Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Po savaitgalį vykusio Lietuvos šeimų sąjūdžio mitingo Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen neabejoja, kad organizacijos idėjos jau išsisėmė. Anot jos, apie tai signalizuoja į mitingą atėjusių žmonių skaičius.
„Viena vertus, tai pilietinės pozicijos išraiška, kita vertus, matant pastaruosius skaičius, aš daryčiau prielaidą, kad šeimų maršo darbotvarkė išsikvėpė“, – trečiadienį „Žinių radijui“ teigė V. Čmilytė-Nielsen.
Anot jos, įtakos tam veikiausiai galėjo turėti Rusijos sukeltas karas Ukrainoje. Politikės manymu, tvyranti grėsmė paskatino visuomenę jungtis ne į skaldančius, tačiau į vienijančius procesus.
„Gal visgi priežastys tos, kad COVID pandemijos metu susierzinimas ir tokia psichologinė įtampa ji buvo tokia ryški, kad emocinių jungiklių buvo daugiau. O dabar visgi kitos yra aktualijos, vėlgi karas Ukrainoje ir grėsmė, kuri tvyro ore, ji kitus procesus visuomenėje jungia, telkiančius, o ne skaldančius“, – pridūrė ji.
ELTA primena, kad šeštadienį sostinės Katedros aikštėje Lietuvos Šeimų sąjūdžio aktyvistai rinkosi į mitingą „Apginkime Lietuvos Respublikos Konstituciją“. Kaip pranešė Vilniaus miesto savivaldybė, organizatoriams išduotas leidimas iki 15 tūkst. dalyvių. Vis tik, oficialiais policijos duomenimis, mitinge dalyvavo iki 1 tūkst. žmonių.
Anot akcijos organizatorių, prasidėjusios ekonominės ir politinės krizės sąlygomis akivaizdžiai išryškėjo „valdžios dangstomos ir skatinamos piliečių apiplėšinėjimo schemos“, politikai kaltinami „faktiškai įvesta ir kasdien stiprinama diktatūra“, „cenzūruojama spauda“, „ribojamomis ir laužomomis piliečių konstitucinėmis teisėmis ir laisvėmis“.
Kontraversiškai vertinamas Šeimų sąjūdis 2021 m. gegužę surengė protestą, į kurį susirinko apie 10 tūkst. žmonių, vėliau didesni protestai vyko tų metų rugpjūtį bei rugsėjį.
Nors organizacijos lyderiai per pastaruosius metus inicijavo naujas protesto akcijas bei viešojoje erdvėje žarstėsi skambiais pranešimais, judėjimas ilgainiui išsikvėpė. Nepaisant keltų ambicijų, gegužės viduryje ši organizacija šeimos dieną paminėjo negausiai susirinkusi privačioje kaimo turizmo sodyboje.
Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen su oficialiu vizitu pirmą kartą lankysis Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV).
„Jungtinės Amerikos Valstijos vienareikšmiškai yra vienos svarbiausių mūsų saugumo partnerių. Saugumo plačiąja prasme – tiek NATO, tiek ekonomikos. Tad esminės susitikimų temos ir tikslai – užsitikrinti dar efektyvesnį ir glaudesnį bendradarbiavimą visose srityse. Nuolat matome naujus autoritarinių režimų bandymus vienytis, akivaizdu, kad demokratinės pasaulio šalys turi būti žingsniu priekyje“, – apie vizitą sakė V. Čmilytė-Nielsen.
Parlamento vadovės vizito darbotvarkėje – istorinis susitikimas su Jungtinių Amerikos Valstijų Atstovų Rūmų Pirmininke Nensi Pelosi (Nancy Pelosi).
Be to, Seimo Pirmininkė susitiks su Diku Durbinu (Dick Durbin) ir kitais Juntinių Amerikos Valstijų senatoriais, Jungtinių Tautų Generalinio Sekretoriaus pavaduotoja politiniams klausimams Rozmari A. Dikarlo (Rosemary A. Dicarlo), Jungtinių Tautų žmogaus teisių biuro Niujorke vadove Ilze Brands Keris (Ilze Brands Kehris), Kongreso Atstovų rūmų Baltijos draugystės grupės pirmininku D. Beikonu (D. Bacon), UNICEF Vykdančiosios direktorės pavaduotoja partnerystėms Karin Hulshof (Karin Hulshof) ir kt.
V. Čmilytė-Nielsen dalyvaus Jungtinių Tautų simpoziume „Moterys, taika ir lyderystė“, apskritojo stalo diskusijoje „Seksizmas ir agresija lyties pagrindu“, Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos renginyje „Moterų politinės teisės ir lyderystė – kelias į šiandieninių globalių iššūkių sprendimą“.
Numatytas susitikimas su Vašingtono, Baltimorės ir Niujorko lietuvių bendruomenėmis.
Seimo valdyba Seimo Pirmininkę V. Čmilytę-Nielsen į JAV komandiravo rugsėjo 17–24 dienomis.
Draudžiama. Stop. Pravažiavimo nėra. Slaptai.lt foto
Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen teigimu, praktiškai visuose Europos Sąjungos (ES) parlamentuose šiuo metu vyksta diskusijos dėl turistinių vizų Rusijos piliečiams išdavimo ribojimo. V. Čmilytė-Nielsen pažymi, kad kitą savaitę šis klausimas turėtų būti svarstomas ir Europos Sąjungos lyderių lygmeniu.
„Šis klausimas praktiškai visuose parlamentuose yra diskutuojamas“, – po susitikimo su Šiaurės ir Baltijos valstybių parlamentų pirmininkais Rukloje kalbėjo V. Čmilytė-Nielsen.
V. Čmilytė-Nielsen kvietimu rugpjūčio 22-24 dienomis vyksta Šiaurės ir Baltijos valstybių parlamentų pirmininkų susitikimas, kurio metu, anot jos, šis klausimas taip pat diskutuojamas.
„Apie turistinių vizų išdavimo ribojimo klausimą diskutavome ir vakar vakare, ir šiandieną. (…) Akivaizdu, kad prioritetinis sprendimas būtų sprendimas Europos Sąjungos lygiu, kuomet visos valstybės sutartų dėl bendros politikos. Ir šioje vietoje aš tikrai matyčiau prasmę Europos Sąjungai nebeišduoti turistinių vizų Rusijos piliečiams, kadangi tai yra mūsų principinio požiūrio klausimas“, – kalbėjo Seimo pirmininkė.
„Tačiau artimiausiu laiku neradus tokio bendro sutarimo, reikėtų svarstyti regioninius sprendimus ir individualius šalių sprendimus. Apie tai šiandien kalbėjome ir neabejotinai apie tai bus kalbama kitą savaitę, kai Europos Sąjungos lyderių lygmenyje bus svarstomas šis klausimas“, – teigė ji. Viktorija Čmilytė-Nielsen. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
ELTA primena, kad Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis paragino ES valstybes uždrausti Rusijos piliečiams išduoti vizas. Šiuo metu ES pirmininkaujanti Čekija pareiškė, kad draudimas galėtų papildyti sankcijas Maskvai. Estijos ir Suomijos vyriausybės paragino kitas ES šalis uždrausti turistines vizas rusams.
Visgi Europos Komisijos (EK) atstovė pabrėžė, kad pagal galiojančius įstatymus visiškai uždrausti turistines vizas net neįmanoma. Pasak jos, kiekvienas prašymas turi būti nagrinėjamas atskirai.
Kremliaus pajėgoms įsiveržus į Ukrainą, Lietuva buvo viena pirmųjų ES valstybių apribojusių naujų Šengeno ir nacionalinių vizų išdavimą Rusijos piliečiams. Šiuo metu į Lietuvos teritoriją Rusijos piliečiai gali patekti gavę humanitarinę vizą, iš kitos Šengeno erdvės valstybės arba jei kitokios rūšies vizą gavo prieš vasario 24 d. – pirmąją karo Ukrainoje dieną.
Lietuvos sargyba. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dar šiais metais bus atsisakyta nuolatinės Seimo pirmininkės ir premjerės apsaugos.
Vadovybei priskiriami asmenys (išskyrus Respublikos prezidentą) bus saugomi tik užsienio vizitų, oficialių susitikimų metu ir kai vykdo funkcijas, dėl kurių jiems skirta apsauga. Jeigu kiltų grėsmė šių asmenų saugumui, jie bus saugomi ir kitu laiku. Vadovybės gyvenamoji vieta bus saugoma 24 valandas per parą.
Taip atrodys pirmųjų valstybėje asmenų apsaugos režimas įsigaliojus Seimui antradienį priimtoms Vadovybės apsaugos įstatymo pataisoms, numatančioms lankstesnę Seimo pirmininkės ir premjerės apsaugos tvarką. Už jas antradienį balsavo 81 Seimo narys, 19 buvo prieš, 27 parlamentarai susilaikė.
Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė- Nielsen sako, kad įstatymo pataisos siejamos su tuo, kad Lietuvoje šiuo metu galioja daugiausiai resursų reikalaujanti vadovybės apsaugos sistema, lyginant ypatingai su Šiaurės ir Skandinavijos šalimis.
Parlamento vadovės nuomone, įsigaliojus lankstesnei apsaugos sistemai nedaug kas pasikeistų.
„Iš esmės pasikeistų labai nedaug, kadangi numatoma, kad laisvu nuo darbo laiku žmogus galėtų nebūti nuolat saugomas. Bet, jeigu būtų manoma, kad grėsmės yra didelės, tuomet ir režimas būtų atitinkamas. Manau, kad kažkokių esminių pasikeitimų nebūtų, bet manau, kad nueiti su vaiku į polikliniką, pieno nusipirkti į parduotuvę būtų galima ir vienam“, – sakė ji žurnalistams.
Seimo pirmininko pirmasis pavaduotojas Jurgis Razma mano, kad įstatyme viskas racionaliai surašyta. Jo nuomone, jeigu nekyla grėsmė, gyvenant privatų gyvenimą, ta nuolatinė apsauga premjerei ir Seimo pirmininkei nėra reikalinga ir jos lygį galima sumažinti.
Politikas pastebi, kad didelė apsaugos palyda labai stebina periferijoje gyvenančius žmones.
Tuo tarpu parlamentaras Remigijus Žemaitaitis piktinosi, kad buldozeriu sprendžiamas vadovybės apsaugos klausimas. Politikas bandė tai sieti su rinkimais, su siekiu gauti didesnį pliusą kandidatuojant.
„Ar galvojate, kad viešųjų ryšių akcija čia padės?“, – svarstė politikas. Jis bandė modeliuoti situaciją, ką darys apsauga, jei, pvz., premjerė ir Seimo pirmininkė nutartų pasideginti moterų pliaže.
Tokie jo pasvarstymai išsirutuliojo į karštą diskusiją apie pliažą ir politikus, kurioje netrūko įžeidžiančių pasisakymų.
Seimo pirmininkei V. Čmilytei- Nielsen teko prašyti opozicijos atstovus neužsipulti kolegų ir nenaudoti su sveiku protu prasilenkiančių pasisakymų. Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen ir premjerė Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Taip parlamento vadovė reagavo į Seimo nario Artūro Skardžiaus pamąstymus apie Seimo narį Andrių Navicką, kuris, anot jo, gali vaikščioti „į moterų ir vyrų pliažą ir niekas skirtumo nepastebės“.
Seimo vicepirmininkui Vytautui Mitalui pasidarė baisu, kad Seimas gali priprasti „prie durnų seksistinių komentarų“. „Nėra nei juokinga, nei pridera parlamentui“, – mano Laisvės frakcijos atstovas.
Seimo narei Ievai Pakarklytei yra gėda girdėti tokias seksistines replikas. Ji prašė kolegų nesakyti tokių nepagarbių neadekvačių pasisakymų. „Nepagarbu, nemandagu ir baikime šitą seksizmą“, – kvietė ji kolegas.
Tuo tarpu Seimo narė „valstietė“ Asta Kubilienė norėtų, kad valdančiųjų pastabos etikos klausimais nebūtų selektyvios, nebūtų skirtos tik opozicijai, o būtų skirtos visiems.
Šiuo metu įstatyme nustatyta, kad Vadovybės apsaugos tarnyba šalies vadovybę saugo 24 valandas per parą. Seimui priėmus teikiamus pakeitimus, nuolatinė apsauga būtų taikoma tik šalies prezidentui.
Vadovybės apsaugos įstatymo pataisos įsigalios šių metų rugsėjo 1 d.
Moteriškės kavinėje. Slaptai.lt nuotr.
Seimas svarstys Vadovybės apsaugos įstatymo pakeitimus, kurie užtikrintų lankstesnį Seimo pirmininkės ir premjerės apsaugos režimą ir tam tikrais atvejais leistų joms išvengti nuolatinės pareigūnų apsaugos.
Pateikdama projektą premjerė Ingrida Šimonytė pažymėjo, kad net ir dirbdami 24 valandas, valstybės pareigūnai nenustoja būti žmonėmis ir yra labai konkrečių situacijų, kai dabartinis apsaugos lygis yra perteklinis.
Jos duomenimis, kitose ES šalyse tokių apsaugos reikalavimų nėra.
„Tikrai apsaugos lygis Lietuvoje yra vienas aukščiausių. Reikia konkrečiai vertinti situaciją. Jeigu yra grėsmė, tai, žinoma, į tai turi būti atsižvelgiama“,– mano premjerė.
Jis akcentavo, kad projektas nėra susijęs su asmeniniu patogumu, o jame siūloma įteisinti lankstesnę vadovų apsaugos tvarką.
„Kokia galiausiai formuluotė galėtų atsirasti įstatyme, kad apsaugos protokoluose atsirastų lankstumo, matyt, tai yra diskusijų komitetuose klausimas. Nėra čia bravūros ar kažkokio populizmo. Yra tiesiog praktiniai dalykai, kada, mano nuomone, yra ir nepagarba patiems tarnybos darbuotojams. Aš ne viską galiu gyvenime suplanuoti. Oficialią darbotvarkę aš galiu suplanuoti, o tai, kad galbūt norėčiau vakare nuvažiuoti nusipirkti burgerį, tai to suplanuoti negaliu. Tai sukelia tam tikrų nepatogumų ir kitiems žmonėms“,– sakė ji.
Premjerė I. Šimonytė pridūrė, kad apsaugos tarnybos pareigūnų patogumo vardan ji išsikėlė iš savo asmeninės gyvenamosios vietos, ko nedarė kai kurie anksčiau tokias pareigas ėję pareigūnai.
Jos nuomone, dabar taikomas apsaugos režimas yra stipriai perteklinis ir turėtų orientuotis į didesnį lankstumą.
Opozicija: apsauga saugo ir nuo noro pasukti į kairę, dovanėlių ir žolės rūkymo
Seimo opozicija kritikavo įstatymo pataisas, teigdama, kad apsauga gali padėti užkardyti ir galimas neteisėtas vadovų veikas, pavyzdžiui, priimti dovanėles. Moteriškos figūros. Slaptai.lt foto
„Žmogiškai jus suprantu, nes Seimo pirmininkė ir jūs, ministre pirmininke, irgi žmonės ir kartais kyla noras pasukti į kairę. Tai nevalia, kad maklinėtų iš paskos kažkokie apsauginiai“,– svarstė Seimo narys Artūras Skardžius.
Jis taip pat klausė, ar ir kiti valstybės pareigūnai, premjerės nuomone, turėtų atsisakyti apsaugos, ypač buvę prezidentai, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas. „Jiems tikrai grėsmė juk negresia“,– mano politikas.
I. Šimonytė į tai atsakė, kad dėl valstybės vadovo ir buvusių valstybės vadovų jokių pakeitimų nėra siūloma.
Seimo narys Dainius Gaižauskas irgi mano, kad apsauga ne tik dėl saugumo skiriama. „Apsauga skiriama tam, kad mus visus, tai yra valstybę, piliečius taip pat apsaugotų nuo galimai jūsų neteisėtų veiksmų, pavyzdžiui, kad prieitų prie jūsų su dežute, kad nesugalvotume žolės parūkyti“,– svarstė politikas.
Dainius Gaižauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Kad vadovybes apsauga man yra skirta tam, kad mane sektų, tai tikrai man labai labai didelė naujiena, nes aš niekada taip negalvojau“,– atsakė premjerė.
Seimo narė Rita Tamašunienė svarstė, gal reikėtų peržiūrėti pačios apsaugos režimą, kad „paskui jus nesekiotų papildomi automobiliai“. Ji taip pat pastebėjo, kad Vadovybės apsaugos tarnyboje yra puikių moterų pareigūnių, kurios galėtų saugoti valstybės vadoves, kad tai nesukeltų nepatogių situacijų.
Seimo narei Astai Kubilienei susidarė įspūdis, kad premjerės ir Seimo pirmininkės privatumas yra svarbesnis už atsakomybę valstybės piliečiams.
Ji svarstė, kad galbūt ieškoma galimybių „su kažkuo slapčiomis susitikti, o gal ir priimti dovanų kokią nors dėžutę“.
„Jūs puikai žinote, kad žmonės, kurie nori daryti tam tikrą nedorą, tą nedorą darbą sugeba padaryti labai labai įvairiomis aplinkybėmis“,– atsakė I. Šimonytė.
D. Gaižausko pastebėjimai apie mergaites gali atsidurti etikos sargų akiratyje
Seime vykusioje diskusijoje daugiausia aistrų sukėlė Seimo nario Dainiaus Gaižausko pastebėjimai apie „mergaitiškus moterų pokalbius“.
„Kalbame apie rimtą įstatymo projektą, bet turinys gavosi nerimtas. Gerbiamos moterys, kreipiuosi į jūs Seimo pirmininke ir premjere. Gal jums ir atrodo moteriškai, kad jums nereikia tos apsaugos, gal jums norisi moteriškai pakalbėti, kaip ten sako, tarp mūsų mergaičių.
Neįsižeiskite, apsauga reikalinga tam, kad jus apsaugotų nuo kažkokių grėsmių, išties reikalinga dėl skaidrumo tam, kad negalėtų jūsų kažkokie nedori draugai ar kolegos, lobistai paslapčia prieiti ir kažką pasiūlyti. Tai veikia ir prevenciškai. Nereikia rimtų dalykų sumenkinti, apsauga turi būti. Jeigu jums netinka tos pareigos, jūs galite jų atsisakyti vardan laisvės“,– pasiūlė D. Gaižauskas.
Dėl tokio kolegos pasisakymo apgailestavo Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen.
„Labai apmaudu, kad jūs sugebate suvokti šį įstatymo projektą tik per savo vyriškumo prizmę, ir tai visiškai su tuo nesusiję. Keista girdėti XXI amžiaus ES valstybės parlamente tokius pasisakymus apie moteriškumą, apie mergaitiškus pasikalbėjimus“,– sakė parlamento vadovė.
Seimo narės MonikOS Navickienės nuomone, tokia kalba yra žeminamos moterys, ir tai yra gėdinga šitame parlamente.
Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen ir premjerė Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Tuo tarpu Seimo pirmininko pavaduotojas Jurgis Razma mano, kad tokios kalbos nusipelno etikos sargų dėmesio.
„Manau, kad jos nusipelno kreipimosi į Etikos ir procedūrų komisiją. Taip pat tikiuosi, kad sureaguos Valstybes apsaugos tarnyba, nes ponas D. Gaižauskas priskyrė jai labai keistą funkciją – saugomų valstybės vadovų šnipinėjimą. Nemanau, kad ta tarnyba turi tokią funkciją“,– teigė J. Razma.
Rasti balansą tarp asmeninio patogumo ir apsaugos lygio, tinkamai sudėliojant režimus ragino Seimo narys Audrius Petrošius.
„Keistinų dalykų apsaugos protokoluose ir režimuose išties yra. Tai yra puiki proga pradėti diskusiją, nes problemų, akivaizdu, yra“,– įsitikinęs politikas.
Už įstatymo pataisas po pateikimo balsavo 73 Seimo nariai, prieš buvo 13, susilaikė 37 parlamentarai. Po svarstymo Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete į Seimo salę jos sugrįš birželio 14 d.
Vadovybės apsaugos įstatymo pataisos numato, kad Respublikos prezidentas (kaip ir iki šiol) būtų saugomas 24 valandas per parą. Tačiau kiti vadovybei priskirtini asmenys (Seimo pirmininkas, ministras pirmininkas, asmenys, laikinai einantys Seimo pirmininko pareigas, pavaduojantys ministrą pirmininką) būtų saugomi užsienio vizitų ir oficialių susitikimų metu bei kitais atvejais, kai vadovybei priskirtas asmuo tiesiogiai įgyvendina funkcijas, dėl kurių jam skirta apsauga. VAD. Facebook foto
Šiems asmenims apsauga galės būti skirta ir kitu laiku, jeigu kiltų grėsmė jų saugumui (jų arba atitinkamų tarnybų motyvuotu prašymu ar teikimu). Tokios apsaugos skyrimo tvarką ir pagrindus nustatytų Vyriausybė.
Taip pat siekiant užkardyti visas galimas grėsmes ir pavojus vadovybės saugumui, siūloma Vadovybės apsaugos įstatyme aiškiai reglamentuoti, jog saugomo asmens gyvenamoji vieta saugoma 24 valandas per parą (t.y. net ir tais atvejais, kai pats saugomas asmuo gali būti nesaugomas).
Prezidento Gitano Nausėdos ir premjerės Ingridos Šimonytės darbo susitikimas. Prezidento kancerliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Besibaigiantys 2021-ieji Lietuvos politikoje nebuvo ramūs. Ir ne tik dėl šalį toliau slėgusios pandemijos ar vasarą Baltarusijos režimo sukeltos migrantų krizės. Sprendimų priėmimą apsunkinusi įtampa bei emocijų protrūkiai kone visus metus lydėjo Prezidentūros ir dešiniųjų santykius. Ir, kaip galima spręsti iš šių metų pabaigos, nereikėtų turėti vilčių, kad 2022-aisiais situacija reikšmingai pasikeistų.
Nors premjerė Ingrida Šimonytė džiaugėsi, kad jos vadovaujamas Ministrų Kabinetas išvengė „kotletų ir keliukų istorijų“, šešėlis ant kai kurių ministrų krito. Per pastaruosius metus kelis kartus keltas ir klausimas dėl valdančiosios daugumos bei 2020-ųjų pabaigoje suformuotos Vyriausybės ateities. Tuo tarpu opozicijos stovykloje ryžtingi apsisprendimai įvyko – ekspremjerui Sauliui Skverneliui nusprendus kurti atskirą politinę jėgą, nuo „valstiečių“ nusigręžė dalis politikų. Šiuos ir kitus politinę atmosferą šalyje kaitinusius įvykius besibaigiant metams primena ELTA.
Pandemija nesutelkė, o įkaitino Prezidentūros ir valdančiosios daugumos santykius
Prezidentūros ir valdančiosios daugumos santykiai buvo viena iš tų temų, kuri 2021 metais sulaukė nemažai žiniasklaidos dėmesio. Bene daugiausiai kabėta apie trintis, kurios kilo institucijoms stojus į skirtingas politines stovyklas. Tai, kad santykiai nebus paprasti, prognozavo dar 2020-ųjų pabaigoje vykę prezidento susitikimai su dar tik į ministrus siūlomais dabartinės Vyriausybės nariais. Būtent ministrų tvirtinimas ir buvo pirmoji prezidento Gitano Nausėdos ir premjerės I. Šimonytės kaktomuša.
Gabrielius Landsbergis ir Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Tačiau įsibėgėjant 2021 metams, kibirkštys Prezidentūros ir valdančiosios daugumos santykiuose jau lėkė ir dėl kitų klausimų. Netruko paaiškėti, kad COVID-19 sukeltos krizės problemos nebuvo priskirtos „neutraliai teritorijai“, kurioje politinė valdančiosios daugumos ir prezidento konkurencija nevyks.
Pavyzdžiui, viešojoje erdvėje ne kartą kelti klausimai, ar tikrai reikalingos dvi ekspertų tarybos: vieną 2020 metų pabaigoje subūrė prezidentas G. Nausėda, kitą – vos ėmus dirbti naujai Vyriausybei sukvietė premjerė I. Šimonytė. Dalis apžvalgininkų, aiškindami, kodėl prezidentas ir premjerė subūrė atskiras ekspertų tarybas, samprotavo, kad dvi valstybės institucijos ir COVID-19 problemų lauke negali apsieti be konkuravimo.
Ilgainiui tokia ganėtinai „santūri“ konkurencija virto kone atviru stumdymusi – Prezidentūra ir valdantieji susirėmė dėl visuomenės vakcinavimo. Prezidentas dažnai kritikavo dėl nepakankamų skiepijimo apsukų ir net tapo vienu labiausiai girdimu valdančiųjų ir konkrečiai sveikatos apsaugos ministro kritiku.
Tiek viešos, tiek užkulisiuose likusios politikų reakcijos rodo, kad prezidento raginimai aktyviau skiepyti gyventojus ir iki vidurvasario pasiekti 70 proc. vakcinuotų žmonių ribą erzino valdančiuosius. Dar labiau nepatiko prezidento pastabos, kad valdantieji ir sveikatos apsaugos ministras priešakyje yra per pasyvūs ir kad pasyvumas, šalį pasiekiant vis daugiau vakcinų, yra tam tikras pretekstas reikalauti Arūno Dulkio atsakomybės.
Tačiau trintys neapsiribojo natūralia, skirtingoms valstybės valdžios institucijoms įprasta konkurencija. Kaip ir visuomenėje, taip ir valdančiųjų bei Prezidentūros santykiuose pandemija kaitino galvas ir nesuvaldytos emocijos tapo ganėtinai dažnu reiškiniu. Pavyzdžiui, gegužę įtampą sukėlė Gabrieliaus Landsbergio pasvarstymas apie tai, kad prezidento žmona Diana Nausėdienė vis dar nebuvo pasiskiepijusi ir kad dėl to gali kilti dvejonių visuomenėje. G. Nausėda tokius viešus ministro pasakymus tąsyk priėmė labai asmeniškai ir pareiškė, kad jaunas politikas nuėjo „žemu, nepadoriu keliu“. Prezidentas Gitanas Nausėda su Seimo pirmininke Viktorija Čmilyte-Nielsen aptars padėtį Lietuvos GGRTC. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Vėliau kritikos iš valdančiosios daugumos sulaukė prezidentas, kai su pirmąja ponia apsilankė Rietavo savivaldybėje įsikūrusiame namų restorane pasisakiusiame prieš galimybių pasą.
Tikrą emocijų pliūpsnį ir daugelio nuostabą sukėlė prezidento viešas pasvarstymas, ar tik Vyriausybė dirbtinai nesulėtino skiepijimo tempų vien tam, kad nebūtų pasiektas jo keltas tikslas iki liepos vidurio paskiepyti 70 proc. gyventojų. Valdantieji žodžių dėl tokių pareiškimų skolingi neliko. Kiek vėliau vėl užvirus aistroms dėl mokamų testų klausimo, progą prezidentui žnybtelėti ir ironiškai bene tuos pačius žodžius priminti rado ir premjerė.
Apskritai įvertinus besibaigiančius metus, galima sakyti, kad COVID-19 pandemija ne tik nesutelkė Prezidentūros ir valdančiosios daugumos bendram darbui, bet tapo net savotišku pleištu. Viešojoje erdvėje iš valdančiųjų politikų tiesiogiai ir netiesiogiai lėkė kritika Prezidentūrai, esą ne vietoje politikuojančiai ar net pataikaujančiai antivakseriams, tuo tarpu iš prezidento ir jo komandos buvo girdėti pastabos apie nekompetentingą, nesubalansuotą ar net cinišką Vyriausybės darbą krizės metu. Naivu būtų tikėti, kad šie nesutarimai neturėjo įtakos prezidento ir valdančiųjų santykiams kitose srityse. Bent jau viešojoje erdvėje vaizdinys, kad Prezidentūra ir valdančioji dauguma „kariauja“ buvo kur kas ryškesnis nei diskursas, kad dvi institucijos „sugeba bendradarbiauti“.
Prezidentūros ir konservatorių santykius temdė atstovavimo EVT klausimas: diskusijos atsinaujins
Į valdžią atėję konservatoriai iškėlė klausimą dėl tolesnio Lietuvos atstovavimo Europos vadovų taryboje (EVT). Pareiškę, kad reikėtų atsisakyti susiklosčiusios praktikos, kai Lietuvai EVT atstovauja tik šalies vadovas, konservatorių frakcijai priklausantys politikai ėmė ieškoti būdų, kaip būtų galima keisti dar Dalios Grybauskaitės prezidentavimo metu nusistovėjusią praktiką.
Vienas pirmųjų žingsnių buvo Seimo Europos reikalų komiteto priimtas sprendimas, kad komitetas imsis ne tik tvirtinti Lietuvos pozicijas prieš kiekvieną vyksiantį EVT posėdį, bet ir teiks rekomendacijas, kas turėtų vadovauti Lietuvos delegacijai. Kitaip tariant, duota suprasti, kad į EVT nebūtinai turės būti deleguota prezidento vadovaujama delegacija. Konservatorių frakcijos atstovai nuosekliai kartojo, kad būtų kur kas efektyviau, jei Vyriausybės prerogatyvoje esantiems klausimams atstovautų premjerė, o prezidentas į EVT vyktų tik tuomet, kai būtų sprendžiami klausimai, susiję su užsienio politika. Nors viešojoje erdvėje tarsi ir buvo kuriama intriga, kad jau netrukus parlamente gali nuskambėti pasiūlymas į EVT vykti premjerės, o ne prezidento vadovaujamai delegacijai, įtampą kėlusios kalbos ir liko kalbomis. Prezidentas Gitanas Nausėda nuotoliniu būdu susitiko su užsienio šalių ambasadoriais. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Kalbomis liko ir konservatorių frakcijai priklausančio Mato Maldeikio pažadai įstatymiškai reglamentuoti atstovavimą EVT. Politikas birželio pabaigoje Eltai sakė, kad rudenį turėtų būti grįžta prie šio klausimo. Tačiau žadėtas įstatymo projektas taip ir nepasirodė. Kaip kalbama Seimo koridoriuose, ko gero, dėl to, kad koronaviruso ir migrantų krizių kontekste nenorėta aštrinti ir taip įtemptų Prezidentūros santykių su parlamentine dauguma. Tuo labiau kad buvo daugiau nei aišku, kad G. Nausėda nėra pasiruošęs nė milimetro atsitraukti diskusijoje dėl atstovavimo EVT. Tą buvo galima aiškiai matyti viešu tapusiame premjerės ir šalies vadovo apsikeitime laiškais, kuriuose prezidentas akcentavo manąs, kad į ES šalių vadovų susitikimus jam vykti yra konstitucinė pareiga.
Bet kuriuo atveju kilęs nesutarimas paliko pėdsakus Prezidentūros ir valdančiosios daugumos santykiuose. Viešų diskusijų metu Prezidentūra ir konservatorių atstovai apsikeitė abipusiais kaltinimais. Iš konservatorių aktyvistų sklindant kaltinimams apie esą G. Nausėdos „uzurpuotą EVT“, vyriausioji patarėja Asta Skaisgirytė „antivalstybišku“, „nepilietišku“, „nepagarbiu“ ir kenkiančiu šalies įvaizdžiui vadino konservatorių pasirinktą būdą kelti klausimą. Tuo tarpu prezidentas konservatorių keliamas iniciatyvas pavadino netoleruotinomis ir nepriimtinomis.
Ir nors viešas aiškinimasis dėl atstovavimo EVT vasarą prigeso, apžvalgininkų ir politikų manymu, tai buvo viena iš Prezidentūros ir valdančiosios daugumos santykius apsunkinusių veiksnių. Tai, kad konservatoriai, sulaukę nuožmaus prezidento atsako, atsitraukė, sprendžiant iš neviešų kalbų, dar nereiškia, kad prie EVT nebebus grįžta ateityje. Nors klausimas ir nėra partijai egzistencinis, nereikėtų turėti abejonių, kad valstybei suvaldžius abi krizes, konservatoriai viešas diskusijas ir spaudimą Prezidentūrai dėl atstovavimo EVT atnaujins.
Laisvės partijoje susimąstyta, ar pakeliui su valdančiąja dauguma
Nors ir ne žemės drebėjimas, tačiau tam tikras sukrėtimas 2021-aisiais ištiko ir dešiniųjų valdančiąją daugumą. Lapkričio pabaigoje Seimo pozicija mobilizavosi ir atmetė tris prezidento G. Nausėdos veto – tarp jų ir aistras kėlęs klausimas dėl to, ar COVID-19 testai turėtų būti mokami. Visgi tąkart valdantieji pademonstravo ne tik vienybę, bet ir potencialius įtrūkimus koalicijoje. Išsiskyrus nuomonėms Seimo daugumoje, Laisvės partijos iškeltas siūlymas dėl mažo kiekio narkotikų dekriminalizavimo pritarimo nesulaukė. „Laisviečiai“ į tai netruko pasižiūrėti kaip į koalicijos problemą. Tuo labiau kad dar gegužę Seimas, keliolikai valdančiosios koalicijos atstovų balsavus prieš arba nedalyvavus, taip pat atmetė Laisvės partijos teiktą Partnerystės įstatymo projektą.
Nors Laisvės partija nevengia pabrėžti, kad yra daugiau nei kelių klausimų partija, panašu, kad minimas balsavimas šią jauną politinę jėgą įsiutino. Iš karto po nevieningo balsavimo Laisvės frakcijos narė Morgana Danielė pareiškė, kad būtinos diskusijos, kaip toliau dirbs koalicija. Bent jau viešojoje erdvėje situaciją aštrino ir Laisvės partijai priklausančio Seimo vicepirmininko Vytauto Mitalo pajuokavimai, kad koalicijoje yra dvi didžiausios bėdos – agroliberalai ir krikdemai ir, kad jie galėtų svarstyti apie traukimąsi iš ir taip trapios valdančiosios daugumos. Prezidentas Gitanas Nausėda įteikė pereinamąją Prezidento taurę ralio „Aplink Lietuvą 2021“ nugalėtojams. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Išsiskyrusios nuomonės gilesnėmis įtampomis, galinčiomis destabilizuoti valdančiosios daugumos darbą, nevirto. Apsiribota tuo, kad koalicijos partnerių parama Laisvės partijai svarbiems klausimams buvo apsvarstyta partijos valdyboje bei taryboje.
Visgi ateityje šis klausimas dar gali grįžti į politinę darbotvarkę. Susidaro įspūdis, kad valdančioji dauguma keisti požiūrio į Laisvės partijai aktualius projektus – bent jau esmingai jų nepakeistus – neturi didelio rezervo. Iš esmės tą Eltai lapkričio pabaigoje tvirtino ir I. Šimonytė. Pasak jos, Laisvės partijai kelių svarbių projektų įgyvendinimo sėkmė priklauso ne tiek nuo valdančiųjų, kiek nuo opozicijos palaikymo. Taigi 2024 metų Seimo rinkimams vis labiau artėjant, jaunai Laisvės partijai gali kilti minčių, ar ji savam rinkėjui nepasirodys tik statistinę funkciją koalicijos partneriams atlikusi politinė jėga.
Nors ir nebuvo „kotletų ir keliukų“ istorijų, šešėlis ant kelių ministrų krito
Premjerė I. Šimonytė, Seime apibendrindama pirmuosius darbo metus, teigė, kad dešiniųjų Vyriausybei kartais sunku perlipti pačios išsikeltus reikalavimus. Tarsi brėždama kontrastą su anksčiau buvusia Sauliaus Skvernelio Vyriausybe ji akcentavo, kad bent pirmaisiais metais nebuvo „nė vieno keliuko, nė vieno kotleto, nė vieno kito panašaus dalyko“. Tačiau nebuvo ir taip, kad jos vadovaujamo Ministrų Kabineto nariai neatsidurtų šešėlį metusiose istorijose.
Prezidentas Gitanas Nausėda dalyvauja Europos Vadovų Tarybos posėdyje. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Viena pirmųjų tokių nuskambėjusių istorijų – skandalas, kai paaiškėjo, kad Sveikatos apsaugos ministerija ruošėsi sumokėti apie 12 tūkst. eurų prodiuseriams už laidą „Kitokie pasikalbėjimai“, kurioje dalyvavo ministro visuomeninis patarėjas, chirurgas Edgaras Kulikauskas, žinomas Ciniško chirurgo slapyvardžiu. Šis incidentas, nors ir buvo itin kritiškai pasitiktas viešojoje erdvėje, ministro kėdės neišklibino. Apsiribota A. Dulkio patarėjos komunikacijai Aistės Šukstos atsistatydinimu.
Netrukus dėl kontroversiškai vertintų sprendimų turėjo aiškintis kitas dešiniųjų Vyriausybės narys – kultūros ministras Simonas Kairys. Šešėlis ant ministro krito dėl jo kabineto baldų, kuriuos ketinta už 11 tūkst. įsigyti iš neskelbiamos apklausos būdu pirkimą laimėjusios įmonės „Joniškio baldai“. Kaip paaiškėjo, šios įmonės vadovas yra ministro bendrapartietis, Liberalų sąjūdžio Joniškio skyriui priklausantis politikas. Nors S. Kairys ir nepripažino padaręs klaidos, ministerijoje naujais baldais jis pasidžiaugti negalėjo – sudarytą sutartį buvo nuspręsta nutraukti.
Savotiškai baigėsi triukšmas, kilęs dėl žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko. Daliai žemdirbių atstovų reikalaujant K. Navicko atstatydinimo, šis, vieno susitikimo metu sulaukęs klausimų apie ariamą žemę ir pievas, nesusivaldė ir Lietuvos grūdų augintojų asociacijos direktoriui Ignui Jankauskui šūktelėjo „ko čia šokat į akis“. Tai įtampą pakėlė, ministro galvos ėmė reikalauti Seimo opozicija. Tačiau K. Navickas liko poste, o nepagarbių ministro žodžių sulaukęs I. Jankauskas atsidūrė premjerės patarėjų komandoje.
Ko gero, be didesnių sukrėtimų baigsis ir istorija, kurioje atsidūrė vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė. Iki tol daugiausiai kritikos dėl migrantų krizės Baltarusijos pasienyje valdymo sulaukusi ministrė opozicijos ir žiniasklaidos radare atsidūrė, kai jos vadovaujama ministerija nusprendė Turto fondui perduoti sanatoriją Palangoje. Viešai svarstyta, kad šis sprendimas gali padėti A. Bilotaitės bendrapartietei – Šventosios seniūnei – perimti iš valstybės prestižinį sklypą prie jūros. Ir nors opozicija prakabo, kad yra nemažai abejonių, ar nebuvo naudojamasi tarnybine padėtimi, pati ministrė bet kokius įtarimus ar artimą bičiulystę su Šventosios seniūne neigia.
Apibendrinant panašaus pobūdžio skandalus, galima sakyti, kad, nepaisant oponentų lūkesčių, I. Šimonytės ministrus palietę skandalai rimčiau valdančiosios daugumos nesupurtė. Apskritai pastaraisiais metais politiniai oponentai kur kas nuožmiau kritikavo atskirus ministrus dėl jų bendro darbo kokybės kuruojamose srityse.
Trąšų krizė su laiminga ministrams pabaiga: istorija dar nesibaigė
Apibendrinant metus teisinga būtų sakyti, kad viena rimčiausių politinių krizių I. Šimonytės Vyriausybę ištiko pačioje metų pabaigoje – tai baltarusiškų trąšų tranzito per Lietuvą krizė.
I. Šimonytė, svarstydama, kokios yra įsiliepsnojusių įtampų priežastys, teigė, kad Vyriausybę sudrebinusi situacija kilo dėl „nesuvaldytų lūkesčių“. Esą tikėtasi, kad įsigaliojus JAV sankcijoms bematant sustos ir baltarusiškų trąšų tranzitas. Tačiau ne ką menkesni lūkesčiai visuomenėje kilo ir po premjerės bei kai kurių ministrų reakcijų, nedviprasmiškai sufleravusių, kad dėl trąšų skandalo pokyčių Vyriausybėje bus. Kitaip tariant, pačių valdančiųjų užduotas tonas dalį visuomenės įtikino, kad Ministrų Kabineto perkrovimas neišvengiamas dar šiemet.
Prezidentas susitinka su vidaus reikalų ministre A. Bilotaite ir VSAT vadu gen. R. Liubajevu
Visgi nei susisiekimo, nei užsienio reikalų ministrų atsistatydinimo prašymų I. Šimonytė nepatenkino, o ir pati, pareiškusi, kad dabartinei Vyriausybei nėra alternatyvų, neatsistatydino. Svarbu pažymėti, kad sprendimai išlaikyti Vyriausybės sudėtį nepakitusią, dar nereiškia, jog visuomenės dėmesį prikausčiusi istorija baigėsi ir ateityje neturės jokių pasekmių. Kai kurie politikos apžvalgininkai sutinka, kad priimti sprendimai turės įtakos Vyriausybės reputacijai. Be to, panašu, kad trąšų istorijos atomazga gali tapti ir papildomu žibalu kaitinant valdančiųjų ir Prezidentūros santykius.
G. Nausėdos patarėja A. Skaisgirytė, pareiškusi, kad atleistas „Lietuvos geležinkelių“ vadovas Mantas Bartuška neturėtų tapti atpirkimo ožiu, akcentavo ir tai, kad klausimas dėl „Belaruskalij“ trąšų tranzito per Lietuvą istorijos nėra išspręstas. Pasak jos, prezidentas, tik sulaukęs atsakymų į šioje istorijoje kilusius klausimus, spręs, ar užsienio reikalų ir susisiekimo ministrai yra verti likti užimamuose postuose.
Todėl net nežinant, kaip baigsis Lietuvos geležinkelių“ sutarties su „Belaruskalij“ istorija, manyti, kad šis klausimas, kaip trintis keliantis veiksnys, dings iš Prezidentūros ir valdančiųjų bendravimo, tikrai nevertėtų. Ypač, kad trinčių, apsunkinusių santykius, esama ne vienos.
Dėl užsienio politikos sutarimas yra, tačiau šaltukas apsunkino komunikaciją: nesutarimai kilo dėl prezidento patarėjos
Ir nors valdantieji ir Prezidentūra tvirtina sugebantys susitarti dėl svarbiausių Lietuvos užsienio politikos tikslų, panašu, kad jiems komunikuoti elementariais klausimais nėra lengva. Ir tai rodo ne tik išsiskyrusios nuomonės dėl pandemijos valdymo ar priimtų sprendimų baltarusiškų trąšų tranzito istorijoje. Per 2021 m. taip ir nepavyko išspręsti Lietuvos ambasadoriaus ES klausimo. Ir labai panašu, kad gėdingai ilgai užtrukusios diskusijos dėl Lietuvai šiuo metu itin svarbaus ambasadoriaus nesibaigia. Situacijos neišjudintino ir tai, kad dar spalį prezidentas pareiškė esąs pasirengęs vėl svarstyti anksčiau atmestą buvusio krašto apsaugos ministro Raimundo Karoblio kandidatūrą.
Vis tik panašu, kad valdantiesiems su prezidentu sutarti dėl šio klausimo kol kas „sėkmingai“ nepavyksta ir toliau. Kitaip tariant, jei „politinio atšalimo“ laikotarpis R. Karobliui baigėsi, šaltukas tarp skirtingų institucijų tęsiasi ir net stiprėja. Pavyzdžiui, metų pabaigoje Prezidentūra ėmė kritikuoti Užsienio reikalų ministeriją dėl Taivaniečių atstovybės atidarymo Lietuvoje tvirtinant, kad detalės nebuvo suderintos su prezidentu, o pats žingsnis ir jo padariniai Lietuvai nebuvo gerai apgalvoti. Tai dar viena istorija, rodanti, kad Prezidentūra ir Vyriausybė mažų mažiausiai turi komunikavimo problemų.
Dar vienas pavyzdys yra kurioziška situacija, kai už Lietuvos užsienio politiką atsakingų asmenų pozicijos išsiskyrė po buvusios Vokietijos kanclerės Angelos Merkel skambučio Vakarų šalių nepripažįstam Baltarusijos lyderiui Aliaksandrui Lukašenkai. Užsienio reikalų ministras G. Landsbergis viešai apgailestavo, kad, pasak jo, Vyriausybė informaciją apie A. Lukašenkos pokalbius su Vokietijos kanclere gavo ne iš Prezidentūros, o iš užsienio partnerių. Prezidentas Gitanas Nausėda dalyvavo tradiciniame piknike su mokytojais. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Tuo tarpu prezidentas, komentuodamas tokius ministrų apgailestavimus, ragino kilusius klausimus spręsti ne per žiniasklaidą, bet asmeniškai – reikalui esant nebijoti paskambinti telefonu. Šioje istorijoje aistras pakurstė ir prezidento vyriausiosios patarėjos A. Skaisgirytės komentarai, kuriuose ji nesureikšmino fakto, kad apie minėtą pokalbį URM liko nežinojusi. „Tiek, kiek būtina, tiek yra kitos institucijos supažindinamos“, – sakė A. Skaisgirytė.
Tarp Prezidentūros ir valdančiųjų pastaraisiais metais ne kartą įsiplieskus įtampoms, bent jau dešiniųjų stovykloje pasigirdo nuomonių, kad dėl kilusių įtampų ir nesusikalbėjimo kalta G. Nausėdos komanda. Esą vyriausioji patarėja A. Skaisgirytė savo trintis kėlusiais komentarais pasako daugiau, nei leistų jos einamos pareigos. Atskira istorija yra jau pačių konservatorių iš posto verčiamo Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko Žygimanto Pavilionio „kova“ su šia patarėja.
Kad ir kaip ten būtų, prezidentas problemos, kad patarėja pasakytų daugiau nei jis galvoja, nemato, todėl ir valdančiųjų lyderių propaguota teorija „dėl įtampos kalta patarėja“, panašu, ne tiek paaiškina, kiek bando atrasti patogų pateisinimą esamai realybei.
Kita vertus, ne taip sunku paskaičiuoti, kiek didesnių ar mažesnių nesutarimų kilo būtent po to, kai per žurnalistus nuomonę pareiškė prezidentas, premjerė ir užsienio reikalų ministras.
Nesėkmingi metai „valstiečiams“: partija eižėja, neaiškios ateities perspektyvos
„Valstiečiai“ rudenį į Seimo salę sugrįžo turį kone trečdaliu mažesnę frakciją nei kad turėjo po 2020 m. rudenį vykusių parlamento rinkimų. Iš viso iš „valstiečių“ gretų Seime pasitraukė 10 parlamentarų, tarp kurių buvo ir ilgamečių partijos narių. Tačiau daugiausiai dėmesio susilaukė ekspremjero S. Skvernelio sprendimas užbaigti nuo 2016 m. trukusią draugystę su „valstiečiais“. Būtent šis politikas tapo kertine figūra Lietuvoje kuriant naują partiją, kuri, kaip parodė besibaigiantys 2021-ieji, dar neįsteigta sugebėjo praretinti LVŽS narių gretas. Gruodį prie ekspremjero kuriamos politinės jėgos nusprendė jungtis „valstiečių“ Lazdijų rajono skyriaus nariai, tarp jų – ir rajono merė Ausma Miškinienė. Kiek vėliau apie analogišką sprendimą pranešė LVŽS Pasvalio skyrius. Prezidentas Gitanas Nausėda dalyvavo Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydyje „Su Lietuva širdy“. Prezidento kanceliarijos nuotr.
Ir nors „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis, komentuodamas šiuos partijos eižėjimą primenančius procesus, tvirtina krizės nematąs, kad, pasak jo, partija šiuo metu išgyvena gryninimosi etapą, apžvalgininkai tokiomis optimistinėmis gaidomis nėra linkę kalbėti. „Valstiečiai“ neteko žinomų veidų. Juo labiau kad po nesutarimų su kolegomis frakcijoje iš „valstiečių“ partijos pasitraukė ir Agnė Širinskienė, apie pasitraukimą iš LVŽS gretų taip pat pranešė eurokomisaras Virginijus Sinkevičius. Tai, kad partija yra arčiau krizės, rodo ir visuomenės apklausos, kuriose „valstiečiai“ prarado lyderystę reitingų lentelėje. Pastaruoju metu net imtas kelti klausimas, ar R. Karbauskio toliau vadovaujama partija apskritai sugebės išlikti įtakinga politine jėga centro kairėje. Susigrąžinti išbarstytą elektoratą yra pasiryžę Viliją Blinkevičiūtę pirmininke išsirinkę socialdemokratai, nekyla abejonių, kad į tą patį rinkėją taikysis ir sausio pabaigoje gimsianti S. Skvenelio partija.
Be to, „valstiečiai“ ir Seimo opozicijoje negali pasigirti turį lyderystę. Skilus „valstiečių“ frakcijai opozicija parlamente tapo dar labiau susiskaldžiusi ir, panašu, kad būtent „valstiečiams“ sutelkti opozicines jėgas ar išsirinkti opozicijos lyderį nėra daug galimybių. Taigi ateinančiais metais, ko gero, gali būti aktualus klausimas, ar didelėmis pergalėmis nuo 2016 m. Seimo rinkimų pasigirti nebegalį bei vidinių konfliktų 2021 m. neišvengę „valstiečiai“ sugebės ateityje išlikti konkurencingi Lietuvos politiniame lauke.
Pastaruoju metu vis dažniau galime sulaukti pareiškimų net iš aukščiausiųjų pasaulio tribūnų apie tai, kad jau neva būtų laikas pradėti baudžiamąjį persekiojimą tų žmonių, kurie vis dar pasisako prieš genderizmo ideologiją ir neskuba pašlovinti įsiteisinusios homoseksualizmo praktikos. Žinia, tokie raginimai neatsiranda tuščioje vietoje, o yra grindžiami vadinamųjų pažangiečių įsitikinimo, kad tolesnė pasaulio pažanga neišvengiamai bus susijusi su totaline lyties, šeimos ir tautos duotybių dekonstrukcija.
Jau seniai buvo gviešiamasi pasaulį seną išardyti, tačiau kai šiandien vėl ir vėl girdime intensyvėjančius raginimus užvaikyti tradicinės šeimos šalininkus, nevalingai kyla klausimas – ar ne laikas būtų pradėti steigti savigynos būrius nacionaliniu ir pasauliniu mastu?
Taigi – genderizmo ideologija ir homoseksualizmo praktika nėra tik privatus elgesio tipo pasirinkimas, draugų ratelyje palaikomas ekstravagantiškų polinkių kultas, bet greičiau yra agresyvaus veikimo ideologija, kviečianti pradėti medžioklės sezoną su garsiais varovų pasišūkavimais. Tai ypač akivaizdu Lietuvoje, kai pažangos trubadūrais prisistatantys asmenys netveria savo kailyje ragindami sukviestus medžioklius pačiu brutaliausiu būdu, įtraukiant net represine valstybės struktūras, susidoroti su tais tautiečiais, kuriems vis dar niekaip nedašunta, kad šviesią ateitį žmonijai gali užtikrinti tik toks homoseksualų vaizduotės užganėdinimas, kai mažuma taps dauguma, o dauguma – mažuma, ir čia dar būtinai nesuvokiamos loginės sekos pagrindu priduriant, kad reikia užkardyti kelią taip pat tiems nesusipratėliams, kurie su karčia mina pasitinka išvadą, kad žydai yra ponų rasė, o lietuvių populiacijai geriausiu atveju lieka tik baudžiauninko mentaliteto puoselėjimo užduotis.
Homoseksualų vėliava. EPA – ELTA nuotr.Siaubūnas. Slaptai.lt fotografija
Net laisviausi Lietuvos protai gerai supranta, kad nuomonių įvairovė yra toleruojama tik visuomenės apačiose, o kilimą karjeros laiptais gali užtikrinti tik radikali sąmonės vivisekcija, visiškas nekarjeratabilių nuomonių išsižadėjimas, tobulo baudžiauninko pašaukimo naštos prisiėmimas. Be to, apsimesti čia nepavyks, reikės persiimti baudžiauninko dvasia su dideliu aplombu ir įtikėjimu taip suprantamos karjeros pažado palaima. Tokie štai yra pirmąja besivadinančios Lietuvos vargai… Ta proga negaliu susiturėti nepastebėdamas, kad man labai simpatiška ir miela Nida Vasiliauskaitė, kaip atrodo, vis dėlto truputėlį klysta, kalbėdama apie antikonjunktūrinio nusiteikimo partijos, ironišku „Antroji Lietuva“ pavadinimu, sukūrimo pagal LGBT bendruomenės pavyzdį galimybę, jau vien dėl to, kad būtent homoseksualų pajėgos šiandien yra pirmosios Lietuvos avangardas (neironiškas), savotiškas mūsų dienų proletariatas, kuris neturi Tėvynės, o tik interesus.
Ne, nebūkite tikras, kad gėjus – neįkas. Ypač nepalanki aplinkybė yra tai, kad visų Lietuvoje vienaip ar kitaip instancionalizuotų, su valstybės vardu siejamų Žmogaus teisų gynimos organizacijų vadovų pozicijas šiandien užima išimtinai homoseksualai. Ar ir dabar sakote, kad Lietuvoje žmonės pasirenkami į raktines pozicijas, neatsižvelgiant į seksualinę orientaciją??? Kaip atrodo bent man, tokia selekcija žmogaus teisių gynimo sferoje savaime yra kracho nuoroda, žmogaus teisių problematikos išniekinimas, ypač kai čia dar prisideda politinė korupcija ir nepotizmo kraštutinumai. Visas šios nešvankios situacijos grožis atsivėrė iš karto, kai vadinamieji žmogaus teisių aktyvistai homoseksualistai, pasinaudodami Lietuvą ištikusia nelegalių migrantų krize, užpuolė mano šalį iš pasalų taip netikėtai ir ne mažiau bjauriai kaip užkratą platinantys šikšnosparniai vampyrai.
Izraelio ambasadorius Lietuvoje ponas Yossef LevyJAV ambasadorius R. S. Gilchristas, JAV ambasados Vilniuje nuotr.
Žiū: Lietuvos Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen tiesiog tapatina žmogaus teisių problematiką su homoseksualizmo propaganda, automatiškai dėdama lygybės ženklą tarp, švelniai tariant, nevienarūšių reiškinių. Negaliu pasakyti, dėl kokios priežasties atsiranda toks vištakumas – ar tai yra indokrinacijos spaudimo į smegenis, ar paprasčiausio kvailumo pasekmė? Tačiau nekyla jokių abejonių, kad būtent ši moteriškaitė su pavargusiu nuo gimdymo veidu tapo tobulu Lietuvos politinės sistemos intoksikacijos laidininku, kas ypač ryškiai pasimatė anosios tarpininkavimo žydų nacistų užmačioms sužlugdyti Genocido centro veiklą atveju. Kaip visi gerai žinome, čia pasižymėjo du reziduojantys Lietuvoje su prigimtiniu polinkiu į apipjaustymo meną žydų tautybės ambasadoriai skaistaveidžiai, kurie šįkart persistengė, visiškai nupjaudami Tai. Tokiu būdu gražiai kartais pavadinamas Tautos atminties institutas buvo atskirtas nuo lietuvių tautos kamieno, o amputuotas organas, kaip žinome, yra tik fiziologinė atlieka, keliaujanti į šiukšlių dėžę. Savo ruožtu Viktorija Čmil, kaip atrodo, įgijo ne mažesne teisę kaip Vanagaitė būti tituluojama kastracijos mokslų magistre.
Tačiau yra Lietuvoje toks naivuolis Gitanas Nausėda, kuris, išrinktas prezidentu, kaip atrodo, tebepuoselėja iliuziją apie tai, kad būtų galima pabandyti apjungti abi Lietuvas. Todėl nenuostabu, kad anas susilaukia nežaboto labiausiai užsiangažavusių konjunktūrinkų puolimo. Užteks dėl pavyzdžio paminėti tik vieną Rimvydą Valatką, kiekvieną savaitgalį besispjaudantį nuodingomis seilėmis, kiti, minėk neminėjęs, iškart pasimiršta dėl jų nereikšmingumo ir neišraiškingumo. Kita vertus, man gaila ir šiandien taip besibjaurojančio R. Valatkos, kažkada legendinio redaktoriaus, bijau, kad vieną kartą jo neužsmaugtų tulžis. Todėl, prašau, imkite ir padovanokite R. Valatkai pono G. Nausėdos manekeną, tarkime, pripučiamą lėlę, su kuria ekslegendinis žurnalistas galėtų išsidūkti per naktį, tūkstantų kartų pasmaugdamas dabartinio Lietuvos prezidento muliažą, ir tokiu būdu atsikratęs nesveiko įtūžio, po to vėl galėdamas grįžti į gyvą viešosios erdvės tikrovę taip tarsi nieko nebuvo, demonstruodamas normalaus žmogaus refleksus. O jeigu žurnalistu pritrūktų draugijos manekeno išniekinimo apeigose, jam tikriausiai neatsisakytų patalkinti ta pati Maldeikienė, kuri apšlapinusi Nausėdos manekeną, kaip atrodo, ekstazės sparnais pasikeltų į devintąjį dangų.
Išties, yra kažkas manekeniško visados pasitempusio, doro veido žmogaus povyzoje. Tačiau tai, be visa ko kito, nėra pats blogiausias dalykas pasaulyje, kuris savo esme yra vitrina.
XXX
Seimo narys Tomas Vytautas Raskevičius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Po nesmagaus pasvarstymo vis tik norėčiau baigti linksmesne gaidele, užduodamas štai tokią mįslę: kas yra bendro tarp nacistų ir gėjų? Be jokios abejonės, bendrumo pagrindas čia yra maniakinis potraukis paradams. Be to, kaip atrodo, tokios paradų manijos nei vienu, nei kitu atveju paprastojo ekshibicionizmo polinkio poveikiu žmogaus pasirinkimams nepaaiškinsi, čia, manding, į paviršių prasiveržia labiau giluminis narcisizmo kompleksas. Kartą užmatęs išviešintas didžiosios internetinės žiniasklaidos portale Vytauto Tomo Raskevičiaus su paradine profesionalaus gėjaus uniforma nuotraukas, netikėtai pats sau pagalvojau, kad taip ar labai panašiai ir turėtų atrodyti postmoderniųjų laikų karnavalinis fiureris…
Rugsėjo 21-ąją mūsų vadovai sveikino Armėniją, švenčiančią nepriklausomybės dieną. Teisingai pasielgėme pasveikindami Armėniją. Mat prieš tris dešimtmečius 1991-ųjų rugsėjo 21 dienos referendume dauguma armėnų tikrai balsavo už tai, kad jų šalis taptų nepriklausoma. Nepasveikinti Armėijos tokia proga būtų didelis netaktas.
Viešojoje erdvėje gausu pranešimų, kaip Prezidentas Gitanas Nausėda, Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen ir premjerė Ingrida Šimonytė sveikina Armėnijos gyventojus 30-ųjų nepriklausomybės metinių proga.
Pavyzdžiui, Prezidento laiške rašoma: „Palaikome Armėnijos gyventojų siekį gyventi taikiai ir saugiai. Nuoširdžiai linkiu aktyviai įgyvendinti reformas siekiant sėkmingo ir efektyvaus Armėnijos ir Europos Sąjungos bendradarbiavimo. Tai ypač svarbu įsigaliojus ES ir Armėnijos visapusiškos ir tvirtesnės partnerystės susitarimui“.
Seimo pirmininkės sveikinime pažymima: „Džiaugiuosi, kad mūsų valstybės palaiko aktyvų politinį dialogą, kuris padeda megztis ne tik glaudesniems politikų, bet ir verslo, meno, mokslo žmonių ryšiams. Lietuva pasirengusi dalytis išmoktomis pamokomis ir sėkmės istorijomis. Palaikysime įgyvendinant Europos Sąjungos ir Armėnijos visapusės ir tvirtesnės partnerystės susitarimą“.
Premjerės laiške pabrėžiama: „Didžiuodamasi, kad prieš 30 metų mano šalis pirmoji pripažino Armėnijos nepriklausomybę, giriu Jūsų šalies bei žmonių pažangą ir ypač per pastaruosius kelerius metus pasiektus demokratinius laimėjimus. Esu įsitikinusi, kad iššūkiai kyla tam, kad būtų įveikti, ir kad armėnų tauta ras jėgų, išminties bei vienybės ir sukurs suverenią, demokratinę bei klestinčią ateitį“.
Pasveikinti Armeniją reikėjo – toks diplomatinis protokolas. Bet ar nebuvo galima kukliau, santūriau?
Armėnijos parlamente – grumtynės. Youtube.com
Ypač į akis krenta, kai džiūgaujama demokratiniais Armėnijos pasiekimais. Kur jie – tie demokratiniai pasiekimai? Visai neseniai, tik maždaug prieš mėnesį – rugpjūčio 25-ąją, Armėnijos parlamente kilo pačios tikriausios muštynės. Tądien pliekėsi pozicija ir opozicija.
Remiantis Reuters ir APA pranešimais, armėnų deputatams nepavyko parlamente surengti rytinio posėdžio. Opozicija ir valdantieji vienas kitą užgauliojo, stumdė, mėtė plastmasinius buteliukus su mineraliniu vandeniu. Rytinė sesija buvo nutraukta, posėdžiui vadovavęs pirmininkas buvo priverstas skelbti pertrauką.
Antrosios muštynės įsiplieskė, kai Ekonomikos reikalų komiteto vadovas, opozicijos frakcijai „Armėnija“ priklausantis parlamentaras kalbėjo iš tribūnos. Jis, pavyzdžiui, sakė: „Ilgai negalėsite maitinti liaudies programa, sudaryta iš populizmo, malonių žodžių, tostų ir šūkių“. Kažkam iš salės nemandagiai replikavus, minėtas politikas agresyviai puolė įžeidėjo link. Tada oponentai jį stumtelėjo, kyštelėjo koją. Apstumdytąjį gynė kolegos, pagalbon pasitelkti kumščiai.
Giandža – po Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių
Nesusipratimai kilo ir tuomet, kai, remiantis Reuters pranešimais, valdančiosios frakcijos „Pilietinis susitarimas“ narys viešai ir garsiai iš tribūnos „išdavikais“ pakrikštijo gynybos ministrus, kuriems neva vadovaujant kariniams reikalams „už pinigus buvo atleidžiami nuo tarnybos šauktiniai“.
Po šių pareiškimų į žodinę dvikovą temperamentingai nėrė buvęs gynybos ministras: į oponentą jis sviedė plastikinį butelį. Tada ir kiti parlamento atstovai ėmė mėtyti vieni į kitus net ir sunkius, kietus daiktus, ne vien plastikinius buteliukus.
Tad Parlamento pirmininkas turėjo dar sykį nutraukti posėdį. Saugumo pareigūnai suskubo atsistoti tarp besimušančiųjų. Parlamento posėdžiui vadovavęs politikas įsakė kuo greičiau nutraukti transliaciją – kad kuo mažiau dvikovos vaizdų patektų į spaudą. Tačiau kai kurie kadrai, kuriuos pavyko nufilmuoti, išties … graudžiai juokingi, nedarantys garbės nė vienai pusei.
Žinoma, muštynės parlamentuose – ne toks jau retas reiškinys. Kadaise muštasi Ganos, Bolivijos, Ukrainos, Moldovos, Gruzijos, Taivano, Turkijos parlamentuose. Armėnija – ne išimtis. Ir vis tik parlamentarams kaip paaugliams vienas kitą trankyti kumščiais – kokia čia garbė, koks čia vyriškumas? Ar Lietuvos Prezidento, Lietuvos Seimo pirmininkės ir Lietuvos premjerės, giriančių Armėniją žengiant demokratijos keliu, niekas neinformavo apie šį vos mėnesio senumo atvejį? Tądien, kai žiniasklaida užfiksavo grumtynes Armėnijos parlamente, Lietuvos vadovai, regis, į Jerevaną nenusiuntė nė vieno viešo oficialaus susirūpinimo: liaukitės! Lietuvos vadovai apsimetė apie muštynes Armėnijos parlamente nieko nežiną.
Teroristas Nairi Unanianas, dalyvavęs šaudant Armėnijos parlamente
O juk Armėnijos parlamentas – ypatingas. Ten ne tik mušamasi. Ten dar šaudoma į politikus. Norėčiau viešai paklausti G.Nausėdos, V.Čmilytės – Nielsen ir I.Šimonytės, ar jie žino, kas, pavyzdžiui, nutiko 1999 metų spalio 27-ąją Armėnijos parlamente. 1999 metų spalio 27-osios vakarą Armėnijos parlamente buvo surengta Nacionalinio Susirinkimo deputatų ir Vyriausybės narių diskusija, kai apie 17 valandą į posėdžių salę įsiveržė penki automatais Kalašnikov ginkluoti asmenys ir pradėjo šaudyti į Ministrų kabineto vadovus. Išpuolio metu nušauti aštuoni politikai: Armėnijos premjeras Vazgenas Sargsianas, parlamento pirmininkas Karenas Demirčianas, parlamento pirmininko pavaduotojai Jurijus Bašnianas, Rubenas Mironianas, Svarbių reikalų ministras Leonardas Petrosianas, parlamento deputatai Genrikas Abramianas, Armenak Armenakianas ir Mikaelas Kotanianas. Nuo užpuolikų paleistų kultų nukentėjo dar apie 30 asmenų, tuo metu buvusių pagrindinėje Armėnijos parlamento salėje.
Ar, siunčiant sveikinimo telegramas, galima užmiršti tokio pobūdžo nutikimus? Ar galima bent akimirkai pamiršti, kad Armėnijos mieste Giumri mažų mažiausiai penkiems dešimtmečiams į priekį dislokuota Rusijos karinė bazė, kad Armėnija nesmerkia Krymą okupavusios Rusijos? Kaip galima ignoruoti, jog praėjusių metų pabaigoje, kai kilo karas dėl Kalnų Karabacho, Armėnija raketomis apšaudė tris su Kalnų Karabachu niekaip neusijusius Azerbaidžano miestus Giandžą, Terterą, Bardą. Per šiuos trijų miestų apšaudymus iš sunkiųjų artilerijos pabūklų 2020-ųjų pabaigoje žuvo 69 civiliai, 322 civiliai buvo sužeisti, sugriauta per 3000 civilių pastatų. Tokiu būdu Armėnija šiurkščiai pažeidė savo įsipareigojimus pagal tarptautinę humanitarinę teisę, įskaitant 1949 m. Ženevos konvencijas ir jų papildomus protokolus, taip pat nepaisė 2020-ųjų spalio 10, 18 ir 25 dienomis paskelbtų humanitarinių paliaubų.
Armėnijos kariškiai. Youtube.com
Ar šie faktai Armėniją sveikinusiems lietuvių politikams žinomi, ar tiesiog mes jų nenorime žinoti, juos specialiai ignoruojame?
Tačiau vienas išsvarbiausių nūdienos klausimų – ar šių metų rudenį Baltarusijoje surengtose karinėse pratybose „Zapad 2021“ drauge su baltarusių ir rusų kariais pulti Vakarų kryptimi mokėsi ir Armėnijos kariai? Omenyje turiu ne karinius stebėtojus, ne gynybos atašė, o būtent tuos, kurie aktyviai „kariavo“? Slaptai.lt duomenimis, pratybose „Zapad 2021” buvo Armėnijos kariškių.
Jei armėnų karių dalyvavimas pratybose „Zapad 2021“ – neginčijama tiesa, tai ką mes rugsėjo 21-ąją sveikinome, kokiomis demokratijomis džiūgavome?
Seimo pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen sako palaikanti jos vadovaujamos liberalų partijos deleguotą kultūros ministrą Simoną Kairį, kuris kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą, kad iš Kultūros vertybių registro būtų išbrauktas paminklas sovietmečio rašytojui Petrui Cvirkai. Toks sprendimas leistų Vilniaus valdžiai nevienareikšmiškai vertinamai asmenybei skirtą paminklą nukelti.
„Manau, kad tai yra gera iniciatyva, apie tai buvo daug svarstoma ir diskutuojama. Matyt, tą daryti galėtume ne vienerius metus. Manau, kad tai yra teisingas ministro žingsnis, ir tikrai jį palaikau“, – LRT radijui trečiadienį teigė Seimo vadovė.
Petras Cvirka. Paminklas Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Visuomenei pastaruoju metu intensyviai diskutuojant istorinės atminties klausimais, iš dalies ekspertų pasigirdę raginimai susilaikyti nuo paminklų griovimo ir naujų statymo V. Čmilytės-Nielsen neįtikino. Pasak jos, politikai neturėtų vengti nepatogių klausimų. Kita vertus, akcentuoja ji, visuomenė nenori matyti paminklų, kurie įamžina dalykus, kurių nenorima matyti.
„Politikai neturėtų nusišalinti nuo sprendimų, kokie jie kartais nepatogūs bebūtų. Šiuo atveju, manau, kad yra tikėtina, jog visuomenės reakcija ir šio klausimo išsprendimas sulauktų didelio palaikymo. Kaip ne kartą jau esame matę su panašiais paminklais, kurie mums primena skausmingą istoriją ir įamžina ne tai, ką norėtume matyti“, – sakė liberalė.
Man taip pat nesunku būtų apsimesti feministu, – tai galiu daryti be didelių pastangų, užsimerkęs. Nežinau su kokiais keblumais gali susidurti kiti, tačiau man nereikėtų nertis iš nuosavo kailio demonstruojant savo feministinį nusiteikimą, nes nuoširdžiai, taigi niekieno neverčiamas esu įtikėjęs, jog geresnioji žmonijos dalis yra moteris. Todėl prašyčiau nepalaikyti šių prisiekusio moterų mylėtojo dorai pasakytų žodžių tik tuščiu džentelmeniškumo gestu arba patogios pozos rezervacijos užrašu, dar daugiau, esu įsitikinės, jog taip ar panašiai galvoja dauguma vyrų, turėjusių laimę patirti, kas yra motinos širdis, arba – kaip toli nežinomybės vingiais gali nuvesti ir paklaidinti mylimosios kuždesiai, pagaliau, kokia tvirta ramybės uola yra dėl jaunystės klystkelių atleidusios žmonos žodžiai.
Taip pat prisipažinsiu, kad ne visos moterys man yra gražios – ogi gražiomis tikrai negaliu laikyti kvailų aktyvisčių, užsiimančių paūbavimais ir paklykavimais, dažniausiai besidarbuojančių keistose išgalvotų žmogaus teisių agentūrose. Kaip yra kartą pastebėjęs Fiodoras Dostojevskis, tokių moterų net nebūtų galima pavadinti egzaltuotomis isterikėmis, nes tokios moterys dažniausiai yra tik vulgarios klyknės.
Nenuostabu, kad moterys nepriklausomos Lietuvos istorijoje ne kartą yra tapusios visuomenės lyderėmis, užimančiomis aukščiausius postus, tačiau naujai susiklosčiusi padėtis, kai po Seimo rinkimų visas svarbiausias raktines politinio diskurso ir visuomenės valdymo pozicijas uzurpavo trys moterys, iš tiesų yra netriviali ir iš pradžių atrodė kaip unikali, intriguojanti bei žadinanti neaiškius lūkesčius net mums, jau bandžiusiems prisipratinti prie matriarchato papročių šeimose, situacija. Viskas staiga tapo taip moteriška, kad atokiau stovintis prezidentas vyras kartais pradeda išrodyti kaip svetimkūnis moteratinio arba, tiksliau tariant, feminatinio valdymo tipo sistemoje, nepavadinus tai naująja santvarka arba nežinoma politologinei refleksijai politinės sanklodos atmaina. Prisipažinsiu, kad aš pats dėl politinio olimpo tokio staigaus sumoteriškėjimo iš pradžių labai džiaugiausi ir iš laimės krykštavau kaip naujagimis, išsivyniojęs iš vystyklų, įsivaizduodamas, kad į politinę viršūnę iškopusios naujos kartos išsilavinusios, žavingos, iškalbios moterys negali neužduoti labiau civilizuoto bendravimo ir politinės kultūros tono. Tačiau – kas gavosi? Iš tiesų, mėšlo mūsų aplinkoje dabar tarsi ir pamažėjo keliomis kaugėmis, tarkime, kažkiek sumenko (jeigu?) terpė, kurioje, kas ne kas, o visokie kotletų valgytojai už svetimą sąskaitą atsiranda tarsi iš nieko, kitaip nepasakysi.
Moteriškos skrybėlės. Slaptai.lt nuotr.
Senovės Romos poetas Lukrecijus Karas sako taip: vermes de stercore existunt, t. y. vabalai atsiranda iš mėšlo (gal iš tiesų poetas geriau žino tai, kas iš ko atsiranda). Tačiau nedrįsčiau tvirtinti, kad dabar ant širdies tapo ramiau, kai visas viešojo vyksmo erdvės, taip pat ir atsilaisvinusias nuo ankstesnio balasto, vis labiau užpildo forsuotos plastmasės tūriai, valstybę paverčiantys stipriai intoksikuota visuma. Paradoksaliai tariant, gal tas mėšlas vis tik buvo geriau nei negyva ir nuodingus garus išspinduliuojanti plastmasė. Žiūrint banaliai, racionalia tvarkomas, išmaniai įterpiamas ten, kur reikia, mėšlas tampa organine trąša, t. y. maitinančiąja želmenų terpe, o vokiečių mistikas sako net taip: wo mist, da Krist, neva, ten kur tarpsta mėšlas, užgimsta ir Kristus. Savo ruožtu plastmasė yra labiausia netinkamas pasirinkimas, jeigu mums gyvasties palaikymas dar kažkiek rūpi!
Viktoriją Čmilytę-Nielson pasivijęs Iljos Erenburgo šešėlis įkalino ją stikliniame rutulyje. Ji – tai užvesta išorinio mechanizmo ir besisukanti ratu krištolinė lėlytė. Joks burtininkas jau nesugebėtų įpūsti jai gyvybės. Geriausiu atveju ji dabar yra neskoninga valstybingumo dekoracija.
Neabejotinai labiau gyvastingas personažas yra Aušrinė Armonaitė. Tačiau anosios gyvastingumas vis tik yra labai vienpusis, pritaikytas stambiojo kapitalo su Grigeo veidu interesų atstovavimui. Grigeo, jeigu nežinote, yra tokia stambiagabaritiniu pavidalu apsidergusi bendrovė, kuriai apsivalyti nepavyks net ir panaudojus visą stambiausiojo gamintojo pagamintą tualetinį popierių.
Visas vidus pradeda skaudėti, maudžia siela vadinamą organą, kai esi reikalo verčiamas pasakyti kažką nemalonaus Ingridos Šimonytės atžvilgiu, nes anoji neabejotinai yra padorus žmogus. Tačiau tačiau…
Gražuolė. Slaptai.lt nuotr.
O gal šių eilučių autorius paprasčiausiai klysta, dėl intelekto trūkumo ir vaizduotės nususimo nesugebantis pastebėti, kad šios trys fėjos yra mums likimo dovana, nes niekas kitas nesugebėtų taip įsijausti į valstybės modernizavimo pašaukimą, seksualinių mažumų teisių gynimo užduotį paskelbus svarbiausiu laikmečio rūpesčiu. Tikrai ne dėl atsitiktinai susiklosčiusių aplinkybių šiandien pagrindinių žmogaus teisių gynimo institucijų vadovais yra skiriami gėjai ir lesbietės, taip pat ir Konstitucinio teismo pirmininko munduras yra primatuojamas visai neatsitiktiniam žmogui. Kaip sako Seimo Žmogaus teisių gynimo komiteto pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius, atėjo laikas pakelti žmogaus teises nuo atsarginių suolelio. Stipria pasakytai, ar ne? Kalbama su tokiu teisuolišku įsitikinimu, tarsi anksčiau Lietuvoje žmogaus teisėmis nekvepėjo nė iš tolo, žmogaus teisės neva užgimė tik su seksualinių mažumų pradėtų kelti bruzdesiu.
Niekinga yra išjuokti žmogų dėl jo seksualinės orientacijos. Jeigu mes tai darome, vadinasi mums trūksta elementarių kultūrinių įpročių, esame necivilizuoti žmonės. Tačiau apie kokias seksualinių mažumų teises jūs kalbate, protingieji kurmiai? Išrašytoje papunkčiui Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje apie jokias seksualinių mažumų papildomas teises nėra net užsimenama. Arčiausiai būtų reikalavimas nediskriminuoti žmogaus dėl lyties, tačiau – ar jūs matėte kur nors Lietuvoje, kad lesbietės ar gėjai būtų diskriminuojami dėl to, kad yra vyrai at moterys? Todėl, kaip atrodo bent man, sukeltas baisus triukšmas dėl seksualinių mažumų teisių yra didesnis kretinizmas net už sovietinių laikų marazmus. Jūs galite galvoti ką norite, bet man atrodo, kad tokia falsifikacija, kaip ir bet koks valstybiniu lygiu įteisintas melas, naikina ne tik šalies gyvastingumą, bet ir gynybinį pajėgumą. Privalome gerbti visus savo bendrapiliečius, taip pat ir mažumų atstovus, juolab nevalia tyčiotis iš gyventojų branduolį sudarančios daugumos, nes priešingu atveju ta dauguma gali pradėti gėdytis savo valstybės. Todėl, kaip atrodo bent man, blogis, kurį mes patys prisišaukėme su trijų fėjų vadovavimu, yra tai, kad valstybės idėja pasidengė antivalstybingumo patina.
Lietuva nėra manekenas, skirtas išstatymui vitrinoje. Jeigu taip suprantame Lietuvos idėją, tai tada iš tiesų plastmasinis būvis yra dėsninga išeitis. Ta proga leiskite priminti ir tai, kad didysis Immanuelis Kantas žmogaus bukumą apibrėžė ne kaip proto ar intelekto, bet kaip sugebėjimo spręsti trūkumą, pasireiškiantį tada, kai bendroji taisyklė taikoma aklai, neįvertinus atvejo ypatingumo.
Moteriška paslaptis
O gal iš tiesų daug triukšmo kyla tik dėl nieko? Gal seksualinės mažumos baisiausias bangas kelia tik dėl to, kad siekia įteisinti vienalyčių porų santuokų valstybinę registraciją, tai pavadindami kova už žmogaus teises? Keista tai būtų kova… Suprasčiau pasipiktinimą, jeigu kažkas bandytų uždrausti mylėti, o santuoka, kaip suprantu bent aš, yra pareiga, nepavydėtinai sunki našta. Jeigu nebijočiau, kad gali užgraužti sąžinė, lengvai perleisčiau tokią neva teisę…
Ar Lietuvos valstybė gina Tėvų teises. Nebūčiau nustebę, jeigu tėvai būtų sukilę jau tada, kai mūsų padangėje buvo bandoma įskiepyti Barnevernet įpročius. Norvegijos Barnevernet, prigijusi ten dėl ypatingo savivaldybės statuso, yra ne mažiau bjaurus užkratas nei Rusijos bolševizmas. Lietuvoje buvo gerai žinoma statistika, kad pabuvoję Bernevernet naguose globotiniai keliasdešimt kartų dažniau renkasi savižudybės kelią nei užaugę su gimdytojais, geresni jie būtų, ar blogesni, tačiau dėl politinio pasirodymo į tai buvo žiūrima pro pirštus.
Savo ruožtu savaitgalį tėvų rengiamas Šeimų maršas rodo, kad Lietuvoje gyvybė ir laisvės dvasia vis tik rusena.
Nacionalinis susivienijimas vardan tos Lietuvos, kad su valstybe vėl nenutiktų kaip nutiko 1940-ųjų birželį, be dvejonių stato už rusiškais ordinais ir kitaip apdovanotą veikėją prieš savo partijos narį istoriką, sorošistų ir leftistų paskirtą Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktoriumi, – rašo garsus, niekados nepraleidžiantis progos išsakyti savo ironišką ar net sarkastišką požiūrį, Lietuvoje visiems iki skausmo pažįstamas žurnalistas. Įdomūs, nieko nepasakysi, pasamprotavimai (Rimvydas Valatka. Dingę lobiai. Delfi.lt).
Žinia, kertant mišką, lekia skiedros, todėl legendinis žurnalistas, kaip matyti, nejaučia didelių sąžinės priekaištų dėl to, kad daug nesivargindamas vieną iš Genocido centro istorijos herojų ėmė ir paprasčiausiai apdergė, pavadindamas jį Rusijos malonėmis apipiltuoju, kartu minėtame abzace apeliuodamas į mūsų gailestingumą ir teisingumo jausmą, jog neva Nacionalinis susivienijimas nesugebėjo deramai pasveikinti kitą, postą laimėjusį, sorošistų ir leftistų, jeigu nesupratote – čia ironija) Centro direktoriumi paskirtą savo partijos narį. Tačiau, kaip atrodo bent man, pašaliečiui, šįkart Nacionalinis susivienijimas pasielgė labai subtiliai, išmintingai ir diskretiškai, blogu žodžiu nepaminėjęs jo vardo, tačiau tylomis apėjęs savo partijos nario paskyrimo į svarbų postą sėkmės istoriją, drauge nematydamas jokio reikalo džiūgauti dėl Ado Jakubausko pašalinimo ir posto ir jam atitekusios šmeižto dozės. Tai yra išmintingas pasirinkimas net ir tokiu atveju, jeigu kažkam nesunkiai pavyktų įrodyti, kad Arūnas Bubnys yra kompetentingesnis istoriniuose tyrimuose, labiau simpatiškas vadovas nei Adas Jakubauskas, kai be įrodymų drauge žinome ir tai, jog pirmasis yra šviesiaplaukis mėlynų akių lietuvis, o antrasis – totorių tautybės, pastebimai tamsesnio gymio žmogus.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.
Tik prisiminę tai, kaip viskas prasidėjo, galima pabandyti suvokti – kuo visa tai baigėsi, koks rezultatas galiausiai užderėjo. Išties, čia prasimuša labai akivaizdi suinteresuotųjų pusių veiklos schema, todėl nereikės toli vykti, siekiant atsekti įvykių seką, jeigu tik patys nepanorėsime pasiklysti tarp detalių, pasislėpti antraeilių išsirutuliojusios istorijos įvykių fone. Kaip atrodo, ši iš pirmo žvilgsnio paini istorija yra neįtikėtinai lengvai išrišama, jeigu tik nesusigundysime sekti klaidinančių pamėklių pėdsakais ir neišbarstysime dėmesio dėl nieko.
Kaip visiems gerai žinoma, viskas prasidėjo nuo to, kad Lietuvos teismai net kelis kartus atmetė JAV gyvenančio ir Lietuvos pilietybę turinčio, žydų bendruomenės aktyvisto, tokio Granto Artthuro Gochino prašymą įpareigoti Genocido ir rezistencijos centrą išsižadėti savo anksčiau pateiktos pažymos konstatacijų, jog Jonas Noreika nedalyvavo masinėse žydų naikinimo operacijose vokiečių okupacijos laikais Antrojo pasaulinio karo metu. Kitą kartą minėtas pilietis kreipėsi į Lietuvos teismą prašydamas paneigti dar vieną, t. y. naują, parengtą išaiškėjus naujiems faktams, Cento išvadą, skelbiančią, kad Jonas Noreika aktyviai prisidėjo prie Lietuvos žydų gelbėjimo ir kad jis yra laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios. Ne pro šalį bus dar kartą priminti, kad kalbame apie taurią asmenybę, kurią naciai buvo įkalinę Štuthofo koncentracinės stovykloje, o savo ruožtu nužudė, nuteisė ir sušaudė po karo dėl antitarybinės veiklos jau kitas okupantas, t. y. sovietiniai rusų budeliai.
Ne dėl to, kad skaitytojas galėjo jau ir pamiršti, o vardan dėstymo loginio nuoseklumo priminsiu, kad nauja Centro pažyma apie Joną Noreiką buvo paruošta remiantis pasaulio teisuolio, jėzuitų kunigo liudijimais JAV teisme.
Kūju per Lietuvos istoriją. Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.
Aš žinau keletą istorijų, kai karo metais žydus gelbėję asmenys po karo buvo pasmerkti, nesulaukę žydų, galėjusių juos, t. y. savo gelbėtojus, išgelbėti, užtarimo. Bala jų nematė, daug šiurpesnis atvejis yra, kai būtent žydų tautybės asmenys išsityčioja iš pasaulio teisuolio statusą turinčio žmogaus žodžių, nusivalo kojas į tokį statusą. Jokiu būdu nemanau, kad pasaulio teisuolio vardo suteikimas yra tik pigi propagandinė akcija, tačiau širdį suspaudžia, matant kaip lengvai užmirštamas, išmetamas į šiukšlyną toks statusas pačių žydų rankomis, jeigu tik šitoks garbingas žmogaus įvertinimas gali pradėti trukdyti piktų pinklių pynimui. Taigi, dar prieš skelbiant kunigo, pasaulio teisuolio garbe pažymėto žmogaus liudijimus niekiniais, pagalvokite ir apie tai, kur tokia redukcija galiausiai nuveda.
Kaip matėme, tokiam G. Gochinui teko greitai įsitikinti, kad Lietuvos teismai saugo savo nepriklausomybę ir nėra linkę lengvai pasiduoti nei politinėms provokacijoms, nei grubiam šantažui. Kokias išvadas iš to padarė Lietuvos pseudopilietis G. Gochinas? Ogi G. Gochinas ėmė ir nusprendė (toliau cituoju pažodžiui), kad visų pirma Lietuvai negalima patikėti jos pačios istorijos ir, antra, Lietuvos istorijai tyrinėti reikia pritraukti užsieniečius.
Kokiais keliais tas pats G. Gochinas įgijo Lietuvos pilietybę, nežiūrint to, jog Lietuvos institucijos ne kartą buvo nurodžiusios, kad piliečio statusas pagal mūsų šalies įstatymus jam negali būti suteiktas. Nieko nesakykite, tai jau nelygstamo įdomumo klausimas!
Tas pats G. Gochinas, ilgai nekaukęs, padaro dar ir tokią išvadą, kad Genocido centras kuo greičiausiai turi būti uždarytas. Žinoma, nereikėtų kreipti dėmesio į tokių personažų kaip G. Gochinas nusipezėjimus, jeigu ne ta neduodanti ramybės aplinkybė, jog tolesni įvykiai pasisuko to paties G. Gochino nurodyta linkme. Taigi – kokio lygmens bestija yra tas pats G. Gochinas, pažadėjęs uždaryti Lietuvą?
Ar sakote, kad nereikėtų pasiduoti sąmokslo teorijos vilionėms, pernelyg sureikšminus nevalyvo žydelio pasapaliojimus? Tačiau iš tiesų aš čia nuo savęs nesiruošiu nieko pridėti, toliau siekdamas tik paryškinti Mingailės Jurkutės, kuri pati dalyvavo Genocido centro užpuolime ir matė įvykius iš vidaus, žodžius apie tai, kad būtent Daliaus Stanciko pastangomis paskelbti pasaulio teisuoliu laikomo jėzuito kunigo liudijimai apie J. Noreikos dalyvavimą gelbstint žydus, lėmė tai, kad prieš Centrą buvo pasiųsti baudžiamieji būriai. Kas be ko, M. Jurkutė yra unikalus talentas ir labai patogus šios temos plėtotei autorius, nes ji visados prasiplepa daugiau nei tikriausiai pati to norėtų (dabar jau paliksiu ramybėje mane sužavėjusią Mingailę Jurkutę, pastebėdamas, kad ir kitais atvejais ten, kur prasideda kažkokios nesąmonės, aplink visados taip pat sukasi kažkokios jurkutės, tarsi jurkutė būtų lengvai užsakovo pirštų spragtelėjimu pasidauginantis padaras).
Slaptieji agentai
Kas yr tie baudžiamieji būriai, pasiųsti prieš Genocido centrą, kaip jie susiformavo. Labai akivaizdu tik tai, kad tokie skirtingo formato baudžiamieji būriai į būtį buvo pašaukti ir vedami priekin Alvydo Nikžentaičio. Tačiau tokiais likimo pašauktais Centro baudėjais tapo ir užpuolime pasižymėjo ta pati M. Jurkutė, o taip pat dabar jau naujai išrinktas Centro direktorius A. Bubnys. Ar jie yra autofagai? Kad ir kaip ten būtų, mums visiems akivaizdu, kad svarbiausias dalykas šioje bjaurioje istorijoje yra ne A. Jakubausko pavardė, net ne vieno žmogaus, neišdavusio principų, likimas, o rūpestis dėl to, jog šiuo atveju galimai pralaimėjo visa Lietuva, pasidavusi nešvankiam spaudimui. Todėl patikėti tyra A. Bubnio sąžine yra labai sunku!
Kita vertus, dėl to, kad neperskubėtume atsižegnodami nuo A.Bubnio, būtina pastebėti, kad vienaip ar kitaip iniciavę Genocido centro užpuolimą entuziastai vis dar nerimauja – ar, pakeitus direktorių, vien dėl to pavyks pakreipti Centro veiklą kita, jų žodžiais tariant, rezultatyvesne, tačiau, kaip atrodo bent man, stipriai prasilenkiančia su Lietuvos interesais kryptimi? Štai Viktorija Čmilytė-Nielsen sako, kad dabar svarbiausias dalykas yra pertvarkyti Centro struktūrą, visų pirmą įsteigiant stebėtojų iš pašalės Tarybą. Kaip nesunku pastebėti, čia beveik pažodžiui yra pakartojamas dar anksčiau išsakytas G. Gochino raginimas. Tačiau jeigu vis tik mėlynakis lietuvis A. Bubnys sugebėtų atsispirti tokiems piktavališkiems užmanymams, pilietinė visuomenė tarsi ir turėtų teisę pro pirštus pasižiūrėti į buvusius karjeristinius žaidimus, pagal kulkosvaidžio principą rašant skundus, tačiau aš pats didelių vilčių dėl to nedėčiau. Užsiangažavimas karjeros idėjai šiame poste pareikalaus sugebėjimo būti minkštai minkomu moliu, lengvai pastumdomu pašlemėku.
Taigi – kokio lygmens bestija yra tas pats G. Gochinas? Ar jis yra Rusijos specialiųjų tarnybų emisaras, priskirtas prie Lietuvos, ar žydų bendruomenės pasaulyje ir Lietuvoje teisėtas atstovas, įgaliotinis, pasiuntinys?..
Jeigu būtų atsižvelgiama į mano, Lietuvos piliečio, pageidavimus, kitas balsavimas Seime turėtų įvykti dėl Viktorijos Čmilytės-Nielsen tinkamumo užimti parlamento pirmininkės pareigas.
Šalin rankas nuo LGGRTC direktoriaus Ado Jakubausko. Mitingas Nepriklausomybės aikštėje. Slaptai.lt nuotr.
Parlamentui dabar vadovaujančios moteriškaitės daromų nesąmonių svoris pavojingai auga diena iš dienos ir greitai gali tapti nesustabdoma lavina. Neilgai dar pabuvusi tokiose aukštose pareigose, anoji jau sugebėjo apsidirbti pers visą savo stotą.
Kaip atrodo, planuotas susitikimas su Izraelio ambasadoriumi Seime vis tik įvyko, nes Čmilytė draskėsi kaip pasiutusi katė, ragindama kuo greičiau, pametus galvas, Seime balsuoti už Ado Jakubausko išspyrimą iš LGGRTC direktoriaus pareigų. Kyla įspūdis, kad Seimo pirmininkė dėl tokio savo užmanymo sėkmės griebėsi teisėtų ir neteisėtų veiksmų. Kas galėtų paneigti, kad į prestižines Lygių galimybių kontrolieriaus pareigas Čmilytė pasiūlė skirti įtakingo socialdemokrato Sabatausko dukrą mainais už pažadą mobilizuoti visus Seimo socialdemokratus balsavimui prieš A.Jakubauską.
Žinoma, tokios galimybės numatymas yra tik loginės dėlionės pagrindu daromos prielaidos, kita vertus, jeigu būtų galimą tai įrodyti kaip faktą, Čmilytė ir Sabatauskas turėtų būti teisiami dėl piktnaudžiavimo pareigomis ir statusu.
Kyla klausimas – kuo galėjo užrūstinti visas Seimo čmilytes A.Jakubauskas, kai matai jo oponentų Seime neįtikėtiną įsiaistrinimą? Vis tik nedrįsčiau suvesti tokį užsiangažavimą tik į asmenines antipatijas ir staigias alergines reakcijas. Čia tikriausiai taip pat svarbiausiuoju faktoriumi yra politiniai susitarimai, pokiliminiai manevrai.
Kas ir su kuo susitarė, kokios pajėgos yra mobilizuotos – to mes tikriausiai iki galo niekados ir nesužinosime, tačiau dar instinkto lygyje jaučiame, kad tokie susitarimai nieko gero neduoda Lietuvai arba net tiesiogiai yra nukreipti prieš šalies ir tautos interesus.
Kažkada „Respublikos“ vyr. redaktorius Tomkus publikavo straipsnį su visus sujudinusia ar net šokiravusia antrašte – „Pasaulį valdo žydai ir gėjai“. Nelabai atitinkantis tikrąją dalykų padėtį teiginys, ar ne? Tačiau niekaip kitaip kaip likimo ironija nepavadinsi tokios įvykių sekos, kai Lietuvos visuomenę pavaldyti vis labiau pretenduoja gėjus žydas, atsiųstas į mūsų šalį kaip Izraelio ambasadorius Lietuvai.
Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Gitanos Markovičienės (ELTA) nuotr.
LGGRRC užpuolimo istorija atvėrė daug įdomių dalykų, visų neįmanoma aprašyti trumpame straipsnelyje. Čia dar atkreipsiu dėmesį tik į tai, kad savo ruožtu konservatorių frakcijos Seime vadovės Mikulėnienės tulžingi pasisakymai prieš A.Jakubauską prikišamai parodė, kas liko iš kažkada šlovingos konservatorių partijos.
Be visa ko kito, Mikulėnienė yra viena iš tų Ingridos Šimonytės artimiausios aplinkos moterų bendražygių, kurios dėl baisaus karjeristinio užsidegimo jau „išėjo iš veido“ ir tapo nebeatpažįstamos kaip moterys. Tai nauja, socialinė lytis.
Niekados anksčiau nebūčiau galėjęs patikėti, kad triummoterato valdymas vis labiau taps panašus į okupanto režimą su nešvankia moraline prievarta.
Prezidentas Gitanas Nausėda su Seimo pirmininke Viktorija Čmilyte-Nielsen aptars padėtį Lietuvos GGRTC. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Trečiadienį Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen aptars susidariusią padėtį krizę patiriančiame Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre (LGGRTC).
Po garsiai nuaidėjusio Genocido tyrimo centro darbuotojų nepasitenkinimo direktoriaus Ado Jakubausko darbu nutarta, kad dėl jo tolesnio likimo užimame poste apsispręsti turės jį į pareigas 2020 m. birželį paskyręs parlamentas. Antradienį Seimo vadovė kaip tik įregistravo nutarimo projektą, kuriuo siūloma A. Jakubauską atleisti iš užimamų pareigų. Po kilusių įtampų tarp dalies centro darbuotojų ir LGGRTC vadovybės, parlamento valdyba sudarė Seimo darbo grupę, kuri išanalizavusi situaciją konstatavo, kad A. Jakubauskui taip ir nepavyko užtikrinti sklandaus Genocido tyrimo centro darbo.
Kaip Eltai teigė prezidento patarėjas Ridas Jasiulionis, susitikimo metu ketinama aptarti ir prezidento pateikto kandidato į Lietuvos banko (LB) valdybos pirmininkus Gedimino Šimkaus svarstymą Seime. G. Šimkaus kandidatūra į LB valdybos pirmininko postą Seimui buvo pristatyta pastarąją savaitę. Seimo pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen jau anksčiau yra sakiusi, kad parlamentas pozityviai vertina šią prezidento pateiktą kandidatūrą.
Parlamento pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen praneša, kad koronavirusu užsikrėtė Darbo partijos frakcijos Seime narys Viktoras Fiodorovas. Politikė akcentuoja, kad COVID-19 infekcijai ir toliau plintant Seime būtina kuo skubiau įteisinti nuotolinį parlamento darbą.
„Šiandien sužinojome apie dar vieną COVID-19 užsikrėtusį Seimo narį, teigiamą testą gavo darbietis V. Fiodorovas. Ir tai, manau, yra aiškus atsakymas, kad Seimo uždarymas savaitei ar dviem, situacijos nesprendžia“, – savo feisbuko paskyroje rašo V. Čmilytė-Nielsen.
„Seimo nariai, tikiu, žmonės sąmoningi ir vengia kontaktų, švenčių, eglučių „uždegimo“ ceremonijų. Tačiau kuomet per parą Lietuvoje nustatomi tūkstančiai naujų atvejų, net ir labai save saugojantys žmonės rizikuoja užsikrėsti. Tiesiog toks mastas“, – taip pat teigia ji.
Todėl Seimo pirmininkė tikisi, kad šios aplinkybės padės parlamentarams apsispręsti balsuojant dėl nuotolinių diskusijų ir nuotolinio darbo.
„Konstitucinio teismo teisėja, prof. Toma Birmantienė viešai konstatavo, kad sąlygų parlamentarams dirbti nuotoliniu būdu nesudarymas prieštarauja Konstitucijai, o Užkrečiamų ligų kontrolės įstatymo spragos gresia konstituciniu chaosu. Tai aiškus signalas visam parlamentui“, – rašo parlamento vadovė.
V. Čmilytė-Nielsen taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos situacija šiuo metu yra prastesnė nei pavasarį ir viliasi, kad Seimas dar šią savaitę žengs pirmąjį būtiną žingsnį siekiant įtesinti nuotolinį parlamento darbą.
„Privalome pergalvoti savo pozicijas ir priimti sprendimus remdamiesi ne politine simpatija – antipatija, o racionaliu protu. Jau minėjau, kad Seimas privalo dirbti nepertraukiamai. Tikiuosi, kad šią savaitę žengsime būtiną pirmąjį žingsnį“, – akcentuoja Seimo pirmininkė.
Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Gitanos Markovičienės (ELTA) nuotr.
Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen susirgo COVID-19. Apie tai ji pranešė ketvirtadienio vakarą.
„Deja, šįkart COVID-19 testas teigiamas. Tenka radikaliai pertvarkyti darbo planus ir dar kartą užsidaryti namuose. Mano kolegos iš frakcijos sulaukė neigiamų atsakymų, tačiau aš papildau sergančiųjų gretas. Kaip ir visą šią savaitę, taip ir šiandien jokių simptomų nejaučiu.
Žinau, kad bus įvairių nuomonių dėl mano darbo šią savaitę. Elgiausi taip, kaip rekomendavo Seimo kanceliarija – visuose susitikimuose buvau su kauke, laikiausi atstumo, vengiau rankų paspaudimo. Laikiausi maksimalaus saugumo. Dirbau, nes puikiai matome, kokia situacija šiandien parlamente. Neatsakytų klausimų vis dar labai daug“, – feisbuke pranešė Seimo pirmininkė.
„Tačiau tikiu, kad jeigu ne šią, tai kitą savaitę daug kas aprims ir galėsime užsiimti kitokia, kuriamąja veikla. Rytoj plačiau pranešiu apie užsimintas priemones, kurios, tikiu, jeigu nenuims, tai bent gerokai sumažins įtampą santykiuose su opozicija“, – pridūrė ji.
Koronavirusu taip pat užsikrėtė parlamentaras Viktoras Pranckietis, portalui „Delfi“ patvirtino Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas Eugenijus Gentvilas.
Pasak E. Gentvilo, teigiamą COVID-19 testo rezultatą V. Pranckietis gavo ketvirtadienį, apie 10 val.
Liberalų sąjūdžio tarybos posėdis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Liberalų sąjūdis šeštadienį paskelbė reitinguotą kandidatų į Seimą sąrašą. Pirmoji sąraše – partijos lyderė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Už jos rikiuojasi, partijos pirmininkės pavaduotojas Andrius Bagdonas.
Daugelį savo sprendimu dalyvauti Seimo rinkimuose su liberalais nustebinęs parlamento vadovas Viktoras Pranckietis sąraše yra trečias.
Ketvirtas – parlamentaras Virgilijus Alekna, penktoji – Trakų rajono merė Edita Rudelienė. Buvęs partijos lyderis Eugenijus Gentvilas – šeštas.
Toliau sąraše rikiuojasi politologas Raimundas Lopata, Seimo narys Simonas Gentvilas, Arminas Lydeka, pirmąjį dešimtuką užbaigia buvęs Kauno vicemeras Simonas Kairys.
„Pristatome sąrašą, kurį surikiavo mūsų partijos nariai, vertindami kandidatų patirtį ir nuveiktus darbus. Šis sąrašas nebus koreguojamas nei partijos pirmininkės, nei partijos Valdybos. Šiandien pateikiame jį partijos Tarybai patvirtinti. Tai – procedūrinis formalumas, jis įtakos reitingui taip pat neturės. Esame vienintelė partija, kurios kandidatai sureitinguoti nesikišant partijos vadovybei“, – akcentuoja partijos pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen.
Šeštadienį baigėsi tris dienas trukęs Liberalų sąjūdžio kandidatų į Seimo daugiamandatę rinkimų apygardą reitingavimas. Abėcėlinis kandidatų sąrašas reitinguotas visuotiniu elektroniniu partijos narių balsavimu: prisijungę prie balsavimo sistemos partijos nariai turėjo 30 vienodų reitingo balsų, kuriuos po vieną paskirstė savo favoritams.
Liberalų sąjūdis pristatė rinkimų programos gaires
Vykusiame Liberalų sąjūdžio nuotoliniame partijos tarybos posėdyje pristatytos ir rinkimų programos gairės.
„Mūsų pagrindinė kryptis – Galimybių Lietuva. Liberalams būtent sukuriamos realios galimybės reiškia gerovę. Tai leidžia gerinti savo, savo šeimos ir savo šalies gyvenimą. Tai nėra dovana, kurią piliečiams padovanoja valdžia. Valdžia privalo ne tik mokėti padalinti, uždrausti ir apriboti, bet ir sukurti sąlygas augimui, matyti tolimesnę perspektyvą, planuoti kelis metus į priekį“, – pabrėžė Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen ir įvardino penkias prioritetines partijos būsimų darbų sritis.
„Įvertinę dabartinę situaciją, išskyrėme penkias prioritetines sritis: tai savarankiškai dirbantys, kuriantys žmonės, kuriais valstybė turi pasitikėti ir sudaryti galimybes veikti. Sveika sveikatos apsaugos sistema, orientuota į prevenciją. Švietimas, ugdantis laisvei pasirengusį žmogų. Žalia Lietuva ir gamtai draugiška ekonomika. Ir, žinoma, apgintos žmogaus teisės, kurios, mūsų įsitikinimu, yra saugios vakarietiškos valstybės pagrindas ir garantas“, – kalbėjo partijos vadovė.
Liberalų sąjūdžio tarybos posėdyje. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Programos rengimo grupės koordinatorius, Liberalų sąjūdžio pirmininkės pavaduotojas Simonas Kairys, pristatė pagrindines gaires iš Liberalų sąjūdžio programos. Jis išskyrė 15 sektorių – nuo švietimo, kultūros, sveikatos ir socialinio teisingumo iki žmogaus teisių, krašto apsaugos, užsienio politikos bei savivaldos, žemės ūkio ir aplinkosaugos su ekonomika.
„Liberalai visada laikėsi nuoseklios mokesčių mažinimo politikos ir išlieka nuoseklūs – akcentuoja mokesčių mažinimą. Sieksime mažinti GPM, o vertindami šiandieninius iššūkius ekonomikai – ir PVM. Būtinas efektyvus darbas su mažėjančiomis tiesioginėmis užsienio investicijomis ir startuoliais. Šiose srityse planuojame sukurti 100 tūkst. naujų darbo vietų per kadenciją“, – kalbėjo S. Kairys.
Liberalų sąjūdis iki 2025 m. įsipareigoja sukurti 50 000 naujų darbo vietų bioekonomikoje ir žiedinėje ekonomikoje. Programoje iškeltas tikslas išvalyti visas Lietuvos upes nuo taršos, miškingumą padidinti iki 35 procentų.
Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Gitanos Markovičienės (ELTA) nuotr.
Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen sako turinti būgštavimų, kad premjeras Saulius Skvernelis ir „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis gali užstoti prezidento nepasitikėjimo sulaukusį susisiekimo ministrą Jaroslavą Narkevičių.
„Premjero žodis čia yra labai svarbus ir norėtųsi jį kuo greičiau išgirsti, bet, matyt, biudžeto peripetijos turės reikšmės. Bijau, kad Narkevičiaus klausimas gali tapti dalyku, kuris suvienys Ramūną Karbauskį ir Saulių Skvernelį. Jie gali abu užstoti šį ministrą“, – „Žinių radijui“ sakė liberalė, pabrėždama, kad pastaraisiais mėnesiais įžvelgusi nesutarimus tarp premjero ir valdančiosios „valstiečių“ partijos pirmininko.
Savo ruožtu pati V. Čmilytė-Nielsen tikino neturinti jokių abejonių dėl J. Narkevičiaus. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos–Krikščioniškų šeimų sąjungos deleguotas ministras, sakė ji, po prezidento Gitano Nausėdos kritikos privalo trauktis.
„Opozicijai nekyla jokių abejonių dėl to, kad ministras Narkevičius yra netinkamas eiti šias pareigas“, – akcentavo ji.
Tuo tarpu R. Karbauskio išreikštą skepsį dėl šalies vadovo pozicijos liberalė komentavo sakydama, kad „valstiečių“ lyderiui svarbiau partneriai, o ne reputacija. Jaroslavas Narkevičius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Valdančiųjų reakcija parodo, kad nėra tokios reputacinės krizės, kuri Ramūną Karbauskį priverstų nusigręžti nuo savo pasirinktų partnerių“, – apibendrino Liberalų sąjūdžio vadovė.
Ketvirtadienį susisiekimo ministrui J. Narkevičiui prezidentas G. Nausėda išreiškė nepasitikėjimą ir paragino jį trauktis iš pareigų. Šalies vadovo abejones tolesniu J. Narkevičiaus darbu Vyriausybėje lėmė skandalai, į kuriuos per pastarąsias kelias savaites ministras įsivėlė.
Prezidentui pareiškus nepasitikėjimą susisiekimo ministru, R. Karbauskis žurnalistams sakė apgailestaujantis, kad, jo teigimu, šalies vadovas, stokodamas patirties savo poste, pasidavė opozicijos spaudimui ir organizuotam puolimui prieš J. Narkevičių.
Trečiadienį su prezidentu Gitanu Nausėda susitikę opozicinių partijų lyderiai aptarė pirmalaikių rinkimų galimybę ir politinę situaciją šalyje. Po susitikimo opozicija neslėpė prezidentui akcentavusi tai, kad dėl politinės sumaišties valstybėje atsakomybę turėtų prisiimti valdantieji „valstiečiai“.
Pasak Liberalų sąjūdžio pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen, pirmalaikiai rinkimai esamą nestabilią situaciją galėtų išspręsti.
„Mano nuomone, tai yra tikrai rimta alternatyva tai aklavietei, kurioje šiandien yra atsidūręs Seimas. Net sutinkant su tuo, kad surinkti reikiamus balsus šiandien galimybė nėra tokia didelė, tačiau kiekviena diena chaoso Seime priartina mus prie šios galimybės“, – sakė žurnalistams liberalė.
Ji teigė, kad prezidentą patikinusi, jog liberalai nuo savo intencijų neatsitrauks.
„Aš patvirtinau, kad mūsų frakcija, Liberalų sąjūdžio frakcija, mes ne tik esame padėję parašus, mes tikrai ir balsuosime už (pirmalaikius rinkimus. – ELTA) (…,) jei aklavietė Seime nesikeis“, – teigė ji, pabrėždama, kad, jei Seimas dirbs taip, kaip dirbo paskutinius kelis mėnesius, – pirmalaikiai rinkimai tiesiog neišvengiami.
„Mes vertinsime situaciją pagal tai, kaip vyksta darbas Seime. Jei bus taip, kaip buvo paskutinius mėnesius, tai didelių priežasčių optimizmui aš asmeniškai neturiu“, – sakė V. Čmilytė-Nielsen.
Kokią nuomonę dėl pirmalaikių rinkimų prezidentas pateikė opozicijos politikams, liberalė nedetalizavo. Pasak jos, prezidentas šiuo klausimu dar kalbėsis su valdančiaisiais.
„Jis sakė, kad laukia konsultacijos su valdančiaisiais. Tai yra normalu, prezidentas kalba su visomis politinėmis jėgomis Seime“, – sakė V. Čmilytė-Nielsen. Politikė užsiminė, kad preliminari siūlomų pirmalaikių rinkimų data yra sausio 19-oji.
Savo ruožtu opozicijos lyderio pareigas šiuo metu einantis socialdemokratas Julius Sabatauskas tvirtino, kad su prezidentu kalbėjo apie keblią politinę situaciją, kurią, jo nuomone, indikuoja pažadų netęsiantys „valstiečiai“.
„Reikia pripažinti, kad valdantieji nesilaiko savo pažadų, netgi parašu patvirtintų pažadų, – turiu galvoje, švietimo darbuotojams, mokytojams, kuriems buvo prižadėta, bet biudžete nenumatyta. Ant nosies yra ir kitų reikalavimai – medikų, kultūros darbuotojų“, – teigė socialdemokratas.
Tuo metu konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis sako, kad tai, ar bus paskelbti pirmalaikiai rinkimai, ar ne, priklauso nuo „valstiečių“ pirmininko Ramūno Karbauskio. Todėl, aiškino jis, tikimybė, kad bus realizuotas opozicijos keliamas pirmalaikių rinkimų klausimas, yra labai menka.
„Aš visgi skeptiškai vertinu išankstinių rinkimų galimybę, šis klausimas kybo ant Ramūno Karbauskio ir valdančiųjų galvos. Jeigu jie apsispręstų palaikyti – tada taip, iškart pasidaro realistiška, net jei koks vienas opozicijos balsas atkristų“, – sakėG. Landsbergis po opozicijos lyderių susitikimo su prezidentu.
G. Landsbergis teigė manąs, kad valdantieji atsitraukia anuo pirmalaikių rinkimų idėjos ir neketina šios iniciatyvos apskritai palaikyti.
„Tokiu atveju nieko nebus“, – sakė G. Landsbergis. Politikas teigė, kad liberalų iniciatyvą organizuoti pirmalaikius rinkimus parėmė tiek jis, tiek jo vadovaujama konservatorių frakcija Seime.
Savo ruožtu R. Karbauskis pastarąją savaitę Eltai sakė, kad opozicija blefuoja keldama pirmalaikių rinkimų idėją.
„Valstiečių“ lyderio teigimu, jei parašus dėl pirmalaikių rinkimų organizuojantys opoziciniai liberalai manytų, kad valdantieji gali šią idėją paremti, tokios iniciatyvos nerodytų.
„Netikiu, kad pas juos dauguma frakcijos narių nori išankstinių rinkimų“, – Eltai pastarąją savaitę sakė R. Karbauskis.
Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnė Viktorija Čmilytė-Nielsen teigia, kad užgautų asmeninių ambicijų karai, vieši galios žaidimai paminant teisę ir sveiką protą, panašu, kad galutinai paralyžiavo ir diskreditavo šalies parlamentą.
Liberalų nuomone, priešlaikiniai Seimo rinkimai tampa bene vienintele racionalia išeitimi iš dabartinio politinio cirko.
Seimo opozicinė Liberalų sąjūdžio frakcija apgailestauja dėl to, į ką pavirto „valstiečių“ daugumos terorizuojamas Seimas. V. Čmilytė-Nielsen atkreipia dėmesį, kad nepaisant prastėjančių pasaulinių ir šalies ekonomikos prognozių, į Seimą atkeliavusio kitų metų valstybės biudžeto ir kitų mokestinių įstatymų projektų, valdantieji parlamente, kaip užsikirtusi patefono plokštelė, kalba tik apie Seimo pirmininko atstatydinimą.
„Kaip blogame košmare vėl ir vėl kartojasi ta pati situacija – bet kokia kaina pašalinti dabartinį Seimo pirmininką. Jo gelbėjimas niekada nebuvo ir nebus mūsų, opozicijos, misija. Mūsų, parlamentarų, uždavinys yra kurti teisinius pagrindus geresniam šalies gyventojų gyvenimui. Tačiau, deja, bet vieno žmogaus ambicijomis valdomas „valstiečių“ buldozeris jau gerą pusmetį sugeba įžiūrėti vienintelį prioritetą – dabartinio Seimo vadovo atstatydinimą. Visi kiti darbai nueina į antrą, trečią planą. Su tokiu nepalenkiamu atkaklumu galima įrodyti, kad Marse yra gyvybė“, – tikina Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnė V. Čmilytė-Nielsen.
Atsižvelgdama į situacijos rimtumą, Seimo Liberalų sąjūdžio frakcija primygtinai ragina Seimo valdančiuosius susitelkti į svarbiausio metų įstatymo – biudžeto – svarstymą ir nebeversti viso parlamento partinių ginčų ar asmeninių nesutarimų sprendimo lauku.
Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen sako esanti įsitikinusi, kad Lietuvos liberalų susiskaidymas į atskirus darinius yra neracionalus. Tad, pabrėžia ji, dar ne taip seniai po kilusių nesutarimų partiją palikusiems ir naują partiją įkūrusiems liberalams jos vedamos politinės organizacijos durys yra atviros.
„Mes esame atviri bendradarbiavimui su kitais liberaliai mąstančiais politikais, ir aš asmeniškai manau, kad šiandien susidariusi situacija, kai yra kelios liberalios partijos, yra neracionali, ji neatliepia geriausių liberaliai mąstančių rinkėjų interesų (…) Mano vadovavimo metu kažkokios asmeninės ambicijos niekada netaps kliūtimi tam, kad mes bendradarbiautume su kitais liberalais“, – „Žinių radijui“ sakė politikė, pabrėždama, kad Liberalų sąjūdžio durys tiems, kurie paliko šią partiją, yra atviros.
„Mūsų partijos durys yra atviros visiems liberalams“, – teigė ji.
ELTA primena, kad prieš savivaldos rinkimus 2019 pavasarį iš Liberalų sąjūdžio pasitraukė dalis aktyvių ir žinomų politikų. Vėliau Seimo narės Aušrinės Armonaitės ir Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus iniciatyva buvo įkurta nauja liberalios krypties Laisvės partija. Dar vienai liberalams save priskiriančiai partijai vadovauja buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas.
Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ rugpjūčio 26-rugsėjo 8 dienomis atliktos apklausos duomenimis, šiuo metu už liberalus balsuotų 5,8 proc. A. Armonaitės vedama Laisvės partija, rodo apklausa, surenka 2,7 proc. palaikymą, A. Zuoko vadovaujama Lietuvos laisvės sąjunga /liberalai turi 2,2 proc., populiarumą.
