Danijos karalienė Margrethė II. EPA – ELTA nuotr.
Kopenhaga, vasario 17 d. (dpa-ELTA). Danijos karalienė Margrethė II teigia per susitikimą su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu susidariusi labai blogą įspūdį apie Kremliaus šeimininką. Ji prisiminė tada pagalvojusi, kad V. Putinas nėra malonus žmogus, pasakojo 82–ejų monarchė danų savaitraščiui „Weekendavisen“.
„Niekada savo gyvenime nesu mačiusi tokių šaltų akių“, – teigė ji.
Margrethė soste sėdi jau daugiau kaip 51 metus. Per tą laiką ji susitiko su dešimtimis valstybių ir vyriausybių vadovų. Su V. Putinui ji esą susipažinusi per valstybinį vizitą Rusijoje 2011 metais – tada jis buvo Rusijos premjeras, o prezidento pareigas ėjo Dmitrijus Medvedevas. 2014–aisiais karalienė dar kartą susitiko su V. Putinu per renginį, skirtą 70–osioms sąjungininkų išsilaipinimo Normandijoje Antrajame pasauliniame kare metinėms paminėti.
Karalienė teigė kasdien sekanti įvykius Ukrainoje. Jai esą daro įspūdį ukrainiečių narsa. Ukrainos prezidentą Margrethė II pavadino „tinkamu žmogumi tinkamu laiku“.
Karalienė gyrė ir Europos reakciją, be kita ko, „Leopard“ kovinių tankų tiekimą. „V. Putinas manė, kad gali suskaldyti visą Europą, tačiau jis mus suvienijo“, – kalbėjo monarchė.
Danijos karalienė Margrethė II. EPA – ELTA nuotr.
Danijos karalienė Margrethė II ketvirtadienį siaurame rate paminėjo savo 80 metų sukaktį. Pradžioje planuotas dideles iškilmes teko atšaukti dėl koronakrizės. Be kita ko, monarchės garbei buvo numatytas dviejų dienų paradas Kopenhagos gatvėmis.
Vis dėlto daugiau kaip 180 000 danų prisijungė prie feisbuko grupės „Danija dainuoja karalienei“, taip patvirtindami savo ketinimą vidudienį gatvėje, iš balkono ar pro langą sudainuoti karalienei „Ilgiausių metų“. Rūmai, be to, internete paskelbė virtualią svečių knygą, kurioje kiekvienas norintysis galėjo palikti savo linkėjimus karalienei. Danijos Karalystės vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Margrethė II soste sėdi jau beveik pusę šimtmečio. 1972-aisiais ji tapo pirmąja moterimi Danijoje, kuriai buvo uždėta karūna. Jai tuomet buvo 31-eri. Karalienė yra labai mėgstama tautiečių. Ji artima liaudžiai, tačiau kartu laikoma moraliniu autoritetu.
„Daisy“, kaip karalienę meiliai vadina pavaldiniai, mėgstama ir dėl daugybės savo talentų. Ji kalba keliomis kalbomis, išmėgino vertėjos ir kostiumų kūrėjos darbą. Vis dėlto Margrethe II pirmiausiai žinoma kaip menininkė. Jos paveikslus eksponavo žinomos galerijos šalyje ir užsienyje, iliustracijos puošė daugybę knygų.
Danijos Karalystė šeštadienį švenčia – valstybės vėliavai sukanka 800 metų.
Danijos karalienė Margrethė II šeštadienį lankėsi Estijoje, kur, pagal legendą, 1219 m. birželio 15 d. Danijos vėliava, vadinama Dannebrog, nukrito tiesiog iš dangaus.
Pasakojimai teigia, kad tai įvyko Lindanisės mūšyje, kur šiuo metu stovi Talinas. Mūšyje su estais pergalę pasiekė Danijos kariai, vedami karaliaus Valdemaro II.
Iškilmių metu, vos karalienei Margrethei II išlipus iš savo jachtos Talino uoste, du parašiutininkai nusileido su Danijos ir Estijos valstybių vėliavomis.
Atvykusią karalienę pasveikino Estijos prezidentė Kersti Kaljulaid.
Tuo metu kiti Danijos karališkosios šeimos nariai dalyvavo renginiuose Danijoje, kur buvo švenčiama Vėliavos – balto kryžiaus raudoname fone – diena.
Jauniausias karalienės sūnus princas Joachimas dalyvavo ceremonijoje Kopenhagos rotušės aikštėje, kur buvo, be kitų dalyvių, ir laikinai einantis pareigas šalies premjeras Larsas Lokkė Rasmussenas.
Manoma, kad Danijos vėliava yra viena seniausių vis dar naudojamų valstybės vėliavų.
Ar daug žinome bendrinių daiktavardžių ir juo labiau veiksmažodžių, sudarytų iš miesto vardo? „Šanchajus“? Tuo tarpu gyvuoja štai toks angliškas, pasakytume, terminas: to Copenhagenise. Daryti kaip Kopenhagoje.
Tai reiškia Kopenhagos miesto viešųjų erdvių tvarkymo modelio pasaulinį pripažinimą.
Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Danijos princas važinėja dviračiu, karalienė – metro
Danijos karalystėje dabar, priešingai negu miglotais Hamleto laikais, viešpatauja taika ir ramybė. 2013 metais danų sostinę Kopenhagą pripažino geriausiu gyventi miestu pasaulyje (britų žurnalo „Monockle“ tyrimas). 2016 metais „Eurobarometras“ rinko Senojo žemyno miestą, kuriame gyvena laimingiausi žmonės. Pirmoji vietą teko mums mažai žinomam Danijos miestui Olborgui (Aalborg), turinčiam kiek daugiau kaip 112 tūkstančių gyventojų, o antrąją užėmė Karalystės sostinė Kopenhaga (netoli 600 tūkstančių), kur pareiškė viskuo esą labai patenkinti 2/3 apklaustųjų; dar 28% žmonių buvo patenkinti ir vos 5 procentams iki laimės kažin ko trūko. (Beje, toliau eina Islandijos sostinė Reikjavikas, Šveicarijos finansinis centras Ciurichas, Austrijos miestai Gracas ir Viena, Olandijos – Roterdamas, Groningenas ir Amsterdamas, Jungtinės Karalystės – Mančesteris, Kardifas, Niukaslas prie Taino, Belfastas, Vokietijos – Miunchenas ir Esenas, Belgijos – Antverpenas, Švedijos – Stokholmas ir Malmė, Norvegijos– Oslas.)
Tyrėjus domino daugelis dalykų, tarp jų ir klausimas, ar žmonės patenkinti miesto viešosiomis erdvėmis, susisiekimu. Pastariesiems dalykams Kopenhagoje net tie 5 procentai vargu ar turėjo priekaištų. Miesto svečiai būtinai aplanko miesto istorinį centrą, kur savo akimis pamato pėsčiųjų karaliją – Strøget ir sykiu dalelę to, kas vadinama laimingu gyvenimu. Penkios gatvės ir trys aikštės sudaro seniausią ir gal ilgiausią Europoje promenadą (1,5 km) su daugybe didelių ir mažų parduotuvių, restoranų ir kavinių, viešbučių, senųjų rūmų ir kitų architektūros paminklų. Sekmadienį dauguma parduotuvių poilsiauja, tačiau miestiečių čia pilna, linksmina klounai ir muzikantai, žmonės patys šoka ir dainuoja. Vasarą Strøget grindiniais prakulniuoja iki 80 tūkst. žmonių per dieną, niūresniais metų laikais – apie 50 tūkstančių. Gyvenimas šiame rojuje verda ištisą parą.
Turistai dalijasi įspūdžiais: Kopenhagoje reikia pasistengti, kad fotografuojant į kadrą nepatektų dviratis. Netgi galima užklupti patį Danijos princą Frederiką, sėdantį ant dviračio; prieš kelerius metus Vilniuje lankęsis sosto įpėdinis nepraleido progos pasivažinėti mūsiškiu oranžiniu…
Dviračių kultas Danijos sostinėje vertas atskiro pokalbio, o šiuo kartu pasitenkinkime iškalbingu piešinėliu: iš 100 miesto gyventojų 86 į darbo vietą ar mokslus keliauja dviračiu, viešuoju transportu ar pėsčiomis, ir tik 14 – nuosavu automobiliu.
Ši diagrama byloja, kokią transporto rūšį labiausiai mėgsta Kopenhagos gyventojai.
Beje, šią diagramą siūlo danų “Copenhagenize Design Company”, propaguojanti ir diegianti dviračių kultūrą Kaip Kopenhagoje daugelyje Europos ir pasaulio miestų. Ši kompanija pastarąjį kartą iš daugiau kaip 120 planetos miestų (per 600 tūkst. gyventojų) prielankiausiu dviratininkams pripažino… Kopenhagą, tačiau danų objektyvumu nederėtų abejoti, nes iki tol tokiu miestu buvo laikomas Amsterdamas. Kopenhagoje pusė gyventojų keliauja po miestą dviračiu, jiems skirti takai ir keliai sudaro vieningą tinklą ir driekiasi apie 400 kilometrų (vis ilgėja). Danijos sostinėje, skaičiuojama, kiekvienam automobiliui tenka po 5,2 dviračio. Kone Pasaulio dviračių sostinė?
(Įdomumo dėlei: daugiausia miestų, kur dviratininkai patogiai ir saugiai jaučiasi, yra Šiaurės Vakarų Europoje, tai Eindhovenas, Utrechtas, Malmė, Antverpenas, bet yra ir kitose Europos kampeliuose – Sevilija, Liubliana, Strasbūras, Nantas, Berlynas, Viena, Paryžius, taip pat Naujajame Pasaulyje – Buenos Airės, Mineapolis, Monrealis, Portlandas, Luisvilis, prie pirmūnų priskiriamas Tokijas ir Pertas Australijoje.)
O štai Kopenhagos kampelio nuotrauka, kur nematyti dviračio. Ne, atidžiau patyrinėję vis dėlto jį aptinkame pačiame pakraštėlyje – nupieštą ant dviratininkams skirto tako… Iš čia regimo stiklinio statinio nesuprasime, tačiau raidė M išduoda, kad tai yra metropoliteno stotis; stiklinės piramidės – tai langai, apšviečiantys po žeme peroną.
Kai kurie iš Kopenhagos grįžę turistai vėl ir vėl dalijasi savo atradimu: Kopenhagoje yra metro! Svečiai Kopenhagos metropoliteną apibūdina kaip šviesų, švarų, šiuolaikinį. Daugeliui didelį įspūdį daro tai, kad nedideli ir jaukūs traukinukai rieda be mašinisto. Jo vietoje galima įsivaizduoti save – tereikia atsisėsti pačiame sąstato priekyje. Pirmieji automatiškai valdomi metropoliteno traukiniai pajudėjo 9 dešimtmečio pradžioje Japonijoje, tačiau iki šiolei toli gražu dar ne visur traukiniai rieda tarytum patys savaime.
Raudona M raidė skelbia, kad tai – Kopenhagos metro
Københavns Metro pradėjo veikti 2002-aisiais, ir čia sudėta viskas, kas tuo metu buvo moderniausia. 2008 metais ekspertai iš Tokijo, Londono, Niujorko ir kitų metropolitenais pagarsėjusių miestų Kopenhagos metro pripažino geriausiu pasaulyje: veikia it laikrodis, saugus, keleiviai patenkinti. Priešingai negu Stokholmo metropoliteno, vadinamo ilgiausia pasaulyje dailės galerija, Kopenhagos metro stotys yra kuklios, daug kur laiptai ir eskalatoriai veda į peroną tiesiai iš gatvės.
Kodėl Kopenhaga pasirinko ne tramvajų, o metro
Kam metropolitenas mieste, kur iš vieno krašto į kitą nužygiuoti užtenka valandos, o miesto centrui pereiti iš viso nereikia nė pusvalandžio? Danijos sostinė neužima nė 90 kv. kilometrų (palyginimui: Vilniaus miesto plotas – 401 km², mūsų yra 574 tūkstančiai). 1992 metais Danijos parlamentas sprendimą pradėti naują statybą pagrindė jį reikalu garantuoti gyventojams greitą ir šiuolaikišką susisiekimą, nepriklausantį nuo transporto situacijos gatvėse ir maksimaliai patogų keleiviams.
Ilgai ir gerai Kopenhagos gyventojų poreikius tenkino miesto elektrinių traukinių ir priemiestinių traukinių tinklas; traukiniai iš Didžiosios Kopenhagos atvežtus keleivius išlaipindavo vakariniame miesto centro pakraštyje, palei senąją gynybinę liniją, o patį senamiestį žmonės pasiekdavo tramvajumi. Tačiau 7 dešimtmečio pradžioje ir Danijos sostinę pasiekė automobilių bumas. Mieste energingai imta šalinti visa, kas trukdo jų eismui. Laisvinant automobiliams kelią, 1963-aisiais vienu mostu panaikino gerai išvystytą troleibusų tinklą. Visą miestą aprėpęs tramvajus dėl savo nepaslankumo ėmė strigti spūstyse, todėl ir jį ilgainiui teko pašalinti iš viešojo transporto sistemos kaip nepritapusį prie naujosios tvarkos. Kentėjo ir kadaise gatvėse neblogai įsitaisę dviratininkai, daugelyje sankryžų dviračių takus užėmė dešinėn sukantys automobiliai. 7 ir 8 dešimtmečių sandūroje dviračius balnojosi kaip niekad mažai miesto gyventojų – vos dešimtadalis. Dabar, nelikus tramvajaus, į miesto centrą reikėjo eiti pėsčiomis arba važiuoti autobusu.
Vienu metu transporto planuotojams rodėsi, jog tramvajų pakeitęs autobusų eismas – geriausia išeitis, nes jie rieda kartu su automobiliais ir netrukdo jiems. Tačiau netrukus tramvajaus išlaisvintą vietą užtvindė nauji automobilių srautai, spūstyse ėmė strigti ir automobiliai, ir autobusai. Tada autobusams skyrė atskiras eismo juostas. Laikui bėgant savo dalį gatvėse gavo ir pėstieji, tad dabar tebuvo girdėti skundžiantis nuosavų automobilių vairuotojus. Jie šeimininkavo mieste du dešimtmečius – iki 1983-iųjų, kai automobilių antplūdį sustabdė energetinė krizė. Automobilių savininkų likimas buvo nulemtas: jie turėjo papildyti būsimo šiuolaikiško transporto keleivių gretas.
Dar labiau greito ir patogaus transporto reikėjo užsimojus miesto plėtrą perkelti toliau į rytus – į kitą sąsiaurio pusę. Atsisakius tramvajaus, šios miesto dalies nesiekė joks bėginis transportas. Dabar reikėjo nuspręsti, koks jis, tas transportas, turėtų būti.
Kaip ir daugelyje miestų 10 dešimtmetyje, Kopenhagos transporto projektuotojų akys nukrypo į LRT (ligh trail transit). Dažnai ši bėginė transporto rūšis vadinama greituoju tramvajumi – nuo metropoliteno sąstato skiriasi mažesniais gabaritais, galia ir greičiu. Ir dar turi ant vagonų stogų stirksančius elektros srovės imtuvus – pantografus. Kaip tik šitie „ragai“ ir užkliuvo – tramvajui reikalingas didėlesnio skersmens tunelis, o tai – laiko gaišinimas ir gerokai daugiau sąnaudų. Juk senamiestyje bėgiai turėjo eiti po žeme ir požeminė dalis sudarė beveik pusę viso 23 km ilgio kelio. LRT sąstatas pasirodė netinkamas ir dėl pernelyg mažo palyginti su metro traukiniu judėjimo greičio trasoje – atitinkamai 25 km ir 40 km per valandą.
Šioje vietoje prašosi pastaba paraštėje. Įdomu, kad net trys greitojo tramvajaus linijos buvo numatytos Vilniaus transporto schemoje dar anksčiau negu Kopenhagoje – 9 dešimtmečio viduryje. Ir jau buvo pradėtas rengti pirmojo ruožo techninis-ekonominis pagrindimas. Buvo numatyti šie maršrutai: Sudervės gyvenamasis rajonas – Oro uostas (19,5 km), Pašilaičiai – Lentvaris (23,5 km), Geležinkelio stotis – Santariškės (15,5 km). Keliolika kilometrų bėgių manyta nutiesti požeminiuose tuneliuose. Antai iš tada Suderve vadintos Pilaitės atvykstantis tramvajus būtų važiavęs požeminiu 5,1 metro skersmens tuneliu palei Ukmergės plentą iki Kalvarijų gatvės, kirstų Nerį, dabartinį Gedimino prospektą, tęstų kelionę po senamiesčio namais ir gatvėmis iki Geležinkelio stoties, o nuo čia vėl po žeme riedėtų iki Naujininkų; šioje atkarpoje turėjo būti net penkios požeminės stotys.
Būsimojo Vilniaus metro linijos – iš paukščio skrydžio. Slaptai.lt nuotr.
Tunelius būtų projektavę pagal sovietinius metro normatyvus – kad ateityje be didelės rekonstrukcijos juos būtų galima panaudoti metropolitenui. Apie greitą žlugimą nė nesapnuojančioje Sovietų Sąjungoje statyti metro pretendavo dvi dešimtys nepalyginti didesnių nei Vilnius miestų, tad buvo telikę kantriai laukti savo valandos. Kaip matome, mūsų sostinė pasirinko laukti ne rankas sudėjus, o parengtyje…
Kopenhaga tuo tarpu pasirinko mažąjį metropoliteną (mini metro). Tunelių vidutinis skersmuo – 4,9 metro (Londone dabar rausia 7 m skersmens tunelius). Požeminėse stotyse (9 iš 22-ų) atsisakyta vestibiulių su turniketais, jos yra ne ilgesnės kaip 60 metrų. Ankštame senamiestyje (Kongens Nytorv) vietą stočiai kasė atviru būdu, tad ir nebuvo kur užsimoti. Atitinkamo mastelio yra ir visa kita. Københavns Metro kursuojančių iš trijų vagonų sudarytų sąstatų ilgis – viso labo 39 metrai, juos teisingiau vadinti net ne traukiniais, o traukinukais (gamintojas – italų „Ansaldo Trasporti“, dizainas irgi italų – pasaulinio garso „Giugiaro Design“). Iš didmiesčių atvykusiems svečiams jie atrodo puikūs, bet per maži – 96 sėdimos и 204 stovimos vietos. Pavyzdžiui, Londone galima įlipti į vieną iš 8 vagonų ir ilgesniu nei 130 metrų sąstatu važiuoti kartu su pusantro tūkstančio bendrakeleivių. Bet Kopenhagai tokių monstrų nereikia. Daugiausia pasaulyje keleivių perveža Tokijo metropolitenas – daugiau kaip 3 milijardus per metus, arba per savaitę tiek, kiek Kopenhaga per metus. Københavns Metro – kuklus metropolitenas. Tačiau, sako, jame galima sutikti pačią Danijos karalienę – karališkoji šeima, kaip ir visa aukštuomenė, nesipučia prieš savo valdinius…
Københavns Metro tyliai riedančius traukinukus veda automatinė valdymo sistema. Ji apsaugo nuo tikėtinų žmogaus klaidų, tiksliai nustato atstumą tarp sąstatų ir atlieka visa kita, kas reikalinga sklandžiam ir saugiam eismui. Metropoliteno valdymo ir techninio aptarnavimo centre šį eismą stebi 5 operatorių pamaina, pasirengusi įsikišti atsitikus kas nenumatyta. Visa kita yra kaip visur, kur nepraeinama pro naujoves ir žiūrima ekonomijos. Antai požeminės stotys glūdi giliau nei jas jungiantys bėgių keliai, todėl iš stoties išvykęs traukinukas įsibėgėja pakalne, o prieš kitą stotį jį vėl stabdo įkalnė; metro statytojai giliausiai įsikasė 33 metrus.
Københavns Metro statė kompanijų konsorciumas, į kurį įėjo tokios galiūnės kaip italų „Astaldi“ (tiesė Romos, Genujos, Milano metropolitenus), prancūzų „Soletanche Bachy“ ir SAE (Lamanšo tunelio tiesėjai), austrų „Ilbau“ (dabar „Strabag“) ir kitos. Požeminiai darbai prasidėjo palyginti greitai, skaičiuojant laiką nuo politinio sprendimo priėmimo dienos – 1998-aisiais. Kopenhagos metro savininkė ir valdytoja yra kompanija „Metroselskabet”, kurios 50 % akcijų priklauso Kopenhagos komunai, 8,3 % — sostinės priemiesčio Frederiksbergo komunai, o 41,7 % – valstybei.
Dvi yra gerai, o keturios – geriau!
Paskutiniame Kopenhagos metropoliteno ruože (iki Kastrupo oro uosto) kloti bėgius baigė 2007-ųjų rudenį, o prieš kelis mėnesius Danijos parlamentas beveik vieningai jau buvo nusprendęs tiesti dvi naujas linijas: žiedinę ir pusiau žiedinę (Cityringen, arba M3 ir M4). Dabar miesto svečius stebina ne tai, kad palyginti nedidelis miestas turi metropoliteną, o tai, kad su dideliu užmoju varo jį toliau! Užsakovė „Metroselskabet” subūrė naują konsorciumą, „Copenhagen Metro Team“ (CMT), į kurį įeina italų kompanijos „Salini Impregilo“ ir „Seli“. M3 ir M4 – tai po žeme einantis 15,5 km bėgių kelias ir 17 stočių. Naujus tunelius pradėta kasti 2013-ųjų vasarą. 2019 metais numatomų pabaigti darbų kaina gali siekti 50-60 mlrd. danų kronų (iki €8 milijardų). Neutraliu stiliumi šio projekto tikslas apibūdinamas šitaip: Kopenhagos gyventojai ir Danijos sostinės svečiai sulauks efektyvios ir stabiliai veikiančios transporto sistemos, kuri jungs miesto rajonus ir teiks galimybę laisvai esant bet kokiems orams ir transporto srautams miesto gatvėse. Nelaužant liežuvio: bus patogu žmonėms.
Iš pradžių M1 ir M2 statybą ne tik gyrė, bet ir kritikavo. Sakė, traukinukai važinės tušti. Tačiau pradėjus jiems kursuoti palyginti greitai keleivių srautas padidėjo iki 160 000 per dieną ir kritikai nutilo. Vietomis keleiviams ėmė darytis net ankšta. Štai iš vakarinės Kopenhagos dalies priemiestiniais ir miesto traukiniais suplaukiantiems žmonėms pasirodė labai patogu geležinkelio stotyje Nørreport persėsti į metro traukinuką ir juo pavažiuoti tarpstotę iki miesto centro. Tačiau geležinkelio traukiniai veža nepalyginti daugiau nei metro, ir pagrindiniame metropoliteno ruože Nørreport-Kongens Nytorv keleiviai ėmė tvenktis. Netgi prireikė šiokių tokių apribojimų: čia uždraudė piko valandomis rodytis su dviračiais, nors šiaip metropoliteno stočių peronuose yra nurodyta, kur sustos dviratininkams skirtas vagonas, o šių viduje – kur dviračiams vieta.
M3 ir M4 – tai du nauji požeminiai keliai, vedantys iš geležinkelio stočių į miestą centrą; senamiestyje sueis visos keturios linijos. Žiedinė linija Cityringen sujungs miesto centrą ir su rajonais, kurių iki šiol nesiekė geležinkelio traukiniai. Jai pradėjus veikti, metro pajėgs pervežti kelis kartus daugiau negu dabar keleivių – iki 150 milijonų per metus. Tuo tarpu jau svarstoma galimybė iki 2030 metų „žiedą“ dar paplatinti, kad metropolitenas aprėptų ir priemiesčius.
Kopenhagoje susisiekimas gerokai skiriasi nuo mums įprasto. Ten viešosiose erdvėse svarbiausi yra dviratininkai ir pėstieji. Antroji vieta miesto transporto hierarchijoje priklauso viešajam transportui. Pastarojo pagrindinė rūšis – miesto elektriniai traukiniai (S-tog). Jie kursuoja 7 linijomis, kurių bendras ilgis – 170 km, stoja 85 stotyse ir per dieną perveža 360 tūkst. keleivių. Po jų eina įprastas geležinkelis (S-train). Tada – metro ir galiausiai – autobusai; esama dar vandens autobusų ir net elektrinių mikroautobusų turistams vežioti. Taigi Kopenhagoje metropolitenas – ne svarbiausias transportas. Tačiau, kaip matome, ir ne pasipuikuoti ar pramogai skirtas. Kita vertus, bėgius po žeme klojo ir ne tam, kad paviršiuje duotų laisvės automobiliams.
Kopenhagos metro schema
Viena Merfio dėsniais vadinamų tiesų kalba apie buitį: kiekvienas naujas horizontalus paviršius kaip mat apkraunamas. Ši įžvalga tinka ir transportui: kad ir kiek gatvės būtų platinamos ir ilginamos, automobilių juose bus tiek pat.
Tačiau ne Kopenhagoje, kur tuo įsitikino savo kailiu kailiu ir išdrįso gatvėse spūstis sklaidyti ir orą švarinti pagal genialiai paprastą taisyklę: automobilių gatvėse nelieka, jas uždarius. Rimtai.
Sekmadienis, birželio 5 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo ir visų Lietuvos žmonių vardu pasveikino Danijos Karalienę Margaritą II šalies nacionalinės šventės – Konstitucijos dienos – proga.
„Vertiname artimų sąjungininkių – Lietuvos ir Danijos Karalystės – bendradarbiavimą svarbiausiais dvišaliais, Baltijos jūros regiono ar žemyno darbotvarkės klausimais. Džiaugiamės, kad mus vienijantys tikslai ir bendras požiūris į aktualius gynybos politikos, saugumo užtikrinimo, energetikos ir ekonomikos uždavinius lemia efektyvų ir prasmingą bendradarbiavimą Europos Sąjungoje ir NATO“, – rašoma šalies vadovės sveikinime.
Pasak Prezidentės, abiejų valstybių santykius stiprina ir prie šalių augimo prisideda aktyvūs piliečių ryšiai: kultūrinis ir visuomeninis dialogas, akademiniai ir studentų mainai, bendri prekybos, mokslo ir inovacijų projektai.
Lietuvos vadovė Danijos Karalienei ir visiems šalies žmonėms palinkėjo džiaugsmo, visokeriopos sėkmės ir klestėjimo.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Wikipedia.org nuotraukoje: Danijos Karalienė Margarita II su savo vyru princu Henriku.
