Džonas Kenedis su žmona Žaklina Dalase, iki nelaimės likus vos kelioms akimirkoms. EPA – ELTA nuotr.
Niujorkas, gruodžio 16 d. (tca/dpa-ELTA). JAV prezidento Joe Bideno administracija išslaptino beveik 1 500 dokumentų, susijusių su 1963 metais įvykdytu prezidento Johno F. Kennedy (JFK) nužudymu.
Bene didžiausias atradimas yra tas, kad, likus kelioms savaitėms iki 1963 metų lapkričio dienos, kai buvo nušautas JFK, būsimasis žudikas Lee Harvey Oswaldas buvo susitikęs su KGB pareigūnu SSRS ambasadoje Meksikoje.
Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) ataskaitoje aiškėja, kad ji žinojo, jog L. H. Osvaldas lankėsi SSRS ambasadoje su prašymu išduoti pasą ar vizą, tačiau nelaikė jo didele grėsme.
Dokumentai paviešinami praėjus dviem mėnesiams po to, kai J. Bidenas atidėjo planuotą JFK medžiagos atskleidimą, siekdamas „apsisaugoti nuo galimos žalos karinei gynybai, žvalgybos operacijoms, teisėsaugai ar užsienio santykių palaikymui, nes ji yra tokia rimta, kad nusveria visuomenės interesą nedelsiant ją paskelbti“.
Trečiadienį paskelbus dokumentus bus atlikta išsami likusių įslaptintų dokumentų, kurių yra apie 10 tūkst., saugumo patikra, tačiau jos vykdymo terminas nenustatytas.
Dauguma trečiadienį paskelbtų dokumentų yra susiję su L. H. Oswaldu.
Tiek J. Bidenas, tiek buvęs prezidentas Donaldas Trumpas FTB, CŽA ir kitų nacionalinio saugumo agentūrų nurodymu atidėjo JFK dokumentų paskelbimą. 1992 metais Johno F. Kennedy nužudymo dokumentų rinkimo akte buvo nurodyta, kad visi su nužudymu susiję dokumentai turi būti paviešinti iki 2017 metų spalio, tačiau tai dar nebuvo padaryta.
Daugumoje dokumentų, kurie buvo paviešinti po to termino pabaigos, atliktas tam tikras redagavimas.
Prieš trečiadienio paviešinimą Nacionalinis archyvas apskaičiavo, kad jau išslaptinta daugiau kaip 90 proc. vyriausybinių bylų, susijusių su nužudymu.
Broliai Kenedžiai
Roberto F. Kennedy žudikas Sirhanas Sirhanas jau netrukus gali atgauti laisvę. Apeliacinė komisija Kalifornijoje penktadienį pasisakė už tai, kad 77-erių nusikaltėlis būtų paleistas iš kalėjimo, pranešė „The Los Angeles Times“ ir stotis CNN.
S. Sirhanas 53 metus sėdi už grotų. Tai buvo 16-asis jo malonės prašymas. Komisijos sprendimą turi įvertinti dar viena institucija ir tada jis bus pateiktas Kalifornijos gubernatoriui. Šis paleidimą galėtų blokuoti.
Jeruzalėje gimęs palestinietis S. Sirhanas R. F. Kennedy nušovė 1968 metų birželio 5 dieną Los Andžele – praėjus kelioms valandoms po to, kai jis Kalifornijoje laimėjo pirminius demokratų kandidato į prezidentus rinkimus. Tai buvo S. Sirhano protestas prieš proizraelietišką R. F. Kennedy politiką, skelbta tada. Penkeri metai prieš tai Dalase buvo nušautas R. F. Kennedy brolis, JAV prezidentas Johnas F. Kennedy. Prezidentaujant broliui, R. F. Kennedy buvo JAV generalinis prokuroras.
S. Sirhanas 1969 metais pradžioje buvo nuteistas mirties bausme. Tačiau 1972-aisiais Kalifornijai atsisakius mirties bausmės, ji buvo pakeista kalėjimu iki gyvos galvos. S. Sirhanas bausmę atlieka kalėjime San Diege.
S. Sirhano paleidimą remia du R. F. Kennedy sūnūs: Douglas Kennedy ir Robertas Kennedy jaunesnysis, kuris jau aplankė žudiką kalėjime.
Sužinojęs apie Apeliacinės komisijos sprendimą, S. Sirhanas šypsojosi ir pritariamai iškėlė nykštį, pranešė agentūra AP.
Džonas Kenedis su žmona Žaklina Dalase, iki nelaimės likus vos kelioms akimirkoms. EPA – ELTA nuotr.
Jungtinėse Valstijose dingo kanoja plaukioję du Kennedy politikų dinastijos nariai. Nužudyto JAV prezidento Johno F. Kennedy brolio vaikaitė Maeve Kennedy McKean su aštuonmečiu sūnumi Gideonu dingo ketvirtadienį, kai plaukiojo Pietų upėje Marilando valstijoje, pranešė gubernatorius Larry‘is Hoganas.
JAV pakrančių apsauga penktadienio vakarą paskelbė, kad jų paieška po 26 valandų nutraukta.
40-metė Maeve Kennedy McKean yra Kathleen Kennedy Townsend, buvusios Marilando vicegubernatorės ir 1968 metais nužudyto JAV generalinio prokuroro Roberto Kennedy dukters, duktė. Jo brolis prezidentas Johnas F. Kennedy‘ nušautas 1963-iaisiais.
Ir vėliau šeimą persekiojo tragedijos. Nužudyto prezidento sūnus Johnas Fitzgeraldas jaunesnysis 1999-aisiais žuvo per lėktuvo katastrofą.
Roberto 22 metų anūkė Saoirse Kennedy pernai mirė nuo narkotikų perdozavimo. Vienas Roberto sūnų – 28 -erių Davidas – nuo kvaišalų perdozavimo mirė 1984-aisiasiais.
Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovė Angelė Barkauskaitė – Nelsas ir rašytoja Daiva Tamošaitytė. Angelė Nelsas yra ilgametė JAV lietuvių bendruomenės pirmininkė, BAFL (Amerikos baltų laisvės lygos) narė ir BAFL Los Andželo skyriaus direktorė. Taip pat – NATO žvaigždės medalininkė. Asmeninio archyvo nuotr.
Pokalbis su Pasaulio lietuvių bendruomenės atstoveAngele Barkauskaite-Nelsas
Daiva Tamošaitytė: Mūsų pokalbyje mane domina JAV Prezidento Donaldo Trumpo veiklos įvertinimas praėjus pakankamam laikotarpiui nuo išrinkimo į postą, kad išryškėtų jo prioritetai darbais. Prezidento pozicija po ryžtingų veiksmų Sirijoje tarsi nuramino nuogąstavimus dėl pernelyg šiltų santykių su Rusija. Spekuliacijų šia tema, deja, labai daug. Daugiau ar mažiau simpatijų pelnė naujasis vadovas, kuris nėra tradiciškas ir kupinas naujovių, bet viskas tarsi įsivažiavo į vėžes. Jūs esate labai arti Baltųjų rūmų kaip Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovė, tad pateikite savo požiūrį.
Angelė Nelsas: Niekada neslėpiau savo pažiūrų ir politinės pakraipos tiek Lietuvos, tiek Amerikos atžvilgiu: visada rėmiau Tėvynės Sąjungą, konservatorius ir ypač krikščionis demokratus. Kadangi mano Tėvelis bendravo su prelatu Mykolu Krupavičium, jam krikščioniškos pažiūros buvo labai artimos, ir aš augau toj konservatyvioj erdvėj. Kada ištekėjau, su vyru Romu pažiūros sutapo. Mums niekad nepatiko amerikietiškas kairysis sparnas, kuris labiausiai siekė bendravimo su Sovietų Sąjunga. Išgyvenus išbėgimą iš namų ir okupaciją socialistinės pažiūros netiko. Tačiau Amerikos universitetus baigusi jaunesnioji karta yra žymiai liberalesnių pažiūrų. Nei jų blogesnės, nei mūsų geresnės, nes kiekvienas žmogus turi teisę į įsitikinimus. Mums patiko Prezidentas Harry Trumenas, kuris priėmė tiek daug mūsų pabėgėlių. Bet turiu prisipažinti, kad vieną kartą gyvenime balsavau už demokratų kandidatą – Johną Kennedį, nes buvo laikas, kai jis labai gerai kalbėjo ir atrodė stiprus žmogus. Kodėl katalikas negali būti prezidentu? Paskui Amerika pradėjo slyst kairėn. Mes buvome nepatenkinti Billu Clintonu. Žmonės jį išgelbėjo nuo apkaltos, nes jis melavo visai tautai dėl ryšių su moterimi, ir tas melas pasiteisino. Bet jis buvo toks įžvalgus politikas, kad suprato, jog per daug nuėjus į kairę ekonominiai rodikliai smunka, todėl patraukė į vidurį.
Buvo ilgesnio ir trumpesnio valdymo prezidentų. Mums buvo svarbu, koks jų požiūris Baltijos valstybių klausimu. Neslėpsiu, kad pokalbyje su viena liberaliausių Kalifornijos senatorių Barbara Levy Boxer pasakiau, kad balsuosiu už ją jei bus atsižvegta į Baltijos valstybių ekonominį klestėjimą ir galimybes. Ji buvo labai nustebinta ir pasakė: „Nejaugi jūs taip rūpinatės buvusia savo Tėvyne, kad galėtumėte keisti savo požiūrį ir balsuoti už mane?“ Atsakiau, kad esame taip įsipareigoję ir susirūpinę, kad du milijonai valstiečių padės ir balsuos už tuos, kurie padės Baltijos valstybėms. Kai radosi Hillary Clinton ir Barako Obamos kandidatūra, kurių nė vienas netiko, atsakiau ir per radijo programą Aurimui Peredniui, kad tai būtų tragiška ne tik Amerikai, bet ir visam pasauliui. Tokia mano nuostata buvo dėl to, kad sekiau visų politikų nuostatas parlamente ir kongrese. Mūsų bičiulių nuomone jis nebuvo nei geras senatorius, nei ypatingai pasireiškęs, dažniausiai nebalsuodavo nes niekad jo ten nebuvo. Maniau, kad jis nebūtų geras prezidentas ir kad jį iškėlė kažkokios jėgos vien dėl to, kad jis buvo juodaodis.
Amerika jau buvo pribrendus ir tokia politiškai korektiška, kad turėjai bijoti išreikšt savo nuomonę – neduok Dieve jei kažkas buvo nusiteikęs prieš kitą rasę. Kai mes atvykom į Ameriką, ji buvo 60 procentų kitokia, konservatyvi ir religiškai, ir politiškai, nes žmonės bėgo į ją nuo persekiojimų.
Bet galbūt tarp jų buvo daug laisvamanių, pagrindusių liberalizmą? Juk į Ameriką iš Senojo pasaulio plūdo nepatenkinti santvarka žmonės, taip pat nusikaltėliai, ekonominiai pabėgėliai. Kontingentas – nevienalytis.
Man jaunai Europa tada atrodė daug progresyvesnė. Kalbu apie šeštąjį dešimtmetį.
Tačiau juk buvo Woodstock‘as, išsilaisvinimas iš socialinių varžtų ir prietarų… Mums iš anapus geležinės uždangos būtent Amerika simbolizavo laisvę ir pažangą.
Viskas apsivertė aukštyn kojom, žmonės tapo beveik neribojamų laisvių ir pažiūrų. Didžiausias pokytis atėjo iš Europos, iš Anglijos. Bet čia gana padori visuomenė, tvarkinga ir religinga.
Obama buvo geras gatvės oratorius, o man rūpėjo ne jo odos spalva, o ar jis rūpinsis pirmiausia amerikiečiais. Jaunas, charizmatiškas, nepriekaištingo elgesio, jis buvo gerai parengtas. O vėliau, kai žmonės juo nusivylė ir manęs klausdavo: „Kaip tu žinojai, kad jis toks kairysis, globalistas, kaip prezidentas savo veiksmais ir nutarimais šalį žlugdo, kad jam visiškai nerūpi Amerika?“ atsakydavau, kad mes jau gyvenome tokioje sistemoje, kurioje dabar gyvena mūsų tėvynainiai, giminaičiai, ir kad man, mano vaikams ir anūkams ji čia, Amerikoje, nepriimtina. Maniau, kad stipri Amerika yra paspirtis Baltijos šalims, kad bet kuriuo atveju ji visada stovėjo už jų laisvę ir nepriklausomybę. Kiek jaunų amerikiečių žuvo per II pasaulinį karą, gelbėdami Europą nuo nacių, nors tiesioginės grėsmės nepatyrė? JAV įsikišo ir nulėmė karo baigtį. Todėl mano akimis žiūrint Obama parklupdė Ameriką ant kelių. Respublikonai turėjo ir Seimą, ir Senatą, bet nebuvo efektyvūs, ką jau kalbėti apie Valstybės departamentą. H. Clinton ir B. Obama manė, kad niekas nedrįs balsuoti prieš demokratus, nes būtų palaikyti rasistais, atsilikėliais, netolerantiškais, politiškai nekorektiškais ir akimirksniu sunaikinti. Jie susitarė ir tikrai manė, kad demokratai laimės. Dabar H. Clinton kaltina Trumpą, bet ji iš dalies pralaimėjo dėl to, kad buvo prasta kandidatė. Žmonės jos nemėgo, matė rinkimų metu dirbtinumą, rėksmingumą ir į kai kurias valstijas net nevažiavo.
Amerikos vėliavos Vašingtono skvere Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ir kas gi nutiko? Šalia septyniolikos respublikonų kandidatų iškilo Donaldas Trumpas. Jis jau turėjo savo TV laidas, buvo geras politikas, savarankiškas, neprašė jokių pinigų, kampanijai kelis bilijonus skyrė iš savo kišenės. Jis praktiškai savo strategija ir gudrumu įveikė 17 konkurentų, tarp jų ir Busho brolį.
Buvo manoma, kad periferijos žmonės, kaimiečiai ir darbininkai, negali nulemti rinkimų, priešingai nei universitetų elitas, kuris visas yra kairysis. Yra posakis, jog savo vaiką leisti į rytinių valstijų elitinius universitetus yra tas pats, kaip išpilti kūdikį su vandeniu. Kadangi juose vaikai visiškai perkeičiami. Žmonėms jau buvo įkyrėjęs tasai tiesiog persekiojimas ir visa korumpuota Vašingtono mašina. Tai buvo struktūra, kuri jų manymu neatliko savo darbo, valdantieji atostogavo ir nieko daug nepadarė, kaip kokie perversmininkai revoliucionieriai Prancūzijoje, Rusijoje ar kitur. Matant kaip šalis ritasi į griovį ir viskas prastėja, reikėjo kažką daryti.
Galima atmesti Trumpo reklamines „kvailystes“, pasisakymus, kuriais jis tik siekė atkreipti dėmesį, kad apie jį kalbėtų. Kitaip kairioji spauda niekad nebūtų apie jį rašius.
Bet žinome, jog Trumpas pagrindinę žiniasklaidą pats ignoravo kaip melagingą, ji jam neturėjo labai rūpėti?
Jis panaudojo Twitter‘į, kad parodytų, kaip žiniasklaida meluoja, nes yra korumpuota. Žmonės, kurie ėjo į jo susirinkimus, rinkdavosi dešimtimis tūkstančių, nes jis rado būdą kalbėtis su žmonėmis ne iš aukšto bokšto, o paprastai ir tiesiai. Jis pasirodė kaip malonus ir su visais mokantis bendrauti žmogus. Jo rėmėjai jį dievino.
Sutinku su jumis, kad žmogus gyvai atrodo visiškai kitaip, negu transliacijose priešais tūkstantines minias. Kai pamačiau BBC filmą, kuriame D. Trumpas parodytas nuosekliai ir nešališkai, supratau, kad surinkta medžiaga apie jo gyvenimą ir asmenybę yra neiškraipyta. Bet tai buvo retas atvejis, kuris skendo JAV žiniasklaidos sukeltoje isterijoje, pateikusioje sukonstruotą įvaizdį. Pagaliau faktas, kad tapęs prezidentu D. Trumpas realiai vykdo rinkiminius pažadus, yra kone apskritai fenomenalus atvejis aukštojoje politikoje.
Ir daro tai nežiūrint nomenklatūros ir demokratų, kurie kaip siena blokuoja jo kandidatus. Nė vienam prezidentui taip nebuvo, kad per visą iki šiol valdymo laikotarpį jis negalėjo sudaryti savo komandos ir patvirtinti žmones, kad jie pradėtų dirbti tuos darbus, kuriuos jis savo rinkėjams buvo pažadėjęs. Nepaisant to, per šį laikotarpį jis pasirašė tiek įstatymų pakeitimų, kaip nė vienas prezidentas. Jis yra darboholikas, miega tris keturias valandas. Sūnus sako, kad jis skambina kad ir trečią valandą nakties kokiu nors klausimu. Jo energija yra neapsakoma, jis turi vidinę aistrą ir tikslą.
D. Trumpas regimai ne tik per rinkimus, o ir ilgai iki jų mąstė, kaip Amerika turi atrodyti, ką jis darytų būdamas prezidentu.
Iš savo tėvo Trumpas gavo gal milijoną, jį pavertė 4,5 milijardo verslu, o savo vaikus augino griežtai, pavyzdžiui, jie skraidė lėktuvais paprasta klase, važinėjo traktoriais ir bendravo su žmonėmis, nes tėvas norėjo, kad jie pažintų tikrą pasaulį. Norėdamas ką nors pasiekti, Trumpas turėjo dirbti pagal sistemos dėsnius nuo apačios. Jis labai gerai ją perkando ir pažino žmones, kurie tą sistemą sukūrė.
Ir staiga jis pradėjo matyt ir girdėt, kas vyksta aplinkui. Nors jis skraidė savo asmeniniu lėktuvu, pabuvojęs ir pasivaikščiojęs po oro uostą jis teigė, kad nėra prastesnės infrastruktūros, kaip Amerikoje. Grįžęs iš Singapūro ar kitų šalių jis sakė jaučiąsis nusileidęs apleistoje trečiojo pasaulio šalyje. Niujorke toks šiukšlynas. Ir mes Europoje tokio nematėme…
Demokratai pasakė, kad ką jis bepaskirtų, visus blokuos. Trumpas paskyrė Aukščiausiojo teismo teisėju kandidatą, kuris į žemesnį teismą anksčiau gavo visų demokratų pritarimą. Tie patys pritarusieji tam pačiam asmeniui šįkart neskyrė nė vieno balso. Tai pademonstravo tik neapykantą ir neatsižvelgimą į valstybės gerovę.
Amerikiečių kariai Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Mes visi žinojom, kad mokesčiai yra per dideli, gamintojai iš Amerikos išbėgo. Kas išaugino Kiniją? Pasaulio komunistinę galiūnę išaugino Amerika. Šalys nepatenkintos, kad nutrauktos laisvos prekybos sutartys. Bet Amerika buvo formaliai už nosies vedžiojama ir visur nugvelbiama. Nors labai myliu Lietuvą ir esu europietiškų pažiūrų, ir man tai rodėsi neteisinga. Pajudinus Vašingtono aparatą visi lieja įtūžį. Daroma viskas, kad Trumpas sužlugtų. Holivudas pradėjo rodyti jo kraujuotą nukirstą galvą… Inkriminuoja, kad kažkokiam modeliui uždėjo ranką ant šlaunies. Ji trisdešimt metų buvo patenkinta ir jokių privilegijų neieškojo, o pradėjo kalbėti dabar. Iš to priešininkai išpūtė didžiausią burbulą, kai tuo tarpu kiti kaltinami priekabiavimu apstoti demokratų, kurie bando kaltinamuosius apginti. Tai parodo veidmainiškumą ir dvigubus standartus. Ir kodėl tai vyksta šiandien?
Prisiminimų apie priekabiavimus po kelių dešimtmečių banga atsirito iki Lietuvos ir taip pat verčia iš postų tik žinomus žmones. Iš principo realią problemą kompromituoja būdas, kuriuo ji sprendžiama. Nemalonus ne tik asmeninio gyvenimo detalių viešinimas, privatumo ignoravimas, vertimas visus nori nenori vaikščioti po bulvarą. Akivaizdu ir tai, kad teisingumo paieškos dažnai sutampa su interesais jėgų, kurioms rūpi asmens eliminavimas iš politikos ir apskritai galios centrų.
Nuo tada, kai Trumpas buvo apkaltintas ryšiais su Rusija, eina mėnesiai, bet nieko nerandama, tik eskaluojama, ir niekas nepaklausia, kodėl H. Clinton atidavė V. Putinui 20 procentų uraniumo, kurį šis perdavė Iranui.
Tačiau kodėl prezidentas V. Putinas rinkiminės kampanijos metu rodė D. Trumpui akivaizdžiai didesnes simpatijas?
Nes jis norėjo, kad jį išrinktų. Rusijos kibernetinė veikla, dezinformacija įsišaknijusi šiuo metu visame pasaulyje. Visur jos ranka. Hakeriai taip specializavosi, kad įsikišo ir sukėlė sąmyšį net Amerikoje. Tokiais būdais buvo siekta sukompromituoti Trumpą.
Tikrai dviaukštė sąmokslo teorija…
Jos visada pasaulyje buvo kuriamos. Kai į Havaną atvyko F. Castro baltu be stogo automobiliu, kaip šiandien atsimenu, mano Tėvelis net pravirko – taip jis buvo priblokštas. Jis sakė: „Matai, vaikeli, kokia jų politinė samprata? Čionai koją įkėlė komunistai, Maskva.“ Šitiek metų Kuba buvo rakštis. Kiek Amerika užjautė Chavezą ir bendravo su juo? Taip pat su Castro, nors jis panašiai kaip Stalinas taip išnaudojo kubiečius, jog buvo baisu: tereikia pasižiūrėti, ką kalbėjo pabėgėliai iš Kubos. Todėl sakau: ačiū Dievui, kad yra Trumpas, ir kad jam pasiseks. Pavyks atkurti pusiausvyrą ir Amerika vėl bus šalis, kurioje anksčiau neturėję galimybių žmonės galės pasiekti geresnį rytojų. Paskutiniųjų metų Amerikos pataikavimas Sovietų Sąjungai, požiūris į Rusiją, jų įtakos augimo ir ypač V. Putino klastingų metodų nutylėjimas ir ignoravimas mums nepatiko. Dėl Amerikos neveiksmingumo jo pristatytos programos atsidūrė stipriausių pasaulio vadovų didžiausios įtakos centre. Putinas labai sugeba manipuliuoti žmonių nuomonėm, taip pat pačioje Rusijoje, nors Rusijos gilumoj baisu gyventi. Bet jis su oligarchų pagalba viską paėmė į savo rankas, nes jam svarbu parodyti, kad su juo skaitomasi, jo bijoma. Manipuliavimas H. Clinton ir sugebėjimas kažkokiu būdu ir mastu iš Amerikos nupirkt medžiagas, iš kurių gaminami atominiai ginklai – tai dalykai, kuriuos jis perduoda Amerikos priešams, ir kurie dabar iškyla. Tačiau žiniasklaida į tai nesureagavo, nors buvo žmonių, kaip Amerikos ambasadorius Irane; jis sakė, kad Irane nieko neįmanoma patikrinti, inspektoriai neįsileidžiami ir vyksta akių dūmimas.
Vilniečiai – drauge su svarbiausios Lietuvos partnerės kariais – amerikiečiais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tasai mažmožių taršymas, nuomonės susidarymas iš epizodų apie prezidentą D. Trumpą – ir Lietuvoje – nėra teisingas.
Bendravimas žinutėmis Twitter‘yje su žmonėmis, nusileidimas iš Olimpo buvo naujas reiškinys. Kita vertus, jis pats davė daug pagrindo apkalboms. Net neįprasta šukuosena ar kalbėsena. Tiesa, neseniai jis pats pasišaipė iš savo plaukų…
Bet pažiūrėkite, koks buvo Trumenas! Jis buvo tiesmukas ir keikdavosi, o Lyndonas Johnsonas – jis buvo suktas. Bet mes susikuriame mitus. Idealus vadovas turi būti susišukavęs taip, laikyti žmonos ranką anaip, negali paklausti žmogaus apie ką nors paprastai. O tai gali būti apsimetėliška kaukė. Trumpui nebuvo kada galvoti apie plaukus.
Mes Lietuvoje bijojome, kad Trumpas pernelyg neužsidarytų, nes transatlantiniai santykiai labai svarbūs.
Trumpo požiūris nėra užsidaryti. Jo pozicija – matyti, kad Amerika visuose sandėriuose būdavo nuskutama. Amerikos gyventojams ir mokesčių mokėtojams buvo nepriimtina, kad kiniečiai viską gauna manipuliuodami savo valiuta. Jei vyksta mainai, negali būti taip, kad jūs gaunate 500 procentų pelno, o aš – 10. Jie norėjo susilpninti Ameriką ekonomiškai, taip kaip Ronaldas Reaganas padarė su Sovietų Sąjunga, pakėlęs apsiginklavimo kainas. Taip jis sužlugdė sovietų ekonomiką, kuri nepajėgė atsilaikyti.
Kodėl visi bijojo, kad Trumpas sužlugdys NATO? Mes vietoje tai matėme kitaip. Mes važinėjome į Vašingtoną ir kalbėjomės su politikais apie Baltijos valstybių gynybą, nes jautėme, kad Rusijos įtaka auga ir tampa realia grėsme. Politikai, politologai ir NATO viršūnės mums pasakė, kad Baltijos valstybės praktiškai neapginamos. Tai sukėlė didelį rūpestį, nes pati NATO apsnūdo ir nebežiūrėjo į ateitį. Agresijos atveju užtruktų dvi dienas sukviesti NATO nares ir dar savaitę, kol jos prieitų prie vieningos nuomonės. Ką padarė Trumpas? Baktstelėjo į užpakalį ir pasakė, kad ponai, patys pradėkite rūpintis savo saugumu, pakaks mums mokėti 75 procentus už viso pasaulio gynimą, kai jūs švaistot pinigus ir visiškai nesirūpinate savo saugumu. Nors stodami į NATO prisižadėjote skirti 2 procentus gynybai. O praėjo 27 metai. Todėl isterija dėl organizaciją „žlugdančio“ Trumpo buvo niekai, kuriuos mes supratome.
Kovo 11-osios šventėje Vilniuje dalyvavo ir amerikiečių kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Deja, mažiausias finansavimas – apie 1 procentą ir mažiau – buvo vykdomas TS-LKD valdymo laikotarpiu. Taip pat tiesa ir tai, kad Lietuvos politinis elitas prezidento D. Trumpo atžvilgiu laikosi leftistinių pažiūrų. Galbūt tai nekeista, nes TS-LKD vertybiniu atžvilgiu labai supanašėjo su liberaliomis partijomis. Ir ši nuostata ne itin pasikeitė.
Tai tiesa. Kai kalbuosi su žmonėmis, atrodo, kad tai jų asmeninė nuomonė.
Įdiegtas mitas apie neprognozuojamą ir Rusijai palankų Trumpą įsitvirtino ir veikia. Palankiai apie jį atsiliepti reiškia eiti prieš srovę ar bent neturėti gero politinio skonio.
Kai George‘as W. Bushas pretendavo į prezidento postą, susisiekiau su Condoleezza Rice ir paprašiau, kad Bushas parašytų raštą, kuriuo proteguotų Baltijos valstybių priėmimą į NATO. Nes vienas dalykas yra tik žodžiu reikšti simpatijas, o kitas – parašyti oficialų dokumentą. Sakiau, jo mums reikia, kad eitume į lietuvius ir ragintume už Bushą balsuoti. Tai buvo labai svarbu. C. Rice tai nepatiko, bet ji nuėjo pas kampanijos vadovą J. Fischerį ir paprašė parašyti šį dokumentą.
Kaip manote, ar B. Obama būtų parašęs tokį dokumentą dėl mūsų priėmimo į NATO? Tiesa, yra taryba ir kitos struktūros.
Taryba yra, ir būtų gerai, jei visi žmonės joje būtų nusiteikę už. Iš kitos pusės, prezidentas gali pasakyti, ko jis nori. G. Busho administracijoje spaudos atstovas beveik susikumščiavo dėl Lietuvos. Toje aplinkoje pažiūros taip pat skirtingos. Todėl Trumpo nuostata labai džiaugėmės, nes tai reikiama principinė pozicija, antraip atrodytų, kad Lietuva vėl neiššovė nė šovinio. Tėtis sakė: „Jie gėrė ūkininkų kraują, buvo penki generolai, o kai reikėjo Lietuvą gint, visi išsigando ir nesipriešino. Neiššovė nė šovinio.“ Ir dabar Lietuvoje kariuomenės savigarbos, geros savijautos kėlimas daro poveikį visai Lietuvai. Jau pradėjome džiaugtis ir didžiuotis savo kariuomene, Kariuomenės diena.
Pokario partizanai to nesulaukė, bet amžiaus pabaigoje „amerikonai pagaliau atėjo“: pati savo akimis mačiau ir girdėjau istorinę prezidento G. W. Busho kalbą Vilniaus Rotušės aikštėje. Lietuvos priėmimas į NATO, manau, buvo pats didžiausias pasiekimas naujojoje šalies istorijoje.
Svarbus matymas iš abiejų pusių. Todėl mes pasikvietėme vieną demokratą ir vieną respublikoną, kad būtume nešališki.
Ką dar pasakytumėte apie prezidentą D. Trumpą, ko mes nežinome? Aišku viena, kad jis labai kantrus ir toliaregiškas žmogus.
JAV prezidentas Donaldas Trampas. EPA-ELTA nuotr.
Jis mąsto strategiškai. Kaip verslininkas jis įgyvendino savo planus ir susidūrė su daugeliu aspektų. Todėl dabar valdydamas Ameriką iš Vašingtono jis nežiūri vien politiko žvilgsniu, bet kaip realistas siekia, kad būtų padėti geri pamatai. Stengiasi įdiegti amerikiečiams savigarbą. Jis nėra joks rasistas, su juo dirba įvairių rasių ir pakraipų žmonės. Kol kas nesigirdi, kad jį patrauktų į teismą koks nors darbuotojas dėl pažeidimų. Jis gyvenime daug pasiekė, bet svarbiausia, kad Trumpas nori pakelti ne tik Amerikos prestižą, bet ir ekonomiką. Amerika labai prasiskolinusi. Jis nenori, kad šalis sėdėtų komunistinės Kinijos kišenėj ir leistų pinigus neaiškiems projektams, tokiems, kaip klimato atšilimas. Albertas Gore‘as pats skraidė didžiausiu lėktuvu, išmetančiu daugiau teršalų nei gamykla. Trumpas sutvarkė veteranų sistemą. Mėgina pakeisti sveikatos sistemą.
Jeigu jam dar pasiseks sumažinti mokesčius ir susigrąžinti pabėgusius gamintojus, atsiras darbo ir žmonės galės gyventi iš savo uždarbio, o ne iš valstybės išmokų. Kaip kadaise, kai emigrantai sunkiai dirbo, bet galėjo susitaupyti ir kažką palikti savo vaikams. Dar jis nori atsisakyti vadinamojo „mirties mokesčio“. Tėvai, sukaupę santaupas ir jau sumokėję mokestį valstybei, mirdami savo vaikui palieka dar vieną mokestį. Už tą patį mokama dvigubai. Kartais, neturėdami grynų pinigų, paveldėtojai praranda ar mažą ūkelį, ar didelį, kurį galėjo išlaikyt ir dirbt kol buvo gyvi tėvai, nes turi sumokėti „mirties mokestį“. Tada jie turi ūkį parduot. Jeigu aš naudojau vieną ar du gabaliukus popieriaus taupydama senatvei, dabar gal noriu pagelbėti sergančiam žmogui, tai palieku santaupas vaikams, kurie nubausti, nes priversti už jas mokėti. Tai baisi neteisybė.
Sėkmė priklauso ne tik nuo prezidento, bet ir nuo respublikonų, Senato.
JAV prezidentas Džonas Kenedis su žmona Žaklina nužudymo dieną. EPA – ELTA nuotr.
JAV vyriausybė nusprendė atskleisti kelis tūkstančius anksčiau neskelbtų slaptų dokumentų apie buvusio JAV prezidento Džono F. Kenedžio (John F. Kennedy) nužudymą. Tačiau, nacionalinio saugumo sumetimais, vis dėlto neduotas leidimas skelbti kai kurių su nužudymu susijusių dokumentų.
1992 metais Kongresas nusprendė, kad visi duomenys apie Dž. F. Kenedžio nužudymą turi būti atskleisti per 25 metus. Nacionaliniai archyvai jau yra paskelbę didžiąją dalį su daugiau kaip prieš 50 metų įvykdytu nužudymu susijusių dokumentų. Tačiau paskutinė dalis laikyta užrakinta. Dabartinis JAV lyderis Donaldas Trampas (Donald Trump) mano, kad šie dokumentai turėtų tapti prieinami visiems, bet sutiko atidėti kai kurių kitų dokumentų paskelbimą.
Dokumentai buvo paskelbti Nacionalinių archyvų ir registrų administracijos tinklalapyje, laikantis 1992 metų įstatymo. 35-asis Jungtinių Valstijų prezidentas Dž. F. Kenedis nušautas 1963 metais svečiuojantis Dalase. Prezidento nužudymu apkaltintas Li Harvis Osvaldas (Lee Harvey Oswald), tačiau žudiko motyvai lieka neaiškūs. Nusikaltėliui taip ir neteko stoti prieš teismą, nes jis buvo nušautas praėjus vos dviems dienoms po šalį sukrėtusios tragedijos.
Nacionalinių archyvų pranešime teigiama, kad prezidento D. Trampo nurodymu, jau paskelbtas 2 tūkst. 891 dokumentas, susijęs su Dž. F. Kenedžio nužudymu 1963-iųjų metų lapkritį. Istorikai teigė, kad ketvirtadienį paskelbtuose dokumentuose nėra jokių stulbinamų naujų faktų.
Dokumentuose aptinkama įvairi informacija, varijuojanti nuo Federalinio tyrimo biuro (FTB) direktorių atmintinių iki interviu su Dalaso visuomenės nariais. Viename dokumente pateikiamas tuomečio FTB direktoriaus Edgaro Huverio (Edgar Hoover) pokalbis 1963 metų lapkričio 24 dieną. Edgaras Huveris sakė, kad pagrindinio įtariamojo L. H. Osvaldo nužudymo išvakarėse FTB informavo policiją apie grėsmę jo gyvybei, bet policija nesiėmė jokių veiksmų.
JAV lyderis D. Trampas davė šešis mėnesius (iki 2018 metų balandžio 26 d.) peržiūrėti likusius dokumentus ir nurodyti priežastis, kodėl jie neturėtų būti paskelbti. Tikėtina, kad pasibaigus šiam terminui, dokumentai gali būti nepaviešinti.
L. H. Osvaldas dar nužudymo dieną sulaikytas Dalase ir apkaltintas prezidento žmogžudyste, bet po dviejų dienų policijos nuovadoje jį nušovė naktinio klubo savininkas Džekas Rabis (Jack Ruby) – jam taip ir neteko stoti prieš teismą. Tačiau didžioji dalis amerikiečių abejoja oficialiais įrodymais, kad L. H. Osvaldas buvo vienintelis prezidento žudikas. Praėjus daugiau kaip pusei šimtmečio nuo nužudymo, jis laikomas didžiausia sąmokslo teorija Amerikos istorijoje.
Apie Dž. F. Kenedžio nužudymą sukurta tūkstančiai knygų, kino juostų ir dokumentinių filmų.
Dabartinis JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) ketina leisti paskelbti ilgai slėptus duomenis apie buvusio prezidento Džono F. Kenedžio (John F. Kennedy) nužudymą, informuoja transliuotojas BBC.
Dokumentų paskelbimas numatytas spalio 26 dieną, tačiau JAV lyderis turi teisę pratęsti jų įslaptinimo statusą. Dž. F. Kenedis nušautas 1963 metų lapkričio 22 dieną, jam viešint Dalase, Teksaso valstijoje.
Nacionaliniai archyvai jau yra paskelbę didžiąją dalį su nužudymu susijusių dokumentų, tačiau paskutinė dalis laikoma užrakinta. Bet dabartinis JAV lyderis D. Trampas mano, kad šie dokumentai turėtų tapti prieinami.
1992 metais Kongresas nusprendė, kad visi duomenys apie Dž. F. Kenedžio nužudymą turi būti atskleisti per 25 metus, nebent šalies prezidentas nuspręstų, kad duomenų atskleidimas pakenktų nacionaliniam saugumui.
Vis dar yra daugiau kaip 3 tūkst. anksčiau neskelbtų dokumentų. Iki šiol paskelbta per 30 tūkst. dokumentų, tačiau paredaguotų.
Dž. F. Kenedžio nužudymo ekspertai nemano, kad nepaskelbtuose dokumentuose yra stulbinamų naujų faktų. Tačiau juose pateikiama daugiau informacijos apie žudiko Li Harvio Osvaldo (Lee Harvey Oswald) veiklą Meksike, likus keliems mėnesiams iki nužudymo.
Li H. Osvaldas sulaikytas Dalase dar nužudymo dieną ir apkaltintas prezidento žmogžudyste. Bet po dviejų dienų policijos nuovadoje jį nušovė naktinio klubo savininkas Džekas Rabis (Jack Ruby) ir jam taip ir neteko stoti prieš teismą. Tiesa, didžioji dalis amerikiečių abejoja oficialiais įrodymais, esą Li H. Osvaldas buvo vienintelis prezidento žudikas. Praėjus daugiau kaip pusei šimtmečio nuo nužudymo, jis laikomas didžiausia sąmokslo teorija Amerikos istorijoje.
Apie Dž. F. Kenedžio nužudymą sukurta tūkstančiai knygų, kino juostų ir dokumentinių filmų.
Ta dingstim Senate buvo atliktas didelio masto žvalgybos tarnybų nesėkmės priežasčių tyrimas, po kurio buvo surašytas didžiulis foliantas, o jam rašyti buvo pasitelkti geriausi Vašingtono specialistai.
Aš išstudijavau jį iki pašaknų. Pranešimo išvados skelbė, kad agentūros praktiškai nėra, todėl agentūros informacijos mikroskopiškai maža. Bet iš to padaryta stulbinanti rekomendacija: svarbiausia – padidinti analitikų skaičių. Atrodytų, nėra agentūros ir informacijos – vadinasi, reikia pradėti nuo agentūros verbavimo. Bet ne. Daugiau analitikų! Ką jie analizuos, jeigu nėra agentūrinės informacijos, apgaubta nežinomybės migla.
Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.
Kiek aš stebėjau, viskas ėjosi kaip ir anksčiau. Tai pasakytina ir apie Ukrainą. Antai, prie prezidento Viktoro Janukovičiaus Ukraina buvo Vašingtonui kaip juoda skylė, didelė ir nesuprantama. Ir tai tuo metu, kai RF specialiosios tarnybos veikė Ukrainoje kaip savo namuose. Tiesa, tai irgi nepadėjo, ir RF įsiveržimo į Rytų Ukrainą rezultatai buvo didžiausia FSB ir GRU nesėkmė, nes jos buvo žadėjusios Putinui visiškai ne tą, su kuo jis ten susidūrė.
Iš esmės, žvalgybos vaidmuo valstybių likimuose gana sąlyginis. Praėjusio šimtmečio devintojo dešimtmečio viduryje KGB užsienio žvalgyba turėjo neįtikėtinai efektyvių agentų Vašingtone, ir vis dėlto sugriuvo SSSR, o ne JAV. Bet dabar, atrodo, tas momentas, nuo kurio realiai priklauso pasaulio likimai. Situacija kai kuo primena 1936 metų kovo mėnesį, kai Adolfas Hitleris permetė tik tris batalionus į demilitarizuotos Reino srities vakarų pakrantę.
Prancūzija ir kitos Vakarų valstybės tylomis nurijo tą piliulę, nors tai buvo šiurkštus Versalio taikos sutarties pažeidimas, ir jo rezultatas – Antrasis pasaulinis karas. O juk tada Prancūzijai būtų pakakę vienos divizijos, kad sudrausmintų įsisiautėjusį fiurerį. Kaip vėliau per tardymą Prancūzijos tyrėjui sakė generolas Guderianas: „Jeigu jūs, prancūzai, būtumėte įsikišę Reino srityje 1936 metais, mes būtume viską pralaimėję, ir Hitleris būtų neišvengiamai žlugęs“.
Hitleris blefavo, bet Vakarų žvalgybos tarnybos ir jų vyriausybės to nesuprato. Dabar blefas tapo pagrindiniu ginklu žmogui, apie kurį dar prieš 16 metų stebėdamiesi klausdavo „Kas yra ponas Putinas?“ Nuo to laiko ta tema prirašyta gausybė tekstų, bet dauguma autorių, kaip ir čia aukščiau minėtas DIA analitikas, atsakinėdavo į tą klausimą, vadovaudamiesi Vakaruose paplitusiais intelektualiniais stereotipais. Jam priskiriami grandioziniai SSSR atkūrimo planai, istorinis Rusijos posūkis prie savų šaknų Azijoje, siekis sėti chaosą bei suirutę Vakarų pasaulyje ir įsiviešpatauti pasaulyje kaip didysis Pu.
Kai kurie žurnalistai, remdamiesi savo ryšiais Kremliuje, reikšmingai dėsto, jog pats Putinas dažnai kalba artimoje aplinkoje, kad jo strateginis planas yra perdalyti pasaulį į įtakos sferas pagal 1945 metų Jaltos konferencijos didžiųjų valstybių pavyzdį.
Gal Putinas taip ir sako. Daugelis nusikaltėlių savo realius žemus tikslus dangsto samprotavimais apie didžiąją politiką; pakanka pažvelgti į Rusijos Valstybės Dūmą. Bet tai nereiškia, kad tai iš tikrųjų idea fix, o ne blefas, kaip kad labai dažnai būdavo būdinga Putino pirmtakams Kremliuje.
Daugumą krizių, kurias Nikita Chruščiovas sukėlė su JAV, įskaitant ir Karibų, lėmė ne realūs geostrateginiai sumanymai, o impulsyvus mažarasčio vyro noras „įleisti amerikiečiams ežį į kelnes“, pagąsdinti ar pademonstruoti „gražuolėliui“ Džonui Kenedžiui, kad jis per jaunas vadovauti tokiai didelei šaliai kaip JAV.
Sprendimas dislokuoti vidutinio nuotolio raketas SSSR vakariniuose rajonuose 1976 metais, kuris privedė prie paskutinės stambios Kremliaus ir Vakarų priešpriešos, pasibaigusios SSSR žlugimu, buvo priimtas per poros minučių maršalo Ustinovo ir generalinio sekretoriaus Brežnevo pokalbį Vnukovo-2 oro uoste. Ustinovas sakė „Lionei“, kad mes darėme tolimo nuotolio raketą, bet išėjo vidutinio nuotolio raketa. Dabar ją reikia kažkur dėti, nes pinigai išleisti. Vienintelė vieta jai dislokuoti – SSSR europinė dalis. Į tai Leonidas Brežnevas išmintingai tarė; „Na, tai darbuokis, Dima, darbuokis“.
Štai kaip buvo sprendžiami šalies likimai. Apie tą pašnekesį jau po SSSR žlugimo pasakojo tiesioginis liudytojas, Leonido Brežnevo padėjėjas Zamiatinas. O iki tol protingiausi Vakarų, taip pat ir JAV, žmonės ilgai neįstengė suprasti, ką reiškia tas klastingas Maskvos žingsnis – noras pulti Europą, suskaldyti NATO arba dar koks nors itin gudrus strateginis manevras.
O „Dima“ paprasčiausiai „darbavosi“ pagal išmintingą Leonido Brežnevo nurodymą, kai tas jau buvo puolęs į marazmą, bet be kurio sovietiniai žmonės taip pat negalėjo gyventi, kaip dabar 86 proc. rusų negali gyventi be Putino.
Tada aš dirbau užsienio žvalgybos Amerikos skyriuje ir galiu visai konkrečiai pasakyti: iš SSSR pusės ideologija praktiškai nevaidino jokio vaidmens šaltajame kare, bent jau aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose. Požiūris buvo paprastas, net primityvus: Kremlius norėjo draugauti su Amerika ir elgėsi apgalvotai, kai Vašingtone sėdėjo stiprus prezidentas, kurio Maskva bijojo. Jeigu Baltųjų rūmų gyventojas Maskvai atrodė silpnas, ji tuojau pat pradėdavo kaišioti jam į „kelnes ežį“.
Dar vienas svarbus momentas: Kremlius, bent jau nuo Chruščiovo laikų, kaip Armagedonas bijojo raketinio branduolinio karo su Amerika. Visų pirma, sovietų vadovybė, lyginant su kitais žmonėmis, jau gyveno šviesioje ateityje ir norėjo gyventi amžinai. Nebuvo jokių strateginių vertybių, dėl kurių Kremliaus dangaus gyventojai būtų pasirengę paspausti raudoną mygtuką.
Antra, nutylimas SSSR technologinis atsilikimas nuo Amerikos buvo laikomas neginčytinu, todėl Kremlius aiškiai suprato, kad išgyventi tokiame konflikte nepavyks.
Galų gale, SSSR valdininkų viršūnių klanų vidinė kova vaidino didesnį vaidmenį formuojant užsienio politikos kursą, negu kokios nors geopolitinės doktrinos, nors pastarosios dažnai būdavo panaudojamos dar vienai kokiai nors avantiūrai pateisinti.
O ir kokios doktrinos ir strategijos, jei į pačią viršūnę Rusijoje tradiciškai prasibraunama po neigiamos atrankos, ir atsiliepia priimamų sprendimų kokybei. Antai, žvalgyba siunčia savo analizės pranešimus šalies vadovybei įvairiais adresais, priklausomai nuo turinio. Vieni pranešimai keliauja adresatams ministerijose, kiti – Saugumo tarybos nariams ir visiškai kiti – aukščiausiąjai vadovybei. Antai, nuo aštuntojo dešimtmečio iki 2000 metų reikalavimas pranešimams buvo toks: kuo aukštesnis adresatas, tuo paprasčiau turi būti parašytas dokumentas. Pačiai aukščiausiai viršūnei buvo rašoma taip, kad suprastų net idiotas. Esu įsitikinęs, kad ir dabar maždaug tas pats, tik su nedideliais niuansais.
Visa tai turi suprasti naujoji JAV administracija. Aštuonerius metus Putinas kišdavo Barakui Obamai „ežį į kelnes“ tik todėl, kad laikė ji skystablauzdžiu. Jeigu Trampas nori vėl padaryti Ameriką didžia – o toks pagrindinis jo kampanijos šūkis – jam teks pastatyti Putiną į vietą.
Nuo Antrojo pasaulinio karo laikų susiformavo du Vakarų požiūriai Maskvos atžvilgiu, kurie siejasi su Franklinu Delanu Ruzveltu ir Vinstonu Čerčiliu. Pirmojo nuomone, su rusais reikia kalbėtis, įtraukti juos į bendrus JTO tipo projektus ir tokiu būdu civilizuoti. O Čerčilis buvo įsitikinęs, kad su Rusijos vadovybe reikia kalbėtis tik griežtai, iš jėgos pozicijų, nesileidžiant į jokį broliavimąsi.
Mano profesinė patirtis sovietų žvalgybos Amerikos linkme vienareikšmiškai liudija, kad šitame ginče teisus Čerčilis. Maža to, Čerčilio mintį verta sustiprinti: kuo labiau bijo Kremliaus vadovybė, tuo protingesnė ji tampa. Perėjimas nuo marazmo prie absoliutaus pakaltinamumo kartais vykdavo veržliai.
Kai tik 1983–1985 metais Amerika dislokavo Vakarų Europoje savo vidutinio nuotolio raketas, galinčias pasiekti Kremlių per kokias 10–12 minučių, Maskvoje iškart visi prablaivėjo. Vakarykščiai marazmatikai akimirksniu virto visiškai racionaliais ir gebančiais tartis žmonėmis.
Dviejų tendencijų kova vertinant Rusiją Vašingtone truko iki paskutinio meto. Prie prezidento Obamos vyravo „Ruzvelto linija“. Paskutinis plykstelėjimas bandant susikibti rankomis su Kremliumi ir kartu žengti į šviesią ateitį buvo „perkrovimas“, kaip žinoma, pasibaigęs visišku krachu.
Ši istorija išryškino dar vieną svarbų dalyką, kurį būtina suprasti Maskvos atžvilgiu. Kaip sako poetas, „protu Rusijos suprasti neįmanoma…“. Ir iš tikrųjų „perkrovimo“ autoriais Vašingtone tapo žmonės, kurie studijavo Rusiją visą gyvenimą, ilgai gyveno ir dirbo Maskvoje, rašė mokslinius traktatus ir skaitė paskaitas studentams.
Žvelgiant į faktus, jie turi gausybę žinių apie Rusiją. Bet visa tai žinodami, jie, sprendžiant iš visko, nesuprato, jog išorės priešas būtinas Kremliaus egzistencijai, kad galėtų kvailinti savo tautą, ir kol jūs svarstote, kaip eiti su „rašenz“ kartu į didžią ateitį, jie mąsto, kaip įkišti pagalį jums į ratus. „Perkrovos“ autoriai (kaip ir aukščiau minėtas DIA analitikas) nesuprato, kas Amerikoje vadinama the nature of the beast (žvėries esmė), todėl jie greitai ir lemtingai žlugo, o valstybės sekretorius Keris tapo Maskvoje pajuokos objektu.
Galima suprasti Amerikos analitikus, besistengiančius susigaudyti gudriuose rusų gyvenimo raizgaluose. Pernelyg didelis skirtumas tarp dviejose šalyse gyvenančių žmonių mentaliteto. Jeigu, pavyzdžiui, JAV priimamas įstatymas, žmonės pradeda galvoti, kaip jo paisyti ir kokios bus jo taikymo pasekmės. O Rusijoje gi pradedama galvoti, kaip jį apeiti, kaip jo apskritai netaikyti.
Norint visada galima rasti ideologinę potekstę ir doktriną ten, kur jos nėra. Štai Bulgakovo Šarikovą galima vaizduoti kaip vieną iš Trockio-Zinovjevo bloko lyderių, kuris slapta darbavosi, kad būtų nuversta sovietų valdžia. O iš tikrųjų jis masiškai galabijo kates. Dėl to turėjo masiškai padaugėti pelių, kurios turėjo sugraužti visus grūdus šalyje. SSSR įsiviešpatautų neregėtas badas, ir sovietų valdžia žlugtų. 37-aisiais taip apkaltintas Šarikovas būtų nesvarstant nudėtas.
Kita vertus, jį galima būtų vaizduoti kaip didį mąstytoją utopistą, kuris polemizuoja su Engelsu ir Kautskiu ir kovoja už visuotinę lygybę. Na, tiesiog rusų Tomas Kampanela su savo „Saulės miestu“.
Visiems, žinoma, aišku, kad tai juokai, o Šarikovas – tai savotiška humanoido būsena, kai jis jau nebe gyvūnas, bet dar ir ne žmogus. Bet totalios Kremliaus propagandos dėka anaiptol ne visiems suprantama, hu is mister Putin.
Žinoma, geriausia studijuoti sistemą, būnant jos viduje. Bet jeigu kas nors Trampo komandoje panorės greitai suprasti, koks yra realus, o ne virtualus Putinas, aš rekomenduočiau tris rusų literatūros kūrinius.
Tai Vsevolodo Garšino pasaka „Varlė keliauninkė“, Michailo Bulgakovo „Šuns širdis“ ir, pagaliau, Aleksandro Puškino „Pasaka apie žvejį ir žuvelę“. Patikėkite, aš kalbu visiškai rimtai. Kad suprastum Putino esmę, tas romanas ir dvi pasakos svarbiau už dešimtis mokslinių disertacijų. Čia ir glūdi milžiniška rusų literatūros jėga. Reikia paprasčiausiai žinoti, ką skaityti.
Pasaka apie varlę puikiai paaiškina, kokį vaidmenį Putino charakteryje vaidina garbės troškimas, artimas savidestrukcijai, išpūstas Kremliaus propagandos, kohortos palaižūnų ir prielipų, o taip pat virtinės naudingų idiotų Vakaruose.
Bulgakovo Šarikovo istorija – tai stulbinančiai tikslus meninis Vakarų lyderių tarpusavio santykių su Putinu evoliucijos vaizdas. Rado kažką pavartėje, pabandė tą kažką civilizuoti; kuo labiau jį tramdė, tuo jis įžūlesnis darėsi ir šėlo. Pagaliau metas suprasti, kaip tai padarė profesorius Preobraženskis, kad iš principo neįmanoma Šarikovo civilizuoti, ir vienintelė išeitis – grąžinti jį į pradinę būklę.
Pagaliau Puškino pasaka turi paaiškinti, kad beprotiškoms Putino ambicijoms negalima pritarti, o bandymai jį apraminti iššauks naujus, dar beprotiškesnius ir įžūlesnius reikalavimus. Jį sustabdys tik subyrėjusi gelda ar laiku gautas trinktelėjimas per sprandą.
Šia prasme, kaip reikia tvarkyti reikalus su Putino Rusija, gerai pamokė Erdoganas. Porą kartų perspėjo, kad RF KOP lėktuvai neskristų į Turkijos teritoriją, o trečią kartą – numušė. Ir ką padarė rūstusis Putinas, kuris Ameriką per valstybinę televiziją radioaktyviais pelenais gąsdino? Suraukė kaktytę, sumurmėjo nesuprantamus grasinimus ir… pasišalino.
Ir be reikalo Obamos administracija bei NATO neparėmė Turkijos šiame konflikte su Rusija. Reikėjo palaikyti, tvirtai ir besąlygiškai. Aš toli gražu nesu Erdogano šalininkas, bet jo gebėjimo sudrausminti Putiną turi pasimokyti kiti NATO nariai, nes laiku gautas trinktelėjimas per sprandą prablaivo Kremliaus vadovybę geriau, negu valstybės sekretoriaus Kerio visos kelionės į Maskvą kartu paėmus.
Prasideda po truputį jau tikras didelis karas. Jis tiesiogiai ar netiesiogiai palies visus. Ir nieko negali pakeisti.
Toks tas žmonių pasaulis. Nė vienas žmogus žemėje rimtai nenori karo. Tačiau prasideda ir vyksta tai, ko nė vienas nenori. Ir žmonės tame dalyvauja.
Vieni ploja bepročiui, skatina jį ir vienas kitą pergalėms. Jie kariauja už taiką, kol neliks akmens ant akmens. Bet tik tol, kol guli ant sofos prieš dėžę.
1962 metų gegužės 19-ąją Marlina Monro scenoje ėmė dainuoti: „Pone prezidente, sveikiname gimimo dienos proga“.
Tai nutiko būtent tądien, kai Niujorke iškilmingai švęstas Džono F.Kenedžio gimtadienis…
XXX
Kodėl šiandien ir vėl prisimename aktorę Marliną Monro? Knygynuose pasirodžiusi žurnalistų Džėjaus Margoliso ir Ričardo Baskino knyga „Marlina Monro: byla uždaryta“ („The murder of Marilyn Monroe: case closed“) – ir vėl spaudos dėmesio centre. Knyga lanbai plačiai aptariama užsienio spaudoje.
Minint 50-ąsias Džono Kenedžio nužudymo metines, kai JAV prisimena tą dramatišką įvykį, dėmesio centre vėl atsidūrė Li Harvi Osvaldo buvimo SSSR aplinkybės. Taip rašo, pavyzdžiui, The Christian Science Monitor korespondentai Fredas Veiras ir Maikas Ekelis.
Štai kaip aprašo bendravimą su Li Harvi Osvaldu būsimasis pirmasis nepriklausomos Baltarusijos vadovas Stanislovas Šuškevičius, kuriam 1961 metais Minsko gamyklos vadovybė pavedė mokyti amerikietį rusų kalbos. „Jis buvo tipiškas kareiva, ir aš neradau su juo nieko bendro. Rusiškai jis tada kalbėjo pakenčiamai. Iš viso mes tada turėjome kokius 10 užsiėmimų, paskui liovėmės bendrauti. Tada aš labiausiai krimtausi, kad jam paves gaminti mano suprojektuotą įrenginį, nes šaltkalvis jis buvo siaubingas“.
1963 metų lapkričio 23-ąją Dalase buvo nužudytas 35-asis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Džonas Ficdžeraldas Kenedis (John Fitzgerald Kennedy – JFK). Jam buvo 46-ri metai“, – rašo Alenas Frašonas (Alain Frachon) laikraštyje Le Monde.
„Pradėjęs šaudyti į prezidento kortežą, šaulys ne tik nužudė žmogų, bet ir sukūrė legendą. Toji žmogžudystė JFK pavertė ikona, – pažymi autorius. – Ilgą laiką jis naudojosi nekritikuotino asmens statusu. Neįmanoma įsivaizduoti tikslių jo prezidentavimo rezultatų. Jo aplinka, šeima stebėjo jį, manipuliavo juo, darė jam spaudimą. Dž.Kenedis turėjo tapti didžiu prezidentu, bet jis valdė tik 1036 dienas“.
Tai – paslaptis nuo 1966 metų, kai buvo pastebėta, kad žuvusio prezidento smegenys, išimtos per skrodimą, dingo. Konspirologų nuomone, tai įrodo, jog Džonas Kenedis buvo nušautas ne Li Osvaldo iš užpakalio, o iš priekio, rašo straipsnio autorė.
Kita teorija ne tokia pikantiška: kad prezidento smegenis paėmė jo jaunesnysis brolis Robertas, „galimas dalykas, tam, kad nuslėptų liudijimą apie tikruosius prezidento Dž.Kenedžio ligų mastus arba … preparatų, kuriuos vartojo prezidentas Dž.Kenedis, kiekius“, skelbia naujos knygos apie prezidento Kenedžio nužudymą autoriaus Džeimso Suonsono versija.
Keletą mėnesių prieš tai, kai Li Harvy Osvaldas nužudė Džoną Kenedį – 1963 metų lapkritį – jis bandė nužudyti dar kai ką: ultradešiniųjų pažiūrų generolą Edviną Volkerį, rašo The Daily Beast.
Leidinys spausdina ištraukas iš Billo Minutaglio ir Styveno Deviso knygos „Dalasas, 1963“, kurioje pasakojama to pasikėsinimo istorija.
Knygoje pasakojama, kaip L.H.Osvaldas, žinomas savo atsidavimu marksizmui ir komunizmui, slapta ruošėsi nužudyti E.Volkerį. Autoriai smulkiai aprašinėja, kaip jis ėjo žudyti, pasiėmęs šautuvą ir palikęs raštelį savo žmonai Marinai, kurią jis atsivežė į JAV iš Sovietų Sąjungos. Straipsnyje pateikiamas knygos fragmentas.
Vos keletą mėnesių iki prezidento Džono F. Kenedžio nužudymo 50-ųjų metinių nauja dokumentinė drama turėtų atnaujinti debatus, kas gi iš tikrųjų įvykdė tą nusikaltimą, rašo Independent.
Naujajame filme dėstoma versija, pagal kurią slaptųjų tarnybų agentas Džordžas Hikis po naktinių išgertuvių su bendradarbiais paleido vieną iš kulkų, kuri nužudė Dž.Kenedį, sakoma straipsnyje.
Pasak filmo autorių, kai Li Harvi Osvaldas iššovė pirmą kartą, Dž.Hikis bandė šauti atsakydamas.
Georgijus Bolšakovas – sovietų žurnalo „SSSR“, leidžiamo anglų kalba, vyriausiasis redaktorius ir aukštas KGB bendradarbis, dirbęs JAV teritorijoje septintojo dešimtmečio pradžioje.
Georgijus Bolšakovas suvaidino esminį vaidmenį sovietų lyderio Nikitos Chruščiovo ir Amerikos prezidento Džono Kenedžio privačiame susirašinėjime, prasidėjusiame 1961 metų rugsėjį. G.Bolšakovas taip pat buvo Baltųjų rūmų ir Sovietų tarpininkas per Karibų krizę 1962 metais.
Taigi “Lamia” – Filipo L. Tiro de Vožolio, Prancūzijos žvalgybos bendradarbio, su pertraukomis dirbusio Jungtinėse Amerikos Valstijose, operatyvinis slapyvardis.
De Vožolis vartojo slapyvardį savo prisiminimų knygos pavadinimui „Lamia“ (1970). Apskritai jis taip ilgai naudojosi tuo slapyvardžiu, kad tarsi pavardės niekada ir neturėjo.
19-os metų, 1940-aisiais, jis įstojo į Prancūzijos pasipriešinimo gretas, sugebėjęs per neutralią Ispaniją pasiekti Alžyrą, kur veikė judėjimo „Laisvoji Prancūzija“ filialas. Lamia įsitaisė į tarnybą BSRA (Prancūzijos žvalgyba su būstine Londone, įsteigta generolo Šarlio de Golio). Vėliau jis dirbo Indijoje Prancūzijos karinėje misijoje.
Olego Nečiporenkos pavardė besidomintiems žvalgybų intrigomis turėtų būti puikiai žinoma. Olegas Nečiporenko – buvęs KGB pulkininkas. Sovietmečiu jis ilgokai dirbo Meksikoje, kol 1971-aisiais metais šios šalies vadovybė jį ir dar keletą Sovietų Sąjungos diplomatų demaskavo kaip sovietų žvalgus ir paskelbė nepageidaujamais asmenimis.
Vartojant tarptautinius terminus, O.Nečiporenko Meksikoje tapo “persona non grata”. Žodžiu, buvo išvytas iš Meksikos. Tada O.Nečiporenko beveik dešimt metų dirbo KGB struktūrose kaip “šnipas specialiesiems pavedimams”. Paskui būta ilgalaikių komandiruočių į karštuosius taškus – Vietnamą, Nikaragvą, Libaną.
