Lukiškių aikšė po Remigijaus Šimašiaus fantazijų. Slaptai.ltDykuma
Prasidėjus visuotiniam atšilimui, Lietuvoje pakilo jūros lygis ir suskystėjo populiacijos, su įkarščiu besivaikančios vartotojiškų malonumų, protas.
Ne veltui sakoma, kad protas turi būti užlaikomas šaltai, kokybiškas protas esą visų pirma yra „šaltas protas“.
Iš kitos pusės žiūrint, nesakykite, pasimato ir tai, kad visiškai užšalęs protas taip pat yra neveiksnus, o studijos, dialogo kultūra ir refleksija gali atitirpdyti protą iki reikiamos kondicijos.
Tačiau būna ir taip, kad vaikščioja žmonės po pliažą su amžinu įšalu galvose.
X
Dabar jau būna ir taip, kad žiemos vidury Šv. Kalėdų Senelis skuba pas vaikus prisidengęs skėčiu nuo įkyriai lašnojančio grybų lietaus, o užstojus vasarai Vilniaus centre įsisiautėja dykumos.
X
Anksčiau derėjusias kuklių rudeninių veislių slyvas čia vis dažniau pakeičia auksinės vynuogės, daržuose trumpųjų formų agurkus išstumia pilvoti arbūzai, o cukriniai runkeliai pralaimi prieš gausų ne mažiau saldžių nei medus melionų derlių.
Pomidorai. Vytauto Visocko nuotr.
Už tvarto besikapstančias vištas iš egzistencijos rato su didėjančia progresija išstumia visur agresyviai slampinėjantys stručiai.
Druskininkų miškuose kažkas aptiko net dinozaurų, išnykusių su visuotiniu atšalimu, kiaušinį.
Neaišku, kas iš to išsiris, ir – ar išvis kas nors išsiris?
Dabar jau ir žaltys gundo ne rūgščiaisiais rojaus obuoliukais, o pernokusiomis, rubensiškų formų kriaušėmis.
X
O būdavo, kad Baltarusijos bajoras Ivaškevičius, įsisukęs į lokenas, smagiai skrieja pakinkytomis rogėmis per snieginus tyrus, dabar – slampinėja po nelegaliai Vilniaus centre įsteigtą nudistų pliažą, neprisidengęs gėdos.
Žiema. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
X
Dabar jau ir aš pirmajam savo eilėraščiui apie apsnigtų tolių melancholiją, užrašytam praeito tūkstantmečio n-taisiais metai, suteikiu naują, atitinkantį laikmečio dvasią „Dykumos melancholijos“ pavadinimą, darydamas atitinkama kupiūras:
Neabejotinai teisingi yra pastebėjimai, jog bet koks, net kraštutinai neigiamas Remigijaus Šimašiaus vardo minėjimo viešojoje erdvėje paūmėjimas prieš artėjančius rinkimus yra naudingas visų pirma tam pačiam R.Šimašiui, siekiančiam mobilizuot savo šalininkus, o taip pat įpiršti jo atstovaujamos Laisvės partijos didesnį žinomumą, ta pačia proga pasididinti savo reitingus liūdnos šlovės registre.
Taigi su R.Šimašiaus vardu siejami skandalai, labai tikėtina, yra surežisuoti ir sugalvoti kaip nešvankios provokacijos, o mes, nuoširdžiai besipiktinantys dėl Vilniaus mero išsidirbinėjimų, galimai liejame vandenį ant to paties R. Šimašiaus malūnų. Kita vertus, nežiūrint puikios patarlės apie tylėjimo auksą, dabar sunku arba jau neįmanoma išlaikyti duoto tylėjimo įžado, kai tokio liūdnos šlovės mero dergimas virš mūsų galvų įgauna naują pagreiti, o sostinės įvaizdis ir toliau yra aukojamas siaurų partinių interesų tenkinimui.
Jeigu jūs, skaitytojau, žinote kitą kelią nei normalių refleksų žmonių garsiai išsakomas pasipiktinimas dėl miesto šeimininku besivadinančio politiko, švelniai tariant, keistų pasirinkimų, prašau pasidalinti savo įžvalgomis – kaip būtų galima labiau efektyviai sustabdyti Vilniaus miesto dykumėjimo procesą, siejamą su R.Šimašiaus vardu, nei žodžių dauginimo būdu, t. y. rašant ir kalbant, garsiai protestuojant, aimanuojant? Kad ir kaip būtų, man, kaip matote, nepavyko susiturėti.
Kaip atrodo, didžioji R.Šimašiaus misija yra paversti Vilniaus miestą atminties dykuma, išdeginta iki pašaknų. Smėlio toli nuo jūros vaizdinys čia išties įgyja dykumos simbolio vertę, o R. Šimašiaus veikla, vedanti į laisvės idėjos degradaciją ir demokratijos užklampinimo procesus, prašosi būti pavadinama jo vardo sąmonės nususinimo dykyne, besiplečiančia dykumėjimo stichija, panašiai kaip kartais užtvindęs pakrantes šiukšlėmis koks nors viesulas yra pavadinamas Anatolijaus ar dar keistesniais vardais.
Lukiškių aikštę pavertė Open Beach. Slaptai.ltVilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kas be ko, mus guodžia Seimo paskutiniosiomis dienomis priimtas įstatymas dėl Lukiškių aikštės tvarkymo, tokiu būdu apsidraudžiant nuo visokių savivaldybės šimašių užmačių paspartintu tempu sunaikinti šalies pagrindinės reprezentacinės aikštės integralumą. Tačiau štai R.Šimašius iškart pareiškė, kad jam tokie įstatymai negalioja, Seimo priimto įstatymo anas neva nesiruošia laikytis. Kaip čia dabar neprisiminsi, kad nepaklusnumą įstatymo viršenybės principui taip agresyviai demonstruoja žmogus, pagal išsilavinimą teisininkas, buvęs teisingumo ministras. Vargas tai šaliai, kur veisiasi tokie teisingumo ministrai, kitaip nepasakysi.
Dar būdamas Laisvosios rinkos instituto propagandistu anas skelbė, kad reikėtų netrukdomai leisti turtingiems žmonėms užsitverti ežerų ir upių pakrantes, kurias jie tinkamai prižiūrėtų, nekvaršinant galvos dėl kitų žmonių teisės laisvai prieiti prie vandens telkinių. Jau tada bandžiau atkreipti dėmesį, jog kažkas negerai darosi su šio teisininko teisinės sąmonės vingiais. Tačiau, žinia, žmogus keičiasi, nederėtų visą gyvenimą jam prikaišioti dėl kartą pavėjui pasakytų žodžių. Kas pasikeitė R.Šimašiaus nuostatuose, bėgant metams? Ar dabartinio Vilniaus miesto mero sprendimas Lukiškių aikštėje įrengti pliažą neliudija apie kažką visiškai priešingo, o būtent tai, kad dabar meras rūpinasi paprastų miesto gyventojų galimybe pasivartyti pliaže su ne mažesniu užsidegimu nei anksčiau bandė apginti įtakingųjų kastos teisę apsitverti ežerų ir upių pakrantes? Kaip atrodo bent man, čia mes matome tą patį R.Šimašių visame gražume.
Baltijos jūra. Slaptai.lt nuotr.Lūšių ežeras. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Mūsų laikais švarus oras, erdvė, tyla, žaluma, vandens telkinys tampa prabangos preke. Tačiau štai R.Šimašius paprastojo proto liberalams siūlo muliažą, t. y. vadinamąjį pliažą su transliuojamu išdidintame TV ekrane jūros vaizdiniu ir įrašytu bangų pliuškenimu. Taip, tarkime, paprastojo proto liberalai yra pratinami prie minties, kad muliažas gali sėkmingai pavaduoti tikrovę: popierinės gėlės nekvepia, bet blizga ne mažiau ryškiai kaip ką tik suskintos iš darželio, plastikinis obuolys yra nevalgomas, tačiau nudažytas žmogaus ranka plastikinis ovalas gali atrodyti ne mažiau raudonskruostis nei obuolys ant šakos, nuspalvintas saulės, išgairintas vėjų ir užgautas ryto rasos. Dar daugiau, – R.Šimašiaus peršama laisvės iškamša iš tolo atrodo dar labiau panaši į laisvę nei tikroji žmogaus laisvė galėtų būti panaši į save, tačiau net ryškiai nudažyta plastmasė lieka tik neturinčiu kvapo ir skonio https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-laisves-skoniai/, netinkamu vidiniam vartojimui plastmasiniu plaušu.
Jau ankstesnis Vilniaus meras turėjo neeilinį polinkį simuliakrų gamybai, tačiau niekas negali prilygti R. Šimašiui, sugebančiam išsirinkti pačias pigiausias ir drauge prasčiausias medžiagas naujoje simuliakrų gamybos, pakaitalų išpopuliarėjimo epochoje, kaip Velnias kryžiaus bijančiam net užuominų apie tikrus daiktus.
Į sutirštintų spalvų plastmasinį R.Šimašiaus rojų yra įžengiama pro sudarkytos Lukiškių aikštės vadinamojo pliažo su angliškais užrašais vartus. Nepasiklyskite!
Miško tankmėje – kirtimai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pavasaris, kuris baigsis po kelių dienų, buvo labai sausas. Regis, nieko gero nežada ir ateinanti vasara. Klimatologai vis dažniau „guodžia“, kad su tuo reikia susitaikyti – netolimo laiko perspektyvoje bus tik dar blogiau. Nes žmonija be atvangos siurbia iš žemės gelmių jos syvus – dujas ir naftą, geležies rūdą ir anglį; o visa, kas jau panaudota, t. y. suvartota, siunčia atgal į žemę ir vandenynus, ir į dangų, t. y. į atmosferą, tokiu būdu be gailesčio ją kaitindama.
Žemės sausra, be jokios abejonės, persiduoda ir į žmonių galvas. Ji veikia ne tik protą, bet ir sąžinę, moralinę nuostatas bei būsenas, vis dažniau svyruojančias ir besikeičiančias. Nieko pastovaus. Pastovu, anot jau negyvenančio žmogaus, yra tik mirtis, t. y. visai kita ir gyvųjų dar nepatirta dimensija.
Per ilga ši įžanga į labai paprastus dalykus – visas tas prigimtines žmogaus ydas: besąlygišką valdžios troškimą ir su tuo susijusius melus, demagogijas, vienas kito žeminimą ir menkinimą. Visi mes nuodėmingi, nes ir gimę iš nuodėmės, tačiau, anot vieno išminčiaus, žmogaus misija šioje žemėje – stengtis kuo daugiau atsikratyti tų ydų ir nuodėmių; kuo labiau išskaidrėti, labiau atsiverti žmogui ir pasauliui, mažiau „ėsti“, o daugiau mąstyti apie amžinuosius dalykus, kuriuos gal ir nedaugelis išmano.
Šios pesimistinės mintys užplūsta irgi kaip alinančios sausros padarinys. Ir ne tik jos.
Ko ne pusę metų mūsų protus ir sielas alino, regis, niekad nesibaigsiantys rinkimai. Pirmieji – savivaldybių tarybas, paskui Prezidento; ateinantį sekmadienį – ir į Prezidento, ir į Europos Parlamentą.
Kiek aistrų išlieta, kiek akivaizdžių pretendentų, siekusių ir dar vis tebesiekiančių bet kokia kaina prasprūsti į visokių rūšių valdžias, nesąmonių viešai, žvelgiant tyromis akimis į savo rinkėjus, prikalbėta!
Ir ką gi? O gi nieko.
Atsakau už savo žodžius. Slaptai.lt nuotr.
Nejaugi turime manyti (dar šiek tiek mąstantys), kad koks Mazuronis, ar Puteikis bei kiti į juos panašūs veikėjai, visur, kur tik įmanoma kandidatavę, tokie jau kvaili, jog būtų tikėję laimėsiantys Prezidento postą? Ne, tai buvo tik elementarus, net labai nesistengiant to paslėpti, rinkėjų kvailinimas. Nes kandidatuojantys į bet kur, ir į bet ką, visada galvoja, kad rinkėjai gerokai kvailesni už juos pačius. Kad jų galvose sausra, niekada nesibaigianti.
Nes jeigu ne Prezidentas, tai – europarlamentaras. O ten gal net geriau: tūnai sau toli, niekam nematomas, niekieno nežinomas, nieko neveikdamas, didelius pinigus gaudamas. Na, nebent retsykiais prabildamas abstrakčia fraze: aš atstovauju Lietuvos interesams! (Beje, dauguma jų vis dar sako, kad jie atstovauja Lietuvos interesus). Bet čia tik tarp kitko.
Taigi net šešiolika partijų ir komitetų sekmadienį bandys laimę prasibrauti į Briuselio menes. Daug pašauktųjų, tokių kaip Uspaskichas, Mazuronis, Puteikis su Puteikiene, ir t. t., ir t. t. einančių atstovauti Lietuvą…
Gaila (…) tik, kad pašauktųjų daug, regis, gerokai per tris šimtus), o išrinktųjų bus … tik vienuolika.
Nenusiminkime, broliai ir seserys, užteks ir tų vienuolikos; tik kad nepakliūtų tarp jų tie, kurie „atsako už savo žodžius“, eina „kovoti už Lietuvą“, ir pan.
