Benoit Vitkine / Le Monde
Spalio 16-ąją, parlamento rinkimų dieną, Juodkalnijoje buvo sužlugdytas sąmokslas, turėjęs tikslą pagrobti provakarietišką ministrą pirmininką Milą Džukanovičių.
„Ar serbų ultranacionalistai veikė savarankiškai? Ar buvo įtraukta Maskva? Ar Juodkalnijos valdžios vaidmuo? Praėjus dviem mėnesiams po įvykių keistasis šnipinėjimo prie Adrijos scenarijus taip ir lieka neįmintas“, – rašo Le Monde specialusis korespondentas Podgoricoje ponas Benua Vitkinas.
„Kažkur nežinomame bute Podgoricoje sėdi prie stalo du žmonės, kuriuos slaptoje vietoje laiko Juodkalnijos policija. Tyrėjai jiems suteikė saugomų liudytojų statusą. Ir štai jau keletą savaičių Mirko Velimirovičius ir Aleksandras Sindželičius pasakoja kvapą gniaužiančią istoriją apie sąmokslą, turėjusį nuversti Juodkalnijos valdžią ir pagrobti premjerą toje mažoje šalyje, kuri buvo Jugoslavijos dalis. Tų dviejų serbų ultranacionalistų, pirmosios sąmokslo valandos dalyvių, pasakojimas pristato užsienio valstybę, Rusiją, kaip pagrindinę to keisto šnipinėjimo žaidimo prie Adrijos dalyvę. Tolimajame plane – drovūs bandymai plėsti NATO Balkanuose“, – perduoda autorius.
„Viskas prasidėjo spalio 16-osios rytą, parlamento rinkimų Juodkalnijoje dieną, kai valdžia paskelbė, kad suimta 20-ies sąmokslininkų grupė, visi jie serbai“, – sakoma straipsnyje.
„Aleksandras Sindželičius, pripažintas grupės koordinatoriumi, nepriskaičiuojamas prie spalio 16 dieną suimtų sąmokslininkų. To buvusio įvykių Donbase dalyvio asmenybę po kelių dienų išsiaiškins Serbijos specialiosios tarnybos, stebėdamos grupės komunikacijas. Tarp jo kontaktų Belgrade buvo du žmonės, kurie jam įsakė pereiti prie „plano B“: Juodkalnijos premjero Milo Džukanovičiaus nužudymo. Tie du nauji asmenys – Eduardas Širokovas ir Vladimiras Popovas – bus sąmokslo užsakovai ir organizatoriai. Jie – Rusijos piliečiai“, – komentuoja autorius.
„Skirtingai nuo Podgoricos, Belgradas stengiasi balansuoti tarp europietiškų siekių ir savo draugystės su Rusija“, – sakoma straipsnyje.
„Podgorica elgiasi atsargiai, apibrėždama Maskvos įsitraukimo laipsnį, kai ši neigia bet kokias sąsajas su sąmokslu, – pažymi straipsnio autorius. – Podgoricos prašymai, kad Širokovas ir Popovas būtų apklausti Rusijoje dalyvaujant Juodkalnijos tyrėjams, liko be atsako. „Mums sunku pasakyti, ar kalbama apie rusų savarankiškai veikiančius nacionalistus, ar kalbama apie tiesioginį Maskvos kišimąsi“, – aiškina Juodkalnijos teisingumo ministras Zoranas Pazinas.
„Taip pat įmanoma hipotezė, kad Maskva neoficialiai susijusi, kažkas panašaus į carte blanche, duotą kažkokiai „privačiai iniciatyvai“, – mano Vitkinas.
„Tik spalio 16-osios rinkimai anaiptol nėra paprastas priešiškų politinių jėgų susirėmimas mažoje valstybėlėje Balkanuose. Gegužę NATO pasiūlė Juodkalnijai tapti 29-ąja aljanso nare. Podgorica Maskvai, žinoma ne toks svarbus elementas regioniniame žaidime, kaip Belgradas, tačiau ta nauja NATO plėtra supykdė Rusiją tiek dėl savo simbolinės reikšmės, tiek ir todėl, kad dabar aljansas ima kontroliuoti visą šiaurinę Viduržemio jūros pakrantę. Maskva tada paminėjo „provokaciją“, – tęsia Vitkinas.
„Juodkalnija ir Rusija palaiko labai glaudžius ryšius, Rusijos kapitalai plūstelėjo į Juodkalnijos pakrantę. Milo Džukanovičius, kuris niekada neslėpė savo ambicijų įstoti į NATO ir ES, tuo metu visapusiškai remia tas masines investicijas į nekilnojamąjį turtą ir turizmą, – sakoma straipsnyje. – Jo sprendimą 2014 metais prisidėti prie sankcijų, kurias Europos Sąjunga paskelbė atsižvelgdama į Ukrainos krizę, Maskva įvertino kaip pirmą išdavystę“. Ogi „juodkalniečiai niekada nesiekė atviro konflikto su rusais“, pažymi vienas Vakarų diplomatas.
„Juodkalnijoje dalis gyventojų pasižymi stipria rusofilija, ir stojimo į NATO klausimas anaiptol nėra akivaizdus“, – mano autorius.
„Kremlius vėl suaktyvino savo tradicinius ryšius tame regione, konkrečiai, proserbiškuose ir prorusiškuose sluoksniuose, kaip tik tarp tų, iš kurių buvo užverbuoti spalio 16-osios sąmokslininkai. „Balkanų kazokų kariauną“ spalio pradžioje pašventino Kotoro miesto dvasininkas Adrijos pakrantėje. Tą „kariauną“ sudaro nacionalistai, dalinai buvę Donbaso kovotojai ir baikerių grupės iš viso regiono, konkrečiai „Nakties vilkai“, kurių Rusijos priešakinė įstaiga palaiko labai glaudžius ryšius su Kremliumi“, – nurodo autorius.
„Taip pat pažymėtina Serbijos stačiatikių bažnyčios, kuri dominuoja Juodkalnijoje, yra ultrakonservatyvi ir nuo seno palaiko ryšius su Rusijos diplomatais Podgoricoje, parama. Kai kurių stebėtojų nuomone, toji Bažnyčia, o taip pat daugelis nacionalistinių grupuočių, gauna subsidijų iš atskirų Rusijos oligarchų, konkrečiai, iš Konstantino Malofejevo, kuris teikė finansinę paramą ir Donbaso separatistams“, – rašo autorius.
„Praėjus dviem mėnesiams po įvykių, gruodžio 12 dieną Rusijos URM vadovas Sergejus Lavrovas vėl nuvyko į Belgradą, kur jis dar kartą priminė Milo Džukanovičiaus „išdavystę“.
Kaip didžiausią iššūkį Podgoricai ministras Lavrovas nusifotografavo Serbijos sostinėje drauge su nedidele Rusijos reikalo rėmėjų grupe. Tarp jų, už kelių metrų nuo ministro, stovėjo Nemanja Rističius – vienas iš vis dar tebesančių Serbijos teritorijoje įtariamųjų sąmoksle“, – baigia Vitkinas.
Informacijos šaltinis: Le Monde.
2016.12.26; 05:21
