Bulgarijos ginkluotosios pajėgos
Sofija, liepos 21 d. (AFP-ELTA). Bulgarija penktadienį nusprendė išsiųsti į Ukrainą apie 100 šarvuočių – tai pirmoji Balkanų šalies sunkiosios technikos siunta į Kyjivą.
Parlamentas 148 balsais už ir 52 balsais prieš pritarė naujosios proeuropietiškos vyriausybės siūlymui perduoti transporto priemones kartu su ginkluote ir atsarginėmis dalimis.
Devintajame dešimtmetyje šalies vyriausybė įsigijo įvairių modelių sovietų gamybos šarvuočių BTR, tačiau jie niekada nebuvo panaudoti. „Ši technika nebereikalinga Bulgarijos poreikiams ir gali būti rimta parama Ukrainai kovoje už šalies nepriklausomybės ir teritorinio vientisumo išsaugojimą po nepagrįstos ir neišprovokuotos Rusijos agresijos“, – teigiama parlamento sprendime.
ES ir NATO narė Bulgarija turi didelį kiekį sovietinių ginklų, kurių pageidauja Ukraina, ir gamina jiems skirtą amuniciją. Tačiau ši šalis istoriškai ir kultūriškai išlieka labai artima Maskvai ir yra labai susiskaldžiusi pagalbos siuntimo Ukrainai klausimu.
Prorusiškos partijos „Vazraždane“ lyderis Kostadinas Kostadinovas penktadienio sprendimą pavadino „išdavikišku ir gėdingu“, socialistų partija BSP taip pat griežtai pasisakė prieš. Iki šiol Bulgarija Kyjivui išsiuntė tik vieną karinės pagalbos paketą, kuriame daugiausia buvo neperšaunamos liemenės ir šalmai.
Bulgarijos vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Birželio pradžioje į valdžią atėjusi proeuropietiška vyriausybė dabar rengia antrą paketą, į kurį, kaip pranešama, bus įtraukti šaudmenys ir ginklai, tačiau ji šios informacijos nepatvirtino.
Šalies ginklų pramonė – pagrindinė sovietinių lengvųjų ginklų ir šaudmenų gamintoja – suklestėjo prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą. Tačiau gamyklos ginklus Kyjivui pardavinėjo tik per tarpines šalis – tokį sprendimą karo pradžioje rado tuometinis premjeras Kirilas Petkovas, o Ukraina jį gyrė. Po K. Petkovo nuvertimo 2022 metų viduryje Bulgariją valdė prorusiško prezidento Rumeno Radevo paskirti laikinieji ministrų kabinetai, kurie nepritarė tiesioginiam ginklų pardavimui Ukrainai.
Tačiau gynybos ministras Todoras Tagarevas neseniai pareiškė esąs už tai, kad ši politika būtų pakeista ir pradėtas tiesioginis ginklų pardavimas Ukrainai. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis anksčiau šį mėnesį lankėsi Sofijoje ir prašė paramos.
Plakatas skelbia, kad Serbijai nereikalinga Europos Sąjunga. Jai reikia Rusijos…
Belgradas, birželio 21 d. (dpa-ELTA). Daugiau nei 100 Vakarų Balkanų intelektualų prieš šią savaitę vyksiantį svarbų ES aukščiausiojo lygio susitikimą parašė atvirą laišką, kuriame teigiama, kad į šį regioną vis dar nekreipiama dėmesio.
„Nepaisant daugybės pareiškimų ir iniciatyvų, susijusių su Vakarų Balkanais, Vakarai (pirmiausia ES) nepasiūlė realios paramos, apsaugos ir konkrečios regiono ateities perspektyvos“, – sakoma antradienį Belgrade paskelbtame laiške.
Vakarų Balkanus supa ES šalys, tačiau jų perspektyvos vis dar neaiškios, teigia autoriai, kritikuodami dviprasmišką pastarųjų dviejų dešimtmečių ES politiką ir teigdami, kad ji lėmė regiono regresą ir posūkį į kitus galios veiksnius.
Visų pirma, didėjanti Rusijos įtaka Serbijoje ir serbiškoje Bosnijos dalyje kelia klausimą, kam iš tikrųjų priklauso Vakarų Balkanai, teigė pasirašiusieji, tarp kurių yra daugiau kaip 100 buvusių politikų, istorikų, rašytojų ir žurnalistų.
„Stojimas į ES yra geopolitinė visų Vakarų Balkanų neišvengiamybė, atsižvelgiant į nuolatines Rusijos pastangas juos destabilizuoti“, – teigia autoriai iš Serbijos, Juodkalnijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Šiaurės Makedonijos, Albanijos, Kosovo ir Kroatijos.
Jie paragino ES viršūnių susitikime Bosnijai ir Hercegovinai suteikti kandidatės statusą, o Kosovo piliečiams – bevizį režimą į ES, teigdami, kad tam jau seniai sudarytos sąlygos.
Ketvirtadienį ir penktadienį vyksiančiame ES aukščiausiojo lygio susitikime bus sprendžiama, ar suteikti kandidatės statusą Ukrainai ir Moldovai. Vakarų Balkanų valstybės yra skirtingose paraiškų dėl narystės ES teikimo stadijose.
Premjerė Ingrida Šimonytė susitiko su Kosovo prezidente Vjosa Osmani-Sadriu. LRVK/Laima Penek nuotr.
Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė ketvirtadienį susitiko su Kosovo prezidente Vjosa Osmani-Sadriu. Susitikime aptarta saugumo situacija Europoje, Rusijos vykdomas karas prieš Ukrainą, pagalba nuo karo bėgantiems Ukrainos gyventojams, sankcijos Rusijai.
Lietuvos premjerė ir Kosovo prezidentė taip pat aptarė situaciją Vakarų Balkanų regione, dvišalio bendradarbiavimo stiprinimo galimybes, ypač plečiant ekonominius ryšius.
„Tvirtai remiame Kosovo nepriklausomybę, taip pat pastangas integruotis į tarptautinę bendruomenę, kurti daugiatautę, demokratinę ir klestinčią valstybę“, – pažymėjo premjerė.
Vyriausybės vadovė taip pat išsakė palaikymą Kosovo eurointegraciniams tikslams bei bevizio režimo šaliai suteikimui, kartu paragindama Kosovą toliau tęsti svarbiausias reformas.
Susitikime kalbėta apie demokratinių šalių sutelktas pastangas siekiant išlaikyti taisyklėmis grindžiamą tarptautinę tvarką bei stiprinant pagarbą žmogaus teisėms visame pasaulyje.
„Sukrečianti ir brutali Rusijos invazija į Ukrainą rodo, kokia trapi gali būti taika, jeigu agresorius laiku nėra sustabdomas. Todėl ypač svarbu visoms demokratinėms šalims išlikti vieningoms, didinti spaudimą Rusijai bei paramą Ukrainai ir jos didvyriškoms pastangoms ginant save ir Europos ateitį“, – pabrėžė premjerė.
I. Šimonytė akcentavo, kad Kosovas dar mena neseno karo žaizdas ir puikiai supranta ukrainiečių tautos kovą už savo laisvę ir savo šalies taikią ateitį.
„Vertinu principingą Kosovo poziciją remiant Ukrainą ir jos žmones bei prisijungiant prie sankcijų Rusijai. Veikdami išvien mes galime stiprinti taiką ir stabilumą Europoje,“, – pažymėjo I. Šimonytė.
Vyriausybės spaudos tarnyba praneša, kad premjerė įteikė Kosovo prezidentei „vyšyvanką“ (tradicinius siuvinėtus marškinius) ir pakvietė gegužės 19 d. prisijungti prie Vyšyvankos dienos minėjimo, pagerbiant su Rusijos karine agresija kovojančios Ukrainos tradicijas ir solidarizuojantis su įvairiose pasaulio šalyse gyvenančiomis ukrainiečių bendruomenėmis.
Juodkalnijos gyventojai sekmadienį balsuoja šalies parlamento rinkimuose, kurių baigtis neaiški, praneša agentūra „Reuters“.
Manoma, kad nei ilgai valdanti provakarietiška Demokratinė socialistų partija (DPS), nei konkuruojantis opozicijos prorusiškas ir proserbiškas aljansas nelaimės daugumos vietų parlamente.
Ant kortos pastatyta prezidento Milo Djukanovičiaus, kuris vadovauja DPS, ateitis.
Prezidentas rugpjūčio 30 dienos parlamento rinkimus pavadino „svarbiausiais 620 000 gyventojų turinčios mažos Juodkalnijos istorijoje.“ Pasak M. Djukanovičiaus, sekmadienį rengiami rinkimai – „pasirinkimas tarp to, ar Juodkalnija turėtų tęsti savo integraciją į ES, ar tapti teokratine valstybe.“
Balsavimo teisę rinkimuose iš viso turi 540 026 žmonės. DPS dabar turėjo 42 deputatus 81 vietos parlamente.
Balsavimo punktai veikia nuo 7.00 val. ryto iki 20.00 val. vakaro.
Remdami Vakarų Balkanų euroatlantinę integraciją, negalime pamiršti Rytų partnerystės šalių, pabrėžė prezidentas Gitanas Nausėda Europos Sąjungos (ES) ir Vakarų Balkanų valstybių viršūnių konferencijoje, organizuotoje nuotoliniu būdu.
„Kaip Vakarų Balkanų, taip ir Rytų partnerystės šalims būtina parama, siekiant politinių ir ekonominių bei sektorinių reformų. Turime siekti ES ir Rytų partnerystės šalių bendrystę stiprinančių iniciatyvų bendrosios rinkos, saugumo ir teisės viršenybės įgyvendinimo srityse“, – sakė Lietuvos vadovas.
Lietuva remia siekį toliau stiprinti ES santykius su Vakarų Balkanų valstybėmis bei intensyviau padėti šioms šalims politinės, ekonominės ir socialinės transformacijos kelyje. Tikimės, kad Vakarų Balkanų valstybės laikysis strateginio apsisprendimo puoselėti europietiškas vertybes ir principus, aktyviai ir operatyviai įgyvendins reformas.
„Tai ypač svarbu šiais sudėtingais laikais, kai trečiosios šalys siekia didinti įtaką Vakarų Balkanuose, pasinaudodamos pandemijos sukelta ekonomine ir socialine situacija. Turime bendradarbiauti ir drauge atsakyti į kylančias dezinformacijos, hibridines ir kibernetines grėsmes“, – teigė prezidentas.
Konferencijos metu Lietuvos vadovas pareiškė politinį ir ekonominį solidarumą su Vakarų Balkanų valstybėmis ir pabrėžė, kad viena pagrindinių tolesnės sėkmingos eurointegracijos sąlygų yra pilnas ir nuoseklus ES bendrosios užsienio ir saugumo politikos pozicijų laikymasis.
Konferencijoje aptarti ES ir Vakarų Balkanų santykių prioritetai ir perspektyvos, taip pat patvirtintos ES priemonės padėti Vakarų Balkanų šalims įgyvendinti reformas ir programos, skirtos kovai su koronaviruso krizės padariniais.
Konferencinis skambutis tarp šalių lyderių surengtas vietoj gegužės 7 dieną planuoto viršūnių susitikimo Zagrebe.
Juodkalnijos prezidentas Milas Djukanovičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr. Prezidentas Gitanas Nausėda, priėmęs Lietuvoje viešintį Juodkalnijos prezidentą Milo Djukanovičių, aptarė Juodkalnijos euroatlantinę integraciją, išreiškė Lietuvos paramą Juodkalnijos siekiams tapti Europos Sąjungos nare ir pasiūlė pagalbą dalijantis patirtimi dėl reformų įgyvendinimo.
Juodkalnijos vadovas, darbo vizito atvykęs į Baltijos šalis, pirmadienį aplankė Lietuvą, kovo 10-ąją viešės Estijoje, o kovo 11-ąją – Latvijoje.
„Nuėjome eurointegracijos kelią, žinome, kur reikia sutelkti didžiausią dėmesį, ir esame pasiruošę dalytis patirtimi, kad reformos Juodkalnijoje būtų kokybiškai įgyvendintos ir, svarbiausia, rezultatyvios. Iš savo patirčių žinome, koks svarbus sėkmingam eurointegracijos ir reformų įgyvendinimo procesui yra konstruktyvus ir konsoliduojantis, tęstinumą turintis politinis dialogas ir visos šalies susitelkimas dėl šio tikslo, – sakė Lietuvos vadovas.
G. Nausėda pasidžiaugė, kad Juodkalnija puoselėja vakarietiškas vertybes ir pagarbą vakarietiškai demokratijai bei palinkėjo Juodkalnijai ir toliau skleisti bei tvirtinti žmogaus teisėmis ir teisės viršenybe grįstas vertybes sudėtingoje geopolitinėje aplinkoje.
„Juodkalnijos prezidentas puikiai informuotas apie Baltijos šalių saugumo situaciją ir grėsmes, jas taip pat labai rimtai vertina, kelia mums aktualių grėsmių klausimus tarptautiniuose forumuose. Galime pasidžiaugti, kad saugumo srityje turime Lietuvą suprantantį draugą iš Vakarų Balkanų”, – prezidentą cituoja jo komunikacijos grupė.
Lietuvos vadovas išreiškė padėką Juodkalnijos prezidentui už griežtą poziciją dėl sankcijų Rusijai ir už aktyvų dalyvavimą saugumo bei gynybos projektuose. Apsikeista mintimis aktualiausiais NATO darbotvarkės klausimais, aptarti hibridinių grėsmių keliami iššūkiai regione, Rusijos agresija Ukrainos Rytuose, energetinio ir branduolinio saugumo temos.
Juodkalnijos prezidentas Lietuvoje lankosi pirmą kartą. 2021 m. bus minimos 15-osios Lietuvos ir Juodkalnijos diplomatinių santykių užmezgimo metinės.
Lietuva ir Juodkalnija aktyviai bendradarbiauja strateginės komunikacijos, kibernetinio saugumo srityse. Šių metų vasario mėnesį atidarytas Juodkalnijos garbės konsulatas Vilniuje.
Bosnijos ir Hercegovinos vyriausybė penktadienį pranešė, kad kitos savaitės pradžioje uždarys laikiną migrantų stovyklą, tarptautinei bendruomenei jau kelis mėnesius piktinantis dėl siaubingų jos sąlygų.
Aptriušusi Vujčako stovykla birželį buvo įkurta netoli Bosnijos ir Hercegovinos sienos su Kroatija, buvusio sąvartyno teritorijoje, kurioje gausu nuo dešimtojo dešimtmečio karo likusių minų.
Palapinių miestelyje be tekančio vandens ir normalaus šildymo gyveno apie 600 migrantų, šią savaitę regione būta ir sniego.
„Sutarta, kad migrantus iš šios vietos reikia perkelti kitos savaitės pradžioje ir apgyvendinti kituose priėmimo centruose… ir ši laikina stovykla bus uždaryta“, – tvirtino saugumo ministerija.
Kiek anksčiau šią savaitę Vujčako stovykloje apsilankiusi Europos Tarybos žmogaus teisių atstovė perspėjo, kad jei valdžia gyvenvietės neuždarys tuojau pat, nebus išvengta mirčių.
„Jei nedelsiant neuždarysite stovyklos, netrukus žmonės čia pradės mirti“, – reporteriams sakė Europos Tarybos žmogaus teisių komisarė Dunja Mijatovič. Penktadienį spaudos konferencijoje Sarajeve ji pabrėžė, kad sąlygos stovykloje yra „gėdingos“ ir „nežmoniškos“.
Ji taip pat išreiškė susirūpinimą dėl pranešimų apie Kroatijos policijos smurtą, apie jį paliudijo nemaža dalis migrantų, tačiau Zagrebas kaltinimus griežtai atmeta.
„Ypač didelį nerimą man sukėlė pasakojimai migrantų, kurie buvo sumušti, iš jų atimti daiktai, net batai, galiausiai jie buvo priversti apsisukti ir į Bosniją ir Hercegoviną sugrįžti nelygia žeme basi“, – sakė D. Mijatovič.
Migrantai iš Vujčako stovyklos galiausiai bus perkelti į Jungtinių Tautų Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) kontroliuojamas stovyklas, sakė radijo laidoje kalbėjęs saugumo ministras Draganas Mekticas.
„Po dviejų, trijų savaičių jie bus perkelti į naują, šiuo metu statomą priėmimo centrą netoli Sarajevo, kur anksčiau buvo kareivinės“, – teigė D. Mekticas.
Nors anksčiau bandyta migrantus perkelti arčiau sostinės, tačiau trukdė tai, kad dauguma galiausiai vis tiek sugrįžta į Bihačą, kad būtų arčiau sienos.
Bosnijos šiaurės vakarų Bihačo regionas, kuriame TMO stovyklose gyvena keli tūkstančiai migrantų, tapo pagrindine migrantų iš Artimųjų Rytų ir Azijos, kertančių Balkanus tam, kad patektų į Europą, baze.
Kelias per kalnuotą Bosniją tapo populiarus po to, kai 2016 m. nebeliko galimybės keliauti šiauriniu Balkanų keliu Vengrijos link.
Nors dauguma migrantų galiausiai keliauja tolyn į Europą, Kroatijos policijos pareigūnai neretai pasipriešina ir nepraleidžia migrantų, tad Bihačo regione jie pasilieka neribotam laikui, laukdami tinkamų galimybių pajudėti į šiaurę.
Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude’as Junckeris penktadienį įspėjo dėl naujo karo Balkanuose, jei Bosnija, Albanija, Serbija, Makedonija, Juodkalnija ir Kosovas nejaus, kad ES yra rimtai pasirengusi pasiūlyti joms būsimą narystę.
„Jei susidarys įspūdis, kad nesame rimtai nusiteikę pasiūlyti Vakarų Balkanų šalims narystės ES perspektyvą, tada galime vėliau pamatyti – ir net tikriausiai greičiau – tai, ką matėme Balkanuose praėjusio amžiaus dešimtame dešimtmetyje“, – sakydamas kalbą Austrijos parlamente sakė J. C. Junckeris.
Šešios Balkanų šalys šiuo metu yra skirtinguose stojimo derybų su ES etapuose. Derybos dėl narystės oficialiai pradėtos su Serbija ir Juodkalnija, o Albanija ir Makedonija vis dar laukia derybų ir yra klasifikuojamos kaip šalys kandidatės. Bosnija ir Kosovas nurodomos kaip potencialios šalys kandidatės.
J. C. Junckeris jau pernai gruodį sakė, kad ES išsiplėtimas į Balkanus yra gyvybiškai svarbus, siekiant išlaikyti stabilumą regione, ir tikėjosi, kad Serbija ir Juodkalnija prie bloko prisijungs iki 2025 metų.
Europos Komisijos pirmininkas pridūrė, kad kelias visateisės narystės ES link toms šalims „dar yra labai ilgas“, nors kai kurios iš jų padarė pažangą, ta pažanga „vis dar nėra pakankama“.
Kinijos kariuomenė – ir skaitlinga, ir galinga. Reuters nuotr.
Jokia paslaptis, kad Kinija mėgina Europą „supirkti“ jau senokai. Kad Pekinui tinka bet kokie pretekstai, žurnalo „The National Interest“ rugsėjo 25-osios numeryje mėgino pagrįsti JAV prezidento Georgo Busho-jaunesniojo patarėjo nacionalinio saugumo klausimais pavaduotojas Markas Pfeiflė straipsnyje „Kinija išnaudoja Rusijos-JAV priešpriešą, siekdama nugriebti kuo didesnį prizą Europoje“.
Niekas kol kas per daug nekreipia dėmesio, kad Pekinas naudojasi geopolitinėmis slinktimis Europos Sąjungoje (ES), siekdamas reikšmingai sustiprinti įtaką vidurio ir rytų Europoje. Pasak eksperto, kalbama apie labai svarbų regioną, kuris tarnauja prekybiniu bei geopolitiniu buferiu, atskiriančiu Ameriką nuo Kinijos bei Rusijos.
Pekinas mažai nuveikė, stabdydamas Šiaurės Korėjos režimo vykdomą branduolinę programą, užtat Europoje spėjo nuosekliai supirkti įmonių akcijas Čekijoje, Vengrijoje ir Serbijoje, įskaitant atominių jėgainių statybos kontraktus. Skirtingai nuo rusų, kurių atominiai projektai paprastai remiasi palyginti nepavojinga tarpvalstybinio jėgainių statybos kreditavimo schema, jau pastatytų objektų valdymą paliekant vietiniams, kinai reikalauja ir kapitalo, ir operatyvinio valdymo kontrolės, tokiu būdu gaudami instrumentą daryti (taip pat politinę) įtaką regione.
Iš tiesų, panašu, jau senstelėjęs yra požiūris, esą Kinija savo investicijas koncentruoja Afrikoje bei pietryčių Azijoje. Net Baltarusija „tolimais“ 2008-aisiais skelbė esanti pasirengusi tapti aikštele, iš kurios Pekinas galės žengti į Europos rinką. Vakarų europiečiai atsargiai vertina kinų investicijas įtardami (ne be pagrindo), jog už daugelio jų kompanijų stovi valstybė arba armija ir kad pagrindinis kinų skverbimosi tikslas yra siekis prieiti prie technologijų bei daryti politinę įtaką. Gi vidurio bei rytų Europa šia prasme skrupulų turi kur kas mažiau. Kinijos tarptautinės prekybos bei ekonominio bendradarbiavimo insitituto ekspertas Yao Linas veikiausiai ne be pagrindo antrąjį šio amžiaus dešimtmetį yra pavadinęs „auksiniu“ į vidurio bei rytų Europą investuojančioms kompanijoms. Čia nemaža rinka (su Balkanais regione gyvena 110 milijonų gyventojų), lyginant su Vakarais nebrangi darbo jėga, na, ir puikus tramplinas į tuos pačius Vakarus.
Šanchajaus kompanija BYD (beje, į ją savo laiku yra investavęs Warrenas Buffettas) dar 2012-ųjų gruodį pasirašė susitarimą dėl automobilių gamybos įmonės statybos Bulgarijoje, netoli nuo Sofijos. Elektromobilius bei elektrinius autobusus gaminančio fabriko pusė akcijų priklauso BYD ir pusė – bulgarų partneriui, su savo produkcija įmonė pamažu, bet skverbiasi į Vakarus – yra laimėjusi konkursą (įveikė konkurentus iš Jungtinės Karalystės bei Nyderlandų) patiekti pirmą partiją (viso labo šešis, bet svarbus pats faktas) autobusų Nyderlandams.
Kinijos žemėlapis
Tais pačiais 2012 metais kinų „Gunagxi Liugong Machinery“ investavo 100 milijonų dolerių į lenkų kelių statybos technikos gamintoją „Huta Stalowa Wola“, kurio pardavimai po sandorio per porą metų pakilo iki 440 milijonų dolerių, planuojama, jog 2020-aisiais viršys 16 milijardų. Įsitvirtinusi kaip didžiausia Kinijos prekybos partnerė rytų bei vidurio Europoje Lenkija (2010-aisiais šalys pasirašė deklaraciją dėl strateginės partnerystės) yra įsukusi kampaniją „Go China“, skirtą pritraukti kinų investicijas bei skatinti lenkiškų prekių eksportą į Kiniją.
Pernai rudenį mūsų kaimynė Latvija pelnė teisę surengti svarbiausią (jau penktą) vidurio bei rytų Europos ir Kinijos vyriausybių vadovų susitikimą (vadinamasis formatas 16+1), kurį paprastai lydi verslo forumas, ekspertų konferencija bei nacionalinių koordinatorių pasitarimas. Rygoje pirmą kartą posėdžiavo susisiekimo ministrai, mat 2015-aisiais Kinijos Sudžou vykusiame susitikime Latvijai suteikta teisė tapti bendradarbiavimo logistikos srityje koordinatore. Formatas 16+1 yra Pekino iniciatyva ir skirtas Kinijos iš vieno pusės bei 11 ES narių bei 5 Balkanų šalių iš kitos pusės (Albanijos, Bulgarijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Vengrijos, Latvijos, Lietuvos, Makedonijos, Lenkijos, Rumunijos, Serbijos Slovakijos, Kroatijos, Juodakalnijos, Čekijos ir Estijos) bendradarbiavimo investicijų, transporto, finansų, mokslo, švietimo bei kultūros srityse skatinimui. Pirmas susitikimas 2012 metais surengtas Varšuvoje, jame Pekinas paskelbė 12-os bendradarbiavimo su vidurio ir rytų Europa skatinimo priemonių paketą, kuris yra pagrindinis 16+1 dokumentas.
Rygoje pernai gegužę įsteigtas logistikos koordinacinis sekretoriatas, pasak pačių latvių, tai yra galimybė didinti 16+1 vaidmenį, populiarinti Latviją užsienyje bei vystyti visapusišką bendradarbiavimą su Kinija. Žinant, koks subtilus yra transporto koridorių klausimas mūsų regione, atvejai, kaip pavydžiai lietuviai ir latviai konkuruoja dėl baltarusiškų krovinių (kai kada su tolokai siekiančiomis politinėmis pasekmėmis, kai Vilniui plūkiantis dėl Astravo AE elektros boikoto Europoje, Ryga šiuo klausimu demonstruoja didesnį lankstumą Baltarusijos atžvilgiu), ES rinka ypač suinteresuoto ekonominio koloso kaip Kinija pritraukimas būtent transporto bei logistikos sektoriuje ekonominiu požiūriu yra ypač tikslus taktinis Rygos ėjimas. Bet kuriuo atveju dėl irgi Kinijos inicijuoto ES ir Kiniją krovinių srautais sujungsiančio projekto „Viena juosta, vienas kelias” (vadinamasis „naujasis Šilko kelias“) mūsų regione jau konkuruojama ne juokais.
Kinijos premjeras Li Keqiangas Rygos susitikime informavo apie Kinijos bei vidurio ir rytų Eropos fondo steigimą, jį administruos vieno didžiausių kinų banko „Industrial and Commercial Bank of China“ bei „China Life Insurance и Fosun Group“ įsteigta kompanija „Sino-CEE Financial Holdings Ltd“. Fondo tikslas – pritraukti bendriems projektams finansuoti ne mažiau 50 milijardų eurų. Kad susidomėjimas abipusis, patvirtina aplinkybė, jog vien šiais metais Pekiną aplankė aukšti Lenkijos, Čekijos, Vengrijos ir Slovakijos pareigūnai, savo ruožtu Kinijos lyderis Xi Jinping pernai vizitavo Lenkiją, Serbiją ir Čekiją. Pastarosios sostinėje Prahoje jo atvykimo proga net surengtas paradas, kuris gal irgi prisidėjo prie to, kad vizito metu sudaryta sandorių už 8,7 milijardo eurų.
Kiniečių mylima panda. EPA – ELTA nuotr.
Kinų verslas siekia finansuoti 2,6 milijardo eurų kainuosiančios greitojo geležinkelio linijos tarp Budapešto ir Belgrado statybą. Vengrijos vyriausybė šių metų gegužę pasirašė staretginės partnerystės sutartį su kinų „Bohong Group Co.“, viena didžiausių automobilų išmetamųjų dujų sistemų gamintoja pasaulyje. Kinijos energetinis konglomeratas CEFC įsigijo didžiausio Čekijos oro vežėjo „Travel Service AS“ (49,92 proc.) bei alaus daryklos „Pivovary Lobkowicz“ (kontrolinį) akcijų paketus. CEFC už milijardą eurų nusipirko ir čekų banko „J&T Financial Group“ 50 proc. akcijų. Pasak analitinės kompanijos „Rhodium Group“, nors kinų investicijos kol kas tesiekia 8 proc. visų investicijų vidurio bei rytų Europoje, judėjimo vektorius akivaizdus – į augimo pusę. Šiuo metu daugiausia kinų dėmesio šiame regione sulaukia Vengrija, Lenkija ir Serbija, Budapeštas ir Varšuva nugriebia atitinkamai 40 proc. ir 20 proc. visų kinų investicijų į šį regioną, Serbija susirenka du trečdalius Pekino skiriamų pinigų į ES neįeinančioms rytų Europos valstybėms.
„Business as usual“ dvasia yra dominuojanti pragmatiško 21 amžiaus tendencija ir pati savaime nėra nei bloga, nei gera. Bet Kinijai investicinės iniciatyvos yra ir galimybė įsitvirtinti pasauline galybe. Kinija vis dėlto yra autoritarinė valstybė, kuri ekonominę įtaką anksčiau ar vėliau ima „pastiprinti“ reikliais humanitariniais pageidavimais. Kaip prancūzų dienraštyje „Libération“ (09 27) yra nurodžiusi JAV nacionalinio Azijos tyrimų centro mokslinė bendradarbė Nadezhda Rolland, korupcija, propaganda, siekis manipuliuoti visuomenės bei viešų asmenų nuomone į „įtikinėjimo“ arsenalą įeina. Ir šiemet Pekinas darė finansinį spaudimą Kembridžo universiteto leidyklai, kad ši iš savo duomenų bazės pašalintų Kinijos valdžiai nepatinkančius straipsnius, per su Kinijos komunistų partija susijusias kinų studentų asociacijas ne kartą mėginta slopinti žodžio laisvė Australijos bei JAV universitetuose, siekta perpirkti vietos žiniasklaidą ir t.t. Pekinas naudojasi galimybe manipuliuoti demokratiškų Vakarų visuomenių laisve bei atvirumu. Apsvaiginti vien ekonominių galimybių kai kurių šalių lyderiai numoja ranka į neigiamas pasekmes demokratijai strateginėje perspektyvoje.
Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Todėl Briuselyje su nerimu stebi rytų bei vidurio europiečių kai kada beatodairišką susiviliojimą kinų pinigais, ypač žinant, kad politinio kapitalo siekiantis Pekinas pasirengęs supriešinti senas ir naujas ES nares. Ryškiausias pavyzdys – Čekijos prezidentas Miloshas Zemanas, viešai ir daug raginantis užuot stiprinus ryšius su ES bei NATO, labiau bendradarbiauti su Kinija ir Rusija.
Beje, po CEFC įsigijimų Čekijoje M.Zemanas vienu savo patarėjų paskyrė šios kompanijos atstovą kiną. O ir išskirtiniu Pekino dėmesiu apdovanotos Vengrijos ar Lenkijos valdžios, žinomos savo atžagareivišku santykiu į ES. Europos Komisija savo narėms rytuose pataria nepuoselėti ypač didelių vilčių su kinų investicijomis, mainais už pinigus Pekinas moka išreikalauti dirbti savo nebūtinai europietiškus standartus atitinkančiomis sąlygomis.
Išlošus taktinių pinigų galima prarasti demokratiją ir laisvę. Baltijos šalims tas irgi tinka.
Neseniai per „darbinį turą po Balkanus ES aukščiausiajai užsienio reikalų atstovei Federikai Mogerini teko pripažinti, kaip nerimtai pastaruoju metu žiūrima į Briuselį Pietryčių Europoje“, rašo vokiečių žurnalas Focus.
Antai, Makedonijos prezidentas tiesiog „atstūmė“ Mogerini su jos siūlymais, kaip spręsti dabartinę krizę, o Serbijoje jos kalbą parlamente lydėjo pasipiktinimo šūksniai. Kosove, kur ji „norėjo atvežti taiką ir sprendimus“, po jos išvažiavimo konfliktas dar labiau paaštrėjo. Gi Bosnijoje trys susikivirčiję prezidentai buvo pasirengę tik visai nereikšmingam protokoliniam susitikimui su viešnia iš ES“, sakoma straipsnyje.
Kaip pabrėžia leidinys, ES autoritetą menkina „aktyvi Rusijos, Turkijos ir Kinijos veikla“. Antai, Maskva bando „užkariauti žmonių širdis per neregėtą propagandinę kampaniją“. Vos prieš keletą dienų Rusijos naujienų agentūra Sputnik ištrimitavo, kad „Balkanai jau nebeklauso Briuselio“.
Turkija irgi „įkišo koją į tarpdurį“, tęsia straipsnio autorius, „jos bazė – gyventojai musulmonai“. Antai Bosnijoje ir Hercogovinoje Turkija susikūrė sau prestižą, „atstačiusi dešimtis karo sugriautų mečečių“. Turkijos firmos yra pageidautinos investuotojos ir Pietų Serbijos tekstilės pramonėje. Kinija, savo ruožtu, jau keletą metų atkūrinėja Balkanuose senąjį Šilko kelią, daug investuoja į automagistrales bei geležinkelius, jungiančius Belgradą su Budapeštu. Neseniai atsirado ir arabų investuotojų: jie masiškai supirkinėja sklypus Bosnijoje, stato ištisus miestų kvartalus Belgrade ir valdo dalį Serbijos aviacijos kompanijos.
„Bet aktyviausi – beje, smarkiai išsiveržę į priekį – rusai“, – sakoma straipsnyje. Prieš keletą dienų valstybinis Sberbank atsidūrė stambiausio Kroatijos maisto pramonės ir mažmeninės prekybos koncerno Agrokor „ekonominio detektyvo“ centre. Sberbank tapo stambiausiu kreditoriumi ir, neskaitant ekonominio intereso, jis turi ir „geostrateginių“ tikslų, – rašė Zagrebo laikraštis Večernij list.
Matyt, „Rusija savo propaganda trimis kalbomis užpildo politinį vakuumą, kurį palieka Briuselis, tuo labiau, kad pastaruoju metu ES užsiėmusi savimi ir kitomis krizėmis kaimynystėje“, sakoma straipsnyje.
Maža to, tas vakuumas gali dar gilėti dėl galimo JAV pasitraukimo iš regiono prie naujojo prezidento Donaldo Trumpo, rašo Focus. Dauguma ekspertų regiono klausimais mano, kad JAV susidomėjimas juo smarkiai susilpnės.
Spalio 16-ąją, parlamento rinkimų dieną, Juodkalnijoje buvo sužlugdytas sąmokslas, turėjęs tikslą pagrobti provakarietišką ministrą pirmininką Milą Džukanovičių.
„Ar serbų ultranacionalistai veikė savarankiškai? Ar buvo įtraukta Maskva? Ar Juodkalnijos valdžios vaidmuo? Praėjus dviem mėnesiams po įvykių keistasis šnipinėjimo prie Adrijos scenarijus taip ir lieka neįmintas“, – rašo Le Monde specialusis korespondentas Podgoricoje ponas Benua Vitkinas.
„Kažkur nežinomame bute Podgoricoje sėdi prie stalo du žmonės, kuriuos slaptoje vietoje laiko Juodkalnijos policija. Tyrėjai jiems suteikė saugomų liudytojų statusą. Ir štai jau keletą savaičių Mirko Velimirovičius ir Aleksandras Sindželičius pasakoja kvapą gniaužiančią istoriją apie sąmokslą, turėjusį nuversti Juodkalnijos valdžią ir pagrobti premjerą toje mažoje šalyje, kuri buvo Jugoslavijos dalis. Tų dviejų serbų ultranacionalistų, pirmosios sąmokslo valandos dalyvių, pasakojimas pristato užsienio valstybę, Rusiją, kaip pagrindinę to keisto šnipinėjimo žaidimo prie Adrijos dalyvę. Tolimajame plane – drovūs bandymai plėsti NATO Balkanuose“, – perduoda autorius.
„Viskas prasidėjo spalio 16-osios rytą, parlamento rinkimų Juodkalnijoje dieną, kai valdžia paskelbė, kad suimta 20-ies sąmokslininkų grupė, visi jie serbai“, – sakoma straipsnyje.
„Aleksandras Sindželičius, pripažintas grupės koordinatoriumi, nepriskaičiuojamas prie spalio 16 dieną suimtų sąmokslininkų. To buvusio įvykių Donbase dalyvio asmenybę po kelių dienų išsiaiškins Serbijos specialiosios tarnybos, stebėdamos grupės komunikacijas. Tarp jo kontaktų Belgrade buvo du žmonės, kurie jam įsakė pereiti prie „plano B“: Juodkalnijos premjero Milo Džukanovičiaus nužudymo. Tie du nauji asmenys – Eduardas Širokovas ir Vladimiras Popovas – bus sąmokslo užsakovai ir organizatoriai. Jie – Rusijos piliečiai“, – komentuoja autorius.
„Skirtingai nuo Podgoricos, Belgradas stengiasi balansuoti tarp europietiškų siekių ir savo draugystės su Rusija“, – sakoma straipsnyje.
„Podgorica elgiasi atsargiai, apibrėždama Maskvos įsitraukimo laipsnį, kai ši neigia bet kokias sąsajas su sąmokslu, – pažymi straipsnio autorius. – Podgoricos prašymai, kad Širokovas ir Popovas būtų apklausti Rusijoje dalyvaujant Juodkalnijos tyrėjams, liko be atsako. „Mums sunku pasakyti, ar kalbama apie rusų savarankiškai veikiančius nacionalistus, ar kalbama apie tiesioginį Maskvos kišimąsi“, – aiškina Juodkalnijos teisingumo ministras Zoranas Pazinas.
„Taip pat įmanoma hipotezė, kad Maskva neoficialiai susijusi, kažkas panašaus į carte blanche, duotą kažkokiai „privačiai iniciatyvai“, – mano Vitkinas.
„Tik spalio 16-osios rinkimai anaiptol nėra paprastas priešiškų politinių jėgų susirėmimas mažoje valstybėlėje Balkanuose. Gegužę NATO pasiūlė Juodkalnijai tapti 29-ąja aljanso nare. Podgorica Maskvai, žinoma ne toks svarbus elementas regioniniame žaidime, kaip Belgradas, tačiau ta nauja NATO plėtra supykdė Rusiją tiek dėl savo simbolinės reikšmės, tiek ir todėl, kad dabar aljansas ima kontroliuoti visą šiaurinę Viduržemio jūros pakrantę. Maskva tada paminėjo „provokaciją“, – tęsia Vitkinas.
„Juodkalnija ir Rusija palaiko labai glaudžius ryšius, Rusijos kapitalai plūstelėjo į Juodkalnijos pakrantę. Milo Džukanovičius, kuris niekada neslėpė savo ambicijų įstoti į NATO ir ES, tuo metu visapusiškai remia tas masines investicijas į nekilnojamąjį turtą ir turizmą, – sakoma straipsnyje. – Jo sprendimą 2014 metais prisidėti prie sankcijų, kurias Europos Sąjunga paskelbė atsižvelgdama į Ukrainos krizę, Maskva įvertino kaip pirmą išdavystę“. Ogi „juodkalniečiai niekada nesiekė atviro konflikto su rusais“, pažymi vienas Vakarų diplomatas.
„Juodkalnijoje dalis gyventojų pasižymi stipria rusofilija, ir stojimo į NATO klausimas anaiptol nėra akivaizdus“, – mano autorius.
„Kremlius vėl suaktyvino savo tradicinius ryšius tame regione, konkrečiai, proserbiškuose ir prorusiškuose sluoksniuose, kaip tik tarp tų, iš kurių buvo užverbuoti spalio 16-osios sąmokslininkai. „Balkanų kazokų kariauną“ spalio pradžioje pašventino Kotoro miesto dvasininkas Adrijos pakrantėje. Tą „kariauną“ sudaro nacionalistai, dalinai buvę Donbaso kovotojai ir baikerių grupės iš viso regiono, konkrečiai „Nakties vilkai“, kurių Rusijos priešakinė įstaiga palaiko labai glaudžius ryšius su Kremliumi“, – nurodo autorius.
„Taip pat pažymėtina Serbijos stačiatikių bažnyčios, kuri dominuoja Juodkalnijoje, yra ultrakonservatyvi ir nuo seno palaiko ryšius su Rusijos diplomatais Podgoricoje, parama. Kai kurių stebėtojų nuomone, toji Bažnyčia, o taip pat daugelis nacionalistinių grupuočių, gauna subsidijų iš atskirų Rusijos oligarchų, konkrečiai, iš Konstantino Malofejevo, kuris teikė finansinę paramą ir Donbaso separatistams“, – rašo autorius.
„Praėjus dviem mėnesiams po įvykių, gruodžio 12 dieną Rusijos URM vadovas Sergejus Lavrovas vėl nuvyko į Belgradą, kur jis dar kartą priminė Milo Džukanovičiaus „išdavystę“.
Kaip didžiausią iššūkį Podgoricai ministras Lavrovas nusifotografavo Serbijos sostinėje drauge su nedidele Rusijos reikalo rėmėjų grupe. Tarp jų, už kelių metrų nuo ministro, stovėjo Nemanja Rističius – vienas iš vis dar tebesančių Serbijos teritorijoje įtariamųjų sąmoksle“, – baigia Vitkinas.
“Juodąja ranka” buvo pasivadinusi teroristinė serbų separatistų organizacija Balkanuose. Ji veikė prieš Austrijos – Vengrijos imperiją.
„Juodoji ranka“ buvo įsteigta 1911 metais Belgrade ir siekė sujungti Serbiją, Bosniją ir Hercegoviną į savarankišką valstybę.
Organizacijos pavadinimas (rašinėtas ant tvorų ir nurodinėjamas siuntinėjamuose grasinamuose laiškuose) tapo teroro Balkanuose simboliu. „Juodoji ranka“ pasiekdavo visus, kas, jos vadovų nuomone, buvo serbų priešai. Organizacijos devizas buvo „Sąjunga arba mirtis!“
Balkanų regionas sulaukia didelio įvairių pasaulio kraštų apžvalgininkų, ekonomistų ir finansų analitikų dėmesio. Šiame regione – net keliolika valstybių. Čia – Graikija, Albanija, Bulgarija, Kroatija, Rumunija, Serbija, Juodkalnija, Bosnija, Makedonija, Slovėnija, Turkija ir Kosovo respublika. Septynios iš šių valstybių – buvusios Jugoslavijos respublikos. Per paskutinįjį dešimtmetį šiame regione įvyko daug permainų. Po 1990-1995 metų buvusios Jugoslavijos respublikose vykusių karinių konfliktų atrodė, kad šios valstybės gali ilgam nugrimzti į susiskaldymo ir ekonominio nuosmukio periodą. Tuomet, ypač per šių karinių konfliktų įkarštį 1993 – 1995 metais, dalis apžvalgininkų prognozavo visai liūdną buvusių Jugoslavijos respublikų ateitį. Tačiau šios šalys sugebėjo atsitiesti ir žengti politinių ir ekonominių reformų keliu.
