Volodymiras Zelenskis. Ukrainos lyderis. EPA_ELTA nuotr.
Kyjivas, balandžio 26 d. (Ukrinform-ELTA). Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis ir Kinijos prezidentas Xi Jinpingas per pokalbį telefonu apsikeitė nuomonėmis ir pristatė vienas kitam savo planus, kaip pasiekti taiką Ukrainoje.
Ukrainos prezidento spaudos sekretorius Serhijus Nykyforovas tai pranešė per nacionalinį žinių teletiltą.
„Tai buvo tiesioginio dialogo aukščiausiu lygiu atnaujinimas ir, kaip sako mūsų diplomatai, apsikeitimas nuomonėmis. Kinijos prezidentas jau asmeniškai pristatė Kinijos taikos planą, o Ukrainos prezidentas kalbėjo apie mūsų taikos formulę, kurią sudaro 10 žingsnių ir kuri yra mūsų prioritetas siekiant taikos. Džiaugiuosi galėdamas pasakyti, kad jau yra tam tikrų momentų, kai turime sąlyčio taškų, jie susiję, pavyzdžiui, su branduolinio ginklo neplatinimu, draudimu užgrobti civilinius branduolinius objektus. Ir tai yra Ukrainos bei Kinijos pozicijų sąlyčio taškai, nuo kurių galima pradėti ir toliau plėtoti dialogą“, – sakė Prezidento atstovas spaudai. Kinijos prezidentas Si Dzinpingas. EPA – ELTA nuotr.
Pasak jo, iš šio pokalbio nesitikima konkrečių susitarimų, tačiau pats jo faktas yra svarbus, nes tai gali būti pirmas žingsnis ir postūmis Ukrainos bei Kinijos santykiams atkurti ir plėtoti.
S. Nykyforovas taip pat pažymėjo, kad Ukraina buvo informuota apie tai, jog Kinija paskyrė specialųjį atstovą, kuris turėtų atvykti į Ukrainą.
„Pažiūrėsime, ką jis atveš. Manau, kad jis atvyks išsamiau suprasti mūsų poziciją. Kad ir kaip ten būtų, mes labai teigiamai vertiname tokį tiesioginį dialogą su Kinija“, – pridūrė jis.
Telefonas mobilusis. Slaptai.lt nuotr.
S. Nykyforovas pažymėjo, kad Ukraina jau seniai norėjo kalbėtis su Kinija. Tačiau paklaustas, kas inicijavo dabartinį pokalbį, jis atsakė: „Tai buvo abipusis interesas“.
Jau pranešta anksčiau, kad trečiadienį V. Zelenskis pirmą kartą nuo plataus masto Rusijos invazijos pradžios telefonu kalbėjosi su Kinijos Liaudies Respublikos prezidentu Xi Jinpingu.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Šalies vadovui Gitanui Nausėdai prakalbus apie tai, kad nelegalios migracijos krizę būtų galima išspręsti kalbantis būtent su Aliaksandro Lukašenkos režimu, kuris ir atsakingas už nelegalių migrantų srautą, Prezidentūra akcentuoja, jog Lietuva ir toliau remia griežtą užsienio politiką Baltarusijos atžvilgiu. Kalbėjimas su Vakarų nepripažintu autokratiniu prezidentu nepaverčia jo teisėtu Baltarusijos lyderiu, pabrėžia Lietuvos vadovas.
„Lietuvos pozicija Baltarusijos režimo atžvilgiu buvo ir bus nuosekli – plečiame sankcijas režimui, reikalaujame paleisti politinius kalinius, surengti demokratiškus rinkimus ir nustoti naudoti migrantus kaip hibridinės atakos ginklus. Visas pasaulis mato režimo įkaitais tapusių migrantų žmogiškąją tragediją. Remiu Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pastangas ieškoti sprendimų repatrijuoti migrantus į jų kilmės šalis. Tarptautinės bendruomenės kalbėjimasis su A. Lukašenka, siekiant išgelbėti pasienyje įstrigusius žmones, nereiškia nei režimo legitimizavimo, nei pripažinimo“, – Prezidentūros komunikacijos grupės išplatintame pranešime teigia G. Nausėda. Baltarusiškų plakatų paroda. Aliaksandras Lukašenka. Slaptai.lt nuotr.
ELTA primena, kad antradienį ryte interviu BBC radijui prezidentas G. Nausėda kalbėjo, jog kritika dėl nelegalios migracijos sukeltų humanitarinių problemų pirmiausiai turėtų tekti ne Lenkijai ir Lietuvai, bet A. Lukašenkos režimui.
„Manau, kad yra galimybė išspręsti šią krizę, kreipiantis į poną Lukašenką, kaip ką tik padarė Angela Merkel. Turime kalbėti su žmogumi, kuris yra atsakingas už tai, kas vyksta pasienyje. Turime kalbėti apie humanitarines problemas ne tik su Lenkija, Lietuva ir kitomis Europos Sąjungos valstybėmis, bet pirmiausiai su Baltarusija, nes pati Baltarusija atsakinga už įvykius šioje valstybėje“, – BBC radijui teigė G. Nausėda.
Šalies vadovas pabrėžė, kad organizuotą nelegalių migrantų srautą stabdančios Lenkija ir Lietuva pirmiausiai vykdo savo pareigą, užkirsdamos kelią nelegaliai patekti į Vakarų Europos valstybes.
„Turime kreiptis į Europos Sąjungos institucijas ne tik kalbant apie migraciją ir prieglobsčio politiką, bet ir apie fizinio barjero statybą tarp Lietuvos ir Lenkijos sienos su Baltarusija. Nes Lietuva ir Lenkija šiandien yra kaip Vakarų demokratijos sergėtojos. Mes bandome neleisti šiems žmonėms keliauti toliau į Vokietiją. Stengiamės atlikti savo darbą kuo geriau, saugodami Europos Sąjungą“, – tvirtino G. Nausėda.
Profesorius Vytautas Landsbergis. Olgos Posaškovos (LRS kanceliarijos) nuotr.
Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis sako nematąs pagrindo, kodėl dabar reikėtų kalbėtis ir ieškoti sąlyčio taškų su Baltarusijos režimu, kuris dėl Vakarų įvestų sankcijų vis labiau slenka į Rusijos glėbį.
„Plepalai, kad reikia kalbėtis su bepročiais diktatoriais… Kalbėjimuisi reikalingos dvi pusės. Jeigu viena pusė spjaudo tau į veidą ir žada tave palaidoti ir sunaikinti, tai su kuo tu turi kalbėtis“, – pirmadienį Rytų Europos studijų centre vykusiame pokalbių cikle „Lietuvos užsienio politikos akiračiai“ sakė profesorius.
V. Landsbergis situaciją palygino su prieš kelias savaites prie Lietuvos Seimo vykusiu ir į riaušes pavirtusiu mitingu. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Ateina staugianti minia kur nors prie Seimo ir reikalauja kalbėtis su tais staugiančiais… Jie tik ir nori, kad tu išeitum ir būtum apstaugtas: štai, mes parodėme, kaip mes jo nekenčiame. Štai ir visas kalbėjimosi rezultatas“, – sakė V. Landsbergis.
Profesoriaus teigimu, apskritai Baltarusijai įvestos Vakarų sankcijos neturi didelio poveikio. O tai, svarstė V. Landsbergis, gali net skatinti režimą toliau tęsti veiklą, dėl kurios Vakarai jį kritikuoja ir sankcionuoja.
„Vadinamasis spaudimas, matyt, yra nepakankamas. Jis gali pavirsti net paskatinimu: ai, jei jūs tik tiek spaudžiate, tai spauskite toliau, o mes darysime savo. Tokios žaidimo taisyklės. Jūs truputį spaudžiate, o mes truputį pykstame ir darome toliau savo. Visai kaip Krylovo pasakėčioje: Vaska klausosi ir toliau ėda pavogtus lašinius“, – vaizdžiai klausimą apie Vakarų sankcijų paveikumą Minskui apibendrino V. Landsbergis.
Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel penktadienį teigė, kad ES turėtų sugebėti kalbėtis su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu po to, kai Bendrijos valstybių narių lyderiai atmetė jos siūlymą atnaujinti viršūnių susitikimus su Rusija.
„JAV prezidentas su V. Putinu susitiko rimtoms deryboms, kurios, mano požiūriu, neatrodė kaip apdovanojimas Rusijos prezidentui. Suvereni ES, mano nuomone, turėtų taip pat sugebėti panašiame susitikime atstovauti ES interesams“, – po ES derybų Briuselyje vykusioje spaudos konferencijoje teigė ji.
Vokietija ir Prancūzija privertė ES valstybes nares, ypač Rusijos kaimynes, sunerimti, pasiūliusios atnaujinti Bendrijos derybas su V. Putinu, kurios buvo įšaldytos, Maskvai 2014 m. aneksavus Krymą.
ES valstybių narių lyderiai Briuselyje atmetė pasiūlymą, teigdami, jog toks sprendimas Rusijos agresijos akivaizdoje V. Putinui pasiųstų netinkamą žinutę.
„Manome, kad tam kol kas dar yra per anksti, dabar tai būtų tam tikras apdovanojimas Rusijos prezidentui už jo politiką – agresyvią, kaimynus provokuojančią politiką ir įvairaus pobūdžio išpuolius”, – teigė Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis.
Italijos premjeras Mario Draghis, kuris parėmė ES lyderių ir V. Putino susitikimo idėją, teigė, kad pasiūlymas buvo šiek tiek netikėtas, ir nuliūdino dėl Maskvos labiausiai susirūpinusias valstybes.
Jo teigimu, Bendrija „bent jau kol kas iš esmės atsisakė šios idėjos“. Kremlius teigė apgailestaujantis dėl ES sprendimo atmesti derybas ir tvirtino, jog V. Putinas „ir toliau yra suinteresuotas kurti veikiančius Maskvos ir Briuselio santykius”.
Baltarusijos diktatoriaus akys. Vilniuje demonstruojamų plakatų eksponatas. Slaptai.lt nuotr.
Lietuva iš Baltarusijos atšaukia dar penkis diplomatus. Tikimasi, kad šis žingsnis padės tam, kad būtų išlaikyta dialogo galimybė.
„Baltarusija pateikė kategoriškus reikalavimus drastiškai sumažinti akredituotų Lietuvos diplomatų skaičių – pareikalauta išsiųsti vienuolika. Tam, kad sumažintume įtampą, kartu su Lenkija priėmėme sprendimą pakviesti mūsų ambasadorius konsultacijų į sostines ir taip išsaugoti galimybę toliau palaikyti diplomatinius santykius“, – Eltai atsiųstame komentare teigia užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus atstovė spaudai Rasa Jakilaitienė.
L. Linkevičiaus atstovė teigia, kad ministerija tikisi, jog penkių Lietuvos diplomatų atšaukimas bus pakankamas žingsnis išlaikyti dialogo galimybes su Baltarusija.
„Įvertinę įvairias aplinkybes ir rizikas, nusprendėme atšaukti dar penkis Lietuvos diplomatus, tikėdamiesi, kad šis žingsnis bus pakankamas tam, kad būtų išlaikytos dialogo galimybės. Kartu Baltarusijos užsienio reikalų ministerijai pabrėžėme, kad bus taikomos atitinkamos atsakomosios priemonės, jei Baltarusija imsis tolesnės eskalacijos“, – rašoma atsiųstame komentare.
R. Jakilaitienė taip pat pažymi, kad nedraugiškas faktinės Baltarusijos valdžios žingsnis dėl diplomatinių kontaktų mažinimo tik dar labiau prisideda prie Minsko saviizoliacijos.
ELTA primena, kad spalio 2 d. Baltarusijos URM spaudos sekretorius Anatolijus Glazas pranešė, kad Minskas nuo spalio 5 d. atšaukia savo ambasadorius Lenkijoje ir Lietuvoje konsultuotis ir kad Varšuvai ir Vilniui pasiūlyta padaryti tą patį.
Be to, Baltarusijos URM rekomendavo Lenkijai ir Lietuvai iki spalio 9 d. sumažinti savo diplomatų skaičių.
Savo ruožtu Užsienio reikalų ministerija penktadienį pranešė iš Minsko kviečianti Lietuvos ambasadorių konsultacijoms. Taip pat pasielgė ir Lenkija, Estija, Latvija, Slovakija bei Bulgarija.
G. Nausėda ir E. Macronas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda suragavo į Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono pasisakymą, esą strateginis dialogas su Rusija yra būtinas, norint, kad Europa galėtų jaustis saugesnė. Šalies vadovas sutinka su Prancūzijos prezidento pozicija, kad dialogas visada yra reikalingas, tačiau akcentuoja, kad, siekiant strateginio dialogo su Rusija, būtina pasiruošti galimiems nusivylimams.
„Vakar aš jo paklausiau vakarienės metu, ar tai yra geopolitinė vizija ir ar jis nemato tam tikrų rizikų arba kasdieninio gyvenimo veiksnių, kurie gali šią viziją gerokai sutrukdyti įgyvendinti. Jis yra realistas, jis tikrai mato Rusiją atvertomis akimis, tačiau šioje visoje geopolitinėje dėlionėje Prancūzija tikisi geresnio supratimo su Rusija tam, kad Europoje būtų daugiau taikos, daugiau tarpusavio supratimo ir šia prasme jį galima remti, ir aš tikrai remiu tokį siekį“, – žurnalistams Rukloje sakė G. Nausėda.
Visgi šalies vadovas akcentuoja, kad, nusprendus siekti strateginio dialogo su Rusija, yra būtina pasiruošti galimam nusivylimui, kuomet, pasak jo, atrodys, kad įdėtos pastangos neatsiperka.
„Dialogas visada yra reikalingas, tačiau, kita vertus, turime būti sąžiningi ir aiškiai atsakyti, taip mes galime rinktis šį kelią, tačiau šiame kelyje mūsų gali laukti daug nusivylimų, kuomet atrodys, kad tos pastangos, kurias mes įdėjome, tiesiog neatsiperka, nes ši valstybė siekia kitokių tikslų, kurie nėra suderinami su mūsų tikslais“, – akcentavo G. Nausėda.
Prezidento teigimu, „visada geriau yra kalbėtis, negu žvanginti ginklais arba gąsdinti vienas kitą“.
ELTA primena, kad pirmadienį Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas po susitikimo su Lietuvos prezidentu Gitanu Nausėda teigė, kad Prancūzija palaikys skaidrų dialogą su Rusija. Pasak jo, norint taikos Europoje, reikia bendradarbiauti ir su kaimynine Rusija.
Anot Prancūzijos vadovo, turėdama dialogą su Rusija, Europa gali jaustis saugesnė. Kita vertus, E. Macronas atkreipė dėmesį, kad Lietuva turi skaudžią istorinę atmintį su Rusija, todėl jis suprantąs ir Lietuvos poziciją.
Prezidentų G. Nausėdos ir E. Macrono spaudos konferencija. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Pirmadienį Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas po susitikimo su Lietuvos prezidentu Gitanu Nausėda teigė, kad Prancūzija palaikys skaidrų dialogą su Rusija. Pasak jo, norint taikos Europoje, reikia bendradarbiauti ir su kaimynine Rusija.
„Kaip mes matome situaciją, jeigu mes norime, kad taika įsigalėtų ilgam laikui Europoje, mes turime dirbti su Rusija, nes turime bendrą praeitį ir geografiją. Mes išgyvename sunkių dalykų. Žinau, kad jūsų šalyje žmonės išgyveno represijas, ir žmonės žuvo taip pat. Mes negalime gyventi taip, lyg Europa būtų toli nuo Rusijos. Lyg Europa būtų tolima sala nuo Rusijos. Taigi dėl to mes turime dirbti strategiškai ir sukurti saugumo architektūrą, atnaujinto bendradarbiavimo architektūrą, pasitikėjimo architektūrą, kuri neleistų kilti įtampai“, – sakė E. Macronas.
Anot jo, turėdama dialogą su Rusija, Europa gali jaustis saugesnė. Kita vertus, Prancūzijos prezidentas atkreipė dėmesį, kad Lietuva turi skaudžią istorinę atmintį su Rusija. Todėl, pasak jo, jis suprantąs ir Lietuvos poziciją.
„Aš paaiškinau prezidentui, kodėl Prancūzija ėmėsi dialogo su Rusija iniciatyvos. Mes norime turėti skaidrų ir ne naivų dialogą su Rusija. Rusija yra gretimai Europos esanti galybė. Aš noriu, kad jūs būtumėte informuotas apie mūsų požiūrį ir kad jūs būtumėte, prezidente, informuotas, kaip vyksta darbai į priekį. Manau, dialogas svarbus iš strateginės pusės, bet žinau, kad praeitis jums yra labai svarbi taip pat. Tai sakau su didele pagarba. Žinau, kad ši šalis išgyveno labai skaudžias žaizdas. Dvidešimtas amžius čia nebuvo toks pat kaip pas mus. Jūs jautėtės palikti likimo valiai ir po Antrojo pasaulinio karo laikas jums dar labiau prailgo. Žinau, ką reiškia jums kalbėti apie strateginį dialogą su Rusija. Dėl to jums sakau labai atvirai“, – sako jis.
Prancūzijos prezidentas per spaudos konferenciją į Lietuvos prezidentą kreipėsi vardu. E. Macronas padėkojo G. Nausėdai už nuoširdų priėmimą susiklosčius koronaviruso padėčiai pasaulyje. Prancūzijos prezidentas atkreipė dėmesį, kad paskutinis dvišalis susitikimas Lietuvoje įvyko prieš 19 metų.
„Labai dėkoju prezidente, mielas Gitanai. Man labai malonu čia būti, kad galiu su jumis diskutuoti. Nuoširdžiai dėkoju už nuoširdų priėmimą“, – teigė E. Macronas.
Prancūzijos prezidentas taip pat pagyrė Lietuvos ekonomikos konvergencijos procesą.
„Jūs elgiatės teisingai, ir Lietuva per šiuos nepriklausomybės metus sugrąžino vietą Europos žemėlapyje. Dabar Lietuva yra ES centre. Lietuva turi kuo didžiuotis“, – sakė jis.
Antradienį Lietuvos ir Prancūzijos vadovai aplankys NATO priešakinių pajėgų batalione tarnaujančius Prancūzijos karius Lietuvos kariuomenės Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke Rukloje.
Prancūzijos lyderis taip pat planuoja lankytis iškilmingoje ceremonijoje Antakalnio kapinėse, susipažinti su Lietuvos akademikų ir intelektualų bendruomene.
Lietuvos ir Prancūzijos pirmosios ponios planuoja apsilankyti MO muziejuje.
Šio vizito proga rengiamas Lietuvos ir Prancūzijos verslo forumas, skirtas aptarti bendradarbiavimo galimybėms informacinių, finansinių technologijų, atsinaujinančios energetikos, tvarumo, inovacijų, infrastruktūros kūrimo ir kibernetinio saugumo srityse. Forume diskutuos Lietuvos ir Prancūzijos verslo lyderiai ir verslo organizacijų atstovai.
Čia primenama, kad naujai išrinktas šalies prezidentas dar rugsėjo pradžioje žadėjo Seimo rudens sesijoje pateikti vietos savivaldos įstatymo pataisas, „kurios nustatytų, kad savivaldybės kabindamos, nukabindamos ar keisdamos atminimo lenteles privalo laikytis Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų kriterijų“, bet dabar jau tokios tvarkos reglamentavimo įstatymo projekto pateikimo iniciatyvos teisę perduoda Kultūros ministerijai.
Be jokios abejones, raktinis šio naujienos žodis yra „atsitraukia“, dėl kurio įcentrinimo antraštėje gali susidaryti įspūdis, kad čia pranešama apie kažkokią prezidento Gitano Nausėdos kapituliaciją, pralaimėjimą, nusileidimą prieš didesnį charakterio tvirtumą parodžiusį oponentą. Tarkime, turėjęs gerų norų sutramdyti tokių nusmukusių herojų kaip Remigijus Šimašius savivaliavimą, dabar prezidentas, suvokęs tikrąjį nomenklatūrinio pasipriešinimo lygį, neria į krūmus, palikęs dorotis su šia situacija žemesnio rango institucijoms labiau formalizuoti būtu.
Kas be ko, prezidentas jau yra pademonstravęs savo elegantišką sugebėjimą nusileisti nesitraukiančiam nuo tiltelio užsispyrėliui oponentui ir kitose situacijose. Tačiau šįkart ženkime mažiausio pasipriešinimo keliu, keldami mums jaukesnę versiją, kad oportunisto kelią prezidentas dabar renkasi ne visiškai savo laisvu noru, o greičiau dėl manevro būtinybės, atsižvelgdamas į sparčiai politinės išminties resursus kaupiančių patarėjų perspėjimus neiššaukti pernelyg anksti ugnies į save, vengti viešo susideginimo ant laužo.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.
Tarkime, tai yra tik didžiojo pasakojimo apie tai, kad kaltas ne prezidentas, o jo aplinka, nauja variacija. Kita vertus, iš tiesų nesunku įsivaizduoti, kad gero prezidentui, o taip pat sau to paties linkintys J.E. artimiausios svitos patarėjai ir padėjėjai pratinasi prie minties, kad, vengiant tiesioginės kaktomušos su naujosios nomenklatūros pajėgomis, reikia atpalaiduoti savosios mimikrijos sugebėjimus supanašėti su ta nomenklatūrine aplinka, kai, žiūrėk, neilgai trukus pats užsiaugini naujosios nomenklatūros personažo neperšaunamus žvynus ir geriau pradedi suprasti žaidimo pagal nusistovėjusias taisykles prasmę.
Nomenklatūrinės kaukės yra patogios dėvėjimui dar ir dėl to, kad tokiu būdu lengvai išmokstama visą pasaulį matyti kaukės akimis.
Be visa ko kito, noriu priminti dar ir tai, kad andai prezidentas G.Nausėda labai karštai kvietė visas suinteresuotas puses užmegzti tarpusavio dialogą istorijos politikos kebliausiais klausimais, o pastaruoju metu, kaip atrodo, toks anojo užsidegimas ženkliai atvėso, pastebimai nuslopo, kažkur pradingo… Kaip atrodo bent man, čia ir slypi visa, ne tokia dramatiška kaip ką tik apmestoji, bet labiau tikėtina G.Nausėdos vadinamojo atsitraukimo paslaptis. Pamėginkime įsivaizduoti, kad prezidentas G. Nausėda galop viską suprato iki galo: joks dialogas čia neįmanomas iš principo, norime to, ar nenorime!
Dialogo neįmanomumo supratimas yra svarbus dalykas dialogo teorijos plėtotei. Išryškindami kraštutinio nesusikalbėjimo zonas, išmokstame atpažinti tuos ribinius atvejus, kai puoselėti tuščių iliuzijų neapsimoka, su dar didesniu užsidegimu vertindami turiningo bendravimo galimybes, kai, nežiūrint užstojančių nesutarimų, dialogo perspektyvos vis tik yra daugiau ar mažiau tikėtinos, gali prasikalti kaip daigelis net pro išdžiūvusią žemę.
Vadinamojoje priešpriešoje dėl atminimų lentų joks dialogas neįmanomas iš principo, nes mūsų oponentai pasirinko jėgos, klastočių, melo kelią, kartas nuo karto pačiais nešvankiausiais būdais siekdami priversti kitaip manantį atsitraukti!
Nieko tokio, žmonijai yra tekę prisiimti daugybę iššūkių, gal kam nors iš mūsų pavyks atlaikyti taip pat ir ne-dialogo laikmečio išbandymus.
Žinia, mažo vaiko naivumas yra mielas mūsų gyvenimo mažmožis, o prezidentinis naivumas yra didingas, netelpantis įprastoje gradacijoje reiškinys. Tokiu prezidentinio naivumo didingu reiškiniu esu linkęs visų pirma laikyti prezidento Valdo Adamkaus iniciatyvą įkurti Lietuvoje Tarptautinę nacių ir sovietų režimų nusikaltimų tyrimų komisiją, kurioje raktinės veiklos pozicijos nuo pat pradžių yra atiduodamos žydų tautybės asmenimis.
Niekas neabejoja, kad žydų tautybės tyrėjai yra išskirtinai įžvalgūs žmonės, tačiau, kaip atrodo bent man, iš anksto turėjo būti aišku, kad mažiausiai čia žydams rūpės tiesa, jiems pasiryžus, kaip buvo galima spėti iš anksto, tiesą visados paaukoti dėl savo specifinių žydiškų interesų tenkinimo, o ypač hipertrofuotos, dažnai prasilenkiančios su tiesa, moralinės satisfakcijos įgyvendinimo. Toks yra šios talentingos tautos žmonių instinktas, ypač prasikišantis aptarto pavyzdžio situacijose.
Veidrodis. Slaptai.lt nuotr.
O gal atsitraukimas nėra jau toks blogas dalykas, siekiant pergrupuoti jėgas arba, tarkime, planuojant prailginti įsibėgėjimo atkarpą dėl geresnio šuolio į priekį? Kaip atrodo bent man, atsitraukimas – visados yra pernelyg didelė prabanga, kai atsilikimo pavojus mūsų laikais kyla net tik truputėlį uždelsus.
Alisa Veidrodžių karalystėje, klausia Karalienė, kodėl bėgdamos į priekį, skriedamos beveik oru anos liko toje pačioje vietoje, po tuo pačiu medžiu.
„Mūsų šalyje, – vis dar gaudydama dvasią žiopčiojo Alisa, – paprastai patenki į kokią nors kitą vietą, jei taip ilgai bėgi“.
„Lėta šalis! – atsakė Karalienė. – Čia reikia bėgti kiek įkabini, kad išsilaikytum toje pačioje vietoje. O jei nori patekti kur nors kitur, reikia bėgti mažiausiai dvigubai greičiau negu mudvi“. (Luisas Kerolis. Alisa stebuklų šalyje ir veidrodžių karalystėje. „Vyturys“, 1991).
Vokietijos užsienio reikalų ministras Heiko Maasas. EPA – ELTA nuotr.
Vokietijos užsienio reikalų ministras Heiko Maasas prieš savo susitikimą su kolega iš Rusijos Sergejumi Lavrovu pabrėžė bendradarbiavimo su Maskva svarbą. „Mums reikia konstruktyvaus Rusijos bendradarbiavimo, ypač – Rytų Ukrainoje“, – sakė jis trečiadienį Berlyne prieš išvykdamas į Maskvą.
Anot H. Maaso, „pagaliau vėl yra šviesa tunelio gale paliaubų, dalinių atitraukimo ir Minsko susitarimų įgyvendinimo klausimu“, visos pusės „dabar turi pademonstruoti pasirengimą kalbėtis ir veikti“.
Ministras atkreipė dėmesį į tai, kad „šiuo metu nuomonės su Rusija daugelyje sričių iš esmės skiriasi“. „Mes turime apie tai kalbėti, nes tik įtraukdami Maskvą pasieksime rezultatų svarbiomis tarptautinėmis temomis“, teigė jis.
H. Maasas, be kita ko, minėjo įvykius Sirijoje, saugumą Persijos įlankoje ir tarptautinės ginkluotės kontrolės ateitį.
Per dvi dienas truksiantį vizitą Maskvoje H. Maasas ketvirtadienį Sacharovo centre ir su civilinės visuomenės atstovais kalbėsis apie dabartinius įvykius Rusijoje.
Vokietijos ministras liepą kartu su S. Lavrovu Bonoje atidarė Vokietijos ir Rusijos verslo forumą „Peterburgo dialogas“. H. Maasas Maskvoje kalbės ir apie tai, kad stipri civilinė visuomenė, galinti laisvai reikšti savo nuomonę, „stiprina“ šalį, pareiškė Užsienio reikalų ministerija.
Švedijos ministras pirmininkas Stefanas Lofvenas pareiškė planuojąs tęsti politinį dialogą su Rusija.
S. Lofvenas antradienį dalyvavo Tarptautiniame Arkties forume Sankt Peterburge ir taip pat susitiko su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.
„Vertinu galimybę diskutuoti politikos klausimais tokiu lygiu ir ketinu tęsti politines derybas su Rusija. Akivaizdu, kad mums to reikia. Kai kuriais klausimais sutariame, o kitais – nuomonės skiriasi“, – sakė Švedijos premjeras.
S. Lofvenui susitikimas su V. Putinu pasirodė labai vertingas. „Tai buvo svarbus susitikimas ir buvo teisinga taip pasielgti“, – teigė S. Lofvenas ir pridūrė, kad „mes visada turime stengtis dar labiau gerinti santykius su Rusija.”
Klausimais, kuriuo labiausiai nesutarė politikai, buvo padėtis Ukrainoje.
Kuolio ir jo grupuotės puolimai prieš mane, sinchronizuoti su lenkų ekstremistų puolimais, gerokai trukdė Pietryčių Lietuvos švietimo tvarkymą, tuo pačiu padėjo lenkų ekstremistams.
Mane stebino tai, kad šmeižikišką akciją prieš Ministeriją iš pat pradžių rėmė Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Žibartas Jackūnas, mėgęs kalbėti viso Komiteto vardu (plg. Dialoge, 1997 08 29 apžvalginio straipsnio antraštę “Išryškėjo skiringos Seimo komiteto ir ministerijos nuostatos”), nors anaiptol ne visi to Komiteto nariai Jackūną palaikė ir manė būtent taip, kaip jis, pvz., rašytojas Jonas Avyžius, Romualda Hofertienė ir ypač Kultūros pakomitečio pirmininkas Zigmas Pocius, labai blaivaus proto, visuomet mane rėmęs.
Viena iš svarbiausių D.Kuolio bendrininkių (o gal įkvėpėja?) puolant mane buvo M.Lukšienė. Jos elgesys tiesiog stebino.
1996 12 20 mokytojų laikraštyje “Dialogas” pasirodė prieš mane nukreiptas Dariaus Kuolio straipsnis, kuriame buvau kaltinamas visomis galimomis “nuodėmėmis”: esą nutraukiau švietimo reformą, kuri iki tol vykdyta (kieno vykdyta? LDDP valdžios laikais vykdyta?), į mokyklas įvedu archajišką lietuvybę (ar lietuvybė gali būti archajiška?), nepaisau rinkiminės Krikščionių demokratų partijos programos (iš tikrųjų laikiausi Vyriausybės programos) ir t.t.
Mūsų švietimo reformos strategai nuėjo kosmopolitizmo keliu. Pradžią padarė Darius Kuolys
Šioje ištraukoje buvęs švietimo ir mokslo ministras atskleidžia priežastis, lėmusias tautiškumo susilpnėjimą, o dalies jaunimo ir visišką praradimą. Įvardina kai kuriuos to meto politikus ir švietimo ideologus, tyčia ir netyčia labai pakenkusius lietuvių tautai. Tik kai kuriuos. Reikia tikėtis, kas nors kada nors parašys išsamią studiją su visų tautiškumo ir patriotiškumo niekintojų ir naikintojų pavardėmis, ypač tų, kurie dabar tarsi atsisuko patys prieš save ir bando paslėpti padarytas klaidas ir jų pasekmes.
Praradimai milžiniški ir vargu ar pataisomi. Tad juo didesnė kaltė tų, kurie visokiais būdais trukdė ugdyti “sąmoningus valstybės piliečius, gimtojo krašto patriotus”.
