Jų vadukas triumfuoja: vilniečiams padovanojom gražią šventę! Ką čia vilniečiams, visam "demokratiniam" pasauliui! Šitiek filmuotojų ir fotografų sugužėjo į Gedimino prospektą ir Lenino aikštę!

Aš irgi pasiimu savo "kalašnikovą" (taip bičiulis vadina mano Lumix'są) ir, išlipęs iš troleibuso ties Medicinos banku, pro Genocido aukų muziejų bandau patekti į Gedimino prospektą. Stop! Kelią pastoja nuo namo iki namo ištemptos plastmasinės juostos, o prie jų ir policininkai bei policininkės.

Noriu patekti į Gedimino prospektą, – sakau. Negalima, ten vyks gėjų paradas. Bet aš ne į paradą einu, – meluoju pareigūnei. Imu nervintis, kaip dabar madinga, reikalauju nepažeisti mano, kaip piliečio, teisių, jas gerbti. Pareigūnė klausia kito pareigūno: ką su juo daryti? Jis reikalauja piliečio teisių! Tegul eina, – girdžiu, matyt, vyresnio pareigūno atsakymą, ir pralendu pro plastmasinę juostą.

Continue reading „Jie triumfuoja, nes buvo gudresni”

Pats metas prisiminti, ko buvome mokomi Vilniaus Universitete. Ogi svarbiausių dalykų – studijuoti pirminius šaltinius ir nesusipainioti šalutiniuose, išvestiniuose reiškiniuose. Taigi prieš du gerus dešimtmečius Vilniaus universitete studijuojant žurnalistiką teko laimė sutikti gausų būrį dėstytojų, kurie pasižymėjo protingu reiklumu – liepdavo nagrinėti būtent pirminius šaltinius.

Reiklieji dėstytojai taip pat siekdavo, jog mes, studentai, kūrinius skaitytume atidžiai, nepraleisdami nė vieno puslapio, nė vieno skyriaus. Principingieji dėstytojai skubėjo mums įkalti į galvas svarbiausią taisyklę – vertinant kūrinius ar reiškinius neužtenka vien anotacijų ar recenzijų skaitymo.

Šiandien ši gyvenimiška išmintis Lietuvoje dažnokai pamirštama arba net ignoruojama. Ją pamiršta arba sąmoningai ignoruoja net tie, kurie mums kadaise draudė vertinti kūrinius ar reiškinius nesusipažinus su visa būtina literatūra.

Continue reading „Lietuviškųjų viešųjų diskusijų keistenybės”

pavilioniene-sviesi

Pas­ku­ti­niu me­tu at­si­grę­žė­te į ho­mo­sek­su­a­lios orien­ta­ci­jos žmo­nes ir, at­ro­do, jų pro­ble­mos Jums ta­po svar­biau­sios. Ne­ga­li­me ty­lė­ti. Glu­mi­na ir skau­di­na, kad Jū­sų gi­na­mi žmo­nės rei­ka­lau­ja ypa­tin­go dė­me­sio ir pri­pa­ži­ni­mo. Ho­mo­sek­su­a­lų pa­ra­duo­se su­si­ren­ka jau­ni, svei­ki, stip­rūs ir links­mi žmo­nės. Ko gi jie no­ri? Ko­kių „ly­gių“ tei­sių? Kas jiems drau­džia­ma Lie­tu­vo­je?

Vi­si žmo­nės yra skir­tin­gi sa­vo pri­gim­ti­mi, ne­ly­gūs sa­vo so­cia­li­ne pa­dė­ti­mi, vi­si yra „ki­to­kie“. Tik tie, ku­riems la­biau­siai rei­kia pa­gal­bos, pa­ra­mos ir su­pra­ti­mo, gy­ve­na ty­liai, ne­rei­ka­lau­da­mi jo­kios „ly­gy­bės“ – vis tiek ne­bus „ly­gūs“. Nie­ka­da… Tai iš tie­sų ne­lai­min­gi žmo­nės – ak­lie­ji, kurč­ne­by­liai, žmo­nės su psi­chi­kos ar ju­dė­ji­mo ne­ga­lia. Jie – aki­vaiz­džiai ki­to­kie.

Continue reading „Atviras laiškas Seimo narei prof. A.M.Pavilionienei: ką skatina primityvūs jausmai”

pavlioniene_ok

Pastaruoju metu Seimo narė Marija Aušrinė Pavilionienė postringauja, kad mes, lietuviai, priešindamiesi homoseksualių santykių propagavimui, ritamės į viduramžių laikus. Iškart „mokytojai“ dera atsakyti, kad homoseksualių santykių propagavimas veda į barbarų laikus. Komunistinės ideologijos „šviesoje“ niekinti viduramžių moralines vertybes, regis, ją bus paskatinęs „mokslinis komunizmas“.

Romos imperija subyrėjo vien dėl to, kad patricijai, sukūrę tą darinį, iš dyko buvimo intrigomis, pastoviu lėbavimu ir sekso žaidimais su berniukais nusirito iki moralinio išsigimimo. Nors kuriant imperiją būta daug optimizmo ir kūrybinių galių, dėl moralinio išsigimimo imperija patyrė griūtį. Panaši lemtis ištiko ir barbaro Aleksandro Makedoniečio galybę, kai karuose susidūrė su persų, armėnų ir kitų tautų aukštesnėmis kultūromis ir jų moralinėmis vertybėmis.

Continue reading „Kai „mokslinis komunizmas“ trikdo mąstyseną”