Užimtumo tarnyba. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Vidurvasarį fiksuota net 30 proc. (67,6 tūkst.) mažiau darbo neturinčių žmonių nei prieš metus. Rugpjūčio 1 d. Užimtumo tarnyboje registruota 158,7 tūkst. neaktyvių darbingo amžiaus gyventojų.
Šiuo metu vyresnių nei 50 metų amžiaus klientų – 66,7 tūkst. Tai – du penktadaliai visų darbo neturinčių asmenų. Kas tryliktas (12 tūkst.) – riboto darbingumo dėl negalios, skelbia Užimtumo tarnyba.
Liepą 28 tūkst. klientų norėjo įsidarbinti pagalbiniais darbininkais, 5,4 tūkst. – valytojais, 5,4 tūkst. – pardavėjais, 4,1 tūkst. – lengvojo automobilio vairuotojais, 3,2 tūkst. – administratoriais.
„Kaip ir kasmet šiuo laikotarpiu, stebimas mažesnis aktyvumas darbo rinkoje, sumažėja įvairiose programose dalyvaujančių klientų. Registruotas nedarbas šalyje šiek tiek – 0,5 proc. punkto paaugo ir rugpjūčio 1 d. siekė 9,1 proc. Tačiau yra 4 proc. mažesnis nei pernai (13,1 proc.). Nedarbo rodiklius paaugino ir pasyvesnis įsidarbinimas bei mažėjusi darbo paklausa“, – teigė Užimtumo tarnybos Stebėsenos ir analizės skyriaus vyriausioji specialistė Audronė Butkienė.
Labiausiai didėjo darbo ieškančių jaunuolių skaičius – asmenų iki 24 metų įregistruota 1,4 tūkst. (11 proc.) daugiau nei prieš mėnesį. „Iš dalies tai sietina su aktyvesne absolventų registracija – liepą jų daugiau ateina dėl konsultacijų darbo paieškos ir įdarbinimo klausimais“, – sakė A. Butkienė.
Darbo pasiūlymų srautas liepą buvo mažesnis nei birželį. Darbo ieškantys asmenys galėjo rinktis iš 27,8 tūkst. darbo skelbimų – 14,9 proc. mažiau nei prieš mėnesį. Laisvų darbo vietų įsidarbinti terminuotam laikotarpiui mažėjo 27,5 proc., neterminuotam darbui sumenko 14,2 proc.
Daugiausiai darbo pasiūlymų registravo apdirbamosios gamybos (3,2 tūkst.), didmeninės ir mažmeninės prekybos (3,1 tūkst.), administracinės ir aptarnavimo veiklos (2,8 tūkst.) ir statybos (2,3 tūkst.) įmonės.
Darbdaviai daugiausiai pageidavo kvalifikuotų darbininkų ir mašinų bei įrengimų operatorių – jiems skirta kiek daugiau nei trečdalis per mėnesį įregistruotų laisvų darbo vietų.
Liepą užimtumas suteiktas 26,1 tūkst. Užimtumo tarnybos klientų. Daugiausiai – 14,2 tūkst. įsidarbino, 9,4 tūkst. pradėjo veiklą pagal verslo liudijimus, 2,2 tūkst. suteiktas remiamas užimtumas dalyvaujant aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse, skirtose palengvinti integraciją į darbo rinką.
Užimtumo tarnyba Vilniuje. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Užsieniečiams sudaromos vis geresnės sąlygos dirbti Lietuvoje, o trečiųjų šalių piliečiams išduotų leidimų dirbti skaičius vėl sugrįžta į priešpandeminį lygį. Šią tendenciją fiksuoja Užimtumo tarnyba, per tris pirmuosius metų mėnesius išdavusi 1,6 karto daugiau dokumentų, leidžiančių dirbti 2590 trečiųjų šalių piliečių nei pernai pirmąjį ketvirtį (1584). Tuo pačiu laikotarpiu 2020 m. suteikta 2378 dokumentų.
Užimtumo tarnybos duomenimis, darbdaviams išduoti 1166 leidimai dirbti užsieniečiams ir priimti 1152 sprendimai dėl užsieniečio darbo atitikties šalies darbo rinkos poreikiams, iš jų – 80 dėl užsieniečio aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujančio darbo atitikties darbo rinkos poreikiams. Sezoniniams darbams išduoti 272 leidimai dirbti – tai beveik 3,7 karto daugiau nei pernai tuo pačiu laikotarpiu.
„Didesnį darbo jėgos poreikį iš trečiųjų šalių sąlygojo pasikeitusios aplinkybės po karantino, kai ūkio sektoriai, ypač paslaugų, grįžo į įprastines veiklas. Atšaukus užsieniečių atvykimo ribojimus, vėl fiksuojamas didesnis leidimų dirbti užsieniečiams mūsų šalyje skaičius“, – pabrėžė Užimtumo tarnybos trečiųjų šalių piliečių įdarbinimo koordinatorė Ernesta Varnaitė.
Dauguma leidimų, leidžiančių įdarbinti trečiųjų šalių piliečius, išduota Vilniaus regione dirbantiems darbdaviams (550), Kauno – 328, Klaipėdos – 106, Šiaulių – 100, Panevėžio – 82. Vyrai sudaro 82 proc. atvykėlių, moterys – 18 proc., nurodoma Užimtumo tarnybos pranešime.
Pasikeitė išduotų leidimų dirbti struktūra pagal užsieniečio pilietybę. Gerokai išsiplėtė šalių geografija, kurių piliečiams leidžiama dirbti Lietuvoje – šiemet sąraše 33 šalys, pernai – 21.
Didžioji leidimų dirbti dalis buvo išduota Baltarusijos piliečiams, kurie sudaro 30 proc. visų išduotų leidimų dirbti, Ukrainos – 29 proc., Kirgizijos Respublikos – 9 proc. Lietuvoje ketino įsidarbinti Kazachstano, Azerbaidžano, Uzbekistano, Tadžikistano, Indijos, Rusijos Federacijos, Sakartvelo, Nepalo, Tailando, Moldovos Respublikos, Armėnijos, Indonezijos, Tuniso, Turkijos, Egipto, Vietnamo, Kinijos, Libano, Alžyro, Šri Lankos, Bangladešo, Juodkalnijos, Kamerūno, Kolumbijos, Kosta Rikos, Maroko, Nigerijos, Pakistano, Turkmėnistano, Venesuelos piliečiai.
Nepasikeitė struktūra pagal pilietybę pagal priimtus sprendimus dėl užsieniečio darbo atitikties darbo rinkos poreikiams. 2022 m. pirmąjį ketvirtį sprendimai priimti atvykėliams iš 35 šalių (2021 m. pirmąjį ketvirtį – iš 27 šalių). Daugiausiai jų suteikta Ukrainos piliečiams – 45 proc., Baltarusijos piliečiams – 27 proc., Rusijos Federacijos piliečiams – 6 proc. visų išduotų sprendimų skaičiaus.
Daugiausiai leidimų dirbti ir sprendimų (dokumentų) išduota paslaugų sektoriaus įmonėms – daugiau nei 50 proc., statybų – ketvirtadalis, pramonėje – penktadalis ir žemės ūkyje – 3 proc.
Kitų šalių piliečiai mūsų šalyje daugiausiai dirbs virėjais, staliais, restorano virėjais, pakavimo įrangos operatoriais, elektromonteriais, betonuotojais, vairuotojais ekspeditoriais, metalinių konstrukcijų montuotojais, suvirintojais dujomis ir elektra, stogdengiais, plataus profilio statybininkais.
Daugiausiai leidimų dirbti užsieniečiams išduota įmonėse „Sematix“, „Gisbalt“, „Ritata“, „Plasta“, „Amber Food“, „Kaimelis LT“, „Baltic Logistic Solutions“, „Baltic Energy Projects“.
Šiemet 1,4 karto daugiau nei 2021 m. pirmąjį ketvirtį priimta sprendimų dėl užsieniečio aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujančio darbo atitikties – 80 sprendimų. Aukštos profesinės kvalifikacijos užsieniečiai – teisininkai, rinkodaros specialistai, projekto vadovai, ekonomistai, analitikai ketino atvykti iš 15 šalių, nurodo Užimtumo tarnyba.
Šių metų pirmąjį ketvirtį užsieniečiams nustatyti atlyginimai svyravo nuo 731 euro iki 5784 eurų (2021 m. pirmąjį ketvirtį – nuo 644 Eur iki 2810 Eur).
Užimtumo tarnyba. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Vyresni nei 65 metų asmenys sudarys 48,1 proc. visos populiacijos Baltijos šalyse jau 2050-aisiais. Jeigu tendencijos artimiausiu metu nepasikeis, darbo rinkoje vis labiau ryškės norinčių ir galinčių dirbti žmonių deficitas.
Jau dabar daugiau nei 42 proc. visų Užimtumo tarnyboje registruotų darbo ieškančių asmenų – penkiasdešimties ir vyresni (50+).
Užimtumo tarnybos gruodžio 1 d. duomenimis, šalyje buvo apie 71 tūkst. darbo neturinčių šios amžiaus grupės asmenų. Prieš kelerius metus aktualiausia tema buvo jaunimo nedarbas, bet dabar tai iš esmės pasikeitė.
„Technologijų sektoriuje būsimam darbuotojui keliami tik du reikalavimai: kompetencija ir motyvacija. Tokie aspektai kaip lytis, rasė, tautybė, amžius, išsilavinimas įtakos neturi. Esame į rezultatą orientuota įmonė ir esame sėkmingi būtent todėl, kad kartu su mumis dirbti renkasi ambicingi, veržlūs, aukšto kompetencijų lygio IT profesionalai“, – sakė „NFQ Technologies“ personalo vadovė Monika Vasiliauskaitė.
Jai pritarė įmonės „YIT Lietuva“ personalo direktorė Nerilė Naprienė. „Naujus darbuotojus samdome atsižvelgdami į jų įgūdžius, turimą potencialą bei asmenines savybes – tik šie trys elementai turi svarų vaidmenį atrankos procese. Ši nuostata galioja tiek kandidatams į darbą biure, tiek statybų aikštelėje. Kandidato amžius šiuo atveju yra mažiausiai svarbus“, – sakė ji.
Tai – tik dviejų įmonių pozicija, taip manančių Lietuvoje yra gerokai daugiau. Tačiau didžiausia kliūtis išlieka mąstymo stereotipai. Sulaukęs penkiasdešimties retas kuris pagalvoja apie persikvalifikavimo galimybę. Tuo tarpu darbdaviui gali atrodyti, kad jaunesnio asmens adaptacija darbo vietoje bus paprastesnė.
„Vis dėlto neišvengiama, kad ateities Lietuvoje sidabrine karta vadinami asmenys ir darbdaviai turės rasti kompromisą. Viena iš jau minėtų alternatyvų – profesinis mokymas ar persikvalifikavimas. Šiuo metu 50+ asmenys dažniausiai renkasi socialinio darbuotojo padėjėjo bei sandėlio operatoriaus mokymus“, – sakė Užimtumo tarnybos direktorės pavaduotojas Gytis Darulis.
Tarp norinčiųjų mokytis ir keisti kvalifikaciją – vis daugiau tų, kurie savo ateitį sieja su IT sektoriumi. Populiariausia išlieka žiniatinklio programavimo profesinio mokymo programa, pažymima Užimtumo tarnybos pranešime. Ją šiais ir praėjusiais metais pasirinko 15 Užimtumo tarnyboje registruotų 50+ amžiaus grupės asmenų.
IT kompanijos atstovė sakė, kad prie jų komandos prisijungus mažiau patyrusiam, bet labai motyvuotam kolegai yra sudaromas karjeros augimo planas, paskiriamas už jo tobulėjimą atsakingas mentorius. „Esame pirmieji Lietuvoje savo įmonės viduje įsteigę NFQ Akademiją, skirtą IT rinkos naujokams, norintiems išmokti IT rinkoje reikiamų kompetencijų ir vėliau sėkmingai įsilieti į programuotojų gretas. Tarp savo ateities tikslų tikrai esame išsikėlę uždavinį pritraukti į šį sektorių dirbti vyresnės kartos specialistus“, – teigė M.Vasiliauskaitė.
Statybų sektoriuje populiariausia – apdailininko (statybininko) mokymo programa. Ją rinkosi Užimtumo tarnyboje registruoti darbo ieškantys asmenys. Per praėjusius ir šiuos metus ją baigė 34 penkiasdešimties ir vyresni klientai, tarp jų – viena moteris.
„YIT Lietuva“ personalo direktorė pasakojo, kad vyriausiam darbuotojui kompanijoje – jau 72 metai. „Vyresni nei 50 metų darbuotojai bendrovėje sudaro pusę visų dirbančiųjų. Juos vertiname dėl stabilumo, lojalumo, patirties ir ekspertiškumo profesinėje srityje. Per ilgametę praktiką įsitikinome, jog iniciatyvumas ne visada priklauso nuo amžiaus“, – pabrėžė statybų kompanijos atstovė.
Pavyzdžiai rodo, kad vyresni darbuotojai gali turėti daug privalumų. Stabilumas, lojalumas, veržlumas – universalios savybės. Visgi vyresni darbuotojai jomis gali pasigirti dažniau.
Užimtumo tarnyba siūlo bedarbio ir užimto asmens statusą turintiems asmenims rinktis iš 11,5 tūkst. įvairia forma organizuojamų formalaus mokymo programų. Finansuojamos ne tik profesinio mokymo, bet ir kelionės, apgyvendinimo išlaidos, jei asmens gyvenamoji vieta yra ne toje pačioje teritorijoje. Be to, mokama stipendija, kurios dydis šiuo metu siekia 301,74 euro.
Didžiosios Britanijos vėliava
Praėjus pusketvirto mėnesio po „Brexito“, Didžiosios Britanijos Bendruomenių Rūmai priėmė įstatymą dėl laisvo darbo jėgos judėjimo iš Europos panaikinimo. Įstatymo projektas pirmadienio vakarą priimtas konservatorių daugumos balsais. Už projektą balsavo 351 parlamentaras, 252 buvo prieš.
Įstatymo projektas numato, kad nuo 2021 metų sausio darbuotojai iš ES šalių, taip pat Islandijos, Lichtenšteino, Norvegijos ir Šveicarijos nebeturės laisvos prieigos prie Jungtinės Karalystės darbo rinkos.
Didžioji Britanija sausio 31 dieną po 47 narystės metų paliko ES. Iki šių metų pabaigos dar vyksta pereinamasis laikotarpis, kurio metu šalis lieka ES vidaus rinkoje ir Muitų sąjungoje. Iki tol galioja ir ES taisyklės.
Kokie kriterijai darbo jėgos judėjimui iš Europos į Didžiąją Britaniją galios nuo 2021 metų sausio 1-osios, įstatymo projekte nepatikslinama.
Tačiau premjero Boriso Johnsono vyriausybė jau vasarį pristatė taškų sistemą, kuri suteikia pranašumą aukštos kvalifikacijos darbuotojams.
Vidaus reikalų sekretorė Priti Patel sakė, kad nauja imigracijos sistema bus „tvirtesnė, sąžiningesnė ir paprastesnė“. Ji esą suvaidins „labai svarbų vaidmenį“ gydant šalies ekonomiką nuo koronaviruso pandemijos padarinių.
Jeigu nekeisime procesų, kurie Lietuvoje susiformavo iki 2018 metų, po 3-4 metų susidursime su labai rimtomis problemomis darbo rinkoje ir socialinės apsaugos sistemoje, ketvirtadienį demografijos forume sakė Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas profesorius Boguslavas Gruževskis.
„Problema ta, kad 2022-2026 metais į pensiją išeis apie 210 tūkst. gyventojų, o naujai į darbo rinką ateis tik apie 100 tūkst. jaunų darbuotojų. Prarasime mokesčių mokėjų, o gaunančiųjų pensijas skaičius labai stipriai išaugs. Tokia tendencija tęsis dešimt metų ir taps milžinišku iššūkiu. Per minėtą laikotarpį net galime tapti viena seniausių visuomenių pasaulyje”, – remdamasis Jungtinių Tautų Organizacijos duomenimis, prognozavo prof. B. Gruževskis.
Pasak kalbėtojo, problema rimta, bet ne beviltiška – reikalingos atsakingos, radikalios ir solidarios priemonės.
Darbo rinkos tyrimų instituto vadovo nuomone, demografinės situacijos stabilizavimą ir bendro gyventojų skaičiaus augimą visų pirma teigiamai paveiktų emigracijos mažinimas.
„Jau šiandien visai pagrįstai galime kalbėti apie demografinės situacijos stabilizavimą, gyventojų skaičiaus augimą Lietuvoje, ir tai matome Vyriausybės strategijoje. Labai primityvų scenarijų galima pasakyti ir dabar. Jeigu sumažintume pagrindinę problemą – mūsų gyventojų išvykimą, emigraciją ir pavyktų stabilizuoti jos intensyvumą, sumažinti jį iki minus 15 tūkst. per metus, be to, pasiekti iki 35-40 tūkst. (iš jų 50 proc. reemigracija) atvykstančių gyventi į Lietuvą skaičių, gyventojų struktūrai, kultūriniams ir visiems kitiems procesams didesnės įtakos nepatirtume, gautume gyventojų prieaugį, kuris leistų 2025 metais planuoti 3 mln. gyventojų Lietuvoje”, – matematinę projekciją pateikė prof. B. Gruževskis.
Kaip pabrėžė Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas, prioritetai, kad būtų galima to pasiekti, – ne socialinės ir sveikatos apsaugos, bet ekonomikos srityje.
„Pokyčių pagrindas – šalies investicinio patrauklumo didinimas, todėl labai svarbi Finansų, Ūkio ir Užsienio reikalų ministerijų atsakomybė. Ypač pastarosios ambasadų, didinant užsienio investicijų pritraukimą į Lietuvą. Antras prioritetas – paskatų gyventi ir dirbti Lietuvoje stiprinimas, trečias – šeimai palankios aplinkos plėtojamas ir ketvirtas, bet ne paskutinis pagal svarbą, – orios senatvės užtikrinimas”, – sakė prof. B. Gruževskis.
Kaip skelbė ELTA, Mokslinės komunikacijos ir informacijos centre ketvirtadienį rengiamas demografijos forumas „Ar vėl tapsime 3 milijonų šalimi?“, kuriame pristatoma šalies demografijos strategija ir rengiamas veiksmų planas opiausioms Lietuvos demografinėms problemoms spręsti.
Seimui priėmus demografijos strategiją, parengtos konkrečios priemonės, kad tėvai lengviau galėtų derinti darbą ir šeimos pareigas, daug dėmesio skirta grįžtantiems iš emigracijos, kad būtų lengviau iš naujo integruotis Lietuvoje, išskirti vyresni žmonės, kurių gerovei strategijos priemonių plane skirta nemažai konkrečių priemonių.
ELTA primena, kad preliminarų Demografijos, migracijos ir integracijos 2018-2030 metų strategijos įgyvendinimo planą rengė valstybės institucijos ir nevyriausybinės organizacijos.
Savo idėjas piliečiai galėjo išreikšti balandžio-gegužės mėnesiais, viešojoje konsultacijoje užpildydami anketą E.pilietis portale. Jos rezultatai paskelbti Lietuvos demografijos forume „Ar vėl tapsime 3 milijonų šalimi?”
Forumas skirtas su visuomene aptarti situaciją bei dar kartą pakviesti diskusijų, po kurių bus atnaujinamas Vyriausybės parengtas priemonių planas Demografijos, migracijos ir integracijos strategijai įgyvendinti.
2017 metų liepos 1-ąją dieną Lietuvos darbo rinką, darbuotojų ir darbdavių santykius supurtys revoliucija. Priimamas vienas liberaliausių Europoje Darbo kodeksas, kuris, kaip sako dalis ekspertų, turės įtakos dar didesnei emigracijos bangai, dar didesniam darbuotojų išnaudojimui ir savo beteisiškumo supratimui.
Vienas iš liberaliausių kodeksų
Ginčai dėl Darbo kodekso. Slaptai.lt nuotr.
Darbo kodeksas užsakytas ir pradėtas rengti dar premjeru būnant Andriui Kubiliui, baigtas ruošti ir paskubomis buldozeriu priimtas Algirdo Butkevičiaus laikais, visos Seimo rinkimų kampanijos metu labai keiktas žaliųjų valstiečių įsigalios tik su kosmetinėmis pataisomis, bet vis dar socialiai žalingas ir neteisingas.
LVŽS laimėjus rinkimus naujojo Darbo kodekso įsigalėjimas buvo atidėtas pusmečiui, neva tikintis jį iš esmės pataisyti. Tačiau vietoje to, kad būtų atsižvelgta į socialinės politikos ekspertų pasiūlymus ir prezidentės veto išdėstytus trūkumus, buvo negarbingai sužaista Trišalės tarybos korta. Neformalus Seimo vadovas Ramūnas Karbauskis pareiškė, kad jei pakeitimai nebus priimti Trišalėje taryboje už juos nebus balsuojama ir Seime.
Ką tai reiškia, reiktų pateikti paprastesne kalba. Trišalę tarybą sudaro Vyriausybės, verslininkų ir profsąjungų atstovai. Kadangi darbo kodeksas labai patogus darbdaviams jie nėra suinteresuoti jokiomis jo pataisomis
Tikriausiai dažnas iš mūsų atsimena iš istorijos kurso, kad laukinio kapitalizmo gimimą lydėjo audringos, o kartais ir kruvinos demonstracijos bei protestai. Tada, būtent tose kovose gimė profsąjungos, tikrosios profsąjungos, kurių vienintelis tikslas buvo apginti darbuotojų interesus ir kurių, deja, mes Lietuvoje faktiškai niekada neturėjome ir nežinia ar kada nors turėsime.
Šiek tiek istorijos. Abiejų Tautų Respublikos laikais nei kapitalizmas, nei pramonė nebuvo dar tiek pažengę, kad atsirastų profsąjungos. Po to sekė daugiau kaip šimto metų carinės Rusijos okupacijos, kurios metu pramonė vystėsi lėtai, o valdžia drakoniškais metodais malšino bet kokią iniciatyvą iš apačios ir stengėsi užgniaužti bet kokio pasipriešinimo židinius.
Tiesa, XX amžiaus pradžioje tuometėje Rusijos imperijoje prasidėjo profsąjungų kūrimasis, bet tai buvo tik pradžia, o ir dabartinėje Lietuvos teritorijoje veikusias profsąjungas nebūtų teisinga tapatinti su Lietuvos profsąjungomis. Tai, kaip ir tuometinės politinės partijos, buvo Rusijos imperijos dariniai, kurie neturėjo platesnio tęstinumo nepriklausomoje Lietuvoje. Trumpą, bet labai progresyvų tarpukario Lietuvos laikotarpį sparčiai vystėsi pramonė, o jai vystantis kūrėsi ir profsąjungos. Galima būtų išskirti krikščioniškąją ir socialdemokratinę kryptis, beje, pastarajai vis labiau pasiduodant komunistų agentūros įtakai ir nerandant dialogo su valdžia 1936 metais visos profsąjungos Lietuvoje tiesiog uždraudžiamos.
Sovietmečio monstras
Tikriausiai nereikia plėtoti temos, kas buvo profsąjungos sovietmečiu, kieno interesus jos gynė ir į kokį monstrą pavirto. Užtenka tik pasakyti, kad su kova už darbuotojų teises ši milžinišką turtą valdžiusi, be galo korumpuota sistema, neturėjo nieko bendro. Priklausymas profsąjungai, kaip ir spaliukų, pionierių ar komjaunimo organizacijoms faktiškai buvo privalomas, tačiau iš jos narių buvo reikalaujama tik laiku mokėti nario mokestį, o sprendimus priimdavo komunistų partijos viršūnėlė. Galbūt būtent dėl sovietmečio laikotarpiu sugadintos profsąjungų reputacijos, Sąjūdžio laikotarpiu atgimusios pirmosios nepriklausomos Lietuvos profsąjungos nebuvo labai populiarios. Lietuvos žmonės tikėjo idealistine ateities prognoze ir nematė priežasčių burtis į jų, kaip darbuotojų, teises ginančias organizacijas.
Prie Lietuvos Vyriausybės susirinkę lietuviai reikalauja orių gyvenimo sąlygų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vėliau dalis profsąjungų susikompromitavo neskaidriomis profsąjungų turto dalybomis, o dalis tapo politinių partijų įkaitėmis. Kaip gali ką nors naudingo išreikalauti iš valdžios darbuotojams tokia profsąjunga, kurios lyderis tuo pačiu yra įtakingas valdančiosios partijos narys, kuri gauna nemažai paramos iš didelių pramonės įmonių ir darbdavių teises atstovaujančių organizacijų. Naujasis darbo kodeksas kelia grėsmę apskritai profsąjungoms išnykti iš Lietuvos padangės, bet apie tai šiek tiek vėliau.
Lietuvos profsąjungų konfederacijos vadovas Artūras Černiauskas teigia, kad Darbo kodeksui pokyčių reikėjo todėl, kad nuo 2003 metų, kai buvo priimtas ankstesnis Darbo kodeksas, labai keitėsi Lietuvos ekonomika – didelės įmonės persitvarkė, atsirado daug nedidelių įmonių. Vis labiau keičiasi darbuotojų darbo vietos atstumas nuo jo gyvenamosios vietos. Kartais į darbą važiuojama šimtą ir daugiau kilometrų.
Teigiamų pokyčių nėra
Tokia kasdieninė darbuotojo logistika yra brangi ir nepatogi nei darbuotojams, nei darbdaviams, todėl kartais tikslinga nenormuoti darbo dienos po aštuonias valandas, jas atitinkamai padidinant, tačiau neišeinant iš maksimalios 40 valandų darbo savaitės rėmų. Apskritai apie teigiamus naujojo Darbo kodekso ypatumus daug rašyti neišeina, nes jų beveik nėra, o tie keletas, kuriuos galima būtų taip pavadinti, būtų visai sėkmingai susiderinę priėmus keletą pataisų senajame kodekse. Tačiau buvo pasirinktas kitas variantas ir tos kelios razinos ant torto iš jo tragiško skonio tikrai nepataisys. Vienas teigiamų pavyzdžių galėtų būti ankščiau minėta darbo sutarčių įvairovė, įteisinanti nuotolinį darbą ir panašiai, tokie dalykai realiai vyko ir senojo darbo kodekso galiojimo metu, tačiau tai nebuvo visai legalu.
Dar daugybė pagerinimų darbuotojams yra deklaratyvaus, lozunginio pobūdžio. Jie skamba labai gražiai, tačiau jau dabar aišku, kad jų niekas arba beveik niekas nesilaikys, nes jokios prievolės nėra, taip pat nėra ir pasekmių nevykdantiems šių lozungų. Dar viena grupė „teigiamų“ darbuotojams pokyčių yra Darbo kodekso nuostata, kad minimalus atlyginimas galės būti mokamas tik už nekvalifikuotą darbą. Vėl viskas skamba neblogai, bet kad tik skamba, o to skambesio į kišenę neįsikiši. Juk Darbo kodekse niekur nenurodyta „kiek daugiau“ nei minimali alga, reikia mokėti kvalifikuotam darbuotojui.
Kokia išeitinė pašalpa?
Šiai dienai minimali alga yra 380 eurų „ant popieriaus“, jei darbdavys mokės kvalifikuotam darbuotojui 381 eurą jis formaliai nenusižengs naujajam darbo kodeksui, tik ar didelę naudą pajus kvalifikuotas darbuotojas nuo tokio algos pakėlimo, tai dar labai didelis klausimas.
Vienas baisiausių naujojo darbo kodekso aspektų yra darbdavio teisė išmesti iš darbo darbuotoją dėl to, kad viršininkas atėjo prastokos nuotaikos ar darbuotojas nenusijuokė iš nevykusio direktoriaus pokšto. Tiesa, jis turės atleidžiamam darbuotojui išmokėti 6 mėnesių išeitinę išmoką. Skamba neblogai? O gal kalbėkime skaičiais? Minimali alga šiuo metu sudaro apie 310 eurų į rankas, tai reiškia, kad atleidžiamas darbuotojas, kuris pavyzdžiui nesijuokė iš kvailo viršininko pokšto arba išdrįso ištarti uždraustą ir pavojingą žodį „profsąjunga“ gaus 1860 eurų ir galės eiti ravėti šieno. Tai atveria galimybes darbuotoją atleisti, pavyzdžiui, už jo politines ar religines pažiūras, nors tai draudžia kiti įstatymai, tačiau puikiai žinome, kad įrodinėti tokius dalykus tenka teismuose ir tik retais atvejais pasiseka pasiekti palankaus teismo sprendimo.
Panaikinama galimybė streikuoti
Faktiškai panaikinama darbuotojų visuotinio streiko galimybė. Atsiranda XIX amžiuje plačiai darbdavių praktikuota priemonė prieš streikuojančius darbuotojus – lokautas. Jei darbuotojai streikuoja daugiau kaip savaitę, visiškai nesvarbu, kad streikas teisėtas, darbdavys gali į jų vietą priimti kitus darbuotojus ir sėkmingai bei pelningai tęsti veiklą, palikdamas streikuojančius darbuotojus be pajamų, be šanso ko nors išsireikalauti ir be darbo. Kitaip tariant darbuotojų streikas, kraštutinė, bet civilizuotose šalyse vis dar efektyviausia kovos už savo teises ir interesus priemonė visai praranda savo prasmę ir tampa ne tik nepaveikia, bet labai pavojinga patiems darbuotojams.
Gyvenimas per brangus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sutrumpintos kasmetinės atostogos ir panaikintas vienos valandos darbo sutrumpinimas prieššventinę dieną. Kad ir kiek liberaliojo Darbo kodekso šalininkai aiškintų, kad atostogų skaičiavimas darbuotojams nepasikeitė – jie nepasako tiesos. Iki naujojo Darbo kodekso įsigaliojimo pagrindinė darbuotojų dalis turėjo 28 kalendorines atostogų dienas per metus iš kurių 14 buvo privaloma panaudoti nenutrūkstamai, o visas kitas kaip nori, kad ir po vieną dieną, iš to išplaukia, kad 10 +14 lygu 24, tiek darbuotojai turėdavo darbo dienų atostogų, o dabar turės 20, vadinasi 4 dienos iš darbuotojo yra ciniškai atimamos.
To dar negana, panaikinamas darbo viena valanda sutrumpinimas prieššventinę dieną. Tokių valandų per metus susidarydavo nuo 6 iki 8, vadinasi tai dar viena atostogų diena. Mieli, Lietuvos dirbantieji, valdžia ką tik iš mūsų visų nušvilpė 5 atostogų dienas, tačiau gatvės tuščios, protestuotojų nesimato, parašų irgi niekas nerenka. Kodėl? Tikriausiai todėl, kad dalis jau kraunasi lagaminus emigracijai, o kita dalis niekada nedirbo ir jiems neįdomios atostogos, nes jiems atostogos yra nuolatinės, o dar kiti visuomenės nariai dirba, kad uždirbtų šių veikėjų pašalpoms.
Ignoruojamos motinų teisės
Panaikinama kūdikius maitinančių motinų teisė į papildomą pertrauką pamaitinti kūdikį darbo laiko metu. Galime priminti, kad iki šiol galiojusio Darbo kodekso 278 straipsnio 8 dalis skelbė: „krūtimi maitinančiai moteriai, be bendros pertraukos pailsėti ir pavalgyti, ne rečiau kaip kas trys valandos suteikiamos ne trumpesnės kaip pusės valandos pertraukos kūdikiui maitinti. Moters pageidavimu pertraukas kūdikiui maitinti galima sujungti ar pridėti prie pertraukos pailsėti ir pavalgyti arba perkelti į darbo dienos pabaigą atitinkamai sutrumpinant darbo dieną. Pertraukos kūdikiui maitinti apmokamos pagal darbuotojos vidutinį darbo užmokestį.“
Julius Panka. Šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šios nuostatos naujajame Darbo kodekse paprasčiausiai nebelieka. Tokiu atveju iškyla labai rimtas ir pagrįstas klausimas – ar darbo rinkoje nepageidaujamos maitinančios moterys, ar jos vaikus turi maitinti nenutraukiant darbo proceso, prie bendradarbių ir klientų, gal jos turi imti pertraukas savo sąskaitą, kurias vėliau atidirbtų viršvalandžiais, o gal tiesiog tos pertraukos bus suteikiamos kaip neapmokamos ir tiesiog jos gaus mažesnį atlyginimą? Klausimų daugiau nei atsakymų, bet visoms europinėms institucijoms ir žmogaus teisių gynėjams garsiai šaukiant, kad reikia kovoti už moterų teises ir vienodus atlyginimus su vyrais, šis Darbo kodekso pokytis tikrai panašus į diskriminacinį.
Vadinamosios geltonos profsąjungos
Naikinama teisinė apsauga profsąjungų renkamų organų nariams. Grįžkime prie profsąjungų perspektyvų Lietuvoje. Puikiai suprantame, kad didžioji dalis darbdavių ir administracijos vadovų būtų labai patenkinti, kad jų įmonėje ar įstaigoje visai nebūtų profsąjungos, arba ji būtų vadinama „geltonoji“, tada nebus triukšmo, nereikės derėtis, galima būti visiškai laisvam savo sprendimuose. „Geltonąja“ profsąjunga vadinama tokia profsąjunga, kuri sudaryta darbdavio arba administracijos iniciatyva ir nuolankiai vykdo jų valią nekovodama už darbuotojų teises ir interesus. Jei nepavyksta sukurti „geltonosios“ profsąjungos, darbdavys dažnai imasi visokių trukdžių įsikurti tikrajai profsąjungai „iš apačios“.
Trukdžiai gali būti patys įvairiausi – nuo darbuotojų bauginimo ir gąsdinimo, grasinimų išmesti iš darbo iki aktyvistų grupės skaldymo daliai pakeliant atlyginimus ar pareigas už pasitraukimą iš profsąjungos iniciatorių. Tas gąsdinimas ir skaldymo veiksmai tęsiasi ir įsikūrus profsąjungai, kai svarstomos kolektyvinės sutarties nuostatos ir kiti svarbūs darbuotojams klausimai. Kad būtų galima apsaugoti darbuotojus nuo tokio valdžios spaudimo ankstesniajame darbo kodekse buvo nustatyta, kad profsąjungos renkamo valdymo organo narių negalima šalinti iš darbo be profsąjungos pritarimo.
Ateina liūdnos dienos
Naujajame Darbo kodekse šis imunitetas paliktas tik profesinės sąjungos vadovui. Vadinasi, nesąžiningas darbdavys ar administracijos vadovas galės daryti spaudimą visai profsąjungai išskyrus vieną pirmininką, kuris be savo komandos, be aktyvo negalės nieko nuveikti ar iškovoti, nes, kaips sakoma, vienas lauke ne karys.
Galima drąsiai konstatuoti, kad ir taip sunkiai besivystančioms Lietuvos profsąjungoms ateina liūdnos ir sunkios dienos, jų įtaka ir plėtra bus labai apribota ir darbuotojų teises joms apginti bus sunku, o kartais taps ir visiškai neįmanoma. Tačiau gal pagerės darbdavių požiūris, gal jie supras, kad socialiai saugiai besijaučiantis ir orų atlyginimą gaudamas darbuotojas bus lojalesnis, iniciatyvesnis ir daug kartų naudingesnis įmonei ar įstaigai, nei tas, kuris nesijaučia vertinamas, gyvena skurde ir didžiąją dalį darbo galvoja, kaip prisidurti prie atlyginimo, kad netektų jam ir šeimai badauti.
Dar XX amžiaus pradžioje šią tiesą suprato vienas iš automobilių gamybos pradininkų Henris Fordas, ar tai supras Lietuvos darbdaviai – tikėkimės, kad taip. Pagyvensim – pamatysim, kaip sakoma, šuo ir kariamas pripranta, pripras lietuviai ir prie XIX amžiumi atsiduodančio, bet naujojo, Darbo kodekso.
Jungtinėse Amerikos Valstijose programinės įrangos kūrėjo profesija per metus iš septintos vietos pakilo iki pirmos ir šiemet įvardijama kaip patraukliausia profesija – iki 2022 m. jai planuojamas beveik 23 proc. augimas. Kaimyninėje Estijoje septynmečiai jau nuo pirmos klasės mokomi programavimo pagrindų. Lietuvoje, kuri pasaulyje garsėja IT sektoriaus plėtra, vis dar populiariausios socialinių mokslų studijos, nors specialistų IT rinkoje itin trūksta.
Tad ką daryti dabar, kad po 5 metų nereikėtų kaltinti valdžios dėl mažos bedarbio pašalpos? Apie tai ir apie IT sektoriaus ateities perspektyvas, skaitmenizacijos procesų įtaką „LOGIN Digital Job Market“ platformoje diskutuos didžiausių kompanijų bei talentų paieškos agentūrų atstovai.
Mes jau nebesuvokiame, jog normalioje valstybėje normalus piliečių gyvenimas ir jų pagrindinė teisė yra gyventi savo kilmės valstybėje. Čia žmonės gimsta, sau artimų žmonių aplinkoje auga, bręsta, mokosi ir vėliau dirba (grąžindami tėvams ir valstybei į juos įdėtas investicijas), karta po kartos stiprindami ir gausindami savo valstybės dvasinį, intelektinį, kultūrinį, ekonominį bei socialinį potencialą. Bet apie tai dabar galime tik pasvajoti. Klausimas – „ką perduosime ateinančioms kartoms?“ – vis labiau tampa retoriniu.
Jau ne kartą sakiau, kad esu prieš Lietuvą, kuri būtų užsitvėrusi nuo pasaulio. Normali emigracija neturi viršyti pasaulinio vidurkio – 3 proc. Tokios apykaitos visiškai pakanka valstybei, kad vanduo baloje nepradėtų pelkėti, kad šalis normaliai vystytųsi ir aktyvai dalyvautų pasauliniuose procesuose, protingai pasinaudotų globalizavimo proceso teikiamomis galimybėmis.
