Lietuva – kaip sausakimšas troleibusas


Print

Šiandien norėčiau prisiminti kadaise per LRT televizijos Kultūros kanalą rodytą poeto Valdo Kukulo pokalbį su rašytoju Liutauru Degėsiu. Minėtoje laidoje buvo pavartota itin taikli ir vaizdinga metafora, apibūdinanti lietuviškosios demokratijos trūkumus.

Lietuva palyginta su sausakimšu troleibusu, kurio keleiviai nepajėgia įveikti smulkiausių tarpusavio nesutarimų, ir būtent dėl šios priežasties ilgainiui visi su visais susipyksta.

Taip aršiai susipyksta, kad vienas kito nekenčia “visa savo širdimi”. Tačiau vis tiek bus priversti būti kartu – važiuoti tame pačiame perpildytame troleibuse. Taigi priversti vienas kitam žvelgti į akis arba alsuoti vienas kitam į pakaušį. Mat troleibusas lekia nesustodamas nė vienoje stotelėje.

Paklausite, kur čia slypi didžiausia lietuviškosios demokratijos bėda? Priartėjus prie stotelės vienas keleivis pareiškia norįs išlipti. Bet dauguma visuomeninio transporto keleivių norėtų važiuoti toliau. Daugeliui reikėtų išlipti tik kitose stotelėse. Kaip tokiu atveju elgiasi važiuojantieji troleibusu? Jie sušaukia referendumą. Dauguma visuomeniniu transportu važiuojančių keleivių balsuoja už tai, kad troleibusas nesustotų dėl vieno neva kaprizingo keleivio užgaidų.

Teisinga? Gražu? Demokratiška? Demokratijos principai – nepažeisti. Bet juk keleivis, į kurio prašymus demokratiškai neatsižvelgta, priverstas važiuoti toliau. Jis jaučiasi nelaimingas, mat negali išlipti ten, kur jam reikia, tad jis negali atlikti ir darbų, kuriuos buvo numatęs nuveikti.

Kitoje stotelėje – tas pats. Paaiškėja, jog ir vėl esama keleivių, kuriems verkiant reikia išlipti. Bet išlipti norinčiųjų – mažuma. Demokratiškai balsuodami keleiviai ir vėl pasielgia taip, kaip patogiau tik tolimesnėse stotelėse išlipti trokštančiai daugumai, o ne būtent dabar palikti troleibusą  panorėjusiai mažumai.

Troleibusui privažiavus prie naujų stotelių, padėtis grėsmingai kartojasi. Sulyg kiekvienu metru troleibuse nenumaldomai daugėja vyrų ir moterų,  kurie negali išlipti būtent ten, kada jiems to labiausiai reikia. Bet demokratijos principus šventai gerbianti dauguma neketina įsiklausyti į mažumos lūkesčius. Mažumos poreikiai daugumai atrodo per daug menki, nereikšmingi. Dauguma skuba įgyvendinti tik savo tikslus, kurie jai atrodo patys reikšmingiausi bei didingiausi. Dauguma įsitikinusi, jog elgiasi teisingai, ignoruodama mažumą.

Tačiau toks skubėjimas byloja, jog troleibuse ilgainiui atsiras gausus viskuo ir visais nepatenkintų žmonių būrys, nepajėgus nuveikti jokių, net elementariausių darbų. Juk nė vienas iš keleivių negali išlipti būtent ten, kur jam būtina. Net tie, kurie savo kailiu patyrė daugumos spaudimo “žavesį”, naujų balsavimų metu nebepalaiko nuolat besiformuojančių mažumų lūkesčių. Jie prarado jautrumą. Jie keršija tiems, kurie kadaise neatsižvelgė į jų norus.

Ir toks kerštas, matyt, suprantamas atsakas: tu man nepadėjai, kodėl aš tau tada privalau pagelbėti? O jeigu pripažįstame, jog demokratijos taisyklės leidžia skriausti silpnesnįjį, tuo pačiu privalome pripažinti, jog tas silpnesnysis turi teisę gintis. 

Ar Lietuva neprimena beprotiško troleibuso, kurio keleiviai kariauja vienas su kitu ir nepastebi tikrųjų pavojų, slypinčių anapus troleibuso langų ir durų? Metafora apie beprotišką troleibusą – ir taikli, ir vaizdinga. Tačiau kaip ją panaudoti nūdienos reikmėms?

XXX

Praėjusių metų gruodžio mėnesį Vilniaus Universiteto Filosofijos fakultete buvo surengta įdomi tematinė, tačiau žiniasklaidos kažkodėl beveik nepastebėta konferencija – “Lietuvos gyventojų pasitikėjimas teisėsaugos institucijomis ir jį lemiantys veiksniai”. Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą pristatė prof. dr. Aleksandras Dobryninas, dr. Eglė Vileikienė ir doc. dr. Vladas Gaidys.

Tądien buvo perskaityta svarbių pranešimų apie teisėsaugos vertinimo visuomenėje problemas, pasitikėjimo teisėsaugos institucijomis istorinius bei sociologinius aspektus, saugumo jausmo visuomenėje ir teisėtvarkoje ir net bausmių ir jų skyrimo vertinimų aspektus. Prof. dr. A.Dobryninas pabrėžė, jog tiek kriminologai, tiek sociologai maždaug dešimt metų itin atidžiai stebi, kaip Lietuvoje keičiasi pasitikėjimas valstybės institucijomis, įskaitant ir teisėsaugos struktūras.

Ką akcentavo šio informacinio seminaro organizatoriai? Pasirodo, nėra atlikta labai išsamių sociologinių tyrimų, kaip tam tikrais XX amžiaus laikotarpiais (tarpukaryje, sovietmečiu ir nepriklausomybės atkūrimo pradžioje) Lietuvoje buvo vertinamos teisėsaugos institucijos. Tačiau turimi istoriniai šaltiniai bei surinkta medžiaga leidžia naudoti tezę, jog gyventojai, turėję reikalų su teisėsaugos institucijomis, jomis mažiau ir pasitiki, ir prasčiau vertina jų veiklą. O tie, kurie neturėjo tiesioginių kontaktų su teisėsaugos institucijomis, jų veiklą vertina palankiau.

Svarbi ir dar viena detalė. Remiantis pastarųjų dviejų dešimtmečių gyventojų apklausų rezultatais matyti, jog pasitikėjimas policija palaipsniui auga, o tai reiškia, kad per pastaruosius kelerius metus pasitikinčiųjų policija buvo daugiau nei nepasitikinčiųjų. Tačiau pabrėžtina ir tai, kad minėtu laikotarpiu gyventojų nepasitikėjimas teismais bei prokuratūra išliko ganėtinai stabilus. Negatyviai stabilus.

Taigi turime svarbų apibendrinimą, kurį, beje, patvirtina ir kitose šalyse atliktų panašaus pobūdžio tyrimų rezultatai: “asmeniškai turėjusieji reikalų su teisėsaugos institucijomis jas vertina prasčiau nei su jomis nebedravusieji”.

Doc. dr. V.Gaidys pastebėjo, jog dauguma apklausos duomenų – optimistiški. Nors ir lėtai, Lietuvos gyventojų pasitikėjimas beveik visomis šalies institucijomis auga. O tų, kurie nerimauja dėl tinkamai neužtikrinamų žmogaus teisių, – mažėja. Svarbu ir tai, kad tų sferų, kurios iki šiol sulaukia tik negatyvių vertinimų, rezultatai bent jau daugiau nesmunka žemyn. Vadinasi, pagrindinė žinia džiugi – situacija Lietuvoje gerėja. Ir čia – nieko nuostabaus. Taip ir turėtų būti. Tokiems poslinkiams įtakos turi tiek objektyvios, tiek subjektyvios sąlygos

Tačiau iš tikrųjų ši žinia – mažai viltinga. Mat Lietuvoje ženkliai padidėjo tokių, kurie jaučia stiprų nerimą dėl pačios valstybės ateities. Jei dar ne taip seniai dėl valstybės išlikimo itin susirūpinę būdavo vos 14 proc. apklaustųjų, tai šiandieniniai tyrimai skelbia, jog būtent “stipriai susirūpinusiųjų” jau turime 28 proc. Suprask, labai nerimaujančių padaugėjo du sykius. O tokių Lietuvos piliečių, kurie dėl valstybės išlikimo jaučia ne itin stiprų nerimą, tačiau vis tik nerimauja, – šiandien turime net 37 proc. Žodžiu, daugiau nei pusei apklaustųjų neramu dėl Lietuvos kaip valstybės likimo. Sudėjus į krūvą tuos, kurie jaučia “stiprų nerimą”, ir tuos, kurie jaučia “tam tikrą nerimą”, turėsime net 65 proc. 

Ką byloja šios tendencijos? Visi žmonės, nepriklausomai nuo tautybės, religinių įsitikinimų ir seksualinės orientacijos, Lietuvoje jaučiasi užtektinai komfortiškai ir saugiai? Ir tas komforto bei saugumo jausmas po truputį stiprėja. Tačiau kodėl tada Lietuvoje nesijaučia saugūs tie, kuriems labai svarbūs lietuvybės ir lietuviškumo išsaugojimo reikalai? Ko tada verti augantys pasitikėjimo valstybės institucijomis rodikliai, jei smunka pats svarbiausias rodiklis – pasitikėjimas valstybės perspektyvomis ir gyvybingumu?

Duodamas interviu doc. dr. V.Gaidys teigė, jog gilesnių bei išsamesnių analizių šia tema dar nėra. Jo asmenine nuomone, didelės įtakos tokiems rodikliams turi emigracija. Akivaizdu, kad itin daug Lietuvos piliečių išvažiuoja iš Lietuvos dirbti į svečias šalis, ir dažnusyk išvažiuoja ilgam, o kartais – net visam laikui. Akivaizdu ir tai, kad mūsų šeimos – itin negausios, o tai neabejotinai reiškia, kad lietuvių Lietuvoje mažėja tiek dėl emigracijos srautų, tiek dėl katastrofiškos demografinės padėties.

Pesimistines nuotaikas dar labiau stiprina Europos Sąjungoje įsisiautėjusi ekonominė krizė, kurios padarinių Lietuva negalėjo nei išvengti, nei apeiti, nei ignoruoti. Štai net 32 proc. Lietuvos apklaustųjų tvirtina jaučiantys didelį nerimą, kad ateityje neturės užtektinai pajamų būtiniausioms pragyvenimo išlaidoms. Tam tikrą nerimą, kad neturės reikiamo kiekio pinigų, jaučia net 46 proc. respondentų. Tad net 78 proc. Lietuvos piliečių savo valstybėje nesijaučia materialiai saugūs.

Situacija – klaiki. Lietuviai nesijaučia saugūs būtent ten, kur, vadovaujantis sveiku protu, turėtų jaustis saugiausiai. Lietuviai nesijaučia saugūs būtent Lietuvoje ! Nesunku suvokti, kas atsitiks, jei nesugebėsime įvardinti giluminių šio fenomeno priežasčių ir nepajėgsime jų operatyviai pašalinti. Bet juk nesugebėsime, nes iš tiesų esame tie be sustojimo lekiančio troleibuso keleiviai, nepajėgiantys ištiesti pagalbos rankos savo artimui būtent tuo metu, kai jam to labiausiai reikia..

XXX

Gruodžio mėnesį portaluose bernardinai.lt, tiesos.lt bei laikraštyje “XXI amžius” buvo paskelbtas interviu su europarlamentaru prof. Vytautu Landsbergiu. Profesorių kalbinusios Ramutė Bingelienė ir Saulė Matulevičienė interviu pavadino šitaip: “Reikia išsiaiškinti, kas esame”. Puikus, gilus pokalbis.

Tikrai praverstų išsiaiškinti, kas iš tikrųjų esame, o kuo tik apsimetame esą. Be abejo, visos politinės partijos privalėtų aptarti svarbiausius valstybės likimo klausimus. Bet teisingas ir toks klausimas: ar dar turime tokių partijų?

Sutinku, kad jautriems žmonėms jau seniai atrodo, jog nebegalime gyventi taip, kaip gyvename dabar. Bet kaip priversti šią tragediją suvokti tuos, kurie mano, jog gyvenimas valstybėje – užtektinai jaukus, gražus, prasmingas? Juk valstybės valdymo svertai – būtent jų rankose.

Įspūdinga, dėmesio verta ir prof. V.Landsbergio frazė, apibūdinanti sovietinio teisėjų klano įsigalėjimo priežastis bei pasekmes. Išties taikliai pastebėta: mes paveldėjome visą teisėjų korpusą ir kadrus, ir dar jų vaikus, kuriuos jie išmokė, įdavė diplomus ir sustatė į aukštas vietas. Būtent tai ir yra buvusios sistemos revanšas. Toji “teisėjų partija” praktiškai įsiskverbusi į visas politines partijas, į konservatorių – krikščionių partiją  – taip pat įsiskverbusi. Todėl visas politines jėgas ji apraizgiusi nematomais čiuptuvais ir neleidžia pasiekti tikrojo teisingumo.

Tačiau atidžiai perskaičius minėtą interviu norom nenorom kyla prieštaringų klausimų. Pavyzdžiui, kodėl šios pastabos atsirado tik dabar, kai konservatoriai rinkimus akivaizdžiai pralošė, o ne prieš keletą metų, kai dar buvo galima kai kurias klaidas bent jau bandyt ištaisyti?

Taip pat norėtųsi paklausti, kodėl ir vėl didžiausias dėmesys koncetruojamas tik į vieną – vadinamąją pedofilijos – bylą? Nejaugi nėra kitų rezonansinių bylų, kurias būtina stebėti, analizuoti?

Optimizmo nesuteikia ir pastebėjimai, kaip sunku priimti teisingesnius sprendimus. Kad valstybės valdymas yra sudėtingas užsiėmimas, – suprantame. Bet jei nieko pakeisti negali partijos garbės pirmininkai, politikos komiteto vadovai, europarlamentarai, net Prezidentė neturi kuo pakeisti sovietinio raugo teisėjų ir jų palikuonių, tai ką tada galime padaryti mes, eiliniai mirtingieji? Vis tiek balsuoti už konservatorių ir krikščionių demokratų atstovus, kurie, patekę į valdžią, nepajėgė nuveikti net pačių svarbiausių valstybinių užduočių ir dabar net nesiteikia prisipažinti, jog per ketverius metus daugiau tūpčiojo vietoje nei judėjo į priekį?

XXX

Šv. Velykų proga namo trumpoms atostogoms buvo sugrįžęs pažįstamas lietuvis, plušantis Didžiosios Britanijos fabrikuose. Jo nuotaikos – pesimistinės. Lietuvoje jis nepajėgia susirasti darbo, už kurį pajėgtų išlaikyti gausią šeimą. Londone jis uždirba būtinąjį minimą. Tačiau uždirba tik tiek, jog nepajėgs grįžti į Lietuvą. Su lietuviais, kurie gyvena netoliese ir pluša tuose pačiuose sandėliuose, bendrauga mažai, nes “visi suirzę, įsitempę, bijo būti vieni kitų apgauti, paniškai bijo ateities ir per dažnai piktnaudžiauja svaigiaisiais gėrimais”.

Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2013.01.15


Prisijunkite prie diskusijos