
Mianmaro miesteliuose ir miestuose antradienį tūkstančiai žmonių išėjo protestuoti į gatves prieš karinį perversmą, praėjus 100 dienų nuo tada, kai generolai nuvertė išrinktą vyriausybę ir įstūmė šalį į didžiausią per kelis dešimtmečius krizę.
Lietuvoje kilo triukšmas dėl vienos Vilniaus rusakalbės mokyklos moksleivių išvykos į chuntos valdomą Rusiją. Rusiją, kurioje šiuo metu vyrauja ksenofobija, artima fašizmui ir net nacizmui, neapykanta daugeliui kitataučių ir socialinių mažumų, ir kuri atvirai grąsina carinės Rusijos valdžioje bet kada buvusioms tautoms vėl būti aneksuotoms. Pasiremiant dar ir tuo, kad jose išliko rusakalbiai. Ukrainai jau negrąsinama, o pereita prie veiksmų.
Lietuva, panašiai kaip ir Ukraina, Konstitucijoje skelbiasi esanti politinės tautos valstybė, kuriai pagrindus padėjo lietuvių tauta (Ukrainos atveju – ukrainiečių).
Jei žiniasklaidoje atskleista vienos Vilniaus mokyklos moksleivių dviprasmiška išvyka į savo protėvynę su pašaudymais sukarintoje stovykloje, dėl kurios kilo politinis skandalas, yra visos rusiškai Lietuvoje tarpusavy bendraujančios bendruomenės pozicija, tai rodytų, kad politinė tauta, paskelbta Konstitucijoje, ir praėjus 24 metams tėra siekinys.
Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Apie politinę tautą”
Padėti vargšams buvo kardinolo Bergoljo gyvenimo tikslas, bet ar jis įstengs reformuoti bažnyčią? „Mums padarė įspūdį žmogaus, kuris gyvena pagal Evangeliją, absoliutus paprastumas ir didis dvasingumas“, – sako konklavos dalyvis. Seksualinės moralės, abortų ir kontracepcijos klausimais didelių permainų iš Pranciškaus nelaukite, sako ekspertas Vatikano klausimais, pažymėdamas, kad Bergoljo požiūris į homoseksualizmą „apskritai siaubingas“.
Chorchės Marijo Bergoljo (Jorge Mario Bergoglio) išrinkimas buvo toks netikėtumas, kad Italijos vyskupai iš pradžių pasiuntė sveikinimą ne tam kardinolui, praneša "The New York Times". Tad kodėl gi laimėjo Bergoljas? „Viena iš priežasčių ta, kad Vatikano kardinolai, saugantys savo biurokratinį aparatą, atmetė numanomą favoritą – kardinolą Andželą Skolą, kuriam teikė pirmenybę reformatai“, – tvirtina laikraštis.
Continue reading „Pasaulis susipažįsta su Popiežiumi Pranciškumi”
Kur eiti: ten, kur “Skamba skamba kankliai” ar į piliečių sueigą? Kankliai skambės dar ir rytoj, reikia eiti su tais, kurie ragina: Nebijok! Chuntai – ne! Policijos smurtui – ne! Mes už Venckienę! Mes nesitrauksim! Mes – ne minia! Socdemus – lauk! Kryževičių – lauk! Korumpuota žiniasklaida – samdoma tiesos žudikė! Grąžinkite tautai pagrobtą teisingumą! Mums reikia tik tiesos! Mes – už Lietuvą!
Nusirašiau tik vieną kitą šūkį, kuriuos Gedimino prospektu nuo Seimo iki prezidentūros nešė teisingumo ištroškę žmonės. Eidami jie ragino nebijoti, netylėti, neleisti trypti piliečių žmogiškojo orumo ir garbės…
Prie Prezidentūros buvo emocingų kalbų. Pasigailėjau, kad neatsinešiau magnetofono. Vien tik Nijolės Oželytės žodis ko vertas! Žinau, kad Nepriklausomybės akto signatarė moka pakalbėti, bet šį kartą, man regis, ji pralenkė pati save. Nenorėčiau pakliūti jai ant liežuvio. Susijaudinęs įtikinamai kalbėjo Algimantas Matulevičius. Išmintingas buvo filosofas Krescencijus Stoškus. Patiko man ir mažiau pažįstami oratoriai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos. Uždegančias kalbas atpasakoti – reikalas beviltiškas. Tikiuosi, kad jos pateks į internetinę žiniasklaidą, todėl čia pateikiu tik Piliečių Sueigos Žodį, kurį parsinešiau iš Daukanto aikštės prieigų (į aikštę nebuvome įleisti).
Mes, pilietės ir piliečiai, susirinkę į Sueigą Vilniuje, pareiškiame:
– norime gyventi laisvoje ir orioje Lietuvos valstybėje,
– neleisime daugiau trypti piliečių žmogiškojo orumo ir garbės,
– neleisime Lietuvos paversti mažąja Rusija,
– ginsime demokratinę savo Respubliką, jos vertybes ir konstitucinę santvarką,
– kovosime už savo vaikų, savo tėvų ir savo pačių teises bei laisves,
– priešinsimės diktatūrai, valdžios smurtui ir valstybės užvaldymui,
– netoleruosime viešo melo ir ginsime laisvą žodį,
– nekolaboruosime su valdžia, kol ji meluoja ir smurtauja,
– sieksime valstybę sugrąžinti piliečiams, Tėvynę – visiems pasaulio lietuviams,
– darysime viską, kad rudenį po Seimo rinkimų Lietuvos tautai atstovautų drąsūs, sąžiningi, Lietuvos Respublikai ištikimi ir piliečius gerbiantys žmonės.
Teigiame: šių metų gegužės 17 dienos rytą valdžia peržengė ribą ir pasikėsino į konstitucinę valstybės santvarką, pamatines demokratines vertybes ir piliečių bendrabūvį. Valdžios smurtą šiandien lydi melas, žmonių bauginimas ir manipuliavimas jais.
Todėl reikalaujame:
– nedelsiant nutraukti viešą melą ir smurtą,
– išviešinti, kas įsakė imtis gegužės 17-osios smurto, ir kas tokiam įsakymui
pritarė: įsakymus davę, smurtavę ir smurtui pritarę pareigūnai privalo būti atstatydinti ir sulaukti teisinės atsakomybės.
To nepadarius, sudarysime nepriklausomą visuomeninę komisiją valdžios nusikaltimams ištirti. Mes rūpinsimės valdžios ir grupuočių smurto aukomis.
Valstybės prezidentė turi pagaliau apsispręsti ir aiškiai atsakyti visuomenei: su kuo ji šiandien yra – su Lietuvos Respublika, jos piliečiais ar su smurtaujančiomis jėgos grupuotėmis. Mes nesitrauksime.
Politologai šiuos žmones kartais vadina minia. Be abejo – minia, nes jų daug. “Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne” parašyta, kad minia – tai didelis būrys žmonių. “Korumpuota žiniasklaida” (taip perskaičiau plakate) tą minią vis mažina, menkina.
Jeigu į vieną vietą sueitų visi, kurie, švelniai tariant, nepatenkinti teisėsauga, valdžia, kuriems “reikia tik tiesos”, susirinktų įspūdinga minia, kuri jokioje Vilniaus aikštėje netilptų. Todėl jie ir bijo minios, vadina ją neprognozuojama, nekonstruktyvia. Mums – miniai – sakoma: gatvėse neišspręsime susikaupusių problemų. O kur kitur jas galima spręsti?! Kur mes, minia, galime su jais kalbėtis?! Tik gatvėse, tik aikštėse, nes mes – minia, mūsų labai daug, o jie – ištaiginguose kabinetuose, rūmuose.
Jeigu tą minią dar papildytų tie, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių vengia, bijo atsidurti minioje, bet jos reikalavimams pritaria, kitoje barikadų pusėje jų liktų tik saujelė. Saujelė ir 240 iki dantų apsiginklavusių policininkų.
Ponai politologai, mes ne blogiau už jus žinome, ką gali minia. 1988-aisiais – 1990-aisiais sužinojome. Tada imperiją nuvertėme. Gaila, kad po 22-jų metų vėl reikia minios, nes tik minia juos gali atvesti į protą. Mes neturime guminių kulkų, lazdų, bet mes už juos ir stipresni, ir išmintingesni.
Kasdien minias mes matome įvairiausiose pasaulio vietose. Įniršusias minias. Mes dar neįniršę, mes juos dar tik gėdiname. Bet nepersistenkite! Atsikvošėkite! Nes mes nesitrauksime!
Galite mus vadinti ir patvoriniais. Pasak N.Oželytės, taip mus tik išaukštinate, nes patvoriuose buvo suguldomi kūnai didvyrių, kuriais dabar didžiuojamės. Mes didžiuojamės – ne jie. Jie juos išduoda.
Vytauto Visocko nuotr.
2012.05.27
Kai Konstitucinis Teismas paskelbė savo sprendimą dėl Šeimos koncepcijos, kur voliuntaristiškai, neatsižvelgdamas į teisinius argumentus ir Konstitucijos vidinę darną, iškreipė konstitucinę šeimos sampratą, įvesdamas teisinį kentaurą – “kitokios negu santuokos pagrindu sukurtos šeimos” sąvoką – tuomet būtent susirūpinimas Konstitucija, siekis ją apginti, siekis atkreipti visuomenės dėmesį į grėsmes, kurias Konstitucijoje įtvirtintai tautos valiai savo sprendimu iškėlė Konstitucinis teismas, vertė aiškiai įvardyti šių veiksmų tikrąją prigimtį.