Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Štai  vienas iš jų neseniai publikuotame straipsnyje lrt.lt simptomišku pavadinimu „Skiepai, homofobija ir autoritarizmas“, kūrybingai (?) pritaikydamas 70 metų senumo ideologiškai kraštutinai kryptingus tyrimus, nustato fundamentinį ryšį tarp skiepų nuo koronaviruso baimės, homofobijos ir autoritarizmo. Ne, mūsų autorius nėra joks ryšininkas, o yra Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedros profesorius, tikrai ne koks nors šuns papas. Čia su dideliu užsidegimu ir gražbylio pašaukimu daug kalbama apie homoseksualių asmenų orumą, garbę, apie seksualinių mažumų teises, laisvę ir kitus puikius dalykus.

Tačiau dar po savaitės tas pats autorius tame pačiame antinacionalinio transliuotojo interneto portale publikuotame straipsnyje, kurio esmė yra atidengiama jau pavadinime („Apie mobilizacijos ir prievartos skiepyti būtinybę“), kviečia susidoroti su kitaminčiais, o ypač nesuspėjusiais ar nepanorusiais skiepytis žmonėmis, nesivaržant dėl priemonių, lėtai besiskiepijančių visuomenėse teisėtu dalyku laikant net karinį perversmą, kuris paskiepytų likusiuosius pasiremdamas karo lauko teismo logika. Anksčiau autoriaus išpeiktas autoritarizmo užkratas šiame straipsnyje yra aptariamas kaip visuomenės siektina, labai godotina gėrybė, nors, žinoma, pavarde čia neminimas, bet lengvai numanomas autorius tikriausiai sakytų, kad dabar jis kalba ne apie autoritarizmą, bet apie autoritetizmą kaip būtinybę mobilizuoti visuomenę pagal autoriteto pavyzdį, tačiau mūsų aptariamu atveju tai yra tas pats dalykas – tik kitoje saujoje.

Žiūrėdamas būtent iš pasiskiepijusių pusės, be jokių užuolankų pasakysiu, kad toks bandymas supriešinti visuomenę ir segreguoti dalį populiacijos mažiausiai yra kretinizmo išvaržos pasekmė, jeigu ne piktavališkas kenkimas. Taigi noriu perspėti, kad ne visi pasiskiepijusieji reikalauja kraujo, taigi kažin ar čia galioja proporcija 70:30. Šis autorius, be visa ko kito, siekia pastūmėti valdančiuosius visiškai neadekvačių veiksmų kryptimi, bandydamas įpiršti mintį, kad valdžios reitingai krenta būtent dėl to, jog jai trūksta karinio ryžto ir nusiteikimo panaudoti kraštutine priemones. Tačiau, kaip atrodo, dabar, balansuojant ant pavojingos ribos, protingiau būtų susitūrėti, nes, priešingu atveju, paklusus mūsų autoriaus raginimams, būtų žengiama tiesiog į prarają.

„Piešinys” požeminėje perėjoje. Slaptai.lt nuotr.

O vis tik net ne tai, ką suspėjau prabėgomis paminėti, yra įdomiausia, o būtent tai, kad autorius pirmame iš pristatytų čia straipsnių sudėlioja loginę seką, kurią sus dideliu trenksmu kitame, po savaitės pasirodžiusiame straipsnyje pritaiko sau pačiam, demonstruodamas autoritarinius nusiteikimus, palaikomus prasisunkusios pasąmoninės baimės, kad vadinamieji antivakseriai gali užkrėsti, jo žodžiais tariant, mūsų motinas ir tėvus. Taigi ne šių straipsnių turinys yra vertas dėmesio, o inversijos faktas, kitaip tariant, neįsisąmonintas veidrodinis atsispindėjimas, pereinant nuo vieno straipsnio prie kito, yra vertas to, kad būtų pademonstruotas kokioje nors chrestomatijoje, iliustruojančioje mąstymo prieštaras. Gal ir teisus buvo Demokritas, skelbęs, kad visa, ką žmogus pažįsta pasaulyje, yra tik jis pats.

Labai apmaudu, kad šis gražių manierų ir didingo stoto profesorius peza tokius niekus. Kita vertus, esu įsitikinę, kad iš tikrųjų Didžiojo, o būtent – Vytauto Didžiojo universiteto didžioji dalis profesūros su rezervu žiūri į savo kolegos autoritarinius svaičiojimus ir nešvankių svajonių įgarsinimą.

Siaubūnas. Slaptai.lt fotografija

Kas be ko, kiekvienas žmogus turį teisę svajoti, tačiau aplinkiniams gali pradėti trukdyti ta aplinkybė, kad kažkas jau nebesivaržo svajoti pernelyg triukšmingai, garsiai,  baisiai stenėdamas arba net pradėdamas iš nevilties baubti. Tačiau dar pavojingiau – tai, kad kitas mūsų dienų progresyvistas, tiesiog žodis į žodį pakartodamas čia jau aptartas įžvalgas ir su dar didesniu užsidegimu reikalaudamas varžtelių užveržimo bei būtinybės griebtis prievartos prieš kitaminčius, yra Vilniaus universiteto rektoriaus patarėjas, tikriausiai kuždantis rektoriui į ausį labiausiai nešvankius patarimus ir pasiūlymus. Kaip kitaip paaiškinti tą faktą, kad Vilniaus universitetas krečia vieną nesąmonę po kitos vardan karikatūriškos pažangos, tapdamos triumfališkos pajuokos objektu?

O vis dėlto, kodėl jie, pažangiečiai, mėgstantys užkalbėti dantį ditirambais, šiandien atviru tekstu kviečia griebti prievartos prieš kitaminčius?  Į šį klausimą šįkart atsakysiu labai trumpai: tokia jų desperacija, manding, atsiranda dėl to, kad vadinamieji pažangiečiai vis akivaizdžiau pralaimi idėjų kovą tautinės sąmonės puoselėjimo užduotį iškėlusiems oponentams, nepasiūlydami  nieko naujo, o tik kartodami savo tuos pačius konjunktūrinius užkeikimus apie du pažangos orientyrus, tokius pat lėkštus ir nuzulintus kaip buliaus kiaušai.

2021.11.15; 15:40

„Naujienos iš spaudos konferencijos turi pakliūti į antraštes, bet birželio 5-ąją dieną Ženevoje aš daviau dingstį paskelbti šiek tiek daugiau naujienų negu ketinau“, – taip pradeda savo straipsnį laikraštyje "The Daily Beast" Garis Kasparovas. Jis paaiškina, kad atvyko į Ženevą pasiimti Moriso B. Ebremo teisių gynimo premijos.

„Spaudos konferencijoje vienas žurnalistas uždavė klausimą, kurį girdėjau šimtus kartų – ar aš nesibaiminu dėl savo saugumo ir laisvės Vladimiro Putino Rusijoje. Bet aš atsakiau ne taip, kaip paprastai, girdi, gyvenime apskritai negalima būti dėl nieko garantuotam. Aš atsakiau, kad jei grįšiu į Rusiją, tai man kils rimtų abejonių, ar galėsiu vėl išvažiuoti, nes vasarį jau buvo akivaizdu, kad mane palies tebesitęsiantys politinių protestų dalyvių persekiojimai. Taigi, kol kas, apibendrinau (jeigu tik turiu teisę pats save cituoti, kad viskas būtų tikslu) – aš susilaikysiu ir negrįšiu į Rusiją“, – rašo G.Kasparovas. 

Continue reading „Garis Kasparovas: aš negrįšiu į niūrią V.Putino Rusijos realybę”

„Žmogui, kilusiam iš Niujorko, sunku Rytų Europoje pasijusti kaip namuose, bet yra būdų – tai ir pašnekesys su Estijos prezidentu Ilvesu“, – taip žurnalistas Michaelis Veissas pradeda interviu, išspausdintą "Foreign Policy".

Toomas Hendrikas Ilvesas užaugo Naujajame Džersyje ir angliškai kalba su lengvu šios valstijos akcentu, paaiškina autorius. „Pasibaigus sovietinei okupacijai T.H.Ilvesas grįžo į savo protėvių žemę prie Baltijos jūros. Jis buvo Estijos ambasadorius JAV, du kartus ministras pirmininkas. Dabar antroji jo prezidentavimo kadencija“, – sakoma straipsnyje.

T.H.Ilvesas daro įspūdį žilstelėjusio valstybės veikėjo – europietiško laisvamanio ir „dar laisvesnio kalbant“ žmogaus. 

Continue reading „Intelektualas iš Talino”

Vakarų spaudoje šiandien kaip niekad gausu palankių analitinių publikacijų, kurių autoriai daugiau giria negu peikia Lietuvos Prezidentę Dalią Grybauskaitę. Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt jau yra paskelbęs keletą užsienio spaudoje pasirodžiusių tekstų, kurių autoriai domėjosi tiek politine, tiek ir ekonomine Prezidentės D.Grybauskaitės veikla, taip pat – jos požiūriu į ekonomines krizes, Briuselio "achilo kulną" bei Europos Sąjungos ateitį.

Šiandien Slaptai.lt skelbia keletą naujų publikacijų (santraukų), kurių autoriams įdomus Prezidentės D.Grybauskaitės požiūris į "Rusiją, kurią reikia stabdyti", ir jos politinė veikla, "primenanti autoritarizmą".

Continue reading „Apie „antirusiškus pareiškimus” ir „diktatūrą iš vidaus””

sevcova_lilija_2

Autoritetinga Rusijos politologė, vedančioji Maskvos Kornegio centro analitikė Lilija Ševcova leidiniui “Die Presse” davė išsamų interviu, kaip, jos manymu, elgsis Vladimiras Putinas, vėl įsitvirtinęs Rusijos prezidento poste. Beje, įsitvirtinęs šį sykį net šešeriems metams.

Politologės Lilijos Ševcovos prognozės nėra optimistinės. V.Putinas eis “konfrontacijos ir represijų keliu, nes autoritarinė sistema nekeis savo pačios valdymo įpročių”.

Continue reading „Lilija Ševcova: “Tokio žodžio kaip “susitarimas” jis nežino”