Vašingtonas, rugsėjo 4 d. (AFP-ELTA). Buvęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas dabartinį šalies vadovą Joe Bideną pavadino „valstybės priešu“. Susitikime su savo šalininkais Vilks Bario mieste Pensilvanijos valstijoje D. Trumpas šeštadienį apkaltino savo įpėdinį „pasakius pikčiausią, labiausiai neapykantos kupiną ir labiausiai skaldančią kalbą, kokią tik kada nors yra pasakęs Amerikos prezidentas“.
D. Trumpas omenyje turėjo J. Bideno ketvirtadienį Filadelfijoje pasakytą kalbą, kurioje prezidentas savo pirmtaką ir jo politinius sąjungininkus pavadino grėsme JAV demokratijai. J. Bidenas kalbėjo šalia istorinio pastato – Nepriklausomybės salės, kurioje buvo priimta Nepriklausomybės deklaracija ir JAV konstitucija.
„Donaldas Trumpas ir MAGA respublikonai atstovauja ekstremizmui, kuris kelia grėsmę patiems mūsų respublikos pamatams“, – kalbėjo J. Bidenas. MAGA yra D. Trumpo šūkio „Padarykime Ameriką vėl didžią“ (Make America Great Again, MAGA) trumpinys.
D. Trumpas dabar atrėžė: „MAGA judėjimo respublikonai nėra tie, kurie bando pakenkti mūsų demokratijai“. Jis savo šalininkams sakė: „Mes esame tie, kurie mėgina išgelbėti mūsų demokratiją (…). Pavojų demokratijai kelia radikalūs kairieji, o ne dešinieji“.
Istorija kartojasi. Prisiminkime: kai 1990-aisiais Lietuva paskelbė nepriklausomybę, kategoriškai atsiribodama nuo Sovietų imperijos, Berlyne, Paryžiuje ir Romoje kilo didelis sąmyšis. Prancūzijos, Vokietijos, Italijos lyderiai baiminosi, jog „karštakošiai lietuviai” neapgalvotais žingsniais pakenks „Gorbio perestroikai”. Vakarai tuomet balsiai reikalavo, kad vardan pasaulio ramybės lietuviai atsisakytų laisvės, bent jau palūkėtų – paklustų Michailo Gorbačiovo reikalavimams atšaukti Kovo 11-osios Aktą.
Net mano mylimos JAV neskubėjo pripažinti mūsų nepriklausomybės, nors iki tol Washingtonas visur ir visada tvirtino smerkiantis Baltijos šalių inkorporavimą į Sovietų Sąjungą. Jei žvelgsime priekabiai, Amerika palaimino Lietuvą esant nepriklausoma valstybe viena iš paskutiniųjų: gerokai po tragiškų Sausio įvykių ir jau po žlugusio pučo Maskvoje. Tai, žinoma, ne bailumas, būtent Amerika savo principinga politika išardė SSRS, ir vis tik formaliai Ameriką galima kaltinti bailumu.
Laimė, 1990–1991 metais prof. Vytautas Landsbergis nepakluso Vakarų spaudimui atsižvelgti į tuometinės Maskvos reikalavimus.
Panaši padėtis dabar klostosi dėl Ukrainos. Vardan Vakarų ramybės esą Kijivas privalo nusileisti Kremliaus ultimatumams – sudėti ginklus paaukodamas savų teritorijų. Būtent šitaip vertinu Vokietijos kanclerio, Prancūzijos prezidento ir Italijos premjero vizitą į Kijivą. Kokie tikrieji buvo šios trijulės planai Ukrainos sostinėje, netiesiogiai išduoda Kremliaus atstovo spaudai Dmitrijaus Peskovo pareiškimai, jog Europos bosai privalo įtikinti Volodymyrą Zelenskį kapituliuoti.
Sakote, jog meluoju, nes svečiuosna į Kijivą atskubėjusi trijulė nepuolė V. Zelenskiui piršti kapituliantiškų nuotaikų? Taip, akivaizdžiai neprievartavo pasiduoti V. Putinui. Bet moralė, padorumas ir sąžiningumas čia – niekuo dėti. Trijulė pamatė, koks tikrasis ukrainiečių nusiteikimas, ryžtas, drąsa. Todėl ir atsitraukė. Bet atsisakė savų planų juk ne dėl to, kad juos būtų ėmusi graužti sąžinė.
Taigi būkime budrūs. Jei Vokietija dislokuoja Lietuvoje savų kariškių, jei į Vilnių vokiečių kariškių aplankyti atskrenda pats Vokietijos kancleris, tvirtinantis, esą Rusijos agresijos atveju vokiečių kariškiai tikrai gins Lietuvą tarsi savo tėvynę, – tai kol kas tik gražūs žodžiai. Nes atėjęs į valdžią Olaf Scholz kalbėdamas iš svarbių tribūnų jau keletą sykių niekingai susipaniojo: girdi, vokiški ginklai keliauja į Ukainą, o iš tiesų ginklai tuo metu net nemanė keliauti.
Beje, O. Scholz gudravo net ir Vilniuje, kartu su Lietuvos prezidentu Gitanu Nausėda aiškindamas savo požiūrį bendroje spaudos konferencijoje. Klausydamasis jo pareiškimų susidariau nuomonę, jog Ukraina tiesiog užversta moderniais, galingais vokiškais ginklais. O juk tai – netiesa.
Todėl lietuviai turi teisę svarstyti, ko verti vokiški patikinimai dėl NATO įsipareigojimų nepalaužiamumo.
Žinoma, visur reikalingas saiko jausmas. Net ir kritikuojant kai kada būtina prikąsti liežuvį. Vien bardami potencialius draugus ir bičiulius už neryžtingumą pergalių nešvęsime. Už gerą darbą, tegul ir menkutį, privalu padėkoti. Kitaip tapsime panašūs į „nedėkingus prašytojus”. Tačiau kur toji riba, kuomet privalu sakyti tik tiesą, o kur galbūt derėtų net nusižeminti, prašant amerikietiškų, vokiškų, prancūziškų ar itališkų ginklų?
Senokai stebiu JAV gyvenančio buvusio KGB karininko Jurijaus Šveco videokomentarus. Jis – iš tų, kurie tvirtina, jog Amerika elgiasi teisingai, nedaro jokių klaidų ir padeda Ukrainai net daugiau, nei galima norėti. Viename iš paskutiniųjų interviu jis polemizuoja su klausytoju, vardinančiu, kaip mažai Amerika padeda Ukrainai. J. Švecas pažėrė rimtų argumentų, kodėl jis nekritikuoja nei Washingtono, nei
Joe Biden. J. Švecas baiminasi, jog Amerika galinti įsižeisti, ir tuomet pagalba Ukrainai dar sumažės. O be Vakarų ginklų Ukraina tikrai nelaimės dvikovos su Rusija. Būtent jis pavartojo sąvoką „nedėkingi prašytojai”. Jis nenorėtų, kad Ukrainai priliptų ši etiketė.
J. Švecas – teisus. Jei perlenksime lazdą, JAV gali įsižeisti. Beje, taip manančiųjų – daug. Ypač – Lietuvoje. Nepiktinkime, neerzinkime amerikiečių, nes bus dar blogiau.
Tokios abejonės, tokie svarstymai – svarbūs, vertingi. Tačiau nepersistenkime tiek kritikuodami, tiek dėkodami. Man regis, J. Švecas, pažerdamas rimtų kontrargumentų, persistengia būtent dėkodamas ir pataikaudamas. Ypač akis bado J. Šveco ironiškas klausimas, o kodėl JAV turėtų padėti Ukrainai.
Šių eilučių autoriui šis nusistebėjimas visiškai nepriimtinas. Šį J. Šveco retorinį gūžtelėjimą pečiais suprasčiau, jei JAV nebūtų padėjusios Vietnamui, Kuveitui, Kosovo albanams, nebūtų įsivėlusi į karus dėl Afganistano, Irako, nereikštų susirūpinimo Taivano ateitimi. Tuomet klausimas dėl pagalbos Ukrainaitikrai būtų kvailas. Amerika niekam nepadeda, Amerika niekur nesikiša. Bet Amerika tarptautinėje arenoje – labai aktyvi iki šiol. Bent kol kas Baltieji rūmai nepareiškė, esą nuo šiol jai nerūpi nei demokratijos, nei laisvės. Pasiuskite: Amerika užsidaro savyje. Taip J. Biden niekad niekur netvirtino.
Antra, Budapešto memorandumą pasirašydamas JAV prezidentas įsipareigojo saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą, bet vėlesni JAV prezidentai nesugebėjo apsaugoti amerikietišku pažadu patikėjusio Kijivo. Trečia, visiems senų seniausiai aišku, kad jei V. Putinui pavyks ant kelių parklupdyti Ukrainą, Kremlius nesustos mėgindamas „atkurti SSRS”; tai reiškia, kad Washingtonas, per menkai padėdamas Ukrainai, silpnina savo rytinių sąjungininkių NATO aljanse padėtį.
Ketvirta, Ukraina ne sykį viešai prašė, kad ją priimtų į NATO ir Europos Sąjungą, skirtingai nei Kuveitas ar Vietnamas; todėl ukrainiečius reikėtų traktuoti kaip ypač artimus draugus…
Ypač keisti J. Šveco pamokymai, esą Ukraina pati labiau turėjo stengtis naikindama šalyje korupciją bei stiprindama savąją kariuomenę. Šie demagogiški virkavimai tarsi byloja, jog Amerika – ideali valstybė, o Ukraina – iki ausų korumpuota egoistė, panorusi laimėti svetimomis rankomis. Nejaugi buvusiam KGB darbuotojui nėra aišku, kaip pastaraisiais dešimtmečiais V. Putinas atkakliai mezgė Ukrainoje savų įtakos agentų tinklą? Vargu ar buvo galima labiau priešintis Kremliaus brukamiems šnipams nei tai pastaraisiais metais darė ukrainiečiai.
Dažnokai lyginu pono J. Šveco komentarus su Ukrainos prezidento administracijos patarėjo kariniams reikalams Aleksejaus Arestovičiaus interviu, kuriuose jis tvirtina, jog už gerus darbus – dėkokime, o už tai, kad ginklų duodate du – tris sykius mažiau nei mums reikia, – piktinamės. Nes kiekviena uždelsta diena – tai šimtai žuvusių ukrainiečių karių ir civilių bei nuo žemės paviršiaus nušluoti ukrainietiškų miestų kvartalai.
Karinės žvalgybos ekspertas A. Arestovičius – teisus. Bepigu mums iš prašmatnių ofisų mokyti ukrainiečius gyvenimiškų tiesų. Iš požeminių bunkerių, apkasų, kurie nuolat apšaudomi, pasaulis atrodo visai kitaip nei pro Baltųjų rūmų langus. Ukraina turi moralinę teisę piktintis, kuomet Vakarai neskuba siųsti ginklų ar perša kapituliantiškus „taikos planus”. Beveik ketveri karo mėnesiai įrodė, jog ukrainiečiai brangina laisvę, garbę, o tai reiškia, kad jie myli ir demokratiją, padorumą, sąžiningumą. Galbūt netlabiau nei išlepinti, išpaikinti, ištižę Paryžiaus, Berlyno ir Romos ponai.
O štai Vakarams piktintis dėl ukrainietiškų priekaištų – nedera. Vakarams labiau tiktų analizuoti savas klaidas. Tų klaidų – labai daug ir jos labai bjaurios. NATO ir Europos Sąjunga neatliko svarbiausio savo darbo – nepažabojo kaimynines šalis skriaudžiančio V. Putino. Nors V. Putino tramdymui turėjo užtektinai ir laiko, ir jėgų.
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org (2022.06.23)
Vašingtonas, sausio 6 d. (AFP-ELTA). JAV prezidentas Joe Bidenas ketvirtadienį piktinosi Donaldo Trumpo „melu“ ir bandymais įrodinėti, kad laimėjo 2020 metų rinkimus, per pirmąsias sausio 6-osios Kapitolijaus riaušių metines pažadėdamas niekam neleisti laikyti pridėjus „peilio prie demokratijos gerklės“.
Savo niūrioje, bet galingoje kalboje J. Bidenas paminėjo D. Trumpo mėginimus apgaudinėti ir pasmerkė respublikonų šalininkų minią, įsiveržusią į Kapitolijų, siekiant neleisti patvirtinti rinkimų rezultatų.
„Tai buvo ginkluotas maištas“, – sakė J. Bidenas, kalbėjęs Kapitolijaus Skulptūrų salėje.
„Pirmą kartą mūsų istorijoje prezidentas ne tik pralaimėjo rinkimus. Jis bandė sutrukdyti taikiam valdžios perdavimui“, – sakė J. Bidenas.
„Jie atėjo čia įniršę, – sakė J. Bidenas, – ir laikė pridėję peilį prie Amerikos gerklės. Niekam neleisiu laikyti pridėjus peilio prie demokratijos gerklės“.
Kalbėdamas apie pavojus, su kuriais susiduria šalis, ilgą laiką save vadinusi laisvojo pasaulio lydere, J. Bidenas klausė: „Ar būsime tauta, kuri politinį smurtą laikys norma?“
„Ar būsime ta tauta, kuri leidžia už rinkimus atsakingiems partijos pareigūnams paneigti teisėtai pareikštą žmonių valią? – tęsė demokratų veteranas. – Negalime leisti sau būti tokia tauta“.
Nors J. Bidenas neminėjo D. Trumpo vardo, jis aiškiai leido suprasti, apie ką kalba, sarkastiškai apibūdinęs žmogų, kuris, pasak jo, bandė apgaule prasiskinti kelią į pergalę rinkimuose.
„Buvęs Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas sukūrė ir paskleidė melo voratinklį apie 2020 metų rinkimus, – sakė J. Bidenas. – Jam valdžia – didesnė vertybė nei principai“.
Tuo metu, kai buvo puolamas Kongresas, D. Trumpas „sėdėjo privačiame valgomajame šalia Ovaliojo kabineto Baltuosiuose rūmuose, viską stebėjo per televiziją ir ištisas valandas nieko nedarė“, – sakė J. Bidenas, neslėpdamas pykčio. – Jis yra buvęs prezidentas – pralaimėtojas“.
Štai ir sulaukėme JAV – Ukrainos prezidentų akistatos. Keletą sykių dėl Vašingtono kaltės atidėliotas Dž. Baideno (Joe Biden) ir Volodymiro Zelenskio pokalbis vis tik buvo surengtas.
Kaip tvirtina Ukrainos prezidento kanceliarijos atstovas, Ukrainos karinės žvalgybos karininkas Aleksijus Arestovičius (jo videokomentarų gausu įvairiausiuose internetiniuose kanaluose, įskaitant youtube.com), Ukraina turinti teisę džiūgauti. Ukrainos delegacija net nesitikėjo, jog bus tiek daug pasiekta.
Pirma, JAV prezidentas jau nebetvirtina, esą Ukraina privalanti laikytis Minsko susitarimų taip, kaip juos supranta Kremlius. Jei susitikęs su Vladimiru Putinu ar Vokietijos kanclere Angela Merkel ponas Dž.Baidenas kadaise dažnokai prisimindavo sąvoką „Minsko susitarimai“, tai po griežtų V.Zelenskio pareiškimų, jog Ukraina niekad nežais pagal Kremliaus primestas taisykles, nūnai nė sykio nepaminėjo Minsko vardo. Vašingtone suprato, jog beprasmiška prieavartauti Ukrainą laikytis Maskvos sukonstruotų žaidimo taisyklių, kurios prorusiškų separatistų teises vertina rimčiau nei ukrainiečių teises.
Antra, Ukraina sulaukė griežtų Amerikos patikinimų, jog Baltieji rūmai tebegerbia Ukrainos teritorinį vientisumą, ukrainiečius laiko savo sąjungininkais, neatmeta galimybės, jog kada nors Ukraina taps NATO nare, papildomai Kijevui duoda keliasdešimt milijonų dolerių gynybos reikmėms.
Vadinasi, galima džiūgauti? Džiaugtis dar anksti. Tikroji padėtis tampa aiški tik tuomet, kai politikų viešai ištarti žodžiai vertinami pagal nuveiktus darbais, kai gretinami optimistiškai ir pesimistiškai pasaulio ateitį matančių politikos ir karo ekspertų pareiškimai. Palyginkime ir mes karinio eksperto A.Arestovičiaus ar JAV gyvenančio buvusio KGB karininko Jurijaus Šveco komentarus su JAV gyvenančių Amerikos atsargos karininko Garry Tabaxo ir buvusio Rusijos prezidento patarėjo Andrėjaus Ilarionovo, taip pat gyvenančio ir dirbančio JAV, įžvalgomis.
Kaip diena ir naktis. JAV skiriama finansinė parama Ukrainai bent šiuo metu niekingai menka su tuo, kiek pinigų Vašingtonas skirdavo pasaulio žiniasklaidos puslapiuose šiandien kasdien išsamiai aprašomo Afganistano reikmėms. Apibendrinus Ukraina iš amerikiečių per metus dabar sulaukia tiek dolerių, kiek dar visai neseniai Afganistanui būdavo atseikėjama per vieną parą. Ukrainai skiriama parama sąlyginai menkesnė net už Palestinai duotus pinigus. Todėl kelis šimtus milijonų dolerių, kuriuos Dž.Baidenas sutiko skirti, galima laikyti pasityčiojimu iš su Rusija jau beveik dešimtmetį kovojančios Ukrainos.
Dž.Baideno pareiškimai, esą Vašingtonas laiko Ukrainą drauge, partnere, sąjungininke, – kol kas tėra žodžiai, neparemti konkrečiais žingsniais. Net jei tie žodžiai būtų patvirtinti Dž.Baideno parašu, – dar nieko nereiškia. Štai JAV su Afgaistanu buvo sudarę strateginės partnerystės sutartį, bylojančią ypatingą JAV dėmesį afganistaniečiams. Dž.Baidenas, įsakęs kuo greičiau bėgti iš Afganistano, sulaužė šiuos susitarimus pačiu bjauriausiu būdu. Taip, iš anksto neperspėjo oficialiojo Kabulo, nors padorūs politikai, nusprendę atsisakyti priimtų strateginio partnerio įsipareigojimų, privalėjo įspėti antrąją pusę kur kas anksčiau, nei prieš, vaizdžiai tariant, kelias dienas.
Ką ten – Afganistanas? Nusprendęs kuo greičiau nešdintis iš Afganistano ponas Dž.Baidenas neįspėjo net NATO sąjungininkų. Pavyzdžiui, britų kariškiai po vienpusiškų Dž.Baideno sprendimų buvo atsidūrę labai pavojingoje padėtyje. Kaltinti Afganistano prezidentus, esą šie korumpuoti, todėl neverti paramos, – taip pat nesąžininga. Mat pastaruosius keliolika metų Afganistanui vadovavę premjerai ir prezidentai buvo … Vašingtono parinkti bei prastumti asmenys. Nekompetencija kaltinamas Afganistano prezidentas – Barako Obamos administracijos (taigi – ir Dž.Baideno) palaimintas kandidatas.
Štai kokių kontrargumentų įvairiose ukrainietiškų televizijų studijose pažėrė Amerikoje gyvenantys ir dirbantys G.Tabaxas ir A.Ilarionovas. Viena iš svarbių pastabų – Dž.Baidenas neturi stuburo. Pasišnekėjo su V.Putinu, – prabilo apie Minsko susitarimus. Diskutavo su V.Zelenskiu, – apie Minsko susitarimus nė neprasižiojo. Rytoj susitiks su Donbaso ir Luhansko separatistais – vėl kitaip suoks?
Chaotiški Amerikos žingsniai – blogą lemiantis ženklas. Tai byloja apie neteisingus Baltųjų rūmų pasirinkimus užsienio ir vidaus politikoje. Jūs norite paklausti manęs, ar galima aklai pasitikėti G.Tabaxu ir A.Ilarionovu? Juk esama manančiųjų, pavyzdžiui, taip įsitikinęs J.Švecas, kad tie du ponai specialiai juodina Dž.Baideną, mėgindami Ukrainą supriešinti su JAV. Savo asmeniniame TV kanale ponas J.Švecas maždaug taip pasakęs: „Kremlius, pasitelkęs pagalbon Ukrainoje ir aplink Ukrainą užimaskavusius savo agentus, stumte stumia Ukrainą į Amerikos vidaus rietenas“.
Neatmetu tokios galimybės. Bet tą patį galima pasakyti ir apie beatodairiškai Dž.Baideną liaupsinančius vyrus ir moteris (jie dažniausiai beatodairiškai keikia Donaldą Trampą). Per didelis optimizmas – taip pat žalingas. Kiek jau matėme situacijų: regis, viskas klostosi kuo puikiausiai, sąjungininkai – patys sąžiningiausi, patys ištikimiausi, tačiau staiga paaiškėja, jog stovime ant prarajos krašto ir tuoj tuoj nusirisime žemyn.
Suprasti, kur link krypsta Amerika, – labai svarbu. Naudodamasis proga norėčiau prisiminti jau senokai Anapilin iškeliavusį, Amerikoje ilgus dešimtmečius gyvenusį Vilių Bražėną. Su šiuo oratoriumi, politines paskaitas skaičiusiu tiek Amerikoje, tiek paskui – Lietuvoje, buvau asmeniškai pažįstamas. Esu skelbęs jo straipsnių, videointerviu. Prisipažinsiu, tuomet, su juo važinėdamas po Lietuva, nenorėjau tikėti, kad JAV – didžiuliame pavojuje. O juk V.Bražėnas nuolat kartojo, jog šią puikią šalį norima sugriauti iš vidaus. Ją ardo kairiosios, komunistinės jėgos, kiršinančios juoduosius su baltaisiais, moteris su vyrais, tradicinės orientacijos atstovus su seksualinėmis mažumomis, darbščiuosius su veltėdžiauti tetrokštančiais, Dievą tikinčiais ir ateistais, šeimos instituciją branginančiais ir ją niekinančiais… Prisipažinsiu, anuomet maniau, jog Ameriką iš vidaus gerai pažįstantis V.Bražėnas gerokai sutirština spalvas. Buvau įsitikinęs, jog Amerika – nesugriaunama.
Dabar nusprendžiau dar sykį atidžiai perskaityti V.Bražėno knygas apie tai, kaip JAV teritorijoje kryptingai keliamas chaosas. Omenyje turiu „Naują pasaulio santvarką“ ir „Priminimus bendražygiams“.
Gal tuomet bus aiškiau?
JAV leidžiamas lietuvių laikraštis www.draugas.org
Rytoj, rugsėjo 1-ąją, numatytas JAV prezidento Džo Baideno (Joe Biden) ir Ukrainos prezidento Volodymiro Zelenskio susitikimas Vašingtone. Rašau žodį „numatytas“ todėl, kad jis, nepaisant didelių Ukrainos pastangų, nuolat atidedamas. Nukėlimo iniciatorė – ne V.Zelenskio, o Dž.Baideno komanda. Tad dar nežinia, ar artimiausiomis valandomis nenutiks nieko tokio, kas leistų Dž.Baidenui ir vėl pareikšti neturint laiko šnekučiuotis su Ukrainos vadovu. Priežasčių, kodėl Amerikos vadovas galėtų atsisakyti paspausti ranką Ukrainos vadovui, – daug. Tai ir chaotiškas amerikiečių pasitraukimas iš Afganistano, ir šiuo metu Ameriką teriojantys taifūnai bei uraganai.
Vadovaujantis sveiku protu, keblu perprasti JAV vadovo Dž.Baideno veiklos motyvus. Norint susigaudyti, ką išties daro šis Baltųjų rūmų šeimininkas, derėtų prisiminti, kaip jis, būdamas JAV politiku, kadaise važiavo į Sovietų Sąjungą peikti komunistus, esą šie neturį teisės taip žiauriai persekioti didisdentų ir politinių kalinių. Minėtą pareiškimą Dž.Baidenas tikrai nuvežęs į Maskvą. Bet ką jis burbtelėjo neoficialių pokalbių metu? Šis Amerikos politikas anuomet ramino sovietinius gensekus: nepergyvenkite dėl amerikietiškos kritikos, mes jus kritikuojame tik dėl akių, siekdami įtikinti savąją visuomenę, jog mums rūpi demokratija, o jūs jau elkitės kaip tinkami, kaip jums patogiau. Maždaug taip. Ši dvivediška, išdavikiška Dž.Baideno laikysena užfiksuota vieno tuometinio Kremliaus atstovo prisiminimuose.
Bet tai – dar ne visos Dž.Baideno keistenybės. Prisiminkime, kaip Amerikos kariškiai traukėsi iš Vietnamo, atiduodami valdžią SSRS kariškių palaikomiems Šiaurės vietnamiečiams?! Tuomet, traukdamiesi iš Saigono (kaip dabar ir iš Kabulo) amerikiečiai parsivežė tūkstančius jiems talkinusių vietnamiečių. Atsidūrę Amerikoje JAV sąjungininkai vietnamiečiai neprašė pašalpų iki gyvos galvos. Jie maldavo suteikti jiems teisę legaliai gyventi Amerikoje bei sulaukti JAV pilietybės. O dabar atspėkite, kas iš Amerikiečių senatorių ir kongresmenų priešinosi, jog prieš komunistus kovojusiems vietnamiečiams būtų suteikta teisė legaliai gyventi Amerikoje? Vienas iš aršiausiųjų – Dž.Baidenas!
Ši informacija – ne mano surasta. Ją iškapstė JAV gyvenantis politikos apžvalgininkas, ekonomistas, buvęs Rusijos prezidento Vladimiro Putino ekonomikos patarėjas Andrejus Ilarionovas. Duodamas interviu JAV gyvenančiam atsargos kariškiui Garry Tabax, jis retoriškai klausė: ką tai galėtų reikšti?
Beje, vien dairantis po lietuviškąją žiniasklaidą neįmanoma susidaryti išsamaus vaizdo, kas gi dedasi JAV į valdžią atėjus Dž.Baidenui. O štai išklausius keletą dešimčių A.Ilarionovo komentarų, skelbiamų youtube.com, – kur kas aiškiau. Užuolaidos praskleistos plačiau. A.Ilarionovas žiūri pirmiausia, ką politikas daro, ir tik po to – ką jis pliurpia. Mat politikai visi gražiai kalba. Juos išlukštenti įmanoma tik lyginant pažadus su konkrečiais darbais. Pavyzdžiui, visus pastaruosius keletą dešimtmečių Amerika skirdavo Afganistanui per metus apie 4 milijardus JAV dolerių karinėms reikmėms. O štai už Afganistaną kur kas didesnei ir svarbesnei Ukrainai – tik trupiniai. Per metus – vos keli šimtai milijonų. Ir tai juos tenka plėšte plėšti iš Dž.Baideno rankų. Vašingtonas dosnesnis net, pasirodo, Palestinos autonomijai nei Ukrainai (lyginant, kiek pinigų atseikėjama vienam gyventojui). Tad, turint šiuos skaičius, akivaizdu, jog Amerika laiko Ukrainą podukros vietoje. Gėdinga laikysena: Amerika kadaise pasirašė memorandumą įsipareigodama saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą. Tačiau šiuos savo pažadus labai greit pamiršo.
Keista ir tai, pasak A.Ilarionovo, kad Dž.Baidenas, suplanavęs amerikiečių karių išvedimą iš Afganistano, neperspėjo net artimiausių savo sąjungininkų – britų. Nors patys ruošėsi nešti kudašių kur kas anksčiau, nei viešai paskelbė. Dž.Baidenas puikiai žinojo, kad taip skubėdamas jis sukels milžinišką pavojų ne tik Afganistane esantiems savo sąjungininkams, bet ir savo kariškiams. Nepaisant šių pavojų jis ryžosi skubiam pasitraukimui, sukeldamas didelį chaosą. O tada veidmainiškai šūkaliojo, jog Afganistane žuvę amerikiečių kariai – didvyriai, Amerika jų niekad neužmirš, Amerika už juos atkeršys.
Keistų Dž.Baideno sprendimų sąrašas ilgokas: nesipriešino Nord Stream 2 dujotiekio tiesimui, tačiau sustabdė JAV teritorijoje tiesiamo dujotiekio statybas, liovėsi statęs sieną su Meksika, nors į JAV per šiuos metus jau prasiveržė apie du milijonus meksikiečių. Amerikoje nusikalstamų gaujų nepaliaujamai daugėja, banditai – vis įžūlesni, tačiau Dž.Baidenas mažina atlyginimus JAV policininkams.
Kodėl Dž.Baidenas būtent taip elgiasi, A.Ilarionovas nežino. Tačiau A.Ilarionovas, skirtingai nei kiti, linkę žvelgti vien pro rožinius akinius, vis kelia nepatogius, šokiruojančius klausimus. Vienoje laidoje net nuskambėjo mintis, ar JAV prezidentas Dž. Baidenas nenusipelnė apkaltos? Juk jei šį rudenį Rusija pradės plataus mąsto karinę kampaniją prieš Ukrainą, tai bus būtent Dž.Baideno kaltė.
Tad ar jau galima sakyti, jog Dž.Baidenas išduoda savo sąjungininkus? Ukraina palikta likimo valioje (nesulaukia nei pinigų, nei ginklų, nei vilties tapti strategine JAV partnere, toleruojamas jai kenkiantis dujotiekis Nord Stream 2), Afganistanas atiduotas talibams. Kokius sąjungininkus Dž.Baidenas paaukos artimiausiu metu? Baltijos kraštus? Ko jis iš tiesų siekia?
Galbūt po Dž.Baideno ir V.Zelenskio susitikimo taps aiškiau?
Lietuva nėra nei labai drąsi, nei itin principinga. Taip, mūsų politikų elgesys kritikuojant didžiąsias Pasaulio galybes, pavyzdžiui, nedemokratišką Rusiją, Baltarusiją, Kiniją, – ne tik žavingas, bet ir teisingas. Tiesos sakymas – geriau nei nutylėjimai ir dviveidystės. Tardami karčią tiesą mes rūpinamės pirmiausia savais interesais. Kalbant atvirai, viliamės, kad demokratiškosios šalys įvertins mūsų sąžiningumą – gelbės mus, lietuvius, kai ištiks bėda. Rašydamas žodį „bėda“, omenyje dažniausiai turiu galimą Rusijos agresiją.
Lietuvos bailumas ir neprincipingumas
Tačiau drąsiai priekaištaudami Maskvai, Pekinui ir Minskui mes tarsi turėtume be baimės vertinti ir partnerių iš NATO ir Europos Sąjungos elgesį. Taip būtų logiška: jei drąskome akis oponentams ir priešams, kodėl nekritikuojame savųjų, kai šie elgiasi neteisingai?
Štai čia įžvelgiu bjaurųjį niuansą. Ar drįstame atvirai šnekėtis su savo sąjungininke Vokietija? Ne, nekalbame be užuolankų. Pats naujausias pavyzdys – masiškai į Lietuvą plūstantys nelegalūs migrantai. Kiekviena normali šalis nelegaliai valstybės sieną kertančius asmenis traktuotų kaip rimtus nusikaltėlius. Juolab kad jie veržiasi per tą Lietuvos sieną, kuri dar traktuojama kaip NATO ir ES siena. Tačiau mes išprievartauti elgtis taip, tarsi nelegaliai į Lietuvą patekę asmenys, vaizdžiai tariant, turėtų kur kas didesnes „žmogaus teises“ nei mes, vietiniai. Dėl šiandieninės nelegalių migrantų krizės Lietuvoje … labiausiai kaltos didžiosios Europos Sąjungos valstybės, sukurpusios neteisingas žaidimo taisykles. Tad kai mūsų užsienio diplomatijos šefas Gabrielius Landsbergis skrenda į Turkiją ir Iraką tartis dėl migrantų krizės sureguliavimo, derėtų bent sykį nuskristi ir į Berlyną pas ponią Angelą Merkel. Tegul šią košę užvirusi ponia dabar priglaudžia savo asmeninėje viloje visus alei vieno nelaimėlius, atsidūrusius Dieveniškėse ir Rūdininkuose, tegul pasidalina su jais savo asmeninėmis santaupomis.
Štai ką turkų užsienio reikalų ministerijos spaudos atstovas Tandžu Bilgičas atkirto Austrijos kancleriui Sebastjanui Kurcui, kai šis viename interviu Turkiją pavadino „šalimi, kurioje būtų patogiausia priglausti afganų pabėgėlius“. Turkijos diplomatai atšovė, jog Austrija, užuot kalbėjusi apie bendras pastangas valdyti nelegalią migraciją, šiandien tapusią viso Pasaulio problema, elgiasi egoistiškai. Turkija nesaugos ES sienų (Turkija – NATO narė) ir netaps pabėgėlių stovykla. Austrijai, kaip ir kitoms šalims, 1951-aisiais pasirašiusioms Vienos konvenciją dėl nelegalių migrantų teisių, privalu ne bėgti nuo atsakomybės, o dalytis nelegalių migrantų keliama našta. Taigi Turkija niekad neprisiims trečiųjų šalių įsipareigojimų…
Nesu naivus; puikiai suprantu, jog užsienio politika taip, kaip norėtųsi šių eilučių autoriui, – nekonstruojama. Bet kodėl bent mažumėlę nepasvajojus!
Kiek sykių per pastaruosius kelerius metus pačiu aukščiausiu lygiu priekaištavome Vokietijai, jog ši susimokė su Rusija – Baltijos jūros dugnu tiesia dujotiekį „Nord Stream 2“? Kiek kartų ant kilimėlio į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją buvo iškviestas Vokietijos ambasadorius – tegul paaiškina tikrąsias flirto su Kremliumi priežastis? Galų gale kiek valandų mūsų visuomenininkai protestavo prie Vokietijos ambasados Vilniuje: už karius, kuriuos mums Berlynas atsiuntė į pagalbą atgrąsant agresorių – ačiū, o už tai, kad puoselėjate „Nord Stream 2“, – didžiausia gėda. Ar ne taip turėtume elgtis?
Kodėl nė sykio neprotestuota prie JAV ambasados?
Dabar jau pats metas ant raudonojo kilimo J.T.Vaižganto gatvėn (ten – mūsų URM) kviestis Vilniuje reziduojantį JAV ambasadorių. Tegul paaiškina, kodėl naujasis Amerikos prezidentas atšaukė sankcijas „Nord Stream 2“ dujotiekį tiesiančiai Vokietijai? Tegul pakomentuoja, kaip Baltųjų rūmų vadovas drįso Vokietijai skirtus ekonominius suvaržymus atšaukti nepasitaręs su Vilniumi, Ryga, Talinu ir Varšuva? Jeigu jau NATO aljanse esame lygūs, vienodai gerbiami ir mylimi, tai ir elkimės taip, kaip elgiasi džentelmenai solidžiame klube. O jei politinio etiketo žinovams atrodo, jog tai būtų nedovanotinas sąjungininkės Amerikos įžeidimas, – prisiminkime Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės akibrokštą, tėkštą Barakui Obamai. Man regis, Vašingtonas tik dar labiau pradėjo gerbti mažytę Lietuvą. O ir visi kiti didieji NATO nariai įsidėmėjo – D. Grybauskaitės stumdyti negalima, kils skandalas.
Pavojingas užmaršumas
Kita tema – JAV, Didžiosios Britanijos ir Rusijos Federacijos dar 1994-aisiais pasirašytas Budapešto memorandumas. Jį pasirašydami amerikiečiai ir britai (apie Maskvos garbės žodį šnekėti – tuščiai burną aušinti) įsipareigojo saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į Kijevo atsisakymą turėti atominį ginklą. 2014-aisiais nuo Ukrainos vis tik buvo atplėštas Krymas. Šiandien – 2021-ieji. Ar kur nors girdėjote oficialius Vašingtono ir Londono paaiškinimus, kodėl JAV ir Didžioji Britanija nesilaiko duotų pažadų Ukrainai?
Beje, Ukrainoje nūnai kilusi diskusija, ar prezidentas Volodymiras Zelenskis, rugpjūčio 30-ąją pakviestas į susitikimą su JAV vadovu Vašingtone, turėtų Dž.Baidenui priminti 1994-ųjų memorandumą? Mano supratimu, – privalo, nors ši tema Dž. Baidenui, be abejo, nebus maloni. Jau vien tai, kad nei Barakas Obama, nei Donaldas Trampas, o dabar ir Dž. Baidenas nepaskelbė oficialios Vašingtono pozicijos dėl Budapešto memorandumo, – gėdinga Amerikos laikysena. Mano supratimu, amerikiečiai su britais turėjo viešai visam pasauliui senų seniausiai paaiškinti, kas atsitiko: Budapešto memorandumas išmestas į šiukšlių kibirą, Amerika ir Britanija laužo duotą žodį, vos tik iškyla nenumatytų keblumų, Vašingtonas ir Londonas tokie ištižę, kad paniškai bijo Rusijos?
Kokia šiuo klausimu turėtų būti Lietuvos laikysena? JAV ambasadorių privalome karts nuo karto kviestis ant raudonojo kilimėlio – kur oficialūs paaiškinimai! Ypač derėtų užvaikyti dabartinį JAV ambasadorių Vilniuje poną Robertą S. Gilchristą. Jei jam leista atlėkti į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistecijos tyrimų centrą ir jo direktoriui teikti primygtines rekomendacijas, kaip Lietuvos istorikams privalu vertinti lietuvių ir žydų tarpusavio santykius Antrojo pasaulinio karo metais, Lietuva juo labiau turinti moralinę teisę tardyti poną ambasadorių, kodėl Amerika pamiršo savuosius tarptautinius įsipareigojimus (teritorinis vientisumas ir atominis ginklas – ne juokai). Drįstu manyti, jog jei Lietuva turėtų susiformavusią brandžią, pilietinę visuomenę, kuriai rūpi ne tik siauri asmeniniai interesai, kaip, sakykim, tapti Seimo nariu, prie JAV ir Didžiosios Britanijos ambasadų sienų seniausiai būtų surengta protesto akcijų: už amerikiečių ir britų karius Lietuvos poligonuose – nuoširdžiausia padėka, visi gražūs Vašingtono ir Londono žestai iškilminga pagerbiami, o už tai, kad apgavote Ukrainą – didžiausia gėda.
Taip turėtų tarpusavyje bendrauti kolegos iš NATO aljanso. Ten, kur teisinga ir gražu, kelkime šampano taures, renkime prabangius banketus, bet jei matome klaidas, išdavystes ir gudravimus, – kibkime į atlapus. Tikri partneriai dėl kritikos neįsižeidžia.
Išdavystė ar pagalba?
Ukrainietiškuose internetiniuose portaluose dabar itin gausu svarstymų, ar tik JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas) nebus pardavęs Ukrainos, kai su Vladimiru Putinu šnekučiavosi Ženevoje. Peržiūrėjau dešimtis videointerviu pradedant tais, kurie įsitikinę, jog Dž. Baidenas rūpinasi Ukraina net labiau nei derėtų (Jurijus Švecas, Dmitrijus Galkinas), ir tais, kurie įžvelgia amerikietiškąją išdavystę (Andrėjus Ilarionovas, Garry Tabaxas, Alfredas Kochas), ir net tuos, kurie atvirai nereiškia savo nuomonės (sakykim, Dmitrijus Gordonas iš leidinio Gordonua.com).
Buvęs Rusijos prezidento V. Putino ekonomikos patarėjas A. Ilarionovas, šiuo metu gyvenantis JAV, pastebi, jog, Dž. Baidenui įžengus į Baltuosius rūmus, Ukrainos padėtis ženkliai pablogėjo. A. Ilarionovas įsitikinęs, jog, nepaisant grąžių Dž. Baideno žodžių, JAV prezidentas atrišo rankas V. Putinui terioti Ukrainą. Pasak A. Ilarionovo, didelė tikimybė, jog šį rudenį Rusija pradėsianti plačią karinę kampaniją prieš Ukrainą. Nes Dž. Baidenas nebeduoda Ukrainai nieko: nei pinigų, nei ginklų, nei vilties, jog Ukraina taps bent jau strategine JAV partnere kaip Pietų Korėja ar Japonija.
Paskutinysis kantrybės lašas – ekonominių sankcijų atšaukimas išdavikiškąjį „Nord Stream 2“ tiesiančiai Vokietijai. Verta atkreipti dėmesį į aplinkybę, kada numatytas D. Baideno ir V. Zelenskio susitikimas – pačioje rugpjūčio pabaigoje, kai didžioji dauguma politikų atostogauja, ir Ukrainos vadovas neturėsiąs galimybių susitikti su Ukrainai palankiais JAV senatoriais bei kongresmenais.
Begėdiškas Dž. Baideno elgesys, be kita ko, pridengiamas priekaištais, esą Ukraina – baisiausiai korumpuota šalis, esą Kijeve knibždėte knibžda Rusijos įtakos agentų, tad didžioji parama, atkeliaujanti iš Vakarų, neva nusėsianti sukčių kišenėse. Dujotiekio netekimas Ukrainai, suprask, net bus ilgainiui naudingas, mat iš jo pelnydavosi korupcionieriai. Taip, Ukrainoje esama korupcijos, esama Rusijos šnipų. Bet, pridėję ranką prie širdies, pasakykite, kur gi nėra korupcijos ir rusiškų agentų? Amerika, Didžioji Britanija juos visus demaskavusi, išvaikiusi, susodinusi į kalėjimus?
Nesuprantamas Vakarų pataikavimas Armėnijai
Imkime kitą pavyzdį. Štai Rusijos karinę bazę turinti Armėnija. Nejaugi kas nors iš mūsų tiki, jog ten nerastume nė vieno nesąžiningo valdininko? Bet kažin kodėl Vakarai šiai Pietų Kaukazo valstybei skiria milijonines dotacijas nereikalaudama „pirmiau išnaikinkite korupciją, tada mes jums jau atseikėsime pinigėlių“. Armėnijai atleidžiama net tai, kad ji keletą dešimtmečių laikė okupavusi jai nepriklausantį Kalnų Karabachą (Kalnų Karabachas – Azerbaidžano teritorija).
Prisiminkime ir gėdingą kelių Vakarų šalių ambasadorių akibrokštą, kai šie atmetė oficialiojo Baku kvietimą aplankyti nuo okupacinių pajėgų išlaisvintą Šušą. Šie išvaduoto Kalnų Karabacho neaplankė sąmoningai, mat Azerbaidžanas būtų jiems parodęs, kaip barbariškai šiame krašte pastaruosius keletą dešimtmečių elgėsi armėnai, naikindami azerbaidžanietiškus istorijos, kultūros paminklus (pavyzdžiui, mečetėje įrengta kiaulidė), teršdami ir niokodami gamtą (iškirstos sengirės, užteršti vandens telkiniai, iškastos beveik visos naudingosios iškasenos). Kaip, sužinojusi šį faktą, privalėjo elgtis Lietuva? Lietuvos diplomatai privalėjo sugėdinti bent jau Prancūzijos diplomatus – kiauliškai elgiatės, ponai prancūzai; jūs kompromituojate Europos Sąjungą musulmoniškų valstybių akyse.
Taigi Vakarų nuolatiniai pabrėžimai, kad Ukraina privalo pirma išvaikyti kyšius imančius pareigūnus, – tėra dūmų uždanga. Šį Vakarų gudravimą puikiai apibūdino JAV gyvenantis atsargos karininkas G. Tabaxas. Ukrainai, pasak G. Tabaxo, sakoma: „Kol neišmoksite plaukti, tol į baseiną nepripilsime vandens“. Šį kalambūrą verta prisiminti ir tuomet, kai omenyje turime Ukrainoje verslininkavusį Dž. Baideno sūnų. Tik nereikia įrodinėti, jog oficialusis Kijevas turįs absoliučią laisvę nepriekaištingai, sąžiningai tirti visas galimas finansines machinacijas, kur minima Dž. Baideno sūnelio pavardė.
Kinijos faktorius
Kita sudėtinga tema – kodėl Dž. Baidenas išdavė Ukrainą? Šią versiją neigiantys komentatoriai įrodinėja, jog Amerika privalanti į Pasaulio reikalus žvelgti plačiau, globaliau, todėl matanti kylančią Kinijos karinę ir ekonominę grėsmę. Vašingtonui, norim ar nenorim, reikalinga Rusijos parama. Neprieštarauju, Kinija yra kietas riešutėlis. Jos kepurėmis neužmėtysi. Gal tikrai nėra kitos išieties – vardan bendros Pasaulio gerovės dabar reikia paaukoti Ukrainą, nes priešingu atveju ilgainiui tapsime tautinėmis mažumomis Kinijos valdomoje imperijoje.
Bet kodėl tada siuntate, kai Ukraina karštligiškai ieško išeities? Vos tik Ukrainos prezidento administracijos ekspertas Aleksejus Arestovičius pareiškė, jog Vakarų išduota Ukraina tuomet bus priversta sąjungininkų ieškoti kitur, kilo baisiausias triukšmas, esą tai – provokacija. Mat V. Zelenskio patarėjas A. Arestovičius buvo prakalbęs apie sąjungininkių paieškas Rytuose, atsargiai užsimindamas ir apie galbūt draugiškesnius nei iki šiol santykius su Pekinu. Pats A. Arestovičius, komentuodamas jam metamus priekaištus, pabrėžė, jog oponentai iškraipė jo žodžius. Jis kalbėjęs ne tik apie Kiniją. Nors Kinija, jo teigimu, labai griežtai elgiasi su Rusija. Kaip didysis brolis, nekenčiantis savo jaunesniojo brolio. Todėl Rusiją priešu laikančioms šalims antirusiška Kinijos politika turėtų patikti.
Kinijos pavyzdį prisiminiau specialiai. Nėra tokios lazdos, kuri neturėtų dviejų galų. Jei JAV, burdama plačiąją koaliciją prieš kinus, tikrai leido V. Putinui tvarkytis Ukrainoje kaip geidžia širdis (tai turėtų labiau paaiškėti po rugpjūčio 30-osios, po Dž. Baideno ir V. Zelenskio susitikimo Vašingtone), kodėl oficialusis Kijevas neturi moralinės teisės išduoti Amerikos, susidėdamas su komunistiniu Pekinu? Nejaugi išduota Ukraina vis tiek privalo nusižeminusi klūpėti ant kelių, maldaudama Vakarų pagalbos? Amerikai ir Vokietijai tikriausiai labai patiktų: mes į Ukrainą nusišluostėme kojas, o ji vis tiek kaip ištikimas šunelis laižo mums rankas!
Azerbaidžanietiškas pavyzdys
Čia vėl derėtų prisiminti Azerbaidžano elgesį. Kelis dešimtmečius laukęs tuščiai posėdžiavusių Vakarų pagalbos, Baku vieną gražią dieną prarado kantrybę. Susiradęs partnerių (omenyje turima Turkija) 2020-ųjų rudenį per 44 paras susigrąžino tai, kas iš jo buvo neteisėtai atimta 1988 – 1994 metais. Įvairios Minsko grupės, sudarytos iš Vakarų šalių derybininkų, pasirodė esančios niekam tikusios rimtiems darbams. Gražiai papliurpti iš tribūnų, pasiimti solidžius honorarus, išsimiegoti prabangiuose viešbučiuose jie moka. O štai padėt Azerbaidžanui atkurti teritorinį vientisumą – per skystos blauzdos. Todėl Lietuva, nebijodama pirmiausia Prancūzijos susierzinimo, privalėjo pasveikinti Azerbaidžaną su puikia politine – karine pergale. Galėjo net pareikalauti, jog Briuselis viešai paskelbtų visų tų vakariečių derybininkų, kurie dešimtmečiais nesėkmingai narpliojo Kalnų Karabacho galvosūkį, – pavardes ir atlyginimus, kiek gi tie nevykėliai uždirbo honorarų imituodami derybas.
Rugsėjo mėnesį – galima Rusijos karinė invazija
Taigi Ukraina, pasak A. Ilarionovo, privalanti skubiai ieškoti partnerių ne vien Vakaruose. Pasak A. Ilarionovo, Ukrainos reikalus puikiai išmano Baltijos šalys, Lenkija, čia galimas ir Turkijos supratimas. Jei Kijevas nesuskubs, šį rudenį, jau rugsėjo mėnesį, galimas plataus masto Rusijos puolimas. Visi ženklai (pradedant Dž. Baideno elgesiu, „Nord Stream 2“ ir baigiant naujuoju V. Putino straipsniu, jog nėra jokios Ukrainos) byloja apie Kremliaus pasiruošimą dideliam kraujo praliejimui.
Tiesa, A. Ilarionovas yra kalbėjęs, jog puolimo Ukrainai derėtų laukti pietuose, o štai D. Gordonas vienoje laidoje užsiminė turįs žinių, jog puolimą Kremlius suplanavęs iš Baltarusijos – tiesiai į Kijevą. Bet, pagarsinęs turimas žinias, jog Rusija šį rudenį tikrai puls Ukrainą iš Baltarusijos miškų, D. Gordonas pridūrė, jog jis asmeniškai netikįs, esą V. Putinas ryžtųsi plačiai karinei ekspancijai.
Pagyvensime – pamatysime. Kaip rašė buvęs Rusijos ekonomikos patarėjas A. Ilarionovas, jis labai džiaugtųsi, jei jo prognozės dėl didelio karo rugsėjo mėnesį neišsipildytų. Gal vis tik aplinkybės susiklostys taip, kad V. Putinas nedrįs pradėt didelio karo? Gal įvykiai pakrypsią Ukrainai naudinga linkme? Gal Dž. Baidenas dar atsikvošės?
O jei vis tik rudenį įsiplieks didelis Rusijos – Ukrainos konfliktas, dėl karo kalčiausi bus ne Kremliaus diktatoriai (ko iš jų benorėt), o dabartiniai JAV, Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir Prancūzijos vadovai, nesugebėję pažaboti V. Putino agresijų.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel pasidžiaugė pasiektu susitarimu su Jungtinėmis Valstijomis dėl Rusiją ir Vokietiją sujungsiančio dujotiekio „Nord Stream 2“, tačiau esą tebėra „skirtumų“.
A. Merkel teigė, kad susitarimas dėl „Nord Stream 2“, kuriuo grasinama sankcijomis Rusijai, jei ši naudos energetikos išteklius kaip ginklą prieš Ukrainą, yra „geras žingsnis, kuris rodo abiejų pusių norą ieškoti kompromiso“. Vis dėlto, pridūrė ji, „tebėra skirtumų“.
Pagal susitarimą, Vokietija pasižadėjo reaguoti į Rusijos veiksmus, jei Ukrainos nuogąstavimai dėl jų išsipildys.
Vokietija taip pat teigė pasinaudosianti savo svertais, kad priverstų Rusiją pratęsti dujų tranzito susitarimą su Ukraina, kuris baigsis 2024 m.
A. Merkel tvirtino, kad sankcijos Rusijai yra viena iš svarstomų galimybių, tačiau, teigė ji, „tikiuosi, kad jų neprireiks“.
„Rusijos pusė sakė nenaudosianti energetikos kaip ginklo. Patikėkime jų žodžiu“, – sakė A. Merkel.
Jungtinėse Valstijose antradienį vyksta prezidento rinkimai. Juose dabartinis šalies vadovas respublikonas Donaldas Trumpas varžosi su savo konkurentu demokratu Joe Bidenu.
Apklausose šalies mastu 77-erių J. Bidenas lenkia 74 metų D. Trumpą. Tačiau ypač svarbiose ir galbūt rinkimų baigtį nulemsiančiose Floridos ir Pensilvanijos valstijose atotrūkis tarp jų yra labai nežymus.
Rezultatų iš pirmųjų valstijų tikimasi po vidurnakčio Vidurio Europos laiku. Tačiau kada paaiškės rinkimų nugalėtojas, sunku pasakyti. Dėl koronaviruso pandemijos šį kartą rekordinis skaičius rinkėjų savo balsą atidavė paštu, todėl balsų skaičiavimas gali užtrukti. Gresia dienas ar net savaites truksiantis rinkimų detektyvas, į kurį gali būti įtraukti ir teismai.
Dar prieš pat rinkimus D. Trumpas ir J. Bidenas negailėjo aštrių žodžių vienas kitam. D. Trumpas pavadino J. Bideną „korumpuotu politiku“, kuris šalies ekonomiką įstums į „gilią depresiją“. J. Bidenas savo ruožtu kaltino prezidentą visiškai nesusidorojus su pandemija. D. Trumpas skaldo šalį ir kiršina amerikiečius, kalbėjo demokratas pirmadienį, D. Trumpas esą yra „korumpuočiausias“ ir „labiausiai rasistiškas“ JAV prezidentas istorijoje.
Antradienį amerikiečiai renka ne tik prezidentą, bet ir 435 Atstovų Rūmų narius bei trečdalį Senato. Be to, daugelyje valstijų vyksta ir vietiniai balsavimai.
Dar prieš rinkimų dieną beveik 100 mln. JAV piliečių savo balsą prezidento rinkimuose atidavė paštu arba asmeniškai rinkimų apylinkėse, rodo „JAV rinkimų projekto“ duomenys. Tai atitinka apie 70 proc. per rinkimus 2016 metais atiduotų balsų.
D. Trumpas rinkimuose siekia antrosios kadencijos, o buvęs viceprezidentas Joe Bidenas tikisi jį pakeisti. Viena pagrindinių temų kampanijos renginiuose pirmadienį buvo pandemija ir reakcija į ją. D. Trumpas kaltino J. Bideną, kad šis, įvesdamas ribojimus, pavers šalį „valstybe-kalėjimu“. „Balsas už J. Bideną yra balsas už karantiną, atleidimus ir vargą“, – sakė D. Trumpas savo šalininkams Masačūsetse.
J. Bidenas nekalba apie naują karantiną, tačiau savo pergalės atveju kovoje su pandemija žada įsiklausyti į mokslininkų rekomendacijas. „Jei tapsiu prezidentu, mes suvaldysime Covid-19“, – žadėjo jis savo šalininkams Pensilvanijoje. „Atėjo metas Donaldui Trumpui krautis lagaminus ir keliauti namo“, – pridūrė demokratas.
JAV prezidentas renkamas netiesiogiai. Rinkimų nugalėtojas valstijoje čia laimi rinkikų balsus. Šie tada gruodį išrenka prezidentą. Kad laimėtų rinkimus, kandidatas turi užsitikrinti mažiausiai 270 rinkikų balsų.
Kremlius pirmadienį sureagavo į JAV demokratų partijos kandidato prezidento rinkimuose Joe Bideno pareiškimą, kad Rusija yra didžiausia grėsmė JAV nacionaliniam saugumui. Kremliaus teigimu, toks vertinimas yra neteisingas ir skatina neapykantą Rusijos atžvilgiu, praneša agentūra „Reuters“.
„Mes visiškai nesutinkame“, – reporteriams sakė Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas, paprašytas pakomentuoti J. Bideno pareiškimą.
„Galime tik apgailestauti, kad tokiu būdu skleidžiama absoliuti neapykanta Rusijos Federacijai“, – pridūrė atstovas.
J. Bidenas interviu televizijos kanalui CBS teigė manąs, kad JAV didžiausią grėsmę kelia Rusija, o didžiausia konkurentė yra Kinija.
„Manau, kad šiuo metu didžiausią grėsmę Amerikai, turint omenyje pastangas pakirsti mūsų saugumą ir aljansus, kelia Rusija“, – atsakė J. Bidenas.
Tokius komentarus J. Bidenas išsakė, likus kiek daugiau nei savaitei iki JAV prezidento rinkimų, kuriuose jis susirungs su Donaldu Trumpu. Apklausose pirmauja J. Bidenas.
2014 metais Rusijai aneksavus Ukrainos Krymo pusiasalį, Maskvos ir Vašingtono santykiai pasiekė neregėtas žemumas. Tuo metu J. Bidenas ėjo viceprezidento pareigas.
Dvišaliai santykiai dar labiau suprastėjo, kai JAV žvalgybos agentūros padarė išvadą, kad Rusija bandė kištis į 2016 metais vykusius JAV prezidento rinkimus ir paveikti juos D. Trumpo naudai. Maskva tokius kaltinimus neigė.
Nepaisant to, Rusija liepos mėnesį teigė esanti pasiruošusi bendradarbiauti su bet kuriuo amerikiečių išrinktu prezidentu.
59-asis JAV prezidentas bus renkamas lapkričio 3 d.
Likus vos 35 dienoms iki JAV prezidento rinkimų, pirmą kartą debatuose ietis surėmė demokratų kandidatas Joe Bidenas ir respublikonas Donaldas Trumpas.
Klivlande Ohajo valstijoje vykę debatai buvo chaotiški, kokių jų ir tikėtasi, o D. Trumpas ne kartą garsiai šaukdamas pertraukė tiek J. Bideną, tiek ir „Fox News“ debatų moderatorių Chrisą Wallace’ą.
Kandidatai prieš debatus nepaspaudė rankų dėl COVID-19 apribojimų, tačiau šis tradicijos sulaužymas simbolizuoja itin didelę skirtį lapkričio 3 d. rinkimų laukiančioje šalyje.
D. Trumpas, kaip ir žadėjo, užsipuolė 77-erių j. Bideną, teigdamas, kad „radikali kairė“ nuosaikių pažiūrų demokratą „apvyniojo aplink mažąjį pirštelį“.
Jis taip pat apkaltino vieną iš J. Bideno sūnų korupcija ir pareiškė, kad demokrato atžvilgiu „nėra nieko protingo“.
Pats J. Bidenas nesikuklino ir pažėrė virtinę kaltinimų D. Trumpui, pavadinęs jį „melagiu“, „rasistu“, „klounu“ ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino „šuniuku“.
Tiesa, kartais įsiterpti į D. Trumpo skelbiamus ekonominius pasiekimus ar kaltinimus J. Bideno sūnui Hunteriui negalėjo nei J. Bidenas, nei moderatorius Ch. Wallace’as.
Vieną akimirką suirzęs J. Bidenas, kuris pirmauja rinkėjų apklausose, atsisuko į D. Trumpą ir šūktelėjo: „Ar užsičiaupsi pagaliau, žmogau?“
Sąmokslo teorijos
Ši akimirka simbolizuoja stiprų J. Bideno pasirodymą debatuose, kuriuose, kaip kelis mėnesius teigė D. Trumpo rinkimų kampanijos atstovai, J. Bidenas subyrės.
Respublikonai net skleidė sąmokslo teorijas, neva J. Bidenui reikės vaistų ar ryšio aparato, kuriuo jam būtų pateikiami atsakymai į debatų klausimus.
Tiesa, pykčio persmelktas renginys nenuramino amerikiečių, kurie baiminasi, kad per patį koronaviruso pandemijos įkarštį rengiami prezidento rinkimai gali baigtis chaotiškai.
Ch. Wallace’o paklausti, ar pažada laikytis ramybės ir susilaikyti nuo skelbimo apie pergalę, jei rezultatai nebūtų žinomi iškart po rinkimų lapkričio 3 d., J. Bidenas atsakė: „Taip.“
D. Trumpas savo ruožtu nesiteikė pažadėti ir tvirtino, neva „dešimtimis tūkstančių rinkimų biuletenių yra manipuliuojama, aš su tuo nesusitaikysiu“.
Taip pat paklaustas, ar smerkia kraštutinių dešiniųjų kovotojų grupuotes, tokias kaip „Proud Boys“ (liet. „Išdidūs berniukai“), D. Trumpas miglotai atsakė „Išdidūs berniukai – atsitraukti ir laukti“.
Tiesiogiai Amerikos žmonėms
J. Bidenas per debatus siekė D. Trumpą susieti su COVID-19 pandemija, kuri Jungtinėse Valstijose nusinešė daugiau nei 200 tūkst. žmonių gyvybių – daugiau nei bet kurioje kitoje šalyje.
Dažnai J. Bidenas išvengdavo D. Trumpo žodžių atsisukdamas tiesiogiai į kameras ir kreipdamasis į dešimtis milijonų žmonių, kurie visoje šalyje stebi šiuos debatus.
„Keli iš jūsų šįryt atsikėlėte ir prie virtuvės stalo buvo tuščia kėdė, nes kažkas mirė nuo COVID?“ – klausė J. Bidenas, rodydamas užuojauta kenčiantiems – šią savybę D. Trumpai kol kas sunkiai pavyksta išsiugdyti.
Pasišaipydamas iš 74-erių D. Trumpo dėl jo neva atrastų koronaviruso gydymo būdų, J. Bidenas pareiškė: „Galbūt galite įsišvirkšti baliklio į ranką, gal tai padėtų.“
Mokesčių vengimas
Dar iki pačių debatų pradžios J. Bidenas pasinaudojo „The New York Times“ atskleista informacija, kad D. Trumpas daugelį metų vengė mokėti federalinius pajamų mokesčius. Prezidentu tapęs verslininkas 2016 m. sumokėjo vos 750 dolerių federalinių pajamų mokesčių.
Likus kelioms valandoms iki debatų pradžios J. Bidenas paskelbė savo mokesčių deklaracijas, o debatuose pareikalavo, kad tai padarytų ir D. Trumpas.
Pats D. Trumpas tvirtino sumokėjęs „milijonus dolerių“ mokesčių. Vis dėlto, šis skandalas gali suteikti J. Bidenui dar daugiau galimybių perimti iš D. Trumpo skurdesnių darbininkų balsus, kuriuos respublikonų kandidatas vadina „užmirštais vyrais ir moterimis“.