and the US agreed, Sasunian was imprisoned in one of the prisons in California. When relations between Turks and Americans worsened, America started shuffle – subtly took revenge against Turks by releasing a terrorist. This explanation is logical.
However such double faced policy of the US law enforcement is leading to a dead end. If Americans start applying punishment according to a principle ‘our friend or our enemy’, it means, it is not justice anymore. Then the countries, who are hostile to America, are also allowed to do so. For example, from now on official Ankara can criticize America who allegedly illegally persecute Julian Assange and Edward Snowden, who revealed American secrets. If America allowed ASALA terrorist to return to Armenia and enjoy freedom there, it means that Ankara and Istanbul have at least a moral rights to shout ‘Hands off of Snowden and Assange’. If terrorists, who harmed America, try to hide in Turkey, Turkey would be right to give pardons to left and right to murderers of American citizens?
Taip elgtis Amerikai nedera. Ką turiu omenyje? Los Andželo teismas šių metų pavasarį leido į Armėniją deportuoti teroristinės organizacijos ASALA narį Hampingą Sasunianą. ASALA smogikas H.Sasunianas liūdnai pagarsėjo 1982 metais, kai sausio 28 dieną su sėbru Krikoru Saliba nužudė Los Andžele dirbusį Turkijos generalinį konsulą Kemalį Arykaną.
Už šį nusikaltimą teroristas H.Sasunianas buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos (jo sėbras paspruko, bet žuvo tais pačiais metais karinių susirėmimų Libane metu). Tačiau gausi ir įtakinga Kalifornijos armėnų diaspora pradėjo į Los Andželo teismus siųsti malonės prašymus. Iki šiol Kalifornijos gubernatoriai skųsdavo visus be išimties bandymus išlaisvinti diplomatą nužudžiusį teroristą.
Kemalis Arykanas ir Hampingas Sasunianas
2021-aisiais Kalifornijos gubernatorius netikėtai pareiškė, jog neskųs teismo sprendimo teroristui suteikti galimybę grįžti į Armėniją. Kodėl JAV teisėsauga ir JAV politikai 2021-aisiais tapo maloningi žudikui? Paaiškinti paprasta: kol Vašingtono ir Ankaros santykiai buvo draugiški, kol Turkija ir JAV sutarė, tol H.Sasunianas sėdėjo už grotų viename iš Kalifornijos kalėjimų. Kai turkų ir amerikiečių santykiai pašlijo, Amerika ėmė gudrauti – subtiliai keršija turkams, paleisdama teroristą. Toks paaiškinimas – logiškas.
Tačiau tokia dviveidė JAV teisėsaugos politika veda į aklavietę. Jei amerikiečiai bausmes pradeda taikyti vadovaudamiesi principu „mūsų draugas ar mūsų priešas“, vadinasi, tai jau – ne teisingumas. Tuomet ir Amerikai priešiškoms valstybėms leistina gudrauti. Pavyzdžiui, nuo šiol oficialioji Ankara galinti kritikuoti Ameriką, neva neteisėtai persekiojančią amerikietiškas paslaptis išdavusius Džulijaną Asandžą (Julian Assange) ir Edvardą Snoudeną (Edward Snowden). Jei Amerika leido ASALA teroristui grįžtį į Armėniją ir ten mėgautis laisve, vadinasi, Ankara ir Stambulas turi bent jau moralinę teisę šaukti „Šalin rankas nuo E.Snoudeno ir J.Asandžo“. Jei Turkijoje slapstysis Amerikai nusikaltę teroristai, Turkija bus teisi, į kairę ir dešinę dalindama malones JAV piliečių žudikams?
Spalio 20 dieną nuotoliniu būdu dalyvavau konferencijoje „Pietų Kaukazas: politiniai – teisiniai aspektai po 2020-ųjų rudens karo“. Šiai Azerbaidžano organizuotai konferencijai vadovavo ambasadorius, profesorius Namikas Alijevas. Konferencijoje be šių eilučių autoriaus kalbėjo politologai, mokslininkai, žurnalistai iš Gruzijos (Sakartvelo), Izraelio, Lenkijos, Moldovos, Rusijos, Azerbaidžano, Kazachstano, Kirgistano. Šios konferencijos įrašą galima rasti internetiniame leidinyje day.az.
Konferencijos metu kritikavau Lietuvos poziciją visur ir visaip pataikauti azerbaidžanietiškas teritorijas 30 metų okupacijoje išlaikiusiai Armėnijai (daugiau argumentų rasite mano dviejuose straipsnių rinkiniuose „Juodojo Sodo tragedija“ ir „Juodojo Sodo byla“, išleistuose 2016 ir 2021 metais).
Jamila Chebotareva, Azerbaidžano žurnalistė
Tuomet sulaukiau Azerbaidžano žurnalistų prašymų, pavyzdžiui, Jamilos Chebotarevos, atsakyti į keletą klausimų. Štai mano atsakymai Azerbaidžano žurnalistei Jamilai Chebotarevai.
Kokiose sferose Lietuva ir Azerbaidžanas gali sėkmingai bendradarbiauti?
Mūsų šalys galėtų bendradarbiauti daugelyje sferų. Tiek politinėse, tiek ekonominėse, tiek kultūrinėse. Tačiau oficiali Lietuva nenori bičiuliautis su Azerbaidžanu. Lietuvos politikai teieško kelių, kaip užmegzti kuo daugiau ryšių su Armėnija. Oficiali Lietuvos užsienio politika Pietų Kaukaze – stiprinti Armėniją. Visa kita – nesvarbu. Mano supratimu, tokia oficialiojo Vilniaus laikysena – neteisinga. Tačiau meluočiau, jei slėpčiau, jog Lietuva neva elgiasi objektyviai. Pataikavimas Armėnijai – akivaizdus. Jei Lietuvos vadovai skrenda į Pietų Kaukazą, pirmiausia svečiuojasi Jerevane. Į Baku atskrenda tik tam, kad būtų išlaikytas įspūdis, esą Lietuva – vienodai teisinga tiek armėnams, tiek azerbaidžaniečiams.
Diana Nausėdienė su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobian. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Pavyzdžiui, Lietuvoje jau svečiavosi Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmona (ją buvo priėmusi pirmoji Lietuvos Ponia Diana Nausėdienė, Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos žmona). Vilniuje viešėjo ir pats ponas N.Pašinianas. Azerbaidžano vadovų žmonos į Vilnių nebuvo pakviestos. Aukščiausi Azerbaidžano pareigūnai į Vilnių taip pat nekviečiami. Jei Lietuva siunčia į Pietų Kaukazą humanitarinės pagalbos, skiepų siuntas, medikų komandą, – tai tik į Armėniją. Kai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centre kadaise buvo minima armėnų tragedija 1915-aisiais, į renginį atėjo tuometiniai aukščiausi LGGRTC vadovai. O kai LGGRTC patalpose buvo minimos Hodžaly aukos, aukščiausių LGGRTC vadovų nebuvo nė vieno. Paskutinysis Vilniaus ir Jerevano bendradarbiavimo pavyzdys – Susisiekimo ministrai atidarė tiesioginius skrydžius Jerevanas – Vilnius ir atvirkščiai.
Kaip Lietuva reagavo į žinią, jog 2020-ųjų rudenį per 44 dienas Azerbaidžanas kariniu būdu atsiėmė savo žemes?
Žinoma, galbūt kai ką būsiu pražiopsojęs, tačiau, man regis, dauguma Lietuvos politikų, politologų, žurnalistų kritikavo Azerbaidžaną, kad šis pasirinko karinį Karabacho susigrąžinimo būdą. Kad Karabachas, remiantis tarptautine teise, priklauso Azerbaidžanui, kad oficialusis Baku ir taip jau labai ilgai ir kantriai laukė Vakarų pagalbos, bet nesulaukė, – visa tai buvo subtiliai nutylima. Armėnija nebuvo kritikuojama, kad beveik tris dešimtmečius okupavusi laikė apie 20 proc. Azerbaidžano žemių. Toks mano įspūdis.
Ar užtektinai lietuviai informuoti apie Karabacho konfliktą?
Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt
Tikrosios Karabacho istorijos lietuviai neišmano. Labai daug įtakingų lietuvių vis dar įsitikinę, jog Karabachas – tai armėniškos žemės. Lietuva nežino arba nenori žinoti, jog 1992 – 1994-ųjų kare dėl Karabacho armėnų pajėgoms talkino rusų kariškiai. Lietuvos spaudoje paskelbti Azerbaidžanui palankią publikaciją, ypač apie konfliktą dėl Karabacho, – itin sudėtinga. Remiuosi asmenine patirtimi. Nespausdina. Jei paklausite lietuvių, kas yra Dašnakcutiun, ASALA ar Gnčak, dažnas lietuvis atsakys, kai „tai – teroristinės azerbaidžaniečių organizacijos“. Tikrai ne visi lietuviai žino, jog Armėnijoje iki šiol dislokuota Rusijos karinė bazė, juolab ne visi žino, jog šiais metais prie Lietuvos sienų surengtose agresyviose Rusijos – Baltarusijos karinėse pratybose „Zapad – 2021“ okupuoti Baltijos šalis mokėsi ir armėnų kariniai instruktoriai. Tik mano portale rasite straipsnių, kuriuose gilinamasi į Armėnijos – Azerbaidžano tarpusavio santykius. Lietuvoje išleistos tik kelios knygos, kuriose įsiklausoma ne tik į Armėnijos, bet ir į Azerbaidžano argumentus. Tai istoriko Algimanto Liekio veikalas „Tautų kraustymai“ ir mano straipsnių rinkiniai „Juodojo Sodo tragedija“ bei „Juodojo Sodo byla“. Viskas.
Ar Lietuva gerbia Azerbaidžano teritorinį vientisumą, t.y. ar sutinka, kad Karabachas – tai Azerbaidžano, o ne Armėnijos teritorija?
Šuša. Kalnų Karabachas. Chano rūmų griuvėsiai
Oficiali Lietuvos politika – teisinga. Mes gerbiame Azerbaidžano teritorinį vientisumą. Tačiau užkulisinė veikla – kardinaliai priešinga. Galėčiau pateikti ilgoką sąrašą lietuvių, kurie, ignoruodami oficialųjį Baku, per Armėniją keliavo į Karabachą ir sugrįžę Lietuvos žiniasklaidoje apašydavo, „kokių moralinių ir fizinių kančių patiria vargšai armėnai, baimindamiesi žiaurių azerbaidžaniečių atakų.“ Galėčiau prisiminti ne vieną televizijos laidą, ne vieną publikaciją solidžiose Lietuvos žiniasklaidos priemonėse, kai diskusijos dalyviai ginčydavo azerbaidžaniečių teisę į Karabachą. Kad Karabache, net Jerevane, kadaise gyventa daug azerbaidžaniečių, kurie buvo išvyti iš gimtųjų žemių, – nė eilutės. Apie azerbaidžaniečių pabėgėlių kančias – nieko. Kad Armėnija klastingai 2020-ųjų rudenį apšaudė su Karabachu niekaip nesusijusius Giandžos, Tertero, Bardos miestus ir kad po šių išpuolių žuvo civilių azerbaidžaniečių, – nė žodelio. Kad armėnams valdant Karabachą sunaikinta, išniekinta daug azerbaidžanietiškų kultūros, istorijos ir religijos paminklų, – nė eilutės. Vien tik pergyvenimai, esą dabar musulmonai azerbaidžaniečiai, įsiveržę į Karabachą, griaus krikščioniškosios kultūros ir istorijos paminklus.
Ar buvo įmanoma konfliktą dėl Karabacho sureguliuoti taikiu būdu?
Mano supratimu, šį konfliktą buvo galima taikiai sureguliuoti tik tuomet, jei JAV, NATO ir Europos Sąjunga būtų pasielgusios principingai – griežtai reikalavusios, jog Armėnijos pajėgos pasitrauktų iš Karabacho. Tada – taip. Bet Vakarai visus pastaruosius tris dešimtmečius dėl man nesuprantamų priežasčių akivaizdžiai pataikavo svetimas teritorijas okupavusiai Armėnijai. Todėl Azerbaidžanas neturėjo kitos išeities. Arba jėga susigrąžina tai, kas jam priklauso pagal tarptautinę teisę, arba dar 30 metų klausosi vakarietiškių pliurpalų apie būtinybę „konliktą spręsti tik taikiu būdu“. Dėl to, kad Azerbaidžanas buvo priverstas 2020-ųjų rudenį karinėmis priemonėmis susigrąžinti savo žemes, kalti Vakarai ir jų bedantės derybininkų grupės.
Klaipėdą išvadavę savanoriai. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Beje, Lietuva kadaise buvo patekusi į labai panašią situaciją, kaip ir Azerbaidžanas – dėl Karabacho. Omenyje turiu Klaipėdos krašto išvadavimo operaciją 1923-aisiais. Tais metais, užuot klausiusi Vakarų sapaliojimų apie būtinybę teisingai sureguliuoti Klaipėdos likimą, Lietuva perrengė savo kariškius civilių drabužiais ir jėga atsiėmė uostą, išvydama užsienio šalių kariškius. Jei ne toji karinė operacija, Lietuva greičiausiai būtų praradusi Klaipėdą visiems laikams.
Todėl man priimtina žymaus rusų ekonomisto Andrėjaus Ilarionovo pastaba, jog taikiai susigrąžinti teritorijas pavyksta labai retai. Pastangos ieškoti taikių susigrąžinimo būdų dažniausiai būna bevaisės. Okupantai gera valia neatiduoda užgrobtų teritorijų.
Ar įmanoma, kad azerbaidžaniečių ir armėnų tautos draugiškai sugyventų?
Įmanoma. Bet Armėnija turėtų elgtis taip, kaip savo tautiečiams pataria armėnų kilmės istorijos tyrinėtojas Filipas Ekozjancas. Armėnijai reikia atsisakyti falsifikacijų. Armėnijai būtina žvelgti į savo istoriją blaiviai. Reikia ne tik patiems be išankstinių nusiteikimų tyrinėti savo archyvus, bet ir įsileisti kitų šalių istorikus, tyrinėtojus. Tuomet bus aiškiau, ko verti mitai „apie didžiąją Armėniją nuo jūrų iki jūrų“.
Philip Ekozians ir jo garsioji knyga „Izraelis Ori. Pandoros skrynia”
Bet į istoriją žvelgti sąžiningai – ne taip paprasta. Sąžiningai analizuoti istorijos įvykius ne visuomet pavyksta net Lietuvai. 2005-aisiais metais Lietuvos Seimas priėmė specialiąją rezoliuciją dėl „armėnų genocido tragiškais 1915-aisiais metais“. Mano supratimu, klaikiai neteisingas oficialiojo Vilniaus žingsnis. Tuomet, kai buvo priimta rezoliucija, nė vienas Lietuvos istorikas, politologas, žurnalistas nebuvo net trumpam užsukęs į Turkijos, Azerbaidžano, Armėnijos (iki šiol nesileidžia svetimų) archyvus. Sveiku protu neįmanoma suvokti, kaip tokius pareiškimus galima skelbti neišanalizavus pirminių šaltinių.
Man gėda ir dėl kito lietuviškojo žingsnio. Imkime 2019-uosius metus. Lietuvos Mokslų akademijoje armėnai surengė diskusiją dėl 1915-ųjų tragedijos. Lietuvos Mokslų Akademijos vadovybė pasielgė teisingai, įsileisdama armėnų politikus, istorikus, armėnų bendruomenės atstovus. Bet Lietuvos MA vadovybė išdavė demokratijos ir padorumo principus, kai dėl tų pačių 1915-ųjų į salę diskutuoti neįsileido Turkijos ambasadoriaus ir turkų istorikų. Armėnams – prašom, turkams – parodytos durys.
Maniau, kad po šio akibrokšto Turkija atšauks savo ambasadorių pareikšdama, girdi, nuo šiol turkų naikintuvai nebesaugos Lietuvos oro erdvės. Bet oficiali Turkijos laikysena, ačiū už tai, išliko solidi.
Štai tokie pesimistiški mano atsakymai.
Redakcijos prierašas.
Azerbaidžano žurnalistės Jamilos Chebotariovos klausimus nusiunčiau Lietuvos Prezidentui Gitanui Nausėdai, Lietuvos užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui ir Lietuvos Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkui Žygimantui Pavilioniui.
Šiandien slaptai.lt redakcijos svečias – prof. Egdūnas Račius.
Slaptai.lt skaitytojams priminsime: Egdūnas Račius yra VDU Regionistikos katedros profesorius, islamo tyrinėtojas, religijotyrininkas.
Prof. E. Račiaus mokslinių interesų kryptys – Europos musulmonų bendruomenės, musulmonų revaivalistiniai sąjūdžiai, socio-politiniai procesai Vidurio Rytuose. Mokslininkas yra nuodugniai ištyrinėjęs islamą išpažįstančias valstybes, musulmonų bendruomenes Europoje, nuolat rengia tarptautinio masto mokslinius darbus, projektus šiomis temomis.
Religijotyrininkas yra Helsinkio, Niujorko (NYU), Kuveito ir Vilniaus universitetų absolventas, VDU dirbantis nuo 2011 metų. Jis taip pat yra pelnęs „Fulbright“ ir kitas stipendijas JAV, Suomijos, Danijos ir kitų šalių mokslo institucijose.
Tarp prof. Egdūno Račiaus skelbtų darbų – publikacijos apie musulmonus katalikiškoje Lietuvoje, lietuvius, atsivertusius į islamą, Lietuvą NATO misijoje Afganistane, orientalizmą, informacinį karą ir kitomis temomis.
Pagrindinės pokalbio aktualijos: Azerbaidžano – Armėnijos tarpusavio santykiai, karas dėl Karabacho, 1915-ųjų tragedija Osmanų imperijoje, teroristinės organizacijos ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun, ko vertos pranašą Mahometą pašiepiančios karikatūros…
Su prof. E.Račiumi šnekėjosi žurnalistas Gintaras Visockas.
Koks Jūsų požiūris į Azerbaidžano – Armėnijos konfliktą dėl Kalnų Karabacho?
Mano subjektyviu požiūriu, viskas prasidėjo dar carinės Rusijos laikais. Azerbaidžanas yra Persijos dalis, kurią kadaise užkariavo Sankt Peterburgas. Įtampos ateina nuo tų laikų. Paskui carinė Rusija transformavosi į SSRS. Sovietų Sąjunga gali būti kaltinama, kad braižė sienas tarp tautų taip, kad skirtingos nacijos, išpažįstančios skirtingas religijas, vedamos skirtingų tikslų, būtų kuo labiau supainiotos, ginčytųsi dėl teritorijų, turėtų gausias diasporas kaimyniniuose regionuose. Konfliktas dėl Karabacho – anų laikų pavelėta problema. Tarsi tiksinti bomba.
Kalnų Karabache 2020-ųjų rudenį. EPA – ELTA nuotrauka
Nepamirškime, jog carinėje Rusijoje azerbaidžaniečių nevadino azerbaidžaniečiais. Rusams jie buvo turkai. O armėnai griežė dantį ant turkų dėl 1915-ųjų įvykių, kai per labai trumpą laiko tarpą žuvo daug žmonių visose pusėse. Kaip žinia, žuvo tiek armėnų, tiek turkų, tiek kurdų, tiek kitų tautybių atstovų, tačiau armėnai akcentavo tik savo netektis ir aukas.
Taigi tuometiniai SSRS vadovai nubraižė žemėlapius taip, kad būtų užprogramuotos įtampos. Taip ir atsitiko. Priešpriešos Karabache būta dar sovietų laikais. Kai 1990-aisiais byrėjo Sovietų Sąjunga, niekam neturėjo būti siurprizas, kad Karabache galimi neramumai.
Jei klausiate, kurioje pusėje – tiesa, atsakysiu taip: tarptautinė teisė sako, kad Karabachas priklauso Azerbaidžanui. Kol armėnų ginkluotosios pajėgos iki 2020-ųjų pabaigos kontroliavo Kalnų Karabachą, jos kontroliavo ne savo žemes. Remiantis tarptautine teise Armėnija buvo užgrobusi svetimas žemes. 2020-ųjų pabaigoje susigrąžindamas didžiąją Karabacho ir gretimų septynių rajonų teritoriją Azerbaidžanas elgėsi teisingai ta prasme, kad tai – jų žemės. Tiesa ir tai, kad po SSRS griūties armėnai brutaliai stūmė azerbaidžaniečius iš visų, kiek tik įmanoma, žemių. Omenyje turiu ne tik Hodžaly, kur buvo masiškai žudomi pabėgti nespėję azerbaidžaniečiai. Todėl azerbaidžaniečiai turi teisę piktintis dėl neteisybės. Armėnų veiksmai užimant azerbaidžanietiškas žemes, net ir tuo atveju, jei ten azerbaidžaniečiai nesudarė daugumos, turėjo sulaukti tarptautinės bendruomenės pasmerkimo. Bet aiškaus, ryškaus pasmerkimo nebuvo. Azerbaidžaniečiai jautė, kad dėl jų skausmo tarptautinė bendruomenė elgiasi pasyviai, vangiai.
2020-ųjų pabaigoje azerbaidžaniečiai, jų pačių manymu, ištaisė šią neteisybę, jėga susigrąžindami Juoduoju Sodu vadinamą Karabachą. Ar buvo galima kaip nors kitaip, be ginklų žvanginimo išspręsti šią dilemą, – tai retorinis klausimas. 2020-ųjų pabaigoje azerbaidžaniečiams atsiimti savas žemes labai padėjo Turkija. Jei anksčiau Turkija atkakliai siekė narystės Europos Sąjungoje, tai dabar Ankara pasisuko į visiškai kitą pusę ir tolsta nuo ES. Aš net pasakyčiau, kad Turkija nusisuka nuo NATO. O štai su azerbaidžaniečiais turkai šiuo metu bendrauja labai tampriai. Mano manymu, be aiškios, ryškios Turkijos paramos galbūt Azerbaidžanas nebūtų ryžęsis karinėmis 2020-ųjų akcijoms. Kai taip sakau, omenyje turiu ne vien bepiločius lėktuvus, ne tik karinę pagalbą. Turkijos pagalba Azerbaidžanui buvo pirmiausia politinė. Labai ryški. Labai akivaizdi.
Azerbaidžano vėliava plaikstosi Kalnų Karabache. EPA-ELTA nuotr.
Ar Rusiją apgavo Turkija ir Azerbaidžanas? Ar galima tvirtinti, jog Rusija specialiai, tyčia nepadėjo armėnams, – neturiu aiškaus atsakymo. Dabar Azerbaidžanas džiaugiasi, švenčia pergalę. Bet situacija – sudėtinga. Džiaugtis galbūt dar anksti.
Taigi šiame regione stumdosi ne tik Armėnija ir Azerbaidžanas. Čia savo raumenis matuoja Turkija ir Rusija. Iranas likęs tarsi nuošalyje. Bet Iranas nesuinteresuotas Azerbaidžano sutvirtėjimu. Nežinantiems šio regiono specifikos priminsiu, kad musulmoniškas Iranas flirtuoja su Armėnija, o su musulmoniškuoju Azerbaidžanu jo santykiai – įtemti. Irane gyvena kelios dešimtys milijonų etninių azerbaidžaniečių. Jie gyvena dabartinio Irano šiaurėje. Irano valdžia baiminasi, kad Baku nesugalvotų reikšti teritorinių pretenzijų.
Kai turime įšaldytus konfliktus, labai sudėtinga ieškoti aukso viduriuko. Daug galvosūkių. Pavyzdžiui, vis dar neaišku, ar Rusija labai nori ten likti, ar sutinka po truputį iš ten trauktis.
Kokia Vakarų pozicija? Ar Vakarai viską padarė, kad azerbaidžaniečiai atgautų savo žemes taikiai, ne ginklų pagalba?
Vakarus aš skirstyčiau į tris dalis. Pirmoji – tai Jungtinės Amerikos Valstijos. Antroji – Jugtinė Karalystė, Vokietija, Prancūzija. Trečioji – Europos Sąjunga kaip visuma.
Žvelgiant per šią prizmę Amerika elgiasi nuosekliai – jei Iraną galima apsupti jam priešiškomis valstybėmis, tai amerikiečiai taip ir elgiasi. JAV veiksmai neturi nieko bendro su demokratija. Jei Vašingtonui naudinga, amerikiečiai gins , padės, gelbės, bet jei Vašingtonui nėra labai svarbu – amerikiečiai tikrai nepersistengs.
Prancūzijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
JK, Vokietija ir Prancūzija šiame regione neturėjo didelių interesų. Todėl toks jų ir požiūris. Štai Prancūzija siučia ir siunčia savo karius į Afriką, o Kaukazas jai – mažiau berūpi. Labai didelės valios Pietų Kaukaze ieškoti teisybės iš šių trijų valstybių nematau. Nebent tiek, kiek prancūzus, pavyzdžiui, stumia gausi armėų diaspora.
Europos Sąjunga gi patikėjo Lietuvos patikinimais, jog lietuviai, sakykim, dar nuo sovietinių laikų puikiai pažįsta tiek azerbaidžaniečius, tiek armėnus, todėl galį sutvarkyti šį reikalą gražiai, kad liktų patenkintos abi pusės. Bet mes nepateisinome šių vilčių. Pasirodo, neturėjome ne tik įgaliojimų, bet ir gebėjimų. ES prašovė mumis pasitikėdama. Žodžiu, tai tapo labai apleistas, pamirštas konfliktas, nors aukšto rango politikų, įskaitant ir lietuvių, vizitų tiek į Jerevaną, tiek į Baku būta užtektinai.
Man keistokai atrodo, kai Lietuva kviečia Armėniją jungtis prie ES, nors puikiai žino, kad ten ilgam dislokuota Rusijos karinė bazė. Vaizdžiai tariant, į ES drauge su Armėnija norime atvesti ir rusų kariškius?
Nepamirškime, kad viskas keičiasi, nėra nieko amžino. Gal Armėnija ilgainiui atsisakys rusų kariškių paslaugų, paprašys juos pasitraukti. Tokia galimybė bent teoriškai egzistuoja.
Aš manyčiau, kad kvietimas į ES absurdiškas visai dėl kitų dalykų. Karinę bazę galima iškraustyti. Bet kur dėsime tuos armėnus, kurie gyvena Rusijoje ir ten turi daug tiek legalių, tiek nelegalių verslų, kurių resursais remia Armėnijoje gyvenančius saviškius? Rusijos verslas Armėijoje – taip pat svarbus argumentas. Rusijos verslininkai vargu ar norės prarasti šią nišą. Jei Armėnija stotų į ES, visų šitų saitų derėtų juk atsisakyti. Tiksliau tariant, tektų visai kitaip konstruoti verslus. Bet ar armėnai nori atsisakyti šios specifikos? Ką mes jiems galime pasiūlyti mainais? Asfaltuotus kelius, nutiestus modernius tiltus, demokratiškus rinkimus?
Kaip vertinate, kad Lietuvos Seimas specialia reoliucija 1915-ųjų tragediją pripažino esant „armėnų genocidu“. Mes juk neturėjome net moralinės teisės skelbti tokius griežtus kaltimus, nes nesame studijavę turkiškų archyvų, o armėnai į savus archyvus nieko neįsileidžia.
Tuo metu per Europą praūžė toks vajus. Lietuvą pagavo inercija. Mes jai pasidavėme. Lietuva norėjo elgtis kaip visi, dėtis pažangia, principinga. Bet jūs teisus – mes nestudijavome turkiškų archyvų, o tai reiškia, kad tikrai visko apie 1915-uosius nežinome. Mūsų pripažinimas – paradoksalus. Ne tik todėl, kad žengėme šį žingsnį, vaizdžiai tariant, nepatikrinę visos imformacijos. Savo laikysena mes akis draskėme NATO sąjungininkei Turkijai, kuri, beje, neneigia, kad 1915-aisiais žuvo labai daug žmonių. Ji tik pabrėžia, kad tuomet gyvybių neteko daug įvairiausių tautybių žmonių – turkų, armėnų, kurdų. Turkai ginčija tik teiginį, kad jie sąmoningai siekė išžudyti armėnus, kad jie persekiojo armėnus vien dėl to, kad šie – armėnai. Aš priminčiau, kad tais metais būta ne tik konfliktų tarp turkų ir armėnų, bet ir tarp armėnų ir kurdų. Todėl lietuviškoji rezoliucija tikrai keista.
Dar labai gerai, kad anuomet šio lietuviško akibrokšto Turkija nesureikšmino, apsimetė nepastebinti mūsų išsišokimo. Mes nesulaukėme Turkijos pykčio.
Kodėl Lietuva nieko nežino apie teroristines organizacijas Dašnakcutiun, Asala, Gnčak, kurios dar visai neseniai, vos prieš kelis dešimtmečius, Europos sostinėse žudė turkų diplomatus? Nenori žinoti?
ASALA
Žinoti – reikia. Bet vadovautis vien šiuo faktu būtų neteisinga. Teroristinių organizacijų vadovai dažnai vėliau tampa valstybių vadovais, sulaukia prestižinių tarptautinių apdovanojimų. Pavyzdžiui, Mandela. Viskas keičiasi. Kas vakar buvo labai aktualu, šiandien jau nebe taip svarbu ir reikšminga. Kas tie, kurie kūrė Arcachą, kontroliavo jį, – žinotina. Bet tai dar nereiškia, kad šiandien tos teroristinės organizacijos – gyvos, įtakingos, pavojingos.
Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas labai įsižeidė, kai jį vienas protestuotojas prilygino Hitleriui. Net padavė į teismą už įžeidimą. Tegul. Bet tada klausiu: kodėl negalima piešti plakato, Makroną prilyginančio Hitleriui, o paišyti pranašo Mahometo karikatūras „Charlie Hebdo“ žurnale ir tokiu būdu įžeisti milijonus musulmonų – leistina, net skatinama…
Atkreipčau dėmesį į klausimą, kuo civilizuota tauta skiriasi nuo kultūringos tautos. Svarbus vidinis kultūringumas, neturintis nieko bendro su jėga. Jei mes vadovaujamės taisykle, jog ne tik galima, bet net būtina iš visko be išimties tyčiotis, tai tada nebelieka egzistencinio pamato. Bendražmogiškos taisyklės privalo išlikti kaip pastoliai, ant kurių stovime. Mums turi egzistuoti kai kurios ribos, draudimai. Iš korumpuoto, kvailai, neteisingai besielgiančio politiko tikrai galima tyčiotis, net pravartu taip elgtis. O iš pranašo Mahometo – čia matau didelę dilemą. Jei sutinkame, jog galima iš bet ko tyčiotis nepatiriant jokių pasekmių, tai tada galima brėžti baisią paralelę: aš iš bet ko tyčiojuosi, kas pakliuvo po ranka, o aš žudau visus, kurie pasipainiojo mano kelyje. Mes abu labu tokie. Nėra jokių ribų, tabu. Viskas galima, viskas leistina. Bet juk tai būtų labai klaikus susitarimas. Jokių ribų nebuvimas – itin pavojingas reiškinys, nežinia kur galintis nuvesti.
Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
Beje, prancūzų tokia jau tradicija – įdiegė, jog religija yra blogis. Jei žmogus religingas, jis, mažų mažiausiai, – keistas, įtartinas. Siūlyčiau „Charlie Hebdo“ laikraščio karikatūras, įžeidžiančias musulmonų religinius jausmus, palyginti su sovietmečio „Šluotos“ karikatūromis, kuriose šaipomasi iš krikščionybės, bažnyčių, kunigų. Įtariu, jog rastume daug bendrumo. Keista. Prancūzai – liberalai, bet prancūziškos karikatūros kaip du vandens lašai panašios į sovietines karikatūras, pieštas žiaurios diktatūros sąlygomis.
Čia dar reikėtų priminti diasporų vaidmenį. Kaip ir žydai, taip ir armėnai turi stiprias diasporas, veikiančias visame pasaulyje. Prancūzijoe – stipri armėnų diaspora. Ji, be abejo, turi ir resursų. Kokio dydžio tie resursai – kitas klausimas. Bet jaučiama, kad armėnų diaspora daro ne vien kultūrinę, bet ir politinę įtaką. Patyrinėjus diasporos elgesį rastume daug įdomaus.
Dabar gi prancūzai labiau rūpinasi, kokius tikrus ar tariamus nusikaltimus 1915-aisiais padarė turkai, kariavę su armėnais, bet pamiršta apie prancūziškus nusikaltimus Alžyre.
Pasakyčiau šitaip. Prancūzija po truputį atsibunda. Prieš kelis dešimtmečius Prancūzijos desantininkų nusikaltimai Alžyre buvo Paryžiaus kategoriškai neigiami. Dabar oficialusis Paryžius jau pradeda pripažinti savo klaidas, atlieka tyrimus, domisi tomis istorijomis. Žodžiu, nėra taip, kad prancūzai visiškai nekeltų į viešumą savų nusikaltimų Alžyre.
Ar Lietuvos laikysena dėl Pietų Kaukazo problemų išliks tokia, kokia ji šiandien? Ar galimi pokyčiai?
Mes būsime toje pačoje pusėje kaip ir JAV. Kokios pozicijos laikysis Vašingtonas, taip į Armėnijos – Azerbaidžano priešpriešą žvelgs ir oficialusis Vilnius.
Šių metų balandžio pradžioje oficialus Lietuvos valstybės saugumo departamento (VSD) puslapis paskelbė danų žvalgybos ataskaitą, kurioje teigiama, jog teroro aktų pavojus Danijos valstybėje 2021-aisiais metais išlieka aukštas. Prie Danijos saugumo ir žvalgybos veikiančio Teroro analizės centro viešai išplatintame dokumente rašoma, kad didžiausią grėsmę Danijos Karalystei vis dar kelia „radikalūs islamistai, turintys noro ir gebėjimų rengti išpuolius“. Esą teroro aktus jie planuoja atlikti tiek šaunamaisiasis ginklais, tiek sprogstamaisiais užtaisais.
XXX
Tarp tų, kurie kelia pavojų, žinoma, minimi ne vien radikalūs islamistai, bet ir kraštutinės dešinės ekstremistai, tikintys painiomis teorijomis apie „sionistų sąmokslą“ arba pergyvenantys dėl „skriaudas patiriančios baltosios rasės likimo“. Tačiau daniškame dokumente didžiausias dėmesys teikiamas vis tik islamo fanatikams, kuriuos, pavyzdžiui, erzina prancūzų satyrinis žurnalas „Charlie Hebdo“, publikavęs pranašo Mahometo karikatūras, bei danų kraštutinės politinės partijos „Stram Kurs“ inicijuojami Korano deginimai.
Danijos Karalystės vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Kodėl įsiminiau šį Danijos dokumentą? Jame nėra gilios, rimtos analizės, kas kaltas, jog atsiranda „radikalių islamistų“. Tie keli trumpučiai argumentai, jog, sakykim, viena pusė pranašo Mahometo karikatūras laiko asmeniniu įžeidimu, o kiti tokius piešinius traktuoja kaip „žodžio laisvę“, – per daug tiesmukiški, per daug primityvūs. Šitaip žvelgdami (mes – viską suprantantys geručiai, jie – nieko nesuprantantys blogiukai) tikrųjų trinties priežasčių neperprasime. Į „radikalių islamistų“ temą derėtų žvelgti giliau. Ne vien danams – mums visiems. Visai Europos Sąjungai. Tos karikatūros – tik vienas ryškus atvejis iš daugybės pavyzdžių, kaip netinkamai elgiamės, bendraudami su musulmoniškomis valstybėmis, o paskui stebimės, kodėl musulmonai pyksta, nusivylę, įsižeidę (keldamas šį klausimą nepateisinu žudymo; atimti gyvybę – vienas iš baisiausių nusikaltimų).
XXX
Štai kaip apie 2015-ųjų metų tragediją Paryžiuje anuomet buvo rašoma mano redaguojamame portale slaptai.lt:
(…). Tai, kas atsitiko Prancūzijoje, yra siaubingas netolerancijos pavyzdys. Deja, netolerancijos iš abiejų pusių. Kai kurios karikatūros, paskelbtos visame pasaulyje tragiškai išgarsėjusiame žurnale, yra tiesiog šlykščios, įžedžiančios, religinę nesantaiką kurstančios… Ko siekė jų autoriai? Dvigubi standartai – akivaizdūs. Vienus įžeidinėti – galima, kitų – nevalia? Krikščionims leidžiama apraudoti genocidą, musulmonų aukos – per mažos, kad prilygtų genocidui?
Danijos kariai. Slaptai.lt nuotr.
Billas Donohue, vadovaujantis Katalikų lygai – Jungtinių Valstijų organizacijai, „ginančiai katalikų teises“ – išplatino pranešimą spaudai pavadinimu „Musulmonai turi pagrindo pykti“. Jame Donohue kritikuoja leidinio polinkį įžeidinėti pasaulio tikinčiuosius, įskaitant ir ne musulmonus. „Nužudytas „Charlie Hebdo“ redaktorius Stephane‘as Charbonnier „nesuprato vaidmens, kuriuo jis pats prisidėjo prie savo tragiškos mirties“, rašoma pranešime.
Taigi Europos Sąjungos žvalgybos, mano supratimu, savo ataskaitose privalėtų šnekėti ne vien apie „radikalaus islamo“ pasekmes. Tokiose ataskaitose turėtų atsirasti vietos ir šio reiškinio priežastims. Analizuokime ne vien musulmoniškas klaidas, imkime rimtai narplioti savas nuodėmes. Būtent – kokios mūsų, europiečių, klaidos? Šitaip sakydamas nekviečiu tapti nuolankiais, nusižeminusiais. Neleiskime, kad mums užsiliptų ant galvų. Neleiskime mūsų bažnyčių paversti mečetėmis. Bet jei norime, kad musulmonai gerbtų mus, mes privalome gerbti jų tradicijas, religiją, simbolius. Jei matome, kaip juos erzina šlykščiosios karikatūros, tai gal verta jų atsisakyti, net jei žodžio laisvė suteikia teisę jas paišyti?
Dabar gi – chaosas. Mes reikalaujame, kad jie mus gerbtų, bet mums gerbti jų – neprivalu?
XXX
Beje, esama kur kas daugiau atvejų, kada mes netinkamai elgiamės. Šlykščiosios „Charlie Hebdo“ karikatūros ar viešas Korano pleškinimas – tai tik aisbergo viršūnė. Dvigubus standartus mes demonstruojame kur kas kas dažniau ir subtilesnėmis priemonėmis. Dėl to kalta ne vien Danija ir Prancūzija. Žvelkime plačiau, giliau. Omenyje turiu kad ir sėkmingą Azerbaidžano pergalę (2020-ųjų pabaigoje per 44 dienas šiai musulmoniškai valstybei pavyko susigrąžinti daugumą 1992 – 1994 metais prarastų Kalnų Karabacho teritorijų). Ar pasveikinome Azerbaidžaną su įspūdinga pergale (kol kas – tai vienintelė buvusios Sovietų Sąjungos respublika, kuriai pavyko atkurti savo teritorinį vientisumą; gruzinai, moldavai ir ukrainiečiai – vis dar vargsta).
Giandža – po Armėjijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių
Ogi nepasveikinome. Mums tarsi neapsiverčia liežuvis pasidžiaugti Azerbaidžano pasiekimais, nes azerbaidžaniečių priešininkai – armėnų, t.y. krikščionių, separatistai. Nepasveikinę Azerbaidžano mes taip pat nepasmerkėme Armėnijos, kai ši apšaudė civilius Azerbaidžano miestus, niekaip nesusijusius su Kalnų Karabachu. Nejaugi jau pamiršome, kaip 2020-ųjų antroje pusėje armėnų ginkluotosios pajėgos iš galingų pabūklų apšaudė senąją Azerbaidžano sostinę Giandžą ir du kiek mažesnius azerbaidžanietiškus miestus – Bardą ir Terterą?! Šių išpuolių metu žuvo ir moterų, ir vaikų. Sugriauta daug gyvenamųjų namų. Ar didžiosios Europos sostinės pareiškė Azerbaidžanui užuojautą dėl armėnų ginkluotųjų pajėgų surengtų šių išpuolių? Ne, nepareiškė. O kodėl – todėl, kad armėnai – krikščionys?
XXX
O kodėl nepagyrėme Turkijos, padėjusios Azerbaidžanui susigrąžinti savas Kalnų Karabacho teritorijas? Juk tai – ir Ankaros nuopelnas, kad Baku pavyko atkurti teritorinį vientisumą. Nepasveikinome, nepagyrėme. Žinoma, tokie subtilūs nutylėjimai bei ignoravimai ne tokie bjaurūs, kaip karikatūros, bet vis tik – skaudūs. Europietiškas netaktas – akivaizdžiausias. Akis bado. Musulmoniškas pasaulis tai mato, jaučia, analizuoja.
Turkijos kariuomenė
Akivaizdūs europietiški tendencingumai ir dėl Turkijos. Turkijos mes nepagyrėme nei tuomet, kai ji talkino Azerbaidžanui jėga išstumiant armėnų pajėgas, nei tuomet, kai Ankara griežtai gina Ukrainos teisę į Krymą, Donbasą ir Luhanską bei tiekia ukrainiečių kariams ginklų. Užuot pagyrę Turkijos vadovybę už principingumą gerbiant šalių teritorinį vientisumą mes Ankarą koneveikiame dėl būtų ir išsigalvotų nuodėmių – tai su Graikija jūros nepasidalina, tai aukštą ES pareigūnę oficialaus priėmimo metu pasodino ne centriniame fotelyje, tai demokratijos lygis neatitinka Briuselio ir Strasbūro nubrėžtų standartų. Musulmonų pasaulis mato, kaip tendencingai Europos Sąjunga palaiko su Turkija konfliktuojančią Graikiją ir Armėniją.
XXX
Štai dar vienas garbės mums nedarantis pavyzdys.
Kas yra UNESCO – žinome visi. UNESCO yra Jungtinių Tautų (United Nations) specializuota agentūra, siekianti prisidėti prie pasaulio taikos ir saugumo stiprinimo vystant bendradarbiavimą tarp tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijos srityse.
Šuša. Kalnų Karabachas. Chano rūmų griuvėsiai
Tačiau ar visada ši organizacija elgiasi tinkamai? Žvilgtelėkime į Pietų Kaukazo regioną. 2020-ųjų metų pabaigoje, kai Azerbaidžanas, padedamas Turkijos, kariniu būdu iš armėnų separatistų atsiėmė jam pagal tarptautinę teisę priklausantį Kalnų Karabachą ir gretimus keletą rajonų, UNESCO atstovai puolė priekaištauti azerbaidžaniečiams, kad šie nedrįstų naikinti armėniškų kultūros, istorijos, architektūros paminklų. Žvelgiant iš šalies, toks įtakingos tarptautinės organizacijos perspėjimas suprantamas. Atsarga gėdos nedaro.
Ir vis tik tokius įtarimus Azerbaidžanui svaidyti nepadoru, nes tie, kurie bent kiek susipažinę su šios musulmoniškos šalies istorija, puikiai žino: azerbaidžaniečiai visuomet buvo tolerantiški kitoms tautoms, kitoms religijoms. Įtarti, jog susigrąžinę Juoduoju Sodu vadinamą Kalnų Karabachą jie būtinai puls kerštauti, t.y. naikinti armėniškos kultūros objektus, – primityvu. Beje, oficialusis Baku pats, niekieno neraginamas, vos tik pradėjęs 2020-ųjų išlaisvinimo operaciją, pareiškė saugosiąs visus armėniškus, visus krikščioniškus architektūros, istorijos, kultūros ženklus. Azerbaidžaniečiai niekad nebuvo vandalai.
Oficialusis Baku taip pat pareiškė neprieštarausiąs UNESCO vadovybės sumanymui į Kalnų Karabachą pasiųsti specialią ekspertų delegaciją, kuri pati įsitikintų, kaip šiame regione saugomi kultūrinę, istorinę vertę turintys krikščioniški objektai.
Tačiau toks energingas UNESCO susirūpinimas, ar azerbaidžaniečiai negriaus, vaizdžiant tariant, armėniškų bažnyčių, – dviprasmiškas. Bylojantis apie pašlijusią šios organizacijos moralę, neprincipingumą, apie taikomus bjaurius dvigubus stadartus. Kuo remiantis taip manau? Padori tarptautinė organizacija, prieš pradėdama ieškoti vadinamojo „azerbaidžanietiško barbarizmo atvejų“ 2020-ųjų pabaigoje – 2021-ųjų pirmojoje pusėje (nepraėjo nė vieneri metai), pirmiausia turėtų išsiaiškinti, kaip šiame regione ištisus tris dešimtmečius (nuo 1994-ųjų iki 2020 rudens) elgėsi armėnų pajėgos. Ji pirmiausia turėjo iškelti klausimą – kiek musulmoniškojo, azerbaidžanietiškojo paveldo objektų sunaikino Armėnijos remiami separatistai.
Štai ką paliko armėnų separatistai Kalnų Karabache ir gretimuose septyniuose rajonuose
Bet armėnų elgesys Kalnų Karabache 1994-2020 –aisiais metais UNESCO organizacijos niekad nedomino. Kol Azerbaidžanui priklausantis Kalnų Karabachas buvo armėnų separatistų rankose, Azerbaidžano valdžia ne sykį kreipėsi į UNESCO. Prašyte prašė pasiųsti delegacijų, kurios išsiaiškintų, kaip ten globojami, prižiūrmi azerbaidžaniečiams brangūs kultūros ir istorijos objektai. UNESCO visus azerbaidžaniečių prašymus ignoravo. Arba diplomatiškai išsisukdavo nuo atsakymo, arba teisindavosi, jog negalinti kištis į tarptautinės politikos reikalus.
Tačiau 2020—aisiais, vos tik Jerevanas pradėjo triukšmauti dėl neva dideliame pavojuje atsidūrusių krikščionybės šedevrų, UNESCO čia pat pareiškė norą išsiaiškinti „realią padėtį“. Dvigubi standartai, nepriderantys solidžiai tarptautinei organizacijai, – akivaizdūs. Jei jau pastangos domėtis azerbaidžanietiškojo paveldo objektais Kalnų Karabache – politika, tad ir susirūpinimas armėniškais kultūros objektais Kalnų Karabache turėtų būti politika? Bet UNESCO rūpi, regis, pamatyti ne „visą peizažą“, o tik surasti bent vieną Azerbaidžano netinkamo elgesio pavyzdį.
Ir vis tik Azerbaidžanas džiaugiasi, kad UNESCO galų gale susidomėjo Kalnų Karabachu ir, tikėkimės, gretimais septyniais rajonais (juos armėnų separatistai taip pat buvo okupavę). Mat armėniškojo vandalizmo atvejų, kai ten buvo griaunamos mečetės, plėšiami muziejai, Kaukazo Albanijos architektūriniai paminklai perdaromi į armėniškus, iki pamatų sugriauti Agdamas Ir Fizuli miestai, – apstu.
Nepaisant tarptautinės bendruomenės abejingumo trejetą dešimtmečių Kalnų Karabache nuo žemės paviršiaus trintam musulmoniškąjam paveldui, Azerbaidžanas visąlaik kruopščiai fiksavo kiekvieną armėniškojo vandalizmo atvejį. Visi barbarizmai užregistruoti dviejuose kataloguose: „Nuostoliai, padaryti istorijos ir kultūros paminklams okupuotose Azerbaidžano teritorijose“ bei „Azerbaidžanietiškų kultūros mpaminklų Kalnų Karabache katalogas“. Šios enciklopedijos išerstos į anglų, azerbaidžaniečių, rusų ir prancūzų kalbas.
Tad ponams iš UNESCO, atvykusiems į Kalnų Karabachą, nebus sunku ieškoti tikrųjų vandalų. Bet ar jie norės nuoširdžiai išsaiškinti, kiek per tris dešimtmečius architektūros, istorijos ir kultūrtos paminklų sunaikino armėnų separatistai?
Manote, musulmoniškas pasaulis nemato šių akibrokštų? Manote, tokia europietiška dviveidystė musulmonų neliūdina, neerzina?
XXX
Danijos žvalgybos ataskaitoje kažkodėl nėra nė žodžio ir apie galimus armėnų teroristinių organizacijų išpuolius 2021-aisiais. Juk Armėnijoje šiandien sudėtinga padėtis. Ten esama jėgų, kurios tautiečius ragina imti į rankas ginklą ir keršyti, keršyti, keršyti. Armėnų sukarintų teroristinių grupuočių taikiklyje – Azerbaidžanas ir Turkija. Klausiate, kuo čia dėta Danija? Prisiminkime 1981-uosius metus, kai Kopenhagoje prie turkų transporto kompanijos „THY“ nugriaudėjo galingas sprogimas ir du danai buvo sunkiai sužeisti. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė viena iš armėnų teroristinių organizacijų. Tokiu būdu ji neva keršijo turkams už tragiškus 1915-uosius metus. Atkreipkite dėmesį – keršijo ne Turkijos, o Danijos teritorijoje, nė kiek nepergyvendama, jog galį nukentėti ne vien turkai, bet ir niekuo dėti danai.
Nuo teroristų rankų žuvusių Turkijos diplomatų sąrašas
Tas 1981-ųjų išpuolis Kopenhagoje – tik vienas iš 1973-2002 metais armėnų teroristų Vakaruose surengtų teroro aktų, kurių metu žuvo 70 žmonių, 524 buvo sužeisti, 105-eri tapo įkaitais ir 12 iš jų buvo nužudyta. Tarp žuvusiųjų, suluošintų – ne vien turkų diplomatai. Taigi ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak ir joms giminingos organizacijos keršijo turkams Danijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Bulgarijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje… Ar tokios beveik tris dešimtmečius Europą kadaise purčiusios ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak teroristų akcijos šiandien vėl neįmanomos?
XXX
Vienas iš paskutiniųjų bjaurių akibrokštų – 46-ojo JAV prezidento Džo Baideno šių metų balandžio 24-ąją ištarti žodžiai, esą 1915-ųjų karai tuometinės Osmanų imperijos teritorijoje buvo „armėnų genocidas“. Gal ir taip. Tačiau mes juk nežinome. Negalime žinoti. Armėnija, skirtingai nei Turkija, iki šiol neįsileidžia į savo archyvus tyrinėtojų. Todėl stebiuosi: kaip apsiverčia liežuvis tvirtinti buvus ar nebuvus „armėnų genocidui“ nuodugniai neištyrinėjus armėniškųjų archyvų? Štai buvęs JAV prezidento Ronaldo Reigano patarėjas teisės klausimais ponas Briusas Feinas pripažįsta, jog anuomet, kai prezidentavo R.Reiganas, oficialusis Vašingtonas ėmė gilintis į 1915-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų teritorijoje. Tiesa, tyrinėjimai nebuvo užbaigti. Ir vis tik iš to, ką pavyko surinkti, Br. Feinas daro išvadą: „jeigu archyvai bus atidaryti, armėnams teks atsiprašyti, jog suklaidino pasaulį“ (apie tai rašoma leidiniuose Turkiye ir Caucasus Online).
Taigi mano mylima ir gerbiama Amerika padarė didžiausią klaidą brėždama griežtus priekaištus turkams – derėjo palaukti, kol Jerevanas atidarys savo rankraštynus. Grubią klaidą padarė ir Lietuvos užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas, balandžio 24-osios išvakarėse nuskridęs į Jerevaną pagerbti „armėnų genocido“ aukų. Juk M. Adomėnas negali nežinoti: armėniški archyvai vis dar akylai slepiami nuo užsienio tyrinėtojų. Netinkamai pasielgė ir Seimo narys Raimundas Lopata, balandžio 24-ąją raginęs valstybes, iki šiol nepripažinusias 1915-ųjų tragedijos „armėnų genocidu“, kuo greičiau pasitaisyti – pripažinti. Juk prof. R. Lopata, kadaise užėmęs itin svarbias pozicijas Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, privalo žinoti: rimtai į istoriją žvelgiantys istorikai, mokslininkai, politikai pirmiausiai analizuoja konfliktuojančių pusių archyvus ir tik po to skelbia rezoliucijas, nutarimus, priima įstatymus.
Joe Bidenas. EPA – ELTA nuotr.
Ponui M. Adomėnui ir R. Lopatai derėtų įsiklausyti bent jau į tai, ką savo asmeninėje paskyroje socialiniuose tinkluose dėl „armėniškojo genocido“ yra parašęs Latvijos viceministras ir krašto apsaugos ministras Artis Pabriks: „JAV prezidento pozicija Armėnijos genocido klausimu tik apsunkins dviejų NATO šalių bendradarbiavimą, kai to labiausiai reikėtų. Panašiai galiu patarti tiems Latvijos parlamentarams, kurie aukodami nacionalinius interesus nori nusipirkti sau indulgencijas.“
Tai – tik keletas pavyzdžių, kada mes elgiamės netaktiškai, bendraudami su musulmoniškomis valstybėmis.
In the beginning of April this year the official webpage of the State Security Department of Lithuania (SSD) published a report by Danish intelligence service, which states that threat of terror attacks in the Danish state remains high in 2021. The document, published by the Terror analysis centre under the Danish security and intelligence service, states that ‘radical Islamists, willing and capable of organizing attacks’ are still the biggest threat to the Kingdom of Denmark. Allegedly they plan to carry out terror attacks using both firearms and explosives.
XXX
Of course, not only radical Islamists, but also far right extremists, believing complicated theories about ‘Sionist plot’ or worried about ‘the fate of the suffering white race’ are also mentioned among the threats. But the Danish document focuses on Islamic fanatics, who, for example, are irritated by the French satirical magazine ‘Charlie Hebdo’, which published caricatures of the Prophet Muhammed, and Quran burnings, initiated by Danish radical political party ‘Stram Kurs’.
Denmark. EPA – ELTA foto
Why did I remember this Danish document? It does not include a deep, serious analysis on who is responsible for emerging of ‘radical Islamists’. Those several short arguments, that, let’s say, one side considers caricatures of Prophet Muhammed as personal insult, and others understand such images as ‘freedom of expression’, – are too straightforward, too primitive. If we look at it like this (we are all understanding good people, they are baddies, who don‘t understand anything) we will not understand the real reasons of the confrontation.
We should take a deeper look at the topic of ‘radical Islamists’. Not only Danish, we all should. Those caricatures are only a striking case among many examples, of how wrongly we act communicating with Muslim states and later we are surprised why Muslims are angered, disappointed, insulted (raising this issue I do not justify killing, because taking a life is one of the worst crimes).
XXX
This is how the Paris tragedy in 2015 was reported in the portal slaptai.lt, then edited by me:
What happened in France is a horrible example of intolerance. Unfortunately, intolerance from both sides. Some of the caricatures, published in the journal, which has become tragically famous across the world, are simply disgusting, insulting, inciting religious enmity. What did their authors seek? Double standards are obvious. Insulting some is allowed, but not the others? Christians are allowed to mourn genocide, while Muslim victims are too few to be considered as genocide?
Bill Donohue, leader of Catholic League – a US organization ‘defending Catholic rights’ – made a press release called ‘Muslims have reasons to be angry’. In it, Donohue criticizes the journal’s tendency to insult believers across the world, including not only Muslims. ‘Murdered editor of ‘Charlie Hebdo’ Stephane Charbonnier ‘did not understand the role, with which he contribute to his own tragic death’, reads the statement.
So intelligence services of the European Union, in my understanding, should talk not only about consequences of ‘radical Islam’. Such reports should include the causes of this phenomena. Let’s analyze not only Muslim mistakes, let’s start seriously analyzing our own sins. What are our, European, mistakes? Saying this I do not invite to become submissive, abject. Let‘s not allow others climb onto our hears. Let‘s not allow our churches be turned into mosques. But if we want Muslims to respect us, we must respect their traditions, religion, symbols. If we see that they are irritated by the disgusting caricatures, maybe we should refuse them, even if freedom of expression provides a right to draw them?
But now it is chaos. We demand them to respect us, but we do not have to respect them?
XXX
By there are many more cases, when we act unacceptably. The disgusting ‘Charlie Hebdo’ caricatures of public burning of Quran are only the tip of the iceberg. We are demonstrating double standards much more often and more subtly. Not only Denmark or France. Let’s have a wider, deeper look. For example, I mean a successful victory of Azerbaijan (in the end of 2020 Muslim country in 44 days managed to reclaim most of the territories of Nagorno Karabakh, lost in 1992-1994). Did we congratulate Azerbaijan with this impressive victory (so far it is the only republic of the former Soviet Union, who managed to restore its territorial integrity, Georgians, Moldavians and Ukrainians are still struggling)?
Charlie Hebdo. AFP nuotr.
We did not congratulate them. It seems we cannot turn our tongue to rejoice in Azerbaijan’s achievements, because Azeri’s opponents are Armenian, that is Christian, separatists. Having not congratulated Azerbaijan, we also did not condemn Armenia, when it opened fire to civilian Azeri cities, which are not related to Nagorno Karabakh. Have we forgotten how in the second half of 2020 Armenian armed forces used powerful cannons to bomb Azerbaijan‘s old capital Gence and two smaller Azeri cities – Barda and Terter?! Women and children were killed in these attacks. Many residential buildings were destroyed. Did the great European capitals express sympathies to Azerbaijan over these attacks, organized by the Armenian armed forces? No, they did not. Why? Because Armenians are Christians?
XXX
Why didn’t we commend Turkey, who helped Azerbaijan take back its Nagorno Karabakh territories? It is also Ankara’s merit, that Baku managed to restore its territorial integrity. We did not congratulate or commend. Of course, such subtle silence and ignorance are not as disgusting as caricatures, but they are still painful. European tactlessness is the most obvious. Muslim world sees it, feels and analyzes it.
Turkish army
European tendencies regarding Turkey are obvious too. We did not commend Turkey when it helped Azerbaijan to forcefully drive out Armenian troops, neither when Ankara strongly defends Ukraine’s right to Crimea, Donbas and Luhansk and supplies Ukrainian troops with arms. Instead of commending Turkish government for principles in respecting territorial integrity of other countries, we criticize Ankara for real and imagined sins – for not sharing sea with Greece, making high EU official sit not in a central chair during an official reception, when democracy level does not comply with Brussel’s and Strasbourg’s standards. Muslim world sees, how tendentiously EU supports Greece and Armenia, conflicting with Turkey.
XXX
Here is another example, that does not make us more honorable.
We all know what UNESCO is. UNESCO is the specialized agency of the United Nations, aiming to contribute to strengthening peace and security in the world by developing cooperation among nations in the fields of education, science, culture and communication.
But does this organization always act correctly? Let’s look at the South Caucasus region. In the end of 2020, when Azerbaijan, helped by Turkey, in a military way took back Nagorno Karabakh, which belongs to it by international law, from Armenian separatists, UNESCO representatives started criticizing Azeri, saying they should not dare to destroy Armenian cultural, historical and architectural monuments. Looking from aside, such warning by an influential international organization is understandable. Carefulness does not harm.
However, throwing such suspicions at Azerbaijan is immoral, because those who know at least a bit about the history of this Muslim country, clearly know: Azeri have always been tolerant to other nations and other religions. Suspecting that after reclaiming Nagorno Karabakh, called the Black Garden, they would necessarily start avenging, that is destroying objects of Armenian culture, is primitive. By the way, as soon as it started liberation operation in 2020, official Baku, without any urges, stated that it would protect all Armenian, all Christian signs of architecture, history, culture. Azeri have never been vandals.
UNESCO
Official Baku also stated that it was not against UNESCO’s plan to send a special expert delegation to Nagorno Karabakh, which would follow how culturally, historically valuable Christian objects are protected in this region.
However, such energetic concern of UNESCO, whether Azeri would destroy, figuratively speaking, Armenian churches, is ambiguous. It speaks about the unsound morality of this organization, lack of principles, about applied ugly double standards. Why do I think so? A moral international organization, before starting to search for so called ‘cases of Azeri barbarism’ in the end of 2020-beginning of 2021 (not even a year has passed), firstly should examine how Armenian forces acted in this region for three decades (from 1994 to autumn of 2020). It firstly had to raise a question – how many of Muslim, Azeri heritage objects have been destroyed by Armenian supported separatists.
But UNESCO organization has never been interested in Armenian actions in Nagorno Karabakh in 1994-2020. While Azerbaijan’s Nagorno Karabakh was in the hands of Armenian separatists, Azeri government many times applied to UNESCO. It requested sending delegations, which would examine how Azeri cultural and historical objects are taken care of there. UNESCO ignored all Azeri requests. It would diplomatically steer away or justify itself saying it cannot intervene to issues of the international politics.
However, in 2020, when Yerevan started causing noise about allegedly endangered Christian masterpieces, UNESCO immediately expressed wish to examine ‘the real situation’. Double standard, not suitable for a solid international organization, are obvious. If efforts to examine objects of Azeri heritage in Nagorno Karabakh is politics, then concern about Armenian cultural objects in Nagorno Karabakh should be politics too? But UNESCO cares, it seems, not about seeing ‘the whole picture’ but only about finding at least a single example of unacceptable action by Azerbaijan.
But Azerbaijan is rejoicing that eventually UNESCO got concerned about Nagorno Karabakh and, let’s hope, seven nearby regions (which were also occupied by Armenian separatists). Because there are many cases of Armenian vandalism, when mosques were destroyed there, museums were robbed, Caucasian and Albanian architectural monuments were remade into Armenians, Agdam and Fizuli cities were destroyed to dust.
Karabakh
Despite indifference of the international community to the three decades of erasing Muslim heritage in Nagorno Karabakh, all that time Azerbaijan carefully recorded every case of Armenian vandalism. All barbarisms are registered in two catalogues: ‘Losses of historical and cultural monuments in occupied Azeri territories’ and ‘Catalogue of Azeri cultural monuments in Nagorno Karabakh’. These encyclopedias are translated to Azeri, English, Russian and French languages.
So it will not be difficult for sirs from UNESCO, arriving to Nagorno Karabakh, to search for the real vandals. But will they want to sincerely establish, how many architectural, historical, cultural monuments were destroyed by Armenian separatists?
Do you think the Muslim world does not see these slaps in the faces Do you think such European hypocrisy does not disappoint, irritate them?
XXX
The Danish intelligence‘s reports somehow does not include a single word about possible attacks of Armenian terrorist organizations in 2021. Today situation is complicated in Armenia. There are powers there that urge the countrymen to take arms and avenge, avenge, avenge. Azerbaijan and Turkey are the targets of Armenian paramilitary terrorist groups. You ask, what Denmark has to do with it?
Let‘s remember 1981, when an explosion took place in Copenhagen, near the office of Turkish transport company ‘THY’, and two Danish persons were seriously injured. One of Armenian terrorist organizations claimed responsibility for this attack. This was their alleged revenge to Turks for tragic events in 1915. Focus here – they took revenge not in Turkish, but in Danish territory, without any concerns that not only Turks, but also innocent Danish could be harmed.
That 1981 attack in Copenhagen is only one of the terror attacks, organized by Armenian terrorists in the West in 1973-2002, which claimed 70 lives, injured 524, where 105 were taken hostage and 12 of them were killed. Not only Turkish diplomats are among the murdered and crippled. Those were revenge acts by ASALA, Dasnakcutiun, Gncak and their related organizations against Turks in Denmark, France, Switzerland, Italy, Bulgaria, Germany, Spain, Great Britain.
Aren’t such terrorist actions by ASALA, Sasnakcutiun, Gncak, which shook Europe for almost three decades, impossible today?
XXX
One of the last disgusting slaps in the face was the words, uttered by the 46th US President Joe Biden on 24 April this year, allegedly that the 1915 wars in the territories of then Ottoman Empire were ‘Armenian genocide’. Maybe. But we do not know. We cannot know. Armenia, unlike Turkey, does not allow researches into its archives. Therefore, I am surprised: how can one say there was or there wasn’t ‘Armenian genocide’ without thoroughly researching Armenian archives? For example, Bruce Fein, former law advisor to the US President Ronald Reagan, admits that during the administration of Raegan, Washington started researching the events of 1915 in the Ottoman Empire. However, this research was not finished. And still, from what they managed to collect, Fein came to conclusion: ‘if the archives are opened, Armenians will have to apologize for misleading the world’ (it is reported in publications ‘Turkiye and Caucasus Online’).
Joe Biden. EPA – ELTA nuotr.
So my beloved and respected America made the biggest mistake by underlining strong reproaches to Turks – they should have waited until Yerevan opens its archives.
Lithuania’s Vice Minister of Foreign Affairs Mantas Adomėnas also made a bad mistake, by flying to Yerevan on the even of 24 April to pay respects to the victims of ‘Armenian genocide’. How could Adomėnas not know: Armenian archives are still carefully protected from foreign researchers. Member of Seimas Raimundas Lopata also made a mistake on 24 April, by urging states, who have not done so yet, to recognize the 1915 tragedy as ‘Armenian genocide’. Prof. Lopata, who in the past had an important position in the International relations and political sciences institute, must know: historians, scientists, politicians, who seriously look at history, firstly analyze archives of the conflicting side and only then make resolutions, decisions and publish laws.
Mr. Adomėnas and Lopata should listen to at least what Latvian Vice Minister and Defense Minister Artis Pabriks has written on his personal social network profile: ‘The position of the US President on the issue of the Armenian genocide will only complicate cooperation between two NATO countries when it is most needed. I can give similar advise to those Latvian parliamentarians who want to buy indulgences for themselves by sacrificing national interests’.
These are only several examples when we act without tact in communication with Muslim countries.
Rytoj – Vasario 16-oji. Lietuviui – labai svarbi šventė. Šiomis dienomis mūsų spaudoje, televizijoje, radijoje laidose – gausu su 1918-ųjų vasario 16-ąja susijusių komentarų. Ši diena pelnytai atiduodama istorijai, politikai.
Nepriklausomybės eisena. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau džiaugdamasis padidėjusiu susidomėjimu istorija, turiu pripažinti, jog Lietuva, deja, nepriskirtina valstybėms, kuriose istorinės temos būtų nagrinėjamos itin objektyviai, sąžiningai. Lietuviškoje erdvėje – gausu nutylimų, tendencingumų. Lietuvoje esama net ujamų istorikų, mat viešumon jie, užuot patylėję, tempia nemalonius, nepatogius faktus.
Todėl leiskite ir man tarti Vasario 16-osios apmąstymams skirtą žodį. Deja, ne itin džiugų. Švenčių metu priimta linksmintis, didžiuotis. Tačiau kodėl turėčiau krykštauti iš džiaugsmo, jei jo – ne tiek daug?
Monografijų apie dušanskius, raslanus ir zimanus vis dar neturime
Pirmiausia į akis krenta, kaip Lietuva nagrinėjanti žydų bendruomenei nemalonias temas. Ogi niekaip. Tabu. Mirtina tyla. Visi, kas tik apie jas užsimena, – užpuolami, kritikuojami ir galų gale krenta. Sutinku, privalome žinoti savo niekadėjų nusikaltimus. Nesiginčiju – visi klystkeliai turi būti registruoti, išsamiai aprašyt. Lietuviškųjų nuodėmių nevalia slėpti. Tačiau savo istorikų ar istorija besidominčių publicistų, rašytojų stumti į šalį vien už tai, kad jie iškelia ne tik lietuviams, bet ir žydams nepatogius klausimus, – argi tai demokratiška?
Istorikas Valdas Rakutis nepasakė nieko smerktino, ragindamas žvelgti į Antrojo pasaulinio karo istoriją iš abiejų pusių. Vienintelė mažytė nuodėmė – galbūt raginimą derėjo išdėstyti ne Holokausto dienos proga. Tačiau demokratinė valstybė tokią „nuodėmę“ privalo toleruoti. Mat tokiais atvejais svarbiausia, ar tai tiesa: jei atkakliai smerkiame bent šiek tiek su fašistine Vokietija susijusius asmenis, registruokime ir su Kremliaus režimu bendradarbiavusius.
Mus ragina, kad sąžiningai analizuotume savųjų biografijas, pro padidinamąjį stiklą peržvelgtume net menkiausią įtarimą. Tik kodėl anoji pusė iki šiol nei parengė, nei ruošiasi rengti mokslinių monografijų, sakykim, apie dušanskių, raslanų, zimanų nusikaltimus? Kaip mums elgtis, jei fiksuojame kiekvieną savo tikrą ar tariamą nuodėmę, o kiti savas nuodėmes nutyli, slepia? Jei anoji pusė remiasi KGB archyvais priimdama juos už gryną pinigą, kodėl mes negalime analizuoti, kas vokiškos okupacijos metais buvo parašyta „Lietuvių archyve“?
Štai istorikas Arūnas Gumuliauskas pasiūlė priimti rezoliuciją, skelbiančią lietuvių tautą nesant žydžaudžių tauta. Tokia rezoliucija buvo labai reikalinga. Bet jį nutildė tvirtindami, jog lietuvių tautos šia fašistinei Vokietijai priskirtina nuodėme niekas nekaltina. Ar tikrai – niekas nepriekaištauja, niekas nebara, niekas nesmerkia?
Iš Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro išstumtas profesionaliai istorija besidomintis publicistas Vidmantas Valiušaitis, savo knygose, straipsniuose, videokomentaruose pažėręs akivaizdžių faktų, kaip mūsų didvyriai Jonas Noreika ir Kazys Škirpa nepagrįstai kaltinami simpatijomis fašistinei Vokietijai.
Kas kris kitas? Nejaugi LGGRTC darbuotojas Dalius Stancikas, parašęs labai reikalingą knygą „Kūju per Lietuvos istoriją“? Juk ir jis neskuba to meto lietuvių veikėjams kabinti žydžaudžių etiketės…
Baltarusiški akcentai
Kita tema – baltarusiška. Baltarusijos opozicijos lyderė Sviatlana Cichanauskaja mūsų šalyje ir giriama, ir palaikoma. Tai – teisinga laikysena. Taip mušti protestuotojų, kaip elgiasi Aliaksandras Lukašenka, – negalima. Lietuva privalo ištiesti pagalbos ranką baltarusių protestuotojams.
Bet man neteko girdėti, kad kas nors iš mūsiškių žurnalistų ir politikų šios ponios būtų viešai ir atvirai paklausę apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir Astravo atominę elektrinę. Man labai rūpi žinoti, ką apie LDK kilmę mananti ši ponia ir ar ji sutinkanti, jog Astravo atominę elektrinę būtina kuo greičiau stabdyti? O jei net ir pasakė, kad LDK kilmė – lietuviška, net jei patvirtino, jog „Astravo AE būtina sustabdyti, nes ji kelia grėsmę Vilniui“, ar mūsų žvalgybos guldo galvą, jog privačių pokalbių metu ši ponia nekalba priešingai?
Ką žinome apie Aleksejų Navalną?
Panaši ir Aleksejaus Navalno istorija. Be abejo, jis drąsus vyras. A.Navalno dokumentiniai filmai, pasakojantys, kaip Rusijos žvalgybos atstovai nuodijo jį „Novičioku“, arba ta juosta, susukta apie pasakiškus Vladimiro Putino rūmus, – verti dėmesio, pagarbos.
Aleksejus Navalnas. EPA – ELTA nuotr.
Bet man pirmiausia rūpi išsiaiškinti, ką A.Navalnas yra sakęs, kai Rusija užuolė Gruziją, Ukrainą. Jei jis tikrai tvirtino, esą tuos gruzinus vertėtų užmėtyti sparnuotosiomis raketomis, jei jis tai tvirtino nuoširdžiai, niekieno neverčiamas, tai didelė tikimybė, kad sparnuotosiomis raketomis šis jaunuolis kada nors panorės apmėtyti ir Lietuvą. Tikiuosi, kad Seimo narys Laurynas Kasčiūnas, neseniai prie Rusijos ambasados dalyvavęs A.Navalną remiančiame mitinge, žinąs atsakymą į šį klausimą?
Korupcijos pažabojimas Rusijoje – svarbi tema. Bet ne mažiau svarbu žinoti, ar nenuilstančio kovotojo su korupcija širdis nėra sukaustyta imperinio mąstymo ledkalnių.
Kada bus įvertina ASALA veikla?
Štai propatria.lt leidinyje skelbiama ištrauka iš Gatestono instituto vyresniojo bendradarbio Raymondo Ibrahimo (knygos „Kardas ir scimitaras: keturiolika šimtmečių tarp islamo ir Vakarų“ autorius) teksto, kuriame skambiai šaukiama, esą „net 340 milijonų krikščionų pasaulyje patiria didžiulius persekiojimus“. Ten rašoma, jog šiandien pasaulyje dėl religinių įsitikinimų kiekvieną dieną nužudoma 13 krikščionių, 5 krikščionys pagrobiami, užpuolama 12 bažnyčių.
Mums būtina žinoti šią liūdną statistiką. Bet ar jūs nepasigendante lyginamosios analizės? Kodėl nepateikta skaičių, kiek pasaulyje kasdien nužudoma žmonių vien dėl to, kad jie – musulmonai? Tuomet antimusulmoniškus faktus palyginčiau su išpuoliais prieš krikščionis ir matyčiau tikrąją padėtį. Dabar gi atrodo, kad pučiama tik į vieną pusę – tik musulmonai skriaudžia krikščionis, o štai krikščionys – musulmonų niekad niekur neskriaudė ir nė nesiruošia skriausti.
Paminklinė lenta prie įėjimo į Baku metropoliteną. Ji primena, kad čia dar ne taip seniai buvo surengtas teroro aktas. Slaptai.lt nuotr.
Bet juk tai – netiesa. Prisiminkime Kryžiaus karus, Alžyro okupaciją, prisiminkime karą prieš Afganistaną, Irako bombardavimus, išpuolius prie Balkanų musulmonus, su žeme sulygintą Čečėnijos sostinę Grozną.
Galų gale prisiminkime, kiek nuo 1975 iki 2002 metų Europos sostinėse armėnų teroristinės organizacijos ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak nužudė turkų diplomatų, rezidavusių Vienoje, Madride, Paryžiuje, Berlyne, Kopenhagoje? Surengti 235 teroro aktai, surengta 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimas. Šių išpuolių metu žuvo 524 asmuo, įskaitant 105 įkaitą.
Azerbaidžano miestas Giandža – po Armėjijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių
Prisiminkime, kaip 2020-ųjų antroje pusėje Armėnijos ginkluotosios pajėgos apšaudė Azerbaidžano miestus Bardą, Giandžą ir Terterą (šių išpuolių metu žuvo 69 civiliai azerbaidžaniečiai, dar 322 buvo sužeisti).
Ar šie skaičiai įtraukiami į ataskaitas apie religinį nepakantumą? Ar mes žinome, kad liūdnai pagarsėjusi ASALA, prieš kelis dešimtmečius persekiojusi turkų diplomatus, 2019-ųjų sausio 1 dieną yra nusiuntusi bauginantį laišką Beirute (Libanas) rezidavusiam turkų diplomatui, prie ambasados pastato sudegino Turkijos vėliavą (Turkijos vėliavos buvo deginamos ir kitose šalyse prie diplomatinių Turkijos misijų)? Ar žinome, kad 2021 metų sausio 20 dieną ASALA išplatino pareiškimą, jog organizacijos nariams nedraudžiama imtis teroro prieš Kalnų Karabachą 2020-ųjų pabaigoje atsiėmusius Azerbaidžano ir jam talkinusios Turkijos piliečius?
Pabandykite šiuos faktus paskelbti lietuviškoje žiniasklaidoje, ir pamatysite, kad tai – ne taip paprasta. Kritikuoti musulmonus – kiek tik širdis geidžia, priekaištauti krikščionims – nevalia! Nors, pavyzdžiui, tarptautinė bendruomenė pripažįsta, jog Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui. Tačiau Lietuva nepasveikino Azerbaidžano, susigrąžinusio prieš kelis dešimtmečius dėl Armėnijos agresijos prarastas žemes, įskaitant ir tuos septynetą gretimų rajonų, niekaip nesusijusių su Kalnų Karabachu. Nepasveikino ir Turkijos, kuri padėjo azerbaidžaniečiams susigrąžinti tai, kas Azerbaidžanui priklauso pagal tarptautinę teisę. O juk tai – svarbus, reikšmingas įvykis.
Kas slepiama armėniškuose archyvuose?
Susiraskite LRT paskelbtą „Radio Free Europe /Radio Liberty (RFE/RL) tekstą – RL Armėnijos tarnybos direktoriaus Harry Tamraziano pokalbį su „Carnegie Europe“ Kaukazo ekspertu Thomu de Waalu. Ten – nė menkiausios užuominos, kad, remiantis tarptautine teise, Kalnų Karabachas yra neginčijama Azerbaidžano teritorija. Kai šis faktas nutylimas, beprasmės visos kitos diskusijos. Bent man taip atrodo.
Antiturkiškos propagandos pavyzdžiai
Prisiminkime, kaip Lietuvos Mokslų Akademija neįsileido Turkijos ambasados pakviestų istorikų, kad šie išdėstytų savąją poziciją apie tragiškus 1915-uosius, o Armėnijos ambasados pakviestiems svečiams – atlapojo duris? Štai ir nežinome, kad turkams itin nepalankią ataskaitą „Armėnų tautos tragedija“ parašęs JAV ambasadorius Henris Morgentau, rezidavęs Stambule 1913-1916-aisiais, iš viso – 780 parų, grubiai iškraipė faktus. Per savo rezidavimą Osmanų imperijoje jis nebuvo išvykęs iš Stambulo nė į vieną problemišką regioną – apsiribojo poilsinėmis, pramoginėmis kelionėmis po tuometinę Osmanų imperiją. Tad jau vien dėl to jo ataskaita nelaikytina objektyvia.
Bet yra ir kita priežastis, kodėl tos ataskatos neverta laikyti objektyvia. Šią ataskaitą rašyti jam padėjęs vertėjas, patarėjas, laikytas dešiniąja ranka – Aršagas Simavonianas. O jo sekretorius buvo Akopas Andonianas. Svarbu ne tai, kad tiek patarėjas, tiek sekretorius buvo armėnų kilmės. Svarbu, kad abu šie armėnai nekentė turkų ir visko, kas turkiška. Todėl buvo grubiai tendencingi.
O ką galima pasakyti apie Johanes Lepsius veikalą „Vokietija ir Armėnija 1914 – 1918. Diplomatinių depešų rinkinys“? Nejaugi ir juo verta aklai pasitikėti? Apie šį asmenį žinoma, kad jis buvo aklai proarmėniškai nusiteikęs ir patalogiškai nekentė turkų. Jis į savo depešas, pavyzdžiui, neįtraukė specialaus kaizerio agento Lois Mozel ir karininko Felikso Guso pranešimų, kaip armėnų ginkluotosios formuotės bičiuliavosi su Osmanų imperijos prieše carine Rusija, iš Rusijos carų gaudavo ginklų, su rusais derino savo išpuolius prieš turkus.
Tokių tendencingų nutylėjimų, iškraipymų – labai daug. Bet Lietuva nenorinti jų žinoti. Vengianti net užsiminti, kad 2005 metais būtent Turkija pasiūlė Armėnijai suburti bendrą istorikų komisiją, kuri ištirtų visas 1915 metų tragedijos priežastis ir pasekmes. Oficialusis Jerevanas – kategoriškai atsisakė. Matyt, bijo, kad į paviršių iškils daug nemalonių faktų.
Donaldas Trampas ir cenzūra
Žodžiu, Lietuvoje iki tikros demokratijos – dar toloka. Dar daug draudžiamų, ignoruojamų, nutylimų temų.
Donaldas Trampas (Donald Trump)
Vienintelė paguoda – ne tik Lietuva turinti sunkumų. Delfi.lt portale perskaičiau įdomų Vido Rachlevičiaus straipsnį „Didysis lūžis: amerikietiškosios svajonės pabaiga“. Prisipažinsiu: Donaldas Trampas man niekad nepatiko. Ypač tuomet, kai Helsinkyje pataikavo Vladimirui Putinui. Neįtikinami atrodė ir D.Trampo priekaištai dėl suklastotų rinkimų. Prisimenu ir gordonua.com portale paskelbtą interviu su į Ameriką senokai pasitraukusiu buvusiu KGB darbuotoju Jurijumi Švecu, kuris tvirtino, jog Rusijos specialiosios tarnybos buvo nusižiūrėjusios D.Trampą jau senų seniausiai.
Ir vis tik blokuoti D.Trampo paskyrų socialiniuose tinkluose – negalima. Ginčykimės su juo, kritikuokime jį, demaskuokime jį, bet tik neribokime jo teisės į žodžio laisvę.
Pritariu V.Rachlevičiui, manančiam, jog D.Trampo paskyrų blokavimas – antidemokratiškas žingsnis. Pritariu V.Rachlevičiui, jog tikroji demokratija ir žmogaus teisės prasideda nuo žodžio laisvės.
Žodžio laisvė – neliečiama ir nekvestionuojama jokiomis formomis. Žodžio laisvė – be jokių „su sąlyga“, „jeigu“, „bet“.
Tomorrow is February 16th. It is a very important holiday for Lithuania. During these days, in our press, on television, on radio, there are many comments about February 16, 1918. This day is given to history, to politics.
However, while welcoming the increased interest in history, I must admit that Lithuania is unfortunately not one of the countries where historical topics are examined very objectively, honestly. There are many silenced moments and biased approaches. There are even nagged historians in Lithuania, because instead of being silent, they draw unpleasant, uncomfortable facts in public.
So let me also say a word for the reflection on February 16th. Unfortunately, not very happy. It is common to have fun and be proud during the holidays. But why should I be overwhelmed with joy, if not so much of it is around?
We still do not have monographs on dushanskis, raslans and zimanas
(Jewish collaborators of the Soviet regime participating in the killing and deportation of Lithuanians – T.P. )
First of all, it is striking how Lithuania deals with topics that are unpleasant for the Jewish community. It simply does not. It is a taboo. Deadly silence. Everyone who mentions them is attacked, criticized and eventually falls. I agree, we must know the crimes of our bad guys. I do not dispute – all mistakes must be registered, described in detail. Lithuanian sins must not be hidden. However, pushing aside our historians or publicists interested in history of the country simply because they raise issues that are inconvenient not only for Lithuanians, but also for Jews, is that democratic?
Historian Valdas Rakutis did not say anything reprehensible, urging to look at the history of the Second World War from both sides. The only minor sin was that the call should not have been made on the Holocaust Day. But a democracy must tolerate such „sin.” After all, in such cases, the most important thing is whether this is true: if we stubbornly condemn people who were at least somewhat related with fascist Germany, let us also register those who cooperated with the Kremlin regime.
We are urged to honestly analyze our peoples’ biographies, to look through the magnifying glass at the slightest suspicion. Just why has the other side so far neither prepared nor has plans to prepare scientific monographs on, say, the crimes of the dushanskis, raslans, zimanas? What should we do if we record every one of our real or perceived sins and others hide their own sins? If that side relies on the KGB archives and accept them as true facts, why can’t we analyze what was written in the Lithuanian Archives during the years of German occupation?
Historian Arūnas Gumuliauskas proposed to adopt a resolution declaring that the Lithuanian nation is not the nation of Jewish killers. There was a real need for such a resolution. But he was silenced, claiming that no one blames the Lithuanian nation for this sin attributable to the fascist Germany. Is it true that no one reproaches, no one rebukes, no one condemns?
Vidmantas Valiušaitis, a publicist interested in history, has been expelled from the Lithuanian Center for Genocide and Resistance, in his books, articles and video comments presented the obvious facts about how our heroes Jonas Noreika and Kazys Škirpa are unjustifiably accused of sympathizing with fascist Germany.
What will fall next? Will it be Dalius Stancikas, an LCGR employee, who wrote the much-needed book „Hammering the history of Lithuania”? After all, he is not in a hurry to hang the labels of Jewish killers on Lithuanian characters of that time…
Belarusian accents
Another topic is Belarusian. The leader of the Belarusian opposition, Sviatlana Tsikhanouskaya, is both praised and supported in our country. This is the right posture. It is not possible to beat the protesters in this way, as Alexander Lukashenka is doing. Lithuania must lend a helping hand to Belarusian protesters.
Sviatlana Tsikhanouskaya. EPA-ELTA foto.
But I have not heard that any of our journalists and politicians have publicly and openly asked that lady about the Grand Duchy of Lithuania and the Astravec nuclear power plant. I am very interested to know what this lady thinks about the origin of the Grand Duchy of Lithuania and whether she agrees that it is necessary to shut down the Astravec nuclear power plant as soon as possible? And if she even said that the origin of the Grand Duchy of Lithuania was Lithuanian, even if she confirmed that „the Astravec NPP must be stopped because it threatens Vilnius”, is our intelligence certain that this lady does not speak the opposite during private conversations?
What do we know about Alexei Navalny?
The story of Alexei Navalny is similar. Of course, he is a brave man. Navalny’s documentaries, which tell how Russian intelligence poisoned him with „Novichok”, or that film about Vladimir Putin’s fabulous palace, are noteworthy and respectful.
Alexei Navalny. EPA – ELTA nuotr.
But my first concern is to find out what Navalny said when Russia invaded Georgia, Ukraine. If he really claimed that it would be worthwhile to throw those Georgians with cruise missiles, if he claimed this sincerely, without being forced by anyone, then there is a high probability that this man will want to throw cruise missiles on Lithuania. I hope that the Member of the Seimas Laurynas Kasčiūnas, who recently participated in the rally in support of A. Navalny in front of the Russian Embassy, knows the answer to this question?
Curbing corruption in Russia is an important issue. But it is no less important to know that the heart of the tireless anti-corruption fighter is not trapped in the icebergs of imperial thinking.
When will the activities of ASALA be evaluated?
Here is an excerpt from the text of Rayat Ibrahim, a senior fellow at the Gateston Institute (author of the book “The Sword and the Scythian: Fourteen Centuries between Islam and the West”), which prophesies that „as many as 340 million Christians in the world are being persecuted”. It says that in the present world, 13 Christians are killed, 5 Christians are abducted and 12 churches are attacked every day for their religious beliefs.
We need to know these sad statistics. But aren’t you missing a comparative analysis? Why is there no figure for how many people are killed every day in the world just because they are Muslims? I would then compare the anti-Muslim facts with the attacks on Christians and see the real situation. Now it seems that the blowing is only one way – only Muslims are hurting Christians, and the Christians have never hurt Muslims anywhere and are not going to hurt them.
ASALA
But this is not true. Let us remember the Crusades, the occupation of Algeria, the war against Afghanistan, the bombings of Iraq, the attacks on Muslims in the Balkans, the equated Chechen capital, Grozny.
Finally, let’s remember how many Turkish diplomats residing in Vienna, Madrid, Paris, Berlin, and Copenhagen were killed by the Armenian terrorist organizations ASALA, Dasnakcutiun, Gncak in the European capitals from 1975 to 2002? There were 235 terror acts, 70 murder and 41 assault cases. 524 people were killed during these attacks, including 105 hostages.
Let’s recall how in the second half of 2020, the Armenian armed forces fired on the Azerbaijani cities of Bard, Gianja and Terter (69 civilian Azerbaijanis were killed and another 322 were injured in these attacks).
Are these figures included in reports of religious intolerance? Do we know that the infamous ASALA, who persecuted Turkish diplomats a few decades ago, sent a scary letter to a Turkish diplomat residing in Beirut (Lebanon) on January 1, 2019, and burned a Turkish flag near the embassy building (Turkish flags were burned in other countries as well, near the Turkish missions)? Do we know that on January 20, 2021, ASALA issued a statement that members of the organization are not barred from committing terror against the citizens of Azerbaijan and Turkey, who took back Nagorny Karabakh in the end of 2020?
Try to publish these facts in the Lithuanian media, and you will see that it is not so simple. It is allowed to criticize Muslims – as much as the heart desires, but not to blame Christians! Although, for example, the international community recognizes that Nagorny Karabakh belongs to Azerbaijan. However, Lithuania did not congratulate Azerbaijan, which recovered the lands lost decades ago due to the Armenian aggression, including those seven neighboring districts that had nothing to do with Nagorny Karabakh. Also it did not congratulate Turkey, which helped the Azerbaijanis to regain what belongs to Azerbaijan according to the international law. After all, this is an important, significant event.
What is hidden in the Armenian archives?
Find the text of Radio Free Europe / Radio Liberty (RFE / RL) published by LRT – a conversation between Harry Tamraziano, Director of the RL Armenian Service, and Thom de Waalu, a Caucasus expert at “Carnegie Europe”. There is not the slightest hint that, under international law, Nagorny Karabakh is an indisputable territory of Azerbaijan. When this fact is silenced, all other discussions are meaningless. At least that’s what it seems to me.
Remember how the Lithuanian Academy of Sciences did not allow historians invited by the Turkish Embassy to present their position on the tragic 1915s, and opened doors for guests invited by the Armenian Embassy? That is why we do not know that the US Ambassador Henri Morgentau, who resided in Istanbul in 1913-1916, for a total of 780 days, wrote a report extremely unfavorable to the Turks, entitled „The Tragedy of the Armenian People”, grossly distorted the facts. During his residence in the Ottoman Empire, he did not leave Istanbul in order to visit any problematic region – he limited himself to leisure, recreational trips around the then Ottoman Empire. Therefore, his report cannot be regarded as objective.
But there is another reason why his reports should not be considered objective. The translator, an adviser, considered his right-hand was Arshag Simavonian, helped him write this report. And his secretary was Acopus Andonian. What matters is not that both the adviser and the secretary were Armenians. It is important that both these Armenians hated the Turks and everything Turkish. They were therefore grossly biased.
Turkish flag
And what about Johannes Lepsius’ work „Germany and Armenia 1914 – 1918. Collection of Diplomatic Mail”? Is it worth to trust it blindly? This person is known to have been blindly pro-Armenian and pathologically hated the Turks. He did not include in his mail, for example, reports from Lois Mozel, a special Caesar agent, and Felix Gus, officer, informing that Armenian armed formations befriended the enemy of the Ottoman Empire, Tsarist Russia, receiving weapons from Russian Tsar, and coordinating their attacks against the Turks with the Russians.
There are a lot of such tendentious defaults and distortions. But Lithuania does not want to know them. Avoiding even mentioning that in 2005 it was Turkey that proposed Armenia to convene a joint commission of historians to investigate all the causes and consequences of the 1915 tragedy. Official Yerevan – categorically refused. Apparently, there are fears that a lot of unpleasant facts will come to the surface.
Donald Trump and censorship
So Lithuania is still a long way from a real democracy. There are many forbidden, ignored, and silent topics.
The only consolation is that not only Lithuania is in difficulty. On the Delfi.lt portal, I read an interesting article by Vidas Rachlevičius „The Big Break: the End of the American Dream”. I will admit: I never liked Donald Trump. Especially when he pandered Vladimir Putin in Helsinki. Trump’s accusations of rigged elections were also unconvincing. I also remember an interview published on the gordonua.com portal with Yuri Schwec, a former KGB employee who had left for America a long time ago, who claimed that the Russian special services had been eyeing Trump for a long time.
Donald Trump
And still, Trump’s accounts on social networks should not be blocked. Let us argue with him, criticize him, unmask him, but let us not restrict his right to freedom of expression.
I agree with V. Rachlevičius, who believes that blocking D. Trump’s accounts is an anti-democratic step. I agree with V. Rachlevičius that real democracy and human rights start with freedom of speech.
Freedom of speech is inviolable and unquestionable in any form. Freedom of speech – without any „provided”, „if”, „but”.
Freedom of speech either exists or does not exist.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Lietuviškoje spaudoje pasirodė pirmieji nedrąsūs straipsniai, į konfliktą dėl Kalnų Karabacho žvelgiantys bent kiek giliau, objektyviau, nei elgtasi iki šiol.
Publikacijų, kuriose giedama ta pati dainelė, esą Armėnija šiame kare absoliučiai teisi, o Azerbaidžanas neturįs nė menkiausių teisių į Kalnų Karabachą, – be abejo, vis dar gausu. Tačiau štai šių metų gruodžio 11-ąją portalas 15min.lt paskelbė mūsų europarlamentaro Andriaus Kubiliaus publikaciją „Pietų Kaukazas – Armėnijos dilema“.
Ji išsiskiria iš lietuviškojo konteksto dėl kelių aspektų. Pirma, A.Kubilius nemano, kaip, pavyzdžiui, jo kolega iš Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos Seimo narys Kęstutis Masiulis („Pralaimėjo Azerbaidžanas ir Armėnija, laimėjo Putinas, delfi.lt; 2020 metų lapkričio 15 diena), kad šį rudenį Pietų Kaukaze pergalę švenčia Rusija. Parlamentaras A.Kubilius tvirtina, kad „daugiausia laimėjo Erdoganas, nes privertė Rusiją atsisakyti iki šiol turėto geopolitinio monopolio Pietų Kaukaze Turkijos naudai“.
Šia savo išvada europarlamentaras A.Kubilius tarsi oponuoja Lietuvos politikams, apžvalgininkams, ekspertams, kurie linkę sureikšminti rusų taikdarių vaidmenį Kalnų Karabache. Be abejo, rusų taikdariai – jokie taikdariai, kur jie bebūtų dislokuoti. Visi mes jaustume palengvėjimą, jei rusų taikdarių pasaulyje būtų kuo mažiau. Tačiau „Propagandos dekonstrukcijas“ portale delfi.lt skelbiantis žurnalistas Edmundas Jakilaitis galėjo būti santūresnis savo autorinėje laidoje „Rusijos „taikdarystė“ – tiesus kelias į okupaciją“. Šiai E.Jakilaičio laidai labai trūko nuomonės, kurią šiandien lietuviškosios žiniasklaidos erdvėje įvardinęs Europos Parlamento narys A. Kubilius („Kremlius paprasčiausiai neišdrįso padėti Armėnijai ginti Kalnų Karabacho“).
Andrius Kubilius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kita dėmesio verta A.Kubiliaus įžvalga – Armėnijai pats metas analizuoti savąsias klaidas. Analizuoti ne menamus, o tikruosius, giluminius klystkelius.
Europarlamentaras savo straipsnyje „Pietų Kaukazas – Armėnijos dilema“ viešai klausia: „ar buvo protinga Armėnijai visus tuos metus, nuo pat 1992-1994-ųjų pirmojo Karabacho karo laikų, kurį Armėnija laimėjo, stengtis išlaikyti tik „status-quo“, iš esmės nesiekiant ilgalaikio susitarimo dėl taikos, ir vardan taikos atsisakant tų teritorijų, kurios po pirmojo Karabacho karo liko Armėnijos okupuotomis, nors ir nepriklausė tikrajam armėniškajam Karabachui?“
Berods, pirmą kartą aukšto rango Lietuvos politikas didelį tiražą skaičiuojančiame leidinyje išdrįso papriekaištauti Jerevanui, kad šis 1992 – 1994-aisiais užėmė ne tik Kalnų Karabachą, bet ir septynetą su Kalnų Karabachu niekaip nesusijusių rajonų. Tie septyni rajonai (Džabrailas, Agdamas, Fizuli, Kubadly, Zangilanas, Kialbedžaras ir Lačynas), jei kas vis dar nežino, teritorija ir gyventojų skaičiumi kur kas didesni nei Kalnų Karabachas (11 tūkst. kvadratinių kilometrų prieš maždaug 5 tūkst. kvadratinių kilometrų).
Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt
Antrasis retorinis A.Kubiliaus klausimas: „ar strategiškai teisinga buvo visą šį laiką savo geoplitinį saugumą sieti tik su viena kaimyne, Rusija, kuri priešinosi bet kokioms Armėnijos pastangoms intensyviau suartėti su Vakarais, su Europos Sąjunga?“
A.Kubilius teisus ir tuomet, kai tvirtina, esą patys armėnai „turi nebijoti tokių atsakymų ieškoti“.
Deja, čia europarlamentaro objektyvumas senka. A.Kubiliaus tekste karts nuo karto prasprūsta sąvoka „tikrasis armėniškas Karabachas“.
Ši tezė – labai svarbi. Ar tikrai Karabachas – armėniškas? Aklai palaikyti Armėnijos pusę demokratinėje šalyje niekam neuždrausta. Bet ar solidus, rimtas Lietuvos politikas turįs teisę nutylėti aplinkybę, jog tarptautinė bendruomenė, įskaitant NATO ir Europos Sąjungos šalis, Kalnų Karabachą vis tik traktuoja neatskiriama Azerbaidžano teritorija? Minėtame europarlamentaro tekste (šia tema A.Kubilius savas įžvalgas pareiškė jau ne sykį) niekur neaptikau konkretaus pabrėžimo, kad, remiantis tarptautine teise ir teritorinį šalių vientisumą apibrėžiančioms taisyklėms, kurias gerbiame ir mes, lietuviai, Kalnų Karabachas vis tik yra Azerbaidžano teritorija, ir oficialusis Jerevanas, kad ir kaip jam nepatiktų, privaląs į tai atsižvelgti.
Mano supratimu, sąžiningai neatsakius į šį klausimą, beprasmės visos kitos diskusijos. Pagirtina, kai europarlamentaras A.Kubilius svarsto, kaip Europos Sąjunga galėtų ekonomiškai padėti Armėnijai. Padėti Armėnijai ne tik galima, bet ir reikia. Tik pirmiausia būtina suvokti, kodėl tarptautinė bendruomenė oficialiai nepripažįsta Kalnų Karabacho armėnišku, o štai europarlamentaras A.Kubilius (ne tik jis vienas) vartoja sąvoką „tikrasis armėniškas Karabachas“, tarsi Karabache niekad negyventa azerbaidžaniečių, tarsi istorija niekad nebūtų užfiksavusi Karabacho chanato.
Štai tokie gudravimai solidumo Lietuvai neprideda. Jei pripažįstame, kad pastaruosius 26-erius metus Armėnija neteisėtai užgrobusi laikė septynetą kaimyninės šalies rajonų, kodėl beveik tris dešimtmečius Lietuva nė sykio Armėnijai oficialiai, viešai nepapriekaištavo ją esant okupante? Kodėl niekas iš Lietuvos politikų, įskaitant europarlametarus, nekėlė klausimo – ar padoru į Rytų Partnerystės programą įtraukti šalį, kuri okupavusi svetimas žemes? Gal pirma dera pareikalauti, kad ši grąžintų tai, kas jai nepriklauso, ir tik paskui ją kvieskime sėstis prie Europos stalo, skirkime jai ekonominę pagalbą?
Šis sudėtingas klausimas turėtų būti aktualus ir naująjam Lietuvos užsienio reikalų ministrui Gabreliui Landsbergiui, kuriam, be abejo, teks susidurti su Pietų Kaukazo problematika. Dviprasmybių – gausu.
Štai Lietuvos ambasada Jerevane skyrė labdaros nuo karinių veiksmų nukentėjusiems armėnams Kalnų Karabache. Toks žingsnis – pagirtinas, sveikintinas.
Tačiau tada objektyviai besielgiantys politikai turėtų svarstyti, kaip Lietuva galėtų bent simboliškai pagelbėti Bardoje, Tertere ir Giandžoje nukentėjusiems azerbaidžaniečiams? O gal apsimetame nežiną, kad šį rudenį, įsiplieskus karui dėl Kalnų Karabacho, Armėnijos ginkluotosios pajėgos apšaudė niekuo su Kalnų Karabachu ir tais septyniais rajonais nesusijusius Bardos, Tertero ir Giandžos miestus? Per agresyvias atakas žuvo 69 civiliai, dar 322 civilių buvo sužeista, net 3000 gyvenamųjų namų sugriauta.
Giandža – po Armėjijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių
Man regis, šį rudenį Armėnijos kariškiai, apšaudydami Giandžą, Terterą ir Bardą, žengė žingsnį, nusipenusį tarptautinių tribunolų dėmesio. Jei Lietuva – nešališka, objektyvi, ji privalanti bent simboliškai paremti šiuose miestuose nukentėjusius civilius azerbaidžaniečius. Mes neturėtume vadovautis principu „Armėnija skurdi, todėl jai reikia padėti“, o „Azerbaidžanas – turtingas, todėl jam nedera ištiesti pagalbos rankos“. Šiuo atveju svarbus nešališkumo, objektyvumo principas.
Armėnijos ataka prieš Terterio rajono civilius
Dar, beje, į akis krenta europarlamentaro A.Kubiliaus nuolatinis virkavimas, esą Armėnija – vos ne labiausiai pasaulyje nukentėjusi šalis („Ypač kai prisimeni tragišką paskutinių amžių Armėnijos istoriją, su armėnų tautos genocidu ir su tokia nesaugia geopolitine kaimynyste, kurią Armėnijai lėmė jos geografija“).
Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo
Europarlamentarui privalu žinoti, kad paskutiniaisiais amžiais kentėjusi ne tik armėnų tauta. Daug kraujo netekusios ir turkų bei azerbaidžaniečių tautos. Nejaugi A.Kubilius neturįs nė menkiausios informacijos apie milijoną azerbaidžaniečių pabėgėlių, kurie buvo išvyti ir iš Jerevano, ir iš Kalnų Karabacho, nejaugi jis neturi nė menkiausio supratimo apie Dašnakcutiun, ASALA nusikaltimus?
Vienų kančias nuolat minėti, o kitų – ignoruoti, – tai ne tas kelias, kuris Pietų Kaukazą paversiąs stabiliu regionu.
Mūsų pgalba Armėnijai neturi tapti panaši į „meškos paslaugą”.
Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt foto
Nėra nieko svarbiau kaip laikytis vienodų žaidimo taisyklių. Tada įmanoma atsekti, kas elgiasi teisingai, kas meluoja. Kai tik imame ignoruoti visiems privalomus vienodus reikalavimus, kyla pavojus paskęsti chaose.
Ką turiu omenyje? Jei leidžiama vieniems elgtis iššaukiančiai, privalome tokias pat teises suteikti ir kitiems. Jei Vilniuje leista Lietuvos Armėnų sąjungai ir Baltijos Armėnų Aljansui rengti eitynes, kuriose tvirtinta, esą Azerbaidžanas naikina Kalnų Karabacho armėnus, tada mes, vadovaujantis ta pačia logika, privalėsime sostinės gatves atidaryti separatistams, pažeidžiantiems Ukrainos, Sakartvelo (Gruzija) ar Moldovos teritorinį vientisumą, kai Kijevas, Tbilisis ar Kišiniovas nuspręs jėga susigrąžinti savas teritorijas ir fronto linijose žus žmonės. Bet taip elgdamiesi mes būtume neteisūs. Separatizmui, koks jis bebūtų – lenkiškas, lietuviškas ar ispaniškas, – neturėtume suteikti tribūnos nei televizijose, nei gatvėse.
Tad ir armėnams centrinėse Vilniaus gatvėse piktintis Azerbaidžanu neturėjome leisti. Kalnų Karabachas – ne Armėnija. Remiantis tarptautine teise, NATO ir Europos Sąjungos valstybių užsienio politika bei Jungtinių Tautų Organizacijos nuostatomis, – Kalnų Karabachas yra Azerbaidžanas. O tai reiškia, kad azerbaidžaniečių kariai nieko blogo Kalnų Karabache nedaro – stengiasi išstumti priešiškas pajėgas, užėmusias jų teritoriją. Elgiasi lygiai taip pat, kaip elgėsi ukrainiečių, moldavų ir gruzinų kariai, gindami savas teritorijas. Jei Armėnija nenorinti aukų, tegul patraukia savo ginkluotąsias pajėgas iš svetimų žemių, ir karas tuoj pat liausis.
Be kita ko, būtina pabrėžti, kad visus tris dešimtmečius oficialusis Baku elgėsi labai kantriai, laukdamas Vakarų pagalbos. Vakarai pasirodė niekam tikę išnarplioti šią problemą. Kas beliko azerbaidžaniečiams?
Tačiau intriga ta, kad Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos separatistams, pasikėsinusiems į šių šalių teritorinį vientisumą, mes neleistume žygiuoti Vilniaus gatvėmis su plakatais, formuojančiais nuomonę, esą ukrainiečiai, gruzinai ir moldavai – žudikai. Ir teisingai padarytume. Armėnijai pritaikyta išimtis. Kodėl?
Beje, jei jau leidome armėnų bendruomenėms rengti antiazerbaidžanietiškus žygiavimus, būtinai privalėsime leisti ir, pavyzdžiui, Lietuvoje gyvenantiems turkams rengti eitynes, kurių metu jie prisimins armėnų sukartintų grupuočių išdavystes tuometinėje Osmanų imperijoje arba teroristų iš ASALA, Gnčak ar Dašnakcutiun išpuolius prieš turkų ambasadorius Europos Sąjungoje. Taip pat privalėsime leist azerbaidžaniečiams minėti visas jų tragedijas – išvarymą iš Jerevano, Kalnų Karabacho, 1918-ųjų žudynes Baku, Guboje, 1992-ųjų skerdynes Hodžaly mieste.
Rusišką karinę bazę Giumri mieste yra aplankęs Rusijos prezidentas V.Putinas. 2013 metai.
Bet, įtariu, tokio pobūdžio eitynių rengti Vilniaus valdžia leist nenorės nei turkams, nei azerbaidžaniečiams. Ieškos įvairiausių priežasčių pasakyti – ne, negalima. Šitaip spėju prisimindamas žurnalisto Gintaro Visocko portale slaptai.lt papasakotą nutikimą, kai Lietuvos Mokslų Akademija savo salėse leido Armėnijos ambasadoriui Tigranui Mkrtčianui surengti diskusiją dėl 1915-ųjų tragedijos tuometinėje Turkijoje, o Turkijos ambasadoriui Gokhanui Turanui paskutinę akimirką buvo uždrausta diskutuoti MA patalpose istorinėmis temomis. Pirma, tokį politinį vienpusiškumą sunku įsivaizduoti demokratinėje valstybėje. Juolab – pateisinti. Antra, jis, drįstu manyti, prieštarauja Lietuvos saugumo koncepcijai, nes Turkija – NATO narė, mūsų sąjungininkė, o Armėnija, turinti savo teritorijoje skaitlingą Rusijos karinę bazę, – tikrai ne sąjungininkė. Todėl būdamas Lietuvos kariuomenės atsargos pulkininkas norėčiau pasiteirauti, kaip mūsų VSD vadovybė vertina mūsų didžiai gerbiamų akademikų sumanymą prieš pat nosį uždaryti duris Turkijos ambasadoriui? Kas tai – cenzūra, spjūvis demokratijai tiesiai į veidą ar sąmoningos pastangos supriešinti dvi NATO valstybes – Lietuvą ir Turkiją?
Kai kurios karštos lietuviškos galvos nūnai piktai koneveikia Turkiją, esą ši nemoka taikiai, draugiškai su Graikija ir Kipru pasidalinti Viduržemio jūros teritorijų. Tokius priekaištus svaidantys lietuviai pamiršta svarbias aplinkybes. Save gerbiantys lietuviai nesiimtų šios temos, nes tuomet mums tektų papasakoti, kaip mes „sėkmingai“ pasidalinome Baltijos jūrą su broliais latviais. O juk derybos dėl Lietuvos – Latvijos jūros sienos buvo labai sunkios, komplikuotos. Tad šiuo klausimu mums, lietuviams, derėtų kukliai patylėti – net neprisimenu, ar Lietuvos ir Latvijos siena Baltijos jūroje jau sužymėta, ar vis dar tebevyksta derinimo darbai. Ką mes, būdami tokie „šaunūs“ derybininkai dėl Baltijos vandenų, galime patarti turkams ar graikams dėl teisingo Viduržemio jūros gamtinių išteklių pasidalinimo?
Kita tema – Kipre, norim to ar nenorim, gyvena turkų bendruomenė. Tegul ji ir ne tokia skaitlinga, kaip graikiška, bet jei jau visuomet labai pompastiškai ir skrupulingai domimės, kaip svetur gyvent sekasi graikų, armėnų, romų, žydų, katalonų bendruomenėms, kodėl ignoruojame Kipre, Vokietijoje, Prancūzijoje gyvenančių turkų bendruomenių teises? Jei mums nuoširdžiai rūpi, ar musulmonai neskriaudžia krikščionių, turėtume domėtis ir kita tema – ar visada ir visur krikščionys elgiasi garbingai, solidžiai? Pretekstas tokiai diskusijai – musulmonų pranašą Mohametą išjuokiančios karikatūros Prancūzijoje. Be abejo, gyvybė – šventa. Žudyti žmogaus, kad ir kaip jo nekęstumei, – negalima. Žudikas yra žudikas. Jis nusipelno pačių griežčiausių bausmių. Dėl tokios akivaizdžios nuostatos neverta nė burnos aušinti.
Bet ar žurnalistai, kurie platina Mohamedą pašiepiančius piešinius puikiai suprasdami, kad šitaip skaudina milijonus tikinčiųjų musulmonų, – elgiasi absoliučiai teisingai, elgiasi krikščioniškai? Ar tas mokytojas, kuris klasėje pademonstravo minėto pobūdžio karikatūras, tiesa, prieš tai leisdamas islamo išpažinėjams išeiti iš pamokos (kas tai – pagarba musulmonams ar musulmonų pažeminimas?), – visiškai teisus? Ant vienos svarstyklių lėkštelės – teisė turėti pažiūras ir jas viešai demonstruoti, o ant kitos – pagarba tikintiesiems.
Naudodamasis slaptai.lt tribūna, norėčiau išgirsti Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir Lietuvos vyskupų konferencijos vadovų verdiktą – ar, jų įsitikinimu, prancūziškas leidinys Charlie Hebdo elgiasi krikščioniškai, savo piešiniais skaudindamas milijonus Islamu besižavinčių žmonių?
Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.
Nederėtų aklai tikėti ir tais, kurie tvirtina, esą Azerbaidžanas šiandien puola vargšę krikščionišką Arcacho tautą. Teisingiau būtų tvirtinti, kad Azerbaidžanas nūnai savąjį Kalnų Karabachą mėgina išvaduoti iš Rusijos gniaužtų. Būtent – iš Rusijos. Mat jei ne slapta Rusijos materialinė ir karinė parama Armėnijai, Azerbaidžanas būtų galėjęs seniai išstumti okupacines pajėgas iš šio regiono. Ir atsitiko štai koks Kremliui labai nemalonus nutikimas – rusų ginklai, kuriais ginkluoti armėnų kariai, pasirodo, niekam tikę lyginant su azerbaidžanietiška ginkluote. Kiek kartų Vladimiras Putinas gyrėsi savo ginklais – nuostabūs, galingi, o pasirodo, juos itin lengvai gliaudo Azerbaidžaniečių pajėgos, apginkluotos moderniais Izraelio ir Turkijos ginklais.
Oficialusis Jerevanas pastaruosius tris dešimtmečius šaukė, esą Armėnijos armija – nenugalima, neįveikiama. O ką matome? Matome paniką. Armėnijos vadovai, įskaitant Nikolą Pašinianą, išsigandę beldžiasi į Vakarus, prašydami užtarimo. O Vakarai padėti Armėnijai niekuo negali. Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui. Azerbaidžanas nieko nusikalstamo bent iki šiol nepadarė – jis tik veja lauk iš savo žemių svetimas karines pajėgas. Jei pradėtų bombarduoti Jerevaną, – tada būtų galima kaltinti Baku. Dabar gi – tikrai ne.
Tokia padėtis – itin gėdinga Rusijai. Štai kodėl, įtariu, Rusija visaip bando nuduoti, kad dėl Kalnų Karabacho šiandien kariauja ne tiek Azerbaidžanas, kiek Turkija. Nes pralaimėti Turkijai, kuri yra NATO narė ir kelis kartus stipresnė už Azerbaidžaną, – ne taip gėdinga. Ne šiaip sau didžiausius priekaištus Turkijos pusėn svaido ir „demokratas“ N.Pašinianas. Armėnija taip ilgai gyrėsi, jog Azerbaidžaną galėtų užmėtyti kepurėmis, o nūnai aiškėja, kad nenugalimoji Armėnijos kariuomenė – silpna ir ginklais, ir dvasia. Apie tai, beje, daug ir įdomiai rašoma economics-prorok.com portale, persispausdinusiame Sergėjaus Klimovskio interviu blogui „Obozrevatel“.
Jerevanas. Slaptai.lt foto
Lietuvai šiandien derėtų elgtis itin atidžiai. Galimos pačios įvairiausios provokacijos. Štai armėnų portalas lragim.am skelbia: Lenkijoje bus kuriamas pilietinis komitetas, reikalausiantis, kad Varšuva pakeistų ligšiolinę nuostatą, jog Karabachas – Azerbaidžanas, į nuostatą, esą Kalnų Karabachas yra nepriklausoma Arcacho armėnų respublika. Bandymų Kalnų Karabachą pripažinti Armėnijai tikriausiai būsią ir daugiau.
Ne tik Lenkijoje, bet ir Prancūzijoje, net Lietuvoje.
Neapsigaukime. Armėnija mus sykį jau apgavo, įkalbėjusi Lietuvos Seimą specialia rezoliucija pripažinti 1915-ųjų karus buvus „armėnų tautos genocidu“.
Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt foto
Rugsėjo 28 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda ir pirmoji ponia Diana Nausėdienė priims oficialaus vizito į Lietuvą atvyksiančią Prancūzijos pirmąją porą – Prezidentą Emmanuelį Macroną ir jo sutuoktinę Brigitte Macron.
Lietuvai – didelė garbė. Prancūzija – įtakinga valstybė, priklausanti NATO ir Europos Sąjungai, todėl džiaukimės, jog Prancūzijos lyderis teiksis svečiuotis Vilniuje. Juolab kad Prancūzijos Prezidentas Emmanuelis Macronas su sutuoktine į Lietuvą atvyksta pirmą kartą. Be to, susitikimų Lietuvoje metu bus aptarti, kaip skelbia Lietuvos Prezidento komunikacijos grupė, svarbūs prekybos, ekonomikos, mokslų, inovacijų, kibernetinio saugumo klausimai. Naudodamasis proga prancūzų lyderis taip pat aplankys NATO priešakinių pajėgų batalione tarnaujančius Prancūzijos karius.
O ELTA praneša, kad Vilniaus universiteto (VU) senatas nutarė atvyksiančiam Prancūzijos lyderiui net garbės daktaro vardą suteikti.
Visus svečius privalu garbingai sutikti.
Tik ar Prancūzija – nuoširdi mūsų sąjungininkė? Net jei Lietuva trokšte trokštų tapti pačia geriausia Prancūzijos drauge, ar mums pavyktų tai padaryti? Prisiminkime, kaip Prancūzija dar visai neseniai mėgino Rusijai prakišti du karo laivus „Mistral“. Suskaičiuokime, kiek kartų oficialusis Paryžius riejosi su oficialiuoju Vašingtonu? Beje, šią aplinkybę – dešimtmečiais trunkantį prancūzų šnairavimą JAV pusėn – tiesiog privalu įsidėmėti. Jei Prezidentas G.Nausėda labai šiltai glebesčiuosis su E.Macronu, ar tai patiks Vašingtonui? Ir kodėl turėtų patikti?
Kitas svarbus aspektas – kaip prancūzai žvelgia į Baltijos šalims didelį galvos skausmą keliantį dujotiekį „Nord Stream 2“? Argi oficialoji Prancūzija – mūsų pusėje?
Dar vienas ramybės neduodantis galosūkis: kodėl E.Macronas taip pataikauja Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui? Slaptai.lt portale jau buvo pastebėta: „prancūzų apžvalgininkas Žanas Dominikas Meršė leidinyje „L`Opinion“ teigia, jog Prancūzijos prezidentas – dviveidis: Turkijos prezidentą visuomet aršiai kritikuoja, o štai su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu bendrauja taip, tarsi Kremliaus vadovas būtų pats didžiausias demokratas, pats tikriausias humanistas“.
Atidžiai analizuojant Prancūzijos užsienio politiką mums būtina žinoti, su kokiomis NATO ir ES šalimis ši valstybė nesutaria. Žvelgdami būtent per tokią prizmę matysime, jog Prancūzija konfliktuoja ne vien su JAV – pačia įtakingiausia NATO nare. Ji riejasi ir su kita įtakinga NATO nare – Turkija, turinčia vieną iš galingiausių kariuomenių Europos žemyne. Tad jei G.Nausėda labai pataikaus E.Makronui, jis rizikuos atšaldyti santykius ne tik su JAV, bet ir Turkija. O jei žvelgsime dar atidžiau, tai per daug pataikaudami ponui E.Makronui rizikuojame sujaukti santykius net ir su Vokietija.
Kodėl – dar ir su Vokietija? Prancūzijos simpatikai Lietuvai mėgsta įrodinėti, jog Prancūzija tiesiog negalinti labai bičiuliautis su Turkija, nes Paryžiuje, Marselyje, Lione, Grenoblyje, Nicoje gyvena gausios armėnų bendruomenės. Pabandytų E.Makronas ir jį remiančios politinės partijos bent sykį nepaminėti 1915-aisiais nutikusios tragedijos kaip “armėnų tautos genocido“, čia pat prašvilptų rinkimus. Šitaip mąstantys prancūzofilai teisūs. Prancūzijoje išties gausios armėnų bendruomenės, o jų nariai – įtakingi verslininkai, menininkai, bankininkai.
Bet tada nepamirškime, jog Vokietijoje gyvenanti gausi turkų bendruomenė, ir vokiečių politikams, siekiantiems valdžios, taip pat svarbu užsitikrinti kuo platesnių sluoksnių paramą, įskaitant skaitlingas turkų bendruomenes. Vargu ar Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir ją palaikanti valdančioji koalicija drįstų akis labai aršiai draskyti Turkijos prezidentui mosuodama „armėnų tautos genocido“ plakatais. Štai kaip viskas susipynę.
Teroristų išpuolis prieš Turkijos diplomatus Vienoje 1984 metais
Pabandykime bent akimirkai įsivaizduoti, jog, sakykim, Prancūzijoje armėnų diaspora – labai menkutė. Manykime, jog Prancūzijoje – gausi turkų bendruomenė. Ar Prancūzijos prezidentas pultų kiekvieną pavasarį 1915-uosius minėti kaip „armėnų tautos tragediją“? Greičiausiai arba nutylėtų, arba kreiptų politiką į kitą pusę. Štai toks valstybių dviveidiškumas – atgrasus. Solidžios, įtakingos, civilizuotos valstybės pirmiausia turėtų ieškoti tiesos, o ne skaičiuoti, kaip turgavietėje, kokia bendruomenė gausesnė, kokia – mažesnė, todėl ne tokia svarbi.
Juolab kad Prancūzija, jei jau veržte veržiasi atgailauti už praeities nuodėmes, išties turinti už ką galvą barstyti pelenais. Apie tai, kokios bjaurios prancūziškos nuodėmės Alžyre, jūsų leidinyje jau sykį rašė žurnalistai Gintaras Visockas ir Irma Ąžuolė. Štai I.Ąžuolė straipsnyje „Modernioji Prancūzija išpažino dar ne visas savo nuodėmes Alžyre“ skelbė: „Prancūzijai tenka mokėti sąskaitas už kolonijinę praeitį. Ir šiandien labai jautri ir sudėtinga tema yra atsakomybė už milijonus gyvybių Alžyro kare (1954-1962). Daugiau nei šimtą trisdešimt metų valdytą koloniją, ilgainiui paverstą Prancūzijos provincija, siekta išlaikyti visomis išgalėmis. Paryžius savo ginkluotosioms pajėgoms suteikė ypatingus įgaliojimus – laisvę žudyti ir kankinti.“
Nors I.Ąžuolės straipsnyje užsimenama apie Prancūzijos prezidentų, įskaitant ir E.Makroną, pastangas atsiprašyti Alžyro arabų, tačiau tuo pačiu pabrėžiama, kad „Represinės kolonijinės politikos istorija vis dar glūdi užrakinta giliuose stalčiuose, dalis dokumentų sunaikinta. Pasak tyrėjų, atkurta tik apie 2 proc. informacijos apie prancūzų kariuomenės nusikaltimus“.
Apart šių niuansų Prancūzija turinti dar vieną nuodėmę, kuri kruoščiai slepiama nuo visuomenės akių. Prancūzijos istorijoje būta laikotarpių, kai oficialusis Paryžius nuolaidžiavo teroristams. Remiantis JAV duomenimis, nuo 1970 iki 1981 metų imtinai nuo teroristų iš ASALA ir Dašnakcutiun rankų Europos sostinėse žuvo 28 turkų diplomatai ir jų šeimų nariai bei 34 visai niekuo dėti europiečiai (apie tris šimtus europiečių – sužeista). Šių organizacijų smogikai siautėjo ir Prancūzijos miestuose. Apie tai 1983 metais išsamiai rašė „The New York Times“.
O kaip tuomet reagavo Prancūzijos valdžia? Nerodė griežtumo. Kodėl pasirinkta nuolaidžiavimo taktika?
Vienareikšmio atsakymo nėra. 1983 metais ASALA (Sekretnaja armija osvoboždenija Armėniji) pagrasino raketomis apšaudysianti Prancūzijos ambasadą Teherane, jei prancūzai nepaleis į laisvę 21 teroristo, siejamo su sprogimu tarptautiniame Prancūzijos Orli oro uoste. Užuot principingai pasielgusi Prancūzija užmezgė flirtą su smogikais. Anuomet Paryžiuje net kilo visuomenės pasitiktinimas. Į protestus išėję prancūzai kėlė klausimą: kas gi dangsto teroristus Prancūzijoje?
Į šį klausimą atsakyti būtų galima tokiais žodžiais – įtarimai krentą Prancūzijos žvalgybai. Tačiau atvirą klausimą, „kur baigiasi prancūzų žvalgyba ir kur prasideda ASALA ir Dašnakcutiun teroristai“, oficialusis Paryžius anuomet nutildė pasirėmęs neva nacionalinio saugumo sumetimais.
ASALA smogikai
Tuomet Prancūzijos žvalgyba greičiausiai ir susibičiuliavo su slaptosiomis Armėnijos organizacijomis. Ieškojo kompromisų, abipusės naudos. ASALA ir Dašnakcutiun smogikai su prancūzų žvalgais dalinosi subtilia informacija apie padėtį Libane, Sirijoje, Irane, Pietų Kaukaze (ten – gausios jų bendruomenės), o prancūzų slaptosios tarnybos užmerkdavo akis, kai pastebėdavo jų suktumus verčiantis, sakykim, ginklų kontrobanda.
O kokia šiandien Prancūzijos užsienio politika? Niekas nesikeičia. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar oficialusis Paryžius vengia ištarti bent vieną piktesnį žodį, adresuotą Kremliaus vadovams, o štai kivirčytis su NATO partnerėmis Amerika ir Turkija – riejasi kiek tik širdis geidžia. Kartais atrodo, jog tikrosios Prancūzijos partnerės –Rusija ir Armėnija.
Ši keista draugystė pavojinga. Nepamirškime, kad tikrasis Armėnijos tikslas – supjūdyti Turkiją su kitomis NATO partnerėmis. Sukiršinti siekiama taip, kad Turkija arba būtų išstumta iš NATO arba, neapsikentusi priekaištų, dvigubų standartų ir užgauliojimų, pati pasitrauktų. Šis Armėnijos tikslas sutampa su Vladimiro Putino tikslais silpninti, ardyti NATO aljansą.
Prancūziškų užkulisinių politinių žaidimų neįmanoma nepastebėti. Tai daroma tarsi Prancūzijos prezidento E.Macrono rankomis. Prisiminkime paskutiniuosius oficialiojo Paryžiaus ir oficialiosios Ankaros susikibimus. Mums, europiečiams, dažniausiai atrodo, kad neteisi musulmoniškoji Turkija, o štai krikščioniškoji Prancūzija – šventa. Bet jei Prancūzija būtų šventa, prancūzai, pavyzdžiui, neskirtų apie 80 milijonų eurų kredito Turkiją ir Azerbaidžaną šantažuojančiai Armėnijai per vieną specialią vystymo agentūrą (apie šį kreditą E.Makronas informavo Armėnijos premjerą Nikolą Pašinianą nusiųstame „palaikymo laiške“ šių metų birželio mėnesį). Argi padoru remti agresyviai besielgiančią valstybę? Jei Prancūzija elgtųsi princpingai, ji per gausią armėnų bendruomenę mėgintų spustelėti Armėniją – tegul Jerevanas liaunasi piktaudžiavęs 1915-ųjų tragedija ir grąžina Azerbaidžanui tai, kas jai nepriklauso – Kalnų Karabachą. Jei Prancūzija būtų principinga, ji klaustų Jerevano – kada gi, po perkūnais, atsisakystite Rusijos karinės bazės Giumri mieste?
Bet kol kas – viskas atvirkščiai.
Prancūzijos žvalgybos kuo aiškiausiai mato, kaip oficialusis Jerevanas slapta organizuoja Sirijos, Libano armėnų bei Sirijos ir Libano kurdų smogikų perdislokavimą į Kalnų Karabachą, kad šie iš ten puldinėtų Turkijos sąjungininką Azerbaidžaną (taip Azerbaidžaną remiančiai Turkijai sukuriama papildomų problemų). Ne tik stebi, bet gal net slapta talkina…
Libano kurdai permetami į Kalnų Karabachą
Jau net Egipto spauda (pavyzdžiui, leidinys cairo24.com) rašo, kaip aršiausi kurdų smogikai (kurdai – nėra vieningi, esama lojalių Turkijai) integruojami į karines armėnų pajėgas, kurių tikslas – kuo ilgiau neleist Azerbaidžanui atsiimti pagal tarptautinę teisę priklausantį Kalnų Karabachą. Remiantis Turkijos pranešimais, į šiuo metu Armėnijos kontroliuojamą Kalnų Karabachą jau permesta apie kelis šimtai kovotojų, mokančių rengti diversijas, partizanauti. Kad kurdų smogikai bei Libano ir Sirijos armėnai slapta per Siriją, Iraką ir net Iraną permetami į Kalnų Karabachą, gausiai rašo ir Azerbaidžano spauda. Lietuvai nekenktų karts nuo karto peržiūrėti rusų kalba leidžiamus turkiškus ir azerbaidžanietiškus leidinius. Kad į šį Gordijo mazgą galėtume pažvelgti iš įvairių pusių.
O dabar atkreipkime dėmesį – kodėl Armėnijos ambasadorius Irake ponas Gračje Poladianas daug kartų svečiavosi tuose Irako regionuose, kurie gausiai apgyvendinti kurdais? Kai kurios kurdų grupuotės atsisakė leistis į Armėnijos ambasadoriaus pasiūlytą avatiūrą. Bet Armėnijos ambasadorius rado ir tokių, kurie mielai sutiko ginklu talkinti armėnams kariaujant dėl Kalnų Karabacho.
O čia dar – Kipro ultimatumas. Ekonominės sankcijos Baltarusijos režimui nebus taikomos tol, kol Europos Sąjunga nepaskelbs sankcijų Turkijai, kuri Viduržemio jūros rytuose ieško naftos ir dujų telkinių. Toks su Turkija konfliktuojančio Kipro reikalavimas. Tarsi Turkija Viduržemio jūroje neturėtų nė menkiausių teisių, tarsi jai Viduržemio jūroje niekas nepriklausytų.
Turkijos tanklaivis. EPA – ELTA nuotr.
Štai kaip supainiotas šiandieninis pasaulis.
Kaip išlaviruoti Lietuvai – nežinau. Į galvą pirmiausia šauna elementari mintis: jei Turkija – NATO narė, Prancūzijai pirmiausiai turėtų rūpėti ne Rusijos, ne Armėnijos, o JAV ir Turkijos interesai. Prancūzijai taip pat metas įsikalti galvon, kad Lietuva nemėgsta V.Putino ir Nord Stream 2.
O jei Prancūzija mananti kitaip, Lietuvos pareiga ne vien dalinti Universiteto garbės daktaro vardus. Mūsų pareiga priminti Prancūzijos prezidentui pagrindinį NATO principą dėl vienybės. Kas svarbiau – NATO šalių vienybė ar Prancūzijoje gyvenančios armėnų bendruomenės užgaidos?
Tik šitaip ir niekaip kitaip.
Post scriptum
Vaidas Saldžiūnas straipsnyje „Parėmęs Lukašenką Kremlius jau žvangina ginklais: kokie yra tikrieji tikslai?“ (portalas delfi.lt) išsamiai rašo apie Rusijos organizuotas agresyvias karines pratybas „Kaukazas 2020“. Autorius nepamiršta svarstyti, ar šie manevrai kelia grėsmę Baltijos šalims. Tačiau nė žodeliu neužsimena, kad jose aktyviai dalyvauja ir armėnų kariškiai. Kaip teigia „Kavkazkij uzel“, šiose pratybose be rusų, baltarusių, pakistaniečių, kinų kariškių treniruojasi ir apie pusantro tūkstančio armėnų karių tiek savo teritorijoje, tiek Volgogrado srityje. Šiose pratybose nedalyvauja nei Turkijos, nei Azerbaidžano kariškiai (remiantis „Kavkazkij uzel“ duomenimis, Azerbaidžanas į pratybas nusiuntė du karinius stebėtojus).
Turkijos ambasadorius Gokhan Turan – prie Lukiškių aikštėje pasodintų rožių. Slaptai.lt nuotr.
Tikriausiai ne daug kas iš mūsų žinome, kad Turkijos pilietis Ali Kemal Aktoprak, buvęs ERASMUS programos studentas, ėmėsi puikios iniciatyvos – puoselėti „Pasaulio draugystės sodus“. Rožių plantacijas jis sodino pačiuose įvairiuose pasaulio miestuose. Taip pat – ir Vilniuje, kuriame 2006-aisiais teko studijuoti. Bendradarbiaujant su Vilniaus miesto savivaldybe ir Turkijos Ambasada net trys šimtai Rosa Rugosa Hansa krūmų šį rugsėjo mėnesį buvo pasodinti Lukiškių aikštėje.
O rugsėjo 17-ąją Lukiškių aikštėje prie turkiškų rožių krūmų surengta kukli, bet svarbi ceremonija. Prie simbolinio turkiškų rožių parko Turkijos ambasadorius ponas Gokhan Turan pakvietė prisiminti svarbų jubiliejų. Lygiai prieš 90 metų rugsėjo 17-ąją dvi jaunos Lietuvos ir Turkijos respublikos užmezgė diplomatinius santykius.
Šia proga Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda pasveikino Turkijos Respublikos Prezidentą Recepą Tayyipą Erdoğaną švenčiant 90-ąsias diplomatinių santykių tarp Lietuvos ir Turkijos užmezgimo metines.
Prezidentas G.Nausėda buvo įsitikinęs, jog Lietuvą ir Turkiją istoriškai sieja draugiški ir geros valios tarpusavio santykiai, kurių ištakos ateina iš senųjų XV–XVI amžių. Lietuva nepaprastai vertina tai, kad Turkija niekada nepripažino Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos okupacijos. Tai, anot Prezidento G.Nausėdos, stiprino lietuvių viltį tapti laisvais. „Šis Turkijos solidarumo ir supratingumo ženklas visada bus prisimenamas su nuoširdžiu dėkingumu“, – paskelbė G.Nausėdos žodžius LR Prezidento Komunikacijos grupė.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas taip pat neliko abejingas šiai sukakčiai. Jis atsiuntė sveikinimą Lietuvai, prisimenančiai 1930 m. rugsėjo 17 d. užmegztų Lietuvos ir Turkijos diplomatinių santykių metines.
Turkijos ir Lietuvos vėliavos. Slaptai.lt fotografija
„Savo šalies vardu ir asmeniškai su nuoširdžiausiais linkėjimais sveikinu Jūsų Ekscelenciją ir draugišką Lietuvos tautą. Ankstyvaisiais Turkijos Respublikos metais užmegzti diplomatiniai santykiai ir visą laiką besitęsianti mūsų draugystė Lietuvai atgavus nepriklausomybę buvo sustiprinti sąjungininkų ryšiais“, – savo laiške pabrėžė Turkijos Prezidentas, Lietuvai linkėdamas sėkmės ir gerovės.
Abipusiais sveikinimais pasikeitę abiejų abiejų šalių vadovai akcentavo, kad Lietuva ir Turkija šiandien yra artimos NATO sąjungininkės, suprantančios saugumui kylančias grėsmes ir iššūkius, prisiimančios bendrą atsakomybę už saugumą ir stabilumą Europoje.
Draugiškais laiškais rugsėjo 17-ąją pasidalino ir Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius bei Turkijos užsienio reikalų ministras Mevliutas Čavušoglu.
Jie prisiminė, kaip prieš 90 metų Nepaprastasis ir įgaliotasis Turkijos ambasadorius Huseinas Ragipomas (Baiduras) ir Nepaprastasis Lietuvos pasiuntinys Jurgis Baltrušaitis Maskvoje pasirašė „Susitarimą dėl draugystės“, kaip šį Draugystės paktą po vienerių metų ratifikavo tuometinis Turkijos prezidentas Mustafa Kemalis Atatiurkas ir tuometinis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona.
Ką dar reikėtų žinoti? Itin svarbu pabrėžti, kad kai Lietuvą 1940-aisiais metais ištiko didelė nelaimė, Turkija liko ištikima pasirašytiems dokumentams. Turkai niekada nepripažino Lietuvos okupacijos. Net tuomet, kai Sovietų Sąjunga itin drastiškai spaudė Turkiją, ši neišskydo, neišsigando – nepripažino Kremliaus melagysčių, girdi, Lietuva savanoriškai įstojo į SSRS. Taip pat svarbu nepamiršti: kai Lietuva siekė narystės NATO organizacijoje, Turkija besąlygiškai rėmė mūsų kandidatūrą.
Lietuvai nedera pamiršti, ką gero jai yra padariusi Turkija. Tačiau kartais atrodo, jog Lietuva primiršta, kas tikrasis jos sąjungininkas ir bičiulis. Tikrai nuoširdiems ir atviriems santykiams su Turkija trukdo, man regis, keistas Lietuvos pataikavimas Armėnijai. Toji kadaise Lietuvos Seimo priimta rezoliucija, esą 1915-ieji buvo „armėnų tautos genocidas“, – nė į tvorą, nė į mietą. Dabar jau akivaizdu, kad pasirašėme ją neanalizavę turkiškų archyvų – pasidavėme emocijoms, pasidavėme vienpusiams įtikinėjimams. Nieko baisaus nenutiko – nuo klaidų niekas neapsaugotas. Tačiau kas mums trukdo pasiųsti bent keletą istorikų į Ankaros ir Stambulo archyvus (Armėnija savo archyvus iki šio uždariusi svetimiems), skersai išilgai juos išnarstyti ir, jei dėl 1915-ųjų tragedijos liksime tos pačios proarmėniškos nuomonės, kaip kadaise 2005-aisiais, – šiandien nieko nekeiskime. O jei pastebėsime 2005-aisiais pridarytų klaidų, Lietuvos parlamente dabar galėtume priimti naują rezoliuciją. Tikslesnę, išsamesnę, labiau pagrįstą konkrečiomis žiniomis.
Lietuva galėtų atsargiau vertinti ir Turkijos konfliktą su Graikija ir Kipru dėl jūros sienų. Dabar lietuviškoje žiniasklaidoje mirga marga pranešimų, kuriuose prasprūsta prograikiški ir antiturkiški akcentai. Suprask, Turkija – blogoji, Graikija – šventoji. O mes, lietuviai, neskubėkime kaltinti Turkijos, kad ji neva nemoka civilizuotai derėtis dėl teisių į jūroje aptiktus naftos ar gamtinių dujų klodus. Verčiau kukliai prisiminkime, kaip „sėkmingai“ Lietuva dėl jūros sienų ginčijosi su broliška Latvija. Tik prisiminkime. Vien šito užtektų suvokti, jog derybos – keblus užsiėmimas net ir itin artimoms, broliškoms tautoms. Ką jau bešnekėti apie ne tokias artimas ir broliškas tautas…
Per daug nesižavėkime ir Prancūzijos prezidentu Emanueliu Macronu, kuris neseniai Korsikos saloje surengė skubų Europos Sąjungos pietų valstybių posėdį. Būtent Korsikoje Prancūzijos lyderis pavadino Turkiją „jau nesant partneriu Viduržemio jūroje“. Ten, Korsikoje, Prancūzijos lyderis leido sau itin kritikiškai atsiliepti apie Turkijos prezidentą. Taip, Turkija nėra ideali šalis. Bet štai apžvalgininkas Žanas Dominikas Meršė leidinyje „L Opinion“ pastebi, jog Prancūzijos prezidentas – dviveidis: Turkijos prezidentą visuomet aršiai kritikuoja, o štai su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu glebesčiuojasi taip, tarsi Kremliaus vadovas būtų pats didžiausias demokratas, pats tikriausias humanistas.
1930 m. rugsėjo 17 d. užmegztų Lietuvos ir Turkijos diplomatinių santykių metinių minėjimas. Slaptai.lt nuotr.
Nekenktų prisiminti ir aplinkybės, kaip NATO paliko Turkiją vienui vieną, kai ši neapsikentusi numušė vieną iš jos oro erdvę nuolat pažeidžiančių Rusijos naikintuvų. Būkim atviri: Briuselis išdavė Turkiją. Bet kai Turkija pasijuto išduota ir sužaidė rokiruotę, imdama ieškoti kontaktų su Kremliumi, NATO vadovybė demagogiškai apkaltino Turkiją išdavus Aljanso idealus. Kai Turkija prašė NATO vadovybės kelias kurdų grupuotes Sirijoje pripažinti teroristinėmis, Briuselis į šiuos pageidavimus nusispjovė. Ką Turkijai beliko daryti? Išdidi Turkija nusispjovė į keletą NATO politikų ir generolų prašymų. O gal manote, kad Turkija neturi tokios teisės – nusispjauti?
Beje, Lietuva šį jubiliejų pasitiko ne itin pasiruošusi. Galėjo būti supratingesnė, įžvalgesnė. 90-mečio proga nieko neprašomi privalėjome pastatyti bent vieną turkams svarbų paminklą vienoje iš Vilniaus aikščių. Omenyje turiu paminklinę lentą, kurioje būtų parašyta: „šiuo ženklu pagerbiamas nuo ASALA, Gnčak ir Dašnakcutiun teroristų rankų Europos sostinėse žuvusių turkų diplomatų atminimas”. Toji paminklinė lenta taptų bent mažyte atsvara armėniškiems chačkarams, išdygusiems Šiauliuose, Kaune ir Klaipėdoje.
Kad ir kokios gražios būtų turkų diplomatų Lukiškių aikštėje pasodintos rožės, jos vysta, sensta. O štai paminklinė lenta, pagerbianti nuo teroristų Europoje žuvusių turkų diplomatų atminimą, – išliktų ilgam.
Turkija verta, kad mes kur kas daugiau jai skirtume dėmesio. Jau vien dėl to, kad sovietinės okupacijos metais turkai niekad mūsų neišdavė, o kai mes beldėmės į NATO duris, – mūsų neatstūmė.
Prieš keletą dienų Libano sostinėje Beirute automobilio avarijoje žuvo Abramas Tovmasianas.
Į rugsėjo 5-ąją nutikusią nelaimę galima nekreipti dėmesio – daug juk vyrų žmonių žūsta keliuose. Tačiau Abramas Tovmasianas – ypatinga persona. Remiantis užsienio spauda, šis vyras priklausė teroristinei organizacijai ASALA (iššifravus – Slaptoji Armėnijos išvadavimo armija). Šis vyriškis taip pat liūdnai pagarsėjo, kai Paryžiaus tarptautiniame Orli oro uoste armėnų terorstai prieš keletą dešimtmečių surengė išpuolį prieš civilius keleivius skraidinti turėjusį lėktuvą, paskui – kai kariavo prieš azerbaidžaniečius Kalnų Karabache.
Ilgokai manyta, kad A.Tovmasianas atitolo nuo ASALA, kuri buvo sukurta 1975-aisiais, o maždaug 1990-aisiais dėl kilusių tarpusavio nesutarimų neva nustojo egzistavusi. Tačiau ką jis 2020-ųjų rugsėjo mėnesį veikė Beirute? Nejaugi poilsiavo? O gal turistavo, fotografuodamas architektūros paminklus?
Manoma, kad ASALA, nors ir aptilusi, vis tik niekada nenutraukė savo veiklos. Tiesiog laukė momento, kada vėl būsianti reikalinga. Beje, profesionaliai paruoštiems ASALA smogikams tiek Armėnijos valdžia, tiek po pasaulį išsibarsčiusi turtinga armėnų diaspora niekad nebūtų leidusi prapulti be žinios. Nė viena pasaulio žvalgyba tokiais kadrais nesimėto – ASALA bendradarbiai buvo puikiai apmokyti, paruošti bet kokio pobūdžio išpuoliams. Po neva iširusios ASALA jie tiesiog buvo pervesti į kitą režimą, vadinamą „gilia konservacija“.
Sulaukę gausių investicijų iš diasporos, vakarykščiai teroristai tapo respektabiliais verslininkais. Jie bičiuliavosi su visais, kas tik duodavo pinigų. Taip pat palaikė draugiškus ryšius ir su Sovietų Sąjungos slaptosiomis tarnybomis. Viena iš „užmigdytų“ ASALA agentų užduočių – įsitvirtinti Libbano valdžios ir verslo struktūrose, kad, išmušus dienai X, būtų galima atlikta oficialias, bet labai slaptas Jerevano užduotis.
Jų operacija sąlyginai pakrikštyta „Sugrįžimas namo“. Tai reiškia, kad sumanyta į azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą slapta privilioti tūkstančius Sirijos, Libano ir Palestinos armėnų, kad šie okupuotose, iš Azerbaidžano atimtose žemėse įkurtų gausias kolonijas. Tokių kolonijų šiandien Kalnų Karabachą valdančiam Araikui Arutiunianui verkiant reikia. Kitaip Kalnų Karabacho separatistams vadovaujantis A.Arutiunanas rizikuoja neišlaikysiantis savo rankose atimtų teritorijų, o Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas bus bejėgis kuo nors jam pagelbėti.
ASALA organizacija
O jei iš Libano, Sirijos ir Palestinos pavyktų ten permesti, sakykim, bent 150 tūkst. armėnų tautybės žmonių, Azerbaidžanui būtų žymiai sunkiau atkurti savo šalies teritorinį vientisumą, o tarptautinei bendruomenei – priverst Armėniją ir jos separatistus laikytis tarptautinių žaidimo taisyklių.
Akivaizdu ir tai, kad ši perkėlimo operacija reikalaujanti solidžių finansinių investicijų. Jau vien kolonistų kelionė į Kalnų Karabachą kaštuotų gražaus pinigėlio. O kur dar išlaidos, reikalingos juos visus žmoniškai apgyvenant, suteikiant minimalių lėšų pragyvenimui? Juk perkėlėlių neįkursi palapinėse, vien donos ir vandens jiems neužteks.
Turkijos ir Azerbaidžano spauda jau senokai skambino pavojaus varpais – Libano sostinėje Beirute teroristas iš ASALA ponas A. Tovmasianas buvo pasirodęs ne atsitiktinai. Jo užduotis – ieškoti lėšų perkėlimui, taip pat ieškoti – norinčiųjų persikelti.
Tačiau tai, kad banalioje automobilio avarijoje Beirute žuvo A.Tovmasianas, dar nereiškia, kad operacija „Grįžimas namo“ nutraukė darbą. Šių metų birželio 5-ąją Prancūzijos mieste Briuselyje susitikę ASALA, Dašnakcutiun ir Jerevano emisarai sutarė kurti mažąsias kreditines organizacijas Libane ir jų pagalba įsteigti fondą, pajėgų finansuoti masinį Kalnų Karabacho apgyvendinimą iš Libano, Palestinos ir Sirijos perkeltais armėnų tautybės žmonėmis.
Į pagalbą numatyta pasitelkti net palestiniečių ir kurdų teroristines organizacijas.
Šis perkėlimas turėtų būti visiškai slaptas, kad nei Turkija, nei Azeraidžanas, nei tarptautinė bendruomenė, tvirtininanti, jog Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija, o armėnų separatistai privalo iš jos pasitraukti, jos nepastebėtų ir nepradėtų priekaištauti.
Kariauti išmokyti ASALA teroristai Kalnų Karabache gautų pelningų žemių neva ūkininkavimui. Bet kas žino, ar ten bus auginami vynuogynai, ar įrengtos karinės stovyklos teroristams ruošti.
Libane – protestai, kilę po sprogimo Beiruto jūrų uoste. EPA – ELTA nuotr.
Taigi Kalnų Karabachą teroristai grasina paversti teritorija, kurioje negalioja tarptautiniai įstatymai, kur slapčia treniruojami smogikai. Tai būtų tarsi niekieno žemė, kur gyventų kariauti ir žudyti išmokę svieto perėjūnai.
Imtis šių perkėlimų teroristams – labai palankus metas. Po galingo sprogimo Beiruto jūrų uoste nuo žemės paviršiaus buvo nušluoti ištisi gyvenamieji rajonai, daug gyventojų liko be stogo, darbo. Libanas išties pakliuvo į sunkią finansinę padėtį. Tad ASALA stengiasi pasinaudoti Libaną ištikusiais ekonominiais sunkumais.
Manoma, kad dėl šių perkėlimų sunerimusios ir JAV žvalgybos. Karti patirtis byloja, jog ASALA smogikai savo kruvinų pėdsakų palikę visur – JAV, Europoje, Australijoje, Afrikoje. Jei jiems neduosi deramo atkirčio iš karto, jie ilgainiui galį tapti grėsminga jėga.
We all know that on August 4 in Beirut, the Lebanese capital, two powerful explosions destroyed seaport warehouses, taking hundreds of lives and wiping out entire quarters of the city. Currently, such an official version is announced – the explosions were caused by inefficiency and clutter. There are no signs of terrorist activity.
The disaster in Beirut
It was not so long ago when due to this accident over 300 thousand people of Beirut lost their homes.
The EU was one of the first to provide humanitarian aid to Lebanon. That support is € 63 million (Lebanese President Michel Aoun claims that the explosion of 2,700 tons of ammonium nitrate in the port caused more than € 12.7 billion in damage).
Lithuania did not remain indifferent to the pain of Lebanon, it allocated 50 thousand EUR.
However, vigilance should not be lost in such cases. It is important that those suspected or accused of terrorist acts do not receive assistance. We are well aware that, under the guise of this disaster, representatives of various terrorist organizations operating in Lebanon are also likely to apply for financial support or a residence permit in Europe. Such counterfeits should not be ruled out.
By the way, Lithuania is just like that – vigilant, cautious. Few days ago the Lithuanian Ministry of Foreign Affairs announced that persons associated with “Hezbollah” (it is active and strong in Lebanon, it is of particular concern to Israel) have been banned from entering Lithuania for 10 years. It is alleged that the Migration Department made this decision after receiving some specific information about the activities of persons associated with “Hezbollah”.
According to ELTA, Linas Linkevičius, ForMin of Lithuania, has stated: „Assessing the information available to us and provided by our partners, we can state that “Hezbollah” is a terrorist organization that poses a threat to the security of many countries around the world, including Lithuania. We stand in solidarity with the US, Germany, the UK, the Netherlands and other countries that have taken a similar position. We appreciate the successful cooperation between the Lithuanian and Israeli national security institutions. We thank these institutions for their important contribution to ensuring the security of our citizens.”
Lithuania’s move to pay very close attention to those suspected of belonging to “Hezbollah” is fair and meaningful. In such way official Vilnius is in solidarity with an influential ally of the US – Israel.
It is not for nothing that after the decision not to allow entrance or contacts with sympathizers of “Hezbollah”, Lithuania received the congratulations of Israeli ForMin Gabi Ashkenazi. This Israeli politician thanked the Lithuanian government for its decision to declare “Hezbollah” a terrorist organization based in Lebanon.
What are Turkey’s interests in Lebanon
However, in the Lithuanian public space, I did not notice any information whether Lithuania would have coordinated its steps with Turkey by providing financial support to Lebanon and considering which Lebanese might be worth sheltering. After all, we must know the opinion of an official Ankara, at least because Turkey is a member of NATO, our ally in this political-military Alliance of the North Atlantic Treaty.
ASALA
Figuratively speaking, Turkey’s opinion should be even more important to us than Israel’s. Especially since many organizations accused of terrorism have been operating in Lebanon for a long time and are still active today. “Hezbollah” is just one of them. Lebanon is also famous for having its strong holds here, “Daşnaksütun”, ASALA, whose representatives killed Turkish diplomats in Europe, the US and Australia just a few decades ago. Between 1975 and 2002, these terrorists carried out 235 attacks, 70 murders, 41 assassinations and 524 injuries in the West. 105 people were taken hostage, 12 of whom were killed. So does the Lithuanian Ministry of Foreign Affairs knows what Turkey’s interests are in Lebanon, or are they taken into account?
Daşnaksütun
Another very important detail – the explosion of warehouses in the seaport region in Beirut has particularly affected three residential neighborhoods – Chad, Mar Michail, Bed Halil. They are called Armenian districts because many Armenians live there. Among them, there are likely to be those who support the activities of “Daşnaksütun”, ASALA and similar organizations. It cannot be ruled out that, under the guise of the disaster of August 4, some sympathizers of “Daşnaksütun” and ASALA will try to enter the EU by applying for a permanent residence permit, ask for financial benefits. It is possible that the representatives belonging to these organizations or sympathizing with them will try to enter Lithuania as well, that it could then harm Turkey from European capitals.
What is the official approach to “Daşnaksütun” and ASALA?
The version is that some sympathizers of “Daşnaksütun” and ASALA from Lebanon will try to enter Nagorno-Karabakh, which belongs to Azerbaijan but is currently controlled by Armenian separatists. In order to prepare military attacks against Azerbaijan from there, which, among other things, is unconditionally supported by Turkey, Lithuania’s ally in the NATO.
Therefore, I am questioning, when will Lithuania declare as unacceptable organizations not only “Hezbollah”, which is causing Israel a headache, but also “Daşnaksütun”, ASALA and similar organizations that are harmful to Turkey?
We have muffed many times in judging Turkey. We behaved shamefully, for example, on December15, 2005, by adopting a Seimas resolution on the recognition of the genocide of the Armenian people. Ms. Irma Ąžuolė has noticed on the portal slaptai.lt that only about one third of the members of the Seimas participated in the anti-Turkish sitting at that time: 55 out of 141. The resolution was submitted, considered and adopted in one go, only ten minutes was enough for this. Only 49 members of the Seimas signed the draft resolution.
But the worst thing is not because of the half-empty meeting room and the rush. Most important is that this resolution sets us apart from our ally Turkey. It is also scandalous that at that time (and at present) no Lithuanian historian, politician or journalist had studied the documents stored in Turkish archives due to the events of 1915 in the Ottoman Empire. Lithuania was not even confused by the idea – after all, without seriously delving into the arguments of the other side, it is stupid to make accusations. Lithuania has not even wondered why the Turks had long ago opened their archives to foreign researchers, and Armenia still carefully hides them from outsiders (apparently it has something to hide). So, December 15, 2005, in my opinion, is one of the strangest days in Lithuanian politics. We signed an important document without even taking the problem seriously.
Lithuania’s next step is no less shameful – when the Lithuanian Academy of Sciences did not admit Turgut Kerem Tuncel, a senior analyst at the Eurasian Studies Center, on December 13 last year, accompanied by Gokhan Turan, Turkish Ambassador residing in Lithuania. The Turks wanted to read a report on the tragic events of 1915 in the Ottoman Empire. However, the Turkish scientist was prevented from presenting the Turkish position in the hall of the Lithuanian Academy of Sciences, justifying that the hall was needed for another unforeseen but very important event. Thus, we rejected Turkish scientists under the guise of primitive excuses, and the Armenian diplomats were admitted by the Lithuanian Academy of Sciences without hindrance.
This scandal, described in detail on the portal slaptai.lt by a journalist Gintaras Visockas, deserves serious analysis. If it were the other way around (the Lithuanian Academy of Sciences does not admit an Armenian ambassador because Armenia is not a member of NATO, and a Turkish ambassador is admitted because Turkey is a member of NATO), I would have better understanding. But I do not imagine the opposite, when Lithuania rejects its ally in the NATO alliance, although it is obvious.
With this in mind, I want to know when Lithuania will name “Daşnaksütun” and ASALA as terrorist organizations? At least I would like to understand whether Lithuania is aware of Turkey’s position on anti-Turkish organizations operating in Lebanon?
About the author
Vytautas Čepukas. Slaptai.lt foto
V. Čepukas was born in 1953 in Krasnoyarsk (Russia) in a political prisoner’s family. When he was 5 he was brought to Lithuania.
After Lithuania regained its independence, he participated in the activities of the Sąjūdis, and after the events of January 1991, he joined the Lithuanian Voluntary Service. In 1991, he defended the Lithuanian Parliament. In September of the same year, he started to serve as the Commander of the Utena Commandant Squad of the Lithuanian National Defense Department.
After that, he served in the training center of the military training; in 1993 he was appointed the commander of the SKAT 71st Battalion. From 2000 to 2003, he served as the commander of the Vilnius County KASP team.
He started his service in the Lithuanian Armed Forces from lieutenant degree. He ended his service in 2003 with the rank of Lieutenant Colonel.
Awards: Medal of the January 13, the volunteer creator, the Medal of the Star of Riflemen of the Lithuanian Armed Forces in the Diaspora of the Lithuanian Riflemen’s Union.
Visi žinome, kad Libano sostinėje Beirute rugpjūčio 4 dieną jūrų uosto sandėliuose nugriaudėjo du galingi sprogimai, nusinešę šimtus gyvyvių bei nuo žemės paviršiaus nušlavę ištisus miesto kvartalus. Šiuo metu skelbiama tokia oficiali versija – sprogimai kilo dėl neūkiškumo, netvarkos. Teroristinės veiklos požymių esą nėra.
Beirutą ištikusi nelaimė
Po šio nelaimingo atsitikimo, kai per 300 tūkst. Beiruto gyventojų prarado namus, prabėgo ne tiek jau daug laiko.
Europos Sąjunga viena pirmųjų suteikė humanitarinę pagalbą Libanui. Toji parama – 63 milijonai eurų (Libano prezidentas Michelis Aounas tvirtina, kad 2700 tonų amonio nitrato sprogimas uoste pridarė žalos daugiau nei už 12,7 milijardus eurų).
Libano skausmui neliko abejinga ir Lietuva, skirdama 50 tūkst. eurų.
Tačiau tokiais atvejais nedera prarasti budrumo. Svarbu, kad pagalba nepatektų tiems, kurie įtariami ar kaltinami teroristiniais veiksmais. Puikiai suprantame, kad, prisidengdami šia nelaime, į finansinę paramą pretenduoti ar leidimo gyventi Europoje greičiausiai prašys ir įvairių Libane veikiančių teroristinių organizacijų atstovai. Tokių klastų atmesti nedera.
Lietuva, beje, taip ir elgiasi – budriai, atsargiai. Lietuvos Užsienio reikalų ministerija prieš keletą dienų pranešė, kad su „Hezbollah” (ji aktyvi ir stipri būtent Libane, ji ypač daug rūpesčių kelia Izraeliui) siejamiems asmenims 10 metų uždrausta atvykti į Lietuvą. Tvirtinama, kad Migracijos departamentas šį sprendimą priėmė gavęs specifinės informacijos apie su „Hezbollah” siejamų asmenų veiklą.
Kaip praneša ELTA, Lietuvos URM vadovas Linas Linkevičius net yra pareiškęs: „Įvertinę mūsų turimą ir partnerių pateiktą informaciją, galime konstatuoti, kad „Hezbollah” – teroristiniais principais veikianti organizacija, kelianti grėsmę daugelio pasaulio šalių, taip pat ir Lietuvos, saugumui. Solidarizuojamės su JAV, Vokietija, Jungtine Karalyste, Nyderlandais ir kitomis panašią poziciją priėmusiomis šalimis. Vertiname sėkmingą Lietuvos ir Izraelio nacionalinio saugumo institucijų bendradarbiavimą. Dėkojame šioms institucijoms už svarbų indėlį siekiant užtikrinti mūsų šalių piliečių saugumą”.
Izraelio vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Lietuvos žingsnis kreipiant labai atidų žvilgsnį į tuos, kurie įtariami priklausą „Hezbollah”, – teisingas ir prasmingas. Jau vien dėl to, kad oficialusis Vilnius šitaip solidarizuojasi su įtakingu JAV sąjungininku – Izraeliu.
Ne veltui po sprendimo neįsileisti ryšių su „Hezbollah“ turinčių ar šiai organizacijai simpatizuojančių asmenų Lietuva sulaukė Izraelio užsienio reikalų ministro Gabi Ashkenaziio pasveikinimo. Šis Izraelio politikas padėkojo Lietuvos vyriausybei priėmus sprendimą paskelbti Libane įsitvirtinusią „Hezbollah“ teroro organizacija.
Kokie Turkijos interesai Libane
Tačiau lietuviškojoje viešojoje erdvėje nepastebėjau žinių, ar Lietuva, skirdama finansinę paramą Libanui bei svarstydama, kokius libaniečius galbūt vertėtų priglausti, savo žingsnius būtų derinusi su Turkija. O juk oficialiosios Ankaros nuomonę mums privalu žinoti bent jau dėl to, kad Turkija – NATO narė, mūsų sąjungininkė šiame politiniame – kariniame Šiaurės Atlanto Sutarties Aljanse. Vaizdžiai tariant, Turkijos nuomonė mums turėtų būti dar svarbesnė nei Izraelio. Juolab kad Libane nuo seno veikė ir dabar tebeveikia daug terorizmu kaltinamų organizacijų. „Hezbollah” – tik viena iš jų. Libanas garsus dar ir tuo, kad čia savo atramos punktus turį „Dašnakcutiun“, „ASALA“, kurių atstovai visai neseniai, vos prieš kelis dešimtmečius, Europoje, JAV ir Australijoje žudė turkų diplomatus. 1975–2002 metais Vakaruose šie teroristai surengė 235 išpuolius, 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimą, sužeidė 524 žmones. 105 asmenys buvo paimti įkaitais, iš jų 12 buvo nužudyta. Tad ar Lietuvos URM žinanti, kokie Turkijos interesai Libane, ar į juos atsižvelgiama?
Dar viena labai svarbi detalė. Beirute sprogus sandėliams jūrų uosto regione, ypač nukentėjo trys gyvenamieji kvartalai – Chadžin, Mar Michail, Bed Halil. Jie vadinami armėniškais rajonais, kadangi čia gyvena daug armėnų tautybės žmonių. Tarp jų, tikėtina, esama ir tokių, kurie pritaria „Dašnakcutiun“, „ASALA“ bei panašių organizacijų veiklai. Neatmestina, kad, prisidengdami rugpjūčio 4-ąją nutikusia nelaime, kai kurie „Dašnakcutiun“ ir „ASALA“ simpatikai bandys patekti į Europos Sąjungą – prašys nuolatinio leidimo gyventi, kaulys finansinių išmokų. Gali būti, kad šioms organizacijoms priklausantys ar joms simpatizuojantys atstovai bandys patekti ir į Lietuvą. Kad po to galėtų Turkijai kenkti iš Europos sostinių.
Koks oficialus požiūris į „Dašnakcutiun” ir „ASALA”?
Neatmestina ir versija, jog kai kurie „Dašnakcutiun“ ir „ASALA“ simpatikai iš Libano per Lietuvą bandys patekti į Azerbaidžanui priklausantį, bet šiuo metu armėnų separatistų kontroliuojamą Kalnų Karabachą. Kad iš ten rengtų karinius išpuolius prieš Azerbaidžaną, kurį, be kita ko, besąlygiškai remia Turkija, Lietuvos sąjungininkė NATO organizacijoje.
Todėl ir klausiu, kada Lietuva nepriimtinomis organizacijomis paskelbs ne vien Izraeliui galvos skausmą keliantį „Hezbollah”, bet ir Turkijai kenkiančias „Dašnakcutiun“, „ASALA“ bei į jas panašias organizacijas?
Vertindami Turkiją mes jau daug sykių susimovėme. Gėdingai pasielgėme, pavyzdžiui, 2005 metų gruodžio 15-ąją, priimdami Seimo rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“. Irma Ąžuolė portale slaptai.lt yra pastebėjusi, jog tuometiniame antiturkiškame posėdyje dalyvavo tik apie trečdalį Seimo narių: 55 iš 141. Rezoliucija buvo pateikta, apsvarstyta ir priimta vienu ypu, pakako vos dešimties minučių. Rezoliucijos projektą pasirašė vos 49 Seimo nariai.
Tačiau pikčiausia ne dėl pustuštės posėdžių salės ir skubėjimo tarsi akis išdegus. Svarbiausia, kad ši rezoliucija mus kiršina su mūsų sąjungininke Turkija. Skandalinga dar ir dėl to, kad tuo metu (kaip ir dabar) nė vienas Lietuvos istorikas, politikas, žurnalistas nebuvo studijavęs turkiškuose archyvuose saugomų dokumentų dėl 1915-ųjų įvykių Osmanų imperijoje. Lietuvai nė mintis nekilo suglumti – juk, rimtai neįsigilinus į antrosios pusės argumentus, kvaila teikti kaltinimus. Lietuvai nė nesusimąstė, kodėl turkai savo archyvus jau senų seniausiai atidarę užsienio tyrinėtojams, o Armėnija juos iki šiol akylai slepia nuo pašalinių akių (matyt, turi ką slėpti). Tad toji 2005-ųjų gruodžio 15-oji, mano supratimu, – viena iš keisčiausių dienų Lietuvos politikoje. Mes pasirašėme svarbų dokumentą nė nesiteikdami rimtai įsigilinti į problemą.
Тurkijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Kitas ne mažiau gėdingas Lietuvos žingsnis – kai Lietuvos Mokslų Akademija praėjusių metų gruodžio 13-ąją neįsileido Eurazijos studijų centro vyresniojo analitiko, mokslų daktaro Turgut Kerem Tuncel, kurį lydėjo Lietuvoje reziduojantis Turkijos ambasadorius Gokhan Turan. Turkai tenorėjo perskaityti pranešimą dėl tragiškų 1915-ųjų įvykių tuometinėje Osmanų imperijoje. Tačiau Turkijos mokslininkui sutrukdyta Lietuvos MA salėje išdėstyti turkiškąją poziciją teisinantis tuo, esą salės prireikė kitam nenumatytam, bet labai svarbiam renginiui. Taigi turkų mokslininkus mes atstūmėme, prisidengdami primityviais pasiteisinimais, o štai Armėnijos diplomatus Lietuvos Mokslų Akademija įsileido be trukdžių.
Šis portale slaptai.lt žurnalisto Gintaro Visocko išsamiai aprašytas skandalas vertas rimtų analizių. Jei būtų atvirkščiai (Lietuvos MA neįsileidžia armėnų ambasadoriaus, nes Armėnija nėra NATO narė, o Turkijos ambasadorių įsileidžia, nes Turkija yra NATO narė), – dar suprasčiau. Bet atvirkštinio akibrokšto, kai Lietuva atstumia savo sąjungininkę NATO aljanse, neįsivaizduoju, nors jis ir akivaizdus.
Omenyje turint būtent štai tokius keistus nesusiprartimus noriu žinoti – kada Lietuva teroristinėmis organizacijomis įvardins „Dašnakcutiun“ ir „ASALA“? Bent jau norėčiau suprasti, ar Lietuvai žinoma Turkijos pozicija dėl Libane veikiančių antiturkiškų organizacijų?
Apie autorių.
Vytautas Čepukas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Vytautas Čepukas gimė 1953 metais Krasnojarsko krašte (Rusija) politinių kalinių šeimoje. Penkerių metų buvo parvežtas į Lietuvą.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę dalyvavo Sąjūdžio veikloje, o po 1991 sausio įvykių įstojo į Lietuvos savanorių tarnybą. 1991-aisiais gynė Lietuvos parlamentą. Tų pačių metų rugsėjo mėnesį ėmė tarnauti Lietuvos krašto apsaugos depertamento Utenos komendantinio būrio vadu.
Po to – tarnyba mokomajame karių rengimo mokymo centre, 1993 metais paskirtas SKAT 71-ojo bataliono vadu. Nuo 2000 iki 2003 tarnavo Vilniaus apskrities KASP rinktinės vadu.
Tarnybą Lietuvos kariuomenėje pradėjo nuo vyr. leitenanto laipsnio. Baigė tarnybą 2003 metais, turėdamas pulkininko leitenanto laipsnį.
Apdovanotas Sausio 13-osios medaliu, savanorio kūrėjo, Lietuvos kariuomenės „Už nuopelnus“, Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje šaulių žvaigždės medaliu.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Sykį žymus, daug vertingų knygų apie Lietuvos istoriją parašęs intelektualas prisipažino, jog keletą mėnesių šalyje galiojęs karantinas jam nebuvęs skausmingas. Rašytojui malonesnė vienatvė nei žmonių susibūrimai. Net ir trumpiausi, nekalčiausi pašnekesiai bendraminčių ratelyje jį vargina. Kodėl? Esu privestas ne tik apsimesti, kad kolegoms rūpimi klausimai gyvybiškai svarbūs ir man, bet dar pats save diplomatiškai prievartauju prikąsti liežuvį, kad bičiuliams neprimesčiau savų temų.
Tik ko vertos diskusijos, kai pašnekovai vienas kito negirdi, kai net nenori girdėti?
Kodėl Turkija nesirūpina Baltijos šalių saugumu?
Deja, Pasaulis taip surėdytas, kad mes ne visada pajėgūs išvengti painių kryžkelių. Jei neperprasi oponento argumentų, pakenksi ne jam – pats apsijuoksi, pats pakliūsi bėdon.
Ši ne visuomet maloni taisyklė galioja tiek tarpusavyje besiginčijantiems kaimynams, giminėms, sutuoktiniams, bendradarbiams, tiek valstybėms, kurios pasmerktos nuolatinėms intrigoms, pykčiams, išdavystėms.
Puikiausias pavyzdys – kilę nesusipratimai dėl NATO aljansui priklausančios Turkijos elgiasio. Taip, visi žinome, kad „Turkija ir toliau blokuoja NATO gynybos planus Baltijos šalims ir Lenkijai, nepaisant Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano pernai gruodį pasiekto susitarimo su sąjungininkų lyderiais“. Gynybos plano angliškasis pavadinimas – „Eagle Defender“. Tai – lietuviškoje informacinėje erdvėje birželio mėnesį nuskambėjusi ELTOS citata.
Taip, Turkija pykstasi su JAV, Prancūzija. Birželio 17-ąją ELTOS paskelbtame tekste pabrėžiama: „Turkija nesutinka patvirtinti šių planų, nebent mes pripažintume PYD/PKK teroristiniais subjektais“, – sakė Prancūzijos gynybos korpuso pareigūnas, turėdamas omenyje Sirijos ir Turkijos kurdų grupes, kurias Ankara laiko pavojingais sukilėliais. „Mes sakome ne. Mes turime parodyti solidarumą su sąjungininkais rytuose, o šių planų blokavimas yra nepriimtinas“, – teigė pareigūnas“.
Turkijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Taip, „NATO gynybos planai Baltijos šalims ir Lenkijai buvo parengti po to, kai 2014 m. Rusija aneksavo Ukrainos Krymo pusiasalį. Nors šie planai nėra susiję su Turkijos karine strategija Sirijoje, nesutarimai didina saugumo grėsmę visose NATO dalyse. Pagal NATO sutartį, vienos valstybės sąjungninkės užpuolimas yra laikomas viso Aljanso užpuolimu, o NATO turi parengusi karines strategijas visų valstybių narių gynybai“ (iš to paties birželio 17-ąją paskelbto ELTOS pranešimo).
Kaip patartumėte elgtis tarp politinių girnų patekusiai Lietuvai? Žinoma, oficialusis Vilnius galįs muštis į krūtinę taip karšai ir emocingai, kaip, sakykim, jaunoji klimato aktyvistė Greta Thunberg. Dar pienas mergaitei nuo lūpų nenudžiūvęs, o ji jau mananti, kad įgijo dieviškąją galią visus aplink esančius mokyti gyvenimiškųjų tiesų.
Lietuvoje taip pat netrūksta karštų galvų, šaukiančių, esą Turkiją derėtų išmesti iš NATO.
Gal Turkija verta, kad ją Briuselis ištrenktų iš Aljanso. Gal taip kada nors ir nutiks. Jei žvelgsime atidžiai, matysime, jog NATO aljanse esama daug narių, kurias derėtų išspirti lauk – dėl nemokamų 2 proc. nuo BVP, dėl atkakliai tiesto Nord Stream 2, dėl Rusijai mėgintų parduoti Mistral karo laivų. Tarp išmestųjų turėtų būti ir mano Tėvynė Lietuva. Juk Lietuva daug metų mokėjo žymiai mažesnę sumą į NATO aljanso kasą, nei buvo sutarta pasirašant stojimo dokumentus, o Turkija, garbė jai už tai, niekad niekur net neužsiminė, jog Lietuvą, kaip ir kitas per daug taupančias „gudruoles“, vertėtų išprašyti iš garbingos kompanijos.
Memorialas turkų kariams Azerbaidžano sostinėje Baku. Slaptai.lt nuotr.
Įžvalgi, sumani, bent keletą ėjimų į priekį šachmatų lentoje matanti diplomatija šiuo konkrečiu atveju pirmiausia turėtų pasidomėti ne turkiškomis, o savomis klaidomis. Jei nenorime būti panašus į savo neklystamumu patikėjusią aikštingąją klimatos aktyvistę, oficialusis Vilnius privalo nuoširdžiai paklausti oficialiosios Ankaros: ką mes blogo jums padarėme? Tokį pat klausimą oficialiąjai Turkijos valdžiai turėtų pateikti ir oficialusis Vašingtonas bei oficialusis Paryžius.
Nuoširdus domėjimąsis, kaip, kodėl ir kiek sykių NATO aljanso šalys įžeidė Turkiją, reikalingas ne tam, kad pultume aklai puoselėti kiekvieną turkišką užgaidą. Mums nereikia, kad turkai užsiliptų mums ant galvų. Atsikvošėjimas reikalingas tik tam, kad taptų lengviau ieškoti kompromisų, leidžiančių išsaugoti NATO vienybę.
Tačiau ar įmanomas nuoširdus pokalbis, jei Turkijai net neleidžiama išsižioti apie patirtas nuoskaudas? Turkija – ne Rusija. Jei Baltijos šalys, įskaitant visą Rytų Europą, taip pat Ameriką, Didžiąją Britaniją, senų seniausiai perkando tikrąją Kremliaus politiką, tai Turkijos, buvusios Osmanų imperijos, reikalų mes taip gerai išmanome, kad galėtume drąsiai mojuoti kardu, kas – juoda, o kas – balta.
Europietiškas egoizmas
Lietuviams nekenktų bent akimirkai įsivaizduoti tapus turkais. Štai tada, pamačius save turko kėdėje, migla, neleidžianti įžvelgti tikrųjų trinties priežasčių, iškart išsisklaidytų. Jei aš būčiau Turkiją mylintis turkas, agituočiau savąją valdžią pasitraukti iš NATO aljanso ir daugiau nebeklibinti Europos Sąjungos durų rankenos. Prabėgo keletas dešimtmečių, o Briuselis su Strasbūru vis nepriima Turkijos į savo šeimą. Tikriausiai protinga taktika, žvelgiant iš Briuselio, Strasbūro, net ir Vilniaus dangoraižių, nes ilgainiui Europoje dominuotų turkai. Ir vis tik leiskite gūžščioti pečiais, kodėl tada Turkija privalo itin rimtai domėtis tiek politiniu, tiek kariniu Europos saugumu?
Europos Sąjungos lyderiai ignoruoja Turkijos prašymus dėl narystės ES (sugalvoja naujų ir naujų trukdžių – esą jau tuot tuoj priims, tik dar reikėtų pasitemti demokratijos srityje). Šventa teisė reikalauti demokratijos. Demokratija – būtina kaip oras, kaip vanduo. Tačiau kodėl Europa trokšta, kad turkai vardan jos rizikuotų savo karių gyvybėmis? Briuselis primygtinai liepia, kad turkai savo žemėse sulaikytų į Europą iš Afrikos ir kitų kontinentų plūstančius pabėgėlius, kitaip Europa, matot, ims dusti nuo atvykėlių gausos. Bet kam Turkijai šis galvos skausmas, jei Briuselis neįsileidžia Turkijos į savo šeimą?! Vietoj pilnateisės narystės jai numetami doleriai. Briuselis įsivaizduoja, kad Turkijai tų milijonų ar milijardų – užteks. Turkijai nebeužtenka. Jei būčiau Turkijos pilietis, sakyčiau: man nusibodo vienpusė draugystė.
Amerikietiški nesusipratimai
Kita labai svarbi pastaba. JAV įsiutusi, kam Turkija perka ginklus ne iš Amerikos, kodėl susigundė Rusijos vilionėmis. Amerika turi teisę įsižeisti. Aš, būdamas lietuviu, taip pat įsižeidžiau – kodėl Ankara mano mylimos ir gerbiamos Amerikos priešlėktuvinės gynybos ginklus iškeitė į rusiškus? Bet jei pripažįstame Amerikos teisę supykti, pripažinkime ir Turkijos teisę įsižeisti. Mano supratimu, turkai privalo įsižeisti: kodėl JAV palaiko turkų priešus kurdus, kodėl JAV ignoruoja turkų reikalavimą PYD/PKK pripažinti teroristiniais subjektais? Vienybės klausimas turėtų rūpėti visiems – ne tik Turkijai.
Donald Trump. EPA-ELTA foto
JAV – ne šventa karvė. Amerika – nuodėminga. Būdamas turkas, aš tvirtinčiau, kad Amerika neverta pasitikėjimo, nes ji kadaise garantavo Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į tai, jog Kijevas atsisakytų atominio ginklo. Bet ar šį savo pažadą ištęsėjo? O jei vieną pažadą pamynė, kokias garantijas turime, kad nepamins ir antrojo, trečiojo?
O kaip, leiskite paklausti, oficialusis Vašingtonas pasielgė, kai Turkija, neapsikentusi oro erdvę nuolat pažeidžiančių rusų naikintuvų, vieną iš jų numušė? Tai, beje, itin svarbus argumentas. NATO privalėjo ginti Turkiją visomis keturiomis, kad Vladimiras Putinas bijotų net Turkijos pusėn žvilgtelėti. Bet NATO tepaskelbė keletą aptakių, atsargių rezoliucijų, labiau priekaištaujančių Ankarai, nei Kremliui. Štai Turkijai nieko kito ir neliko: jei NATO tik taip tepadeda, ieškosime kitų draugų.
Mano mylima ir gerbiama Amerika, žinoma, kvailai pasielgė ir pripažindama 1915-uosius metus buvus „armėnų tautos genocidu“. Turiu omenyje paskutinįjį atvejį, kai net vienas JAV politikas prisipažino: jei Turkija nebūtų atsukusi nugaros mūsų priešlėktuvinės gynybos ginklams, nebūtume genocido pripažinę. Tik ar taip elgtis – padoru? Tiesos ir teisingumo siekis turėtų būti svarbesnis nei noras įgelti oponentui.
Prancūziškas akibrokštas
Keistai elgiasi ir Prancūzija. Ji pripažino 1915-uosius esant „armėnų tautos genocidu“. Bet šis žingsnis abejotinas jau vien dėl to, kad Armėnija, skirtingai nei Turkija, iki šiol neatvėrusi savų archyvų. Todėl brėžti kategorišką vertinimą daugiau nei šimto metų senumo tragedijai dar anksti. Palaukime, kol oficialusis Jerevanas į savo slaptuosius archyvus įsileis visus istorikus, tyrinėtojus, mokslininkus.
1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius – teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas
Jei būčiau turkas, Prancūzijos prezidento Emanuelio Makrono paklausčiau, kodėl oficialusis Paryžius taip nuoširdžiai rūpinasi „armėniškojo skausmo įmamžinimu“ ir taip vangiai, nenoriai, atmestinai savo aikštėse, skveruose, gatvėse įamžina nuo armėnų teroristinių organizacijų Prancūzijos teritorijoje vos prieš kelis dešimtmečius žuvusiųjų turkų diplomatų atminimą? Ar Paryžiuje stovi bent vienas paminklas, pagerbiantis turkų diplomatus, kuriuos Prancūzijoje visai neseniai nužudė ASALA, Dašnakcutiun ir Gnčak smogikai? Gal prancūzai taip apgirto nuo vyno, kad jau nebesusigaudo, kas – tikrieji jų partneriai?
Lietuviškas nesusigaudymas
Jei būčiau Turkijos pilietis, priekaišaučiau ir Lietuvai: liūdniausia net ne tai, kad jūs, lietuviai, Seime specialia rezoliucija pripažinote 1915-uoius metus esant armėnų tautos genocidu (kolegė Irma Ąžuolė vienoje iš slaptai.lt publikacijų pastebėjo, jog dėl rezoliucijos balsuota pustuštėje salėje Naujųjų metų švenčių išvakarėse), o todėl, kad, prieš palaimindami rezoliuciją, net nesiteikėte išklausyti oficialiosios Ankaros argumentų, nepareiškėte net menkiausio noro padirbėti Turkijos archyvuose. Jūs į Mokslų Akademiją įsileidžiate Armėnijos, kuri nėra jūsų sąjungininkė NATO aljanse, ambasadorių, o štai Turkijos, kuri yra jūsų sąjungininkė NATO aljanse (Turkijos naikintuvai jau ne sykį saugojo Lietuvos oro erdvę) ambasadoriui paskutinę minutę uždraudėte įžengti į Mokslų Akademiją, užtrenkėte duris turkų tyrinėtojams. Būdamas turkas garsiai šaukčiau – tegul lietuvius nuo šiol saugo armėnų kariai…
Austrijos sostinė Viena. 1984 metų birželio 20 diena. Nuotraukoje užfiksuota vieta, kur nuo armėnų teroristų rankų žuvo turkų diplomatas Erdoganas Ozenas
Žinoma, NATO vadovybei skirtingi požiūriai į istoriją, ekonomiką, demokratiją – nė motais. Briuseliui svarbiausia karinė jėga, karinė vienybė. Bet būtume primityvūs politikai, jei manytume, jog Aljanso vienybė susideda tik iš karinių elementų.
Neatmetu galimybės, jog Baltijos šalių gynybos planai blokuojami Kremliui metus milžiniškas diplomatines, žvalgybines, finansines pastangas. Tik aš neraginčiau Turkijos išmesti iš karinio aljanso. Elgčiausi priešingai – girčiau ją už tai, kad, nepaisant visų nesusipratimų, ji vis dar tebėra kartu su mumis. Juk vieną gražią dieną, nusispjovusi į mūsų ne itin garbingus gudravimus, ji pati sumanys trauktis į šoną. Štai tada iškart suprastume, kodėl Europai reikalinga vieną iš stipriausių kariuomenių turinti valstybė.
Taip jau tas gyvenimas surėdytas – tik ką nors praradę suvokiame, kaip vis tik buvo gera turėti.
Ką žinome apie „Dašnakcutiun“?
Šiuo metu Lietuva, siekdama geresnių santykių su Turkija, galėtų padaryti bent vieną teisingą, didelių investicijų nereikalaujantį darbą – apvalyti lietuviškas internetinių enciklopedijų versijas nuo tendencingų antiturkiškų tekstų. Išmesti armėniškųjų tiesų neraginu. Tiesiog ten, kur surašyti vien Jerevanui palankūs pasakojimai, turėtume pridėti ir turkiškas bei turkų brolių azerbaidžaniečių versijas. Kad nebūtų vienpusiško tendecingumo – armėniškosios pastabos išdėliotos išsamiai, smulkiai, o turkiškojo ir azerbaidžanietiškojo požiūrio – nė eilutės.
Paimkime kad ir žodį „Dašnakcutiun“. Peržiūrėjau, kas apie šią organizaciją rašoma lietuviškosiose enciklopedijų versijose ir pastebėjau daug akį badančių tendencingumų.
Žodį „Dašnakcutiun“ pasirinkau neatsitiktinai. Prieš keletą metų teko keliauti po Azerbaidžaną. Svečiavausi ir 2012-2013-aisiais Guboje pastatytame „Memorialiniame genocido komplekse“. Ten svečiavasi ne vienas – su istoriku Algimantu Liekiu. Štai ką sužinojome apie „Dašnakcutiun“.
Dašnakų emblema
1918-aisiais metais azerbaidžaniečiai, kaip ir lietuviai, latviai bei estai, atkūrė savo valstybę. Tačiau azerbaidžaniečiams mažiau pasisekė nei Baltijos šalims. Azerbaidžanietišką laisvės troškimą bolševikai paskandino kraujo jūroje. Ne vien bolševikai gviešėsi užkariauti šią šalį. Bolševikams noriai talkino teroristinė grupuotė „Dašnakcutiun“. 1918-ųjų metų balandžio – gegužės mėnesiais Azerbaidžane susiklostė ypatingai sudėtinga padėtis. Rusijos bolševikai drauge su armėnų teroristiniu judėjimu „Dašnakcutiun“ siautėjo visame Azerbaidžane.
Istorijos šaltiniai byloja: vien tik Gubos regione 1918-ųjų pavasarį nuo žemės paviršiaus nušluoti 167 azerbaidžaniečių kaimai. Tomis tragiškomis dienomis Guboje gyvybių neteko per 4 tūkst. azerbaidžaniečių tautybės žmonių, įskaitant ne tik vyrus, bet ir moteris, vaikus. Beje, skriaudžiami buvo ne tik Guboje gyvenę azerbaidžaniečiai. Žiaurių išpuolių aukomis tapo visos Guboje gyvenusios tautos – lezginai, tatai, avarai, kryzai…
Panaši situacija klostėsi beveik visoje Azerbaidžano teritorijoje.Tačiau ypač žiauriai Azerbaidžano priešai elgėsi Guboje.
Azerbaidžano Ypatingoji Tyrimo Komisija, kurią 1918-ųjų vasarą sudarė tuometinė Azerbaidžano Vyriausybė, siekdama kuo smulkiau ir tiksliau nustatyti visas balandžio – gegužės mėnesių tragedijos aplinkybes, konstatavo: „… Gubos įvykiai buvo tik viena iš sudedamųjų žymiai platesnio armėnų nacionalistų įgyvendinamo plano dalių – šiuose kraštuose iki minimumo sumažinti musulmonų gyventojų, kad vėliau ten būtų galima kurti savo valstybę“.
Nepaisant itin nepalankių aplinkybių azerbaidžaniečiai vis tik rinko, kaupė, analizavo žinias apie netektis. Tuometiniai Azerbaidžano politikai stengėsi užfiksuoti visus praradimus. Tekstus apie antiazerbaidžanietiškus pogromus vertė į Europos tautų kalbas. Tiesiog gyvybiškai svarbu buvo Vakarų visuomenei kuo plačiau, išsamiau ir objektyviau papasakoti apie tai, kas nutiko Azerbaidžano miestuose ir kaimuose. Mat „Dašnakcutiun“ ir bolševikų propaganda dėl 1918-aisiais pralieto kraujo begėdiškai melavo: jokių žudymų, jokių etninių valymų, jokių išpuolių prieš vietinius gyventojus!
Gubos miesto „Memorialinio genocido komplekso“ muziejaus direktorė Saida Abasova ir istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.
Bet visko paslėpti okupantams nepavyko. Štai kaip 1918-ųjų įvykius įvertino, pavyzdžiui, Ronaldas Makas Donelas, Didžiosios Britanijos vicekonsulas, 1918-aisiais rezidavęs Azerbaidžano sostinėje Baku. Konfidencialioje 1918-ųjų gruodžio 5-osios depešoje, siunčiamoje į Londoną (ji saugoma Didžiosios Britanijos užsienio reikalų archyve), rašė:
„Tuo metu aš pareiškiau protestą Armėnų Nacionalinei Tarybai, ir šiandien tvirtinu, kad jie padarė vieną iš pačių didžiausių klaidų savo istorijoje, palaikydami prieš musulmonus nusiteikusius bolševikus. Visa kaltė už šią politiką krenta armėnų politinei organizacijai „Dašnakcutiun“. Be armėnų paramos bolševikai niekad nebūtų drįsę pradėti karinius veiksmus prieš musulmonus“.
Štai kodėl Azerbaidžanui tų metų pavasaris – vienas iš tragiškiausių azerbaidžanietiškos istorijos puslapių.
Beje, azerbaidžaniečių istorikams sovietmečiu gilintis į šią temą ilgai neleista. Domėtis 1918-ųjų netektimis azerbaidžaniečiai galėjo tik po 1991-ųjų metų – subyrėjus Sovietų Sąjungai, kai šalis vėl tapo nepriklausoma ir laisva.
2007-aisiais būta rimto lūžio istoriniuose tyrinėjimuose. Būtent tais metais Gubos mieste aptiktos masinės kapavietės, bylojančios apie 1918-aisiais rengtas baudžiamąsias akcijas. Ištyrus masines kapavietes Gubos regione Azerbaidžano vadovybė toje teritorijoje įkūrė įspūdingą muziejų, kurį teko matyti savo akimis.
Labai panašiai „Dašnakcutiun“ vertina ir Turkija. Bet ar lietuviškosiose enciklopedijose apie tai rašoma?
Beje, jose nerasite ir užuominos apie Azerbaidžano Nacionalinės Mokslų Akademijos išleistą enciklopediją „Armėnijos teroristų ir banditų formuočių nusikaltimai žmonijai (XIX – XXI a.)“. Šioje knygoje gausu pasakojimų apie ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun organizacijų turkams ir azerbaidžaniečiams padarytas skriaudas.
Lietuviškosiose enciklopedijose apie šią enciklopediją – nė menkiausos užuominos! Nė žodelio!
O paskui stebimės, kodėl Turkijai nerūpi Baltijos šalių gynybos planai…
