Džeimsas Bondas

Trumposios naujienos

„Oskarų“ įteikimo ceremonija. EPA-ELTA nuotr.

Los Andželas, vasario 8 d. (AFP-ELTA). Jane Campion psichologinis vesternas „Šuns galia“ („The Power of the Dog“) antradienį pirmavo „Oskarų“ nominacijose, aplenkęs gausybę filmų, pasirodžiusių per tuos metus, kai nuo COVID pavargusi publika pamažu grįžo į kino teatrus.
 
„Netflix“ išleistas filmas apie užguitą praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio galvijų augintoją Montanoje pelnė 12 nominacijų, tarp jų ir už geriausią režisūrą – taip J. Campion tapo pirmąja du kartus „Oskarų“ apdovanojimų istorijoje nominuota moterimi.
 
Filmas „Šuns galia“ taip pat nominuotas kaip geriausias filmas, geriausių aktorių nominacijas pelnė aktoriai Benedictas Cumberbatchas, Kirsten Dunst, Jesse’as Plemonsas ir Kodi Smit-McPhee. Pastarąjį kartą J. Campion buvo nominuota prieš 28 metus už filmą „Fortepijonas“.
 
Mokslinės fantastikos epas „Kopa“ („Dune“) atsidūrė antroje vietoje su 10 nominacijų, įskaitant geriausio filmo, nors režisierius Denisas Villeneuve’as nebuvo Kino meno ir mokslo akademijos pastebėtas kaip geriausias režisierius. Kaip ir tikėtasi, Franko Herberto romano, kurio veiksmas vyksta dykumos planetoje, knibždančioje siaubingų smėlio kirmėlių, ekranizacija buvo sėkminga įvairiose techninėse kategorijose, įskaitant kinematografiją, vaizdo efektus ir garsą.
 
Kitos nominacijos atiteko Kennethui Branaghui už nespalvotą vaikystės dramą „Belfastas“ ir Stevenui Spielbergui už miuziklą „Vestsaido istorija“ – kiekvienas šių filmų gavo po septynias nominacijas.
 
Kai kurie kaip nereikalingą kritikavo S. Spielbergo sprendimą perkurti labiausiai pagerbtą miuziklą „Oskarų“ istorijoje, bet jis pavergė kritikus ir pelnė geriausio filmo nominaciją, o Ariana DeBose už Anitos vaidmenį nominuota geriausios antrojo plano aktorės apdovanojimui.
 
Režisūros kategoriją užbaigė Paulas Thomas Andersonas už „Stebuklų parką” („Licorice Pica“) ir japonų režisierius Ryusuke Hamaguchi, kurio trijų valandų subtitruota drama „Vairuok mano automobilį“ („Drive My Car“) pelnė ir geriausio filmo nominaciją.
 
Viltys, kad tokie komerciniai kasos hitai kaip „Žmogus-voras: nėra kelio atgal” („Spider-Man: No Way Home“) ir „007 Mirtis palauks” („007 No Time To Die“), prasibraus į geriausio filmo lenktynes, žlugo. 1,8 milijardo dolerių uždirbęs filmas „Žmogus-voras“ pelnė tik vaizdo efektų nominaciją, o paskutinis Danielio Craigo filmas apie Džeimsą Bondą – tris nominacijas.
 
94-oji „Oskarų“ ceremonija numatyta kovo 27 dieną.
 
Viljama Sudikienė (AFP)
Gordijo mazgas

Šiaurės Korėjos diktatorius. EPA – ELTA nuotr.

Kim Čen Unas (Kim Jon Unas) buvo „mažasis diktatorius“, kuris privačioje mokykloje Šveicarijoje, kur jis mokėsi, užsipuldavo protingesnius mokinius.

„Naujoji Šiaurės Korėjos lyderio-atsiskyrėlio Kim Čen Uno biografija atskleidžia naujas detales privilegijuotos, bet užsisklendusios vaikystės, kuri pramynė kelią jo tironiškam valdymui kaip jauniausio pasaulyje lyderio, turinčio branduolinį ginklą“, – rašo „The Telegraph“.

„Remiantis knyga „Didysis įpėdinis: slaptas Kim Čen Uno pakilimas ir valdymas“, kurią parašė „The Washington Post“ žurnalistė Anna Fifield, vienišus ankstyvus gyvenimo metus Kimas leido prabangiuose siena su 15 pėdų metaliniais vartais apjuostuose kompleksuose, esančiuose sostinėje Pchenjane, arba šeimos name netoli pajūrio miesto Vonsano paplūdimio.

Jis nieko nestokojo, nes tuometis režimo lyderis Kim Čong Ilas, jo tėvas, stebėjo, kad jis turėtų kompiuterinius žaidimus „Super Mario“, kiniškojo biliardo (pinbolo) automatus ir daugybę įrenginukų, daugiau nei bet kuri Europos žaislų parduotuvė.

Filmai apie Ben Hurą, Drakulą ir Džeimsą Bondą buvo rodomi privačiuose kino teatruose su garso izoliacija, – teigiama straipsnyje. Mažasis Kimas buvo pamišęs dėl lėktuvų ir laivų modelių, bet jis taip pat turėjo tikrą automobilį ir tikrą pistoletą – automobilį, kurį jo tėvas modifikavo taip, kad tas galėjo jį vairuoti sulaukęs 7 metų, ir pistoletą „Colt 45“, kurį jis nešiojosi dėkle ant klubo, kai jam buvo 11 metų“.

Džeimsas Bondas

„Dar ankstyvoje vaikystėje jis buvo ruošiamas vadovauti. „Berniukas augo galvodamas, kad jis yra ypatingas“, – pabrėžia autorius. Savo aštuntąjį gimtadienį jis praleido ne kitų vaikų draugijoje, o apvilktas juodu kostiumu ir peteliške, ir pagarbą reiškiantys aukšti valdininkai teikė jam gėlių puokštes. (…) Greičiausiai jo tvirtas charakteris suteikė jam galimybę užkariauti tėvo palankumą apeinant netikrą brolį Kim Čen Namą, maištingąjį pleibojų, vėliau išsiųstą į Makao, ir Kim Čen Čolą, kitą vyresnįjį brolį, kuris buvo tinkamesnis pagal amžių, bet uždaras ir kūrybingas.“

„Vienas incidentas, kurį prisimena Kendzis Fudzimoto, daug metų Kimų šeimoje dirbęs japonas virtuvės šefas, greičiausiai liudija, kad jo negailestingo charakterio bruožas išryškėjo seniai: kai jis pirmąkart susitiko 6-metį Kimą, kuris buvo aprengtas miniatiūrine karininko uniforma, vaikas atsisakė paspausti jam ranką ir pažiūrėjo į jį įdėmiai, tarsi galvotų: „Jūs, japonai, pasibjaurėtini“.

„Kimui buvo tik 12 metų, kai jį 1996 metais išsiuntė mokytis į Berną Šveicarijoje. Jis buvo nukirptas „dubenėliu“ ir dėvėjo „Nike“ firminius sportinius kostiumus ir avalynę. Jam buvo suteiktas slapyvardis „Pak Unas“ ir jis kartu su Čen Čolu pirmiausia gyveno su teta iš motinos pusės Ko Jun Suk ir jos vyru Ri Gangu, kurie prisistatinėjo esantys jų tėvai, prieš išvykdami į Jungtines Amerikos Valstijas praėjus dvejiems metams.

Pasak buvusių bendraklasių, Kimas buvo ribotų akademinių gabumų ir ūmaus būdo. Paauglys, kuris suaugęs įsakys užmušti savo dėdę ir netikrą brolį, buvo žinomas kaip užsipuolantis savo bendraamžius, spardantis juos per kojas ir besispjaudantis, kai jie kalbėjo vokiškai, kalba, kurią jis bandė suvaldyti. Jo aistra buvo krepšinis, ir kai jis išėjo į aikštelę apsivilkęs savo originaliais marškinėliais „Chicago Bulls“ su Maiklo Džordano numeriu – 23, išryškėjo jo kaip lenktyniaujančiojo savybė. Žmonės kalbėjo, kad jis buvo agresyvus ir dažnai susižodžiaudavo su kitais“, – rašoma laikraštyje.

„(…) Tačiau formuojantys Šveicarijos metai, užuot ugdę būsimą lyderį kuo progresyvesnį, mano A. Fifield, „leido suvokti, kad jeigu jis gyventų išoriniame pasaulyje, jis būtų niekuo neišsiskiriantis. Būtų niekas, – paaiškina ji. – Užuot įtikinę jį pakeisti savo šalį, šie metai parodė jam, kad būtina įamžinti sistemą, kuri jį, jo tėvą ir senelį pavertė dievais.“

Šiaurės Korėjos lyderio Kim Jong-uno antrininkas. EPA-ELTA nuotr.

„(…) Tačiau dėl savo negailestingumo jis nenumojo ranka į būtinybę gerinti Šiaurės Korėjos gyvenimo lygį, ypač „milenialų“ kartos. Šiaurės Korėjos gyventojai valdant Kimui turi daugiau laisvės uždirbti pinigų kurdami privatų verslą ir bent jau sostinėje jie gali panaudoti juos smartfonams pirkti arba pietums suvalgyti picą ir išgerti kapučino kavos“, – rašo publikacijos autorius.

„Pastarąsias kelias savaites ekspertai mąsto apie tai, ar Kimo staigiai pristabdytas Masines žaidynes išprovokavo viešas bumbėjimas. (…) Tūkstančių vaikų dalyvavimas – po kelių mėnesių varginančios praktikos – buvo labai iškritikuotas už šalies ribų ir sukėlė tėvų, kurių dalis bando naudodami kyšius atsiimti savo vaikus, nepasitenkinimą“, – pabrėžia „The Telegraph“.

Šiaurės Korėjos vadovas. EPA-ELTA nuotr.

„Tai tuščias laiko gaišimas, mokiniai atitraukiami nuo jų užsiėmimų. Kim Čen Unas greičiausiai nusprendė grąžinti vaikus į mokyklą, – sako Andrejus Lankovas, Seulo Kukmino universiteto profesorius. – Kim Čen Uną neramina įtaka, kuri daroma baziniams išsilavinimo standartams.“

Kristoferis Ridžardsonas, Australijos mokslininkas ir Šiaurės Korėjos ekspertas, mano, kad netikėtas Žaidynių uždarymas rodo dilemą, su kuria susiduria Kimo režimas, kovojantis už tai, kas šiuolaikinėje epochoje išsaugotų valdžią.

„Jie žino, kad yra tarp kūjo ir priekalo. Jeigu jie įvykdys reformas, jų laukia nuosmukis, bet jeigu jie ir toliau pliaukš kaip dabar, be pokyčių jų pozicija irgi bus vis nestabilesnė, – pasakė jis. – Kaip jiems išlaviruoti tarp šių dviejų jėgų? Pchenjane viešpatauja savotiškas paralyžius, nes jis iš tiesų nežino, ką daryti.“

Šaltinis: „The Telegraph“

2019.06.27; 07:32

Žvalgyba

Šnipas, kuris mane apgavo. Slaptai.lt nuotr.

Anna Nemcova / The Daily Beast

„Tai vadinama „rusų šnipės stiliumi“: ilgi rudi plaukai (natūralios spalvos arba dažyti), blyški oda, aukšti skruostikauliai ir gal kažkas ypatingo, neapčiuopiamo žvilgsnyje. Gal tai tik sutapimas, bet trys ambicingos rusės, kurios stengėsi padaryti karjerą Vakaruose ir, kaip dera tam apibūdinimui, buvo apkaltintos, kad buvo agentės, veikusios Rusijos prezidento (ir šnipų tinklo viršininko) Vladimiro Putino interesais“, – leidinyje The Daily Beast rašo žurnalistė Ana Nemcova.

„Ana Čapman ir Marija Butina JAV, o Elen Knor – Vokietijoje“, – vardija autorė. Jomis užsiiminėjo Europos ir Amerikos bulvarinė spauda, leidinio nuomone, jos buvo žvaigždės. „Bet kai jų šlovės momentas praėjo, tas moteris paliko likimo valiai“, – sakoma straipsnyje.

„Buvęs Butinos padėjėjas organizacijoje „Teisė turėti ginklą“ Viačeslavas Vanejevas norėtų mus įtikinti, kad tos moterys – išankstinio nusistatymo, vakarietiško, mažiausiai nuo pirmųjų filmų apie Džeimsą Bondą laikų susiformavusio polinkio romantizuoti gražias, daugiausia rudaplaukes rusų šnipes, aukos“, – rašo autorė.

„Rusofilija ar rusofobija? Kremlius išnaudoja tuos dalykus abiem tikslams. Viešoje kampanijoje, remiančioje tris ugninių plaukų moteris, jos vadinamos „Putino trio“, – sakoma straipsnyje. „Jos buvo apkaltintos šnipinėjimu dėl savo plaukų spalvos, dėl savo lyties ir pilietybės, – tikinama jas remiančioje vaizdajuostėje. – Butinos rusiškos šaknys – jos apkaltinimo šnipinėjimu pagrindas“.

Nemcova komentuoja: „Ta eilutė paimta tiesiog iš Kremliaus metodikos vadovėlio“.

„Bet Kremlius taip pat suvokia ir susižavėjimo veiksnį“, – sako autorė.

Nemcovos nuomone, tie numanomi Rusijos specialiųjų tarnybų darbuotojai, kurie neseniai atsidūrė dėmesio centre Anglijoje ir Nyderlanduose, niekada nebus įžymybės. „Šnipinėjimo superžvaigždžių vaidmuo tausojamas moterims, nors tai yra atviros seksualinės objektyvacijos, o  ne žvalgybos triumfų rezultatas, o moterims tas vaidmuo nedaug ką duoda ilgalaikėje perspektyvoje“, – sakoma straipsnyje.

Nuotraukoje: seksualioji Ana Čapman, demaskuota Niujorke rusų šnipė

Ana Čapman. „Kurį laiką Rusijos žiniasklaida užsiiminėjo Čapman taip pat aktyviai, kaip ir Vakarų bulvarinė spauda, o neseniai ji vėl patraukė dėmesį, pavadinusi Skripalį išdaviku. Bet šiandien, būdama 36-erių, ji dirba žemo reitingo televizijos kanale ir palaipsniui blėsta nežinomybėje, skelbdama komentarus, kurie gimtojoje šalyje nereikšmingi“, – sakoma straipsnyje.

„Iš tikrųjų įžymioji šnipė, matyt, šnipinėjimo sferoje nedaug tepasiekė, nebent tik prarado priedangą, bet, bent jau pasikeitus kaliniais (atlikinėjusiais Rusijoje bausmę už šnipinėjimą, – red. past.) išaiškėjo, kad ji buvo dalis to tinklo, kuriam vadovavo Rusijos užsienio žvalgybos tarnyba (SVR)“, – rašo Nemcova.

Marija Butina. Autorė tęsia: „29-rių Marijos Butinos atvejis dar labiau miglotas. Vasarą jai iškelti kaltinimai, kad ji buvo rusų įtakos agentė, veikė per Nacionalinę šaulių asociaciją (NRA) kaip gražaus stoto, žaidžianti pistoletais, „Teisės nešioti ginklą“ (Rusijos organizacijos, kuri svajojo tapti tos asociacijos analogu) atstovė“.

Marija Butina

„Tačiau Rusijoje bandymai šūkalioti apie liaudies paramą Butinai ir surinkti pinigų jai ginti teisme nelabai sėkmingi“, – rašo autorė. Leidinio duomenimis, į Butinos sesers rugsėjį įsteigtą fondą kol kas įplaukė tik keli šimtai dolerių.

„O Butinos „judėjimas“ „Teisė turėti ginklą“, kurio gretose kadaise buvo keli šimtai vyrų, neabejotinai, įkvėptų dvidešimtmetės su trupučiu mėlynakės merginos ir su šautuvu rankose, beveik dingo. Vienas iš Butinai pateiktų JAV kaltinimų tas, kad ji neužsiregistravo kaip agentė tuo metu, kai faktiškai dirbo oficialiam Rusijos vyriausybės asmeniui. Tas žmogus, Aleksandras Toršinas, praktiškai išnyko iš viešosios erdvės nuo tada, kai suėmė Butiną“, – sakoma straipsnyje.

„Niekas nenori mokėti, kad jai padėtų, mums pavyko surinkti Marijai menkutę sumą, toks painių mūsų valdžios signalų rezultatas“, – sakė interviu leidiniui The Daily Beast dabartinis „Teisės turėti ginklą“ vadovas Vanejevas. „Jie vertina tavo dvasią, aktyvumą, lyderio bruožus, išnaudoja tave, o paskui nuo tavęs atsižegnoja“, – sakė jis.

Trečioji straipsnio herojė – 35-rių Elen Knor. „Ji pastaruosius trejus metus organizuodavo proputiniškus mitingus Vokietijoje ir sako, kad buvo savo buvusio darbdavio, vokiečių politiko, partijos „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) nario Matiaso Biutnerio „persekiojama ir kaltinama šnipinėjimu“, – rašo autorė.

Biutneris leidiniui pareiškė: „Deja, aš negaliu komentuoti einamųjų procesinių veiksmų“. Leidinys rašo: „Bet kam jis atsiuntė mums rasistinį Knor įrašą „Baltoji jėga“ Twitter‘yje, ir pridūrė: „Aš esu prieš visas ekstremizmo formas“.

„Knor atsisakė duoti Daily Beast interviu įrašą, matyt, tikėdamasi kada nors savo gyvenimo istoriją parduoti. Bet ji patvirtino, kad tapo tyrimų objektu, suteikusi Daily Beast dokumento, kurį, pasak jos, ji gavo iš Vokietijos prokuratūros, kopiją. Dokumente sakoma: „Yra pradinis įtarimas, liečiantis agento veiklą arba žvalgybinės grupės veiklą. Pagal Baudžiamojo kodekso 98 ir 99 straipsnius tai privalu užregistruoti ir tirti“,  – sakoma straipsnyje.

Šaltinis: The Daily Beast

2018.10.31; 18:00

Trumposios naujienos

Džeimsas Bondas

Skrieti gatvėmis kaip Jamesas Bondas: šią svajonę jau netrukus galės įgyvendinti pinigingi „bondiados“ fanai. Kompanija „Aston Martin“ pirmadienį paskelbė pagaminsianti 28 „DB5“ modelio automobilius – „Aston Martin DB5“ pirmą kartą pasirodė trečiajame filme apie slaptąjį agentą 007 „Auksapirštis“ („Goldfinger“, 1964). Jis laikomas žinomiausiu iš visų J. Bondo automobilių.

Pirmieji automobiliai bus pateikti interesantams 2020 metais, pranešė britų kompanija. Iš 28 „Aston Martin“ parduoti bus 25. Kaina už vienetą – 2,75 mln. svarų (3 mln. eurų).

Kaip ir kino juostoje, naujasis „DB5“ turės keletą ypatybių. Įmonės duomenimis, automobilis, be kita ko, bus su besisukančiais numeriais. Šie ir kiti techniniai elementai buvo sukurti bendradarbiaujant su filmų apie slaptąjį agentą specialiųjų efektų ekspertais. Tiesa, paslėptų automatų – kaip „Auksapirštyje“ – naujuose automobiliuose veikiausiai nebus.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.21; 07:07

Aktualijos

„Slaptas agentų gyvenimas”. Parodos stendas. Slaptai.lt nuotr.

Tikriausiai sunkiai rastume žmogų, kuris nėra matęs žymiųjų filmų apie slaptąjį agentą Džeimsą Bondą, tiesa? Ar kada susimąstėte, kiek įvairiausių įrankių, prietaisų jis naudoja? Kiek turi mokėti slaptų kodavimo kalbų bei terminų? Kaip jam pavyksta išlikti nepastebėtam?

Su visomis slaptųjų agentų darbo subtilybėmis kviečiame susipažinti parodoje „TOP SECRET. Slaptas agentų gyvenimas”

Paroda vyks nuo gegužės 18 d. iki birželio 3 d. Ozo prekybos centre. Čia Jūsų lauks net 7 ekspozicijos erdvės, kuriose galėsite susipažinti su slaptųjų agentų, šnipinėjimo istorija, agentų naudotais įrankiais bei metodais, galėsite patys įsijausti į slaptojo agento vaidmenį ir pabandyti įveikti įvairiausias misijas.

Paroda skirta visiems – nuo 7 iki 99 m. amžiaus.

Kviečiame apsilankyti parodoje kartu su visa klase, šeima, draugų kompanija. Jūsų patogumui, parodoje dirbs profesionalūs gidai, kurie papasakos Jums apie parodos eksponatus ir supažindins su slaptųjų agentų istorija.

Gidų darbo laikas:

Darbo dienomis – nuo 10 iki 16 val.,

Savaitgaliais – nuo 13 iki 17 val.

Prašome ekskursijai su gidu registruotis iš anksto el. paštu Infocentras@ozas.lt

Parodos metu, kviesime spręsti užduotis ir laimėti 1 iš 4 puikių prizų – 2 x BEATS ausines ir 2 X iPad planšetes!

Savaitgaliais, nuo 12 iki 16 val. Jūsų lauks PIRŠTŲ ANTSPAUDŲ TYRIMO LABORATORIJA, kurioje galėsite ištirti savo pirštų antspaudus, nustatyti jų rūšį ir įsitikinti, ar tikrai kiekvieno iš mūsų piršto antspaudai yra unikalūs!

Taip pat, CAN CAN picerijoje Jūsų lauks specialus pasiūlymas gardžiai šeimyninei SLAPTOJO AGENTO picai! 

Informacijos šaltinis – prekybos centras „Ozas“

2018.05.15; 05:50

Politinės intrigosSkaitomiausios

Prieš gerą dešimtmetį buvau pradėjusi skelbti, kaip Lietuva šmeižiama panaudojant su Lietuva nesusijusias nuotraukas ar net klastotes. Paskui numojau ranka, nes tas šmeižimas (tyčia ar netyčia) vyksta nuolat,  permanentiškai. Kaip matysite iš straipsnio, nelabai kas reagavo.
Bet kai pamačiau, kiek filme „Pasaulio tautų teisuoliai” prifarširuota šiurpių su Lietuva nesusijusių vaizdų, nebegalėjau tylėti.

Kad Lietuvos televizijų kanalų laidose, ypač kalbant apie įvykius nacionalsocialistinės Vokietijos okupuotoje Lietuvoje, ekranus „puošia“ nieko bendro su Lietuva neturinčios nuotraukos, jau yra įprastas dalykas. Panaši padėtis ir kai kuriose interneto svetainėse.

Prieš 10 metų „Lietuvos Aide“ šių eilučių autorė paskelbė, kaip vienoje LRT „Amžininkų“ laidoje su Latvija susijusios nuotraukos  šmėžuoja kalbant apie Lietuvos žydų žudynes, o  dvi iš tų nuotraukų – (šiandien jau žinoma, jog jos abi buvo fotomontažas. – I.T.) buvęs Yad Vashemo direktorius Y. Aradas knygoje „The Partisan“ siejo su Švenčionimis. Autorė pelnė ypatingą defending history „garbę“ – straipsnis, be iliustracijų, buvo paskelbtas anglų kalba, o Algirdo Pilvelio redaguojamas laikraštis buvo išvadintas antisemitiniu (autoriai nežinojo, kad Algirdo Pilvelio mama buvo žydė – I.T .).  Vis dėlto paskelbtos iliustracijos davė  teigiamų rezultatų – į rusų kalbą išverstoje minėtoje knygoje, kurios vienas skyrius skirtas autoriaus siautėjimui Lietuvą okupavusių enkavedistų gretose, tų iliustracijų neliko.

Labai laukiau filmo apie Pasaulio tautų teisuolius iš Lietuvos, kuris pradėtas rodyti kovo 6 d.,  nes dviejose gausios mano giminės šeimose taip pat buvo gelbėjami žydai. Beje, visi gelbėtojai skaudžiai nukentėjo per antrąją sovietinę okupaciją.

Nemaloniai nustebino Dominyko Kubiliaus pasakojimo fone šmėkščiojantys kadrai, nieko bendro neturintys su Lietuva. Vien trumpame filmo anonse ir kiek ilgesniame filmo pristatyme „Labo ryto“ laidoje buvo net keliolika holokaustu besidomintiems pažįstamų nuotraukų, tarp jų –  jau kelinti metai žiniasklaidoje prieinamų video filmų kadrai apie 1941 metų įvykius Latvijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje. Nekalbant apie kitas filme pasitelktas „nuotraukas“.

Reaguoti į tokius kadrus pirmiausia padrąsino Audriaus Matulaičio paskelbti pastebėjimai dėl to, kaip LRT žurnalistas Virginijus Savukynas aplaidžiai naudojasi archyvais. Paveldosaugos specialistui A. Matulaičiui ne vis tiek pat, kokie vizualūs epizodai prikergiami Lietuvai (https://www.alfa.lt/straipsnis/50261218/kaip-zydu-zudynes-latvijoje-per-neapdairuma-perkeltos-i-lietuva). Džiugu, kad į jo pastebėjimą ir Ronaldo Galinio komentarą buvo rimtai sureaguota.

Antra priežastis, dėl kurios reikia viešinti tokių nuotraukų ar net klastočių skelbimą, buvo tai, jog  iki šiol rodytose filmo dalyse ukrainiečių skausmas dėl artimųjų, kuriuos Lvove 1941 m. birželio pabaigoje žiauriai nužudė enkavedistai, taip pat aukų kūnai ryškiais kadrais rodomi kalbant apie žydų žudynes Lietuvoje.

Pradėsime nuo trumpučio vos 25 sekundžių filmo anonso. Jį vis dar galima pamatyti adresu:

http://www.lrt.lt/naujienos/tavo-lrt/37/204540/dokumentikos-cikle-pasaulio-teisuoliai-pribloskiancios-istorijos-apie-lietuviu-drasa-holokausto-metais

Trečiąją sekundę, skambant tekstui „Vienos tautos totalinis naikinimas“ matome šį kadrą:

Internete yra adresų daugeliu kalbų, kuriais galima pamatyti siužetų su šia nuotrauka bei filmų kadrų, iliustruojančių nacistinės Vokietijos ypatingųjų būrių – Einsatzkomandų – veiklą. Komentaruose veiksmas vyksta tai Ukrainoje, tai Baltarusijoje, tai Sovietų Sąjungoje. Bet  dažniausiai ši scena priskiriama žydų žudynėms Liepojoje.

Galima pažiūrėti ir pilną video įrašą (1:21) adresu:

https://www.youtube.com/watch?v=mroRsZ5ygUY&t=7s

Greta nurodytas filmo pavadinimas, jo autorius ir saugojimo vieta: „Documentary of mass murder of the Jews from Liepaja. Yad Vashem.  A German photographer Reinhard Wiener.“

Kad įsitikintume R. Wienerio autoryste, galime pažiūrėti ir pasiklausyti, kokiu dramatišku balsu šis buvęs Vokietijos karo laivyno fotografas pasakojo, kaip jis filmavo sušaudymą Liepojoje:

https://www.youtube.com/watch?v=npypqxdFY1c – pirma pasakojimo dalis, 4:54

https://www.youtube.com/watch?v=-uOlNSCPs40 – antra pasakojimo dalis, 2:10

R. Wieneris kalba vokiškai, ekrane yra angliški subtitrai. Trumpas pasakojimo turinys, ką fotografas matė filmuodamas:

„Į Liepoją jis atvažiavo automobiliu iš Klaipėdos. Buvo liepos pabaiga ar rugpjūčio pradžia. Sustojo netoli nedidelio pajūrio miškeio, juos (bendrakeleivių neįvardija – I.T.) pasitiko kareiviai. Tada visi  nuėjo prie egzekucijos vietos. Filmavo stovėdamas maždaug 50 metrų atstumu nuo didžiulio iškasto griovio. Abipus griovio stovėjo vokiečių kariškiai kaip žiūrovai. Netrukus atvažiavo sunkvežimis su žmonėmis. Pirmieji iššoko ginkluoti civiliai su geltonais raiščiais, o paskui atvežtieji su geltonais lopais ant krūtinių ir nugarų. Žydai turėjo lipti nuo kėbulo. Buvo šlubų ir invalidų. Vieni kitiems padėjo išlipti. Visi turėjo sustoti į eilę. Po to esesininkai ir latvių savisaugininkai juos ėmė varyti prie griovio. Atvarytieji turėjo šokti į griovį ir bėgti juo iki galo. Paskui jie sustojo nugara į egzekucijos būrį ir suprato, kas jų laukia. Buvo duotas įsakymas šauti. Baigus šaudyti, du vyrai su pistoletais rankose ėjo palei griovį, šaudami ten, kur dar buvo gyvybės ženklų“.                                                     

Minėtojo R. Wienerio filmo kadrai yra puikus pavyzdys, kaip atskiri jo vaizdai pasitelkiami iliustruojant  nacionalsocialistinės Vokietijos nusikaltimus skirtingose vietose.

Antai prieš nepilnus metus per Maskvos žinių programą „Vesti“ buvo paskelbta „sensacinga“ naujiena (2017 05 05):

https://www.youtube.com/watch?v=e5_1g2D8bi8

„2017 m. Rusijos gynybos ministerija išslaptino „trofėjinius“ dokumentus apie nacių piktadarybes Chersone. Nuotraukas raudonarmiečiai (sic!) aptiko žuvusių vermachto kareivių kišenėse ar pas belaisvius. Unikalūs dokumentai – sovietinių karo belaisvių ir civilių gyventojų žudynės, vermachto įsakymai, kuriais nurodoma  visa tai laikyti paslaptyje. Po 1945 metų tuos dokumentus štai dabar  parodys pirmą kartą (sic!). Atėjus vokiečiams, Chersono psichiatrinėje ligoninėje buvo 1200 pacientų, visi jie buvo sušaudyti“ (19:26-19:28) – tariant tuos žodžius, rodomi iš sunkvežimio bėgantys R. Wienerio nufilmuoti Liepojos žydai, Dominyko Kubiliaus filme rodoma minėtoji scena prie duobės Latvijoje – tuo tarpu rusų diktoriaus balsas tęsia „o kūnai buvo sumesti į karjerą“.

Pasak šio diktoriaus, Chersono archyvo darbuotojai  teigia, jog, turint galvoje visus tuos nusikaltimus, jiems sunku suprasti tai, kas šiandien vyksta Ukrainoje, kur įžeidinėjami karo veteranai, atgimsta nacizmas, rengiamasi neleisti švęsti Pergalės dienos,  tuo tarpu (21:35 – 21:38,  be komentarų) rodomos dvi nuotraukos iš serijos, kaip 1941 m. spalio mėn. Minske buvo nubausta mirties bausme pakariant Maša Bruskina.

Laidoje minimame archyve (dėl klastotojų neapsižiūrėjimo? – I.T) pateikiamos dvi „tikros” Minsko egzekucijos nuotraukos – ši ir ta pati  nuotrauka iš apversto negatyvo.

Šito kadro nebūčiau priminusi, jei mūsų aptariamame 25 sekundžių anonse po Danutės Čiurlionytės žodžių „aš negaliu suprasti“, aštuntąją sekundę, nebūtume išvydę minėtosios serijos nuotraukos, kuri dažniausiai interpretuojama kaip Minsko pogrindininkų Mašos Bruskinos ir Kirilo Truso egzekucijos scena:

 

 

 

 

 

Nesunku suprasti, kodėl minėtieji filmo kadrai ir nuotraukos  buvo pasitelktos Rusijos televizijos laidoje – priminti nacių nusikaltimus (su išpūstais skaičiais) ir eilinį kartą apšmeižti Ukrainą. Bet ką bendro su Lietuva turi tie kadrai?

Tikrai apgailėtina, kad „Pasaulio teisuolių“ kūrėjai šiuos minskiečius ir nacių kariškius rodo lietuviškame kontekste. Kas galėtų paneigti, jog jie leidosi suklaidinami Vilniaus Gaono valstybinio žydų muziejaus fondų darbuotojų, kurių neišprusimo (ar tik?) auka tapo net Alfonsas Eidintas? Dvi šios serijos nuotraukos publikuotos jo knygoje „Žydai, lietuviai ir holokaustas“, Vilnius, 2002, tarp 336 ir 337 teksto puslapių,  bei jos angliškame vertime. Nuotraukų komentaras „Dvi A. Impulevičiaus vadovaujamo bataliono nuotraukos iš Baltarusijos. Akcija Minske, kariant sovietų partizanus“. Skirtumas tarp Alfonso Eidinto ir lietuviško filmo kūrėjų panaudotų nuotraukų yra tik tas, kad viena iš jų spausdinta iš apversto negatyvo.

Šią nuotrauką priminiau dar ir dėl to, kad ji kartojasi ir kitose Dominyko Kubiliaus filmo serijose – kad mūsų žiūrovės ir žiūrovai bent mintyse nesileistų klaidinami.

Užtektų priminti, jog 1998 metais buvo paskelbtas viešas vokiečių žurnalistės Annegrit Eichhorn pareiškimas, kaip ji buvo pasibaisėjusi, kai šioje nuotraukoje atpažino savo tėvą (kuris vėliau žuvo). Pasak dukters, jos tėvas karo metais tapo „piktadariu“, nes „stebėjo“, kaip „jauni žmonės buvo kariami vien už tai, kad belaisviams padavė gabalėlį duonos.“ (Klaus Sojka: „Bilder, die fälschen“, München,1999,  111 p.)

Skaitytojams norėčiau priminti, jog dar prieš 10 metų  išsamų žurnalistinį tyrimą apie minėtosios egzekucijos Minske nuotraukas,  tai pat apie bandymus kaltę už baltarusių pogrindininkų sušaudymą suversti lietuviams bent trijuose laikraščiuose buvo paskelbusi šių eilučių autorė. Ir šiandien vienas šio straipsnio variantas prieinamas adresu: http://www.xxiamzius.lt/archyvas/priedai/slaptieji/20080213/2-1.html

Daugiau laiko „Pasaulio tautų teisuolių“ serijai buvo skirta filmo premjeros dieną, 2018 m. kovo 6-ąją, „Labo ryto“ laidoje: http://www.lrt.lt/naujienos/tavo-lrt/37/205342/antradienio-vakara-premjera-dokumentikos-ciklas-pasaulio-teisuoliai#wowzaplaystart=1711000&wowzaplayduration=335000

Studijoje svečiavosi šio ciklo idėjos autorius ir režisierius Dominykas Kubilius.

Tiktai filmo pradžioje buvo parodytos trys gerai pažįstamos nuotraukos iš Kauno geto gyvenimo. Daugiausia vaizdų buvo iš filmų apie didžiausių Europos getų – Varšuvos ir Lodzės – nykią kasdienybę ir tragišką žydų likimą. Gerbiamiesiems skaitytojams pateikiame tų filmų adresus, pagal nuorodas galima įsitikinti, kuris vaizdas pasitelktas kalbant apie didvyrius, gelbėjusius Lietuvos žydus.

(I) Lodzės getas, filmas vokiečių kalba „Nacių kolaborantai – Chaim Rumkowski“  https://www.youtube.com/watch?v=ILpqYpkS3U4

Tas pats filmas anglų kalba https://www.youtube.com/watch?v=ofGvSQs59rM1

(II) Filmas „912 Varšuvos geto dienų“  https://www.youtube.com/watch?v=OfbWsjeePKg

(III)  https://www.youtube.com/watch?v=iQzPy3Eo–8  – Dokumentinis filmas apie holokaustą Varšuvos gete Antrojo pasaulinio karo metais

(IV) 4:22 minučių filmas be teksto „Varšuvos geto vaikai“ https://www.youtube.com/watch?v=g7d0GTQ2ovE&t=202s

Toliau tik nurodysime filmo, iš kurio pasitelktas vaizdas kalbant apie Lietuvos žydų gelbėtojus, romėnišku skaičiumi pažymėtą numerį ir laiką, kai tas vaizdas rodomas ekrane.

Supažindindamas su pagrindiniais filmo herojais. D. Kubilius kalbėjo: „Pasaulio tautų teisuoliai yra tie žmonės, kurie oficialiai Jad Vašem moksliniame institute yra pripažinti kaip gelbėtojai. Teikti lietuvius pasaulio teisuolio vardui gali tik išgelbėtas žydas. Pasaulio teisuoliai yra tie žmonės, kurie rizikavo savo gyvybe ir, gelbėdami žydus, nesiekė jokio pasipelnymo. […]

Laidos vedėjas: „[Gelbėtojų] sąrašas ilgas, bet kažkaip reikėjo atsirinkti“.

Ir „atsirinko“– skambant šiems laidos vedėjo žodžiams, išvystame … su Lietuva visiškai nesusijusius vaizdus – dokumentinio filmo apie holokaustą Varšuvos gete (III) epizodus (penkių sekundžių siužetas – 1:16 iki 01:20).

(2)

D. Kubiliui tariant „Yra sąrašas – beveik tūkstantis lietuvių šiai minutei pripažintų Jad Vašem Izraelyje“, matome to paties filmo apie nykią kasdienybę Varšuvos gete tęsinį (01:21–01:24):

 

(3)

 

 

Kadangi net „Pasaulio tautų teisuolių“ kūrėjams šis filmas, matyt, nebuvo žinomas – priešingu atveju būtų paminėję rodomų vaizdų šaltinį. Todėl priminsime jo istoriją. Su ja šiame filme supažindina buvęs Varšuvos geto kalinys, filmo konsultantas ir diktorius Aleksandras Bernfesas: „Aukščiausiu nacių vadovybės lygmeniu buvo priimtas sprendimas padaryti vaizdo įrašą apie laipsnišką 600 000 Varšuvos  žydų (keturiskart daugiau negu Lietuvos žydų! – I.T.) naikinimą. Vokietijos armijos, SS ir gestapo operatoriai gavo užduotį trejus metus fotografuoti ir siaurajuoste kamera filmuoti geto gyvenimą. Aleksandras Bernfezas ištisus 20 metų rinko tas nuotraukas ir filmuotos medžiagos fragmentus. Į jo kolekciją pateko net nuotraukų iš asmeninio Himmlerio albumo. Iš šių nuotraukų ir filmuotos medžiagos buvo sukurtas BBC filmas. Ataskaita apie tai, kas vyko – žiauri ir siaubinga istorija. Ją pristatome kaip paminklą tūkstančiams vyrų, moterų ir vaikų, kurie mirė Varšuvos gete“: https://www.youtube.com/watch?v=iQzPy3Eo–8

Tik minėtajame filme apie Varšuvos getą (III) pirma matome prie dubens pasilenkusią mergytę (2, 22:36–22:37), o paskui vyras, pasiėmęs puodą (kitas vaizdas), pakyla ir nueina kairėn (22:43). Šios scenos, skambant liūdnai muzikai, iliustruoja napaprastai varganą vaikų kasdienybę Varšuvos gete –  jame iki 1942 m. vasaros nuo bado ir ligų mirė apie 10 000 vaikų.

Tokia pat tvarka abu šie  vaizdai išdėstyti ir filme „912 Varšuvos geto dienų“ (II, 7:16–7:17)

Slenkant šiems niūrios buities vaizdams, diktorius pasako, jog Varšuvos gete buvo patalpinta apie 100 000 žmonių. Iš jų buvo atimta nuosavybė, jie tapo benamiais,  badavo.

Trečioji nuotrauka (3) iš trijų sekundžių „Labo ryto“ įrašo (01:22 – 01:24) paimta iš šešių sekundžių minėtojo filmo atkarpos (II, 7:30 – 7:37), o už kadro skamba tekstas, jog niekinami nelaimingieji daug parų guli be miego, jie žvelgia pilnomis baimės karščiuojančiomis akimis. Tas siužetas kartojasi taip pat filme apie holokaustą Varšuvos gete (III, 23:01– 23:07). Ką bendro ši tikrai tragiška žmonių padėtis turi su Lietuvos žydų gelbėtojais?

Toliau – dar įdomiau. Režisierius sako: „Atsirinkome, pradžioje atsiremdami į garsias pavardes. Pradėjome tyrinėti tas istorijas, mane asmeniškai nustebino tai, kad sąraše yra labai daug garsių pavardžių“ (1:40 -1:42), o tuo metu išvystame, kaip iš vieno Lvovo kalėjimo 1941 m., užėmus miestą vermachtui, išnešami sovietinio NKVD žiauriai nužudytų ar sušaudytų politinių kalinių kūnai.

(4)

 

 

 

Iš tikrųjų reikia stebėtis, kad režisierius, regis, nematęs nė vieno filmo apie pirmąsias nacių okupacijos dienas Lvove, nes ukrainiečių, vokiečių, lenkų, rusų filmuose ši scena rodoma primenant NKVD aukas. Atėjus vokiečiams, nužudytųjų kūnai buvo išnešami  iš kalėjimų kiemų. Tie, kas atidžiai seka dokumentinius filmus apie nacių ir sovietų okupacijų žiaurumus, žino, jog mūsų žiniasklaida žiauriausioms ir pagal mastą neturinčioms precedento šioms NKVD žudynėms kažkodėl visai neskiria dėmesio. Google‘je jos paskutinį kartą trumpai paminėtos aptariant J. Hofmanno knygą „Naikinamasis Stalino karas 1941–1945“. Istorikai ir politikai mėgsta kalbėti apie kai kuriuos LDK palikuonis – o visiškai nesaugome Lvove žiaurai nužudytų LDK gyventojų palikuonių atminimo. Užtat net kiekvienas moksleivis žino apie Aušvico/Osvencimo koncentracijos stovyklos žiaurumus, net apie jame veikusį bordelį, nors ten daugiausia kalėjo ne buvusios LDK, o Lenkijos bei įvairių Vakarų Europos šalių žydai, romai, politiniai kaliniai, sovietiniai karo belaisviai.

Nuo 1941 m. birželio 22 iki birželio 28-osios trijuose Lvovo kalėjimuose buvo nužudyta 4150 politinių kalinių (iš Ukrainos VRLK Lvovo srities kalėjimų skyriaus viršininko Josifo Lermano ataskaitos). Tarp nužudytųjų buvo ukrainiečių, lenkų, žydų, net vokiečių karo belaisvių. Tai 55 kartus daugiau negu nukankintųjų Rainiuose. Rodyti tų kankinių kūnus kaip holokausto aukas Lietuvos teritorijoje yra, švelniai tariant, pasityčiojimas iš Raudonojo tvano aukų.

D. Kubiliui tariant: „Tai reiškia, jog tai nelietė eilinių lietuvių“ (01:44–01:45), ekrane matome sielvartaujančius Lvovo kalėjimuose enkavėdistų nužudytųjų gimines ir artimuosius.

(5)

 

 

 

 

 

Adresu https://www.youtube.com/watch?v=JYaUW_U9LQE galima pasižiūrėti 7 minučių dokumentinį siužetą apie įvykius Lvove, 1:47 – 1:51 nešami enkavedistų nužudytųjų kūnai (kaip 4 pav.), o 1:52 – 1:56 matome tyliai raudančias moteris (kaip 5 pav.), jų rauda lydi ir toliau išnešamus NKVD aukų kūnus.

Skambant sakinio „tai nelietė eilinių lietuvių“ pabaigai (1:46-1:47) ir D. Kubiliui pradedant tarti sakinį „Žydus gelbėjo nuo prezidento Griniaus iki operos solisto Kipro Petrausko šeimos …“, ekrane išvystame sceną iš Lodzės geto (I, 1:37 – 1:38). Šiame filme, einant didžiulei miniai (nors žmonės be Dovydo žvaigždžių), diktorius kalba apie tai, jog iš Lodzės geto viršininko Ch. Rumkovskio vėl ir vėl buvo reikalaujama, kad perduotų į koncentracijos stovyklas deportuotinų žydų (6). Tame pačiame filme toliau ši minia eina, skambant tekstui: „1942 m. iš Lodzės geto deportuota 50 000 žydų“ ( I, 33:40-33:42). (6)

Tas pats vaizdas filme apie Varšuvos getą (III) aiškinamas kaip žydų deportavimas iš Varšuvos (39:35 –39:37).

D. Kubilius (2:33-2:35): „Kiek mes pasakojome tų istorijų – jos tikrai labai unikalios, jos primena Džeimsą Bondą … [šnipų žaidimus], – o kadre – geto policininkai tempia  vaiką, ne itin švelniai laikydami jį už pakarpos (7):

(7)

Ši scena vėlgi paimta iš filmo „912 Varšuvos geto dienų“ (II, 9:16–9:18). Prieš pasirodant tiems geto policininkams, filme matome, kaip pro geto sienoje užmaskuotas skyles išlenda vaikai, kad mieste galėtų įsigyti maisto, toliau rodo, kaip geto policininkas varo vaikus nuo sienos. Šią sceną su dviem policininkais išvystame Lietuvos pasaulio tautų teisuolių kontekste, o minėtojo filmo diktorė sako: „Policininkai saugojo sieną ir dažnai  nušaudavo vaikus. Kai kūnai sustingdavo, jie grįždavo ir pasigardžiuodami pusryčiaudavo.“

Dokumentiniame  filme apie holokaustą Varšuvos gete (III, 44:29 – 44:32) išvystame tą pačią sceną su berniuku, prieš tai pasakoma, jog 1943 m. 330 000 žydų buvo išvežti į Treblinką, o per tas sekundes, kai geto policininkai tempia berniuką, diktorius sako: [Varšuvos] gete paliko tik 60 000 žydų.

Trumpame filme be teksto apie Varšuvos geto vaikus (IV, 0:46–0:48), kaip ir II filme, ši scena eina iš karto po to, kai pro skylę sienoje išlenda keli vaikai.

Filme apie Lodzės getą rodomas šis kadras (I, 1:11–1:13) ir kalbama apskritai apie okupaciją, kaip elgtųsi žmogus, atsakingas už kankinamų ir žudomų tautiečių likimus.

Po berniuką vedančių dviejų policininkų, D. Kubiliui baigiant sakyti sakinį „jos primena Džeimsą Bondą … šnipų žaidimus, (02:37 – 02:41)  išvystame skubiu žingsniu žengiančius … Lodzės geto policininkus. Filme apie Lodzės getą diktorius, žengiant tiems policininkams, sako: (I, 35:17–35:19) „1942 m. rugsėjo mėn. gautas nacių reikalavimas, dar baisesnis negu visi ankstesnieji – okupantai pareikalavo, kad kiekvienas žydų vaikas iki 10 metų ir kiekvienas suaugęs vyresnis negu 65 metų turi būti perduoti išvežimui.“ 

(8)

 

 

 

 

 

Toliau D. Kubilius kalba, kaip sudėtinga buvo pabėgti ar išnešti iš geto vaiką (02:47-2:53), tik neaišku kodėl tuo metu rodomi aukšti vokiečių pareigūnai ir Petras Kubiliūnas. O vietoj to galėjo parodyti žiauriausius nacius, kurie organizavo ir vykdė žydų žudynes Lietuvoje – Bruno Kitelį, Francą Murerį, Ypatingojo būrio vadą Martiną Vaisą, Helmutą Rauką, Karlą Jegerį, Fricą Jordaną.

Filmo autoriui tariant „net po kelis mėnesius buvo treniruojamasi pabėgimui“, ekrane rodoma nuotrauka (9), kuri, kalbant apie holokaustą Ukrainoje, dažniausiai priskiriama Lvovo pogromui, kuris vyko 1941 m. paskutinėmis birželio denomis (2:58–3:04):

 

(9)

 

 

 

 

Ir toliau D. Kubiliui kalbant apie žydų gelbėjimą, ekrane rodomos  nuotraukos, kurios priskiriamos Lvovo pogromui:

 

(10)

 

 

 

 

D. Kubilius: „pats asmeniškai kai kalbinau išgelbėtuosius žydus“ (03:05-03:07).

(11)

D. Kubilius: „kurie dar gyvi šiai dienai, tai jie patys sako „aš nežinau…“ (03:09 -03:11).

 

 

 

 

 

 

 

D. Kubilius: „[nežinau], ar aš taip pasielgčiau“ (03:11-13).

(12)

 

 

 

 

 

 

 

Nepavyko aptikti duomenų apie šių nuotraukų autorystę. Daugiausia nuotraukų, kuriose užfiksuoti nacių ir vietinių „nacionalistų“ nusikaltimai buvusios SSRS teritorijoje, priskiriama „atsitiktiniams praeiviams“ (naciams ar vietiniams gyventojams, nors žinoma, jog fotografuoti pogromus net vokiečiams buvo leidžiama tik su specialiais leidimais) arba vokiečių karo belaisviams – jos aptiktos neva tarp belaisvių dokumentų arba net jų kišenėse. Pabandykime įsivaizduoti, kaip į nelaisvę patekęs vokietis kišenėje saugojo, kad tik neprapultų nacistinės Vokietijos okupacijos žiaurumų paliudijimai.

Iš D. Kubiliaus pasirinktų Lvovo pogromui priskiriamų nuotraukų teko aptikti tik vienos (11) komentarą: „Moterį, galimai žydę, verčia nusirengti minios akivaizdoje“ (Предположительно еврейскую женщину заставляют раздеваться на глазах толпы. Фото: Livejournal/ https://www.nur.kz/1502139-lvovskiy-pogrom-uzhasy-velikoy-oteche.html ) – bent nurodytas nuotraukos šaltinis ir pridurta „galimai“.

Žinomas fotomenininkas, fotografijos istorijos tyrinėtojas Stanislovas Žvirgždas taip įvertino 9, 10 ir 11 nuotraukų autorystę: „Jos negali būti padarytos praeivių, nes fotografuojantieji būtų nukentėję. Be to, tikėtina versija, kad jos yra surežisuotos.“

Tai versijai galima pritarti ir dėl to, jog, stengiantis ištrinti iš ukrainiečių atminties žiauriausias NKVD įvykdytas žudynes Lvove, visaip šmeižiami ukrainiečiai, o daugybė „nuotraukų“, iliustruojančių neva Banderos šalininkų surengtą Lvovo pogromą, tarp jų ir minėtosios (9, 10, 11,12), nuolat skelbiamos įvairiuose portaluose. Panašiai tiražuojami ir fotomontažai, siejami su žudynėmis Kauno NKVD (prieš sovietų okupaciją – „Lietūkio“) garaže: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/lietukio-garazas-klastociu-pinklese.d?id=12723652

Ir vėl kyla klausimas – ką bendro visos aptartos nuotraukos turi su Lietuvos žydų gelbėjimu?

Juk matėme, kaip, kalbant apie Pasaulio tautų teisuolius Lietuvoje, vos per pusketvirtos minutės ekrane be jokių papildomų komentarų šmėkščiojo vaizdai iš Lodzės, Varšuvos getų, Minsko, Lvovo, NKVD žudynių aukos.

Šių eilučių autorė negalėjo tylėti, nes daugelis šių vaizdų (nemažai dar ir  kitų, netgi žinomų klastočių) šmėkščioja ir beveik visose Dominyko Kubiliaus filmų serijose. Gal šis straipsnis paskatins ir kitus LRT laidų rengėjus nacionalsocialistinės Vokietijos okupacijos temomis jausti atsakomybę žiūrovams, netgi istorijai, ir dėmesingiau naudotis archyvais.

Taip pat pageidautina ir taisyklingesnė lietuvių kalba.

Autorė dėkoja Jonui Česnavičiui, Artiomui Napadiuk ir Juozui Valiušaičiui už filmų stop kadrų parūpinimą.

2018.05.09; 06:30

Žvalgyba

Specialusis agentas 007

Rašytinės žinios apie šnipus, ko gero, tiek senos, kiek ir pati raštija. Kas nežino legendos apie Trojos arklį – apie tai, kaip Odisėjas pamokė graikus, dešimt metų nesėkmingai apgulusius Troją, ją paimti?

Nėra abejonių, kad žvalgyba atsirado dar gerokai prieš Odisėją. Jos pėdsakai siekia žilą senovę. Apie žvalgybos veiklą galima sužinoti ir iš senovės užrašų, darytų ant akmens ir papiruso, kur dėstoma Egipto faraonų viešpatavimo istorija… Garsiojo Asirijos karaliaus Ašurbanipalo (VIIa. pr. Kr.) dantiraščio bibliotekoje, kurią atkasė archeologai, buvo rasti moliniai laiškai moliniuose vokuose – slaptųjų agentų pranešimai.

Pašto cenzūra kaip žvalgybinė priemonė

Antikos istorikai yra pasakoję apie įvairias gudrybes, kurių būdavo griebiamasi kovojant su priešo šnipais… Aleksandras Makedonietis pirmasis panaudojo pašto cenzūrą kaip žvalgybos priemonę… Garsusis Hanibalas (III a. pr. Kr.) daugelį pergalių pasiekė ne tik savo karvedžio talentu, bet ir gerai organizuota žvalgyba… Didysis antikos karvedys Julijus Cezaris naudojosi žvalgyba pavergdamas Galiją, ne sykį siųsdamas savo šnipus su melagingomis žiniomis pas priešininką. Jo laikais žvalgybos tarnyba tapo nuolatos veikianti. Kiekviename legione buvo patyrusių žvalgų.

Jau senovėje buvo žinomi daugelis įprastinių žvalgybinio darbo būdų: rezidentų siuntimas, naudojimasis šifru ir bespalviu rašalu, kuriuo parašytas tekstas pasidarydavo matomas jį pakaitinus arba sudrėkinus specialiu skysčiu, taip pat pašto karvelių ir kitų specialiai išmokytų paukščių (net kregždžių) panaudojimas pranešimams persiųsti. 

snipinejimas_enciklopedija
Šnipinėjimo enciklopedija

O štai specifinis literatūros apie šnipus žanras atsirado palyginti neseniai. Jeigu omenyje turėsime anglų, amerikiečių tokio pobūdžio literatūrą (visko trumpame straipsnyje aprėpti neįmanoma), tai čia pirmasis romanas apie šnipus priskiriamas Džeimsui Fenimorui Kuperiui, parašiusiam “Šnipą” (1821). Knygos pagrindą sudaro tikri Amerikos nepriklausomybės karo įvykiai. Gatvės prekeivis Charvis Birčas (realiai egzistavusio Enocho Krosbio prototipas), prisidengęs anglų šalininko įvaizdžiu, iš tiesų vykdo Džono Džėjaus (generolo Džordžo Vašingtono prototipas) žvalgybinę užduotį. Beje, 1829 metais buvo išleista ir dokumentinė knyga apie Enochą Krosbį.

Po Kuperio šnipų literatūros žanras Jungtinėse Amerikos Valstijose ilgam buvo beveik pamirštas; pasirodė tiktai pilietinio karo laikų šnipų pagyrūniškų memuarų.

„Roninzono Kruzo” autorius – žvalgas?

Danielius Defo, romano „Robinzonas Kruzas”autorius

Kalbant apie Anglijos rašytojus ir šnipus, negalima nepaminėti visame pasaulyje gerai žinomo klasiko Danieliaus Defo. Tiesa, skaitytojams jis visų pirma yra nemirtingo romano “Robinzonas Kruzas” (1719) autorius. O juk Danielius Defo buvo taip pat ir britų slaptosios tarnybos tėvas. Apsimetęs prekeiviu Aleksandru Goldsmitu, jis daug važinėjo po Didžiąją Britaniją ir “kur reikia” pranešinėjo ne tik apie to meto valdžios politinius oponentus, bet ir narpliojo “jakobinų” sąmokslus. Iš žvalgybos pasitraukė tuoj po to, kai išleido garsųjį romaną “Robinzonas Kruzas”.

Šnipų literatūros žanro elementų rasime kito anglų klasiko Čarlzo Dikenso “Apysakoje apie du miestus” (1859). Tačiau šio žanro pradininkais Didžiojoje Britanijoje laikomi žymiai vėliau, 19-ojo amžiaus pabaigoje ir 20-ojo pradžioje, rašę E.Filipsas Openheimas (romanas “Paslaptingasis misteris Sabinas”,1898) ir Viljamas Tafnelis Le Ke (“Slaptoji tarnyba”, 1896). Pastarąjį romaną daugelis valdžios atstovų priėmė “už tikrą pinigą”, kaip savotišką pranašišką įspėjimą. Knygoje rašoma apie artėjantį vokiečių įsiveržimą į Didžiąją Britaniją.

Le Ke tvirtino, kad jo šnipų romanai paremti darbo slaptojoje tarnyboje patirtimi. Jeigu tai tiesa (kol kas tai neįrodyta), tai Le Ke – pirmasis Didžiosios Britanijos specialiųjų tarnybų darbuotojas, tapęs rašytoju. Geriausios šio autoriaus knygos: “Nusikalstami ryšiai”, 1890; “Monte Karlo paslaptys”, 1899; “Artimųjų Rytų stebėtojas”, 1907; “Kur baigiasi dykuma”, 1923.

Žanro apie šnipus audringam plitimui Anglijoje turėjo Erskino Čalderso romanas “Dykumų mįslė” (1903), kuriame pasakojama, kaip anglų jachtininkai atsitiktinai sužinojo apie vokiečių įsiveržimo į Angliją planus. Rašytojo versija buvo tokia įtikinama, kad britų Admiralitetas nedelsdamas Šiaurės jūroje suformavo laivyną, kuris “apsaugotų silpną ruožą”, apie kurį rašoma knygoje.

Rašytojas Somersetas Moemas buvo profesionalus Pirmojo pasaulinio karo laikų žvalgybininkas. Jo “Ašendenas”(1928) – romanas, paremtas asmeniška patirtimi. “Iš visų šnipų istorijų Ašendeno nuotykiai labiausiai artimi realiems įvykiams” (Entonis Mastersas, “Literatūriniai agentai”, 1987).

Apie žmogiškąsias aistras

Pirmojo pasaulinio karo metais Moemas dirbo sanitarinėje dalyje vairuotoju. Buvo pilnapadis, žemo ūgio, todėl netiko rikiuotei. 1915 m. į jį atkreipė dėmesį britų slaptoji tarnyba ir užverbavo savo agentu – mat Moemas mokėjo prancūziškai ir vokiškai.

Šnipinėjimo menas

Tuo metu kaip tik pasirodė pirmoji jo knyga “Žmogiškųjų aistrų našta”. Moemas buvo išsiųstas į Šveicariją, kur beveik metus stebėjo asmenis, įtariamus šnipinėjimu Vokietijos naudai. Pažymėtina, kad šį darbą jis dirbo ne už pinigus, o patriotinių jausmų skatinamas. Moemas parašė nemaža apsakymų, kuriuose buvo vaizduojami realūs jo patirti nuotykiai. Tačiau kai jį įspėdavo, kad tas ar kitas apsakymas pažeidžia valstybinės paslapties įstatymą, jis nesvyruodamas rankraštį sunaikindavo. Kas nepateko į ugnį, įskaitant ir išvykas į Rusiją, dienos šviesą išvydo “Ašendene”. Ši knyga turėjo didelio poveikio visai pokario šnipų žanro literatūrai.

Kai 1917 metų pradžioje Rusijos caras Nikolajus II atsisakė sosto, britų slaptosios tarnybos biuro Jungtinėse Valstijose atstovas seras Viljamas Vaizmenas gavo iš JAV prezidento administracijos 75 000 dolerių (tuo metu tai buvo dideli pinigai), kad anglų agentas juos slapta nugabentų į Rusiją. Kurjerio vaidmenį atliko Somersetas Moemas. Jis turėjo užduotį paremti menševikų partiją ir sukliudyti bolševikams nutraukti vykusį karą su Vokietija. Toje kelionėje Moemas dėjosi Amerikos laikraščių korespondentu Somerviliu.

Trečiajame 20-ojo amžiaus dešimtmetyje “šnipų trileriai” jau buvo spausdinami bulvariniuose žurnaluose tęsiniais. Didelį populiarumą turėjo fantastiški šnipų nuotykiai. Sirilas Henris Koulsas, abiejų pasaulinių karų metu tarnavęs britų specialiosiose tarnybose, drauge su bendraautoriumi Adelaidu Frensiu Maningu parašė apie dvidešimt penkias knygas Maningo Koulso vardu. Jie sukūrė britų žvalgybos agentą Tonį Chembldoną.

Kas sukūrė Džeimso Bondo paveikslą?

Antrojo pasaulinio karo metais daugelis rašytojų dirbo žvalgybose, įgijo praktinių įgūdžių, specifinių žinių, kurias jie ilgainiui panaudojo literatūrinėje veikloje. Plačiai žinomas Gremas Grinas buvo MI 6 darbuotojas, Janas Flemingas (garsiojo Džeimso Bondo kūrėjas) – britų jūrų žvalgybos karininkas. Angus Vilsonas savo pirmuosiuose kūriniuose pasinaudojo asmeniškais įspūdžiais, patirtais tarnaujant dešifravimo centre Bletčli-Park. Nepaprastai įtemptas darbas ir karo meto nepritekliai nualino jo sveikatą ir psichoterapeutas patarė jam imtis kūrybos. Rašytojas Džonas P.Markandas dirbo JAV strateginių tarnybų valdyboje.

Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai buvo nepalyginamai skurdesni šnipų literatūros derliumi, lyginant juos su “šaltojo karo” laikotarpiu, per kurį įvyko nesuskaičiuojama daugybė Vakarų ir Rytų agentų susirėmimų. Knygų puslapiuose ėmė mirgėti didvyrių ir piktadarių, dirbusių CŽV, MI 6 ir KGB, darbai darbeliai. Stambiausios pasaulio specialiosios tarnybos tarsi išėjo į dienos šviesą ir pateko į beletristikos masinio vertintojo teismą. O dokumentinės informacijos apie jų veiklą, kaip ir anksčiau, beveik nebuvo. Daugumoje šnipų romanų pagrindiniai herojai, žimoma, visai nebuvo panašūs į realius žvalgybininkus, agentus, specialiųjų tarnybų darbuotojus. Rašytojas Malkolmas Mageridžas, Antrojo pasaulinio karo metais tarnavęs žvalgyboje, yra pasakęs, kad literatus šnipų žanras vilioja taip, kaip nestabilios psichikos žmones – psichiatro profesija, o impotentus – pornografija.

Janas Flemingas – žurnalistas, biržos brokeris, britų jūrų žvalgybos direktoriaus kontradmirolo Džono Godfrio asmeninis padėjėjas, bet svarbiausia – Džeimso Bondo kūrėjas. Vargu ar kas nežino, kad tai – šnipų romanų serijos herojus. Į šio žanro literatūrą jis įsiveržė pasirodžius romanui “Kazino “Rojalis” (pirmoji iš vienuolikos “bondianos” knygų, vaizduojančių bebaimius superherojus). JAV prezidentas Džonas Kenedis yra viešai pasakęs, kad Bondo kūrėjas Janas Flemingas yra mėgiamiausias jo rašytojas, ir knygoms (taip pat ir filmams) užtikrino milžinišką pasisekimą ir JAV, ir Anglijoje. Džeimsas Bondas arba Agentas 007 – bebaimis britų slaptasis agentas, kurio priešininkas – Sovietų Sąjungos “Smeršas”. “00” pagal autorių reiškia, kad šis herojus turėjo “licenziją žudyti”. Šios serijos romanai – fantastinis išmislas su kruopelytėmis tiesos.

Nepaisant to, toks atviras Vakaruose nepaprastai populiaraus herojaus priešiškumas Sovietų Sąjungos jėgos struktūroms labai nepatiko, kėlė susirūpinimą Maskvai, todėl bulgarų rašytojas A.Guliaška parašė knygą, kuria buvo siekiama pataisyti (manoma – pavedus KGB) nepatrauklų “Smeršo” ir rusų įvaizdį. Romanas “Zachovo misija” buvo spausdinama sovietų laikraštyje “Komsomolskaja pravda” pavadinimu “Avakumas prieš 007”.

Pagal veiklos pobūdį Janas Flemingas beveik neturėjo operatyvinio darbo reikalų, buvo kabinetinis tarnautojas, nors pastoviai nešiojosi desantinį peilį ir plunksnakotį, kuriame, jo žodžiais, buvo ašarinių dujų užtaisas. Nepaisant to, legendoms apie jo žygdarbius nėra galo. Tiesa, visos jos atsirado po to, kai romanai apie Džeimsą Bondą tapo labai populiarūs tiek JAV, tiek Anglijoje.

Nemirtingasis Džeimsas Bondas

1964 m. Flemingas mirė, bet ne Bondas. “Agentą 007” toliau “globojo” Džonas Gardneris. Pradžioje šis rašytojas Bondą pakeitė savuoju slaptu agentu , vardu Boisi Oks, pasirodžiusiu romane “Likvidatorius”(1964) ir kai kuriuose kituose. O pati pirmoji jo Džeimso Bondo imitacija tapo romanas “Atnaujinta licencija”, išleistas Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Valstijose 1981 m. Vėliau Gardneris kasmet išleisdavo po knygą.

Kai kurios Jano Flemingo knygos apie Džeimsą Bondą: “Gyvenk ir leisk numirti”, “Mupreikeris”, “Briliantai visam laikui”, “Daktaras Ne”, “Auksinis pirštas”, “Žaibo kirtis”, “Šnipas, kuris mane mylėjo”, “Žmogus su auksiniu pistoletu”…

O štai Džonas Le Karė pirmą kartą skaitytoją supažindino su realistiniu agentu – žvalgu: susimąsčiusiu, kenčiančiu  ir ne visai suprantančiu vaidmenį, kurį jam tenka vaidinti. Pavargęs nuo gyvenimo, visko matęs Džordžas Smailas pirmą kartą pasirodė romane “Kvietimas pas mirusiuosius” (1961), tačiau pasaulinį pasisekimą ir žanro meistro šlovę Le Karė pelnė knyga “Šnipas, atėjęs iš šalčio” (1963).

Įtikinami Le Kare personažai

Le Karė turėjo didelės įtakos kitiems šio žanro romanų autoriams: pasirodė naujų “realių” herojų, primenančių Džordžą Smailą, veikiančių realiose situacijose, su realia šnipinėjimo technika.

Trevanjanas (literatūrinis Rodo Vitkerio vardas) savo romanais “Eigerio sankcijos”(1973) ir “Šibumi” (1979) prie realistiškumo pridėjo dar ir brutalumą. O štai produktyvusis Robertas Ladlemas nusprendė susirasti kažką panašaus į “aukso vidurį”: tarp Flemingo fantastiškumo ir Le Karė perdėto realizmo. Jo romanų herojai grumiasi su globaliniais planais užgrobti pasaulį.

Valstybių žvalgybų kova svarbiuose politiniuose tolimos ir netolimos praeities įvykiuose neretai buvo ir tebėra tokia sudėtinga ir kvapą gniaužianti, kad galėtų drąsiai prilygti geriausių nuotykinių romanų intrigoms. Ribos tarp išmonės ir tikrų faktų literatūroje kartais būna labai neryškios. Literatūriniai žvalgybininkų “viražai” kai kada atrodo tokie tikroviški, kad CŽV net įsteigė šio žanro knygų, išleistų visame pasaulyje, biblioteką. Pastarojo laikotarpio būdingesnis bruožas: buvę specialiųjų tarnybų darbuotojai imasi rašytojo plunksnos, o rašytojai, nedirbę minėtose tarnybose, tampa rimtais šios senos kaip pasaulis žmogiškosios veiklos žinovais ir tyrėjais. Tiesa, kai kada darbą su dokumentais jiems atstoja laki vaizduotė.

Specialiųjų tarnybų vadovybė dažniausiai šnairomis žiūri į savo pavaldinius, kurie staiga nusprendžia atidėti į šalį “apsiaustą ir durklą” ir imasi plunksnos ir polieriaus. Seras Komptonas Makenzis, pavyzdžiui, buvo apkaltintas pažeidęs valstybės paslapties įstatymą ir teisiamas. Jis aprašė savo karjerą autobiografijoje “Graikiškieji atsiminimai” (1932). Būtent po šios knygos pasirodymo jis ir atsidūrė teisme. Britų valdžia areštavo visą knygos tiražą ir išėmė iš prekybos. Makenzis buvo kaltinamas tuo, kad paviešino pirmojo MI 6 direktoriaus, 1-ojo rango kapitono sero Mansfildo Kamingo, slapyvardį. Nors Kamingas tuo metu jau buvo miręs, Makenzis buvo pripažintas kaltu ir turėjo sumokėti 100 funtų sterlingų bei teismo išlaidas. Vėliau draudimas spausdinti ir platinti knygą buvo panaikintas, ir 1940 m. ji buvo pakartotinai išleista pavadinimu “Egėjiškieji atsiminimai”. Visus šiuos įvykius Makenzis aprašė kitoje knygoje – “Graikija mano gyvenime”(1960).

Saigono epilogas

Kitas pavyzdys. 1975 m. Frenkas Snepas buvo atšauktas į CŽV centrinę būstinę iš Pietryčių Azijos, paaukštintas pareigose ir apdovanotas už “analitinius nuopelnus” paskutiniosiomis Vietnamo karo dienomis. Išėjęs iš CŽV Snepas parašė knygą “Padorumo pauzė”(1977) su paantrašte: “Ataskaita apie gėdingą Saigono epilogą, kurį surašė vadovaujantysis strateginis CŽV Vietnamo analitikas”. Daugiausia 580-ties puslapių knygoje kliuvo valstybės sekretoriui Henriui Kisindžeriui už jo superslaptas “taikias” derybas su Šiaurės Vietnamu, kurias Snepas pavadino “virtuozišku cirko pasirodymu”. CŽV nusprendė, kad Snepas pažeidė slaptojo susitarimo su valdyba sąlygas, pagal kurias jis privalėjo pirmiausia rankraštį parodyti CŽV cenzūros padaliniui. 1980 m. byla atsidūrė Aukščiausiajame teisme, kuris CŽV naudai iš Snepo autorinio honoraro priteisė 140 000 dolerių. Be to, jam buvo nurodyta suderinti su CŽV naują romaną “Interesų sutapimas”. Knygoje buvo rašoma apie galimą CŽV dalyvavimą prezidento Dž. Kenedžio nužudyme. Keista, tačiau CŽV neprieštaravo tokiai versijai ir tik paprašė romane neminėti tikro vieno valdybos darbuotojo vardo, nors dėl daugelio kitų romane minimų CŽV darbuotojų pastabų neturėjo.

Britų vadovybė griežtai kritikavo Le Karė ir Gremą Griną už jų kūrybą, pasakojančią apie specialiųjų tarnybų veiklą. Pasirodžius knygai “Mūsų žmogus Havanoje” Griną taip pat bandyta patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tokių pavyzdžių daug.

Labai nepatiko romanai apie šnipus

JAV CŽV direktoriui Ričardui Chelmsui labai nepatiko Le Karė romanai apie šnipus, ypač “Šnipas, atėjęs iš šalčio”. Rašytoją jis kaltino cinišku tonu ir daugybe šmeižikiškų išdavysčių scenų. Tačiau tas pats Chelmsas paskatino Hovardą Chantą sukurti “amerikietišką atsaką” Džeimsui Bondui. Jis, kaip ir jo pirmtakas Alenas Dalesas, manė, kad tokia literatūra bus gera reklama specialiosioms tarnyboms, neturinčioms galimybės pačioms save pasireklamuoti. Le Karė žodžiais, žvalgybininkai, atsivėrę ateinantiems pas juos rašytojams, pradžioje nepakankamai suvokė, kokią didelę kainą jiems teks už tai sumokėti. “Rašytojas – tai savotiškas diversantas, jeigu ne išdavikas,-  pasakė Le Karė interviu “Sandi Taims” 1986 metais. – Ir juo geresnis rašytojas, jo daugiau paslapčių jis pagarsins. Specialiosios tarnybos, atrodo, pagaliau tai suprato, nes, kiek man žinoma, dabar jos ne itin lepina plunksnos brolius”.

Dažnai net įgudusiam skaitytojui nelengva nustatyti, kur baigiasi išmislas ir prasideda tiesa ir atvirkščiai. Ypač tai aktualu dokumentinėms knygoms (memuarams), parašytoms buvusių žvalgybininkų. 1968 m. Haroldas (Kimas) Filbis paskelbė atsiminimus “Mano tykusis karas”, kur papasakojo apie savo karjerą MI 6 ir KGB. Buvo tikimasi, kad ši knyga bus persunkta sovietinės propagandos. Tačiau Gremas Grinas pavadino ją “žymiai tikslesne, negu visi kiti panašūs darbai, kuriuos aš galiu prisiminti”.

2014.07.07; 17:33

Politinės intrigos

bondas-dzeimsas
Džeimsas Bondas – agentas 007

Amy Zimmerman / The Daily Beast

„Baisu stebėti, kaip blėstančios žvaigždės vardas įsisuka Twitter‘yje. Tas kadaise garsus žmogus, kurį tu praktiškai užmiršai, gali būti negyvas – arba blogiau, iškilmingai pasakoti Pirsui Morganui apie savo gerą draugą Vladimirą Putiną“, – rašo Emi Cimerman leidinyje „The Daily Beast“.

Stivenas Sigalas, davęs interviu iš Rusijos per Skype, žvairomis žvilgčiojo per komiškai mažus akinių stiklus, smerkdamas „obamininkus“ ir Amerikos „vidaus priešus“, ironizuoja žurnalistė.

Kai Pirsas Morganas paklausė, kas gali rimtai žiūrėti į Sigalo patriotizmą, kai jis tiesiogiai kalba per Skype iš Rusijos, 65-rių metų amžiaus aktorius atsakė: „Visos šalys užsiima šnipinėjimu… Tačiau kvaila būtų manyti, kad Vladimiras Putinas turi ką nors bendro su kišimusi į rinkimus ar net kad rusai turi tokių technologijų“.

Suokalbio su Rusija istoriją jis priskyrė propagandai, prieš apibendrindamas, jog „Rusija ir Amerika turi būti puikios sąjungininkės“.

Dabar daug žmonių internete šaiposi iš Stiveno Sigalo, jo „didžiulės dažytos juodos ožio barzdos“ ir „gąsdinančių aštrių praplikimų virš smilkinių“, rašo autorė. „Bet kam išjuokti Sigalo virsmą senstančiu „Bondo priešu“, kai mes galime sumalti į dulkes jo beprotiškas politines pažiūras?“ – klausia ji.

Stivenas Sigalas

„Kaip liudija ypatingas tonas, kuriuo Stivenas Sigalas ištarė „Vladimiras Putinas“ per interviu Pirsui Morganui trečiadienį, jie – artimi draugai; iš tikrųjų, Putinas net šokiravo buvusį prezidentą Baraką Obamą 2013 metais, pasiūlęs paskirti aktorių Rusijos garbės atstovu Kalifornijoje ir Arizonoje“, – sakoma straipsnyje. BuzzFeed duomenimis, tas postas būtų jį padaręs „galimu Baltųjų rūmų ir Kremliaus tarpininku“.

Gal Putinas manė, kad „Sigalas, rytų kovų meistras, virtęs primirštu trilerių herojumi, buvo būtent tas žmogus, kuris atitrauks Amerikos ir Rusijos santykius nuo prarajos“.

Aktorių ir diktatorių susiejo bendra meilė kovų menams: Sigalas keletą kartų pademonstravo savo gebėjimus Rusijoje, rašo Cimerman, primindama, kad Putino ir Sigalo „draugystė“ užsimezgė 2011 metais. Aktorius taip pat palaikė Putiną 2014 metais sovietų sporto programos „Pasiruošęs darbui ir gynybai“ atnaujinimo reikaluose.

2014 metais Sigalas gyrė savo sporto salės draugelį Putiną kaip „vieną iš didžiausių pasaulio lyderių, jei ne patį didžiausią iš dabar gyvų esančių“, pridurdamas, kad „jis rūpinasi Rusija labiau, nei kas nors, ką aš pažįstu. Ir jis nebijo paprasčiausiai daryti tai, kas būtina“. Sigalą taip pat „garbino Čečėnijos tironas Ramzanas Kadyrovas“, ir jis pritarė Putino Krymo aneksijai 2014 metais“, priduria autorė.

„Visi tie meilikavimai Putinui atsipirko 2016 metais, kai Kremlius paskelbė, kad suteikia buvusiai žvaigždei pilietybę“, – rašo žurnalistė.

Informacijos šaltinis: The Daily  Beast

2017.10.02; 09:12

SkaitomiausiosŽvalgyba

Oficialiai Rusija skelbiasi suteikianti politinį prieglobstį tiems, kas savo šalyse neteisingai persekiojami dėl politinių priežasčių.

Tačiau iš faktų galima įtarti ką kita – tarp priglobtųjų gali būti ir žmogžudžių, ir kitokio plauko nusikaltėlių. Prieglobstis gali būti suteikiamas net tada, kai globėjui tiesiog reikia „slėpti siūlo galą“.

Panarstykime kelis kiek egzotiškų asmenybių, gavusių politinį prieglobstį tiek sovietinėje, tiek posovietinėje Rusijoje, pavyzdžius.

Kimas Fiblis

Kimas Filbis

Kilmingos britų šeimos atžalą Kimą Fiblį sovietų žvalgyba užverbavo 1934 metais. Pilietinio karo metais dirbdamas „Times“ korespondentu Ispanijoje Fiblis jau atliko specialiųjų tarnybų užduotis. 1940-aisiais tapo britų žvalgybos agentu ir „kovėsi su komunizmo grėsme“, tačiau vien antrojo pasaulinio karo metais perdavė rusams daugiau nei 900 slaptų dokumentų.

Po karo susilaukia įtarimų ir 1963 m. iš Beiruto nelegaliai pabėga į Sovietų Sąjungą, kur gauna prieglobstį iki gyvenimo galo. Daugiau apie Kimą Fiblį – čia: https://slaptai.lt/žymė/kimas–filbis/

Robertas Bartinis

Italų aristokratas, pirmojo pasaulinio karo dalyvis. Su bolševikais susipažįsta bei susidraugauja patekęs į nelaisvę. Grįžęs į Italiją milžinišką savo tėvo palikimą perduoda italų komunistų partijai.

Po fašistinio persversmo Italijoje (1922 m.) pabėga į Sovietų Sąjungą, kur tapo garsiu aviacijos inžinieriumi. Tiesa, 1938 buvo nuteistas 10 metų kalėti už ryšius su „liaudies priešu“ Tuchačevskiu. Tačiau ir kalėdamas, ir po įkalinimo toliau kūrė lėktuvus sovietams.

Askaras Akajevas

Pirmasis Kirgizijos prezidentas, pradėjęs vadovauti šaliai dar kaip sovietinei respublikai 1999-aisiais. Buvo lojalus Rusijos politiniam kursui.

2005 m. Kirgizijoje kilus politinei krizei buvo priverstas skubiai bėgti į Rusiją. Ten iki šiol puikiai gyvena: dirba programos „Pasaulinės dinamikos kompleksinė sisteminė analizė ir modeliavimas“ koordinatoriumi, yra Rusijos mokslų akademijos narys, gyvena prestižiniame prabangiame pamaskvio miestelyje Barvichoje. Daugiau apie Askarą Akajevą – čia: https://slaptai.lt/žymė/askaras–akajavas/

Brunas Pontekorvas

Turtingos žydų šeimos vaikas, italų fizikas Brunas Pontekorvas per antrąjį pasaulinį karą dirbo su slaptais branduolinio ginklo projektais Anglijos ir Kanados atominiame centre.

Įtariama, kad jis galėjo būti prisidėjęs prie branduolinio ginklo gamybos paslapčių perdavimo Sovietų Sąjungai. Kad ir kaip būtų, 1950 m. jis atostogų Italijoje metu dingo kartu su žmona ir vaikais. Po penkerių metų Maskvoje surengė spaudos konferenciją, kurioje pranešė, kad yra Sovietų Sąjungos pilietis. Daugiau apie Bruną Pontekorvą – čia: https://slaptai.lt/žymė/brunas–pontekorvas/

Luisas Korvalanas

Čilės komunistų partijos gensekas Luisas Korvalanas po Pinočeto karinio perversmo 1973 m. buvo areštuotas kartu su kitais režimo priešininkais. Sovietų KGB netgi svarstė variantą išlaisvinti jį karinėmis priemonėmis. Tačiau po trejų metų kalinimo jis iškeistas į sovietų politinį kalinį, disidentą Vladimirą Bukovskį. Sovietų Sąjungoje Korvalanas vis dėlto neliko – neatpažįstamai pasikeitęs po plastinių operacijų 1983 m. nelegaliai grįžo į Čilę.

Džordžas Bleikas

bleik_dzordz_m
Džordžas Bleikas

Legendinis ir, berods, vis dar gyvas rusų šnipas, iš kurio nuotykių gali mokytis Džeimso Bondo scenaristai. Po antrojo pasaulinio karo ėmė dirbti britų karinės žvalgybos agentūroje MI–6, buvo nusiųstas į britų ambasadą Seule, po Korėjos skilimo atsidūrė komunistų nelaisvėje. Po trijų metu kalinimo tapo komunistu.

Išlaisvintas britų buvo pasiųstas į Berlyną, kur veikė jau kaip dvigubas agentas. Iš Berlyno perdavinėjo sovietams išsamią informaciją apie MI–6 agentus. Išduotas kito šnipo nuteisiamas kalėti 42 metus, tačiau po 5 metų pabėga iš kalėjimo, per Belgiją ir VDR yra slapčia atgabenamas į Sovietų Sąjungą, kur ir gauna politinį prieglobstį.

Teigiama, kad gyveno Maskvoje, dėstė išorinės žvalgybos akademijoje. 2012 m. 90 metų jubiliejaus proga šnipą pasveikino pats Vladimiras Putinas. Daugiau apie Džordžia Bleiką – čia: https://slaptai.lt/žymė/dzordzas–bleikas/

Erikas Honekeris

VDR politikas, komunistų partijos lyderis 1971–1989 laikotarpiu. 1973 m. lankėsi ir Lietuvoje. Legendinės Berlyno sienos sumanytojas. Didelis sovietų draugas, jo valdymo metais režimas buvo griežtesnis nei Lenkijoje, Čekoslovakijoje ir Vengrijoje. Griuvus Berlyno sienai, paprašė politinio prieglobsčio Sovietų Sąjungoje (jam grėsė teismas už sušaudymą žmonių, mėginusių bėgti per Berlyno sieną). Tačiau griuvus Sovietų Sąjungai Honekeris paprašytas palikti Rusiją. Jį priglaudė Čilės ambasada Maskvoje, vėliau Honekeris emigravo į Pietų Ameriką, kur ir mirė.

Karmalis Babrakas

Afganistano karo figūra. 1979 m. iškart po invazijos sovietai jį paskelbė Afganistano prezidentu vietoj nužudyto Hafizulaho Amino. Tikrasis Karmalio Babrako vardas – Sultanas Huseinas, jo tėvas kilęs iš Indijos Kašmyro.

1986 m. Babrakas atstatydintas „dėl pašlijusios sveikatos“, jo nuėmimas siejamas su Michailo Gorbačiovo atėjimu į valdžią. Babrakas buvo priverstas prašytis prieglobsčio Rusijoje, kur dieną naktį saugomas apsaugos gyveno iki mirties (1996 m.).

Eduardas Grigorianas

Eduardas Grigorianas

Kriminalinės patirties turintis armėnas, kuris vadovavo 1988 m. Azerbaidžano mieste Sumgaite specialiai rengtiems pogromams prieš savo tautiečius. Šių provokacijų esmė – nuskriausti kuo daugiau armėnų, o kaltę už antiarmėniškus išpuolius suversti azerbaidžaniečiams. Esą iš Armėnijos ir azerbaidžanietiško Kalnų Karabacho išvyti bei Sumgaite apgyvendinti azerbaidžaniečiai sumanė atkeršyti pirmiausia po ranka pakliuvusiems … Sumgaito armėnams.

Taip pat įtariama, kad antiarmėniškų pogromų vykdytojas E. Grigoranas į teisėsaugos rankas pateko atsitiktinai, per klaidą. Jei jo nebūtų sulaikę, vadinamąjį armėnišką pėdsaką šiandien aptikti būtų buvę žymiai sunkiau.

Nors tyrėjai nustatė, kad anksčiau tris kartus teistas Grigorianas ne tik Sumgaite kurstė riaušes, bet ir asmeniškai nužudė kelis armėnus, vis tik teismas jam skyrė juokingai trumpą įkalinimo bausmę: 1991 m. perkeltas kalėti į Armėniją jis netrukus atgavo laisvę.

Tačiau Armėnijoje neliko, o grįžo į Rusijos glėbį, kur iki šiolei sėkmingai gyvena.

Edvardas Snoudenas

Edvardas Snoudenas

Amerikiečių profesionalus kompiuterininkas, buvęs CŽV darbuotojas, 2013 m. pagarsėjęs slaptos informacijos iš JAV Nacionalinio saugumo agentūros nutekinimu.

Pasak Pentagono tarnybinio pranešimo, E. Snoudenas pagrobė 1,7 mln. slaptų bylų, kuriose dauguma dokumentų susiję su „gyvybiškai svarbiomis JAV armijos, karinio laivyno, jūros pėstininkų ir oro pajėgų operacijomis“.

Tais pačiais 2013–aisiais Snoudenas per Honkongą pabėgo į Rusiją. 2017 m. duomenimis, turėjo laikiną prieglobstį Rusijoje, kur nelaikomas išdaviku.

Tačiau yra įtarimų, kad tarp dar nepaviešintų bylų yra ir informacijos, susijusios su Vladimiru Putinu – būtent todėl Rusija jo neišduodanti.

Viktoras Janukovyčius

Prorusiškų pažiūrų Ukrainos politinis ir visuomeninis veikėjas, ketvirtasis Ukrainos prezidentas (2010–2014 m.), ypatingai palaikytas šalies rusakalbių. Išsigandęs Maidano revoliucijos slapčia pabėgo į Rusiją. Ukraina yra iškėlusi Janukovyčiui baudžiamąją bylą – kaltina jį valstybės išdavyste ir pasikėsinimu į šalies teritorinį vientisumą bei suverenumą.

Nepanašu, kad Rusija kada nors sugrąžintų Janukovyčių Ukrainai – dar 2014 m. Vladimiras Putinas atskleidė, kad būtent jo nurodymu buvo įvykdyta speciali operacija, per kurią nuverstasis Ukrainos prezidentas buvo slapta išvežtas iš Ukrainos per Krymą.

Raimondas Baranauskas

Po motinos Rusijos sparnu jaukiai glaudžiasi ir didžiausi bankrutavusio „Snoro“ banko akcininkai – Rusijos pilietybę turintis Vladimiras Antonovas bei lietuvis Raimondas Baranauskas, Lietuvos teisėsaugos įtariami „Snoro“ turto iššvaistymu, piktnaudžiavimu bei dokumentų klastojimu. 2011 m. lapkritį, kai nutarta „Snorui“ kelti bankroto bylą, bankininkai pabėgo į Londoną, o 2015 m, Londono teismams priėmus sprendimą perduoti juos Lietuvai, pasislėpė Rusijoje.

Šių metų pradžioje gautas atsakymas iš Rusijos Federacijos, kad Baranauskui suteiktas politinis prieglobstis Rusijos teritorijoje. R. Baranauskas teigia, kad jo statusas – kaip Edvardo Snoudeno.

2017.09.28; 03:25

Trumposios naujienos

Kino žvaigždė Danielis Kreigas (Daniel Craig) vėl įkūnys Džeimsą Bondą (James Bond). Atsakydamas į atitinkamą „The Late Show“ laidos vedėjo Stiveno Kolberto (Stephen Colbert) klausimą, 49 metų aktorius antradienį trumpai ir aiškiai pareiškė: „Taip“, informuoja agentūra dpa.

Liepos pabaigoje britų ir amerikiečių žiniasklaida skelbė, kad juostose „Kazino „Royale“, „Paguodos kvantas“, „Operacija „Skyfall“ ir „Spektras“ slaptąjį agentą įkūnijęs D. Kreigas pagrindinį vaidmenį vaidins ir 25-ajame „bondiados“ filme. Oficialiai tai nebuvo patvirtinta. Teigiama, kad aktoriui pasiūlytas 90 mln. eurų honoraras.

Iš karto po to, kai buvo sukurtas „Spektras“, D. Kreigas 2015 metais interviu žurnalui „Time Out“ pareiškė, kad mieliau persipjaus venas, nei dar kartą vaidins agentą 007. Vėliau aktorius teigė taip kalbėjęs dėl išsekimo po filmavimo darbų. Nuo tada jis nebuvo galutinai apsisprendęs, ar nori dar kartą įkūnyti Džeimsą Bondą.

Naujas filmas apie britų agentą JAV kino teatruose pasirodys 2019 metų lapkričio 8-ąją.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.17; 07:25

Fotografija

Kas gali būti įdomiau už žvalgybų intrigas?

Portalas slaptai.lt skelbia keliasdešimt nuotraukų, kuriose užfiksuotos sensacingiausios, pavojingiausios, plačiausiai žinomos šnipinėjimo istorijos.

« ‹ 1 iš 2 › »

2016.08.20; 10:47

Žvalgyba

Lietuvos Respublikos prokuratūra

Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorai ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnai baigė ikiteisminį tyrimą, kuriame šnipinėjimu kaltinami buvęs Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų (toliau – KOP) Aviacijos bazės karininkas, kapitonas S. P. ir Rusijos Federacijos (toliau – RF) pilietis S. M.

RF pilietis S. M. bei Lietuvos Respublikos pilietis A. K. taip pat yra kaltinami neteisėtu disponavimu dideliu kiekiu šaudmenų ir didelės galios sprogstamosiomis medžiagomis bei sprogmenimis.

Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2014 m. gruodžio mėn. Antrajam operatyvinių tarnybų departamentui prie Krašto apsaugos ministerijos (toliau – AOTD) kontržvalgybinės operacijos metu surinkus ir pateikus žvalgybos informaciją apie tai, kad Lietuvos kariuomenės KOP Aviacijos bazės karininką, kapitoną S. P. 2012 m. užverbavo Rusijos Federacijos žvalgybos tarnyba.

Šios tarnybos  pavedimu S. P. rinko ir per RF pilietį S. M. perdavinėjo Rusijos žvalgybos tarnybą dominančią informaciją. Šių asmenų susitikimai vyko Lietuvoje, laikantis ypatingos konspiracijos, profesionaliai slepiant būsimų susitikimų datą, laiką ir vietą.

S.P. kaltinamas surinkęs ir nuo 2012 m. pabaigos iki 2014 m. gruodžio 29 d. vykusių slaptų susitikimų metu perdavęs informaciją apie Lietuvos kariuomenę ir NATO Oro policijos misijų veiklą, šias misijas vykdžiusių karinių orlaivių skrydžius, karinius mokymus, karinių pajėgumų dislokacijos vietas, Lietuvos kariuomenės ir NATO ISAF (Tarptautinių saugumo paramos pajėgų) operacijas Afganistano Islamo Respublikoje, apie nuotoliniu būdu valdomus žvalgybinius orlaivius, šių orlaivių skrydžius ir galimas dislokacijos vietas.

S.P. taip pat kaltinamas perdavęs LR krašto apsaugos ministerijos dokumentų kopijas, KOP Aviacijos bazėje karinę tarnybą atliekančių kai kurių karininkų asmens bylų kopijas. Dalis perduotų dokumentų buvo įslaptinti ir sudarė tarnybos paslaptį.

Informacija buvo renkama KOP karininko S. P. tarnybos vietoje bei NATO ISAF operacijų Afganistano Islamo Respublikoje vykdymo metu. Informacijai rinkti buvo naudojamos vaizdą fiksuojančias techninės priemonės, informacija buvo perduodama tiek žodžiu, tiek nukopijavus dokumentus ar įrašius į įvairias laikmenas.

Baudžiamosios bylos duomenimis, RF pilietis S. M. slaptų  susitikimų metu perduodavo ir patikslindavo RF žvalgybos tarnybos užduotis, instruktuodavo S. P., kokiais būdais rinkti informaciją ir kokias informaciją fiksuojančias technines priemones naudoti. S.M. taip pat yra perdavęs S. P. technines priemones, specialiai skirtas žvalgybinei veiklai vykdyti, bei pinigus techninėms priemonėms įsigyti. Bylos duomenimis, kaltinamasis S. M. susitikimų metu už surinktą ir perduotą informaciją S. P. mokėjo nuo 500 iki 1000 eurų.  

Pradėjus ikiteisminį tyrimą ir atliekant kratas įvairiuose objektuose taip pat buvo rastas didelis kiekis sprogmenų, šaudmenys, rankinės granatos su sprogdikliais, apie 1,6 kg didelės sprogstamosios galios sprogstamosios medžiagos, virš 50 vnt. įvairaus kalibro šaudmenų. Šia nusikalstama veika kaltinamas RF pilietis S. M. ir LR pilietis A. K., pas kurį ir buvo rasta didžioji dalis sprogstamosios medžiagos, rankinės granatos bei šaudmenys.

Šnipinėjimu kaltinami asmenys S. P. ir S. M. yra suimti nuo 2014 m. gruodžio 29 d., abu jie kaltinami pagal LR BK 119 str. 2 dalį.

Kaltinamajam pagal LR BK  253 str. 2 dalį A. K. yra skirtos kitos kardomosios priemonės.

LR įstatymai už šnipinėjimą numato laisvės atėmimą nuo trejų iki penkiolikos metų, o už neteisėtą disponavimą dideliu kiekiu šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų – nuo ketverių iki aštuonerių metų.

Baudžiamoji byla perduota nagrinėti Šiaulių apygardos teismui.

Informacijos šaltinis – Lietuvos Respublikos prokuratūra.

Piešinyje: garsusis Vakarų žvalgybos personažas Džeimsas Bondas. 

2016.06.03; 06:28

Žvalgyba

Mergišius šnipas, kuris dabar atrodo kaip vakarykščio pasaulio produktas, turi atitikti epochą, jeigu nori išgyventi, rašo Le Temps žurnalistė Mari-Klod Marten.

„Šiaip jau jis buvo tamsiaplaukis, kartais šiek tiek pliktelėjęs, o kartais ir su peruku, jo akys būdavo rudos, pilkos ir mėlynos. Jis buvo lieknas ir kresnas, plaukuotas ir nelabai. Kine jau daug Džeimso Bondo įsikūnijimų, – sakoma straipsnyje. – Šiandien agentas 007 suvokiamas kaip praėjusių laikų relikvija. Metas ryžtis atnaujinimui. O ką, jei kitas Džeimsas Bondas bus juodaodis? Kaip sužinojo programišiai, Sony Pictures svarsto tokią idėją, minėdami Idrisą Elbą“.

Continue reading „Naujasis Džeimsas Bondas bus juodaodis? Rudaplaukis? Moteris?” →

Žvalgyba

Per pastaruosius keletą mėnesių su JAV valstybės sekretoriumi Džonu Keriu mačiausi tris kartus.

Balandį jis, baltais marškiniais ir ryšėdamas savo žydrą kaklaraištį, atvėrė savo erdvaus liukso langą ištaigingame Beau Rivage Palace viešbutyje Lozanoje, kad pasirodytų miniai žurnalistų, kurių neįleido į viešbutį, o laikė už geležinės tvoros.

Continue reading „Janui Flemingui tai net nesisapnavo” →

Žvalgyba

Didžiosios Britanijos karalienei išties prireikė rusiškai kalbančio Džeimso Bondo, nes gegužės 7 dieną įvyks britų parlamento rinkimai, tačiau jiems artėjant paaiškėjo, kad Jungtinei Karalystei nelabai pavyksta susigaudyti, ką jos teritorijoje veikia ir kokių tikslų siekia Rusijos agentai.

Anksčiau Didžiosios Britanijos lyderiai buvo įsitikinę, kad Rusijai svarbu daryti įtaką šalies užsienio politikai, o šiandien tapo akivaizdu, kad tikslai apima ir vidaus politiką.

Continue reading „Karalienei prireikė rusiškai kalbančio Džeimso Bondo” →

Žvalgyba

Niujorke suimtas Užsienio ekonomikos banko (VEB) bendradarbis Jevgenijus Buriakovas, o du numanomi jo talkininkai jau išvykę iš JAV. Jie kaltinami slapta rinkę informaciją apie Niujorko fondo biržą, JAV energetikos išteklius ir sankcijas Maskvai, rašo užsienio žiniasklaida.

FTB ilgą laiką klausėsi pokalbių ir išsiaiškino, pavyzdžiui, kad „rusų džeimsai bondai“ bandė užverbuoti vieno universiteto studentes.

Continue reading „Kokios informacijos apie rusų šnipus turi FTB” →

Žvalgyba

Agentūra „Interfaks“ buvo įgaliota praneši, kad Rusijos Federalinė saugumo tarnyba keletą dešimtmečių savo barščiais penėjo kaimyninėje Estijoje ar tai žvalgą, ar tai šnipą – tai priklauso nuo to, iš kokio taško žiūrėtum.

Ir tas žvalgas neva tai buvo pavydėtinai vaisingas ir aprūpindavo gimtuosius organus itin slapta ir itin svarbia informacija, palyginus su kuria amerikiečio Edvardo Snoudeno demaskavimai nieko verti.

Continue reading „Kur Jūs, daktare Zorge?” →

Žvalgyba

(Keturių publikacijų, pakeitusių sovietų ir britų santykius, istorija)

Pasižiūrėjau naują britų serialą „Flemingas: žmogus, kuris norėjo būti Bondas“. Vieno iš ryškiausių XX amžiaus antrosios pusės pasaulinės masinės kultūros kultinio herojaus, tęsiančio savo gyvenimą bei nuotykius ekrane ir mūsų laikais, kūrėjas šiame mini seriale pavaizduotas kaip simpatingas, talentingas, nesenstantis žmogus, fantazuotojas, mergišius ir chuliganas.

Epigrafui filme panaudoti paties Jano Flemingo žodžiai: „Viskas, ką rašau, turi teisingą pagrindą“.

Mano nuomone, tai labai tinka Flemingo kino biografijai, sufokusuotai į herojaus, tarnavusio britų karinėje jūrų žvalgyboje,  amūrinius siužetus ir karingus žygdarbius.

Continue reading „Flemingas, įtikinęs Staliną” →

Žvalgyba

Šios moters gyvenimas – unikalus. Daug kuo panašus į garsiosios Matos Hari gyvenimą. Tik ne toks tragiškas. Janedos baronienės Marijos Benkendorf niekas oficialiai neapkaltino šnipinėjimu. Juo labiau už tarnavimą priešo žvalgybai jos niekas nenuteisė mirties bausme.

Tiesa, tiek britų, tiek amerikiečių žvalgybos dėjo dideles pastangas, kad išsiaiškintų, kam ji iš tikrųjų tarnauja. Štai Didžiosios Britanijos žavlgyba Mariją Benkendorf akylai sekė kelis dešimtmečius iš eilės. M.Benkendorf – unikalus atvejis britų žvalgybos istorijoje. Vienu metu ją sekė ir MI 5, ir MI 6 – dvi pagrindinės Didžiosios Britanijos žvalgybos. Britams ramybės nedavė vienas vienintelis klausimas: sovietams ar vokiečiams talkina gražuolė.

Continue reading „Moteris, praminta „žvalgybos karaliene”” →

bondas-sugrizta
Aktualijos

Nesėkmingai Lietuvos prezidento posto siekusio parlamentaro Naglio Puteikio žmona Nika Aukštaitytė – Puteikienė portale 15min.lt priminė gilią prasmę turinčio britų rašytojo Gilberto Čestertono sentenciją, kad žmogus, siekdamas optimaliausio varianto, vis tik nelinkęs eiti sunkiausiu keliu.

Štai toji rašytojo pastaba: „Mes nesistengiame keisti tikrovės, taikydami ją prie idealo; vietoj to keičiame patį idealą – taip lengviau“.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Lietuviškųjų „džeimsų bondų“ bejėgiškumas” →