Sakartvelo vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Varšuva, rugsėjo 19 d. (PAP-ELTA). Antradienį Lenkijos sienos apsaugos tarnybos pareigūnai deportavo 30 Sakartvelo piliečių, iš kurių 11 kėlė grėsmę šalies saugumui.
„Šios operacijos tikslas – grąžinti į tėvynę Sakartvelo piliečius, kurie nelegaliai buvo Lenkijos teritorijoje“, – sakė žurnalistams tarnybos atstovė Anna Michalska.
„Iš viso perduota 30 Sakartvelo piliečių, tarp jų – 11 asmenų, keliančių grėsmę valstybės saugumui ir viešajai tvarkai. Devyni iš jų padėjo migrantams nelegaliai kirsti Baltarusijos ir Lenkijos sieną“, – pabrėžė A. Michalska.
Pasak pareigūnės, operacija buvo surengta bendradarbiaujant su agentūra „Frontex“, kuri padengė dalį išlaidų, susijusių su lėktuvo užsakymu, palydos ir medicinos personalo užtikrinimu. Operacijoje dalyvavo 49 Lenkijos sienos apsaugos tarnybos darbuotojai.
Vašingtonas, vasario 14 d. (AFP-ELTA). Rusija laiko mažiausiai 6 000 Ukrainos vaikų perauklėjimo stovyklose, o tai gali būti laikoma karo nusikaltimu, teigiama antradienį paskelbtame JAV tyrime.
Nuo karo pradžios beveik prieš metus vaikai, tarp kurių buvo ir vos keturių mėnesių kūdikių, buvo išvežti į 43 stovyklas visoje Rusijoje, įskaitant Maskvos aneksuotą Krymą ir Sibirą, „prorusiškam patriotiniam ir kariniam švietimui“, sakoma Jeilio humanitarinių tyrimų laboratorijos ataskaitoje, kurią finansavo JAV valstybės departamentas.
Jeilio universiteto tyrėjas Nathanielis Raymondas teigė, kad Rusija „akivaizdžiai pažeidė“ Ketvirtąją Ženevos konvenciją dėl elgesio su civiliais karo metu, ir pavadino ataskaitą „milžinišku vaikų grobimo pavojaus signalu“ (JAV vadinamas „Amber alert“).
Rusijos veikla „kai kuriais atvejais gali būti laikoma karo nusikaltimu ir nusikaltimu žmoniškumui“, – sakė jis žurnalistams.
Ataskaitoje raginama suteikti galimybę neutraliai institucijai patekti į stovyklas ir nedelsiant sustabdyti Ukrainos vaikų įvaikinimą.
Ukrainos vyriausybė neseniai pareiškė, kad daugiau kaip 14 700 vaikų buvo deportuoti į Rusiją, kur kai kurie iš jų buvo seksualiai išnaudojami.
JAV ataskaitoje, kuri grindžiama palydovinėmis nuotraukomis ir viešais duomenimis, teigiama, kad į stovyklas buvo išsiųsta mažiausiai 6 000 vaikų, tačiau šis skaičius „tikriausiai yra gerokai didesnis“.
Rusija tvirtina, kad gelbsti našlaičius arba veža vaikus gydytis. Kai kurie tėvai buvo spaudžiami duoti sutikimą išsiųsti savo vaikus, kartais tikintis, kad jie sugrįš, sakoma ataskaitoje.
Joje teigiama, kad Rusijos valdžios institucijos siekia vaikams per mokyklų programas, ekskursijas į patriotines vietas ir pokalbius su veteranais diegti promaskvietiškas pažiūras.
Vaikai taip pat buvo mokomi naudotis šaunamaisiais ginklais, nors N. Raymondas teigia, kad nėra įrodymų, jog jie būtų siunčiami kovoti.
Ataskaitoje teigiama, kad su šia operacija yra glaudžiai susiję V. Putino padėjėjai, ypač prezidento įgaliotinė vaiko teisėms Marija Lvova-Belova, ir cituojami pastarosios žodžiai, kad rusų šeimos įsivaikino 350 vaikų ir kad dar daugiau kaip 1 000 vaikų laukia įvaikinimo.
Edgaras Rinkevičius. Latvijhos užsienio reikalų ministras. EPA – ELTA nuotr.
Ryga, rugpjūčio 11 d. (ELTA). Rusijos Valstybės Dūmos vadovas Viačeslavas Volodinas pareiškė, kad rudenį parlamentarai gali apsvarstyti galimybę suteikti Rusijos pilietybę rusams Baltijos šalyse, turintiems nepiliečio statusą.
Kaip praneša UNIAN, Latvijos užsienio reikalų ministras Edgaras Rinkevičius tviteryje papasakojo, kaip bus reaguojama į tokį žingsnį.
Pasak jo, žmonės, gavę Rusijos pasą supaprastinta tvarka, bus deportuojami iš Latvijos.
„Šiuo atveju naujai iškepti Rusijos piliečiai negalės gauti leidimo gyventi šalyje ir turės palikti Latviją, todėl reikės įtraukti atitinkamus paaiškinimus į nacionalinius įstatymus“, – pažymėjo E. Rinkevičius.
Nepiliečio statusą turi gana daug Latvijos ir Estijos gyventojų, daugiausia – rusų kilmės. Jis buvo suteikiamas buvusiems SSRS piliečiams ir jų vaikams, gimusiems iki 1992 metų. Nepiliečių skaičius Latvijoje ir Estijoje laipsniškai mažėja vykstant natūralizacijos procesui.
Seimo narys Arvydas Pocius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narys Arvydas Pocius tvirtina, kad Algirdo Paleckio asociacijos atstovų vykimą į Maskvą reikėtų vertinti labai rimtai. Jis siūlo kelti klausimą dėl tokių asmenų deportavimo iš Lietuvos.
„Tikrai neturėtume to leisti. Todėl ir siūlyčiau, kad teisėsauga labai rimtai įvertintų šiuos žingsnius, ir netgi reikėtų kelti klausimą apie tokių piliečių deportavimą iš Lietuvos, atimant jiems netgi pilietybę. Tegul jie galvoja, ką daro. Mano supratimu, reikia baigti žaidimus su tokiais piliečiais, kur aiškiai matosi, kam jie dirba ir kieno interesams atstovauja“, – antradienį „Žinių radijui“ teigė A. Pocius.
Konservatorius mano, kad toks jo siūlymas nėra per stiprus, atsižvelgiant tiek į istoriją, kuomet 1940-aisiais metais buvo važiuojama į Maskvą „parsivežti Stalino saulės“, tiek matant Rusijos karo Ukrainoje kontekstą.
„Aš šiek tiek norėčiau išvesti paraleles, kad Algirdo Paleckio senelis su delegacija irgi buvo išvykę 1940 metais į Maskvą „parvežti Stalino saulės“. Dabar kažkas važiuoja „Putino saulės parvežti“. Turint omenyje Rusijos vedamą karą Ukrainoje, tas žudynes ir viso pasaulio akivaizdoje tokį elgesį, su niekuo nesiskaitant, mes pernelyg norime būti labai demokratiški ir leisti daryti kas ką nori“, – sakė NSGK narys.
Jis pažymėjo, kad elgiantis su tokiais asmenimis pernelyg demokratiškai, jų gali daugėti. To pasekmes, anot A. Pociaus, jau teko matyti praeitais metais, kai buvo daužomi Seimo langai.
„Matėsi, kas darėsi „Šeimų marše“ ir kokie asmenys buvo sutelkti, ir kas daužė langus, kas mėtė akmenis į Seimą, manau, kad nereikėtų pamiršti. Prisiminkime tas dienas, buvo sužeisti pareigūnai ir baikime žaisti žaidimėlius, nes vyksta karas Ukrainoje, Rusija pademonstravo savo tikrąjį veidą, ir manau, kad tikrai prisišauksime negerų dalykų ir reikėtų labai žiūrėti į šią situaciją“, – tvirtino politikas.
Liūdnai pagarsėjęs Algirdas Paleckis. Slaptai.lt nuotr.
„Yra VSD, prokuratūra, tegul jie taria savo žodį. Teismai, manau, irgi turėtų atlikti savo darbus“, – pridėjo jis.
ELTA primena, kad pirmadienį konservatorių frakcijai atstovaujantis Seimo narys Matas Maldeikis kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl A. Paleckio įsteigto „Tarptautinio geros kaimynystės forumo“ atstovų praeitą savaitę vykusio vizito Rusijos Federacijoje.
Pasak jo, vizito metu išsakyti kliedesiai buvo aiškus veikimas prieš Lietuvos Respubliką, ir tokia veikla užsitraukia atsakomybę, numatytą Lietuvos Baudžiamajame kodekse.
Tai, kad Generalinė prokuratūra kreipimąsi gavo, Eltai patvirtino ir Generalinės prokuratūros komunikacijos vyriausioji specialistė Rita Stundienė.
Kyjivas, balandžio 24 d. (dpa-ELTA). Ukraina kaltina Maskvą žmones iš okupuotų teritorijų gabenant gilyn į Rusiją. 308 ukrainiečių iš daug savaičių apsiausto Mariupolio traukiniu buvo išvežti į už 8 000 km esančią Nachodką Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, šeštadienį „Telegram“ kanale rašė Ukrainos parlamento įgaliotinė žmogaus teisių klausimu Liudmyla Denisova.
Ukraina jau ne kartą kritikavo, kad rusų pajėgos iš apsiaustų miestų savo koridoriais leidžia gyventojams išvykti tik į Rusiją. Maskva neigia, kad žmonės išvežami prieš jų valią.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis kritikavo rusų karių įrengtas filtracijos stovyklas, kuriose, oficialiu teigimu, galimi kovotojai atskiriami nuo civilių. „Sąžiningas jų pavadinimas yra kitas – tai koncentracijos stovyklos. Taip, kaip jas savo laiku statė naciai“, – sakė V. Zelenskis.
Jis kritikavo, kad ukrainiečiai iš šių stovyklų gabenami ir į Rusiją. „Be kita ko, jie deportuoja vaikus – tikėdamiesi, kad jie pamirš, iš kur jie yra ir kur jų namai“, – sakė prezidentas.
Iki šiol įvairių jėgų yra puolami buvusi Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir dar kadenciją tik metai kaip pradėjęs Gitanas Nausėda. Aš pats paskutiniuose Prezidento rinkimuose balsavau už Ingridą Šimonytę, tad neobjektyvumu, vertinant pastarojo veiklą, sunku mane įtarti.
Bandau labai trumpai įvertinti kritikų argumentų pagrįstumą, suveliant į viena vidaus ir užsienio politiką.
Pagrindinė, sąlyginai savarankiška, prezidentų darbo kryptis – užsienio politika. Ir, mano nuomone, joje jie nepasišiukšlino. Net a.a. Algirdas Brazauskas
Vidaus politika – kitas, paveldo, reikalas.
Daug kas iki šiol aimanuoja, kad nebuvo priimti ir įvykdyti dekomunizacijos ir desovietizacijos įstatymai.
Bet ar galėjo jie būti priimti, o juo labiau įvykdyti be kraujo praliejimo?
Dažnai lietuviai pergyvena dėl Ukrainos ateities, svarsto, patarinėja, kaip turėtų elgtis Ukrainos patriotai.
Po vienu tokiu pasvarstymu parašiau komentarą.
„Visa tai todėl, kad bolševikai pasiekė savo tikslą – padaryti Ukrainos teritorijoe ukrainiečius tautine mažuma. Holodomoras, masinės žudynės, trėmimai, kam pasisekė – emigracija, masinis svetimtaučių užvežimas į Ukrainą atliko savo darbą. Paskutiniai Prezidento ir Aukščiausiosios Rados rinkimai tai ryškiausiai parodė. Nors ir labai myliu ukrainiečius, bet tiesiog nežinau, ką jiems patarti. Gal daugintis ir tikėtis, kad kaimynas, jei ir nenudvės, bent jau nusilps tiek, kad Ukraina jam neberūpės.”
Lietuvoje Holodomoro nebuvo, bet pritrūko Kremliui laiko padaryti mus tautine mažuma Lietuvoje kitomis priemonėmis. Šį tą Kremlius pasiekė. Vilniuje mūsų – tik truputį daugiau negu pusė.
Holodomoras
Visi mūsų prezidentai nelabai iš ko turėjo rinktis, skirdami profesinės kvalifikacijos reikalaujančius teisėtvarkos ir teisėsaugos vadovus, kuriems kritikos žiniasklaidoje netrūksta. O tai, teisingumas, yra bene svarbiausias santarvės valstybėje faktorius.
Bet dabartinė Seimo dauguma, švelniai kalbant, nelabai skuba taisyti bendrą padėtį Lietuvoje.
Man regis, dabartinis Prezidentas, iki Seimo rinkimų likus porai mėnesių, daro klaidą, likdamas abejingu, kaip baigsis tie rinkimai.
O jie, kaip rodo apklausos, neteikia labai didelių vilčių, kad naujoji valdančioji dauguma labai jau skirsis nuo dabartinės.
Jei Prezidentas ir iš naujosios valdančiosios daugumos sutinka iki savo kadencijos pabaigos kartas nuo karto gauti šlapiu skuduru per veidą, parodant, kas Lietuvoje yra tikrasis šeimininkas, tuomet suprantama.
Jei jis siekia Lietuvai gero ir antros Prezidento kadencijos, prieš Seimo rinkimus jis turėtų išnaudoti savo kol kas aukštą asmeninį reitingą ir vienareikšmiškai stoti opozicijos pusėn. Tuomet yra vilties, kad dabar opozicinė naujoji valdančioji dauguma labiau laikysis Konstitucijos ir įstatymų bei vadovausis aukštesniais moraliniais kriterijais.
Beje, žmogiškas faktorius yra žmogiškas faktorius ir teisėsaugoje. Teisėsauga, teisėtvarka, taip pat, veikia šiek tiek žvalgydamasi į artimiausią ateitį po naujo Seimo rinkimų.
…………………………………………………………………………
Atskira tema – keista istorija su kaliniu čečėnu, kurį neva Lietuvos valdžia (reikia manyti, kad ir Prezidentas) išduoda Rusijos reikalavimu. Neva tas čečėnas, kaip Rusija teigia, apie 20 metų priklauso čečėnų vadovaujamai neteisėtai ginkluotai karinei grupuotei, kuri ne kartą pasikėsino į Rusijos teisėsaugos pareigūnų ir kariškių gyvybes.
Keista ji tuo, kad vienintėlis tokios informacijos šaltinis – Delfi žurnalisto Dainiaus Sinkevičiaus straipsnis, kurio esmę multiplikavo daugelis ne tik Lietuvos portalų.
Ta proga parašiau Seimo nariui A.A. tokio turinio laišką.
– Gerbiamas A., tik ką kalbėjau su A. E. Jis sakė kalbėjęs su prokuroru Krušna ir tas pasakė, kad Delfis parašė netiesą, niekas kalinio atiduoti Maskvai nesiruošia. Gal Jūs, taip pat, kalbėjęs su prokuroru, galite patvirtinti arba paneigti šią žinią?
Delfi.lt redakcija. Slaptai.lt nuotr.
Žaibiškai gavau atsakymą:
– Kol kas negaliu, nes dar negavau atsakymo.
Kadangi Delfis parašė, kad išdavimo operacija bus slapta, galima galvoti, kad nuraminimui ir prokuroras, galbūt, sakė netiesą.
Bet kažkas ne taip. Po to, kai straipsnį Delfyje persispausdino beveik visi solidūs portalai, žinia nuskambėjo per radiją ir TV, po to, kai Seimo narys Arvydas Anušauskas kreipėsi į prokuratūrą, Teisingumo ir Užsienio reikalų ministerijas, o tai, taip pat, buvo paviešinta, kas būtų paprasčiau, negu viešai paneigti Delfio neva gandus.
Sekmadienio pavakare paskambinau kalinio čečėno žmonos ir jų vaikų Lietuvoje pažįstamai. Žmonai ir vaikams iki šiol nieko nežinoma apie jos vyro, vaikų tėvo, deportaciją į Rusiją. Pagalvojau, negali būti, kad mūsų valdžia tokia žiauri būtų šioje situacijoje, kad bent jiems to nepraneštų.
Belieka galvoti, kad straipsnis Delfi – feikas, tik koks jo tikslas, niekaip nesugalvoju.
Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr. Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Laurynas Kasčiūnas kreipėsi į Migracijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos dėl užsieniečių teisinės padėties reguliavimo.
Tokį kreipimąsi paskatino šių metų kovo 2 d. įvykis Visagine, kur buvo užpulta ir sumušta Visagino „Verdenės“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja. Atliekamo ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad nusikaltimas įvykdytas tautinės neapykantos pagrindu už tai, kad ši mokytoja moko lietuvių kalbos.
Už tokį nusikaltimą numatyta laisvės atėmimo bausmė iki 5 metų. Įtariamasis yra Rusijos Federacijos pilietis, turintis leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
L. Kasčiūnas teigia, kad pagal galiojantį įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ leidimas nuolat gyventi Lietuvoje, pabėgėlio statusas arba laikinoji apauga gali būti panaikinami užsieniečiams, kurie įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažinti kaltais tik dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei. Tokie užsieniečiai taip pat gali būti išsiunčiami iš Lietuvos Respublikos. Labai sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija 10 metų laisvės atėmimo.
„Atsižvelgiant į tai, prašau Migracijos departamento įvertinti, kokios galiojančiame įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ numatytos sankcijos galėtų būti taikomos Rusijos Federacijos piliečiui, turinčiam leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu teismas jį pripažintų kaltu dėl minėto smurtinio nusikaltimo įvykdymo. Taip pat prašau, pasitelkus kitų šalių patirtį ir išmoktas migracijos politikos pamokas, įvertinti galimybes ir argumentus sugriežtinti leidimo nuolat gyventi, pabėgėlio statuso arba laikinosios apsaugos panaikinimo, užsieniečių išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrindus. Ekspertų teigimu, būtent perspektyva prarasti pabėgėlio statusą ir leidimą nuolat gyventi, o ne teismų bausmės yra geriausia prevencija galimai nusikalstamai imigrantų veikai. Tie, kurie atvyksta gyventi į Lietuvos Respubliką, privalo gerbti čia galiojančias elgesio normas ir įstatymus”, – kreipimąsi komentavo L. Kasčiūnas.
Kaip praneša Armenian Report, šalis susiduria su didele problema – oficialusis Jerevanas priverstas priglausti šimtus iš Europos Sąjungos išsiunčiamų savo piliečių.
Jokia paslaptis, kad tūkstančiai armėnų, trokšdami sotesnio gyvenimo Vakaruose, buvo išvykę į Europos Sąjungos šalis. Iškeliavo prisidengdami įvairiausiais pretekstais. Vieni norėjo įsidarbinti, kiti bandė kurti verslą, treti gydėsi, vertėsi laikinomis pašalpomis.
Tačiau pastaraisiais metais Vakarai vis daugiau deportuoja atgal į Armėniją per ilgai užsibuvusių šios šalies piliečių. Išimtis daroma tik sunkiai sergantiems, kurie neperneštų skrydžio nepatogumų. Visi kiti, pajėgūs atlaikyti kelionės sunkumus, grąžinami atgal į Armėniją.
Daugiausiai armėnų šiuo metu grąžinama iš Vokietijos. Pavyzdžiui, Armėnijos migracijos tarnyba tvirtina 2017-aisiais metais sulaukusi 906 prašymų (iš viso – 1753 asmuo) grįžti namo. 2018-aisiais metais tokių prašymų būta 888 (1768 žmogus). Remiantis oficialia Jerevano statistika, Armėnija patenkina maždaug 83 – 84 proc. armėnų pašymų leist vėl grįžti į namus.
Iš kokių šalių dažniausiai grąžinami per ilgai Vakaruose užsibuvę Armėnijos piliečiai? Štai paskutinieji duomenys: 30 prašymų – iš Austrijos, 13 – iš Belgijos, 1 – iš Suomijos, 345 – iš Vokietijos, 7 – iš Lenkijos, 11 – iš Nyderlandų, 20 – iš Švedijos, 34 – iš Rusijos.
Ne savo noru atgal sugrįžusiems į tėvynę padeda „Armėnijos karitas“. Tačiau ši organizacija nėra turtinga. Per metus ji pajėgi ištiesti pagalbos ranką tik 100 asmenų, kai per šių metų pirmąjį pusmetį atgal į į namus grįžti priversti 108 armėnai.
Armėnijos užsienio reikalų ministerija neneigia, kad iš Vakarų į Armėniją grąžinami žmonės – rimtas skaudulys. Grįžtantiems reikia suteikti ne tik pastogę, bet ir laikiną pašalpą. Tuo tarpu Armėnijos ekonomika nėra stipri, kad galėtų patenkinti net būtiniausius sugrįžusiųjų poreikius.
Marija Butina
JAV Kolumbijos apygardos teismas penktadienį nuteisė Rusijos pilietę Mariją Butiną 18 mėnesių kalėti, praneša „Interfax“.
31 metų amžiaus M. Butina buvo suimta Vašingtone 2018 metų liepos 18 d. Ji buvo kaltinama tuo, kad veikė JAV teritorijoje kaip neregistruota Rusijos agentė ir bandė patekti į Respublikonų partiją, užmegzdama ryšius su tokiomis organizacijomis kaip Nacionalinė šaulių asociacija.
M. Butinai bus įskaityti į bausmės laiką devyni mėnesiai, kuriuos ji praleido už grotų, laukdama nuosprendžio. Rusė bus deportuota iš JAV , kai atliks bausmę. Po deportacijos ji 10 metų negalės prašyti leidimo įvažiuoti į Jungtines Valstijas.
Anksčiau M. Butina prašė teismą būti atlaidų skelbiant nuosprendį ir suteikti jai šansą grįžti į namus.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas savo pareiškime, skirtame Armėnų genocido aukų dienai, vėl nepavadino šios tragedijos genocidu. Pareiškimo tekstą trečiadienį paskelbė Baltųjų rūmų spaudos tarnyba.
„Paskutiniais Osmanų imperijos egzistavimo metais 1,5 milijono armėnų buvo deportuoti, nužudyti arba pasiųsti į tikrą pražūtį. Šią dieną mes vėl prisijungiame prie armėnų bendruomenės Jungtinėse Valstijose ir visame pasaulyje, kad pagerbtume daugelio žmonių, netekusių gyvybės, atminimą“, – pabrėžė D. Trumpas. Jis pavadino 1915 metų įvykius „vienomis iš baisiausių masinių XX amžiaus piktadarybių“. Bet žodis „genocidas“ tekste nevartojamas.
Respublikono D. Trumpo pirmtakas Baltuosiuose rūmuose Barackas Obama savo pareiškimuose šia tema taip pat vengė žodžio „genocidas“.
Balandžio 24-ąją Armėnijoje kasmet pažymima Armėnų genocido aukų Šią dieną 1915 metais prasidėjo armėnų inteligentijos atstovų deportacija iš Konstantinopolio.
Turkija neigia kaltinimus dėl armėnų genocido ir griežtai reaguoja į kritiką šiuo klausimu.
Jūsų portalas buvo paskelbęs Gintaro Visocko publikaciją „Pats blogiausias variantas“, kurioje svarstoma, kodėl Amerikai buvusios teisėjos Neringos Venckienės nederėtų deportuoti į Lietuvą (https://slaptai.lt/gintaras-visockas-pats-blogiausias-variantas/). Vadinasi, ši tema jus domina. Tad atkreipiu dėmesį, kad į Vašingtoną šių metų balandžio mėnesį buvo išsiųstas sensacingas buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Algimanto Matulevičiaus laiškas. Mano supratimu, vertėtų jį paskelbti. Tas laiškas nėra slaptas. Jo kopijas galima rasti viešojoje erdvėje.
Juolab laiško autentiškumą patvirtina pats Algimantas Matulevičius. Buvęs parlamentaras neneigia ir to, kad laiškas tikrai buvo išsiųstas į JAV šių metų balandžio mėnesį.
Saulius Kizelavičius
XXX
JAV institucijoms – ALGIMANTO MATULEVIČIAUS liudijimas dėl NERINGOS VENCKIENĖS
Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.
Šią kraupią visą Lietuvos valstybę supurčiusią istoriją dauguma prisimena kaip košmarą. Man asmeniškai teko su šia istorija susidurti pačioje jos pradžioje. Ne kartą teko bendrauti su jau nebegyvu Andriumi Ūsu, kuris neslėpė savo asmeninių, ne viešų kontaktų su Lietuvos specialiųjų tarnybų pareigūnais. Andrius Ūsas visuomenei nelogiškai aiškino, kaip jis būdamas tik visuomeniniu, buvusio LR Seimo pirmininko Viktoro Muntiano padėjėju lankėsi, lyg tai tirdamas Laimutės Stankūnaitės skundą, pas ją ir jos dukrą (Neringos Venckienės dukterėčią) namuose. Taip pat, lyg tai atsitiktinai, net tapo tos mergaitės krikštatėviu.
Būtent A.Ūsas man parodė vaizdajuostę, kurioje mergaitė pasakoja apie jos seksualinį išnaudojimą. Be to, pateikė psichiatrų išvadas apie mergaitės psichinę būklę. Jis tai darė todėl, kad įtikintų mane jį ginti lyg tai nuo jį persekiojančios N.Venckienės. Tačiau tai, ką aš pamačiau ir perskaičiau, man padarė atvirkštinį įspūdį. Psichiatrų vertinimu, Neringos Venckienės dukterėčia Deimantė Kedytė, liudijanti apie pedofilijos faktą, buvo sveika ir adekvati, bei nepasiduodanti svetimai įtaigai. O A.Ūso paaiškinimai migloti ir nelogiški. Visų pirma visuomeniniai Seimo narių padėjėjai neužsiima piliečių skundų tyrimu ir net neturi tam įgaliojimų. Be to, nėra praktikos vaikščioti po besiskundžiančiųjų namus.
Išvada – pono A.Ūso lankymasis pas L.Stakūnaitę buvo tik asmeninis jo reikalas. O siekis pasinaudoti politiko visuomeninėmis pareigomis tik nevykęs, nesąžiningas bandymas tam lankymuisi suteikti oficialumo statusą. Man teko daug bendrauti su Neringa Venckiene ir jos globotine Deimante Kedyte. Aš esu pilnai įsitikinęs, kad jos globėja ir teta Neringa Venckienė neturėjo jokių galimybių ją išmokyti kalbėti netiesą apie jos seksualinį išnaudojimą. Remdamasis savo gyvenimo ir veiklos patirtimi buvau ir esu įsitikinęs, kad N.Venckienės dukterėčią Deimantę buvo bent bandoma seksualiai išnaudoti. Šis faktas nėra viešai ir argumentuotai paneigtas. Nepaneigta faktų kalba, nes nebuvo išsamaus ir nešališko šios baisios galimos prievartos prieš mažametę tyrimo.
Ilgus metus dirbdamas LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto, saugumo pakomitečio, o vėliau ir komiteto pirmininko pareigose, esu gavęs įvairios informacijos apie gan platų pedofilų tinklą, veikusį ir veikiantį Lietuvoje ir Baltijos regione. Po 2000 metų Latvijos parlamentas kartu su Latvijos teisėsauga dėl šios problemos vykdė plataus masto tyrimą ir demaskavo keletą aukšto rango pareigūnų – pedofilų. Latvių teisėsauga viešai prabilo apie sąsajas su Lietuva. Trumpai tariant, tarptautinės pedofilijos pėdsakai šioje vadinamoje Garliavos istorijoje yra gan ryškūs. O svarbiausia – niekas jų nepaneigė, nes rimtai ir netyrė. Opriori iš teisėsaugos institucijų ir dalies žiniasklaidos buvo suformuota nuomonė, kad jos nebuvo. Ne spontaniškai, o gerai surežisuotai buvo vedama didžiulė šmeižto kompanija prieš tuos, kurie tiesiog reikalavo ramaus, nešališko, objektyvaus tyrimo.
Deja, skaidraus ir objektyvaus tyrimo nebuvo. Teisėsaugos abejingumas privedė prie tragedijos ir žmonių aukų. Jau žuvus L.Stankūnaitės seseriai ir vėliau A.Ūsui bei D.Kedžiui vėl gi buvo blaškomasi ir keliamos nepamatuotos versijos viešumoje. O teisėjo Furmanavičiaus nužudymas supainiotas su visiškai atskira istorija. Lietuvos prokurorai viešai kaltino vieni kitus neobjektyvumu. Nebuvo atsakyta į, atrodytų, keistas detales šiose bylose, pvz., kam teisėjas Furmanavičius turėjo net 11 mobiliūjų telefonų su atskirais numeriais, kodėl jo telefoninių pokalbių išklotinė buvo išimta iš bylos? Kodėl taip pat iš A.Ūso bylos buvo išimta pokalbių išklotinė ir melo detektoriaus parodymai. Kodėl iš pradžių vienas prokuroras surašė vieną kaltinamąją išvadą, o teismą pasiekė jau kito prokuroro surašyta išvada.
O baisiausia ir labiausia įtartina šioje istorijoje yra tas faktas, kad prieš mažą vaiką buvo įvykdyta „karinė operacija“, taip tik ir tegalima įvardyti, kai 250 policijos pareigūnų prievarta, prieš Neringos Venckienės globotinės valią, paėmė ją iš globėjos tėvų namų. Neringa Venckienė globėja tapo teismo sprendimu. O globėjos teisės iš Neringos Venkienės buvo atimtos, tik jau viešai prabilus apie galimą jos globotinės Deimantės seksualinį išnaudojimą. Būtent po šio įvykio prasidėjo metodiškas jau dešimtmetį trunkantis teisėsaugos institucijų susidorojimas su visais, kas išdrįso turėti savo nuomonę, ne tokią, kurią isteriškai iki šiol bruka šališka žiniasklaida.
Būtų juokinga, jeigu nebūtų liūdna, kada praėjus keletui metų po Stankūnaitės sesers ir teisėjo Furmanavičiaus žūties atsirado labai abejotinos reputacijos liudininkas. Visų pirma, tas liudininkas nežinia ką darė ir kur buvo tuos kelis metus. Antra, jis buvo padaręs nusikaltimą. Trečia, jis buvo Lietuvos policijos generalinio komisaro pavaduotojo giminaitis. Jo liudijimas buvo panaudotas be jokių abejonių, pasodinant į kalėjimą aklą ir nekaltą žmogų Raimundą Ivanauską, kuris lyg tai padėjo Neringos Venckienės broliui D.Kedžiui vykdyti nužudymus. Ar galima tikėti tokia baltais siūlais susiūta teisėsauga? Man teko viename iš daugybės su Garliavos istorija susijusiame teisme būti liudininku. Net apstulbau perskaitęs prokuroro kaltinimą Neringos tetai, Audronei Skučienei rengiant valstybinį perversmą…??? Kaip anglai sako…komentarai nereikalingi. Argi tai nešališka teisėsauga?
Neringa Venckienė. Slaptai.lt nuotr.
Iki dabar neištirtos objektyviai D.Kedžio ir A.Ūso žūtys. Tai, kas viešai skelbiama, gali sukelti tik šypseną. Ir šiame neteisiniame fone sukurpiama net 12 punktų kaltinimas N.Venckienei. Sutinku, kad Neringai nereikėjo eiti į politika, tai ne jos sfera. Kai kas tai gerai suprato ir pasinaudojo šia žiauria situacija. Kelias į politiką buvo Neringos Venckienės klaida. Ji pasidavė įkalbama. Todėl ji tapo labiausiai sistemiškai persekiojamu žmogumi visoje Lietuvoje. Visiškai akivaizdu, kad dabar su ja norima susidoroti neteisingomis teisinėmis priemonėmis. Neringai Venckienei jokiu būdu negalima jos grąžinti į Lietuvą. Mūsų šalies teisinė sistema labai serga, joje vyrauja korupcija ir valdžia, bei pinigus valdančiųjų baimė. Per visus 28 atkurtos Nepriklausomybės metus nė vienas aukštesnio rango teisėsaugos pareigūnas, o ypač teisėjas, nebuvo nuteistas. Ką – Lietuvoje teisėjai švaresni nei JAV? Jėgos, kurios sugebėjo peorientuoti pradžioje N.Venckienei ir jos dukterėčiai Deimantei palankią visuomenės nuomonę diametraliai priešinga linkme, yra suinteresuotos ją galutinai užtildyti. Tai matomai reikia ne tiek dėl pačios N.Venckienės, nes ji jau nebekalba, o kaip pavyzdžio įgąsdinant kitus, kurie vis dar bando ieškoti teisingumo. Reikia pavyzdžio esamoms ar būsimoms aukoms, kad žinotų kas jų laukia, jei prabils.
Tik nešališkas ir objektyvus JAV teismas gali priimti vienintelį teisingą ir teisėtą sprendimą. Neleisti Neringos Venckienės ekstradikcijos, nes Lietuvos valstybė nesugebės užtikrinti jos saugumo ir objektyvaus, nešališko teismo. Kaip ir dabar Lietuva nežino, ar mergaitė Deimantė gyva ir kur ji. Nuo ko ją slepia. Ir nuo ko slepia L.Stankūnaitę, jeigu lyg tai oficialus žudikas D.Kedys negyvas. Juk jeigu taip – tai jai niekas negresia? Štai problemos esmė.
Apie Algimantą Matulevičių:
Ekonomikos mokslų daktaras Algimantas Matulevičius
Lietuvos vyriausybės ministras (1992-1993 m.m.)
LR Seimo narys, NSGK pirmininkas (2000 -2008 m.m)
Lietuvos pramonininkų konfederacijos įkūrėjas (1989 m.) ,
Prezidentas(1990-1993m.m.) – dabar Garbės Prezidentas
Skaidraus verslo instituto vadovas (2014 m. – dabar).
Organizacijos „WikiLeaks“ įkūrėjas Julianas Assange`as galiausiai turės palikti Ekvadoro ambasadą Londone. Tai penktadienį Madride pareiškė Ekvadoro prezidentas Leninas Morenas.
„Taip. Bet tai turi būti pasiekta dialogu, – atsakė valstybės vadovas į atitinkamą žurnalisto klausimą. – Mes tik norime garantijos, kad jo gyvybei neiškils pavojus“.
Anksčiau laikraštis „The Independent“ rašė, jog L. Morenas per savo vizitą į Didžiąją Britaniją vedė derybas su oficialiais Jungtinės Karalystės atstovais dėl J. Assange`o perdavimo britų policijai sąlygų.
2012 metais J. Assange`as paprašė prieglobsčio Ekvadoro ambasadoje Londone, kad išvengtų ekstradicijos į Švediją, kur buvo išduotas jo arešto orderis dėl kaltinimų prievarta ir išžaginimu. J. Assange`as labiausiai bijojo, kad Švedija deportuos jį į JAV, kur australui gresia iki 35 metų kalėjimo arba mirties bausmė už slaptų Valstybės departamento duomenų publikavimą.
„WikiLeaks“ įkūrėjas kaltinimus atmeta ir vadina juos politiškai motyvuotais.
Vokietijos valdžia nežino, kur yra apie 30 tūkstančių migrantų, kuriems buvo atsisakyta suteikti prieglobstį šalies teritorijoje ir kurie turi būti deportuoti. Tai ketvirtadienį pranešė laikraštis „Bild“.
Pasak leidinio, iki 2016 metų gruodžio neigiamą atsakymą dėl prieglobsčio gavo 54,4 tūkstančio žmonių. Iš jų 23,6 tūkstančio toliau gaudavo įvairias valstybės išmokas, laukdami, kol bus deportuoti. Bet migracijos institucijos nuo to laiko nežino, kur yra dar 30,8 tūkstančio atvykėlių, rašoma straipsnyje.
Vidaus reikalų ministerijos atstovai teigia, jog paaiškinimai gali būti keli. Arba kai kurie migrantai iš tikrųjų tebesislapsto Vokietijos teritorijoje, arba migracijos žinyba, deportavusi užsieniečius, iki šiol tiesiog nepateikė atitinkamų duomenų centriniam apskaitos registrui.
Nuo 2015 metais kilusios migracijos krizės pradžios į Vokietiją atvyko daugiau kaip 1,3 milijono žmonių, pretenduojančių į pabėgėlio statusą.
Ukraina turi teisę išduoti buvusį Gruzijos prezidentą Michailą Saakašvilį, ekstradicijai nėra kliūčių. Tai antradienį per spaudos konferenciją pareiškė Ukrainos generalinis prokuroras Jurijus Lucenka, praneša TASS.
„Ukrainos valstybinė migracijos tarnyba atsisakė suteikti M. Saakašviliui pabėgėlio statusą. Dabar jis apatridas be jokių aplinkybių, kurios galėtų padaryti neįmanomą jo deportaciją ar ekstradiciją. Ir migracijos tarnyba tai žino“, – sakė pareigūnas.
Anksčiau M. Saakašvilis pranešė, kad Ukrainos valstybinė migracijos tarnyba nereagavo į jo prašymą suteikti papildomą apsaugą – politinį prieglobstį.
M. Saakašvilis, kuriam atimta Ukrainos pilietybė, rugsėjo pradžioje su šalininkų pagalba prasiveržė pro pasieniečių kordoną ir pateko į Ukrainos teritoriją iš Lenkijos.
Rugsėjo 22 d. teismas pripažino jį kaltu dėl neteisėto sienos kirtimo ir paskyrė jam 3,4 tūkstančio grivinų (apie 120 eurų) baudą. Šalies Teisingumo ministerija dabar aiškinasi, ar galima išduoti M. Saakašvilį Gruzijai.
Didžioji Britanija išsiunčia nelegalą Masudą Dudajevę su vaikais į Švediją, kuri jau atsisakė jam suteikti politinį prieglobstį.
Londono teismas pripažino, kad Britanijos valdžia pagrįstai atsisakė svarstyti Masudo Dudajevo, buvusio Čečėnijos prezidento Džocharo Dudajevo žento, prašymą suteikti politinį prieglobstį.
Tai matyti iš Rusijos informacijos agentūros RAPSI žinioje turimų teismo dokumentų.
Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia 4-ąją ištrauką iš Azerbaidžano Nacionalinės Mokslų Akademijos ir Žmogaus teisių instituto išleistos enciklopedijos „Armėnijos teroristų ir banditų formuočių nusikaltimai žmonijai (XIX – XXI a.)“. Ši enciklopedinio pobūdžio knyga (enciklopedijos idėjų autorius ir mokslinis vadovas –Rovšanas Mustafajevas, Azerbaidžano NMA Žmogaus teisių instituto direktorius, politinių mokslų daktaras) liudija sudėtingą, tragišką Azerbaidžano likimą.
Pirmosiose trijose dalyse aprašytos 1885 – 1896, 1903 – 1914 ir 1915 – 1918-aisiais patirtos nelaimės. Ketvirtojoje ištraukoje apžvelgiami 1918 – 1948-ųjų metų įvykiai. Pagrindinis dėmesys sukoncentruotas į teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nusikaltimus. Pasirodo, šios organizacijos aktyvistai iškilius Azerbaidžano politikus, mokslininkus, dvasininkus persekiojo ir Vokietijoje, Italijoje, Gruzijoje, net Jungtinėse Valstijose.
Skandalas, susijęs su neteisėta kazachų disidento Muchtaro Abliazovo žmonos ir dukters deportacija, įsismarkauja. Dabar Almai Šalabajevai greičiausiai Kazachstane bus pateikti rūstūs įvairių rūšių kaltinimai, ji rizikuoja atsidurti kalėjime ir bus naudojama kaip įkaitė, kad priverstų disidentą vyrą grįžti į Kazachstaną, aiškina ekspertai to regiono klausimais.
Skandalas, susijęs su neteisėta kazachų disidento Muchtaro Abliazovo žmonos ir dukters deportacija, įsismarkauja, rašo Karlas Boninis laikraštyje La Repubblica. Pranešimą apie deportaciją Informacijos agentūra perdavė praėjus valandai po jos įvykdymo.
Italijos ministro pirmininko Enrico Letta‘os nuomone, šioje byloje pernelyg daug prieštaravimų, rašo Albertas Kustodero ir Vincenco Nigro laikraštyje "La Repubblica".
Ryšium su kazachų disidento Muchtaro Abliazovo žmonos deportavimu kilo „daug klausimų“, sakoma straipsnyje. Įvykių rekonstrukcijos viena kitai prieštarauja, „neišvengiamas detalus aplinkybių tyrimas, visiškai teisėta surasti reikalaujamus paaiškinimus“.
Tikriausiai visi girdėjome, į kokią gėdingą padėtį pateko Italijos Vyriausybė. Iš Italijos į Kazachstaną mįslingomis aplinkybėmis deportuota kazachė Alma Šalabajeva su savo mažamete dukrele.
Remiantis šiuo metu sukaupta informacija, deportacijos neturėjo būti, jei tik Italija priskiria save valstybėms, kurios gerbia elementarias padorumo taisykles. Mat deportacija greičiausiai – neteisėta. A.Šalabajevos vyras Muchtaras Abliazovas nesutaria su dabartiniu Kazachstano prezidentu Nursultanu Nazarbajevu. Žodžiu, atgal į Kazachstaną deportuotai moteriai gali grėsti rimti nemalonumai, o jos vyras, pasilikęs Vakaruose, gali tapti šantažo auka.
Pirmoji Vankuverio liuteronų bažnyčia ketvirtą kartą surengė iškilmingus pietus Bernabio gyventojo ir buvusio KGB agento Michailo Lennikovo garbei, praneša "The Vancouver Sun".
Birželio 2 dieną sukako ketveri metai, kai Michailas Lennikovas pasislėpė bažnyčioje. 2009 metais išėjo įsakas jį deportuoti dėl jo ankstesnės tarnybos KGB, nors, pasak jo, dabar jis nekelia pavojaus Kanados saugumui.
„M.Lennikovas praleido keletą metų, iš esmės, kalėjime. Jam neleidžiama palikti bažnyčios ribų, jis nebuvo iš jos išėjęs, tai yra metų metus nematė saulės šviesos“, – cituoja laikraštis Kanados parlamento deputatą nuo Bernabio Piterį Džulianą.
