cenzūra

SkaitomiausiosŽurnalisto užrašai

Nebesuprantu, kas mums nutiko? Paaiškinkite šių eilučių autoriui – Lietuva vis dar demokratinė, žodžio ir nuomonės laisvę gerbianti valstybė, ar jau – žlugusi šalis, nes čia leidžiama kalbėti ir rašyti tik taip, kaip nurodoma „iš viršaus“?

Kada KODĖL taps TODĖL?

Jei mes – demokratai, tai neturėjo kilti jokio šurmulio dėl Seimo nario Remigijaus Žemaitaičio išsišokimų. Laisvoje visuomenėje turėtų būti leidžiama skaudžiomis temomis ginčytis visaip – net ir grubiai, netaktiškai, naudojant bjaurius epitetus, skaudžius palyginimus. Brandi visuomenė leidžia net klysti analizuojant sudėtingas temas. Nuo klaidų niekas neapsaugotas.

Jono Mikelinsko knyga „Kada Kodėl taps Todėl”

Taip, kaip parlamentaras R. Žemaitaitis leptelėjo socialiniuose tinkluose žydų ir lietuvių bei žydų ir palestiniečių temomis, – tikrai netinkamas tonas. Tokius Gordijaus mazgus teisinga analizuoti tik taip, kokį kelią pasirinko, sakykim, rašytojas Jonas Mikelinskas savo veikale „Kada Kodėl taps Todėl“ arba istorikas Gintaras Vaičiūnas savo naujausioje knygoje „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“. Kruvinos temos čia narpliojamos santūriai, pagarbiai, atsargiai, remiantis faktais, dokumentais, bet tuo pačiu – atvirai. Nenutylint visiems nemalonių aplinkybių.

Jei lietuvių autorių neužtenka vardan objektyvumo, imkime žydų darbus. Pavyzdžiui, G. Finkelšteino knygą „Holokausto industrija: kaip išnaudojama žydų kančia“ arba I. Pappės veikalą „Palestinos etninis valymas“. Čia į žydiškas temas patys žydai žvelgia be pagražinimų. Santūriai, remdamiesi faktais, bet nieko nenutyli, nieko neslepia.

Palestinos etninis valymas. Knygos viršelis

Taigi šių eilučių autoriui patinka būtent J. Mikelinsko, G. Vaičiūno, G. Finkelšteino ir I. Pappės, o ne politiko R. Žemaitaičio tonas. Bet užsipulti seimūną R. Žemaitaitį bauginant apkaltomis, baudomis ar pašalinimais iš partijos, mano supratimu, – taip pat nepriimtina taktika. Kaip nepriimtina neseniai visuomenę audrinusi seimūno, istoriko Valdo Rakučio pasmerkimo kampanija, kaip netoleruotina tuometinio Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktoriaus Ado Jakubausko pjudymo operacija.

Gintaras Vaičiūnas. Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais

Jei Lietuva tikrai atsikračiusi nepilnavertiškumo kompleksų, privalome leist R. Žemaitaičiui kalbėti „be stabdžių“. Tokia demokratijos kaina. Tribūna suteikiama visiems, net ir niekus tauškiantiems.

Juolab kad „kolaborantų ir patriotų tema“ niekur nedingusi. Ji tebeegzistuoja. Ji – amžina. Be abejo, lietuvius įmanoma išprievartaut, nes mūsų – vos trys milijonai. Lietuvius lengva paverst abejingais, apolitiškais, nes Lietuva per maža, kad pajėgtų kaip lygus su lygiu ginčytis su Izraeliu ir JAV. Liūdniausia, baisiausia, kad taip greičiausiai ir nutiks – tapsime savo tikrosios istorijos nežinantys mankurtai. Tačiau tada pripažinkime – gyvename sumaniai slepiamos cenzūros sąlygomis.

Ką pasakytų Matas Valeika?

Kita tema – lenkiški užrašai Vilniaus krašte. Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Audrius Valotka pareiškė, kad Vilniaus rajone esantys lenkiški Bieliškės ir Ažulaukės kaimų užrašai – „Bieliszki“ ir „Orzełówka“ – turi būti pašalinti. Anot A. Valotkos, šie užrašai ne tik žymi istorinę lenkų okupacinę teritoriją, bet ir pažeidžia Lietuvos įstatymus.

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

„Tai yra Lietuva, čia galioja Lietuvos įstatymai ir jokių lenkiškų vietovardžių čia būti negali. Ir viskas. (…) Lietuvoje gali būti tik lietuviški vietovardžiai. Tai reglamentuoja valstybinės kalbos įstatymas ir, apskritai, yra bendra tokia europinė praktika“, – ketvirtadienį LRT radijui teigė A. Valotka.

Man regis, labai teisinga pozicija. Poną A. Valotką derėtų pasveikinti už principingumą. Bet kas nutiko Lietuvoje? Tiek žurnalistai, tiek politikai, tiek teisininkai, tarsi sulaukę komandos „pulk“, Valstybinės kalbos inspekcijos viršininką kaltina pačiomis bjauriausiomis nuodėmėmis. Vienas iš pikčiausių priekaištų – neva Lietuva kiršinama su savo strategine partnere Lenkija. Panašu į provokaciją? Suprask, šiandien Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykiai kaip niekad puikūs, Lietuva jaučia karinę Lenkijos paramą, ir tai labai svarbu, nes Rusija jau pusantrų metų naikina Ukrainą, nėra jokių garantijų, jog nebus puolamos ir Baltijos šalys. Tad kam reikėjo kelti triukšmą dėl kelių lentelių? Atsirado net karštakošių, kurie svarsto, ar pono A. Valotkos nederėtų išspirti iš viršininko pareigų.

Demokratinėje visuomenėje svarstykime visus variantus. Ir vis tik vienpusiškas A. Valotkos pjudymas – įtartinas. Vienas įtakingos televizijos žurnalistas – vedantysis net lygino: Punske ir Seinuose gausu viešų užrašų lietuvių ir lenkų kalbomis, tad kodėl Pietryčių Lietuvoje negalėtų kaboti lietuviški – lenkiški užrašai?

Priežasčių, kodėl Lietuva turi moralinę teisę nepatikliai žvelgti į Lenkiją, nors Varšuvos ir Vilniaus santykiai šiandien kuo puikiausi, – dešimtys. Paminėsiu tik keletą. Pirma, Lenkija oficialiai iki šiol neatsiprašiusi mūsų už Pietryčių Lietuvos okupaciją – du dešimtmečius trukusią grubią, žiaurią, cinišką polonizaciją. Nuo šios temos oficialioji Varšuva visuomet diplomatiškai išsisuka. Tiesiog pripažįstama, kad Vilnius – Lietuvos sostinė. Bet apie lenkiškas okupacijas – jokio aiškaus pareiškimo pačiu aukščiausiu lygiu. Jei Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda – nuoširdus Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos draugas, kodėl negalėtų tarti bent kelių atsiprašymo žodelių, sakykim, prie dr. Jono Basanavičiaus paminklo Vilniaus senamiestyje? Bet net tada Lietuva turėtų išlikti budri, nes … prezidentų parašais sutvirtintos sutartys kartais pamirštamos, sulaužomos. Šiandien valdžioje – A. Duda, o kas vadovaus Lenkijai rytoj, poryt?

Antroji priežastis – Vilniaus ir Vilniaus krašto miestelius lyginti su Seinais ir Punsku neteisinga. Milžiniškas skirtumas. Vilnius niekad nebuvo Lenkijos teritorija. O Seinai ir Punskas – lietuviškos žemės, kurias želigovskiai ir pilsudskiai kadaise okupavo. Mes niekad nebuvome užgrobę Varšuvos ir ten gyvenusių lenkų nepersekiojome už tai, kad šie kalba ir rašo lenkiškai, neprievartavome jų kalbėti vien lietuviškai, nelietuvinome jų pavardžių.

Matas Valeika. Dvidešimt penkeri metai Vilniaus krašte

O Lenkija du ilgus dešimtmečius lenkino Pietryčių Lietuvą. Apie tai išsamiai rašyta Mykolo Biržiškos knygoje „Vilniaus Golgota. Okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919-1928 metų dienoraštis” (pirmą kartą išleista 1930 m. Vilniui Vaduoti sąjungos Kaune B.Šėmio vardu).

Apie žiaurius lenkinimus rasite žinių ir Mato Valeikos knygutėje „Dvidešimt penkeri metai Vilniaus krašte“ (pirmą kartą „Spaudos fondas“ išleido 1934 metais Kaune; 2-oji fotografuotinė laida išleista 1989 metais „Minties“ leidyklos dėka). Beje, antrajame knygutės viršelyje apie M. Valeiką štai kas rašoma: „Įsiveržusių lenkų suimtas ir kalintas Lukiškių kalėjime, iš kur buvo išvaduotas, todėl vėliau lenkai jį nuteisė mirties bausme ir paskyrė 3000 auksinų, kas jį išduos“ (Lietuvių enciklopedija, 32 tomas, JAV, Bostonas, 1965 metai).

Kam prisiminiau šiuos darbus? Niekas neragina kerštauti. Bet jei Lenkija – nuoširdi Lietuvos bičiulė, kodėl jai į lenkų kalbą neišsivertus šių istorinių darbų ir neišplatinus savo knygynuose didžiuliais tiražais? Kodėl bent vieną sykį lenkams nepažvelgus į 1918 – 1940-uosius metus Vilniaus krašte lietuvių akimis?

Trečioji priežastis – skirtingos svorio kategorijos. Lietuvių – saujelė. Lenkų – per trisdešimt milijonų. Lietuva nekelia Lenkijai nė menkiausio pavojaus. O Varšuva mus galėtų lengvai pavergti ir kariškai, ir politiškai, ir kultūriškai. Tad jei mūsų strateginis partneris nuoširdžiai mus myli, turėtų suprasti mūsų baimes ir atsargumus. Vardan gerų santykių Varšuva galėtų Lietuvai grąžinti Punską, Seinus, Suvalkus. Apie reparacijas – nė nebekalbu, neužsimenu.

Bet kamuolys spardomas tik į vienus vartus. Lietuviai privalo įsiklausyti į visus lenkiškus pageidavimus, pradedant lenkiškomis lentelėmis ir baigiant lenkiškomis raidėmis lietuviškame alfabete, o štai lenkams suprasti lietuvių godų – nereikia.

Kodėl nutylima oficialiojo Baku pozicija?

Dabar – apie Azerbaidžano ir Armėnijos tarpusavio santykius. Kodėl toks tendencingas lietuviškas žvilgsnis į Kaukazą? Tarsi ir čia mums kažkas iš viršaus griežtai nurodė neieškoti tiesos ir teisybės. Mums leista vien aklai palaikyti Armėniją.

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. EPA – ELTA nuotr.

Pavyzdžiui, AFP ir ELTA agentūros liepos 21-ąją citavo Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano pareiškimus, esą iškilo didelė naujo karo su Azerbaidžanu tikimybė, esą Baku vykdo genocidą ginčijamame Kalnų Karabacho regione, esą azerbaidžaniečiai savivaliauja uždarę Lačino koridorių.

O kur, leiskite paklausti, Azerbaidžano pozicija? Jei esame demokratai, jei mums visuomet rūpi išgirsti abi puses, kodėl pamirštame pridėti Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo nuomonę? Jei tai būtų tik pirmas kartas, kuomet žinia pateikiama vien Jerevanui naudinga linkme, – galėčiau nekreipti dėmesio. Bet proarmėniškos tendencijos vyrauja beveik visoje Lietuvos žiniasklaidoje. Azerbaidžano nuomonės dažniausiai nutylimos. O jei ir nenutylimos, Azerbaidžano pareiškimai sutalpinami į vieną sakinį, kai N. Pašinianui leidžiama tarti dešimt sakinių.

Žodžiu, žvilgtelėkime atidžiau į žinutę, kurią pacitavau. Net trys grubios klaidos. Kalnų Karabachas – jokia ginčijama teritorija. Tarptautinė teisė bei taisyklės, kuriomis vadovaujasi Vakarai, analizuodami šalių teritorinio vientisumo klausimus, vieningai pripažįsta šį regioną esant išskirtinai azerbaidžanietišku. Taigi, žiūrint per tarptautinę prizmę, jokių ginčų nėra. Žodis „ginčijama“ čia tikrai netinka.

Azerbaidžano pasieniečiai. Įteikiama Azerbaidžano vėliava

Į akis krenta ir atkaklus kartojimas, esą Karabachas – vis dar – Kalnų, nors oficialusis Baku, susigrąžinęs didžiąją dalį šio regiono 2020-ųjų rudenį karinėmis priemonėmis, pavadinimą „Kalnų Karabachas“ pakeitė į pavadinimą „Karabachas“. Tad kodėl lietuvių skaitytojams nepranešus apie šiuos pakeitimus?

Karabachas – tai Azerbaidžanas. Slaptai.lt fotografija

Dar stebina N. Pašiniano pasipiktinimai, kodėl azerbaidžaniečiai uždarė Lačino koridorių. Atvirai sakant, kvailas N. Pašiniano klausimas. Jei Karabachas – azerbaidžaniečių, kodėl jie negalėtų Lačino koridoriaus blokuoti? Savo namuose turi teisę elgtis kaip tinkami.

Juolab kad oficialusis Baku tvirtina: civiliams gyventojams, negabenantiems nei ginklų, nei narkotikų, leidžiama judėti pirmyn ir atgal be trukdžių. Lačino koridorius uždarytas tik ginkluotiems armėnų separatistams. Bet apie tai daugelyje lietuviškos žiniasklaidos pranešimų – nė užuominos.

Dar stebina N. Pašiniano užsispyrimas naudoti terminą „genocidas“. Tai juk Armėnija 1988 – 1994-aisiais jėga išvijo iš Karabacho ir gretimų septynių rajonų visus azerbaidžaniečius. Jei ką ir galima kaltinti dėl genocido, tai – armėnų separatistus, įskaitant jų teroristines organizacijas ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak.

Vėl priminsiu – vos prieš šimtą metų net Armėnijos sostinėje Jeravane dauguma gyventojų buvo azerbaidžaniečiai. Armėnai sudarė mažumą. Bet šiandien Jerevane nerasite nė vieno azerbaidžaniečio. Jie iš Jerevano, kaip ir vėliau – iš Karabacho, pasitraukė ne savo valia. Tik kokiame lietuviškame laikraštyje, kokioje lietuviškoje televizijoje buvo išsamiai pasakojama apie milijoną azerbaidžaniečių, kuriems teko priverstinių pabėgėlių dalia?

Štai kodėl vis dažniau atrodo, jog esame suspausti cenzūros replėmis. Kas tie nematomieji, laikantys suspaustas cenzūros reples?

2023.07.23; 08:00

Aktualijos

V. Zelenskis kreipėsi į Lietuvą: Ukraina apgins ir savo, ir jūsų laisvę. Dainius Labutis. ELTA fotografija

Prezidentas Gitanas Nausėda neslepia, kad dėl prezidento Volodymyro Zelenskio pareiškimo apie neva „absurdišką“ NATO viršūnių susitikimo formuluotę dėl Ukrainos narystės Aljanse, prie derybinio stalo buvo kilusi emocinė įtampa.
 
G. Nausėda pripažįsta, kad tuo metu buvo atsiradusi galimybė, jog visas NATO viršūnių susitikimas gali apskritai žlugti.
 
„Drama buvo labai didelė ir aš vienu metu tikrai turėjau pagrindo nuogąstauti, kad tekstas gali staiga tapti daug blogesnis arba bus neįtraukti tie dalykai, kurie yra nepaprastai svarbūs ir mums, ir Ukrainai“, – ketvirtadienį LRT televizijai sakė G. Nausėda.
 
„Tuo metu tiesiog puikiai suvokiau, kad mes jau pasiekėme maksimumą ir bet koks mėginimas eiti toliau sužlugdys patį Vilniaus viršūnių susitikimą. Aš labai atsakingai tai sakau. Taip galėjo atsitikti“, – pažymėjo prezidentas.
 
G. Nausėda neatskleidžia, kurios partnerės į V. Zelenskio pareiškimą reagavo aštriausiai. Visgi, pažymi prezidentas, emocinga lyderių reakcija buvo trumpalaikė.
 
„Apskritai nuotaika buvo tokia, kad na, žiūrėkite, mes stengiamės padaryti viską, ką galime, tikrai dedame daug pastangų ir mes tikrai nenusipelnome galbūt tokio įvertinimo kaip absurdas ar dar kažkaip panašiai. Tai buvo labai trumpalaikis momentas ir ne tiek svarbu, kaip ten kas buvo, bet svarbiausia, kaip viskas baigėsi“, – teigė prezidentas.
Volodymiras Zelenskis – Vilniuje. Dainius Labutis. ELTA fotografija
 
Anot G. Nausėdos, kai kurioms Aljanso narėms pasipiktinimą sukėlęs V. Zelenskio „Twitter“ įrašas galėjo būti ne tik emocinė, bet ir derybinė išraiška.
 
„Pirma, tai yra emocinis fonas. (…) Suprantu prezidento Zelenskio tviterio įrašą, apskritai suprantu, jog emocinis fonas yra toks, kad mes turbūt net negalime įsijausti į padėtį žmogaus, kuris vadovauja valstybei, besiginančiai nuo kruvino agresoriaus“, – sako G. Nausėda.
„Antra, tai yra taip pat ir derybinis svertas, nes tuo metu sprendimai dar nebuvo priimti“, – pažymi prezidentas.
 
ELTA primena, kad šią savaitę Vilniuje vykusiame NATO daugiausiai dėmesio sulaukė Ukrainos narystės NATO klausimas. Kyjivas tikėjosi gauti aiškų signalą dėl narystės perspektyvos, tačiau Vakarų lyderiai dar iki prasidedant susitikimui Vilniuje akcentavo, kad tęsiantis karui Ukrainai nebus leista prisijungti prie NATO gretų.
 
Cenzūra: pasakyti galima ne viską ir ne visada.

Po ilgų derybų dėl Kyjivo transatlantinės perspektyvos formuluotės susitikimo komunikate, Aljansas patvirtino, kad „Ukrainos ateitis yra NATO“. Taip pat sutarta atsisakyti narystės veiksmų plano (MAP), patvirtina ilgalaikė karinė parama. Taip pat nutarta oficialiai įsteigti NATO-Ukrainos tarybą ir suglaudinti dvišalius politinius ryšius.
 
Tačiau lūkesčiai dėl pakvietimo į NATO liko neišpildyti – komunikate nurodoma, kad tam kelias bus atviras tik tada, „kai sąjungininkai pritars ir kai bus įvykdytos sąlygos“. Visgi, kokie yra pastarieji reikalavimai, komunikate nenurodoma.
 
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis antradienį pareiškė, kad „absurdiška“ nenustatyti Ukrainos narystės NATO termino. Taip jis teigė dar prieš paviešinant komunikate nugulusias kompromisines formuluotes.
 
Viktorija Smirnovaitė (ELTA)
 
2023.07.14; 04:00
Atsargiai

„The Wall Street Journal” leidinys

Maskva, kovo 30 d. (AFP-ELTA). Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė spaudai Marija Zacharova ketvirtadienį pareiškė, kad „The Wall Street Journal“ žurnalistas, sulaikyta dėl įtarimų šnipinėjimu, buvo „nutvertas už rankų“.
 
„Deja, tai ne pirmas kartas, kai užsieniečiai mūsų šalyje naudojasi užsienio žurnalisto statusu, spaudos darbuotojo viza ir akreditacija, norėdami nuslėpti veiklą, kuri nėra žurnalistika. Tai ne pirmasis žinomas Vakarų atstovas, nutvertas už rankų“, – sakoma M. Zacharovos pranešime socialinėje žiniasklaidoje.
 
Tarptautinis verslo dienraštis „The Wall Street Journal“ ketvirtadienį paskelbė esantis „labai susirūpinęs“ dėl savo žurnalisto Evano Gershkovichiaus, Rusijos saugumo tarnybos FSB suimto dėl kaltinimų šnipinėjimu.
 
„Užsienietis buvo sulaikytas Jekaterinburge, mėginantis gauti slaptą informaciją“, – paskelbė FSB, paminėjęs miestą Vidurio Rusijoje, už 1 800 kilometrų į rytus nuo Maskvos.
 
Tai dar vienas rimtas Kremliaus pastangų nutildyti kritikus atvejis, represijos įgavo pagreitį Rusijai pernai užpuolus Ukrainą.
 
„Problema ta (…) kaip FSB interpretuoja šnipinėjimą, o tai reiškia, kad kiekvienas, kuris tiesiog domisi kariniais reikalais, gali būti įkalintas dvidešimčiai metų“, – socialiniuose tinkluose apie sulaikymą sakė Rusijos politikos analitikė Tatjana Stanovaja.
 
Šiuo metu Rusijoje yra keli sulaikyti JAV piliečiai, Vašingtonas tai vadina politiškai motyvuotais areštais.
 
Sausį FSB iškėlė baudžiamąją bylą JAV piliečiui ir tvirtino, kad jis įtariamas šnipinėjimu, bet šio asmens tapatybės neatskleidė.
 
Buvęs JAV jūrų pėstininkas Paulas Whelanas buvo suimtas Rusijoje 2018 m., apkaltintas šnipinėjimu ir nuteistas kalėti 16 metų. Jis kalinamas pataisos darbų kolonijoje į pietus nuo Maskvos. JAV teigia, kad P. Whelanas buvo asmeniniais reikalais į Maskvą atvykęs privatus pilietis ir reikalauja jį paleisti.
 
Pernai Rusija 22 metams įkalino žinomą karinių reikalų žurnalistą Ivaną Safronovą, apkaltinusi jį išdavyste. I. Safronovas dirbo verslo laikraštyje „Kommersant“, buvo vienas žinomiausių apie Rusijos karinį pramoninį kompleksą rašiusių žurnalistų.
 
E. Gershkovichius suimtas Vakarų žurnalistams Rusijoje susiduriant su vis didesniais ribojimais. Vakarų žiniasklaidos priemonių darbuotojai dažnai praneša esami sekami, ypač kai išvyksta iš didžiųjų Maskvos ir Sankt Peterburgo miestų.
 
Dauguma rusų bijo kalbėtis su užsienio žiniasklaida dėl griežtų cenzūros įstatymų, priimtų po įsiveržimo į Ukrainą.
 
Viljama Sudikienė (AFP)
 
2023.03.30; 13:41
SkaitomiausiosŽurnalisto užrašai

(Apie „Žurnalisto išpažintį“ ir „Redaktoriaus testamentą“)

5.  „Vis tiek užkimšime tau burną“

Abiejų žurnalistų prisiminimai liudija, kad jau Lietuvos prezidentės D. Grybauskaitės laikais susiformavo neoficialus valdžios spaudimo mechanizmas, tramdant žurnalistus ir jų redaktorius.

G. Visockas prisimena, kaip vyriausias redaktorius anuomet pasikvietė į kabinetą ir „pareiškė priėmęs galutinį ir neskundžiamą sprendimą – užraukiantis karinę tematiką… Atsitokėjęs priminiau, kad vos prieš dvi savaites jis tikinęs priešingai. Turėjau drąsos paklausti – papirkę ar išgąsdinę revizijomis? Redaktorius nesiteikė nieko aiškinti“ (p. 35).

Atsisakęs rašyti prašymą atleisti iš pareigų „savo noru“, žurnalistas buvo atleistas iš darbo redaktoriaus įsakymu dėl vadovybės skirtų užduočių nevykdymo…

Gintaras Visockas. Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis

Redaktorius čia, be abejo, buvo bejėgis. Kaip pranešė G. Visockui minėtą televizijos laidą surengęs kolega, pakvietęs į Konarskio gatvę pokalbiui, „jam uždrausta mane kviesti į televizijos laidas. Toji diskusija tikrai buvusi šauni, bet ji nepatikusi dėdėms, sėdintiems ten, aukštai padangėse. Labai nepatikę. Jei jis dar bent sykį šnekins mane, prarasiąs tarnybą. Jis buvo teisus. Daugiau niekas manęs nekvietė į televizijos laidas saugumo klausimais. Mano personos pradėjo vengti ir radijo žurnalistai“ (p. 25 – 26).

Galima diskutuoti, ar laisvo žodžio teisė visados pasitarnauja konkretiems valstybės interesams, bet vargu ar dera sutikti su ideologine nuostata, esą laisvas žodis turi būti draudžiamas demokratinėje valstybėje vien todėl, kad jis neatitinka kurios nors vienos valdančiosios partijos ideologinių standartų, tikslų ir taktinių sumanymų.

Gedvydas Vainauskas. Redaktoriaus testamentas. Pirmasis viršelis. Slaptai.lt foto

Deja, „Lietuvos ryto“ santykiuose su vienu ar kitu metu atėjusia į valdžią nauja partija ne kartą atsirasdavo pakankamai grėsminga trintis, ir vyriausias dienraščio redaktorius neketina to slėpti ar šventos ramybės vardan nutylėti. Pasak G. Vainausko, „atlėgus grėsmei, kad Lietuvos kelią į nepriklausomybę Maskva gali mėginti užtverti brutalia jėga, valdžios žmonės, ypač susitelkę apie tuometinį Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininką Vytautą Landsbergį, pasijuto nekritikuotini ir ėmė priešiškai žiūrėti į laisvą žodį. Tiesa, iš pradžių būta mėginimų flirtuoti su žurnalistais. Pamenu, didžiausių dienraščių redaktorius aukšti valdžios pareigūnai pasikviesdavo papietauti. Nuvykdavau ir aš. Sėdime, apie šį bei tą šnekučiuojamės, o Vyriausybės nariai tarsi kažko lūkuriuoja. Būdavo nesunku nujausti, ko jie laukia – kad, kaip sovietiniais laikais, mes imsime jų ko nors prašyti. Tai būtų valdžiai suteikę progą pažadėti kokią nors pagalbą, o mums užmesti priklausomybės apynasrį. Bent „Lietuvos ryto“ jokiu meduoliu nepavyko suvilioti. Tada pasigirdo šūkčiojimų, kad spauda savo kritinėmis publikacijomis griauna valstybę“ (p. 106).

Beje, vien šūkčiojimais apsiriboti anuomet nemanyta. Iš G. Vainausko prisiminimų aiškėja, kad „dar 1991 metų rudenį, kai Lietuva sovietinės kariuomenės savivalės buvo atsikračiusi vos prieš kelis mėnesius, pirmą, bet tikrai ne paskutinį kartą valdžia pamėgino pažaboti nepriklausomus laikraščius – kurpė planus juos net nacionalizuoti“ (p. 106).

Reikia pasakyti, kad anuomet Lietuvos žurnalistai dar nebuvo sumaniai suskaldyti į tarpusavyje besiriejančius konkurencinius lagerius, dar nebuvo užsidarę savisaugos kiautuose ir turėjo tiek proto, kad suvoktų, jog vien tiktai kūrybinių žurnalistų susivienijimas gali atnešti visų trokštamą bendrą pergalę.

Šiandien sunku tai įsivaizduoti, bet anuometinė „spauda atkirto valdžiai: žurnalistai surengė įspėjamąjį streiką, reikalaudami liautis slopinti laisvą žodį – 1991 metų lapkričio 30 dieną penki šalies dienraščiai išėjo tuščiais puslapiais, išspausdinę tik kreipimąsi į Vyriausybę. Šios protesto akcijos atkreipė ir tarptautinės bendruomenės dėmesį. Šalies valdžia pabūgo ir atsitraukė – planai nacionalizuoti nepriklausomus laikraščius buvo palaidoti“ (p. 106).

G. Vainausko žinią apie dienraščio nacionalizavimo planus patvirtina ir du kartus Lietuvos vyriausybei vadovavusio Gedimino Vagnoriaus 2017 metų pareiškimas, pacituotas „Redaktoriaus testamente“: „Padariau daug politinių klaidų. Tačiau džiaugiuosi, jog būdamas Vyriausybės vadovu atlaikiau konservatorių partinės viršūnės – ypač Vytauto Landsbergio – nuolatinį spaudimą suvalstybinti „Lietuvos rytą“ ir nuslopinti šį vakarietiškų idėjų ruporą. Kaip matau, tas spaudimas tęsiasi iki šiol“ (p. 205).

6. Valdiškas laisvo žodžio „apynasrių“ asortimentas

Dalia Grybauskaitė – Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

G. Vainausko prisiminimuose apstu pavyzdžių, kaip aukščiausios valdžios atstovai stengėsi riboti „Lietuvos ryto“ įtaką visuomenei, tačiau daugiausia rimtų priekaištų, žinoma, tenka D. Grybauskaitei. Jos dviejų kadencijų prezidentavimo metu dažniausiai griebtasi užkulisinio spaudimo: „Žinau, kad prezidentė įsmeigė geluonį į Visuomenės informavimo etikos komisiją, kurios dauguma narių buvo jos statytiniai. Prisidengę kilniais tikslais jie pro didinimą stiklą stebėjo mūsų publikacijas ir nuolat siuntė įspėjimus – tik spėk gintis teismuose. Numoti ranka negalėjai – jei per metus penkis kartus dienraštį ir portalą nubaus, neteksi pridėtinės vertės mokesčio lengvatos… Mums buvo visaip trukdoma lygiomis teisėmis su kitais leidiniais konkuruoti dėl viešinimo akcijų. Iš kai kurių ministrų per privačius pokalbius girdėjau, kad prezidentė įtariai jų klausinėjusi, kodėl įvairius Europos Sąjungos projektus jų vadovaujamos ministerijos skelbia „Lietuvos ryte“. Apie nerašytą draudimą valstybės įstaigoms skelbti reklamą mūsų laikraštyje man yra užsiminęs tuometis konservatorių žemės ūkio ministras Kazimieras Starkevičius […] Dalis privačių bendrovių taip pat tiesiog nustojo reklamuotis „Lietuvos ryte“ – dėl viso pikto. Esą ką gali žinoti, gal ponia prezidentė ims ir užsiundys Mokesčių inspekciją ar STT“.

Paradoksalu, bet G. Vainausko knygoje ne kartą prisimenama STT (Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba), kuri atskirais atvejais pasitarnaudavo valdančiosios partijos ar prezidentės D. Grybauskaitės interesams. Tuo tarpu būtent STT, kiek prisimenu, buvo kuriama, iš dalies ir mano kurso draugo lituanisto Romualdo Ozolo, vėliau pasišventusio politikai, iniciatyva, kaip ypatinga tarnyba, visiškai nepriklausoma nuo privačių ar politinių interesų valstybinė institucija kovai su bet kokia korupcija.

Čia neverta vardinti G. Vainausko prisiminimuose aprašytų ar tik išvardintų spaudos varžymo epizodų prezidentės laikais, užteks pateikti nuoširdų redaktoriaus prisipažinimą: „Dėliodamas D. Grybauskaitės valdymo mozaiką, suvokiu, kad prezidentė iš manęs atėmė dešimt gyvenimo metų, kurie galėjo būti daug kūrybiškesni ir naudingesni Lietuvai, jei nebūtų reikėję atlaikyti įvairių komisijų spaudimo, nuolat minant tesimų slenkstį ar vykti į apklausas STT. Tai ne tik mano nuomonė – nuo prezidentės savivalės kentėjo didelė dalis lietuviškojo verslo, o savarankiškesni ar bent kiek tarptautinio pripažinimo susilaukę politikai, įstaigų vadovai, vadybininkai būdavo negailestingai sudorojami“ (p. 195).

7. „Trečiosios valdžios“ galia ir gėda

Abiejų žurnalistų prisiminimuose atsiskleidžia „trečiosios valdžios“ – Lietuvos teisėjų – veiklos garbingi ir gėdingi epizodai, neretai su veikėjų pavardėmis. Dauguma epizodų dažniausiai vyko pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiais, kuomet pradėjo ar plėtojo savo nepriklausomą žurnalistinę veiklą G. Vainauskas ir G. Visockas.

esafotas_1
Bausmė. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) foto

Skaitant abi knygas, ima nedviprasmiškai aiškėti, kaip Sąjūdžio laikų laisvą žodį ir niekieno nevaržomą teisę viešai pareikšti savo nuomonę netrukus ėmė grėsmingai varžyti žurnalistams teismuose keliamos bylos „dėl garbės ir orumo įžeidimo“. Žurnalistų kritikos sulaukęs asmuo, pasijutęs įžeistas dėl kritikos, dabar galėjo oficialiai kreiptis į teismą, reikalaudamas piniginės kompensacijos už „moralinę žalą“. Teisinė naujovė prigijo ir tapo įrankiu, susidorojant su laisva žiniasklaida teisėjų rankomis, materialiai žlugdant žurnalistus. Gintaras Visockas pateikia epizodą, kuomet jis buvo patrauktas į teismą ir teisėjo sprendimu nubaustas 25 000 litų bauda (neįskaičiuojant pinigų teismo ir advokato išlaidoms padengti) už buvusio kandidato į prezidento postą Česlovo Jezersko įžeidimą.

Žurnalistas kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą, tačiau ten pradėtas procesas užsitęsė, ir bene trejus metus jaunam žurnalistui nuo kiekvienos algos būdavo nuskaičiuojami pinigai, skirti byloje nukentėjusiuoju pripažintam generolui Č. Jezerskui. Neturi iš ko mokėti? Nenusimink – tave aplankys kokios nors privačios antstolių kontoros atstovas ir gražiai padės susimokėti asmeniniu turtu. Galėsi ramiai pamąstyti, ko negalima rašyti…

Susidorojimo su „orumo ir garbės“ pažeidėjais banga tiek įsisiūbavo, kad anuomet net Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus prisiminimų knyga „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“ (2011) atsidūrė „įžeistųjų“ taikinyje. Tuo tarpu V. Adamkaus knyga tapo bestseleriu, vos pasklido gandas, kad joje yra keletas nuoširdžių, autocenzūros neperkoštų prisipažinimų ir leidėjų neišcenzūruotų pokalbių su kitais politikais, atskleista nemaža anksčiau į į viešumą neiškilusių šalies politinio gyvenimo detalių, užuominų apie politinę korupciją.

Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.

Politikams, žinoma, nepatiko, kad prezidentas sulaužė politinės konspiracijos nerašytą taisyklę: tauta privalo klausytis, ką šneka ekranuose politikai, bet jokiu būdu neturi teisės žinoti, ką už uždarų durų susitaria veikti politikai ir ką nuveikia susitarę… Garsusis teorinio teisingumo skelbėjas Kęstutis Masiulis net palygino prezidento V. Adamkaus knygą su JAV policijos paieškomo garsiojo „WikiLeaks“ kūrėjo Džuliano Asandžo (Julian Assange) veikla, išviešinant šnipinėjimo praktikas, korupcijos atvejus aukščiausiuose valdžios lygiuose, diplomatinių derybų paslaptis ir pan. Palygino ir moraliai pasmerkė. Kitaip sakant – prezidentas buvo apkaltintas, kad nepakankamai griežtai laikėsi nerašytų politinės veiklos kuluarų slaptumo „taisyklių“, prasižiojo apie tai, ką reikia nutylėti.

Kai kurie nepalankiai paminėti V. Adamkaus knygos veikėjai reagavo dar ryžtingiau, žadėjo paduoti autorių į teismą. Parlamentarė Dangutė Mikutienė taip ir padarė – padavė prezidentą į teismą už jos garbės ir orumo įžeidimą, pareikalavusi, berods, kelių šimtų tūkstančių litų kompensacijos, žadėdama juos atiduoti labdarai. Įsijungė prokuratūra, ėmė sklisti gandai, kad knyga bus uždrausta, o V. Adamkui gali grėsti baudžiamoji atsakomybė ir t.t.

Laimei teismas pripažino, kad „p. Adamkus išreiškė savo nuomonę, todėl negalima įpareigoti paneigti nuomonę ar atlyginti neturtinę žalą už išsakytą nuomonę net tuo atveju, kai ši nuomonė įžeidžianti, šokiruojanti ar kelianti nerimą“.

Sakau, laimei, nes viskas priklausė ir priklausys nuo vieno teisėjo, kol Lietuvoje nėra prisiekusiųjų teisėjų institucijos. Tuo tarpu tik prisiekusiųjų teismas daugelyje demokratinių Vakarų šalių yra žodžio ir spaudos laisvės esminis garantas. Tarkim, Britanijoje, iš kurios dalinai buvo mūsiškių nusižiūrėtas teismo procesas dėl šmeižto spaudoje, viską sprendžia Prisiekusiųjų teismas. Pasak įžymaus britų teisės klasiko, ilgamečio vyriausiojo Britanijos teisėjo, lordo Keniono (Loyd Kenyon, 1732 – 1802), kurį jau esu citavęs „Metuose“ (2014, 7), “spaudos laisvės klausimo esmė labai paprasta, jeigu ją apvalysime nuo visokiausių retorinių pagražinimų, ir kiekvienas sveiko proto žmogus lengvai ją supras. Tai nei daugiau, nei mažiau, tiktai tai, kad kiekvienas žmogaus gali paskelbti spaudoje viską, ką dvylika jo bendrapiliečių nelaiko smerktina, o kita vertus – baustinas yra kiekvienas, kas skelbia tai, kas dvylikos prisiekusiųjų akimis žiūrint yra smerktina ir nederama” (p. 113).

Deja, Lietuvoje, kol neturime prisiekusiųjų teismo institucijos, nėra jokios garantijos, kad teisėjo sprendimas literatūrinio kūrinio ar spaudos publikacijos bylose nepriklausys nuo kažkieno asmeninio skonio, simpatijų ar išorinių įtaigų. O kai pastaroji grėsmė įsikūnija stambiomis piniginėmis baudomis, teisėjo sprendimai suveikia kaip rašytojo ar žurnalisto apynasris daug efektingiau nei sovietinės valstybinės išankstinės cenzūros laikais.

Kam tai naudinga? Sunku pasakyti, bet faktas, kad mūsų Seime dar 2007 m. įregistruotas ir 40 parlamentarų pasirašytas nutarimo projektas dėl prisiekusiųjų teismo įteisinimo taip ir guli iki šiolei neįteisintas ir ko gero užmirštas, pasiteisinant viską Lietuvoje pateisinančiu argumentu – nėra tam pinigų. Laimei, po kurio laiko minėtos bylos buvo įstatymiškai pažabotos. „Žurnalisto išpažintyje“ G. Visockas primena, kad minėtoje byloje apylinkės teismo pripažintas ir nubaustas „už šmeižtą ir įžeidimą“, šiandien jis visiškai išteisintas. „Seimas galų gale atsikvošėjo, kad baudžiamasis persekiojimas už įžeidimą demokratinėje šalyje – neleistinas. Juolab remiantis mistinių statistinių skaitytojų ir rinkėjų išvadomis. Kai švelnesnis įstatymo variantas įsigaliojo, mane iškart reabilitavo. Ištaisė anųjų klaidas“ (p. 54).

Lietuviškoji Temidė. Slaptai.lt nuotr.

Prisimena žurnalistas ir „anųjų teisėjų“ likimus. „Dabar, prabėgus keliems dešimtmečiams, iškalbingiausia net ne tai, kad sušvelninus įstatymą už įžeidimą, nuo mano galvos nuėmė teistumą. Įdomiausia, kad krito visi mane persekioję teisėjai. Keli įkliuvo už korupciją. Kiti – už girtuokliavimą. Kur jie dabar – nežinau. Nė nenoriu žinoti. Buvau girdėjęs, jog vienas, pažeminęs teisėjų vardą, dabar tapo beveik valkata. Jei taip, tegul bomžauja. Praeidamas pro jį tikrai nenumesiu nė cento. Ne todėl, kad būčiau kerštingas. Man labai gaila mamos, kuri pergyveno dėl tų milžiniškų piniginių skolų, iš kurių teko mokėti „įžeistajam“ generolui. Už jos kančias dovanoti negaliu“ (p. 56).

Neatrodo, kad ir G. Vainauskas būtų linkęs dovanoti jo išvardintiems Lietuvos veikėjams, kurie telkė į atsakingas pareigas ne teisėsaugai, o valdžiai ištikimus prokurorus, teisėjus, teismų pirmininkus ir kitus, „signalus iš Daukanto aikštės klusniai gaudančius teisininkus“ (p. 188). Nenutyli jis ir galimo asmeninio prezidentės keršto „Lietuvos ryto“ redaktoriui, kad „suardėme sumanymą tyliai sudoroti „Snoro“ banką ir suimti jo savininkus pranešdami apie šiuos planus“.

Koks kerštas? Žemas ir neteisėtas. Redaktorius su kartėliu prisipažįsta, kad švęsdamas savo šešiasdešimtmetį 2015 metų rudenį, „net nuspėti negalėjau, bet, kaip netrukus paaiškėjo, jau buvo rezgamas planas, kurio svarbiausiu taikiniu turėjau tapti aš. Pasirodo, pusę metų buvo klausomasi mano pokalbių telefonu, įrašinėjami pašnekesiai viešose vietose, privačiose erdvėse, kad ir kur eidavau ar važiuodavau – visą parą man ant kulnų lipo sekliai“ (p. 160).

Ir štai įsimintina išminčiaus išvada: „Sulaukęs šešiasdešimtmečio jau moki atskirti, kas tikra, o kas tik apsimetinėjimas ir veidmainystė, kas yra vertybės, o kas tik jų iškamšos“ (p. 16). Būtent politinių iškamšų ir jų patarnautojų pastangomis vyriausiajam „Lietuvos ryto“ redaktoriui teko iškęsti „keturis metus užsitęsusį teismų maratoną“, glaustai aprašytą su teigiamų ir neigiamų dalyvių pavardėmis (p. 403-412), kuris vis dėlto 2019-ųjų rudenį baigėsi visišku Gedvydo Vainausko išteisinimu.

(Bus daugiau)

2023.03.18; 09:00

Aktualijos

Šeimų sąjūdžio ilgalaikė akcija prie Seimo rūmų. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Spalio pabaigoje Vilniaus Katedros aikštėje Lietuvos Šeimų sąjūdis rengia naują mitingą. Protesto organizatoriai ir jo rėmėjai žada protestuoti bei ginti Lietuvos Konstituciją. Vilniaus miesto savivaldybė portalą „Delfi“ informavo, jog leidimas jau yra išduotas – proteste galės dalyvauti iki 15 tūkst. žmonių.
 
Apie mitingą ketvirtadienį pranešta socialiniuose tinkluose. Lietuvos Šeimų sąjūdis išplatino kvietimą, kuriama visuomenė raginama „priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką“.
 
„Ta diena atėjo. Karo Ukrainoje pretekstu šalyje faktiškai įvesta ir kasdien stiprinama diktatūra, cenzūruojama spauda, ribojamos ir laužomos piliečių konstitucinės teisės ir laisvės. Nepaisant didžiosios visuomenės daugumos valios Seime planuojama priimti Konstitucijai prieštaraujantį civilinės sąjungos įstatymą. Iš neteisės negali kilti teisė, todėl įstatymai, pažeidžiantys Konstituciją, negali būti teisėti“, – nurodoma kvietime.
 
Anot mitingo organizatorių, prasidėjusios ekonominės ir politinės krizės sąlygomis akivaizdžiai išryškėjo „valdžios dangstomos ir skatinamos piliečių apiplėšinėjimo schemos“.
 
Kontroversiškai vertinamas Šeimų sąjūdis praėjusių metų gegužę surengė protestą, į kurį susirinko apie 10 tūkst. žmonių. Nors Lietuvos Šeimų sąjūdžio lyderiai per pastaruosius metus inicijavo naujas protesto akcijas bei viešojoje erdvėje žarstėsi skambiais pranešimais, judėjimas ilgainiui išsikvėpė. Nepaisant keltų ambicijų, gegužės viduryje ši organizacija šeimos dieną paminėjo negausiai susirinkusi privačioje kaimo turizmo sodyboje.
 
Rugilė Augustaitytė (ELTA)
 
2022.10.07; 00:30
SkaitomiausiosVideonaujienos

Filipas Ekozjancas mūsų skaitytojams jau pažįstamas. Mes ne kartą rėmėmės jo komentarais, kuriuose analizuojami sudėtingi buvusios Osmanų imperijos tautų santykiai. Juolab kad šiuos F. Ekozjanco vaizdo interviu nesudėtinga peržiūrėti. Jie įkelti į „YouTube“ socialinį tinklą. Be to, šis istorijos tyrinėtojas yra išleidęs itin vertingą knygą „Israelis Ori. Pandoros skrynia” (apie ją taip pat rašėme). O štai jo pastebėjimai dėl 1914-ųjų tragedijos paskelbtas Gintaro Visocko knygoje „Juodojo Sodo byla”.

Šiandien mes vėl remiamės F. Ekozjancu. Tiksliau tariant, pateikiame išskirtinį videointerviu, kurį F. Ekozjancas davė mūsų portalui. 

Pirmoji dalis – apie istorinius tyrinėjimus, istorines falsifikacijas, cenzūrą, bandymus ignoruoti akivaizdžiausias tiesas…

Pokalbis – rusų kalba. Jo trukmė – 15.50 min.

2022.08.20; 20:00

Trumposios naujienos

Novaja gazeta

Maskva, liepos 24 d. (AFP-ELTA). Rusija sekmadienį užblokavo naujo nepriklausomo laikraščio „Novaja gazeta“ redakcinio projekto interneto svetainę.
 
Kovo mėnesį redakcija buvo priversta nutraukti laikraščio publikavimą, baimindamasi represijų prieš kritikus dėl puolimo Ukrainoje. Liepos 15 d. jos darbuotojai pradėjo leisti popierinį žurnalą, kurį galima matyti internete naujoje svetainėje, ji vadinasi „Novaja Rasskaz-Gazeta“. Šiame pirmajame numeryje analizuojama Vladimiro Putino ideologija ir autoritarizmas. Tačiau po savaitės, kai leidinys pasirodė, Rusijos telekomunikacijų priežiūros institucija prokuratūros prašymu užblokavo naująją svetainę. Sekmadienį Rusijoje ji buvo nepasiekiama nenaudojant virtualaus privataus tinklo (VPN), pranešė AFP žurnalistai.
 
„Mūsų svetainė nužudyta vos gimusi. Mes ją išlaikėme septynias dienas ir devynias valandas”, – sakoma leidinio pranešime. Jame teigiama, kad Rusijos prokuratūra apkaltino leidinį Rusijos ginkluotųjų pajėgų „diskreditavimu“, bet jokių detalių nepateikė. Tai – naujas nusikaltimas, plačiai pasitelkiamas nuo kovo mėnesio, siekiant užgniaužti kritiką dėl karinės intervencijos į Ukrainą.
 
„Šiuo metu skundų prieš mūsų popierinį žurnalą nėra. Taigi mes ir toliau rengiame antrąjį jo numerį”, – teigiama pranešime, kuriame skaitytojai raginami „nenusiminti”.
Dmitrijaus Muratovo Nobelio medalis parduotas už daugiau kaip 100 mln. dolerių. EPA-ELTA nuotr.
 
Rusijos tiriamasis laikraštis „Novaja gazeta“, garsėjęs straipsniais apie elito korupciją ir šiurkščius žmogaus teisių pažeidimus, kovo pabaigoje buvo priverstas sustabdyti internetinį ir spausdintinį leidimą. Rusijos valdžia pagrasino jį uždrausti dėl prieštaringai vertinamo „užsienio agentų“ įstatymo pažeidimo, tada dalis darbuotojų emigravo ir pradėjo leisti naują leidinį iš Vakarų Europos.
 
„Novaja gazeta“ vyriausiasis redaktorius Dmitrijus Muratovas 2021 m. buvo apdovanotas Nobelio taikos premija.
 
Viljama Sudikienė (AFP)
 
2022.07.25; 07:00
Trumposios naujienos

Echo Moskvy

Maskva, kovo 1 d. (AFP-ELTA). Rusija ėmėsi blokuoti nepriklausomą televizijos kanalą ir liberalią radijo stotį dėl „sąmoningai melagingos informacijos“ apie Rusijos invaziją į Ukrainą, antradienį pranešė Rusijos naujienų agentūros.
 
Šis žingsnis žengtas praėjus šešioms dienoms po to, kai Rusijos kariai užpuolė kaimyninę provakarietišką valstybę, o sostinėje Kijeve ir rytiniame Charkivo mieste vis stiprėja mūšiai.
 
Generalinis prokuroras nurodė Rusijos žiniasklaidos priežiūros institucijai „apriboti prieigą“ prie televizijos kanalo „Dožd“ ir radijo stoties „Echo Moskvy“.
 
Draudimas taikomas dėl esą „tikslingo ir sistemingo“ informacijos, kuria raginama imtis ekstremistinės veiklos, smurto ir „sąmoningai melagingos informacijos apie Rusijos karinio personalo veiksmus“ Ukrainoje, skelbimo.
 
AFP žurnalistų teigimu, netrukus po šio pranešimo abi interneto svetainės Rusijoje tapo neprieinamos.
 
„Echo Moskvy“ vyriausiasis redaktorius Aleksejus Venediktovas „Telegram“ pranešė, kad radijo stoties transliacija buvo išjungta.
 
Praėjusiais metais Rusijoje vyko precedento neturintis susidorojimas su nepriklausoma ir kritiška žiniasklaida.
 
Valdžios institucijos dešimtis žiniasklaidos darbuotojų ir nepriklausomų leidinių, įskaitant „Dožd“, paskelbė „užsienio agentais“.
 
Šis sovietmečio laikus primenantis terminas reiškia, kad „užsienio agentai“ privalo atskleisti finansavimo šaltinius ir žymėti publikacijas, taip pat ir įrašus socialinėje žiniasklaidoje specialia žyma, kitaip jiems gresia baudos.
 
Živilė Aleškaitienė (AFP)
 
2022.03.02; 07:51
Aktualijos

Internetinė žiniasklaida. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos interneto žiniasklaidos asociacija (IŽA) smerkia Rusijos bandymus cenzūruoti savo šalies žiniasklaidą, skelbiant informaciją apie jos karinius veiksmus Ukrainoje. Žiniasklaidos bendruomenė ragina nustoti trypti žodžio laisvę ir nutraukti bet kokius bandymus cenzūruoti žiniasklaidą.  
 
Taip interneto žiniasklaidos bendruomenė reaguoja į Rusijos federalinės ryšių, informacijos technologijų ir visuomenės informavimo priemonių tarnybos „Roskomnadzor“ įspėjimus visuomenės informavimo priemonėms, kad jos nustotų Rusijos veiksmus Ukrainoje vadinti karu ir vadintų „specialia karine operacija“ ir bandymus stabdyti „Echo Moskvy“, „Novaja Gazeta“, „Meduza“, „Dodž“ ir kitų veiklą.
 
IŽA pirmininkės Linos Bušinskaitės teigimu, Lietuvos interneto žiniasklaidos bendruomenė smerkia bet kokius bandymus kėsintis į žodžio laisvę ir cenzūruoti laisvą, nepriklausomą žiniasklaidą.
 
„Tokie dalykai netoleruojami. Vieningai nusiteikusi Europa ir pasaulis turi imtis visų reikiamų priemonių ir sustabdyti Rusijos cenzūros plitimą. Tarptautinės žiniasklaidos organizacijos taip pat neturi likti nuošalyje. Mes, Lietuvos interneto žiniasklaidos bendruomenė, kviečiame kitų šalių organizacijas būti kategoriškomis ir pasmerkti bet kokius bandymus cenzūruoti žiniasklaidos priemones“, – sako L. Bušinskaitė.
Cenzūra. Visko pasakyti negalima
 
Pasak jos, žodžio laisvė ir visuomenės teisė žinoti bei tikrais faktais paremta objektyvi žurnalistika negali būti sunaikinta jokiomis karo priemonėmis, nes tai – pamatinės demokratijos vertybės. Privalome tam užkirsti kelią ir tai galime padaryti būdami vieningi. 
 
Asociacija primena, kad Lietuvos naujienų portalai, reiškiantys solidarumą karo fronte dirbantiems Ukrainos žurnalistams ir redakcijoms, siūlo pagalbą įkuriant laikinas redakcijas Lietuvoje, jei tik to prireiktų, surandant būstą, taip pat suteiktų finansinę paramą, darbo priemones ir kitą reikalingą pagalbą.
 
Interneto žiniasklaidos asociacija (IŽA) vienija didžiausias skaitytojų auditorijas turinčius naujienų portalus Delfi.lt, 15min.lt, Lrytas.lt, tv3.lt, Madeinvilnius.lt. VE.lt, Kaunas.kasvyksta.lt, Etaplius.lt.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2022.02.27; 06:00
Gordijo mazgas

Lietuva palaiko Memorialą

Maskva, gruodžio 28 d. (AFP-ELTA). Rusijos Aukščiausiasis Teismas antradienį nusprendė uždaryti „Memorial“, žymiausią šalies žmogaus teisių gynimo organizaciją, kuri rašė Stalino laikų valymų kroniką ir simbolizavo posovietinę demokratizaciją.
 
Teisėja Alla Nazarova nurodė uždaryti „Memorial International“, organizacijos centrinę struktūrą, dėl to, kad ji nesilaikė „užsienio agento“ taikomų reikalavimų, t. y. nežymėjo visų publikacijų etiketėmis, kaip reikalauja įstatymas.
 
Teisės aktuose apie „užsienio agentus“, primenančiuose Stalino laikus, organizacijos, gaunančios lėšų iš užsienio, įvardijamos kaip prieštaraujančios Rusijos interesams.
 
Prokurorai taip pat kaltino „Memorial International“ Sovietų Sąjungos ir jos pergalių atminimo menkinimu bei „nacių nusikaltėlių“ reabilitavimu.
 
Per antradienio posėdį prokuroras sakė, kad „Memorial“ „sukuria klaidingą SSRS kaip teroristinės valstybės įvaizdį ir menkina Antrojo pasaulinio karo atminimą“.
 
„Buvo nuspręsta uždaryti „Memorial International“ ir jos regioninius padalinius“, – „Telegram“ programėlėje pranešė organizacija.
 
Teismo sprendimas, kurio nebus galima apskųsti Rusijos teisme, yra didžiausias smūgis organizacijai, kurią 1989 metais įkūrė sovietų disidentai, tarp jų – ir Nobelio taikos premijos laureatas Andrejus Sacharovas.
 
Organizacija yra laisva struktūra, susidedanti iš vietose registruotų organizacijų, o „Memorial International“ tvarko didelius organizacijos tinklo archyvus Maskvoje ir koordinuoja jos darbą.
 
„Memorial“ daug metų sudarinėjo Sovietų Sąjungoje, ypač liūdnai pagarsėjusiame kalėjimų stovyklų tinkle Gulage, įvykdytų žiaurumų sąrašus.
 
Sprendimas uždaryti „Memorial“ vainikuoja susidorojimą su valdžios kritikais. Žymiausias prezidento Vladimiro Putino kritikas Aleksejus Navalnas – įkalintas, jo organizacijos – paskelbtos neteisėtomis, nepriklausoma žiniasklaida ir teisių gynimo organizacijos – nutildytos.
 
Tačiau „Memorial International“ draudimas išsiskiria net ir dabartinėje situacijoje. Jos šalininkai teigia, kad uždarymas rodo Rusijos posovietinio demokratizacijos proceso eros, kuriai šį mėnesį sukanka 30 metų, pabaigą.
 
Antradienį dešimtys šalininkų susirinko prie teismo rūmų stingdant šalčiui, o keli žmonės buvo sulaikyti.
 
Viena jų, Marija Biriukova, sakė, kad Rusijai reikalingas „Memorial“, kad šalis nekartotų praeities klaidų.
 
„Mes turime žinoti savo istoriją, kad gerai suprastume, kas vyksta. „Memorial“ sako tiesą ir jokiu būdu nežemina šalies“, – sakė ji naujienų agentūrai AFP.
 
„Memorial“ teisininkai ir steigėjai neigia bet kokius rimtus pažeidimus, sakydami, kad organizacijos medžiaga buvo tinkamai pažymėta ir kad tik nereikšmingam dokumentų skaičiui galėjo trūkti etiketės.
 
Antradienio teismo posėdyje buvo svarstoma viena iš dviejų organizacijai iškeltų bylų. Prokurorai taip pat reikalauja, kad teismas uždarytų „Memorial“ žmogaus teisių centrą, kaltindami jį toleruojant „terorizmą ir ekstremizmą“, šalia „užsienio agentų“ įstatymų pažeidimų.
 
Trečiadienį įvyks teismo posėdis šiai bylai svarstyti.
 
Živilė Aleškaitienė (AFP)
 
2021.12.29; 07:00
Aktualijos

Režisierius Jonas Jurašas. Vytauto Visocko nuotr.

Kaunas, gruodžio 16 d. (ELTA). Legendinio spektaklio „Barbora Radvilaitė“ 50-mečio išvakarėse pristatyta paroda apie režisierių Joną Jurašą. Tarp vertingų eksponatų – nuotraukų, laiškų, rankraščių – Barboros Radvilaitės suknelė su karūna, kuria spektaklyje puošėsi aktorė Rūta Staliliūnaitė, Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo kopija. Tai galima pamatyti Nacionalinio Kauno dramos teatro fojė, kur Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus kitoje aplinkoje įkurdino neeilinę parodą „Jonas Jurašas. Būties kaina“. Parodos architektai – Saulius Valius ir Ona Vėliūtė, dizainerės – Ona Vėliūtė ir Jūratė Šatūnė. 
 
Anot teatro atstovės Jolantos Garnytės-Jadkauskienės, paroda skirta Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui, teatro režisieriui J. Jurašui, šiais metais mininčiam garbingą 85-erių metų jubiliejų, ir kitų metų sukakčiai – J. Jurašo pastatytos Juozo Grušo dramos „Barbora Radvilaitė“ (1972), lėmusios režisieriaus likimą, 50-mečiui. Paroda teatre atidaryta vieną gruodžio vakarą prieš režisieriaus J. Jurašo spektaklį „Balta drobulė“ pagal A. Škėmos to paties pavadinimo romaną, dalyvaujant pilnutėlei salei jaunimo, – šis kūrinys traukia abiturientus pamatyti spektaklį, o nuo šiol jie daugiau sužinos ir apie jo kūrėjo asmenybę.
 
Įkurdinti parodą ne muziejuje, o teatre, pasak Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejaus direktorės Nidetos Jarockienės, buvo kartu iššūkis ir svajonė, kuri išsipildė. Parodos kuratorė Liucija Armonaitė teigė: „Ir šiandien J. Jurašas kai kam nepatogus, nes vadovaujasi nekintančiomis pamatinėmis vertybėmis: visur ir visada, gyvenime ir kūryboje, elgtis pagal savo sąžinę. Laisvo žmogaus sąžinę. Dėl to verti dėmesio J. Jurašo gyvenimas ir darbai, skatinantys mąstyti apie menininko kūrybą, jo vietą visuomenėje. Džiugu matyti tiek daug jaunų ir šviesių veidų, kurie, manau, žiūrėdami parodą, pajaus ir asmenybę, ir laikmetį.“
 
Ekspozicijoje pirmą kartą taip išsamiai pristatomas J. Jurašo gyvenimas ir kūryba. Apžvelgiant daugiau kaip penkiasdešimt J. Jurašo spektaklių, pastatytų sovietmečio cenzūros laikais Lietuvoje ir Rusijoje, Vakarų pasaulio scenose (JAV, Kanadoje, Vokietijoje, Belgijoje, Japonijoje), nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, skleidžiasi ryški kūrėjo asmenybė, jo darbų išskirtinumas ir svarba.
 
„Simboliška, kad per Lietuvą dvejus metus keliausianti paroda visų pirma atidaryta Nacionaliniame Kauno dramos teatre – išskirtinėje erdvėje, kur J. Jurašas patyrė svaiginamų kūrybos aukštumų, didžiulį tautos pripažinimą ir meilę, kur išgyveno tragiškų likimo momentų.
 
Tada, kai 1972-ųjų pavasarį Kauno dramos teatre J. Jurašas pastatė J. Grušo „Barborą Radvilaitę“ (dail. Janina Malinauskaitė), jis tapo Lietuvos kultūros legenda. Valdžia, susidorodama su „nepatogiu, per daug dvasingu ir nacionalistiniu“ režisieriumi, griežtai nurodė spektaklio finale atsisakyti Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo. Režisierius, protestuodamas prieš nuolat jo spektaklius darkiusią cenzūrą, parašė atvirą laišką tuometiniam LTSR kultūros ministrui. Tai buvo pirmas toks protesto laiškas sovietinio režimo metais Lietuvoje. J. Jurašas, išdrįsęs pasipriešinti sovietinei sistemai, buvo pašalintas iš Kauno dramos teatro vyriausiojo režisieriaus pareigų be teisės dirbti teatre, 1974 m. jį kartu su šeima KGB išprašė iš Tėvynės“, – pasakojo Nacionalinio Kauno dramos teatro atstovė.
 
Šiame teatre įkurdinta ekspozicija – lankytojams atvira prieš spektaklius, atėjus su bilietu arba teatro tinklalapyje užsiregistravus į ekskursiją su gidu. Paroda nemokama, veiks iki teatrinio sezono pabaigos, kitų metų gegužės 22-osios.
 
Birutė Mačienė (ELTA)
 
2021.12.16; 00:30
Žurnalisto užrašai

KyivPost. Biz.nv.ua nuotr.

Kijevas, lapkričio 9 d. (AFP-ELTA). Kelios Vakarų šalių ambasados Ukrainoje antradienį kritikavo seniausio šalyje anglų kalba leidžiamo laikraščio uždarymą, o jo žurnalistai apkaltino savininką oligarchą ribojant redakcijos laisvę.
 
Laikraštis „Kyiv Post“ pirmadienį buvo uždarytas po 26 gyvavimo metų, o jo žurnalistai išplatino bendrą pareiškimą, kuriame teigė, kad jiems buvo pranešta, jog jie „nedelsiant atleidžiami iš darbo“.
 
„Vakar buvo liūdna diena Ukrainos žiniasklaidai“, – socialiniame tinkle „Twitter“ parašė JAV ambasada ir pridūrė, kad laikraštis „Kyiv Post“ buvo „vienas svarbiausių Ukrainos nepriklausomos žiniasklaidos balsų bet kuria kalba“.
 
Jungtinės Karalystės ambasadorė Ukrainoje Melinda Simmons sakė, kad ją „nustebino staigus sprendimas uždaryti „Kyiv Post“.
„Tai nėra gera diena laisvai žiniasklaidai“, – pridūrė ji „Twitter“ tinkle.
 
ES pasiuntinys Kijeve Mattis Maasikas teigė, kad „Kyiv Post“ buvo „pirmasis anglakalbis šaltinis daugumai užsieniečių – dabar Ukraina rizikuoja jį prarasti, o tai gali turėti pasekmių“.
 
Prieš trejus metus laikraštį nusipirko statybų magnatas Adnanas Kivanas. Pirmadienį jis išplatino pareiškimą, kuriame sakoma, kad leidinys bus nedelsiant „trumpam uždarytas“.
 
Tačiau jo darbuotojai teigė, kad šiuo žingsniu siekiama „atsikratyti nepatogių, teisingų ir sąžiningų žurnalistų“.
 
Nors Ukrainoje žiniasklaidos aplinka yra labiau pliuralistinė nei daugumoje jos kaimynių – buvusių sovietinių respublikų, žurnalistai reiškė susirūpinimą dėl oligarchų įtakos jų darbui ir dažnai tapdavo išpuolių taikiniais.
 
Organizacijos „Reporteriai be sienų“ 2021 metais sudarytame pasaulio spaudos laisvės reitinge Ukraina užima 97 vietą iš 180 šalių.
 
Živilė Aleškaitienė (AFP)
 
2021.11.10; 07:15
Politinės intrigos

Seimo narys Mindaugas Lingė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos Seime atstovas Mindaugas Lingė kelia klausimą, ar prezidento Gitano Nausėdos Seimui į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) teisėjus ketinama pasiūlyti Dalios Višinskienės kandidatūra yra tinkama.
 
Politikas atkreipia dėmesį, kad D. Višinskienė buvo viena iš trijų Lietuvos vyriausiojo administracinio teisėjų, atmetusių uostamiesčio naujienų portalo „Atvira Klaipėda“ skundą dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos sprendimo, kuriuo portalas buvo pripažintas pažeidęs Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą. Nors politikas teismo spendimo nekvestionuoja, tačiau abejoja, ar ši teisėja, dirbdama institucijoje, formuojančioje teisės doktriną, prisidėtų prie demokratijos Lietuvoje stiprinimo.
 
„Tą pačią dieną, kai buvo paskelbta teismo nutartis, prezidentas kreipiasi į Teisėjų tarybą patarimo dėl jos kandidatūros teikimo Seimui. Ir, kiek žinau, yra patarta teikti Seimui jos kandidatūrą į LAT“, – Eltai teigė M. Lingė.
 
M. Lingė akcentuoja nekvestionuojąs teismo sprendimo, kuris buvo priimtas byloje dėl portalo „Atvira Klaipėda“ straipsnio. Vis dėlto politikas atkreipia dėmesį, kad šis sprendimas cenzūruoja visuomenės teisę žinoti. Todėl, Seimo nario teigimu, atsiranda pagrindas kelti klausimą, ar viena iš šį teismo sprendimą priėmusių teisėjų yra tinkamiausia kandidatė dirbti Lietuvos Aukščiausiame Teisme, kuris vysto teisės doktriną.
 
„Gyvename teisinėje valstybėje ir teismo sprendimus reikia vykdyti, kokie jie bebūtų. Bet ar kvestionuoti būsimas karjeras, juo labiau, kur ir Seimas turi pasisakyti, tai klausimų kyla pagrįstų“, – teigė M. Lingė.
 
„Juo labiau, kad tas teismo sprendimas cenzūruoja visuomenės teisę žinoti. O žinant, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo viena iš svarbių pareigų vystyti teisės doktriną, tai, kaip vystoma bus teisės doktrina: ar bus labiau demokratijos suvaržymo, ar kaip tik išlaisvinimo, plėtojimo linkme, labai daug nuo šio teismo priklauso“, – pridūrė jis.
 
Seimo narys pabrėžia, kad sprendimas priimtas byloje dėl portalo „Atvira Klaipėda“ straipsnio kelia nemažai klausimų dėl to, ar sprendimą priėmusi teisėja D. Višinskienė, tapusi LAT teisėja, prisidėtų prie demokratijos stiprinimo teisinėje valstybėje.
 
„Manau, kad priešingai, kaip tik dėl to kyla rizika. Cenzūros kryptis yra ne tas kelias demokratinei teisinei valstybei“, – savo nuomonę išsakė politikas.
 
„Mes, matyt, suprantame, kad tikslas yra, kad mūsų visuomenėje, mūsų valdžios grandyse nebūtų sąlygų korupcijai, nepotizmui ar piktnaudžiavimo atvejams plėtotis. Bet turbūt ir teismų sprendimai turi pasitarnauti, kad viešasis visuomenės interesas žinoti apie šiuos padaromus nusikaltimus, apie įtariamus asmenis yra pagrįsta ir objektyvi visuomenės teisė“, – akcentavo jis.
 
Temidė

M. Lingė pabrėžia, kad jei įvertinęs bylos aplinkybes prezidentas vis tiek nutars teikti D. Višinskienės kandidatūrą Seimui, klausimą, ar kandidatė gali dirbti LAT teisėja, teks kelti parlamentarams.
 
„Jeigu jis, įvertinęs kandidatūrą, matys, kad aplinkybės nėra svarbios, Seimo nariams jos bus svarbios, kurie, matyt, turės ir klausimų ir būtent apie tai diskutuos. Juo labiau, kad tai yra aukštesnės pareigos, ir tai yra teisės doktrinos vystymo institucija“, – sakė M. Lingė.
 
„Jeigu keliame klausimą, kuria linkme turime vystyti tiek teisinę doktriną, tiek demokratijos, teisinės valstybės pamatus, tai iš tikrųjų ši byla yra simbolinė ir svarbi kaip galimybė plėtoti tokią diskusiją“, – pridūrė jis.
 
ELTA primena, kad po šio Lietuvos vyriausiojo teismo sprendimo žurnalistų ir žiniasklaidos priemonių atstovai penktadienį viešu laišku solidarizavosi su „Atviros Klaipėdos“ redakcija.
 
Gailė Jaruševičiūtė-Mockuvienė (ELTA)
 
2021.10.10; 05:00
Aktualijos

Kultūros ministerija. Kultūros ministerijos nuotr.

Kultūros ministras Simonas Kairys laikosi pozicijos, kad identifikuoti Lietuvai priešiškoms valstybėms parankų naratyvą skleidžiančius atlikėjus ir nustatyti, ar tam tikri asmenys gali koncertuoti Lietuvoje, turėtų gebėti pačios renginius organizuojančios įstaigos. Tai, ministro nuomone, neturėtų būti sprendžiama tiesiog politikams sudarant nepageidaujamų šalyje atlikėjų sąrašus.
 
„Principinė nuostata ir principinis sutarimas, kad turime judėti ne cenzūros keliu, ne formuoti didžiulį įvairiausių atlikėjų ar kitų menininkų sąrašą, kurie negalėtų pas mus atvykti. Tai aš vertinu kaip numestą „banano žievę“, kur visi tik ir laukia, kad mes ant jos paslystume. Visgi tą cenzūros kelią turi keisti nacionalinių ir valstybės įstaigų įgalinimas“, – antradienį po susitikimo su dalies kultūros įstaigų vadovais kalbėjo S. Kairys.
 
Ministras pabrėžė, kad koncertinėms įstaigoms derėtų sudaryti bendradarbiavimo su atitinkamomis institucijomis galimybes, siekiant nustatyti tam tikrų atlikėjų biografijos aplinkybes ir kitus duomenis.
 
„Turi būti mechanizmas, kad įstaiga bet kada galėtų kreiptis, aiškintis, bet mes privalome elgtis kaip civilizuota valstybė ir negali tokia žinia sklisti, kad Lietuvoje norėdamas užlipti ant scenos, turi praeiti spec. tarnybų filtrą“, –  tvirtino S. Kairys.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.10.05; 15:51
Trumposios naujienos

Cenzūra. Visko pasakyti negalima

Liubliana, rugsėjo 30 d. (dpa-ELTA). Ketvirtadienį tsistatydino Slovėnijos naujienų agentūros STA generalinis direktorius, neatlaikęs dešiniojo sparno nacionalistų vyriausybės spaudimo, kuri jau kelis mėnesius neskiria STA priklausančių biudžeto lėšų.
 
„Nedalyvausiu trypiant žurnalistų nepriklausomumą“, – atsistatydinimo pareiškime sakė Bojanas Veselinovičius, aiškindamas savo sprendimą.
 
Kiek anksčiau žlugo Slovėnijos valstybinės žiniasklaidos institucijos „Ukom“ vadovo Urošo Urbanijos ir STA derybos dėl mokėjimų blokavimo nutraukimo.
 
Ministras pirmininkas Janezas Janša, kurį kritikai dažnai kaltina autoritarinio vadovavimo tendencijomis, daugiau ar mažiau atvirai siekia daryti įtaką agentūros, kuriai pagal įstatymą garantuojamas dalinis valstybės finansavimas, pranešimams.
 
Kartu redakcijos vadovybė ir darbuotojai išlaiko žurnalistinį savarankiškumą.
 
Panašiai kaip jo kolega iš Vengrijos Viktoras Orbanas, J. Janša bando kontroliuoti svarbiausias Slovėnijos žiniasklaidos priemones. Neseniai jam pavyko į visuomeninio transliuotojo RTVS direktoriaus pareigas paskirti jį remiantį asmenį.
 
Živilė Aleškaitienė (DPA)
 
2021.10.01; 00:05
Gordijo mazgas

Spynų ryšulys. Slaptai.lt nuotr.

Ukraina pirmadienį užblokavo kelių stambių Rusijos žiniasklaidos priemonių svetaines, taip įgyvendindama dar vieną sankcijų paketą Rusijai, kurią ji kaltina propagandos skleidimu.
 
Ryšiai tarp buvusių sovietinių respublikų smarkiai pablogėjo 2014 metais, kai Rusija aneksavo Krymo pusiasalį ir ėmė remti ginkluotus separatistus Rytų Ukrainoje.
 
Sekmadienį paskelbtas prezidento Volodymyro Zelenskio dekretas, kuriuo nurodoma Ukrainoje užblokuoti 12 Rusijos žiniasklaidos organizacijų svetaines.
 
Tarp jų – verslo dienraštis „Vedomosti“, kurį neseniai perėmė Kremliui palankūs redaktoriai, ir, be kita ko, laikraštis „Moskovskij Komsomolec“.
 
Dekretu taip pat nurodoma įšaldyti tų organizacijų vietines banko sąskaitas.
 
Kremlius kritikavo šį žingsnį, apibūdindamas Ukrainą kaip žengiančią „žodžio laisvės užsmaugimo“ kryptimi ir ribojančią „nepageidaujamą ir nepatogią“ informaciją.
 
Rusijos žurnalistų sąjungos vadovas Vladimiras Solovjovas šį žingsnį apibūdino kaip „galutinį Rusijos žiniasklaidos išvalymą“ iš Ukrainos.
Tačiau „Moskovskij Komsomolec“ vyriausiasis redaktorius Pavelas Gusevas sakė, kad sprendimas „jokiu būdu“ neturės įtakos jų Ukrainos biuro darbui.
 
„Yra modernių būdų, kaip, esant reikalui, apeiti šiuos apribojimus“, – sakė jis Rusijos naujienų agentūrai „Interfax“.
 
Šios priemonės yra tik naujausia Ukrainos sankcijų banga Rusijos įmonėms ir verslininkams.
 
Birželį Kijevas įvedė sankcijas dešimtims asmenų ir įmonių, susijusių su Rusijos gynybos sektoriumi.
 
Vasarį Ukraina užblokavo tris prorusiškus televizijos kanalus. Pasak prezidentūros, taip buvo siekiama kovoti su Kremliaus propaganda.
 
Maždaug 40 mln. Ukrainos gyventojų daugiausia yra dvikalbiai, o daugumos žmonių, gyvenančių šalies rytuose, kur vyksta pagrindinės kovos, pirmoji kalba yra rusų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.08.24; 08:00
Trumposios naujienos

Donald Trump. EPA – ELTA nuotr.

Buvęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas trečiadienį paskelbė teikiąs kolektyvinį ieškinį prieš „Facebook“, „Twitter“ ir „Google“, taip eskaluodamas savo ilgą laiką vykstančią kovą dėl žodžio laisvės su technologijų milžinėmis, kurios, pasak jo, neteisėtai jį cenzūravo.
 
„Šiandien aš, kaip pagrindinis atstovas, kartu su „America First Policy Institute“ teikiu kolektyvinį ieškinį prieš didžiąsias technologijų milžines, įskaitant „Facebook“, „Twitter“ ir „Google“ bei jų generalinius direktorius Marką Zuckerbergą, Sundarą Pichai ir Jacką Dorsey’į – tris puikius vyrukus“, – D. Trumpas sakė reporteriams savo golfo klube Naujajame Džersyje.
 
Vienos pagrindinių šalies technologijų bendrovių tapo „neteisėtos, konstitucijai prieštaraujančios cenzūros vykdytojomis“, pridūrė 75-erių respublikonas, kuriam buvo uždrausta kelti įrašus į „Facebook“ ir „Twitter“ po sausio 6-osios JAV Kapitolijaus šturmo, kurį įvykdė jo rėmėjai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.07.08; 03:00
Aktualijos

LRT vadovė Monika Garbačiauskaitė – Budrienė. Slaptai.lt nuotr.

Septyniolika trijų Seimo opozicinių frakcijų – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos, Lietuvos regionų ir Darbo partijos frakcijų – atstovai, atsižvelgiant į LRT vykdomus „nuolatinius ir esmingus įstatymų pažeidimus”, siūlo kreiptis į LRT Tarybą ir ją paraginti „nedelsiant inicijuoti nepasitikėjimą LRT generaline direktore Monika Garbačiauskaite-Budriene ir atleisti ją iš pareigų nepasibaigus jos įgaliojimų laikui”.
 
Tai sakoma parlamentarų grupės antradienį įregistruotame Seimo rezoliucijos projekte „Dėl LRT vykdomų įstatymo pažeidimų ir LRT generalinės direktorės atstatydinimo”.
 
„Būdami išrinktais Tautos atstovais, gerbdami ir vykdydami LR Konstituciją, reaguodami į „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ pateiktus reikalavimus, priimdami šią rezoliuciją konstatuojame, kad LRT programose įsivyravo vienašališkos politinės pažiūros – nuolat pataikaujama Tėvynės sąjungos ir liberalų politikams. Jiems suteikiama daugiausiai eterio, jų iniciatyvos ir pozicijos giriamos ir palaikomos, jų klaidos ar visuomenėje neigiamai sutinkamos jų iniciatyvos nutylimos, o su jais nesutinkančių žmonių pažiūros yra niekinamos, iš jų tyčiojamasi, apie juos skleidžiama dezinformacija, kitaip, nei valdantieji mąstantiems nesuteikiamas žodis”, – sakoma rezoliucijos projekte.
 
Jame teigiama, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija ( LRT) nuolat neužtikrina specialiu įstatymu jam deleguotų pareigų „tinkamo vykdymo, pastoviai ir esmingai” pažeidžia LRT veiklą reglamentuojančio Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo nuostatas.
 
„LRT informuodama Lietuvos visuomenę apie svarbiausius įvykius ir aktualijas sistemingai pažeidžia nešališkumo principus, nes LRT laidose nėra atspindimos įvairios pažiūros ir įsitikinimai, laidose nėra kviečiami dalyvauti ir pasisakyti įvairių įsitikinimų žmonės.
 
Itin didelio visuomenės pasipiktinimo sulaukė LRT naujienų ir aktualijų laidų subjektyvus, negatyvus ir tendencingas informacijos pateikimas ir žeminantys komentarai nušviečiant „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ protesto mitingą”, – sakoma  rezoliucijos projekte.
 
Anot projekto, LRT veiklą reglamentuojantis įstatymas nustato, kad už LRT veiklą, LRT parengtas ir transliuojamas programas atsako generalinis direktorius. „Todėl kreipiamės į LRT Tarybą ir raginame atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus LRT vykdomus nuolatinius ir esmingus įstatymų pažeidimus, nedelsiant inicijuoti nepasitikėjimą LRT generaline direktore Monika Garbačiauskaite-Budriene ir atleisti ją iš pareigų nepasibaigus jos įgaliojimų laikui”, – sakoma Seimo rezoliucijos projekte.
LRT.lt – naujienų portalas
 
Jame taip pat raginama imtis LRT Tarybos kompetencijoje ir galioje esančių priemonių, kad būtų užtikrinamas tinkamas visų LRT veiklą reglamentuojančių įstatymų laikymasis.
 
Rezoliucijos projektą teikia Seimo nariai:  Petras Gražulis, Dainius Kepenis, Česlavas Olševskis, Valdemaras Valkiūnas, Eugenijus Jovaiša, Arvydas Nekrošius, Beata Petkevič, Aidas Gedvilas, Ligita Girskienė, Juozas Varžgalys, Dainius Gaižauskas, Mindaugas Puidokas, Zenonas Streikus, Kęstutis Mažeika, Asta Kubilienė, Valius Ąžuolas, Vigilijus Jukna.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.06.16; 00:30
Atsargiai

„Facebook“ nepriklausoma priežiūros taryba trečiadienį nusprendė ir toliau blokuoti buvusio JAV prezidento Donaldo Trumpo paskyrą, tačiau paragino peržiūrėti šį sprendimą po šešių mėnesių.
 
Taryba, į kurios priimamus sprendimus pirmaujantis socialinis tinklas privalo atsižvelgti, nurodė, kad D. Trumpas „sukūrė aplinką, kurioje vyravo rimta smurto rizika“ po to, kai jis pateikė savo komentarus prieš sausio 6 d. riaušes JAV Kapitolijuje.
 
„Atsižvelgiant į padarytų pažeidimų rimtumą ir tebesitęsiančią smurto riziką, „Facebook“ pagrįstai priėmė sprendimą sausio 6 d. užblokuoti pono Trumpo paskyras ir pratęsti jų blokavimą sausio 7 d.“, – po posėdžio teigė taryba.
 
Tačiau taryba pridūrė, kad „Facebook“ nedera taikyti neterminuotą ir nestandartinį (paskyros) blokavimą“ ir paragino socialinių tinklų platformą po šešių mėnesių „iš naujo įvertinti šį klausimą, kad būtų galima nustatyti ir pagrįsti proporcingą atsaką.“
 
„Facebook“ negali neterminuotą laikotarpį blokuoti konkretaus vartotojo paskyros ir nepateikti kriterijų, kuomet ir ar apskritai bus leista atkurti jo paskyrą“, – teigė nepriklausoma taryba.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.05.06; 05:55
Politinės intrigosSkaitomiausios

matulevicius____
Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

Kai LR Prezidentas Gitanas Nausėda kalbėjo apie naujai skiriamus šios vyriausybės ministrus, šalia kitų apibūdinimų vieną chrekterizavo kaip jauną „degančiomis akimis“ pilną noro nuveikti daug gero savo valstybei.

Bent nemažai mano kalbintų pašnekovų šį apibūdinimą priskyrė teisingumo ministrei Evelinai Dobrovolskai, ir šių eilučių autorius taip suprato. Net pagalvojau: gal pagaliau atėjo jauni žmonės, kurie padarys realius darbus daugumai skaudžiausiose gyvenimo srityse. O svarbiausia – suvienys mūsų gan susiskaldžiusią visuomenę savo geroniriškumu ir sugebėjimu naujai pažvelgti į kai kurias įsisenėjusias problemas.

Tikrai šios vyriausybės veiklos pradžia, kaip ir buvusios pabaiga pažymėta nekasdieniška, niekada neišbandyta veikla. Tai – pasaulinės koronaviruso pandemijos suvaldymo iššūkis. Ji, beje, neleido atsiplaiduoti ir per tas tradicines valdžios medaus laikotarpiu vadinamas 100 darbo dienų.

Neturiu tikslo nagrinėti visos Vyriausybės veiklos, nes tai jau daro politologai ir šiaip  infliuenceriai. Mane, kaip buvusį atkuriamos Nepriklausomybės ištakų aktyvų tų įvykių dalyvį, suneramino tam tikros keistos iniciatyvos. Jau nekalbant apie keistus siūlymus sugriežtinti bausmes už tam tikrus pasisakymus. Praktiškai įvedant cenzūrą. Tuo pat metu nuo bausmių atleidžiant, arba jas paliekant simbolinias, visų rūšių narkotikų ne tik vartotojams, bet ir platintojams. Gal aš jau atsilikau ir dabar ateina toks gyvenimo būdas, kad svaigintis yra ne tik madinga, bet ir sveika? O gal kai kas taip supranta Laisvę? Nors mano patirtis man kužda, kad tokie visuomenei gan skaudūs dalykai bent neturėtų būti daromi paskubomis jų nuodugniai neapsvarsčius ir neišdiskutavus.

Evelina Dobrovolska. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Tačiau labiausiai apstulbau, kai viešoje erdvėje prasidėjo kalbos apie dvikalbystę. Ir tai ne šiaip sau pamąstymai, o konkreti teisingumo ministrės bei Seimo narės pozicija. Po lyg tai nekaltu Tautinių mažumų įstatymu, kuris jau viešai aptariamas, matosi siekis po 31 atkurtos Nepriklausomybės metų sugrąžinti į Lietuvą autonomizacijos idėją. Tiesiogiai tai neįvardijama, bet per antros ne valstybinės kalbos įvedimą regionuose, linko to realiame gyvenime vedama. Jau nekalbu, kad šiame sumanyme ryškėja ir  diskriminacijos elementai lietuvių tautos atžvilgiu. Kalbama ne vien apie antrą regioninę kalbą. Teigiama, kad jei to regiono gyventojas nori kalbėti arba pateikti prašymą ta antra kalba, valstybės ar savivaldybių įstaigų darbuotojai privalo su juo ir bendrauti ta kalba. O išvada akyvaizdi, tuose regionuose šių įstaigų darbuotojai privalės mokėti ta kalba ne tik kalbėti, bet ir rašyti.

Kas apgins lietuvių kalbą nuo polonizacijos? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Priėmus tokį įstatymą, su viešai sklandančiomis nuostatomis, kurias ponia ministrė E.Dobravolska laiko normaliomis ir būtinomis, neišvengiamai Lietuva bus suskaldyta į atskirus regionus, kur, pavyzdžiui, Vilniaus krašte galios lietuvių, lenkų ir baltarusių kalbos, Klaipėdoje, Visagine – rusų. Šie regionai ne tik kad nesistengtų giliau ir visapusiškai integruotis į bendrą valstybę Lietuvą, bet taptų atskiromis gan uždaromis teritorijomis, vis labaiu skaldančiomis mūsų valstybės vientisumą.

Šiame kontekste neramina viešai portale Delfi išspausdinti oficialūs ministrės E.Dobrovolskos žodžiai: „(…) Sieksime, kad šį įstatymą palaikytų Seimo nariai nepaisant priklausymo politinei partijai“. O tai išvertus į žmonių kalbą, reiškia jis bus bandomas „prastumti“ bet kokia kaina.

Būtent tokia pozicija ir neramina. Vietoj to, kad šiuo sunkiu dėl pandemijos ir geopolitiškai sudėtingu pasaulyje kyla įtampa tarp didžiųjų valstybių, kurių viena yra mūsų pašonėje, laikotarpiu. Stiprinti ir vienyti valstybę Lietuvą, kuriai būti ištikimas kiekvienas Seimo narys, o ministrė net du kartus prisiekė. Deja, veiksmai krypsta priešinga kryptimi. Galima suprasti jauną ministrę, kad ji dėl jaunystės neprisimena nelengvo valstybės atkūrimo laikotarpio, kai buvo bandoma sužaisti būtent tautinės nesantaikos korta – suskaldant mūsų vienybę. Tačiau neatleistina neįsklausyti į rimtus argumentus, kad dvikalbystės įvedimas ne tik pažeistų lietuvių kalbos įstatymą, bet ir prieštarauja Konstitucijai.

Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė
Neleiskime skriausti lietuvių kalbos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O svarbiausia, kad tai reali grėsmė šalies nacionaliniam saugumui. Kas nesupranta – paaiškinsiu. Maskva jau ne kartą yra garsiai pareiškusi, kad Lietuvai nepriklauso nei Vilniaus kraštas (pagal ją – tai Baltarusijos teritorija), nei Klaipėda. Mes – tie, kurie ne vien žodžiais, bet ir darbais buvome ir darėme ką galėjome, kad būtų atkurta Lietuvos nepriklausoma valstybė. Gerai pamename tokį poną Brodavskį ir jam prijaučiančius, kurie lakstė į Maskvą ir siūlė palaikyti Vilniaus krašto autonomiją. Ir tai buvo ne šiaip sau žodžiai, o net paruošti dokumentų projektai. Mes pamename, kaip Jedinstvo (organizacija, kovojusi prieš mūsų Nepriklausomybę) organizavo mitingus prieš lietuvių kalbos atkūrimą, kaip vienintelės oficialios kalbos visoje Lietuvos teritorijoje. Ir prėjus 31 metams po kovo 11 bandyti taip laisvai elgtis su šiomis sąvokomis reiškia nesuprasti, kokioje valstybėje gyveni. Tai atleistina svetimšaliui, bet Lietuvos Respublikos ministrai, manau, turėtų būt šios valstybės interesų gynėjais ir jos stiprinimo, o ne silpninimo iniciatoriais.

Rusijos konsulatas uostamiestyje. Slaptai.lt nuotr.
Išmok lietuviškai kalbėti. O kas išmokys lietuviškai mąstyti? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ir labai norisi iš Tautos atstovų, tai yra – parlamento, kad jie suprastų jog laisvas Seimo nario mandatas jiems suteiktas tam, kad jie, vykdydami priesaiką, dirbs visos valstybės naudai ir visų jos žmonių gerovei. Ir būdami solidūs politikai jie duos tinkamą atkirtį bet kokioms prielaidoms, gimdančiomis separatizmą.

Mes ne prieš kitų tautų atstovus, gyvenčius čia ir esančius lojaliais Lietuvos valstybei. Bet mes niekada neleisime iš Lietuvos daryti kitų valstybių regioninius filialus.

Nes mes, lietuviai, turime tik vieną Tėvynę šioje Žemėje. Ją saugosime, kaip tai daro ir kitos tautinės valstybės tame tarpe ir mūsų kaimynai.

Daktaras Algimantas Matulevičius, buvęs LR Vyriausybės ministras ir Seimo narys, LSDDP Prezidiumo narys, LPK Garbės Prezidentas, politikos ir verslo ekspertas

2021.03.23; 06:30