Užimtumo tarnyba. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Vidurvasarį fiksuota net 30 proc. (67,6 tūkst.) mažiau darbo neturinčių žmonių nei prieš metus. Rugpjūčio 1 d. Užimtumo tarnyboje registruota 158,7 tūkst. neaktyvių darbingo amžiaus gyventojų.
Šiuo metu vyresnių nei 50 metų amžiaus klientų – 66,7 tūkst. Tai – du penktadaliai visų darbo neturinčių asmenų. Kas tryliktas (12 tūkst.) – riboto darbingumo dėl negalios, skelbia Užimtumo tarnyba.
Liepą 28 tūkst. klientų norėjo įsidarbinti pagalbiniais darbininkais, 5,4 tūkst. – valytojais, 5,4 tūkst. – pardavėjais, 4,1 tūkst. – lengvojo automobilio vairuotojais, 3,2 tūkst. – administratoriais.
„Kaip ir kasmet šiuo laikotarpiu, stebimas mažesnis aktyvumas darbo rinkoje, sumažėja įvairiose programose dalyvaujančių klientų. Registruotas nedarbas šalyje šiek tiek – 0,5 proc. punkto paaugo ir rugpjūčio 1 d. siekė 9,1 proc. Tačiau yra 4 proc. mažesnis nei pernai (13,1 proc.). Nedarbo rodiklius paaugino ir pasyvesnis įsidarbinimas bei mažėjusi darbo paklausa“, – teigė Užimtumo tarnybos Stebėsenos ir analizės skyriaus vyriausioji specialistė Audronė Butkienė.
Labiausiai didėjo darbo ieškančių jaunuolių skaičius – asmenų iki 24 metų įregistruota 1,4 tūkst. (11 proc.) daugiau nei prieš mėnesį. „Iš dalies tai sietina su aktyvesne absolventų registracija – liepą jų daugiau ateina dėl konsultacijų darbo paieškos ir įdarbinimo klausimais“, – sakė A. Butkienė.
Darbo pasiūlymų srautas liepą buvo mažesnis nei birželį. Darbo ieškantys asmenys galėjo rinktis iš 27,8 tūkst. darbo skelbimų – 14,9 proc. mažiau nei prieš mėnesį. Laisvų darbo vietų įsidarbinti terminuotam laikotarpiui mažėjo 27,5 proc., neterminuotam darbui sumenko 14,2 proc.
Daugiausiai darbo pasiūlymų registravo apdirbamosios gamybos (3,2 tūkst.), didmeninės ir mažmeninės prekybos (3,1 tūkst.), administracinės ir aptarnavimo veiklos (2,8 tūkst.) ir statybos (2,3 tūkst.) įmonės.
Darbdaviai daugiausiai pageidavo kvalifikuotų darbininkų ir mašinų bei įrengimų operatorių – jiems skirta kiek daugiau nei trečdalis per mėnesį įregistruotų laisvų darbo vietų.
Liepą užimtumas suteiktas 26,1 tūkst. Užimtumo tarnybos klientų. Daugiausiai – 14,2 tūkst. įsidarbino, 9,4 tūkst. pradėjo veiklą pagal verslo liudijimus, 2,2 tūkst. suteiktas remiamas užimtumas dalyvaujant aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse, skirtose palengvinti integraciją į darbo rinką.
Baltasis tiltas per Nerį. Vytauto Visocko nuotr.
Komentuodamas pastaraisiais metais Lietuvoje stebimą gyventojų skaičiaus augimą, Visuomenės geografijos ir demografijos instituto vadovas, profesorius Donatas Burneika sako, kad dėl šiuo metu šalyje vyraujančios demografinės struktūros nebėra kam išvažiuoti ir prognozuoja, jog imigracijos srautas bus stebimas ir ateinantį dešimtmetį. Visgi jis priduria, kad COVID-19 infekcijos protrūkis neišvengiamai sukels laikiną gyventojų skaičiaus nuosmukį.
„Lietuvos gyventojų skaičių iš esmės nulemia migracija. Kadangi migracija jau kuris laikas yra teigiama, tai yra visos prielaidos gyventojų skaičiui didėti. Kaip tai susiję su koronavirusu yra gerokai sunkiau pasakyti (…). Vis dėlto ilgainiui krizės dažniausiai sukelia tam tikrą laikiną (gyventojų skaičiaus – ELTA) nuosmukį, todėl dėl natūralių priežasčių viruso įtaka gyventojų skaičiui bus neigiama“, – Eltai teigė jis.
Visgi profesorius pabrėžė, kad nors COVID-19 infekcija neišvengiamai lems gyventojų skaičiaus mažėjimą, kaip virusas apskritai veikia gyventojų migraciją nustatyti sunku.
„Kol kas atrodo, kad (koronavirusas – ELTA) neigiamos įtakos migracijai nedaro, nes galbūt žmonėms tokias krizes yra kažkiek lengviau išgyventi savo gimtinėje (…). Be abejo, laikini išvažiavimai į užsienį dėl trumpesnių darbų yra gerokai apstoję. Visgi kiek išvažiavimas keliems mėnesiams dirbti darydavo įtakos gyventojų skaičiui sunku pasakyti“, – sakė D. Burneika.
„Labai tikėtina, kad dabar (…) žmonės registruojasi Lietuvoje, o faktiškai gyvena kažkur kitur, kad gautų pašalpą. Tai nėra įrodyta, bet gali būti ir taip, kad dalis bedarbių formaliai Lietuvoje ir negyvena, nes tai dabar visai įmanoma padaryti“, – pridūrė jis.
D. Burneika pabrėžė, kad emigracija mažėja dėl šiuo metu Lietuvoje vyraujančios demografinės struktūros.
„Mūsų demografinė struktūra yra tokia, kad nelabai kam yra masiškai išvažiuoti. Prieš 10 metų mes turėjome labai daug baigiančio mokyklas ir universitetus jaunimo, dar turėjome krizę, todėl, be abejo, daug žmonių išvažiavo“, – Eltai sakė jis. Dangoraižiai prie Neries. Vytauto Visocko nuotr.
Anot profesoriaus, mokslininkų skaičiavimais, imigracijos srautai į Lietuvą bus stebimi dar ateinantį dešimtmetį.
„Visais laikais visos emigracijos bangos turėjo kažkokį grįžtamąjį ryšį (…). Vien faktas, kad turime daug žmonių, kurie gali grįžti ir mažai, kurie gali išvažiuoti, reiškia, kad mes vis tiek kurį laiką turėsime (gyventojų skaičiaus augimą – ELTA) (…) Mūsų skaičiavimais, apie 10-metį turėtų vykti imigracijos srautai“, – kalbėjo jis.
Anot D. Burneikos, lietuviai emigruoja ne tik dėl geresnio gyvenimo siekio, bet ir dėl darbo jėgos pertekliaus šalyje.
„Visiškai akivaizdu, kad didžioji dalis priežasčių yra susijusios su žmonių lūkesčiais gyventi geriau, uždirbti daugiau. (…) Mūsų emigraciją iki šių dienų labai akivaizdžiai lemia didelis darbo jėgos perteklius. Labai daug darbų buvo prarasta, ypač pramonėje ir žemės ūkyje, o nauji darbai kuriasi kitose vietose, todėl daugelis žmonių turėjo emigruoti ar į kitus Lietuvos miestus, ar į užsienį. Iš viso mes netekome apie pusės milijono darbo vietų, (…) grubiai tariant, apie pusė milijono žmonių turėjo kažkur dingti. Dalis jų ir išvažiavo“, – sakė jis. Neries pakrantė. Vytauto Visocko nuotr.
Profesorius pabrėžė, kad šiuo metu daugiau dėmesio reikėtų kreipti ne į lietuvių skatinimą grįžti tėvynėn, o į imigracijos iš trečiųjų šalių valdymą.
„Vienintelė protinga strategija – kurti gerą ir kiek įmanoma socialiai teisingą visuomenę, iš principo kurti ir tvarkyti savo kraštą. Nemanau, kad reikalinga kažkokia speciali strategija ar ypatingos priemonės reimigracijai skatinti. Manau, kad žymiai didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas imigracijos valdymui iš trečiųjų šalių, nes tai yra iššūkis. Verslas suinteresuotas, jei atsigaus ekonomika, atsivežti pigią darbo jėgą, o tai niekada ir niekur labai gerų pasekmių ilgalaikėje perspektyvoje nesukeldavo“, – tikino jis.
Negana to, profesorius pridūrė, kad žymiai svarbesnis yra ne kiekybinis, o kokybinis migracijos veiksnys.
„Kitas dalykas, manau, mūsų emigracijos ir imigracijos strategijoje turi imti labai aiškiai dominuoti kokybiniai dalykai. Tai yra mums turėtų būti žymiai svarbiau ne kiek žmonių atvažiuoja ir išvažiuoja, bet kas atvažiuoja ir išvažiuoja. Tai lems šalies ateitį“, – Eltai sakė jis.
ELTA primena, kad šiemet pirmą kartą po 28 metų Lietuvos metinis gyventojų skaičius padidėjo. Paskutinis nuolatinių gyventojų skaičiaus augimas buvo fiksuotas 1991 metais. Šių metų sausio 1 dieną Lietuvoje gyveno 2 mln. 794,3 tūkst. nuolatinių gyventojų – 145 daugiau negu prieš metus.
Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Subalansuota ir tolygi valstybės plėtra, o gyvenimo sąlygos yra panašios visur – kaime, mieste, didmiestyje, atskirose miesto dalyse ar net namų kvartaluose. Tokiam svarbiam tikslui pasiekti valstybės kuria strategijas, planus ir tai vadinama Regionų politika.
Lietuvoje tai deklaratyvus terminas, nes juo prisidengiant siekiama išnaudoti ES ir valstybės išteklius, mažai kreipiant dėmesį, ko nori žmonės. Veiksmingos ir tikslingos regionų politikos nebuvimas mūsų šalyje programuoja kaimų, miestelių ir rajonų centrų nykimą ir mažėjimą, o Vilnius auga ypač sparčiai. 2020 m. liepos 1 d. duomenimis per metus sostinės gyventojų skaičius ūgtelėjo net 9,5 tūkst., tai kaip visas Kuršėnų miestas. Nepaisant investicijų į infrastruktūrą mažesniuose miestuose, gyventojai išvyksta, o didmiesčių augimas tik spartėja.
Darbo ir perspektyvų
Pasak mokslininkų, reikėtų užtikrinti esmines sąlygas – patrauklias darbo vietas ir perspektyvią viziją ateičiai tam, kad regionas būtų gyvybingas, o jaunimas neišvyktų ir kurtų ateitį gimtajame krašte. Kai yra pagalvojama apie šiuos du pagrindinius kriterijus, tada jau galima rūpintis ir geresne infrastruktūra, susisiekimu, švietimo ir socialinėmis paslaugomis. Bet kol nėra darbo ir perspektyvų, sulaikyti gyventojus nuo išvykimo labai sunku.
Ignalinos r. savivaldybė pagal visus rodiklius yra pačiam savivaldybių reitingo dugne, todėl, kad trūksta investicijų, maži mokami atlyginimai ir aukštas nedarbo lygis. Pabradėje, priešingai, veiklą plečia gamykla „Intersurgical“, o miestelyje atsidaro naujos vaikų darželių grupės, statybos leidimų Pabradėje išduodama daugiau nei visame likusiame Švenčionių krašte (savivaldybėje dar yra panašaus dydžio kaip Pabradė miestai – Švenčionys ir Švenčionėliai). Visi gyvybingesni Lietuvos miestai turi savo didesnius darbdavius. Kėdainiuose veikia „Lifosa”, Akmenėje cemento gamykla, Mažeikiuose naftos perdirbėjas. Visaginas yra liūdnas pavyzdys. Tai miestas, kuris neteko daugiausiai Lietuvoje, net 50 proc. gyventojų dėl stambiausio darbdavio – Ignalinos atominės elektrinės – sunykimo.
Vinco Kudirkos aikštėje Vilniuje – šokiai. Slaptai.lt nuotr.
Nuo 2016 m. regionuose (ne Vilniuje) panaikinta per 15 tūkst. valstybės finansuojamų darbo vietų. Tai milžiniškas skaičius. Palyginimui, „Akmenės cemente“ dirba apie 450 darbuotojų, „Intersurgical“ apie 1,7 tūkst. Ši įmonė yra stambiausias darbdavys kaimiškose savivaldybėse. „Investuok Lietuvoje” pasaulyje pripažįstama kaip labai gera investicijų pritraukimo agentūra, džiaugiasi, jei per metus pritraukti nauji investuotojai „pažada“ sukurti 2 tūkst. naujų darbo vietų, o dauguma planų juk didžiuosiuose miestuose. Taigi per keletą metų mažosiose savivaldybėse panaikinta 15 tūkst. darbo vietų – koks smūgis regionų plėtrai!!
Kur prapuola darbo vietos?
Pasaulyje spartėjant informacinių ir išmaniųjų technologijų plėtrai, darbdaviai pertvarko ir koreguoją savo įstaigas. Dabar nebereikia turėti lokalių padalinių, galima riboti tiesioginių kontaktų su klientais skaičių ir atsisakyti išvykų, o pasitelkti el. paslaugas. Anksčiau buvę įprasti bankų skyriai persikėlė į internetą, be fizinio kontakto jau nuperkama apie pusę buitinės technikos, ką jau kalbėti apie įmokų ir mokesčių surinkimą. Valstybės paslaugos nėra išimtis. Optimizacija, centralizacija ir efektyvumo paieškos yra reikalingos valstybei, kad jos paslaugos būtų kokybiškos, tačiau Lietuvoje darome vieną svarbią klaidą. Optimizacija mūsų šalyje išvirsta į darbo vietų perkėlimą iš regionų į Vilnių. Kol mažesniuose miestuose uždaromi darbo biržos padaliniai, reformuojami komisariatai, pašto skyriai, naikinamos ligoninės, tai Vilniuje kuriamos naujos darbo vietos. Vien pernai sostinėje sukurta per 3 tūkst. naujų valstybės finansuojamų darbo vietų.
Kasmet augantis valstybės finansuojamų darbo vietų skaičius Vilniuje jau peržengė 100 tūkst. Taigi kas ketvirtas vilnietis dirba valstybiniame sektoriuje, o kai kuriuose regionuose tokių nėra nė 10 proc.
Mūsų miesteliai. Žagarė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuva gali ir turi toliau tęsti optimizaciją, bet gana darbo vietas bekelti į Vilnių. Šią kadenciją įkurtas Nacionalinis bendrųjų funkcijų centras. Jis perima buhalteriją, personalo tvarkymą, duomenų tvarkymą, teisines paslaugas iš kitų valstybinių įstaigų. Absoliuti dauguma šios įstaigos darbo vietų telkiama Vilniuje, o jos iškeliamos iš regionų. Pavyzdžiui, Platelių regioninio parko buhalterė dirbo Plateliuose, dabar ji atleista, o nauja buhalterė jau dirba sostinėje. Valkininkų tuberkuliozės ligoninė uždaryta, personalas atleistas, o naujas padalinys įsteigtas Santariškėse.
Kaip Lietuvoje atsidarė „Western Union“ ar „Danske Bank“ globalių paslaugų padaliniai, iš kurių aptarnaujami klientai Vakarų Europoje, taip ir Šiauliuose, Kuršėnuose ar Alytuje gali atsidaryti paslaugų centrai, iš kurių tos pačios buhalterinės ar personalo paslaugos bus teikiamos visai valstybei. Lygiai taip pat valstybinės įmonės ar paslaugų teikėjai turėtų būti skatinami savo operacijų padalinius perkelti į regionus. Kai skambiname į „Sodrą“ ir atsiliepia konsultantas, jis dirba iš Radviliškio, kur įkurtas skambučių centras.
Kryptinga valstybės politika
Norvegija nuo 2006 m. iš Oslo iškėlė 1,6 tūkst. valstybinių darbo pozicijų. Konkurencijos tarnyba įsikūrė antrame pagal dydį mieste Bergene, poliarinių tyrimų institutas iškraustytas arčiau Šiaurės ašigalio, o į kalnų, upių ir fiordų supamą Fiordę, kur gyvena 13 tūkst. žmonių, išsikėlė Norvegijos taikdarių organizacija „Norec“, kuruojanti programas 25 skurdesnėse šalyse. Pietų Korėja iš Seulo iškėlė du trečdalius vyriausybės įstaigų, daugelį į neseniai pastatytą Sedžongą. Nuo 2015-ųjų Danija į įvairius miestus perkraustė tūkstančius valstybės tarnautojų. Malaizija 1999 m. daug biurokratų iš Kvala Lumpūro iškėlė į naują miestą – Putradžają.
Provincija. Alytus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvai būtų verta sekti kitų šalių patirtimi ir perkelti dalį valstybės finansuojamų darbo vietų iš Vilniaus į mažesnius miestus. Tai investicijos ir tiesioginė parama regionų plėtrai. Valstybinio sektoriaus darbo vietos ne tik niekuo ne prastesnės nei privataus, bet dažnai net patrauklesnės. Jos visada skaidrios, su visomis socialinėmis garantijomis, paprastai stabilesnės, o be to, jos labai traukia jaunus kvalifikuotus specialistus. Pasak apklausų, jaunimas veržiasi dirbti biuruose „su popieriais“. Net geresnis atlyginimas fabrike ar darbininkiškoje profesijoje nemotyvuoja. O regionuose kaip tik trūksta darbo vietų biuruose. Jau Šiauliuose maža darbų „su popieriais“, ką kalbėti apie dar mažesnius miestelius.
Regionuose mažėjant gyventojų, atsiranda nemažai nereikalingo nekilnojamojo turto, pavyzdžiui, buvusios mokyklos. Tokius pastatus būtų galima pertvarkyti į biurus ir panaudoti valstybės reikmėms, tuo pat atlaisvinant brangius rūmus sostinės centre, kuriuos mielai įsigytų ar išsinuomotų verslininkai ir valstybei mokėtų mokesčius. Valstybė gi savo turtą valdytų efektyviau, nes pastatų regionuose išlaikymas ir priežiūra kainuoja mažiau, darbuotojai, dėl mažesnės darbo rinkos, lojalesni, o valstybės plėtra subalansuota.
Neverta susitelkti tik apie garsųjį Žemės ūkio ministerijos iškėlimą į Kauną. Buvo padaryta klaidų, ministerija yra Vyriausybės dalis, tai nelogiška iškelti vieną padalinį iš sistemos, bet kokia nors Nacionalinė mokėjimo agentūra yra atskira institucija ir būtent tokia įstaiga galėtų išsikelti į kitą miestą. Nereikia tokių perkėlimų daryti per naktį, bet turint planą, veikti žingsnis po žingsnio. Tai gali būti ir 10 ar 20 metų programa. Pradžiai bent sustabdyti procesą, kai Vilniuje kasmet daugėja naujų valstybinių darbo vietų, o regionuose sparčiai mažėja, o tada jau sekti Danijos ir kitų šalių patirtimi.
Barako Obamos rinkiminės kampanijos vadovas Džimas Messina davė pirmąjį po rinkimų televizijos interviu Maikui Allenui iš žurnalo “Politico”ir pabrėžė, kad geriausia technika būtų bejėgė, jeigu savanoriai ir rinkėjai prarastų pasitikėjimą savo prezidentu.
Apie tai praneša “Süddeutsche Zeitung”.
Dž.Messina taip pat papasakojo, kad geras žingsnis buvo „pasamdyti geriausius technikus, kuriems pavyko sukombinuoti 2008 metų rinkimų duomenis su savanorių surinkta informacija. Prieš ketverius metus kampanija internete, per kurią buvo surinkta 500 mln. dolerių aukų, buvo atskirta nuo autonominės kampanijos, o dabar viena perėjo į kitą“.
