Jaroslawas Kaczynskis. EPA – ELTA foto
Varšuva, lapkričio 7 d. (dpa-ELTA). Lenkijoje sukėlė pasipiktinimą valdančiosios partijos „Įstatymas ir teisingumas“ (PiS) lyderio Jaroslawo Kaczynskio šeštadienio pasisakymas apie tai, kad moterys vartoja alkoholį ir dėl to šalyje gimsta mažai vaikų.
Opozicinis aljansas „Kairieji“ pirmadienį Varšuvoje paskelbė, kad pateiks oficialų skundą parlamento etikos komitetui.
Vidutinis gimstamumo rodiklis Lenkijoje 2020 metais buvo beveik 1,4 vaiko vienai moteriai. Vokietijoje šis rodiklis siekė 1,5, o Prancūzijoje – 1,8.
„Jei, pavyzdžiui, ir toliau tęsis situacija, kai merginos, jaunos moterys iki 25 metų amžiaus geria tiek pat, kiek ir jų bendraamžiai vyrai, tuomet vaikų nebus“, – sakė 73 metų J. Kaczynskis, pranešė naujienų agentūra PAP.
J. Kaczynskis taip pat teigė, kad vyrai gali piktnaudžiauti alkoholiu 20 metų, kol tampa alkoholikais, o moterys – tik dvejus metus.
Kairiųjų pažiūrų politikas Robertas Biedronas šiuos pareiškimus pavadino „gėdingais“.
Lenkų futbolo žvaigždės Roberto Lewandowskio, anksčiau žaidusio Miuncheno „Bayern“, o dabar – „Barcelonoje“, žmona Anna Lewandowska feisbuke atsakė: „Užteks – man pikta, kai politikai nesąžiningai kaltina moteris, užuot įžvelgę tikrąsias problemas“.
Viena žymiausių Lenkijos influencerių, fitneso trenerė Ewa Chodakowska kalbėjo apie pasiektą „neapykantos moterims viršūnę“.
Vilniaus Žirmūnų gimnazija. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Mažėjantis šalies gyventojų skaičius lėmė, kad per du dešimtmečius mokyklų sumažėjo daugiau kaip per pusę. Dalyje jų šiuo metu mokosi itin mažai mokinių, į jas sunku pritraukti mokytojus ir kitus specialistus, stinga šiuolaikinių ugdymo priemonių, dėl to sunku užtikrinti ugdymo kokybę.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) pateikiamais duomenimis, Lietuvos mokyklose 2000 metais mokėsi daugiau kaip 600 tūkstančių mokinių, veikė daugiau kaip 2300 bendrojo lavinimo mokyklų. 2010 metais mokėsi jau 415 tūkst. mokinių ir veikė 1321 bendrojo ugdymo mokykla. 2020 metais 324 tūkst. mokinių mokėsi 977 bendrojo ugdymo mokyklose. Vien nuo 2016 iki 2020 metų mokyklų skaičius sumažėjo dar 176-iomis.
Šių mokslo metų pradžioje šalyje mokėsi 327 tūkst. mokinių ir veikė 954 mokyklos. Šiemet mokinių padaugėjo 3 tūkst., tačiau augimas susijęs labiausiai su Vilniaus miesto plėtra ir nežymiu gyventojų skaičiaus augimu maždaug dešimtyje savivaldybių.
Padaugėjo gimnazijų, atsirado progimnazijos
Mokyklų skaičiaus kaitai įtakos turėjo ir mokyklų tinklo pokyčiai. 1990 metais Lietuvoje veikė beveik 1600 kaimo mokyklų, po 15 metų liko tik 515 mokyklų, vėliau jų dar labiau mažėjo, dauguma virto didesnių mokyklų skyriais. Nuo 2005 iki 2014 metų, įgyvendinant bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarką, pakito šalies pradinių ir pagrindinių mokyklų skaičius, padaugėjo gimnazijų ir atsirado progimnazijos.
Šiuo metu veikia beveik tūkstantis mokyklų, iš jų 250 mokyklose mokinių skaičius nesiekia šimto, 89-iose mokyklose ir 50-yje pagrindinio ugdymo skyrių mokosi tik 60 ir mažiau mokinių.
Daugelis specialistų sutaria: labai svarbu, kad pradinė mokykla būtų kuo arčiau namų. Tačiau vėlesnėse klasėse, norint užtikrinti vaikams ugdymo kokybę, galimybę naudotis šiuolaikiškomis priemonėmis ir laboratorijomis, įvairiems poreikiams pritaikytą infrastruktūrą ir neformalių veiklų pasirinkimą, vaikams gali tekti keliauti į didesnę ir geriau aprūpintą mokyklą, kad ir toliau nuo namų. Mažose, menkai aprūpintose mokyklose sunku užtikrinti modernią infrastruktūrą, mokytojams sudaryti pilną darbo krūvį ir patrauklią darbo vietą, pažymima ŠMSM pranešime.
Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Vaikams ir mokytojams geresnės galimybės atsiveria didesnėse mokyklų bendruomenėse, nes čia yra daugiau galimybių mokinių pasirinkimams, neformaliajam ugdymui, mokytojai dirba didesne etato dalimi.
2018 – 2020 m. apibendrintas valstybinių brandos egzaminų rodiklis bent 1,5 karto buvo geresnis mokyklose, turinčiose 400 ir daugiau mokinių nei mokyklose, kuriose mokosi 100-199 mokiniai.
Šis rodiklis yra tuo aukštesnis, kuo daugiau mokyklos mokinių laiko brandos egzaminą ir geriau juos išlaiko. Tai rodo Nacionalinės švietimo agentūros duomenys. Svarbu, kad visi vaikai turėtų vienodas ugdymo sąlygas, nepriklausomai nuo to, kur jie gyvena“, – sako švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė.
Mažose mokyklose – mažiau galimybių
Ministrė atkreipia dėmesį, kad problema nėra mokyklos dydis savaime, o mokyklos infrastruktūra, pradedant sporto sale ir baigiant informacinių technologijų įranga, taip pat ugdymo priemonės, įvairių specialistų mokykloje skaičius.
Šiuo metu galiojančiose taisyklėse yra nustatyta, kad mažiausias galimas mokinių skaičius klasėje: 1–10 klasėse – 8 mokiniai klasėje, 11–12 klasėse – 12 mokinių. Šalyje turime daugiau kaip 430 klasių komplektų kuriose mokosi iki 8 mokinių. Lietuvoje turime ir ne vieną atvejį, kuomet savivaldybė mokyklai papildomai skiria savo lėšų mokymui tiek, kiek jų trūksta iki sumos, nustatytos vidutiniam mokinių skaičiui atitinkamos programos klasėje.
„Logiška būtų galvoti, kad mažesnėje mokykloje, kurioje klasėse mokosi mažiau mokinių, kiekvienam mokiniui yra daugiau galimybių skirti individualų dėmesį, tačiau neretai nutinka kitaip.
Trūkstant mokinių, mokyklos būna priverstos mažinti ugdymo plano valandas, kurios turėtų būti panaudotos mokinių individualiems poreikiams užtikrinti, mokytojams dažnai nesusidaro pilnas etatas, mažinamos lėšos vadovėliams pirkti ir mokytojų kvalifikacijai tobulinti, o tai turi tiesioginį ryšį su mokinių ugdymosi rezultatais. Sunku rasti specialistus, kurie galėtų vesti muzikos gamtos mokslų ar meninio ugdymo pamokas, todėl dažnai tai daro kito dalyko mokytojai“, – sako ministrė.
EBPO: mokyklų dydis ir ugdymo kokybė susiję
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) rekomendacijose Lietuvai nuolat pabrėžiama, kad mokyklų dydis ir pasiekimai susiję. Taip pat teigiama, kad mokyklas pertvarkius taip, kad jose mažiausias mokinių skaičius siektų 200, bendras testų rezultatas pakiltų 9 proc. Vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
EBPO 2020 metų apžvalgoje sakoma, kad mokyklų dydžio ir testų rezultatų sąsaja stipriausia kaimo mokyklose, kur 10 proc. didesnė mokykla lemia 3 procentais geresnius testų rezultatus.
Ryškūs ir regioniniai lėšų, tenkančių vienam besimokančiajam, skirtumai. 2019 m. vienam mažųjų ir žiedinių savivaldybių bei valstybinių mokyklų bendrojo ugdymo mokiniui per metus teko daugiausia lėšų, miestų savivaldybių bendrojo ugdymo mokiniui – mažiausiai. Šiuos skirtumus dažniausiai lemia mokyklos vietovė, mokomoji kalba, specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių dalis.
Tačiau jei savivaldybėje mokyklų tinklas nėra sutvarkytas ir veikia mokyklos, turinčios labai mažai mokinių, vienam besimokančiajam tenka skirti didesnę lėšų sumą. Miestų savivaldybių vidurkis, kaip nurodoma ŠMSM pranešime, yra 2319 eurų vienam mokiniui, mažųjų savivaldybių vidurkis – 3041 euras vienam mokiniui.
Didžiausia Lietuvos problema – emigracija, o pasakymas, kad Lietuvoje dar niekada nebuvo taip gera gyventi, yra teisingas, bet gudrus, mano ekonomistas Romas Lazutka.
Ekonomistas Romas Lazutka. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Pasakymas, kad lietuviai niekada taip gerai negyveno, yra teisingas, bet gudrus, kadangi visas pasaulis niekada taip gerai negyveno. Tiesiog yra ekonominė socialinė pažanga, išskyrus tam tikrus karų, suiručių laikotarpius. (…)
Bet yra skaudesnių dalykų, ypač galvojant apie ilgalaikę visuomenės raidą, tai – demografinė padėtis. (…) Tai – kaip simptomas, kad nėra viskas gerai. O didžioji dalis problemos (emigracijos. – ELTA) yra susijusi su nelygybėmis. Daliai žmonių gyventi čia yra gera ir puiku, o daliai – sunku ir nepriimtina, todėl jie yra išvažiavę ar išvažiuoja“, – Eltai sakė R. Lazutka.
Pasak jo, nors statistiniai rodikliai, lyginant su ES šalimis, atrodo gražiai, tačiau į juos įsigilinus pasirodo tikrasis vaizdas.
„Vidutiniai rodikliai nėra tokie prasti, bet kai visuomenę pjaustome tam tikrais pjūviais, tai išryškėja ir sveikatos nelygybės, ir išsilavinimo galimybių, ir vaikų kokybiško vidurinio mokymo prieinamumo ar galimybės įstoti į prestižines specialybes aukštajame moksle problemos“, – teigė ekonomistas.
Tačiau, pasak R. Lazutkos, lietuviai turėtų džiaugtis, kad šalyje nevyksta rimti politiniai konfliktai, kurie trukdytų šaliai sparčiai vystytis.
„Labai reikėtų džiaugtis, kad mes, nepaisant tų nuolatinių politikų rietenų, po Antrojo pasaulinio karo buvusio sovietmečio išėjome gana taikiai ir visą tą laikotarpį buvo pilietinė taika. Jeigu lyginame su rimtais konfliktais, kuriuos turi kitos šalys, tai reikia džiaugtis. Su tuo yra susijusi mūsų pažanga, nes, jei pažiūrėtume, kur žmonės niekada negyveno geriau nei dabar, tai būtų tose šalyse, kur nėra konfliktų su kaimynais ir šalies viduje“, – Eltai sakė R. Lazutka.
Kur link važiuoja Lietuva? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
ELTA primena, kad Lietuvoje vasario pradžioje buvo kiek daugiau nei 2 mln. 792 tūkst. nuolatinių gyventojų, rodo išankstiniai Lietuvos statistikos departamento duomenys. Tai – 1934 gyventojais mažiau nei sausio pradžioje. Per metus (šių metų vasarį, palyginti su 2018 m. vasariu) nuolatinių Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo daugiau nei 14,5 tūkst.
Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, gyventojų skaičius Lietuvoje pastaraisiais metais nuolat mažėja: 2015 m. šalyje buvo 2 921 920, 2016 m. – 2 888 558, 2017 m. – 2 847 900; 2018 m. pradžioje – 2 808 901 gyventojas. Šių metų pradžioje – 2 793 986.
Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius.
Lietuvą apskriejo maloni ir daug kam netikėta žinia. Jau du mėnesiai, kaip į Lietuvą atvyksta daugiau žmonių, nei išvyksta. Tokie duomenys nuteikia optimistiškai dėl visų metų statistikos ir gal pagaliau baigiasi ta katastrofiška emigracija iš Lietuvos, stebinanti visą pasaulį. Nors daug kas stebėjosi naujausiais duomenimis, bet visi besidomintys jau seniai laukė tokio pokyčio ir per daug nesidžiaugia, nes migracijos ir demografijos problemos toli gražu tuo nesibaigia.
Rytų Europoje Lietuvos atvejis neišskirtinis
Didelė emigracija ir kartu spartus ekonominis augimas yra gan keistas derinys. Tą išgyveno visa Rytų Europa, tačiau viena po kitos šiose šalyse emigraciją pakeitė didėjanti imigracija. Greičiausiai srautai susibalansavo ir netgi tapo teigiami Čekijoje, Slovakijoje, o ilgiausiai problemos užsitęsė Baltijos šalyse ir Rytų Balkanuose. Visgi jau prieš porą metų Estija pranešė apie didesnį atvykusiųjų nei išvykusiųjų skaičių ir tapo akivaizdu, kad šis procesas kiek vėluodamas pasieks ir Lietuvą bei Latviją.
Estijos tendencijos svarbios Lietuvai, nes tikėtina, kad jos atsikartos ir mūsų šalyje, todėl verti dėmesio keli faktai. Nors ir pastebimas grįžtančių estų gausėjimas, tačiau gerėjančiam išvykstančiųjų ir atvykstančiųjų balansui gyvybiškai svarbūs ukrainiečiai ir rusai. Be atvykstančių užsieniečių imigracijos srautai Estijoje būtų nelabai žymūs. Antras faktas, imigrantai nevyksta gyventi į regionus, o renkasi išimtinai Talino miestą. Trečia, nepaisant to, kad dauguma atvykstančiųjų yra darbingo amžiaus žmonės, bet bendras gimusių ir mirusių skaičius šalyje išlieka stipriai neigiamas.
Demografijos problemos neišnyks
Lietuvoje galime matyti tą patį. 2017 m. duomenys rodo, kad Vilniaus miestas neišlaiko savo gyventojų ir jų emigruoja net ir iš sostinės daugiau nei grįžta, tačiau bendrai miestiečių skaičius auga, nes jį palaiko vidaus ir tarptautiniai atvykėliai. Lietuvoje turime nedaug vietovių, kur gyventojų skaičius auga – Vilnius, dar Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apylinkės bei kurortai. Tikėtina, kad tokia tendencija išliks net jei imigrantų srautai į Lietuvą smarkiai padidės. Jauni žmonės išvykę į užsienį iš Kelmės ar Utenos nusprendę grįžti Tėvynėn renkasi Vilnių, Kauną ar Klaipėdą. Regionų degradacijos problema niekur nedings. Gaila, bet net didesni miestai Šiauliai, Panevėžys, Alytus, Marijampolė neranda ar nesugeba rasti receptų kaip tapti patrauklesniais gyventi.
Kokiu keliu eina Lietuva? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Statistika rodo, kad emigruoja iš Lietuvos jauni ir darbingi žmonės, dažnai su vaikais. Tai neabejotinai blogina bendrą demografinę būklę. Visuomenei išlaikyti vyresnius ir nedarbingus žmones tampa vis sunkiau. Atvykstantys ar grįžtantys į Lietuvą taip pat yra jauni ir darbingi, tačiau tai iš esmės nekeičia visuomenės struktūros. Šeimos Lietuvoje vaikų turi nedaug, o jaunoji gyventojų karta yra ženkliai mažesnė nei karta, kuri jau labai greit išeis į pensiją. Kai kalbame apie didesnę imigraciją, tai turime galvoje šimtus, gal geriausiu atveju tūkstančius, o kai kalbame apie kartų santykį, tai jau šimtai tūkstančių žmonių. Manyti, kad į Lietuvą per artimiausius metus galėtų imigruoti šimtai tūkstančių, net 0,5 mln. žmonių yra nei socialiai, nei politiškai nerealu, todėl gimimų – mirčių ir dirbančių – nedirbančių balansas toliau blogės ir tai bus demografinė bomba ilgiems dešimtmečiams.
Trūksta veiksmų, paremtų demografijos ir migracijos vizija
Sauliaus Skvernelio vyriausybė turi kuklių ketinimų kažką keisti regionų, demografijos ir migracijos politikoje, tačiau ne esminių. Labai nedaug aukštų valstybės pareigūnų suvokia kokia Lietuvoje didelė problema yra demografija ir migracija. Dar mažiau yra noro tam skirti pastangų ir lėšų. Tai nepopuliari tema, nes liga ilgalaikė įsisenėjusi, o vienadieniai sprendimai neatneša greitų ir efektingų rezultatų. Net mano siūlomo Grįžimo įstatymo Seimas ir Vyriausybė nenori priimti dėl kažkokių primityvių politinių išskaičiavimų, o vietoj to, pasiūlė menkavertę strategiją be atsakingų institucijų, be pareigūnų ir be biudžeto.
Lietuvą kuriame kartu. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos Vyriausybei būtina skirti rimtą dėmesį migracijai, o tai bus tik tuomet, kai bus paskirta atsakinga institucija ir deramas finansavimas. Kaip skatiname turizmą ar investicijų pritraukimą, kaip turime tam skirtas institucijas ir finansus, taip turime skatinti ir rinktis gyvenimą Lietuvoje tų žmonių, kuriuos norime matyti savo šalyje. O net ir tai nesame politiškai aptarę. Lygiai taip pat Lietuvai būtina regionų vystymo strategija – ne popierinė kaip yra dabar, bet su aiškiais darbais, darbo vietų steigimu, valstybės institucijų perkėlimu ir privačių investicijų proveržiu.
Taigi galime džiaugtis, kad siaubingos emigracijos laikai po truputį traukiasi, Lietuva jau pradeda rimtai konkuruoti su Vakarų Europa savo gyvenimo kokybe, tačiau demografijos problemos pačios savaime neišsispręs. Regionai, migracija ir demografija privalo atsirasti Vyriausybės darbotvarkėje!
Jeigu nekeisime procesų, kurie Lietuvoje susiformavo iki 2018 metų, po 3-4 metų susidursime su labai rimtomis problemomis darbo rinkoje ir socialinės apsaugos sistemoje, ketvirtadienį demografijos forume sakė Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas profesorius Boguslavas Gruževskis.
„Problema ta, kad 2022-2026 metais į pensiją išeis apie 210 tūkst. gyventojų, o naujai į darbo rinką ateis tik apie 100 tūkst. jaunų darbuotojų. Prarasime mokesčių mokėjų, o gaunančiųjų pensijas skaičius labai stipriai išaugs. Tokia tendencija tęsis dešimt metų ir taps milžinišku iššūkiu. Per minėtą laikotarpį net galime tapti viena seniausių visuomenių pasaulyje”, – remdamasis Jungtinių Tautų Organizacijos duomenimis, prognozavo prof. B. Gruževskis.
Pasak kalbėtojo, problema rimta, bet ne beviltiška – reikalingos atsakingos, radikalios ir solidarios priemonės.
Darbo rinkos tyrimų instituto vadovo nuomone, demografinės situacijos stabilizavimą ir bendro gyventojų skaičiaus augimą visų pirma teigiamai paveiktų emigracijos mažinimas.
„Jau šiandien visai pagrįstai galime kalbėti apie demografinės situacijos stabilizavimą, gyventojų skaičiaus augimą Lietuvoje, ir tai matome Vyriausybės strategijoje. Labai primityvų scenarijų galima pasakyti ir dabar. Jeigu sumažintume pagrindinę problemą – mūsų gyventojų išvykimą, emigraciją ir pavyktų stabilizuoti jos intensyvumą, sumažinti jį iki minus 15 tūkst. per metus, be to, pasiekti iki 35-40 tūkst. (iš jų 50 proc. reemigracija) atvykstančių gyventi į Lietuvą skaičių, gyventojų struktūrai, kultūriniams ir visiems kitiems procesams didesnės įtakos nepatirtume, gautume gyventojų prieaugį, kuris leistų 2025 metais planuoti 3 mln. gyventojų Lietuvoje”, – matematinę projekciją pateikė prof. B. Gruževskis.
Kaip pabrėžė Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas, prioritetai, kad būtų galima to pasiekti, – ne socialinės ir sveikatos apsaugos, bet ekonomikos srityje.
„Pokyčių pagrindas – šalies investicinio patrauklumo didinimas, todėl labai svarbi Finansų, Ūkio ir Užsienio reikalų ministerijų atsakomybė. Ypač pastarosios ambasadų, didinant užsienio investicijų pritraukimą į Lietuvą. Antras prioritetas – paskatų gyventi ir dirbti Lietuvoje stiprinimas, trečias – šeimai palankios aplinkos plėtojamas ir ketvirtas, bet ne paskutinis pagal svarbą, – orios senatvės užtikrinimas”, – sakė prof. B. Gruževskis.
Kaip skelbė ELTA, Mokslinės komunikacijos ir informacijos centre ketvirtadienį rengiamas demografijos forumas „Ar vėl tapsime 3 milijonų šalimi?“, kuriame pristatoma šalies demografijos strategija ir rengiamas veiksmų planas opiausioms Lietuvos demografinėms problemoms spręsti.
Seimui priėmus demografijos strategiją, parengtos konkrečios priemonės, kad tėvai lengviau galėtų derinti darbą ir šeimos pareigas, daug dėmesio skirta grįžtantiems iš emigracijos, kad būtų lengviau iš naujo integruotis Lietuvoje, išskirti vyresni žmonės, kurių gerovei strategijos priemonių plane skirta nemažai konkrečių priemonių.
ELTA primena, kad preliminarų Demografijos, migracijos ir integracijos 2018-2030 metų strategijos įgyvendinimo planą rengė valstybės institucijos ir nevyriausybinės organizacijos.
Savo idėjas piliečiai galėjo išreikšti balandžio-gegužės mėnesiais, viešojoje konsultacijoje užpildydami anketą E.pilietis portale. Jos rezultatai paskelbti Lietuvos demografijos forume „Ar vėl tapsime 3 milijonų šalimi?”
Forumas skirtas su visuomene aptarti situaciją bei dar kartą pakviesti diskusijų, po kurių bus atnaujinamas Vyriausybės parengtas priemonių planas Demografijos, migracijos ir integracijos strategijai įgyvendinti.
Nustebino šiųmetinis, Seimo patvirtintas biudžetas.
Aš ne apie tai, geras jis ar blogas. Eilučių jame daug, ir jose galima rasti visko, ir teigiamo, ir neigiamo. Žiūrint, kas ko jame ieško.
Aš pamėginau jame paieškoti, kiek dėmesio ir kokia finansine išraiška ši vyriausybė skiria jo opiausių problemų sprendimui. Deja, paaiškėjo, kad vyriausybė tokių problemų net nemato.
Ji, pavyzdžiui, didžiuojasi, skyrusi krašto apsaugai ne tik su NATO suderėtuosius 2 proc. biudžeto, bet ir dar daugiau. Ką tai reikštų? Gal vyriausybės įžvalgumą? Gal ji numato, jog pakeitus etninius lietuvius „gastarbaiteriais“ bei ES mums primestais migrantais iš Afrikos ir Azijos, pastarųjų „valstybinio patriotizmo“ nebeužteks apginti valdžiai ne tik nuo užsienio priešų, bet ir nuo savos alkanos minios. O kad gyventojų etninės, tautinės sudėties kaita neišvengiama, aiškėja iš to, kad vyriausybė ignoruoja pačią opiausią Lietuvos valstybės problemą: demografinę krizę. O juk valdžiai duoną ir briliantus kažkas uždirbti turės ir rytoj!
Uždarinėjamos mokyklos bei gimdymo skyriai rajonų ligoninėse, tuštėjantys Lietuvos miestai ir kaimai šaukte šaukia, jog skaudžiausia mūsų problema – mažėjantis gyventojų skaičius, mažėjantis gimstamumas, kurį dar paaitrina didėjanti emigracija. Niekam ne paslaptis, kad emigruoja ne šiaip sau darbingo amžiaus vyrai ir moterys – emigruoja būsimieji tėvai, gimdytojai… Bet, atrodo, tie, kurie išbūrė dabartinį biudžetą, turi rimtų problemų su klausa. Visuomenės balso jie negirdi. Todėl viena ranka lyg ir davę vaikus auginantiems tėvams trisdešimt grašių, kita ranka skubiai atėmė jų turėtą mokestinę lengvatą. Kad kažkam nekiltų noras dar porą vaikelių padovanoti Lietuvai?…
Deja, neišgirdo valdžios buhalteriai ir ne kartą Lietuvoje viešėjusio lietuvių kilmės Nobelio ekonomikos premijos laureato Roberto Šilerio, kuris, paklaustas, ką reikėtų daryti Lietuvai, kuri kenčia nuo didelės emigracijos ir žemo gimstamumo lygo, atsakė: „Manau, kad situaciją pakeisti galėtų Vyriausybės politika, kuri numatytų paskatinimą jaunoms mamoms daryti karjerą ir auginti vaikus. Auginti vaikus turėtų būti lengviau.“
S. Skvernelio kabineto ministrai bei jų patarėjai neišgirdo ir kito R. Šilerio patarimo. Pažymėjęs, jog „protų nutekėjimas“, emigracija yra palietusi daugelį pasaulio šalių, Nobelio premijos laureatas pridūrė: „labai svarbu turėti gerą aukštojo mokslo sistemą, nes daug žmonių išvažiuoja studijuoti užsienyje ir po to ten lieka. Turint gerus universitetus šalyje galima būtų sulaikyti šiuos žmones“.
O ką daro vyriausybė, kad jaunimas studijuotų Lietuvoje? Ant bado dietos ir toliau laiko dėstytojus bei studentus, o po to veidmainiškai stebisi ir dargi priekaištauja, kad studijų ir mokslo lygis Lietuvoje niekaip nekyla!
Gandrai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Beje, aš tų kelių šimtų priedo prie algos prokurorams nepagailėčiau, bet tik su viena sąlyga: kad jie, jų šeimos už kiekvieną pridėtą šimtelį užaugintų valstybei … po vaikelį. Juk niekas rimtai nesitiki, kad socialiai atsakingas šeimas traukti tėvynę iš demografinės duobės įkvėps tie trisdešimt eurų, kuriuos vyriausybė dalins kiekvienam vaikui, nepriklausomai nuo šeimos, kurioje vaikas auga, socialinės-ekonominės padėties!?
Dar viena problema, dėl kurios pluša vyriausybė – kad Lietuvoje niekuo gyvu nesumažėtų socialinė atskirtis.
Na, tai kas, kad tiek mūsų nuo Laisvosios rinkos instituto nepriklausomi ekonomistai, tiek ir užsienio ekspertai jau daug metų kritikuoja mūsų valdžią dėl to, jog Lietuvoje – pasibaisėtina socialinė atskirtis, nepadoriai didelis skirtumas tarp didžiausio ir mažiausio atlyginimo. Šiemet kai kuriuose universitetuose tas skirtumas padidėjo iki dešimties kartų: jauno dėstytojo alga (ir tai tik tuo atveju, jei jis dirba pilnu etatu) – 500 Eur., o rektoriaus – 5000 Eur.
Bet vyriausybė to nemato, o protingų ekonomistų patarimų negirdi. Jai, pavyzdžiui, labiau rūpi, kad neišalktų ir taip keturženkliais skaičiais savo atlyginimus skaičiuojantys prokurorai. Jiems mėnesinį atlyginimą numatoma kelti šimtais (600-800) eurų. Nuo prokurorų savo pretenzijomis pa(si)didinti atlyginimus neatsilieka ir kitų teisėsaugos institucijų darbuotojai: teisėjai, Specialiųjų tyrimų tarnybos tyrėjai ir kt.
Paaugliai prie paminklo Karaliui Gediminui. Slaptai.lt nuotr.
Nežinau, kokiu – dvasiniu, intelektiniu ar biurokratiniu – kurtumu reikėtų aiškinti tą faktą, kad biudžeto autoriai negirdi vos ne mantra tampančio užsienio ekonomistų, ekspertų raginimo mažinti socialinę atskirtį, kuri, jų vieninga nuomone, tampa rimta grėsme mūsų valstybės ateičiai. Priešingai, jie esamą atskirtį savo sprendimais tik dar labiau didina. Pavyzdžiui, pora eurų pakėlė darbo užmokesčio bazinį dydį visiems, todėl tiems, kurių atlyginimas sukosi aplink minimumą, alga padidės vos keliais eurais, o tiems, kurių atlyginimas buvo skaičiuojamas tūkstančiais eurų, dabar jis didės … šimtais.
Kaip atrodo, dėl to skirtumas tarp atlyginimų, socialinė atskirtis padidės ar sumažės? Neabejoju, kad į tą klausimą teisingai atsakys net matematiką prastokai mokantys moksleiviai, todėl tokį Seimo patvirtintą vyriausybės sprendimą kitaip kaip pasityčiojimu iš sunkiai besiverčiančios mūsų visuomenės daugumos pavadinti negalima.
Viena, ką vyriausybė išgirdo ir pritaikė sau iš gerbiamo ekonomisto pastabų, tai jo mintį, jog „šiandien jau nebereikia žmonių, kurie žino daug faktinės informacijos, reikia tų, kurie geba ją interpretuoti“.
Taip mūsų valdžia ir daro: nesigilina į realią padėtį šalyje, užmerkia akis į faktus, o tuos faktus, kurie šiaip taip iki jos prasimuša, interpretuoja taip, kaip patogu jai, valdžiai bei jos liberaliesiems kardinolams iš Laisvosios rinkos instituto. Todėl ir turime, ką turime: lyg ir biudžetas, bet lyg ir ne mums, o kažkokiai kitai, virtualiai, trijų milijonų Lietuvai…
Jeigu reiktų apibūdinti tipinį rusą ar rusę, turbūt prisimintume sovietmečiu populiaraus rusų kino filmo herojų Šuriką, Sergejų Beliakovą iš televizijos laidos „Naša Raša“ ar dainininkę Alą Pugačiovą. Stačiatikiai, baltaodžiai, dažnai šviesių plaukų ir melsvų akių.
Tačiau jau artimiausioje ateityje rusai atrodys visai kitaip. Rusijoje vyksta dideli demografiniai pasikeitimai, kurie atneš ir daug socialinių pokyčių.
Visuomenė keičiasi
Gytis Janišius, šio komentaro autorius
Kaip ir visos posovietinės valstybės, Rusija po 1991 m. krito į gilią demografinę duobę. Mirtingumas ir emigracija išaugo, o gimstamumas smarkiai sumažėjo. Pasak vyriausiojo Rusijos sanitarijos gydytojo Genadijaus Oniščenkos, pusę visų mirčių Rusijoje lemia alkoholis. Gyventojų skaičius smuko maždaug 7 milijonais.
Pastaraisiais metais gyventojų skaičius stabilizavosi, tačiau visuomenėje įvyko svarbių pokyčių: etninių rusų toliau sparčiai mažėja, o jų vietą užima migrantai iš Centrinės Azijos ir didesnes šeimas turintys Šiaurės Kaukazo bei Uralo gyventojai.
Etninių rusų mažėja
Rusijos gyventojų skaičius ir sudėtis visoje šalyje keičiasi labai nevienodai. Europinėje dalyje, kur daugiausia gyvena etniniai rusai, demografinė situacija ir toliau labai bloga.
Vaikų gimsta mažiau, negu miršta žmonių. Blogiausiai atrodo Pskovo regionas, kur 1000 žmonių gimsta 8,8 mažiau kūdikių, nei miršta žmonių, toliau rikiuojasi Tulos (-8,4), Tverės (–8,3) ir kiti europiniai regionai. Visai kitokia situacija Šiaurės Kaukaze, ten, priešingai, gyventojų sparčiai daugėja. Kūdikių gimsta kur kas daugiau, nei miršta žmonių: Čečėnijoje (+17,6), Ingušijoje (+15,4), Dagestane (+11,7). Neatsilieka ir kiti etniškai nerusiški regionai, tokie kaip Tuva ar Altajus.
Etninių rusų skaičius šalyje kol kas yra didelis. Nuo 82 proc., buvusių iki Sovietų Sąjungos žlugimo, jis nusmuko iki 80 proc. dabar, tačiau tendencijos labai nepalankios. Vis daugėja sričių, kur etniniai rusai tampa mažuma.
Per paskutinius porą dešimtmečių rusai mažuma tapo Jakutijoje ir Čerkesijoje, dar dešimtyje sričių toks pasikeitimas įvyks artimiausiame dešimtmetyje. O Šiaurės Kaukaze rusai visada buvo mažuma, antai Ingušijoje etninių rusų tėra vos 0,8 procento.
Kartu su mažėjančiu etninių rusų skaičiumi menksta ir stačiatikių. Demografai skaičiuoja, kad vidutiniškai rusės gimdo po pusantro vaiko, o islamą išpažįstančios čečėnės ir ingušės – atitinkamai po 3,5 ir net po 4 vaikus.
Rusai emigruoja, azijiečiai imigruoja
Rusijos gyventojų sudėtis keičiasi ir dėl migracijos. Daug labiau linkę išvykti vietiniai vokiečiai, žydai, lietuviai, lenkai, latviai ir patys rusai. Tarp populiariausių emigracijos krypčių yra Vokietija ir Izraelis. Pasak oficialių pranešimų, kasmet emigruojančių žmonių skaičius siekia maždaug 170 tūkst., tačiau atvyksta gerokai daugiau ir tai leido stabilizuoti gyventojų skaičių šalyje. Kasmet Rusijoje legaliai apsigyvena apie 300 tūkst. žmonių. Daugiausia tai atvykėliai iš Centrinės Azijos, Balkanų ir Rytų Azijos. Neseniai į Rusiją persikėlė daug ukrainiečių po neramumų Donecke ir Luhanske, tačiau tai išskirtinis atvejis.
Šalia legalios imigracijos ir oficialiai skelbiamos informacijos, kurią pateikia Rusijos valstybinės institucijos, dar egzistuoja ir nelegali imigracija. Kaip skaičiuoja Jungtinių Tautų pareigūnai, Rusija yra viena labiausiai migrantus pritraukiančių šalių. Šią statistiką kiek koreguoja tai, kad daug etninių rusų grįžta iš buvusių sovietinių respublikų atgal į savo istorinę tėvynę. Vis dėlto, be maždaug 3 milijonų legaliai gyvenančių imigrantų, dar yra maždaug 4 milijonai nelegalių migrantų iš buvusių sovietinių respublikų. Maskvoje, Sankt Peterburge ir kituose dideliuose miestuose susikūrė ištisi darbo migrantų kvartalai. Dėl imigracijos Rusijoje sparčiai didėja uzbekų, tadžikų, armėnų, kirgizų bendruomenės.
Kitas didelis imigracijos šaltinis yra Kinija, iš jos į Rusiją yra persikėlę apie 0,5–1 mln. žmonių. Kinai atvyksta ne tik į miestus, kaip kiti darbo migrantai, juos labai domina ir teritorijos Sibire šalia sienos su Kinija.
Demografiniai pokyčiai paveiks politiką
Rusija visada buvo atsisukusi į Europą, nors didesnioji šalies teritorijos dalis yra Azijoje. Rusus su europiečiais ilgus amžius siejo indoeuropiečių kalba, krikščionybė, panaši kultūra ir tradicijos. Europa visada buvo turtingesnė ir pažangesnė, todėl Rusijai ji natūraliai buvo ir įdomesnė.
Keičiantis demografijai, stiprėja ryšiai, kurie anksčiau buvo silpni. Niekada Rusija nebuvo suvokiama kaip islamo valstybė, bet daugėjant musulmonų neabejotinai tvirtės ryšiai su islamo valstybėmis, šalyje vis stiprės ir islamo atneštos problemos – radikalizmas, valstybės ir religijos sutapatinimas, priešprieša tarp šiitų ir sunitų bei kt. Dėl išaugusių azijiečių bendruomenių galima prognozuoti, kad Rusija ateityje vis labiau gravituos link Azijos ir iš lėto tols nuo Europos. Tai gali lemti ir vis didesnį atsisakymą europinių vertybių, tokių kaip žmogaus teisių ir laisvių pripažinimas, demokratijos plėtra ir kt.
Vis didėjančios etninės bendruomenės kelia įtampą tarp pačių rusų. Dešinieji ekstremistai sulaukia didelio visuomenės palaikymo, o ksenofobinės ir rasistinės idėjos šalyje vis labiau plinta. Ar Rusijos vadovai imsis kokių nors bandymų keisti ir reguliuoti etninę situaciją, ar paliks tai savieigai? Vis dėlto neabejotina, kad demografiniai ir socialiniai pokyčiai Rusijoje turės įtakos ir šalies politikai.
Labai dažnai įvairios konferencijos, susirinkimai varo į neviltį. Gražiai, teisingai kalbama, o vežimas nė iš vietos. Pats sau prisiekiu daugiau niekada į tokius renginius nevaikščioti, bet ne visada pajėgiu susilaikyti. O gal šį kartą bus kitaip, gal vienas kartas nemeluos?
Ką galėčiau pasakyti apie 2016 m. balandžio 13 d. Lietuvos mokslų akademijos Mažojoje salėje įvykusią konferenciją „Nestabdoma ir nesustabdoma emigracija“? Tą patį.
Dar viena nesėkmė. Dar vienas viešas visuomenės bejėgiškumo pademonstravimas.
Konferencijos dalyviai.
Konferencijos dalyvius pasveikino pats Lietuvos mokslų akademijos prezidentas prof. Valdemaras Razumas, taip pat Seimo Migracijos komisijos pirmininkas Valdas Vasiliauskas. Konferencijos moderatorius – Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus pirmininkas prof. Eugenijus Jovaiša. Pranešimus perskaito Vilniaus universiteto prof. Romas Lazutka („Nestabdoma emigracija“), Seimo Migracijos komisijos narys prof. Kęstutis Masiulis („Kaip susigrąžinti migrantus?“), Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys prof. Arvydas Virgilijus Matulionis („Nesustabdoma emigracija“).
Pavardės – skambios. Akademikai, profesoriai, Seimo nariai. Negalėčiau pasakyti, kad pranešimai buvo neįdomūs. Tačiau beviltiški. Viską pasako konferencijos pavadinimas: „Nestabdoma ir nesustabdoma emigracija“. Tai nestabdoma ar nesustabdoma? Jeigu nesustabdoma, tai kam dar ją bandyti sustabdyti? Kam burną aušinti? Kokia tokios konferencijos prasmė?
Akademikas, prof. Arvydas Virgilijus Matulionis ir prof. habil. dr. Antanas Buračas.
Štai akademikas Matulionis nusprendė būti juoduoju metraštininku ir tyčia tirštino spalvas, teigiamų dalykų neminėjo. O gal jų tiesiog nėra? Nes migraciniai procesai Žemėje neišvengiami; visa žmonijos istorija – Žmogaus savanaudiškumo istorija. Savanaudiškumas – ryškiausias šiuolaikinės visuomenės ruožas. Filosofas išskiria keturias klases: galios, specialistų, paribio ir užribio. Socialinės atskirties dėsnis didėja globaliu mastu. Migranų srautus gausina dirbtinai sukeliamos ekonominės krizės. Pirmiausia šalis parklupdoma, o paskui jai „padedama“. Lietuvoje nėra ateities matymo.
Filosofas specialiai nupiešė labai liūdną „vaizdelį“. Ko tuo siekiama? Į konferenciją aš atėjau vildamasis, kad šį kartą gal bus bandoma pamatyti šviesą tunelio gale, tikėjausi, jog vieną kartą gal liausimės tik konstatuoti, kas dabar dedasi pasaulyje ir Lietuvoje, stengsimės atsakyti į klausimą – ką turime daryti? Nedelsiant, šiandien.
Atrodo, kad visai kitokios konferencijos tikėjosi ir filosofas Krescenijus Stoškus. Štai ką jis rašo laiške, kurį gavau ne aš vienas.
Brangieji bičiuliai ir bendraminčiai, atrodo, kad dauguma Lietuvos žmonių jau gana skaudžiai jaučia, kaip vis atkakliau į jų sielas beldžiasi tautos susinaikinino faktai. Yra ženklų,kad jie imami pastebėti ir valdžios viršūnėse.
Seimo narys Kęstutis Masiulis, Žmogaus teisių gynimo fondo vadovas Vytautas Budnikas ir filosofas Krescencijus Stoškus.
Todėl buvo atsiradusios geros nuojautos, kai kelioms visuomeninėms organizacijoms pavyko drauge su Seimo Migracijos komisija ir Mokslų Akademija šių metų kovo 9 dieną Seime suorganizuoti konferenciją „Kaip įmanomas nacionalinis susitarimas, kad Lietuva neišsivaikščiotų“.
Tiesa, ji nebuvo labai sėkminga: susikoncentravo į skaudžius emigracijos padarinius; labai mažai tebuvo liečiamos dar skaudesnės Nacionalinio susitarimo problemos ir nė kiek nepajudėjo iš mirties taško pats Nacionalinio susitarimo procesas.
Bet vis dėlto simptomai buvo pozityvūs. Visuomeninės organizacijos iš apačios prisijungė prie 2015 metų birželio 30 d. paskelbto šešių partijų susitarimo. O konferencijos organizatoriai pasirašė tolesnio bendradarbiavimo sutartį. Prie jo norėjo prisijungti ir kitos organizacijos, bet… laikas pasibaigė ir buvo uždaryta salė.
Kad ši konferencija būtų užbaigta ir suorganizuota Lietuvos demografinės būklės atkūrimo Taryba, visuomeninės organizacijos kreipėsi į Mokslo Akademiją. Iš pradžių buvo gautas pritarimas ir parodyti pirmieji bendradarbiavimo ženklai. Bet susisiekusi su Seimo migracijos komisija, MA pakeitė savo nuostatą: atsiribojo nuo visuomeninių organizacijų ir kartu su komisija nutarė organizuoti visai naują konferenciją tai pačiai emigracijos temai analizuoti.
Prof. Romas Lazutka, akademikas, prof. Eugenijus Jovaiša.
Jeigu jaučiate gilų nerimą dėl vis dramatiškesnių tautos nykimo simptomų ir norėtumėte veikti su tais, kurie jau pradeda šį sunkų ir didelio solidarumo reikalaujantį visuomeninį darbą, Jūs ir jūsų bendraminčių pagalba bus labai reikalinga balandžio 13 d. 13 val. Mokslų Akademijos Mažojoje salėje.
Nuoširdžiai – visuomeninių organizacijų įgaliotas Krescencijus Stoškus.
Kodėl konferencijos organizatoriai nuėjo pačiu lengviausiu keliu? Kodėl ir vėl – tik skaudūs emigracijos padariniai? Kodėl ir šį kartą visai nekalbėta apie Nacionalinio susitarimo problemas, Lietuvos demografinės būklės atkūrimo Tarybą? Gavo nurodymą „iš viršaus“? Pakalbėkite apie neišvengiamus dalykus, būkite juodieji metraštininkai, skleiskite visuomenei žinią, kad reikia susitaikyti: migracijos procesai Žemėje neišvengiami. Emigracija nesustabdoma.
Šiek tiek netikėtas man buvo Seimo nario Kęstučio Masiulio pranešimas: irgi vilties išsaugoti Lietuvą pirmiausia lietuviams nepalikęs. Juk tik dėl to visi ir nerimaujame. Lietuva be lietuvių tikrai gyvuos, gal net klestės, dėl to neverta kvaršinti galvos ir rengti konferencijų. Iš ko iš ko, o iš konservatoriaus tikėjausi minčių apie tėvynės meilę, patriotiškumą (jo pasigedo Seimo narys Povilas Gylys). Bet konservatoriai jau seniai labai suliberalėję. Ne kas kitas, o konservatorė Rasa Juknevičienė pasirūpino, kad Patriotų premiją gautų Pilėnus, Margirį bailiais išvadinę istorikai.
Seimo narys Povilas Gylys ir emigracijos ekspertas Dainius Paukštė.
Vinco Kudirkos, jo Tautiškos giesmės, Jono Basanavičiaus, Justino Marcinkevičiaus niekinimas skatina jaunimo emigraciją ar ją stabdo? Lietuvos mokyklose bent kiek ugdomas tautiškumas, patriotiškumas, ar kalbama tik apie „globalią Lietuvą“?
Gerbiu prof. Romą Lazutką, dažnai demaskuojantį ekonominius, socialinius valžios sprendimus, tačiau apie tai kasdien daug kartų kalbama televizijų bėdų turguose, sąmokslo teorijose, nuogose tiesose, forumuose.
Pagaliau nereikia televizijų – savo kailiu nuolat patiriame valdžios „rūpinimąsi“ pensininkais, neįgaliaisiais, mokyklomis… Ir kas iš to? Šuo loja, o karavanas eina toliau. Kalbėkite kalbėkite, ponai profesoriai, tik nebandykite kurti kažkokių Lietuvos demografinės būklės atkūrimo Tarybų, nesiimkite konkrečių veiksmų, nes tai kenkia „globalios Lietuvos“ įvaizdžiui. Ir profesoriai nebando, tik klusniai vykdo darbdavių reikalavimus: kalbėti ir nieko nedaryti.
P.S.
Kai šį tekstą jau rengėmės skelbti, gavome filosofo Krescencijaus Stoškaus straipsnį „Susitarimas, kuriam reikalingi mes visi. Po skaudaus nusivylimo politikų ir akademikų valdose“. Jį netrukus paskelbsime, o dabar – trumpa citata:
„…stebėtinai lengvai sulaužytas pasitikėjimas Migracijos komisijos bei jos steigėjų sąžininkumu ir Mokslų akademijos vadovybės pilietiškumu. Net dabar, kai viskas įvyko visų žmonių akyse, sunku patikėti, kad šios garbingos mokslo institucijos vadovybė yra tokia egocentriška, kad jos nė kiek nejaudina, kas liks iš mūsų tautos jau po 30 ar 50 metų. Kad ir kaip būtų apgailėtina, deja, tai yra nuogas faktas. O tempore, o mores! Dabar lieka tik retoriškai klausti: kur dingo žmonės, panašūs į akad. E.Vilką ar akad. Z.Rudziką?“
Parlamentaras Rimantas Jonas Dagys teigia esąs optimistas.
Tačiau jo pateikiami faktai, skaičiai, palyginimai, prognozės – ne itin džiugios. Politikas mato daug Europos Sąjungos klaidų siekiant sutramdyti migrantų antplūdį. Jis sako, jog kvailai atrodome: „gydyti reikia vėžį, tačiau gydome slogą“.
Parlamentaras taip pat apgailestauja, kad ES vadovybė nieko arba beveik nieko nedaro stiprindama šeimos instituciją. Gausi europietiška šeima – retenybė. Deja, panašiai elgiasi ir Lietuva: mirštamumas – didelis, gimstamumas – menkas, emigracija – milžiniška, tačiau niekas nieko nedaro, jog demografinė duobė bent šiek tiek sumažėtų.
Šiandien norėčiau prisiminti kadaise per LRT televizijos Kultūros kanalą rodytą poeto Valdo Kukulo pokalbį su rašytoju Liutauru Degėsiu. Minėtoje laidoje buvo pavartota itin taikli ir vaizdinga metafora, apibūdinanti lietuviškosios demokratijos trūkumus.
Lietuva palyginta su sausakimšu troleibusu, kurio keleiviai nepajėgia įveikti smulkiausių tarpusavio nesutarimų, ir būtent dėl šios priežasties ilgainiui visi su visais susipyksta.
Taip aršiai susipyksta, kad vienas kito nekenčia “visa savo širdimi”. Tačiau vis tiek bus priversti būti kartu – važiuoti tame pačiame perpildytame troleibuse. Taigi priversti vienas kitam žvelgti į akis arba alsuoti vienas kitam į pakaušį. Mat troleibusas lekia nesustodamas nė vienoje stotelėje.
Aiškesnis nacionalinio tapatumo kaitos vaizdas reikalingas ne tik mūsų pačių savivokai, bet ir eurointegracinių vyksmų skatinimo politikai, taip pat ieškant deramų atsakų į vis naujus ne tik mums, bet ir Europos Sąjungai kylančius iššūkius bei grėsmes. Europiniam tapatumui (europinimo ar europeizacijos vyksmas) kurti pasitelkiamas nuo nacionalumo apraiškų apvalytas pilietinis europietiškumas.
Tačiau ir europinimui, ir pilietinio europietiškumo sklaidai reikalingi nacionalinių kultūrų “mechanizmai”, taip pat europinių komunikacijos ir informacijos tinklų plėtra. Drįstume teigti, kad norėdami sukurti veiksmingas ES plėtros, europinio pilietiškumo ugdymo programas, o ypač bandydami įveikti ES būdingas demokratijos, visuomenės ir kitokias stokas, turime pasitelkti nacionalinių jausenų “klijus” socialinei sanglaudai stiprinti – laisvoje demokratinėje Europoje nacionalinių tapatumų savikūra ir raiška turi laiduoti europinio bendrumo jausenos ugdymą, o ne skatinti tautinį uždarumą ir priešiškumą.
