Ar Džonas Ficdžeraldas Kenedis buvo didis prezidentas?


Print

1963 metų lapkričio 23-ąją Dalase buvo nužudytas 35-asis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Džonas Ficdžeraldas Kenedis (John Fitzgerald Kennedy – JFK). Jam buvo 46-ri metai“, – rašo Alenas Frašonas (Alain Frachon) laikraštyje Le Monde.

„Pradėjęs šaudyti į prezidento kortežą, šaulys ne tik nužudė žmogų, bet ir sukūrė legendą. Toji žmogžudystė JFK pavertė ikona, – pažymi autorius. – Ilgą laiką jis naudojosi nekritikuotino asmens statusu. Neįmanoma įsivaizduoti tikslių jo prezidentavimo rezultatų. Jo aplinka, šeima stebėjo jį, manipuliavo juo, darė jam spaudimą. Dž.Kenedis turėjo tapti didžiu prezidentu, bet jis valdė tik 1036 dienas“.

„Bet padėtis pasikeitė: po Votergeito skandalo prasidėjo kita epocha, – tęsia A.Frašonas. – Stabai buvo nuversti, archyvai išslaptinti, spauda pradėjo spausdinti medžiagą apie privatų gyvenimą. JFK įvaizdis šokinėjo iš vieno kraštutinumo į kitą, iš pavyzdingo vyro šeimoje jis virsdavo apsėstu mergišium; iš jauno energingo prezidento – tikru ligoniu, vartojančiu raminamuosius ar tonizuojančius vaistus; iš žmogaus, įkūnijančio Amerikos atsinaujinimą, – pasyvios, nekompetentingos administracijos vadovu“.

„Legendos griovėjai buvo neteisūs dėl vieno dalyko: Džonas Kenedis buvo rimtas prezidentas ir tikriausiai būtų perrinktas antrai kadencijai. Praėjus 50 metų po jo mirties tai sako France soir specialusiskorespondentas Filipas Lebro (Philippe Labro), vienas iš pirmųjų Prancūzijos žurnalistų, atsiradęs Dalase.

F.Lebro sukūrė kruopščiai sutikrintą dokumentinį filmą apie tas chaoso dienas Dalase. Jis pristatė visą galeriją personažų: nuo nevykėlio, didybės manijos kamuojamo Li Harvi Osvaldo iki policijos garaže Osvaldą nužudžiusio Džeko Rubio, nuo itin išdidžios Džekės Kenedi iki Vilo Frico – tyrimui vadovavusio didžio policininko. Bet siužetas sukasi apie vieną žmogų, auką. Džonas Kenedis – tai pirmiausia stilius, elegancija, humoras, ramybė ir pabrėžtinas optimizmas“.

„Jis vykdė „progreso“ politiką šalyje ir tramdymo politiką SSSR atžvilgiu. JFK – reformatorius Amerikos scenoje, šaltojo karo vanagas. Jis sugalvojo nelemtą strateginį JAV atsilikimą nuo SSSR, kad pateisintų Amerikos kosminės programos paleidimą. Jis padidino paramą mažiau išsivysčiusioms šalims, pasiuntė tūkstančius jaunų amerikiečių (Peace Corps) mokytojauti į trečiojo pasaulio šalis. Bet štai jo bandymas įsiveržti į Kubą, kurį ilgai rengė CŽV ir Fidelio Kastro režimo išguiti kubiečiai, žlugo“, – sakoma straipsnyje.

„Antagonizmas su SSSR pastūmėjo dvi šalis prie karo ribos 1962 metų spalį, kai Maskva dislokavo raketines sistemas Kuboje, – primena autorius. – Džonui Kenedžiui vis dėlto pavyko priversti Kremlių atsitraukti. Iš inercijos Dž.Kenedis žengė link įtempimo silpninimo, po metų pasirašęs susitarimą su Maskva dėl branduolinių bandymų dalinio uždraudimo. Labiausiai kritikuojamas jo valdyme buvo šaltojo karo kurstymo ir karo su Vietnamu laikotarpis. Jeigu Dž.Kenedis būtų perrinktas, toks atidus visuomenės nuomonei ir branginantis savo įvaizdį, ar jis būtų žengęs žingsnį atgal?“ – kelia klausimą A.Frašonas.

„Filmo pabaigoje F.Labro prieina išvadą, kad Džono Kenedžio nužudymas nebuvo suokalbis, tai buvo gestas nelaimėlio Li Harvio Osvaldo, kuris norėjo išgarsėti, bet buvo pats nušautas naktinio klubo savininko, nusprendusio suvaidinti kovotoją už teisingumą“, – baigia straipsnio autorius.

Nuotraukoje: Džonas Kenedis.

Šaltinis: Le Monde

2013.11.12


Prisijunkite prie diskusijos