Miglota referendumo dėl dvigubos pilietybės vertė. Slaptai.lt nuotr.
Darbo grupė šią savaitę galutinai apsisprendė dėl formuluotės kitais metais planuojamam rengti referendumui dėl daugybinės pilietybės, teigia šį procesą koordinavusi parlamentarė Dalia Asanavičiūtė. Visgi, pasak jos, Seimas dėl referendumo skelbimo galutiniai apsispręs ne anksčiau nei gegužės viduryje.
„Darbo grupė nusprendė dėl siūlomos Konstitucijos 12 str. formuluotės. Taip pat apsisprendėme ir dėl siūlomo konstitucinio pilietybės įstatymo projekto teksto, kur numatomi aiškūs apribojimai ir galimybės turėti Lietuvos ir kitos valstybės pilietybę“, – Eltą informavo darbo grupės pirmininkė D. Asanavičiūtė.
Pasak jos, taip pat buvo patvirtintas institucijų pateiktas veiksmų planas referendumo pasiruošimui. D. Asanavičiūtės teigimu, šie parengti dokumentai jau yra pateikti Seimo valdybai.
Taip pat, anot jos, jau pradėta rinkti parlamentarų parašus referendumo skelbimui.
„Reikia mažiausiai vieno ketvirtadalio Seimo narių parašų. Ir kai jau bus surinkti parašai, kelių savaičių laikotarpyje, registruosime teisės aktų registre ir jau tada eis į Seimo salę“, – akcentavo ji. Dviguba pilietybė. Slaptai.lt nuotr.
D. Asanavičiūtė atkreipia dėmesį, kad referendumas galės būti skelbiamas ne anksčiau nei gegužės mėnesio viduryje.
„Referendumas gali būti skelbiamas ne anksčiau nei 12 mėnesių iki referendumo datos. Tai reiškia, mes anksčiausiai gegužės viduryje galėsime priimti sprendimą dėl referendumo ir jį paskelbti. Tai gegužės mėnesį jau bus tas sprendimas Seimo“, – sakė D. Asanavičiūtė.
Darbo grupės pirmininkė akcentuoja, kad buvo diskutuota ir dėl kitų galimų Konstitucijos 12 str. formuluočių. Tačiau, pasak jos, galiausiai buvo pasiektas sutarimas, kad dabartinė formuluotė yra tinkamiausia.
„Mes Seimo darbo grupėje sutarėme, sprendimus priėmė vienbalsiai, bendru sutarimu“, – patikino D. Asanavičiūtė.
Darbo grupė siūlo, kad galima būtų turėti Europos Sąjungos, Europos ekonominės zonos, NATO, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) valstybių ir Lietuvos Respublikos pilietybes.
Lietuvos respublikos piliečio pasas. Slaptai.lt nuotr.
Visgi nebūtų galima turėti Lietuvos ir valstybių, kurios kartu yra ir Rusijos ir Baltarusijos sąjunginės valstybės, Eurazijos ekonominės sąjungos, Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos, Nepriklausomų valstybių sandraugos, kitų buvusios SSRS pagrindu sukurtų politinių, karinių, ekonominių ar kitokių valstybių sąjungų ar sandraugų narės pilietybių.
Visgi siūlomoje įstatymo formuluotėje numatoma, kad LR pilietis kartu galėtų būti ir bet kurios kitos šalies piliečiu, jei jis buvo ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990-ųjų kovo 11 d., išvykęs iki tos pačios datos, sudarydamas santuoką su kitos valstybės piliečiu.
Taip pat teisę į daugybinę pilietybę turėtų užsieniečių įvaikinti asmenys arba asmenys, įvaikinti LR piliečių. Visgi, jei antroji asmens pilietybė būtų vienos iš įvardintų Lietuvai priešiškų valstybių, sulaukęs 24-erių asmuo turėtų pasirinkti, kurios valstybės pilietybę pasilieka.
Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė paprašė Seimo valdybos sudaryti darbo grupę, kuri būtų atsakinga už naujo referendumo dėl daugybinės pilietybės įteisinimo organizavimą.
„Įvertinus, kad iki planuojamo naujo referendumo liko tik kiek daugiau nei dveji metai, turime aktyviai pradėti ruoštis artėjančiam referendumui, kad šįkart jis būtų sėkmingas“, – teigė Laisvės partijos pirmininkė.
Anot A. Armonaitės, referendumo organizavimo darbo grupę turėtų sudaryti Seimo nariai iš visų parlamentinių partijų, Vyriausiosios rinkimų komisijos nariai, Pasaulio lietuvių bendruomenės ir kitų suinteresuotų institucijų atstovai.
Ši darbo grupė turėtų svarstyti būsimo referendumo formuluotę, organizavimo, kampanijos taisykles bei kitus svarbius referendumo įgyvendinimo aspektus. Viena iš idėjų Lietuvai – dvigubos pilietybės įteisinimas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
2019 metų gegužę vykusiame referendume dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo 72,3 proc. dalyvavusių rinkėjų palaikė nuostatą, kad Lietuvos piliečiai gali turėti ir kitų europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių valstybių pilietybę, tačiau to neužteko, kad Konstitucija būtų pakeista. Reikėjo, kad už siūlomą pakeitimą balsuotų daugiau kaip pusė visų rinkimų teisę turinčių piliečių.
Iškart po šio referendumo, įvertinant, kad šis klausimas yra ypač aktualus didžiajai daugumai savo valią pareiškusių rinkėjų, o ypač – lietuvių diasporai, buvo sutarta, kad Lietuva galėtų pakartoti referendumą 2024 m. pavasarį kartu su Lietuvos prezidento rinkimais, kai rinkėjų aktyvumas būna didžiausias.
Dalia Henke. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda, vadovaudamasis Konstitucija, Pilietybės įstatymu ir atsižvelgdamas į Pilietybės reikalų komisijos rekomendaciją, pasirašė dekretą, kuriuo Vokietijos pilietei Daliai Henke-Cijunskaitei, turinčiai ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei, grąžino Lietuvos Respublikos pilietybę.
D. Henke-Cijunskaitė yra Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė, vadovaujanti šiai didžiausiai lietuvių diasporos organizacijai nuo 2015-ųjų. 2004 m. D. Henke-Cijunskaitė padėjo įkurti iki šiol gyvuojančią lituanistinę Hamburgo mokyklą „Abėcėlė“, yra ne pelno siekiančios lietuvių ir vokiečių draugijos „LiT.art“ kultūros draugijos, padedančios užmegzti ryšius tarp Vokietijos ir Lietuvos menininkų, narė, Europos lietuvių kultūros centro Hiutenfelde įkūrėja, aktyvi daugybės renginių, skirtų lietuvių bendruomenėms, organizatorė.
Jau du dešimtmečius D. Henke-Cijunskaitės aktyvi veikla padeda palaikyti lietuvių, gyvenančių 51-oje pasaulio šalyje, visuose žemynuose, nuolatinį ryšį su Tėvyne, saugoti tautinį identitetą, skatinti lituanistinį švietimą ir puoselėti kultūrines tradicijas lietuvių bendruomenėse.
D. Henke-Cijunskaitės nuopelnus Lietuvos valstybei įvertino ir rekomendacijas dėl pilietybės grąžinimo už nuopelnus pateikė užsienio reikalų ministras, Lietuvos Respublikos ambasada Vokietijoje, Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos ambasada Airijoje, Pasaulio lietuvių bendruomenė.
D. Henke-Cijunskaitei ne pelno siekianti visuomeninė veikla yra svarbus indėlis vienijant lietuvių bendruomenes pasaulyje ir stiprinant lietuvybę. Savo aktyvia veikla ji reikšmingai prisideda prie Lietuvos Respublikos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos Respublikos galios ir autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo, teigiama Prezidento komunikacijos grupės pranešime.
Pilietybės įstatymas numato, kad kitų valstybių piliečiams, netekusiems Lietuvos Respublikos pilietybės ir turintiems ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei, Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti grąžinta išsaugant turimą kitos šalies pilietybę.
Gitanui Nausėdai pergalingi 2019 metų Prezidento rinkimai vyko kartu su referendumu dėl dvigubos pilietybės, keičiant Konstituciją, kurioje dviguba pilietybė leidžiama tik išskirtiniais atvejais.
Kandidatas į Prezidento postą Gitanas Nausėda, kandidatė Ingrida Šimonytė ir ją iškėlusi partija TS-LKD pasisakė už dvigubą pilietybę.
2019 m. gegužės 12 d. Lietuvoje vykęs referendumas įvyko dalyvavaujant 53,16 % rinkėjų, tačiau pakeitimas nebuvo priimtas, kadangi pritrūko pritarimo: „Taip“ ištarė 73,45 % dalyvavusiųjų, t. y. mažiau nei pusė visų piliečių (0,39 %), 26,08 % – nepritarė. Pritrūko penktadalio balsų.
Prezidentas G. Nausėda yra sakęs, kad referendumą dėl dvigubos pilietybės galima surengti 2024 metais kartu su Prezidento rinkimais.
Ir štai jis jau ėmėsi iniciatyvos dvigubos pilietybės klausimu kalbėtis su pasaulio lietuvių bendruomenių lyderiais.
Liepos 14 d. po metinio pranešimo apie nuveiktus darbus paklaustas, ar sieks antros kadencijos, prezidentas G. Nausėda atsakė, kad jam dabar tai neįdomu, priešakyje dar trys metai, per kuriuos daug kas gali atsitikti.
Bet, tikėkimės, kad nieko blogo Prezidentui neatsitiks, o tuomet darome prielaidą, kad antros kadencijos greičiausiai bus siekiama.
Tad Prezidento pareiškimus ir iniciatyvas dvigubos pilietybės klausimu galima laikyti būsimos rinkiminės kampanijos dalimi. Ji, beje, jau prasidėjo. Liepos 16 d. Prezidentas, vadovaudamasis Konstitucija, Pilietybės įstatymu ir atsižvelgdamas į Pilietybės reikalų komisijos rekomendaciją, pasirašė dekretą, kuriuo Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkei Vokietijos pilietei Daliai Henke-Cijunskaitei, turinčiai ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei, grąžino Lietuvos Respublikos pilietybę.
Miglota referendumo dėl dvigubos pilietybės vertė. Slaptai.lt nuotr.
Visgi, pasvarstyti, ar reikėtų dvigubos pilietybės siekti, jei referendumas vyktų dabar, o ne po trejų metų, kurie greitai prabėgs, verta. Verta todėl, kad po 2019 metų referendumo Lietuva susidūrė su naujais iššūkiais.
Svarbiausi iš jų – pandemija ir ypač priešiški, neprognozuojami santykiai su Rytų kaimynais, jau pasireiškę realia hibridine agresija, visų pirma „pabėgėlių“ srautais į Lietuvą.
Dviguba pilietybė įneša painiavą sveikatos apsaugos srityje, kai nėra mechanizmo, kuris nustatytų, kurioje valstybėje žmogus gali naudotis medicininėmis paslaugomis pandemijos metu. Jau matėme, kaip dėl pandemijos sutriko įprastinių medicininių paslaugų teikimo darbas, atsirado problemų su lovų skaičiumi ligoninėse. Ačiū Dievui ir Vyriausybei, kad medicinos paslaugos normalizavosi, bet niekas nėra tikras dėl naujų pandemijos bangų, naujų virusų, kuriems vakcinos dar nesugalvotos. Sunku padėtį kontroliuoti, kai nežinai, kiek ir iš kokių šalių dvigubą pilietybę turinčių piliečių panorės gydytis Lietuvoje.
Aštrėjant santykiams su Rytų kaimynais Lietuva bus priversta didinti karių skaičių ir net turi būti pasiruošusi visuotinei mobilizacijai. Ir čia iškyla neaiškumai su dvigubą pilietybę turinčiais Lietuvos piliečiais, gyvenančiais svetur, tiek šaukiamojo amžiaus, tiek visuotinės mobilizacijos atveju. Neaiškumas iškyla dėl konstitucinės karinės tarnybos pareigos. Ir štai kodėl.
Vienybė – tikra ar šventinė. Vytauto Visocko nuotr.
Jei po 2019 metų referendumo dviguba pilietybė būtų įsigaliojusi, konstitucinio įstatymo projekte jau buvo numatyta, įgijus kokios Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybė neprarandama. Tai – valstybės, priklausančios Europos Sąjungai, Europos ekonominės erdvės susitarimui, NATO ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai (EBPO). Bet juk tik NATO valstybių piliečiai, turintys ir dvigubą pilietybę, yra pasiruošę kartu su mumis gintis. Tokios EBPO šalys, kaip Japonija, Pietų Korėja, Naujoji Zelandija ir t.t., mums niekuo nėra įsipareigojusios.
Todėl, mano nuomone, dar anksti pasisakinėti už dvigubą pilietybę bent jau anam referendumui pateiktoje apimtyje, kai iki Prezidento rinkimų dar liko treji metai, nebent siekiant aukštų populiarumo reitingų apklausose.
Edvardas Snoudenas – patriotas ar išdavikas?
Buvusiam JAV nacionalinio saugumo agentūros darbuotojui Edwardui Snowdenui ir jo žmonai Lindsay Mills gimė sūnus. Pora tai pranešė tviteryje.
„Merry Christmas, Baby (Linksmų Kalėdų, Mažyli)“, – rašoma L. Mills tviteryje.
Prie pranešimo pridedama bendra šeimos nuotrauka.
Anksčiau E. Snowdeno advokatas Anatolijus Kučerena žurnalistams sakė, kad amerikiečio vaikas turės pilietybę pagal gimimo vietą. Pats E. Snowdenas įpareigojo advokatą parengti dokumentus dvigubai – JAV ir Rusijos – pilietybei gauti, nors įstatymuose tai nenumatyta.
Pasak teisininko, E. Snowdeno žmona taip pat ketino paduoti dokumentus dėl Rusijos pilietybės suteikimo.
2014 metų spalio mėnesį amerikiečių akrobatė ir tinklaraštininkė L. Mills atvažiavo iš JAV į Maskvą pas E. Snowdeną. Jų santuoka oficialiai buvo įregistruota 2017 metais.
2013 metais E. Snowdenas perdavė žiniasklaidai duomenis apie JAV specialiųjų tarnybų sekimo programas. Publikacijos šia tema sulaukė plataus atgarsio. Tėvynėje jam už akių buvo pateikti kaltinimai šnipinėjimu ir valstybės nuosavybės pagrobimu.
E. Snowdenas iš pradžių pabėgo iš JAV į Honkongą, o iš ten – į Rusiją. Nuo to laiko jis gyvena Rusijoje, kur jam periodiškai buvo pratęsiamas leidimas nuolat gyventi šalyje.
Buvęs žvalgybininkas yra pareiškęs norą gauti prieglobstį kurioje nors ES šalyje, tačiau reakcija į šį prašymą kol kas buvo santūri.
Seimo narė, Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė siūlo atsisakyti baudų už nepranešimą apie kitos valstybės pilietybės įgijimą. Dabar Administracinių nusižengimų kodeksas numato baudą nuo 300 iki 850 eurų.
„Nors šiemet vykusiame referendume dėl pilietybės išsaugojimo šiek tiek pritrūko iki teigiamo rezultato, ryški dalyvavusiųjų dauguma, daugiau nei 73 proc., išsakė palaikymą liberalesnei pilietybės reguliavimo idėjai. Turime toliau ieškoti kelių, kaip judėti laisvesnio reguliavimo link ir išsaugoti ryšį su savo diaspora užsienyje“, – kalbėjo A. Armonaitė.
Jos teigimu, siūlomi įstatymo pakeitimai nepakeičia Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatytos pilietybės reguliavimo esmės, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis tuo pačiu metu. Vis dėlto Seimo narė siūlo atsisakyti dalies tokio reguliavimo įgyvendinimo tvarkos.
„Anksčiau ar vėliau galimybė turėti Lietuvos ir kitos šalies pilietybę bus numatyta mūsų Konstitucijoje, jau šiandien tam yra didelis politinių partijų ir visuomenės palaikymas. Kviečiu tam ruoštis atsisakant piniginių baudų, kurių egzistavimas nesukuria jokios pridėtinės vertės nei valstybei, nei jos diasporai“, – teigė A. Armonaitė.
Lietuvos respublikos piliečio pasas. Slaptai.lt nuotr.
Likus vos kelioms dienoms iki referendumo dėl pilietybės išsaugojimo pagrindinio balsavimo, Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisija neslepia, kad buvo padaryta nemažai klaidų. Tai pavėluota viešinimo kampanija, lėšų stoka, referendumo klausimo formulavimas. Ir net jeigu nariai tikisi pozityvaus rezultato sekmadienį vyksiančiuose rinkimuose, kartu jau garsiai kalba ir apie naują, kitaip organizuojamą referendumą.
Pasak komisijos nario konservatoriaus Vytauto Juozapaičio, jis, pasisakydamas už dvigubą pilietybę, balsavo už, ragina tą daryti ir kitus, tačiau kartu sutinka, kad kai kurie oponentų argumentai – neatremiami.
„(Yra. – ELTA) tokių sunkiai atremiamų argumentų ir iš tikrųjų reikia pripažinti, kad šitas referendumas yra neparuoštas ir jo formuluotė yra daugiau negu keista. Ir kai žmonės bando paskaityti, kas jiems parašyta, jeigu nepaaiškinsi, jie nesupranta. Ir tas piliečių skaidymas pagal šalis, kur gyvena, neturi rimto moralinio pagrindo.
Mes suprantame kompromisus, tai geriau negu nieko, bet žmonės, kurie mąsto, stebi situaciją ir paiso teisės principų, jie tą argumentą teikia ir nieko negali pasakyti. Bet, nepaisant to, negalime trauktis ir reikia, be jokios abejonės, gauti kiek įmanoma teigiamą rezultatą“, – komisijos posėdyje teigė konservatorius.
Pasak jo, matant oponavimo mastą esą yra suprantama, kad referendumas gali neįvykti. Tokiu atveju, politikas ragina, reikia būti pasiruošusiems.
„Negalime užsimerkti, kaip strutis įkišti galvą į smėlį ir sakyti – tik pergalė, o jeigu ne, visi išsiskirstome. Reikia turėti planą, kuris bus įgyvendinamas iš karto. Jeigu matysime tendenciją, kad dauguma žmonių vis dėlto yra palankūs, iškart reikia ruošti naują referendumą“, – tvirtino V. Juozapaitis.
Pasak kito konservatoriaus Žygimanto Pavilionio, šioje viešinimo kampanijoje galima įžvelgti daug trūkumų, tačiau jis pažymi, kad šiuo klausimu, kaip reta, Seimas yra vieningas.
„Nėra tobula rinkimų kampanija, nėra tobulas kontekstas (…). Labai vėlyva informacinė kampanija, maži pinigai, čia yra politinės pamokos. Bet reikia padaryti viską, paraginti visus kontaktus balsuoti. Dar vis daugybė žmonių nežino, nesupranta, turi daugybę klausimų. Padirbėkime per tas dienas“, – teigė Naujamiesčio apygardoje, į kurią atkeliauja užsienio lietuvių balsai, išrinktas Seimo narys.
Jo teigimu, naujasis referendumas galėtų būti mažesnės geografinės apimties, didesnis akcentas turėtų būti „grįžtančios Lietuvos fenomenui“. Pasak jo, Seime yra sutarimas kaip reta, tad, politiko manymu, po referendumo gautą didžiulį palaikymą bus svarbu realizuoti aptarus su naujuoju prezidentu ir galimai Vyriausybe.
„Valstietis“ Stasys Tumėnas teigia, kad diskutuojant apie referendumą esą buvo pamiršta esmė – ko yra siekiama. Pasak politiko, referendumas yra reikalingas ne pasaulio lietuviams, o Lietuvai. Politiko teigimu, komisijoje kolegų išvardinti klausimai yra techninės detalės, esą svarbiausias klausimas, ar yra pritariama pilietybės išsaugojimui.
Tiesa, kartu „valstietis“ pažymi, kad žmonių nuomonė dėl pilietybės pasikeičia, kai vieniems asmenims pilietybė sugrąžinama, o kiti ją praranda.
„Rūta Lee, Holivudo aktorė, kaip ji čia džiaugiasi pilietybę susigrąžinusi, tačiau rankinio pasaulio čempionui lietuviui atimta pilietybė. Gauna raštą voku, kad atimta. Tada žmonės sako, kuo Rūta Lee iš tikrųjų geresnė, jeigu jai suteikiame, o tam atimam. Ar už tai, kad po 1990-ųjų išvyko?“ – klausė S. Tumėnas, turėdamas omenyje Vygintą Petkevičių, žaidusį Vokietijos nacionalinėje rinktinėje.
Būtent, – sureagavo V. Juozapavičius, – tai yra konstitucinio įstatymo. Bet Seimo nariai negali sakyti, kad Lietuva atima pilietybę. Tie žmonės netenka mūsų pilietybės pagal mūsų Konstituciją, kurią referendume priėmė visi tie patys žmonės. Tai bent mes čia savęs neklaidinkime. Rūta Lee išvažiavo bėgdama nuo maro, karo, bolševikų ir visada turėjo galimybę gauti Lietuvos pilietybę. Iš rankininko niekas negalėjo atimti, nes jis buvo Lietuvos pilietis. Jeigu pasirinko turėti kitos valstybės pilietybę, Lietuvos neteko. Čia ir sustokime. Kalbėkime apie galimybę atgauti, sakykime, tą teisę į pilietybę. Nes kai kalbame, kad Lietuva atima pilietybes, tai mes absoliučiai diskredituojame savo pačių valstybę“.
Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr. „Atima, aišku, kad atima. Nes žmogus gauna voką ir dar liepia jam (sumokėti) baudą už kažką“, – atsakė S. Tumėnas.
„Ne už kažką, už įstatymo pažeidimą“, – replikavo V. Juozapaitis.
„Žmogus atidavęs visą sveikatą, Europos čempionas, su Kauno „Granitu“ iškovojęs taurę…“, – toliau tęsė „valstietis“. Tiesa, politikas pamiršo vieną „techninę detalę“. Pasak Rankinio federacijos generalinio sekretoriaus Migliaus Astrausko, V. Petkevičius nėra laimėjęs nei pasaulio, nei Europos čempionato aukso medalių.
„Čia kokią išvadą darau – net mums neužteko laiko išsikalbėti apie tam tikrus dalykus, o jau nekalbant apie kitus miestelius ir regionus, – į diskusiją įsitraukė Ž. Pavilionis. – Siūlau tęsti kampaniją, nes jos reikės. Pavyzdžiui, išaiškinti skirtumą, kad pilietybės išsaugojimas ne paskatina išvažiuoti, o paskatina grįžti. Oponentai sako, kad pilietybė paskatins išvažiuoti. Totalus absurdas – visi jau ir taip išvažiavo. Mes to tikrai neišaiškinome“.
Politikas pateikė pavyzdį, kad islandus sugrįžti paskatino būtent dviguba pilietybė.
Komisijos pirmininkas Antanas Vinkus pažymėjo, kad komisijos tikslas dar nėra pradėti ieškot naujų sprendinių. Pasak jo, iki referendumo pabaigos reikia mobilizuoti ir pakviesti kuo daugiau rinkėjų.
„Iš tiesų gal retai taip būna, gal unikalūs esam, kad kai siekiam pergalės, nusiteikę laimėti, mes aptarėme klaidas. Tai gal ir gerai, o gal ir negerai. (…) Aš siūlau – per tas kelias dienas mes turime padaryti taip, kad ateitų kuo daugiau žmonių. (…) Mobilizuokimės kaip galime“, – tikino socialdemokratas.
Ketvirtadienį Seimas priėmė rezoliuciją, kuria ragina pritarti siūlomam Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimui. Jį priėmus, Lietuvos pilietis, pagal kilmę įgijęs europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, išsaugotų Lietuvos pilietybę. Kartu, rašoma, visos valstybinės institucijos ir visuomeninės organizacijos „veiksmu ir žodžiu“ yra kviečiamos užtikrinti sklandų referendumo organizavimą. Už pasisakė 72, prieš – 1, susilaikė 6 Seimo nariai.
Pasak rezoliuciją pateikusios opozicijos lyderės Viktorijos Čmilytės-Nielsen, tai yra ženklas, parodantis, kad referendumas Seime yra vertintinas rimtai.
„Rezoliucijos tikslas – parodyti, kad jis yra svarbus, ir mes jos svarbą suvokiame“, – sakė liberalė. Miglota referendumo dėl dvigubos pilietybės vertė. Slaptai.lt nuotr. ELTA primena, kad tiksli referendumui teikiamo Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo formuluotė skamba taip: „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais. Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo nustatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybė nepraranda. Kitais atvejais Lietuvos Respublikos pilietis negali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, išskyrus konstitucinio įstatymo nustatytas išimtis. Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato konstitucinis įstatymas“.
Balsavimas referendume dėl pilietybės išsaugojimo, taip pat dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo ir Prezidento rinkimai vyks gegužės 12 dieną.
Jei manote, kad referendumai yra absoliutus gėris – klystate. Referendumai – tai ne tik demokratija, kurios mums visiems, žinoma, reikia kaip oro. Referendumai – tai ne tik pagrįstas valdžios noras žinoti, ką mano rinkėjai (žinoti visuomet geriau, nei veikti apgraibomis). Referendumas – tai pirmiausia milžiniška atsakomybė. Atsakomybė – ne valžios, organizavusios referendumą, o tų, kurie atėję prie balsadėžės pažymi žodį „taip“, arba sako – ne.
Ar nėra baugu dalyvauti referendumuose – juk mūsų balsas gali pasmerkti valstybę žlugimui?
Rinkėjams ne visi klausimai įkandami
Būtent todėl kai kurios civilizuotos, demokratinės valstybės į visuotinius pasitarimus tautą kviečia labai retai. Tokios valstybės vadovaujasi teisinga logika: dauguma piliečių nepajėgūs suvokti sudėtingų politinių, techninių, filosofinių reiškinių. Štai kodėl jos nepateikia rinkėjams itin painių, dviprasmiškų klausimų, ar, pavyzdžiui, reikalinga atominė elektrinė, ar verta pradėti skalūninių dujų verslą. Į tokius klausimus juk dauguma piliečių tiek Lietuvoje, tiek Didžiojoje Britanijoje nežino atsakymų. Piliečiams dažnai tik atrodo, kad jie viską supranta.
Įžvalgių valstybių valdžios nedemonstruoja demokratijos ten, kur nereikia. Perteklinė demokratija – tai pirmas žingsnis chaoso link. Iškalbingas chaoso pavyzdys – referendumas Didžiojoje Britanijoje dėl Brexit. Todėl ir klausiu: ar mums reikalinga valdžia, kuri, užuot pati pasielgusi atsakingai – išmintingai nusprendusi, puola teirautis piliečių, ir tokiu būdu demagogiškai apsidraudžia – „mes niekuo dėti, tauta to norėjo“. Man regis, padorios valdžios atsakomybės naštos nuo savo pečių nepermeta ant piliečių nugarų. Jos organizuoja referendumus tik dėl smulkmenų: verta ar neverta nutiesti tiltą per upelį, reikalinga ar nereikalinga bažnyčia…
Drįstu manyti, jog referendumas dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo – visai nereikalingas. Kiekvienos valstybės valdymas – sudėtingas procesas. Net jei ji maža ir turi mažai gyventojų. Geriems įstatymams parengti vis tiek reikia gausaus įstatymus leidžiamosios valdžios atstovų būrio. Mat įstatymą sukonstruoti – tai ne idiotišką komentarą Facebooko paskyroje po svetimu straipsniu brūkštelėti. Kuo daugiau galvų – tuo teisingesni įstatymai. Kuo mažiau parlamentarų – tuo prastesnė rengiamų įstatymų kokybė. Juolab žinant, kad bent keletas išrinktųjų bus nurašyti kaip neišvengiamas nuostolis: tinginiaus, užsiims asmeniniais reikalais.
Tad jei norime padoresnio, sąžiningesnio, profesionalesnio Seimo, didinkime, bet ne mažinkime jo narių skaičių.
Mažesnį Seimą lengviau nupirkti
Mano supratimu, Lietuvos Seimas privalo būti užtektinai skaitlingas dar ir dėl to, kad jį būtų kuo sunkiau papirkti priešiškoms valstybėms. Pavyzdys – Rusija. Jei Lietuvos parlamentas bus itin mažas, Kremliaus žvalgyboms perimti jį bus kur kas paprasčiau nei tuo atveju, jei jis išliks bent jau toks gausus, koks yra dabar.
Mano įsitikinimu, Lietuvos Seimas turi būti skaitlingas dar ir dėl to, kad turėtume kuo mažiau korupcijos. Nejaugi nežinome: kuo mažiau žaidėjų, tuo didesnė kartelinių, mafijinių susitarimų tikimybė? Regis, akivaizdu, ir vis dėlto mes, užuot rengę referendumą dėl Seimo narių gausinimo, nusprendėme jį mažinti. Tarsi mums reikalingi papildomi pavojai ir rizikos.
Dvigubą pilietybę turintis asmuo – tarsi dvigubas agentas
Ypač netikęs referendumas dėl dvigubos pilietybės. Niekas niekad neneigė, jog užsienyje gyvenantys lietuviai – mums, likusiems Lietuvoje, – brangūs, reikalingi, svarbūs. Ne vien politiniais sumetimais jie godotini (esant blogai Lietuvos padėčiai galėtų paspausti šalies, į kurią persikėlė gyventi, parlamentarus). Jie mums naudingi ir dėl piniginių perlaidų, kurias siunčia iš JAV, Norvegijos ar Australijos. Mes taip pat nenorime, kad jie, atsidūrę toli nuo Lietuvos, pamirštų gimtąją kalbą – tegul išlieka lietuviais ištisus amžius.
Referendumas. Agituojantis plakatas Vilniaus centre. Slaptai.lt nuotr.
Bet, sakykit, kuo čia dėta dviguba pilietybė? Argi negalima Lietuvai padėti neturint dvigubos pilietybės? Drįstu manyti, jog dvigubą pilietybę įsigijęs asmuo – mažumėlę įtartinas. Jei norite, panašus į tuos Ukrainos gyventojus, kurie priims Vladimiro Putino demonstratyviai ir laisvai dalinamus Rusijos piliečio pasus. Sutikite, žmogus, įsigijęs dvigubą pilietybę, – tai tarsi dvigubas agentas, nežinia kam tarnaujantis. Esama dalykų, kur negali būti varianto „dvigubas“: negaliu dirbti keliuose bankuose, negaliu turėti kelių žmonų, kelių motinų…
Kokie mano argumetai?
Ne Lietuva privalo taikytis prie išvažiavusiųjų, o išvykusiems privalu taikytis prie Lietuvos. Šiandieniniai emigrantai prieš išvažiuodami puikiai žinojo: Lietuva netoleruoja dvigubos pilietybės. Žinojo ir ponia Dalia Henke.
Liaukimės melavę: Lietuva neva ir ten, kur gyvena vos keli tūkstančiai ar net keli šimtai tūkstančių lietuvių. Lietuva – tik čia, prie Baltijos jūros, tarp Klaipėdos ir Vilniaus, tarp Šalčininkų ir Akmenės. Jei Lietuva – ten, prie Čikagos, Kopenhagos ar Northamptono, vadinasi, Lietuvos nėra niekur, net čia, prie Baltijos jūros.
Prisipažinkime: užsienyje gyvenantys lietuviai puikiai išsiverčia ir išsivers be Lietuvos pilietybės, nes tiems, kurie panorės grįžti, lietuviškas pasas bus grąžintas be didelio vargo.
Nustokime demagogiškai rėmęsi skaičiais, kiek daug Europos Sąjungos ir NATO valstybių įteisino dvigubą pilietybę. Nesiremkime tais pavyzdžiais. Dauguma valstybių, kurios toleruoja dvigubas pilietybes, nėra pakliuvusios į sudėtingą geopolitinę ir demografinę padėtį. Kodėl pamirštame, kad esame iš visų pusių apsupti ne itin draugiškų, užtektinai stiprių, agresyvių kaimynų (prie tokių priskiriu ne tik Rusiją, Baltarusiją, bet ir Lenkiją, neatsisakiusią polonizacijos, bei Izraelį, terorizuojantį mus dėl vadinamosios „žydšaudystės“).
Lietuvos Respublikos piliečio pasas. Slaptai.lt nuotr.
Be to, mes nesame atsparūs asimiliacijai. Mes linkę nutautėti. Mes tirpstame. Mes mirštame. Mes negimdome vaikų. Todėl įteisinus dvigubą pilietybę įmanomi gyvybiškai svarbūs nesusipratimai: užsienyje apsistojęs ir deramai Lietuvos reikaluose nesusigaudantis lietuvis vis tiek turės teisę rinkti Lietuvos parlamentą bei Lietuvos prezidentą, galės išvengti tarnybos Lietuvos kariuomenėje, kilus tarptautiniams nesutarimams atsidurs tarp dviejų ugnių, į Lietuvos biudžetą nemokės mokesčių…
Todėl nesuprantu, kodėl užsienyje gyvenantys mano tautiečiai taip agresyviai, atkakliai, egoistiškai reikalauja dvigubos pilietybės įstatymo – stumia mus į painiavą, į nežinomybę.
Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Jau tiek rašyta, agituota už ir prieš daugiapilietybę artėjant referendumui tuo klausimu, kad, atrodytų, visi argumentai išsemti.
Bet balandžio 30 d. toks Mindaugas Lukšys, Lietuvos šaulių sąjungą remiančiosios sąjungos Vokietijoje valdybos pirmininkas, Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje Centro valdybos narys Čikagoje ir Vokietijos Bundesvero rezervistų asociacijos narys, 15min parašė straipsnį (https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/komentarai/mindaugas-luksys-karo-prievole-ir-mobilizacija-daugybines-pilietybes-atveju-500-1137354), kuriame aiškina, jog karo atveju daugybinė pilietybė Europos Sąjungoje didelių problemų nesukeltų.
“Lietuvos Respublikos teisės aktai šiuo metu nereglamentuoja kitų šalių pilietybę turinčių asmenų privalomosios karo tarnybos atlikimo sąlygų. Taigi LR piliečiai, turintys tiek dvigubą (daugybinę), tiek vieną pilietybę, yra traktuojami vienodai – kaip turintys tas pačias pareigas ir turi būti šaukiami atlikti minėtą tarnybą bendrais pagrindais. Daugybinės pilietybės atveju lietuvis galėtų atlikti tarnybą vienoje iš pasirinktų NATO ar Europos šalių ir jo tarnyba veikiausiai būtų įskaityta Lietuvoje. Ir tai būtų ne naujas reiškinys Europoje.”, – rašo autorius ir pateikia keletą konkrečių pavyzdžių iš praktikos, kaip tam tikros Europos šalys (Norvegija, Danija, Suomija, Vokietija, Šveicarija), kuriose yra privalomoji karinė tarnyba, mato karo prievolininką, kuris gyvena toje šalyje ir turi dvigubą pilietybę.
Viskas gražu, bet nuosaka – tariamoji (galėtų).
Lietuva – pafrontės valstybė, dėl kurios vis dar abejojama, ar suveiks efektingai penktasis NATO straipsnis, jei Rusija nutars susigrąžinti Baltijos valstybes į savo „globą”. Autoriaus išvardintoms valstybėms toks klausimas, bent kol kas, neegzistuoja.
Karinė technika – Konstitucijos propspekte Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Galimo karinio konflikto išvakarėse skelbiamas visuotinis tinkamo amžiaus vaikinų (o gal ir merginų) jau atlikusių ar dar neatlikusių karo tarnybą šaukimas į karą, skelbiama visuotinė mobilizacija.
Neatvykimas baudžiamas:
“BK 315 straipsnis. Šaukimo į karo tarnybą karo padėties metu vengimas
Šauktinis ar aktyviojo rezervo karys, vengęs šaukimo į karo tarnybą karo padėties metu, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų.”
Toks šaukimas planuojamas iš anksto. Yra sudaryti šaukiamų Lietuvos piliečių sąrašai. Nesvarbu, kur jie būtų tuo momentu, kai ateis diena X. Jiems bus pranešta, kai ateis laikas. Bet karinė vadovybė turi nors apytikriai žinoti, kiek realiai gali turėti karių karinės padėties atvejui, kur juos dislokuoti, kokią karinę techniką kuriam patikėti ir t.t.
O dabar pabandykite atspėti, kiek daugiapilietinių Lietuvos piliečių atsilieps į šaukimą ir kokia valstybė išduos savo pilietį Lietuvos teismui dėl karinės tarnybos vengimo? Tai čia tik viena iš galimų situacijų.
Švedijos kariai. Slaptai.lt nuotr.
Pats autorius rašo:
“LR vyriausybė savo tinklalapyje pateikia tokią informaciją: „Tam, kad būtų supaprastintos privalomosios karo tarnybos atlikimo sąlygos ir kad kuo daugiau Lietuvos Respublikos piliečių būtų pasirengę ginti Lietuvos valstybę nuo ginkluoto užpuolimo, a t e i t y j e b u s s i ū l o m a jungtis prie Europos Tarybos konvencijos dėl pilietybės, kuri leistų lanksčiau spręsti klausimus, susijusius su dvigubą pilietybę turinčių asmenų karo prievolės atlikimu šalyse, kurios yra prisijungusios prie šios Konvencijos.”
Prie Konvencijos dar neprisijungėme, o jau lendame į referendumą. Gal palaukime pirma prisijungimo? Juk jau ir taip turime dvigubų piliečių išimties tvarka. O kaip bus su mūsų dvigubais piliečiais JAV? Klausimų daug.
Lietuvos valstybės vadovai. Slaptai.lt nuotr.
Gerbiama Prezidente, o ką galvoja Valstybės gynimo taryba, kuriai Jūs vadovaujate, apie galimų referendumo pilietybės klausimu rezultatų įtaką nacionaliniam saugumui. Pats laikas paskelbti.
Vyksta užplanuota diskusija tuo klausimu viešoje erdvėje, nuomonės įvairios, bet tai daugiausiai teisininkų, politikų nuomonės. Nacionalinio saugumo aspektu negirdėjau, kad tie, kurie pagal Konstituciją ir įstatymus privalo žymiai daugiau žinoti, pasisakytų aiškiai ir nedviprasmiškai.
Referendumo mechanizmo atgal atsukti neįmanoma, bet turintys balso teisę turi būti maksimaliai informuoti apie balsavimo arba nebalsavimo pasekmes.
Oficialus Estijos ir Lietuvos prezidenčių Kersti Kaljulaid ir Dalios Grybauskaitės susitikimas Vilniuje. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Kodėl nuolat įsiveliame į nereikalingas, beprasmiškas diskusijas? Ir kodėl, ginčydamiesi dėl akivaizdžių tiesų, dar mirtinai ir susipykstame? Gal, sakau, mus tyčia kiršina? Kad kiršina – nė neabejokime. Bet kodėl mes leidžiame, kad mus kiršintų?
Estiški pliurpalai
Naujausias nesusipratimas dėl užsienio politikos – Estijos prezidentės kelionė į Maskvą. Taip, būtent taip – kvailystę šį sykį iškrėtė Estijos prezidentė Kersti Kaljulaid. Ji apsimetė pamiršusi elementariausias žaidimo taisykles – jei norime priversti Rusiją atsisakyti agresyvaus elgesio manierų, privalome rinktis ignoravimo taktiką. Visur ir visados. Tik ignoruodami Rusijos vadovą pačiu aukščiausiu lygiu galime viltis bent mažyčių pergalių – galbūt daugiau nieko nepuls.
O jei trokštame paskatinti Vladimirą Putiną naujiems „žygdarbiams“, darykime taip, kaip elgiasi Estijos prezidentė. Net jeigu JAV slapta paprašė Estijos prezidentės Kersti Kaljulaid nuvykti į Maskvą pasidomėti, kokios V. Putino nuotaikos, – skristi į Maskvą nereikėjo. Primityvu manyti, jog ponia K.Kaljulaid pajėgi pergudrauti KGB profesionalą. Tai V.Putinas perprato Estijos prezidentę, o pats – neišsidavė, nei ką galvoja, nei ką darys…
Bent jau šių eilučių autoriui kvailai skamba kelių lietuvių politikų užkeikimai, esą su V.Putinu, koks jis bebūtų, vis tiek reikia šnekėtis. Mes – ne turguje, mes – ne turgaus bobos. Apie ką su juo diskutuoti? Dar sykį priminti, jog Krymo okupacija – neteisėtas „žygis“? Tai kad jis ir pats tai žino. Dar sykį prašyt atitraukti kariuomenę iš Rytų Ukrainos? Tai kad geruoju neatitrauks. Nejaugi kam nors dar neaiškios tikrosios tikrojo žaidimo taisyklės: priversime – pasitrauks, nepriversime – nenusileis. Su tokio būdo vyrais kaip V.Putinas įmanoma tik viena šneka: kol negrąžinai Krymo, tol nedrįsk net rodytis akyse.
Austrijos užsienio reikalų ministrė šoka su Vladimiru Putinu. EPA-ELTA nuotr.
Bet jei yra tokių naivių politikių kaip Estijos prezidentė, – vieningai griežta Vakarų taktika neįmanoma. Kad ir kaip stengsimės, vis tiek atsiras kolegų, kurie išduos pagrindinį Europos Sąjungos vienybės principą. Jei ne Estijoje, tai Austrijoje. Štai dar nepamiršome Austrijos užsienio politikos vadovės meilės šokio su Kremliaus diktatoriumi, dabar – Estijos prezidentė nuskubėjo išgirsti V.Putino monologų, poryt Prancūzija ar Vokietija versis per galvą siekdamos įsiteikti tironui. Dar kiek anksčiau JAV prezidentas Donaldas Trampas nepadoriai lipšniai spaudė Vladimiro Putino dešinę ranką Suomijos sostinėje Helsinkyje.
Todėl be pesimistinių nuotaikų niekaip neišsiverčiu. Kartais klausiu savęs, kam siekti europietiškos vienybės, jei ji – neįmanoma? Toji vienybė -saviapgaulė, ir daugiau nieko.
Taigi V.Putinas jaučiasi nenugalimas. Jam pavyksta parodyti, jog nėra jokios tarptautinės izoliacijos, jog Vakarai įsiklauso į jo „argumentus“, Europa neva linkusi rinktis labai rimtus kompromisus, kad tik nebūtų dar blogiau… Estijos spauda, pavyzdžiui, skelbia, kad vietoj planuoto pusvalandžio V.Putinas su K.Kaljulaid šnekučiavosi daugiau nei dvi valandas. Ir tai – Estijos pergalė? Ir tai – pragmatiškos, racionalios šalies pozicija?
Jei V.Putinas būtų pakvietęs Estijos prezidentę pasirašyti dokumentų dėl valstybinės Rusijos – Estijos sienos ratifikavimo arba kompensacijos išmokėjimo už sovietinės okupacijos metais estams padarytą žalą, – sveikinčiau Estijos vadovę. Važiuok, skrisk, bėk, skubėk, kol nepersigalvojo. Dabar – ne. Iš vizito – jokios apčiuopiamos naudos. Sutarta tik, regis, nutiesti karštąją telefoninę liniją, kad karinio susidūrimo metu būtų žinoma, kam konkrečiai paskambinti. Bet kam tokia telefoninė linija, jei Rusija neketina nieko pulti?
Apmaudu, pikta, nes tuščius plepalus Estijos prezidentė palaikė svarbesniais už Baltijos šalių vienybę. Ir suteikė galimybę dar labiau triukšmauti kapituliantiškas nuotaikas skelbiantiems besmegeniams tiek Estijoje, tiek Lietuvoje: žiū, Dalia Grybauskaitė išbarė V.Putiną, ir šis su ja nekalba, Estijos prezidentė meiliai nusišypsojo V.Putinui, ir V.Putinas tapo taikus, ramus, draugiškas. Kaip paprasta, kaip lengva: pagirkime V.Putiną, pakvieskime jį taikiai gyventi, ir buvęs KGB profesionalas, pagautas orgazmo, liausis terorizavęs kaimynines šalis. Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius taikliai pastebėjo: eidami išvien pasiekdavome kur kas daugiau…
Konservatorių akibrokštas
Lietuvos užsienio politikoje – taip pat žvarbu ir pilka. Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partija išplatino rekomendaciją, kaip elgtis referendumų dėl Seimo narių mažinimo ir Dvigubos pilietybės metu. Konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis ir jo aplinka ragina ignoruoti tik vieną referendumą – tą, kuriame gvildenamas klausimas, galima ar negalima mažinti Seimo narių gretas. Be abejo, kuo mažiau Seimo narių – tuo blogiau valstybei. Nes kokybiškiems įstatymams parengti ir juos įteisinti verkiant reikia užtektinai daug galvų (nuo gyventojų skaičiaus parlamentinių galvų skaičius visai nepriklauso).
Ypač svarbu prisiminti paradoksalią tiesą: jei Seimas dirba prastai, protinga tauta gausintų, o ne mažintų Seimo narių gretas. Protinga tauta be didesnių pastangų supranta, kad kuo mažesnis Seimas – tuo prastesni įstatymai, tuo didesnis korupcijos pavojus, tuo mažiau požiūrių į gyvybiškai svarbias reformas ir t.t. Jei lietuvių tauta vadovaujasi sveiku protu, tai turėtume išsaugoti Seimą tokį gausų, koks jis dabar.
TS-LKD frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Bet kodėl G.Landsbergiui ir jo pagalbininkams pritrūksta sveiko proto, kai analizuojama referendumo dėl Dvigubos pilietybės vertė? Jei konservatoriams neužtenka elementariausios nuovokos, kodėl referendumas dėl dvigubos pilietybės ne tik nereikalingas, bet ir žalingas, pagalbon pasitelksiu štai tokį pavyzdį: kas nutiktų, jei iš konservatorių partijos gretų pasitraukęs politikas apsistotų, sakykim, „valstiečių“ štabe, bet tuo pačiu metu panorėtų išsaugoti konservatorių partijos nario bilietą? Nė neabejoju, kad konservatoriai tokiam gudruoliui lieptų pasirinkti: arba – arba. O jei tas, perbėgęs pas „valstiečius“, vis tiek reikalautų teisės išsaugoti kregždutėmis papuoštą nario bilietą, – tokį akiplėšą G.Landsbergis tikrai vytų lauk (net jei tas sutiktų mokėti nario mokestį tiek vieniems, tiek kitiems).
Bet juk lietuvis su dviguba pilietybe labai panašus į politiką, priklausantį dviem partijom. Tad kodėl G.Landsbergis ir jo kompanija neragina ignoruoti Dvigubos pilietybės referendumo? Todėl, kad patys – dvigubi: tiek su konservatoriškomis, tiek su krikščioniškomis, tiek su liberaliomis priemaišomis?
Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos prezidiumas ragina partijos narius, rėmėjus ir rinkėjus dalyvauti referendume dėl pilietybės išsaugojimo ir balsuoti už („Taip“) teikiamą Konstitucijos 12 straipsnis pataisą.
Tačiau TS-LKD prezidiumas ragina Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų narius, rėmėjus ir rinkėjus ignoruoti iniciatyvą keisti Konstitucijos 55 straipsnį sumažinant Seimo narių skaičių nuo 141 iki 121, vertinant ją „kaip Ramūno Karbauskio skubiai ir vienasmeniškai inicijuotą Sauliaus Skvernelio sunkumus patiriančios prezidentinės kampanijos „gelbėjimo operaciją“, ir nedalyvauti šiame referendume, rinkimų apylinkėse atsisakant pasirašyti ir neimant šio referendumo biuletenio“.
„Apgailestaujame, kad toks manipuliatyvus valdančiosios daugumos referendumo instrumentų naudojimas savo egoistiniams politiniams tikslams pasiekti diskredituoja pačią referendumų idėją bei kenkia ir kartu rengiamam referendumui dėl Konstitucijos pataisos dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo įgyjant kitos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę“, – pabrėžiama konservatorių dokumente.
„Referendumui dėl pilietybės išsaugojimo iki šiol labai stipriai pakenkė ir valdančiųjų valstiečių lyderių antikonstitucinės pastangos manipuliuoti referendumų taisyklėmis, referendumo balsavimo datomis, sprendimui priimti reikalingais balsų skaičiais. Visa tai pavertė šį svarbų referendumą ne nacionalinės svarbos sutarimo, o smulkių manipuliacijų objektu. Tai daro neigiamą įtaką žmonių nuomonei šiuo svarbiu klausimu ir visą atsakomybę už to pasekmes turi prisiimti valdančiųjų lyderiai“, – pabrėžė TS-LKD pirmininkas Gabrielius Landsbergis.
TS-LKD pažymi, kad Seime jau bene du dešimtmečius siekia Pilietybės įstatyme įteisinti išplėstą ir nediskriminuojančią teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą, kai įgyjama kitos šalies, atitinkančios euroatlantinės integracijos kriterijus, pilietybė: buvo parengti ir net Seime priimti tai sprendžiantys įstatymai, tik vetavimai ar neigiamos Konstitucinio Teismo išvados neleido jiems įsiteisėti, buvo parengti kreipimaisi į Konstitucinį Teismą tikintis, kad jis gali pakeisti pirminį dvigubos pilietybės įteisinimui nepalankų Konstitucijos aiškinimą. „Kai visi šie veiksmai neleido pasiekti norimo rezultato, akivaizdu, kad yra likęs vienintelis kelias – Konstitucijos keitimas referendumu“, – sako TS-LKD prezidiumas.
Konservatoriai pasisako už tai, kad Konstitucijos 12 straipsnis būtų pakeistas taip, kaip pasiūlyta referendumo iniciatyvoje: „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais. Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo nustatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės nepraranda. Kitais atvejais Lietuvos Respublikos pilietis negali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, išskyrus konstitucinio įstatymo nustatytas išimtis. Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato konstitucinis įstatymas“.
Iniciatyvą keisti Konstituciją sumažinant Seimo narių skaičių nuo 141 iki 121, TS-LKD prezidiumas vertina neigiamai, kaip ypač pavojingą Lietuvos demokratijai iniciatyvą bei precedentą.
Konstitucija yra pamatinės reikšmės Lietuvos demokratinę santvarką, nepriklausomybę, teisės viršenybės principą, žmogaus teises ir laisves, euroatlantinę geopolitinę orientaciją bei pagrindinius politinės sistemos veikimo principus įtvirtinantis bei garantuojantis dokumentas. Todėl, konservatorių nuomone, bet kokie siūlomi pokyčiai Konstitucijoje turėtų būti ypač atidžiai pasverti, viešai ir išsamiai aptarti bei geriausia, kad jie būtų inicijuojami tik tada, kai dėl jų būtų rastas platus visų politinių jėgų bei visuomenės sutarimas.
Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Balandžio 13-osios vakarą per LRT parodyta Ritos Miliūtės laida „Teisė žinoti“ priminė: referendumas dėl dvigubos pilietybės – čia pat. Netrukus teks balsuoti. Kaip balsuosime, kad vėliau nebūtų nei gėda dėl padarytų kvailysčių, nei skaudu dėl patiriamų bėdų? „Teisėje žinoti“ išguldyta politikos apžvalgininko Rimvydo Valatkos pozicija dar labiau sutvirtino įsitikinimą, jog Lietuvos Konstitucijoje negalima nei dviguba, nei, juo labiau, – daugybinė pilietybės.
Iš kur tas egoizmas?
Žinoma, jei po pasaulį išsibarstę lietuviai dėl tokios nuostatos jaučiasi nuskriausti, išduoti, atstumti, – mums, gyvenantiems Lietuvoje, privalu sėstis su jais prie derybų stalo ir be pykčio pasišnekėti, ką galima keisti.
Ir vis dėlto Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkės Dalios Henke argumentai, kodėl jie, svetur gyvenantys, negali išsiversti be dvigubos pilietybės, – silpnoki. Užsienio lietuvių pradedu nebesuprasti. Iš kur atsirado tas agresyvus Jūsų egoizmas? Kodėl Jūs negirdite Lietuvoje gyvenančiųjų kalbų apie slypiančius pavojus? Kodėl ne Jūs privalote taikytis prie Lietuvos, o Lietuva – prie Jūsų? Pirmiausia paaiškinkite, kodėl neįmanoma tuo pačiu metu būti ir musulmonu, ir kataliku, kodėl darbdaviai mums draudžia dirbti dvejose redakcijose, kodėl neturime teisės priklausyti kelioms partijoms, kodėl neturime kelių žmonų, kelių mamų, o štai dviguba pilietybė – įmanoma?
Antrasis klausimas: gal Pasaulio lietuvių bendruomenės vadovai paporintų, kodėl Didžiosios Britanijos, Vokietijos, JAV lietuviai galės, jei laimės referendume, džiaugtis keliomis pilietybėmis, o aš, gyvenantis Lietuvoje, turiu teisę turėti tik vieną pilietybę? Nesu pavydus žmogus, bet įžvelgiu diskriminaciją. Mažų mažiausiai – paslėptą nepagarbą Lietuvoje gyvenantiems lietuviams.
Gal užsienyje gyvenantys mano broliai ir seserys įvertintų ir štai tokią keistenybę: kodėl Europos Sąjungoje gyvenantys lietuviai džiaugsis dviguba pilietybe, o mano tautiečiams, kuriuos likimas (dažniausiai – ne savo valia) pastūmėjo gyventi Baltarusijoje, Rusijoje, – jau draudžiama?
Austriškas pavyzdys
Teisingai, Rusija ir Baltarusija nėra tos valstybės, kuriomis derėtų aklai pasitikėti. Bet ar šiandieninė Austrija – verta didesnio pasitikėjimo? Tikriausiai visi girdėjome, kad NATO valstybių žvalgybos nutraukusios bendradarbiavimą su Austrijos specialiosiomis tarnybomis, nes austriškame parlamente – daug dabartiniam Kremliui palankių politikų. NATO žvalgybos atvirai pasakė: kol Austrijos politikai bičiuliausis su Vladimiru Putinu, kvies jį šokti savo vestuvėse, tol pasitikėjimas Viena – neįmanomas. Bet, remiantis mūsų dvigubos pilietybės šalininkų logika, Austrijoje gyvenantys lietuviai, skirtingai nei Karaliaučiaus ar Minsko lietuviai, – vis tik galės mėgautis dvigubos pilietybės teikiamomis privilegijomis. Ar tai teisinga?
Austrijos užsienio reikalų ministrė šoka su Vladimiru Putinu. EPA-ELTA nuotr.
R.Valatka nurodė dar vieną rimtą argumentą, kodėl dviguba pilietybė kelsianti įvairiausių, netikėčiausių pavojų. Štai Rusijos piliečiams lengva įsigyti Kipro ar Graikijos pilietybę. Tapę šių Europos Sąjungos šalių pilnateisiais atstovais jie be didesnių vargų galėtų įsigyti ir Lietuvos pilietybę. Ar mums to reikia?
Lietuvos aktualijų neišmanai, bet dalyvauti rinkimuosi – galima?
Manęs neįtikina ir argumentai, esą gyvenant užsienyje įmanoma užtektinai rimtai domėtis Lietuvos politika. Taip tvirtinu remdamasis asmenine patirtimi: kai gyvenau Didžiojoje Britanijoje bei Danijoje, nepajėgiau atidžiai sekti įvykių Lietuvoje. Jei dirbi svetur, jei ketini ten įsitvirtinti, intensyviai mokaisi užsienio kalbos, domėtis lietuviškomis aktualijomis beveik nebelieka nei laiko, nei jėgų. Tokių kaip aš, tik retsykiais pasižiūrinčių internete, kas dedasi Tėvynėje, – sutikau labai daug. Tiksliau tariant, visi mes buvome atitrūkę nuo Lietuvos. Todėl ar nematote dviprasmybių: mums, gyvenantiems svetur, vis tik buvo leidžiama dalyvauti Lietuvos politikų rinkimuose!? Nuo Lietuvos reikalų atitolę, tačiau rinkti parlamentą ir prezidentą – prašau? Juk mes galėjome pridaryti lemtingų klaidų, rinkdami visai ne tuos, kurie verti Lietuvos parlamentaro mandato. Net gyvenant Lietuvoje sunku susigaudyti, o tuomet, dirbant Kopenhagoje ar Northamptone, buvo dar kebliau suvokti visus Lietuvos niuansus.
Ar nenusikaltau, ar neišdaviau?
Beje, gyvenant Northamptone ir Kopenhagoje mane nuolat graužė sąžinė, kad galbūt išdaviau Tėvynę. Suprasdamas, kad buvimas svetur – puiki gyvenimiška pamoka, kad keletą ar net keliolika metų paplušėti užsienyje – privalumas, Dievo dovana, vis tik nuolat svarsčiau, ar išvažiavęs iš Lietuvos jai nenusikaltau? Kas nutiks, jei dauguma mūsų išvažiuosime? Šitos abejonės nedavė ramybės nuolat. Tuomet nė į galvą nešovė mintis Lietuvai pateikti sąskaitų – kuo greičiau duokite dvigubą pilietybę. Man užteko žinoti, kad niekas manęs nevadina išdaviku, niekas nesmerkia, kad iš manęs neatims lietuviškos pilietybės visiems laikams. Panorėsiu grįžti į Lietuvą, – susigrąžinsiu lietuvišką pasą be didesnių trukdžių…
Man taip pat neaišku, kodėl Vokietijos, Ispanijos, Didžiosios Britanijos pilietybę įgiję ir tuo pačiu Lietuvos pilietybės nepraradę lietuviai vis tik mokesčius moka vien į užsienio šalių iždą? Jei jie mokesčius mokėtų visoms šalims, kurių pasais džiaugiasi, – suprasčiau. Dabar – nesuprantu.
Ypač knieti paklausti, kokie dvigubą pilietybę turinčių užsienio lietuvių įsipareigojimai Lietuvai karo atveju? Jūs visi iš berlynų, kopenhagų, londonų sugužėsite ginti Lietuvos?
Turizmas ar emigracija. Slaptai.lt nuotr.
Dvigubos pilietybės šalininkai nėra iki galo sąžiningi dar ir dėl to, kad tekalba apie variantus, kada leidžiama turėti du pasus. Bet tobulas įstatymas numato ne tik gražiuosius variantus. Kodėl referendumo šalininkai nė žodeliu neužsimena apie užsienyje gyvenančius lietuvius, iš kurių derėtų … atimti Lietuvos pilietybę. Ar tokių ten nėra? Gyvenimiška patirtis, kurią suteikė buvimas Northamptone ir Kopenhagoje, byloja priešingai. Iš kai kurių vertėtų atimti lietuvišką pasą. Pavyzdžiui, iš tų, kurie savo mažų vaikų specialiai nemoko lietuvių kalbos – skatina kuo greičiau ją pamiršti.
Suprantu, kad mūsų Žemė – tai tokia vieta, kur turi teisę egzistuoti pačios įvairiausios nuomonės, patirtys, vertybės. Bet būtent todėl ir leiskite šių eilučių autoriui ginti savąją: lietuviai tėvai, specialiai atžalas skatinantys kuo greičiau tapti danais ar anglais, nėra verti Lietuvos pilietybės.
Nelipkite mums ant galvų
Gyvenimas retai kada mums suteikia galimybę rinktis tarp gero ir labai gero. Dažniausiai turime tik tokią išeitį – iš dviejų blogybių pasirinkti mažiausią. Tad užsienyje gyvenančius lietuvius raginčiau elgtis kukliau, santūriau. Nelipkite mums ant galvų. Galvokite ne vien apie save – išvažiavusius. Pergyvenkite ir dėl pasilikusios Lietuvos. Į kokį chaosą, neaiškumą, neapibrėžtumą ją įstumsite, jei laimėsite referendumą? Ten, kur dviguba pilietybė, labai daug pašalinių įtakų. Ar išliksime, jei lietuviški interesai susimaišys su angliškais, prancūziškais, vokiškais?
Galų gale kodėl nepripažįstate, kad dviguba pilietybė skatina emigruoti, o tokioms negausioms tautoms kaip lietuviai didelė emigracija – mirtinai pavojinga? Toje „Teisė žinoti“ laidoje kalbėjęs Ainius Lašas tvirtino, esą įmanoma rasti argumentų, įrodančių, jog įteisinta dviguba pilietybė skatina grįžti namo. Mano supratimu, ji skatina ne grįžti, o dar drąsiau palikti gimtuosius namus. Tik šitaip ir niekaip kitaip.
Beje, po užsienius išsibarstę lietuviai blefuoja, kai sako, jog išsaugotas lietuviškas pasas greta įgytos britiškos ar vokiškos pilietybės neleis pamiršti lietuviškų reikalų. Jei tau svarbu, kad Lietuva neištirptų svetimųjų įtakoje, – tu ją mylėsi visada. Pasas – niekuo dėtas. Jei tarp Lietuvos paso ir meilės Lietuvai galėtume brėžti lygybės ženklą, būtų labai paprasta. Įdavei svieto perėjūnui lietuvišką pasą, ir jau turi Lietuvos patriotą, pasiruošusį už šią valstybę paguldyti galvą?
Viliuosi, jog įteisinus masinę dvigubą pilietybę nieko labai blogo nenutiks. Bet sveikas protas nuolat kužda: kuo daugiau tokią privilegiją turinčių asmenų – tuo margesnė mišrainė. Ar nesusirgsime, srėbdami šią košę?
Spaudos konferencijos metu. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Kandidatas į prezidentus Arvydas Juozaitis teigia, kad referendumas dėl dvigubos pilietybės yra diskriminuojantis įvairiose pasaulio šalyse gyvenančius lietuvius. Jo komandos atstovas Jonas Vaiškūnas tikina, kad valdantieji, žinodami, jog referendumas nepasiseks, jį rengia tik dėl rinkimų pažadų ir taip esą švaisto lėšas.
Penktadienį A. Juozaičio judėjimas Vyriausiojoje rinkimų komisijoje įregistravo Konstitucijos gynimo grupę „Lietuva yra čia“, kurios tikslas – šviesti lietuvius apie dabar siūlomo referendumo pasekmes. Pasak kandidato į prezidentus, pati idėja sujungti pasaulio lietuvius ir lietuvių piliečius yra gera, tačiau „kelias į pragarą gerais norais grįstas“.
„Šis referendumas sukurs trejopų piliečių statusus. Formuluojamas klausimas, kad būtų teisė išsaugoti Lietuvos pilietybę, ko dabar negalime, tiems piliečiams, kurie prisieks ar pasiims pasus šalyse, esančiose NATO ir Europos Sąjungoje ir Transatlantinėje orientacijos zonoje. Visas pasaulis, kuris yra daugiau nei tai, yra neteisingas vien šio referendumo akimis žiūrint“, – teigė A. Juozaitis.
Pasak jo, jeigu referendumo klausimui būtų pritarta, atsirastų virtinė įvairių problemų, kurios palies už šios zonos gyvenančius lietuvius.
„Jie yra atsiduriantys diskriminacinėje zonoje arba čia yra segregacinis referendumas. Kas liūdniausia – paliečia Karaliaučiaus lietuvius, kurių yra apie 30 tūkst. Jie nebetenka progos tikėtis, kad referendumas kažką sprendžia. Nekalbu apie Baltarusijos lietuvius. Tai yra „neteisingų“ šalių lietuvius, jie išbraukiami“, – sakė kandidatas į prezidentus.
A.Juozaitis taip pat teigia, kad pakeitus Konstitucijos 12-ąjį straipsnį, reikėtų peržiūrėti dar 6 straipsnius, o tam esą dar nesame pasiruošę. Tad siūlo toliau dvigubos pilietybės klausimą vystyti pagal lietuvio paso idėją.
Pasak vieno iš „Lietuva yra čia“ judėjimo lyderių Jono Vaiškūno, lietuvio pasas yra siūlomas visiems pasaulio lietuviams nepriklausomai, anot jo, nuo geopolitinės situacijos – ar asmenys būtų ištremti į Sibirą ar išvykę į Didžiąją Britaniją. Pasak J. Vaiškūno, šį pasą turintys lietuviai kartu įgytų vizą Šengeno erdvėje, galėtų vaikus ir anūkus atsiųsti mokytis į valstybės apmokamas vietas, o panorėję – iškeisti jį į tikrąjį pasą. Tiesa, negalėtų balsuoti.
Anot jo, valdantieji žino, kad dabartinis referendumas neturi ateities, bet daro jį, nes yra įrašę į rinkimų programą. Ir taip švaisto lėšas.
„Tai (lietuvio pasas. – ELTA) yra tikrasis sprendimas, ir tai žino valdantieji. Tik kažkodėl aklai įgyvendindami savo rinkiminius pažadus, nežiūrėdami į priekį, išmes milijonus referendumui, kuris pralaimės, – sakė J. Vaiškūnas, – Nenorėsiu pažvelgti į akis mūsų broliams, esantiems užsienyje, kai jie sakys – jūs balsavote taip, jūs neatėjote, jūs atstūmėte mus. Juk jie bus atstumti? Ar mes to norime?„
Referendumas dėl dvigubos pilietybės vyks gegužės 12 dieną. Jame bus klausiama, ar jie sutinka leisti dvigubą pilietybę asmenims, išvykusiems į šalis, atitinkančias „euroatlantinės integracijos kriterijus“? Kokios tai šalys būtų nustatyta įstatymu. Dviguba pilietybė, išskyrus tam tikrus atvejus, šiuo metu yra draudžiama emigrantams, Lietuvą palikusiems po nepriklausomybės atkūrimo ir įgijusiems kitos šalies pilietybę.
Filosofas Arvydas Juozaitis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Penktadienį parlamente Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovė Laura Vidžiūnaitė sukritikavo kandidato į prezidentus Arvydo Juozaičio lietuvio paso idėją – sulygino su pirmokų pasu.
Vienoje iš bendruomenės pateiktų rezoliucijų teigiama, kad lietuvio pasas nėra tinkama teisinė ryšio su valstybe įprasminimo forma užsienyje gyvenantiems lietuviams.
„Kas yra pasas? Pasas yra dokumentas, su kuriuo yra keliaujama į užsienį, įrodoma sąsaja su konkrečia valstybe, teikiama konsulinė apsauga. (Lietuvio paso. – ELTA) vertė yra adekvati kaip, pavyzdžiui, pirmoko pasas. Atrodo kaip Lietuvos Respublikos piliečio pasas, prezidentės nuotrauka, pirmokas įsirašo savo vardą ir pavardę. Tai įsivaizduokite, kad tai yra lygiai toks pats dokumentas. Iškeliaujate iš Lietuvos Respublikos ir pateikiate kažkur, norite praeiti sieną. Jis yra niekinis, apie tai net neverta kalbėti“, – sakė Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenanti L. Vidžiūnaitė.
Kandidatas į Lietuvos prezidentus Arvydas Juozaitis penktadienį Vyriausiojoje rinkimų komisijoje įregistravo Konstitucijos gynimo grupę „Lietuva yra čia“, kurios tikslas yra agituoti referendume dėl dvigubos pilietybės nesakyti „taip“. Kartu grupė teikia alternatyvų siūlymą – lietuvio pasą, kurį turintys lietuviai kartu įgautų vizą Šengeno erdvėje, galėtų vaikus ir vaikaičius siųsti mokytis į valstybės apmokamas vietas, o panorėję – iškeisti jį į tikrąjį pasą. Tiesa, negalėtų balsuoti.
Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovai gegužės 12 dieną vyksiantį referendumą mato kaip pilietybės, gautos pagal gimimą, išsaugojimo klausimą.
Artėja referendumas dėl dvigubos pilietybės. Girdisi balsų, kad didelės pavardės ragina balsuoti už dvigubą pilietybę, bet tarp mūsų dar patriotinių nuostatų išlaikę pilieečiai sėja baimę, kas bus. Jie kelia keturis klausimus. Štai tie klausimai: kokiai valstybei dvigubą pilietybę turintys piliečiai mokės mokesčius, kurioje valstybėje atliks privalomą karinę tarnybą, kurioje valstybėje kariaus, jei kiltų karinis konfliktas? Be to, gyvendami svetur išrinks mums valdžią, bet čia negyvens…
Bijomės, labai bijomės, kad mums „svetimi“ išrinks valdžią. Bet ar ta baimė kyla ne dėl skursnos konplekso?
Tie keturi klausimai: 1. Kokiai valstybei mokesčius mokės? 2. Kurioje atliks privalomą karinę tarnybą? 3. Kurioje valstybėje kariaus, jei kiltų karinis konfliktas? 4. Gyvendamas svetur išrinks mums valdžią, bet čia negyvens…
Šie klausimai yra bauginantys. Bet atmeskime referendumu dvigubą pilietybę ir pateikime tuos pačius klausimus. Kuo tada bus geriau? Bėda kita.
Atmetę Meilės Lukšienės Tautinės mokyklos projektą praradome galimybę ugdyti savo piliečių pilietiškumą. Atmetę Stasio Lozoraičio kandidatūrą į prezidentus atmetėme Lietuvos šansus išsinerti iš sovietmečiu nusistovėjusios korupcijos. Ir tai padarėme vadovaudamiesi tais pačiais argumentais.
Lozoraitis nepažinojo Lietuvos realijų. O Adamkus? Šiuo metu Lietuvai vėl švyturiuoja šansai prezidento rinkimuose – ryškėja Juozaičio asmenybė. Ar išnaudosime ją?
Klausimas kitas: kaip Lietuva turi atrasti save, kaip išsivaduoti iš sustabarėjusio mąstymo. Antai Stiurlitz kariavo Vokietijos armijoje. Geriau jai būtų buvę, jeigu ten būtų jis nekariavęs. Gal nesąmoninga mūsų tauta ir nesąmoningi politikai neleis, kad referendumas laimėtų, bet nuo to Lietuvai geriau tikrai nebebus.
Valdžia turėtų ieškoti kitų saugiklių, kaip ir tuo atveju apdrausti savo valstybės interesus, taip kaip daro lenkai ar kitos didesnes valstybingumo tradicijas turinčios tautos.
Rengiantis referendumui dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo, penktadienį užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius susitiko su Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) pirmininke Dalia Henke, PLB atstove Lietuvoje Vida Bandis, Seimo ir PLB komisijos pirmininku ir pilietinės akcijos „Mūsų metas dabar“ vadovu Rimvydu Baltaduoniu bei kitais Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovais.
Susitikimo metu diskutuota, kaip kartu susitelkus paskatinti užsienyje bei Lietuvoje gyvenančius tautiečius būti aktyvius ir dalyvauti sprendžiant svarbiausius Lietuvos klausimus.
„Artėjantis referendumas dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo yra ypatinga galimybė susitelkti ir parodyti, kad esame vieninga tauta, neabejinga ir pilietiška“, – URM pranešime cituojamas L. Linkevičius.
Užsienio reikalų ministerija, koordinuodama Globalios Lietuvos programos įgyvendinimą, kovo 15-17 dienomis Vilniuje surengė užsienio lietuvių pilietiškumo stiprinimo mokymus, kuriuose dalyvauja Jungtinės Karalystės, Airijos, JAV, Vokietijos, Norvegijos ir kitų šalių lietuvių bendruomenių atstovai.
Lietuvos Respublikos pasas. Slaptai.lt nuotr.
Šių metų gegužės 12 d. kartu su pirmuoju Lietuvos prezidento rinkimų turu vyks privalomasis referendumas dėl dvigubos pilietybės.
Tokią referendumo datą sekmadienį nustatė Seimas, ypatingos skubos tvarka priėmęs tai numatantį nutarimą.
Už nutarimą balsavo 85 Seimo nariai, niekas nebuvo prieš, susilaikė 3 tautos atstovai.
„Tai yra pilietybės išsaugojimo referendumas. Tai yra, tie asmenys, kurie šiuo metu turi Lietuvos Respublikos pilietybę, įgiję kitos valstybės, kuri atitinka eurointegracinius ir NATO kriterijus, pilietybę, jie tiesiog išlaikytų Lietuvos Respublikos pilietybę. Ne Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų valstybių piliečiai, pagal siūlomą normą kažkokių išskirtinių teisių įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę po referendumo neturės“, – pristatydama projektą sakė Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė.
Privalomajame referendume bus siūloma apsispręsti dėl šio Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo teksto: „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais. Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo nustatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės nepraranda. Kitais atvejais Lietuvos Respublikos pilietis negali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, išskyrus konstitucinio įstatymo nustatytas išimtis. Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato konstitucinis įstatymas.„
Referendumu priimti Konstitucijos pakeitimai įsigaliotų 2020 m. sausio 1 d.
Anksčiau Seimas buvo nutaręs referendumą rengti gegužės 12 ir 26 dienomis – tuo metu, kai vyks pirmasis ir antrasis prezidento rinkimų turai. Tačiau Konstitucinis Teismas nustatė, kad iniciatyva, jog referendumas dėl dvigubos pilietybės gali vykti dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka, prieštarauja Konstitucijai.
Dėl to Seimas buvo priverstas keisti savo nutarimą ir skelbti naują referendumo datą – gegužės 12 d.
Šiuo metu Konstitucijos 12 straipsnis apibrėžia pagrindines Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo nuostatas, pagal kurias Lietuvos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais, o išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.
Konstitucinis Teismas penktadienį paskelbė sprendimą – iniciatyva, kad referendumas dėl dvigubos pilietybės gali vykti dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka prieštarauja Konstitucijai.
Seimas referendumą siūlė organizuoti gegužės 12 ir 26 dienomis – tuo metu, kai vyks pirmasis ir antrasis prezidento rinkimų turai.
Konstitucinio Teismo teisėjas Dainius Žalimas teigė, kad Seimo nutarimo 2 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 9 straipsnio 1 daliai, 67 straipsnio 3 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
,,Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo 2 straipsnyje privalomojo referendumo dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo vykdymo data nustatyta nesilaikant iš Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo skelbiant referendumą nustatyti vieną jo dieną, Konstitucijos 67 straipsnio 3 punkto suponuojamos Seimo pareigos, paisant Konstitucijos, jos 9 straipsnio 1 dalies ir iš jos bei konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų, nutarime paskelbti referendumą nustatyti vieną referendumo dieną“, – teisme teigė Konstitucinio Teismo teisėjas D. Žalimas.
Į Konstitucinį Teismą kreipėsi Seimas, suabejojęs, ar referendumo organizavimas su dviejų savaičių pertrauka atitinka Konstituciją. Pareiškėjas pažymi, kad Konstitucijoje nėra nurodyta, kiek laiko gali vykti rinkimai ar referendumai, tai nustatyti yra įstatymų leidėjo prerogatyva.
Seimas primena, kad konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ yra nurodyta, kad Seimas šį konstitucinį aktą priėmė „vykdydamas Lietuvos Respublikos piliečių valią, pareikštą 2003 m. gegužės 10 ir 11 dienomis įvykusiame referendume“.
Iš šių nuostatų galima daryti išvadą, kad Lietuvos Konstitucijoje yra numatytas referendumo nepertraukiamumo principas, reiškiantis, kad referendumas gali vykti vieną arba dvi dienas iš eilės, tačiau referendumo organizavimas, kai jis vyktų dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka, galėtų neatitikti konstitucinės referendumo sampratos.
Be to, ginčijamomis nuostatomis, pasak pareiškėjo, galėtų būti pažeistas ir konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas, nes asmenys, kurie balsuotų referendume antrąją jo dieną po dviejų savaičių, galėtų turėti daugiau informacijos apie vykdomą referendumą.
Seimo narys Stasys Šedbaras anksčiau sakė, kad noras referendumą rengti dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka prieštarauja Konstitucijai. Pasak jo, pažeidžiami trys Konstitucijos principai: referendumo nepertraukiamumo, lygiateisiškumo bei apskritai teisinės valstybės pažeidžiamumo.
Pasak Seimo nario, žvelgiant per Lietuvos referendumų istoriją, nė vienas referendumas nebuvo vykdomas su pertrauka tarp balsavimo dienų. S. Šedbaras teigia, kad dažniausiai referendumas buvo planuojamas vieną dieną, bet pasitaikė ir dvi, kaip dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje yra nurodyta, kad Seimas šį konstitucinį aktą priėmė „vykdydamas Lietuvos Respublikos piliečių valią, pareikštą 2003 m. gegužės 10 ir 11 dienomis įvykusiame referendume“. Tačiau Seimo narys pabrėžė, kad tarp šių dienų nebuvo pertraukos ir nebuvo pažeistas referendumo nepertraukiamumo principas.
Seimo narys atkreipė dėmesį, kad pagal Konstitucijos 9 str. svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu. Pasak S. Šedbaro, tauta gavo teisę tikėtis, kad įprastos referendumo tradicijos bus laikomasi, nes referendumu sprendžiami tautos svarbiausi klausimai, todėl kyla pavojus apskritai demokratiškumo bei teisės pažeidžiamumo principams.
Seimo narys Julius Sabatauskas taip pat sakė, kad dviejų savaičių tarpas tarp balsavimo pažeidžia lygiateisiškumo principą. Pasak parlamentaro, per šias dvi savaites piliečiai, kurie nebalsavimo pirmąją dieną, patirs spaudimą iš išorės.
Pasak Seimo nario, tos politinės agitacijos neįmanoma sustabdyti nei įstatymu, nei elektroninėje erdvėje. Internete bus naudojamos skatinimo priemonės surinkti atitinkamą skaičių balsų, todėl tarp pirmos dienos balsuotojų bei antros dienos balsuotojų nebus išreikšta lygiateisė piliečių nuomonė bei valia, nes vienos piliečių dalies nuomonė bus paveikta per šias dvi savaites.
Praėjusių metų spalio mėnesį projektą inicijavusi Seimo narių grupė siūlo pateikti privalomajam referendumui Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto tekstą. Pagal siūlomą projektą, „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais“.
Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo nustatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės nepraranda. Kitais atvejais Lietuvos Respublikos pilietis negali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, išskyrus konstitucinio įstatymo nustatytas išimtis.
Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato konstitucinis įstatymas.
Dvigubos pilietybės instituto išplėtimo siekia užsienio lietuviai, tačiau jie nuogąstauja, kad referendumas gali neįvykti dėl mažo aktyvumo.
Siūloma, kad referendumu priimti Konstitucijos pakeitimai įsigaliotų 2020 m. sausio 1 d.
Visuomet sakiau ir sakysiu: prieš sumanydami žengti bent mažiausią žingsnį į priekį, šoną ar atgal, skaičiuokime, ar naudinga?
Gintaras Visockas, šių pastabų autorius. Slaptai.lt nuotr.
Apie gražiąją Zelandiją
Mergaitės,
kurią ketino išvežti į Naująją Zelandiją, istorija, – įsimintina. Gal vaikui ir
būtų gera gyventi svetur. Gal žmonės, kurie ją trokšta įsidukrinti, – padorūs,
sąžiningi, turtingi. Bet jei mūsų valstybė nėra vien iš degtukų sudėliota butaforinė
dėžutė, mes negalime išleisti mergaitės gyventi į tolimąją salą – ten ji
nutautės. Lietuvių tauta ją praras.
Vargu ar kam
nors kyla abejonių – Naujojoje Zelandijoje atsidūrusi lietuvaitė asimiliuosis.
Užmirš lietuvių kalbą, Lietuvos istoriją, lietuviškus papročius. Tad kokios
gali būti derybos – leisti ar neleisti? Vos kelis milijonus gyventojų
teturinčiai tautai – net ir vieno lietuvio asimiliacija yra milžiniškas
praradimas. Visi kiti argumentai, kodėl Lietuva neturi lengvai atiduoti savo
vaikų į svečias šalis, – antraeiliai. Pats aktualiausias klausimas: ar mažylis
išliks lietuviu. Taip turėtų skaičiuoti pragmatiška tauta.
Mes dažnai
labai pompastiškai, iškilmingai kalbame apie žmogaus teises. Jos, be abejo, –
egzistuoja. Jas būtina ginti. Bet jei turime individo teises, privalo
egzistuoti ir tautos teisė. Jei negalima skriausti asmens, tai ar galima
atsainiai žiūrėti į aplinkybes, kurios silpnina tautą? Jei individo gyvybė –
didelė vertybė, tai tautos išlikimas – dar didesnė vertybė.
Ar tebemoka lietuviškai?
Negaliu pamiršti televizijos laidos, kurioje Nemira Pumprickaitė akivaizdžiai puolė dvigubos pilietybės kritiką Seimo narį Audronį Ažubalį. Bandydama sumenkinti šio parlamentaro argumentus žurnalistė įrodinėjo, kiek daug naudos Lietuvai atnešė, sakykim, JAV gyvenantys lietuviai. Pateikė iš JAV į Lietuvą atvykusio ir Lietuvos kariuomenės vado pareigas ilgokai ėjusio Jono Kronkaičio pavyzdį. Chrestomatinis pavyzdys. J.Kronkaičio nuopelnai Lietuvos kariuomenei – nenuginčijami.
Tačiau kodėl N.Pumprickaitė nepaklausė, ar lietuviškai kalbėti vis dar tebemoka tikrai šio Lietuvą mylinčio ir tikrai Lietuvos ginkluotosioms pajėgoms nusipelniusio generolo vaikai? Jei į šį klausimą atsakysime sąžiningai, galima tik viena išvada: gyventi svetur – pavojinga nutautėjimo požiūriu. Ypač mums, lietuviams. Kadangi mes nesame atsparūs svetimoms įtakoms. Tokia jau mūsų, matyt, prigimtis. Todėl aš remčiau „dvigubos pilietybės“ idėją, jei ji lietuvius gelbėtų nuo mūsų prakeiksmo – neatsparumo svetimoms įtakoms. Bet dviguba pilietybė nėra tas saugiklis, kuris patikimai sergėja lietuvį nuo lietuviškumo išsižadėjimo.
Kas apgins lietuvių tautą ir jos kalbą? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Arkadijaus Vinokuro argumentai
Nepatariu aklai
pasitikėti žurnalisto Arkadijaus Vinokuro teiginiais, kodėl lietuviai privalo
pripažinti neva dvigubos pilietybės teikiamą naudą. Prisimenu Lietuvos
karininkų ramovėje Vilniuje surengtą diskusiją, kurioje be A.Vinokuro dalyvavo „Propatria“
judėjimo atstovas Vytautas Sinica, rašytojas Vytautas Rubavičius ir
parlamentaras Žygimantas Pavilionis. Minėtų ginčų metu A.Vinokuras rėmėsi
žydiška patirtimi: esą po pasaulį išsibarstę jo tautiečiai naudojasi teise
turėti dvigubą pilietybę ir nė velnio nenutautėja.
A.Vinokurui
taikliai tąsyk atkirto V.Rubavičius: lietuviai – ne žydai. Nėra ko lietuvių
lyginti su žydais. Lietuviai, skirtingai nei žydai, neturi asimiliacijai
atsparaus geno.
Lengvinanti aplinkybė
Man
nesuprantama, kodėl Kovo 11-osios Akto signataras Algirdas Endriukaitis taip
piktai nusiteikęs prieš Marijoną Misiukonį. Tai, kad M.Misiukonis kadaise
persekiojo vieną iš paskutiniųjų Lietuvos partizanų – Antaną Kraujelį, – blogai.
Aplinkybė, jog sovietmečiu M.Misiukonis dirbo itin Lietuvai priešiškose
institucijose, – taip pat blogai. O ir dabartiniai Lietuvos teismų sprendimai
nagrinėjant M.Misiukoniui iškeltus priekaištus, – dviprasmiškai keisti.
Bet ir čia,
kaip lietuvaitės išvažiavimo į Naująją Zelandiją atveju ar dvigubos pilietybės
klausimu, reikia pragmatiškai skaičiuoti. Vertinant M.Misiukonio veiklą, mano
supratimu, labai svarbu išsiaiškinti ne tik visus jo sovietinių „žygių“
niuansus, bet ir aplinkybes, kaip šis vyras elgėsi po 1990-ųjų Kovo 11-osios
bei 1991-ųjų Sausio 13-ąją. Jei jis nekenkė mums siekti nepriklausomybės, jei jis
nenuėjo su mūsų priešais, – argi tai nėra lengvinanti aplinkybė? O jei 1990 –
1991-aisiais jis ne tik buvo neutralus, bet mažumėlę net padėjo Kovo 11-osios
Aktą įgyvendinti siekusioms jėgoms, – tai dar viena lengvinanti aplinkybė. Labai
rimta, solidi aplinkybė.
Todėl ir
sakau: skaitydamas propatria.lt portale V.Sinicos interviu su A.Endriukaičiu apie
tai, koks blogas sovietmečiu buvo M.Misiukonis, pasigedau svarstymų, o koks gi
buvo M.Misiukonis išaušus 1990-ųjų metų pavasariui. Mano patarimas: jei tik įmanoma
– neatstumkime. Mes ir taip turime užtektinai daug priešų. Jei jų ieškosime ir
ten, kur galima konfrontacijos išvengti, – Kovo 11-osios laimėjimų
neišsaugosime.
Vėl tie draudimai
Seimo narių Audroniaus Ažubalio bei Lauryno Kasčiūno pasipiktinimas Rossija 24 kanalu, apšmeižusiu Laisvės premija apdovanotus mūsų miško brolius, – suprantamas. Tik nesuprantamas raginimas imtis sankcijų prieš minėtą televiziją. Visų Rusijos televizijų neuždrausime, visų šmeižikų nenubausime. Mačiau tuos šlykščius Rusijos televizijų pranešimus. Bet man nekilo mintis, esą kanalą privalu paverst neprieinamu Lietuvos žiūrovams. Nejaugi mums nereikia žinoti, ką ir kaip apie mus kalba mūsų priešai?
Tuo tarpu ginčytis su minėtais rusų komentatoriais – būtina. Visiems įtikinamai, įdomiai pasakoti, koks svarbus mūsų miško brolių indėlis stiprinant Lietuvą, – be jokios abejonės. Raginti lietuvių rašytojus kurti populiarius romanus apie pavojų, aukų, nepriteklių ir patrtiotizmo kupiną mūsų miško brolių gyvenimą, tuos romanus išverčiant į rusų, anglų, vokiečių, prancūzų kalbas – taip! Sukurti apie partizanus ne prastesnį meniniu požiūriu filmą nei „Niekas nenorėjo mirti“ (juk iki šiol vis dar neturime labai įtaigaus, stiprų poveikį darančio filmo) ir jį demonstruoti pasauliui – puiku. Bet ką mums duotų Rossija 24 uždarymas?
Lietuvos partizanai. Perfotagrafuota iš LGGRTC archyvo. Slaptai.lt nuotr.
Nacionalinė premija
Jei jau norime blokuoti priešiškas Lietuvai televizijas, pirmiausia išsiaiškinkime, kur demokratinei, savo istoriją gerbiančiai tautai privalu dėti Rūtos Vanagaitės ir Mariaus Ivaškevičiaus tekstus? Lietuvoje – labai daug lietuvių, kurie apsimeta nesuprantantys susiklosčiusios konfliktinės situacijos rimtumo. Net mūsų inteligentija, įskaitant literatūros kritikus, rašytojus bei poetus, dedasi nesugebanti įžvelgti esminių skirtumų tarp žmogaus teisės laisvai rašyti ir teisės gauti nacionalinę premiją. Be abejo, tiek R.Vanagaitė, tiek M.Ivaškevičius turi teisę rašyti taip, kaip iki šiol rašė (tokios demokratijos taisyklės). Bet nacionalinės premijos jie nėra verti. Ir niekad nebus verti. Nebent atsiklauptų ant kelių Katedros aikštėje ir visos Lietuvos akivaizdoje paprašytų laisvės kovotojų atleidimo.
Bet jie neprašys atleidimo. Savo sprendimo greičiausiai neatšauks, deja, ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos komisijos pirmininkė Viktorija Daujotytė-Pakerienė. O tai reiškia, kad mes neišvengsime viešo pažeminimo, nutiksiančio premijų įteikimo metu.
Tačiau mes galime daug nuveikti demonstruodami savąją poziciją. Neslėpkime, jog esame įžeisti. Ignoruokime tuos, kurie spjauna mums į veidą. Omenyje turiu štai tokius žingsnius: boikotuokime renginius, kuriuose dalyvauja literatūros kritikė V.Daujotytė; boikotuokime iškilmes, kuriose dalyvaus M.Ivaškevičius; boikotuokime Rašytojų sąjungą, kuri paskelbė nei šiokį, nei tokį pareiškimą. Galų gale teiraukimės visų nacionalinės premijos laureatų – nejaugi jums didelė garbė atsiimti nacionalinę premiją drauge su M.Ivaškevičiumi? Gal gražiau, solidžiau, lietuviškiau – nedalyvauti tose iškilmėse? Tegul romano „Žali“ autorius vienui vienas ateina pasiimti premijos…
Ir vis dėlto prasmingiausia būtų, jei atsirastų plunksną mokantis valdyti drąsuolis, nebijantis mesti iššūkio teksto „Žali“ autoriui. Tegul sukuria romaną, kuriame, be kita ko, meninėmis priemonėmis būtų nupiešta stribų, sovietinių karių ir agentų – smogikų, KGB karininkų menkystė, lyginant tai su miško brolių drąsa, pasiaukojimu, ištikimybe. Tegul tame romane bus deramai įvertinti ir blogo romano nuo gero romano sąmoningai ar nesąmoningai atskirti nesugebantys šiandieniniai Lietuvos „intelektualai“. Parodykime ir jų „didybę“.
Kaip pasielgė Antanas
Baranauskas, kai lenkai šmeižė lietuvių kalbą, esą ji neišraiškinga, esą ją
vartoja tik neišsilavinę prasčiokai? Jis nešaukė į protesto mitingus,
neorganizavo konferencijų, nepuolė rašyti protesto laiškų, rezoliucijų. Užtat
jis parašė nuostabųjį „Anykščių šilelį“, akivaizdžiai įrodydamas, jog lietuvių
kalba nė kiek nenusileidžia lenkų kalbai.
Nejaugi į trečiąjį nepriklausomybės dešimtmetį žingsniuojanti Lietuva neturi savojo Antano Baranausko?
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prezidentės patarėjas Mindaugas Lingė sako, kad šalies vadovė Dalia Grybauskaitė dėl galimo prieštaravimo Konstitucijai dar kartą vetuotų Referendumo įstatymo pataisas, kurios nuleistų kartelę referendumui dėl dvigubos pilietybės.
„Nesunku nuspėti, kad prezidentė tikrai vetuotų, ji jau pakankamai griežtai yra pasisakiusi vertindama tokią iniciatyvą. Šioje Seimo sesijoje šis klausimas jau buvo sprendžiamas. Prezidentė jau buvo vetavusi dėl 12 straipsnio. Dabar grėsmė ir pati žala gali būti daug didesnė. Mes turime išlaikyti ir vientisumą, ir nuoseklumą, ir konstitucinę apsaugą. Kad ji (Konstitucija. – ELTA) nebetaptų visiems laisvai prieinamu įrankiu“, – antradienį „Žinių radijui“ teigė M. Lingė. Pasak prezidentės patarėjo, tai yra valdančiųjų įrankis pasiekti norimą tikslą, politikai iš anksto nusibrėžia, kokio rezultato nori.
„Prezidentės įsitikinimu, nebereikia jokių dirbtinių palengvinimų, o labiau reikia ruoštis pačiam referendumui, reikia daugiau dialogo su žmonėmis. Diskusijų apie pilietybės klausimą mes praktiškai dabar nebegirdime, jų nėra, nes daugiau eina kalba apie organizavimo dalykus, apie formos dalykus ir apie Seimo bandymus tą tvarką keisti sau naudinga linkme“, – teigė M. Lingė.
Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė antradienį ketina pateikti Seimui Referendumo įstatymo pataisą, kuri paskatintų gyventojus aktyviau dalyvauti referendume.
Veto antspaudas
Įstatyme siūloma nustatyti, kad sprendimams dėl Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“ bei XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatų pakeitimo priimti reikia daugiau kaip pusės referendume dalyvavusių piliečių, tačiau ne mažiau kaip 2/5 piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus.
Pasak A. Širinskienės, projekto rengimą pirmiausia paskatino anksčiau vykusių privalomųjų referendumų praktika, kai jų nesėkmę nulemdavo pasyvioji piliečių dalis, nedalyvaujanti balsavime.
Kaip pažymi parlamentarė, daugelyje Europos Sąjungos ir kitų demokratinių valstybių taikomi mažesni reikalavimai teigiamam sprendimui, pagrindinę įtaką turi referendume dalyvaujantys balsuotojai.
Pagal dabar galiojantį įstatymą, sprendimas dėl Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“ bei XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatų pakeitimo yra laikomas priimtu, jeigu tam pritarė daugiau kaip pusė piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus.
Siūloma, kad nauja Referendumo įstatymo nuostata įsigaliotų 2019 m. sausio 1 d.
Kaip primena ELTA, spalio 25 d. opozicinės Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos prašymu, Referendumo įstatymo pataisų pateikime nutarta padaryti pertrauką iki kito posėdžio.
