Šnipinėjimas
Budapeštas, rugsėjo 27 d. (AFP-ELTA). Vengrijos Aukščiausiasis Teismas antradienį nusprendė įkalinti buvusį opozicijos politiką, kuris, būdamas Europos Parlamento (EP) nariu, šnipinėjo ES Rusijos naudai.
Aukščiausiasis teismas kraštutinių dešiniųjų partijos „Jobbik“ narį Belą Kovacsą nuteisė kalėti penkerius metus už šnipinėjimą, taip pat mokestinį sukčiavimą ir dokumentų klastojimą.
B. Kovacsas, kuris, kaip pranešama, yra Rusijoje, buvo nuteistas už akių.
2017 metais B. Kovacsui pareikšti kaltinimai apėmė „ES institucijų šnipinėjimą“ ir „šnipinėjimą užsienio valstybės interesais“ 2012-2014 metais.
Prokurorai teigė, kad B. Kovacsas, kuris dažnai lankosi Maskvoje ir yra rusės sūnus, reguliariai slapta susitikdavo su Rusijos diplomatu, kuris, kaip manoma, buvo slaptųjų tarnybų agentas.
Be to, jis kaltinamas pasirašęs „fiktyvias“ stažuočių sutartis, dėl kurių EP institucijos patyrė didelių finansinių nuostolių.
2010-2019 metais buvęs EP nariu, B. Kovacsas buvo kaltinamas perdavinėjęs informaciją apie energetikos klausimus, įskaitant vienintelę Vengrijos atominę elektrinę, EP rinkimus ir Vengrijos vidaus politiką.
Politikas nuosekliai neigė kaltinimus, kuriuos Vengrijos valdžios institucijos pirmą kartą pateikė prieš 2014 metų EP rinkimus.
B. Kovacsas sakė, kad yra „politinių išpuolių auka“, ir kaltino ministro pirmininko Viktoro Orbano dešiniąją partiją „Fidesz“, kad ši „naudojasi“ juo, kad užsipultų „Jobbik“.
Vietos spaudoje pramintas „KGBela“, turint omenyje jo įtariamus ryšius su Rusijos slaptosiomis tarnybomis, netrukus po to, kai buvo pareikšti kaltinimai, B. Kovacsas pasitraukė iš nacionalistinės partijos.
Viktoras Orbanas. EPA-ELTA nuotr.
Budapeštas, liepos 23 d. (dpa-ELTA). Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas kasmetinio forumo Rumunijoje metu užsipuolė Vakarų valstybes, kaltindamas jas bandymais primesti jo šaliai svetimas vertybes ir kritikuodamas ES bei JAV strategiją Ukrainoje, informuoja dpa.
„Vakarų civilizacijos galybė, prestižas ir gebėjimas veikti silpsta“, – V. Orbanas pareiškė tūkstančiams žmonių lankydamasis Rumunijos kurorte Beile Tušnade, Transilvanijoje, kur gyvena vengrų mažuma.
Apie save jis kalbėjo kaip apie Vengrijos kultūrinio ir politinio identiteto gynėją nuo „Briuselio biurokratų“. Vengrijos premjeras dar kartą pakartojo sąmokslo teoriją, kad Europos politiką neva diktuoja JAV milijardierius ir investuotojas Georgeas Sorosas.
„Jie gali gyventi kaip nori, bet turėtų ir mums leisti gyventi taip, kaip mes norime“, – reikalavo V. Orbanas, užsimindamas apie ES bylą prieš Vengriją dėl įstatymo apribojančio informaciją apie LGBTQ bendruomenės problemas.
Jis taip pat kalbėjo apie Rusijos karą Ukrainoje ir peikė Vakarus už tai, kad jie neva ignoravo Rusijos saugumo interesus prieš tai, kai jos pajėgos įsiveržė į Ukrainą.
Pasak V. Orbano, jeigu valdžioje vis dar būtų JAV prezidentas Donaldas Trumpas ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel, tai karas Ukrainoje net nebūtų prasidėjęs.
Rumunijos nacionalistai bandė nutraukti V. Orbano kalbą vos jam pradėjus kalbėti. Jie skandavo „Transilvanija visada bus Rumunijos žemė“, tačiau juos išvedė policija.
Beile Tusnadas – nedidelis miestelis Transilvanijoje, kuriame gyvena etninių vengrų mažuma. Iki 1918 m. šis regionas priklausė Vengrijai.
Vengrijos politinė partija „Fidesz“ šiame miestelyje daugiau nei tris dešimtmečius rengia vasaros stovyklą, o V. Orbanas, vienas iš partijos įkūrėjų, čia tradiciškai kasmet sako baigiamąją kalbą.
V. Orbanas Vengrijos premjero postą užima nuo 2010 m., jau keturias kadencijas iš eilės. Tačiau Vengrija gali tapti pirmąja ES nare, kuriai dėl teisės viršenybės pažeidimų gali būti sumažintas ES finansavimas.
Vengrai šį sekmadienį balsuoja parlamento rinkimuose. EPA-ELTA nuotr.
Budapeštas, balandžio 3 d. (AFP-ELTA). Vengrijos nacionalistas ministras pirmininkas Viktoras Orbanas šį sekmadienį susidūrė su sunkiu iššūkiu, kurį jam metė susivienijusi opozicija per vyksiančius nenuspėjamus parlamento rinkimus. Prieš mėnesį pagrindine rinkimų kampanijos tema tapo Rusijos invazija į Vengrijos kaimynę Ukrainą.
Šešios pagrindinės opozicinės partijos iškėlė bendrą rinkimų sąrašą. Šios partijos yra pasiryžusios nutraukti „antiliberalią“ revoliuciją, kurią V. Orbano partija „Fidesz“ Vengrijoje vykdo pastaruosius 12 metų. Šalies valdantieji nuolat konfrontuoja su Europos Sąjungos institucijomis, spaudžia žiniasklaidą ir teismus bei imasi priemonių prieš LGBT bendruomenę.
Vieningo opozicinio aljanso kandidatas į ministrus pirmininkus yra konservatorius Peteris Marki-Zay.
Vyriausybės teigimu, galutinis rezultatų vaizdas greičiausiai paaiškės apie vidurnaktį. Manoma, kad rinkėjų aktyvumas bus itin didelis ir viršys 70 proc.
Naujausių apklausų rezultatai skiriasi. Vienos apklausos prognozuoja, kad „Fidesz“ ir opozicija surinks apylygiai balsų, o remiantis kitomis apklausomis, premjero partija laimės nedidele persvara.
Rusijai prieš kiek daugiau nei mėnesį pradėjus karą Ukrainoje, V. Orbanas laikosi neutralios, o kartais netgi antiukrainietiškos pozicijos. Jis atsisakė praleisti kaimynei Ukrainai skirtus ginklus per Vengrijos teritoriją.
Be to, šį sekmadienį vengrai balsavo ir referendume, susidedančiame iš keturių klausimų, kuriais siekiama užsitikrinti visuomenės paramą valdančiųjų įstatymui, iš esmės draudžiančiam nepilnamečius informuoti apie LGBT asmenis.
Vengrijos prezidentė Katalin Novak. EPA – ELTA foto
Budapeštas, kovo 10 d. (ELTA). Pirmąja istorijoje Vengrijos prezidente tapo Katalin Novak, kuri pakeis valstybės vadovo poste Jánosą Áderį. Ketvirtadienį už jos kandidatūrą balsavo du trečdaliai Valstybės Susirinkimo (parlamento) narių (137).
Iki pastarojo meto K. Novak buvo šeimos reikalų ministrė. Jos kandidatūrą iškėlė dešinioji „Fidesz“ partija, kuriai vadovauja šalies ministras pirmininkas Viktoras Orbanas.
62 metų amžiaus J. Áderio, einančio prezidento pareigas nuo 2012 metų, kadencija baigiasi gegužės 10 d. Šiame poste jis dirbo dvi penkerių metų kadencijas paeiliui – maksimalų šalies konstitucijos leidžiamą laiką.
J. Áderio įpėdinei K. Novak – 44 metai. Ji įgijo ekonominį išsilavinimą Budapešto Korvino universitete, po to studijavo teisę savo gimtojo miesto Segedo universitete ir Paryžiuje. Iki atėjimo į vyriausybę dirbo Užsienio reikalų ministerijoje, buvo renkama į parlamentą kaip „Fidesz“ atstovė. Nuo 2017 metų yra šios partijos pirmininko pavaduotoja.
Iki 2020 metų K. Novak buvo šeimos ir jaunimo reikalų valstybės sekretorė, o paskui ėmėsi šių klausimų jau kaip V. Orbano ministrų kabineto narė. Eidama ministrės pareigas, K. Novak gynė įstatymą, draudžiantį skleisti informaciją apie LGBT nepilnamečiams, bet, Vengrijos politologų nuomone, šiaip jau ji yra nuosaikių pažiūrų. Išrinktosios prezidentės vyras dirba Vengrijos nacionaliniame banke, pora turi tris vaikus.
Kalbėdama parlamente prieš balsavimą, K. Novak pareiškė esanti pasirengusi tarnauti visai vengrų tautai ir daryti visa, kad išsaugotų savo šalies suverenitetą ir tautinę tapatybę. Ji taip pat pabrėžė Vengrijos narystės svarbiausiose Europos organizacijose svarbą.
K. Novak pasmerkė Rusijos veiksmus Ukrainoje ir pavadino juos „nepateisinamais ir nepaaiškinamais“.
Vienintelis K. Novak varžovas rinkimuose buvo 79 metų ekonomistas Peteris Róna, kurio kandidatūrą iškėlė opozicinių partijų koalicija. Kadangi Vengrijoje pagal konstituciją prezidentą renka parlamentas, kur dabar du trečdaliai vietų priklauso „Fidesz“ ir jos partneriams valdančiojoje koalicijoje krikščionims demokratams, jis neturėjo jokių šansų.
Vengrijos prezidento įgaliojimai yra gana riboti, valdžia sutelkta premjero ir vyriausybės rankose.
Vengrijos premjero Viktoro Orbano valdančioji dešiniųjų pažiūrų partija „Fidesz“. EPA – ELTA nuotr.
Vengrijos premjero Viktoro Orbano valdančioji dešiniųjų pažiūrų partija „Fidesz“ traukiasi iš Europos liaudies partijos (EPP) frakcijos Europos Parlamente (EP), pranešė pats premjeras.
„Informuoju jus, kad „Fidesz“ europarlamentarai atsistatydina iš EPP frakcijos“, – laiške EPP grupės pirmininkui Manfredui Weberiui rašo V. Orbanas. Laišką „Twitter“ paskyroje paskelbė vienas iš V. Orbano ministrų.
Tokį sprendimą „Fidesz“ priėmė po to, kai EPP patvirtino taisykles, kurios leidžia už atskirų europarlamentarų pažeidimus iš grupės šalinti visą partiją.
148 EPP nariai balsavo už, o 28 – prieš priemonę, leidžiančią jiems ateityje balsuoti dėl visos partijos pašalinimo iš frakcijos.
V. Orbanas kaltino EPP „bandymu nutildyti mūsų demokratiškai išrinktus europarlamentarus“ bei pavadino balsavimą „priešišku veiksmu „Fidesz“ ir mūsų rinkėjų atžvilgiu“, kuris neva yra „nedemokratinis, neteisingas ir nepriimtinas“.
EPP, kurią sudaro pagrindinės centro dešinės partijos Europos Parlamente, yra didžiausia EP frakcija, kuriai priklauso tiek Europos Komisijos (EK) pirmininkė Ursula von der Leyen, tiek Vokietijos kanclerė Angela Merkel.
Viktoras Orbanas. EPA-ELTA nuotr.
Europos liaudies partija (EVP) nusprendė suspenduoti Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbano vadovaujamą kraštutinių dešiniųjų partiją „Fidesz“. Tokį sprendimą trečiadienį Briuselyje priėmė dešiniųjų partijų valdyba. Sprendimas įsigalioja nedelsiant. Valdyboje už partijos suspendavimą balsavo 190 narių, praneša agentūra „Reuters“.
Narystės sustabdymas likus nedaug laiko iki gegužę vyksiančių Europos parlamento rinkimų reiškia, kad „Fidesz“ negalės dalyvauti EVP susitikimuose, neturės balso teisės, taip pat galimybės siūlyti į kandidatus į postus.
Suspenduodama „Fidesz“, EVP reaguoja į V. Orbano partijos antieuropietišką kursą. Partija vykdė kampaniją, per kurią Europos Komisijos pirmininką Jeaną Claude’ą Junckerį ir JAV milijardierių George’ą Sorosą kaltino sąmoningai skatinant nelegalią imigraciją į ES. 13 EVP priklausančių partijų tada mėnesio pradžioje inicijavo balsavimą dėl „Fidesz“ likimo.
Viktoras Orbanas pradeda ketvirtąją kadenciją Vengrijos premjero poste. EPA-ELTA nuotr.
Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas ketvirtadienį buvo prisaikdintas ketvirtajai kadencijai šalies vyriausybės vadovo poste. Tai įvyko netrukus po parlamentarų balsavimo, kuriuo jie patvirtino V. Orbano kandidatūrą.
Už 54-erių V. Orbano kandidatūrą balsavo 133 jo partijos „Fidesz“ bei jos koalicijos partnerių Krikščionių demokratų partijos nariai ir vienas Vengrijos vokiečių mažumos atstovas.
28 iš 199 parlamento narių balsavo prieš, o 36 – susilaikė.
Konservatyvių pažiūrų premjeras be pertraukos vadovauja šaliai nuo 2010 metų. Už vyriausybės vairo jis yra stovėjęs ir nuo 1998 iki 2002 m.
V. Orbanas laikosi nacionalistinio ir imigrantams priešiško kurso. Kritikai kaltina jį, kad, kišdamasis į teisėsaugos sistemos darbą bei ribodamas spaudos ir nuomonės laisvę, jis pažeidžia teisinės valstybės principus.
Balandžio pradžioje vykusiuose parlamento rinkimuose V. Orbano valdančioji „Fidesz“ partija tapo dominuojančia politine jėga. Sudariusi koaliciją su Krikščionių demokratų liaudies partija (KDNP), ji parlamente užsitikrino dviejų trečdalių daugumą, kuri leidžia keisti Konstituciją.
Vengrijos premjero partija švenčia pergalę šalies parlamento rinkimuose. EPA-ELTA nuotr.
Vengrija dar iki balandžio 8-ąją vykusių parlamento rinkimų „atsiriekė“ nemenką dozę dėmesio didžiuosiuose Vakarų laikraščiuose daugiausia vieno asmens dėka, sunku pasakyti, kiek tai atitinka demokratijos tradiciją. Bet kuriuo atveju kalbama apie populistinį paternalizmą, kurio apraiškų, beje, mūsų tėvynėje irgi netrūksta, tarkime, tautinių kostiumų vaikučiams (kodėl ne skaityklių?) dalinimo forma.
Pasak savaitraščio „Die Zeit“ (04 02), Vengrijos valdančioji partija „Fidesz – vengrų pilietinė sąjunga“ ir jos nepamainomas lyderis premjeras Viktoras Orbanas į jų reputaciją ardančius korupcinius skandalus reagavo tarp šalininkų sėdami paniką. Kovos viduryje suorganizuotame paramos mitinge ministras pirmininkas ragino neprarasti budrumo, mat vengrų nacijos priešas veikia visame pasaulyje, netiki darbu, pelnosi spekuliacijomis ir dega noru atakuoti pirmiausia žmonių širdis. Be abejo, čia apie vengriško kraujo turintį milijardierių filantropą Georgą Sorosą, kaip be jo. „Fidesz“ šalininkai šio naratyvo klausė tylėdami, o 54-erių jo autorius niūriai tęsė: „Tarptautinės jėgos“ pasitelkusios vietinius „vanagus“ planavo užtvenkti Vengriją šimtais tūkstančių migrantų, iš mūsų nori atimti mūsų šalį. Eikite ir kaukitės!..“
Budapešto analitinio fondo „Political Capital“ direktorius Péteris Krekó šį srautą pavadino isteriška karine retorika. Partija galėjo rinkimų kampaniją grįsti objektyviais ekonominės sėkmės rodikliais, bet pasirinko sąmokslo teorijas, esą dėl visko kaltas JAV investuotojas ir „Atviros visuomenės“ fondo steigėjas bei fundatorius ir tariama grėsmė migrantų, kurių iš tiesų Vengrijoje nėra. Žurnalui „Focus“ Vengrijos ministras pirmininkas pareiškė (04 06), jog už masinės musulmonų imigracijos į Europą stovi G.Sorosas, kuris esą ne tik grasina Vengrijos nacionaliniams interesams, bet ir siekia atimti iš visų Senojo Žemyno tautų jų krikščioniškąjį bei nacionalinį identitetą.
Tiesa, atoveiksmis tolygus veiksmui ne tik mechaninėje fizikoje. Interviu „The Financial Times“ (01 16) 87-erių investuotojas pareiškė esąs pasirengęs atkirčiui – iš pradžių ketino fondą uždaryti iki savo mirties, dabar nusprendė jo veiklos mastus padvigubinti. „Atviros visuomenės“ fondą išmetė iš Rusijos bei Uzbekistano, gavusieji jo stipendijas turi problemų Vengrijoje, kurios ministras pirmininkas yra davęs nurodymą ištirti, kaip pats formuluoja, „niekam neatskaitingą liberalią G.Soroso imperiją“. Pikantiškiausia, kad karjeros pradžioje 1989-aisiais V.Orbanas pats yra gavęs G.Soroso fondo stipendiją metų stažuotei Oksfordo universiteto Pembrouko kolegijoje. Bet kuriuo atveju dabartinės atakos prieš milijardierių filantropą, kas ką apie jį bemanytų, yra stulbinantis permainingos politinės konjunktūros pavydys, ypač vidurio bei rytų Europoje. Po Berlyno sienos griuvimo G.Soroso fondas simbolizavo vakarietiškos demokratijos sklaidos buvusiose sovietinėse respublikose optimizmą, dabar jis daugelyje vietų yra tapęs nacionalistų puolimų taikiniu, ypač kai liberalios vertybės mūsų regione yra praradusios reikšmingą buvusio patrauklumo dalį.
Pasak politologo P.Krekó, agresyvi retorika aktyvavo ne tik „Fidesz“ šalininkus, bet ir opoziciją – tradiciškai valdantiesiems palankiame Hodmezėvašarhėjaus mieste vasario pabaigoje vykusiuose mero rinkimuose netikėtai laimėjo opozicijos atstovas. Vis dėlto opozicijos galimybes regimai ribojo jos susikaldymas, kaip „Die Zeit“ pareiškė vienas kraštutinės dešinės partijos „Jobbik“ šalininkas, ši partija atsisakė agresyvios retorikos ir dabar yra tinkamiausia vengrams, o už kairiuosius liberalus jis nebalsuosiąs. Savo ruožtu pastarieji bendradarbiavimų su „Jobbik“ laiko problemišku. Vis dėlto apžvalgininkai atsargiai tikėjosi, jog V.Orbanui nepavyks pakartoti 2010 ir 2014 metų rinkimų absoliučios sėkmės, kai pelnydavo apie du trečdalius vietų parlamente, nors, pavyzdžiui, paskutiniuos rinkimuose už „Fidesz“ balsavo 44,11 proc. balsavusiųjų. Tam tarnavo ir dabartinei valdančiajai partijai palanki pačios 2011 metais įtvirtinta tvarka, kai 106 vietos atiduodamos tiesioginiams mandatams, likusi dalis 199 vietų parlamente paskirstoma pagal partijų surinktus balsus.
Rinkimai Vengrijoje vyko sudėtingais Europos Sąjungai (ES) laikais. Italija po paskutinių rinkimų atsidūrė politinio pato būvyje, nes niekaip neįstengia suformuoti vyriausybės, pačioje ES vyksta sudėtinga diskusija dėl biudžeto bei migracinės politikos reformų. Vengrijos premjero užsispyrimas bei pasitikėjimas savimi jų tikrai nepadarys paprastesnėmis, juo labiau, kad, pasak Stefano Lehne iš analitinio fondo „Carnegie Europe“, su juo bus tariamasi. V.Orbanas yra protingas politikas, tutintis gerų ryšių su įtakingais Vokietijos krikščionimis demokratais ir tiksliai jaučiantis, kiek „toli“ gali sau leisti demonstruoti užsispyrimą, o jo kategorišką nepritarimą migrantų kvotoms palaiko dalis Vidurio bei Rytų Europos valstybių. Tiesa, politinės praktikos lygmenyje vengrų premjero arogancija turi pažeidžiamą pusę, ES fondų dotacijos sudaro 4 proc. Vengrijos BVP bei regimai prisideda prie šalies gerovės kilimo, šią aplinkybę nesunku susieti su solidarumo reikalavimu migracijos klausimais. Vokietijos kanlcerė A.Merkel jau iškėlė idėją ES fondų finansavimą susieti su valstybės įsipareigojimais priimti migrantus.
Dienarštis „Libération“ balandžio 4-osios publikacijoje „V.Orbanas: naujasis eurosketicizmas, meistriškas ir pavojingas“ citavo istoriką bei geografą Sylvainą Kahną, pasak kurio, Vengrijos premjeras ne prieš demokratiją bei vieningą ES socialinę, agrarinę, saugumo politiką. V.Orbanas agituoja už antiimigracinę, neliberalios demokratijos Europą, tai jis 2010-aisiais pavartojo terminą „ribota demokratija“ (il liberal democracy), nusižiūrėjęs jį nuo JAV analitiko (beje, liberalo) Fareedo Zakarios. Vengrų politikas tėvynėje kurpia ir ES propaguoja režimą, gerbiantį rinkimus, tačiau nepasitikintį kitais demokratijos elementais, tokiais kaip teisinė valstybė bei valdžių atskyrimas. Ekonomikoje pirmenybė atiduodama ne konkurencijai, o monopolijoms bei oligopolijoms, nuopelnų įvertinimas – pažintims bei savų protegavimu. Tai savaip paaiškina, kodėl jis yra vienas nuosekliausių irgi „ribotą demokratiją“ propaguojančio Vladimiro Putino supratėjų Europoje.
V.Orbanas kovoja už vengrų nacijos reikšmės įtvirtinimą, baiminasi Europos islamizacijos ir nėra radikalus euroskeptikas kaip Maria Le Pen iš Prancūzijos „Nacionalinio fronto“ ar Italijos „Šiaurės lygos“ lyderis Matteo Salvini. Jis – už vieningos Europos projektą, bet be liberalaus humanizmo. Kaip yra išsitaręs vienas aukštas vokiečių pareigūnas, V.Orbanas nenori išeiti iš ES, o nori ją pakeisti. Interviu „Bild“ Vengrijos premjeras nurodė (01 08), kad prieš imigrantų kvotas pasisakė virš 20 ES šalių narių, bet tik Vengrija yra kritikuojama, nors tik dirba savo darbą, saugo ES išorės sieną su Serbija nuo antplūdžio musulmonų, kuriuos jis laiko ne pabėgėliais, o musulmoniškais grobikais.
Pasak „The Washington Post“ (04 06), ES neturi instrumentų atkirčiui tokiai laikysenai, nes tebevaržoma kažkada plėtros įžiebto optimizmo. Bendrija niekada (net kai 2004-aisiais išsiplėtė toli už savo pradinės vakarų europietiškos šerdies) negalvojo, jog gali prireikti „tramdymo“ mechanizmų naujoms narėms su skurdžia demokratinio valdymo patirtimi. Kaip yra pastebėjęs buvęs Vengrijos užsienio reikalų ministras Péteris Balázsas (beje, profesorius G.Soroso finansuojamo Vidurio Europos universiteto, kurį iš Budapešto bando „išrūkyti“ V.Orbanas), vengrai turėjo iliuziją, kad ES išspręs jų problemas, o europiečiai tikėjosi, kad vengrai taps tokie pat kaip jie. Rezultatas – išsipureno dirva V.Orbano tipo politikams, kurie Rusiją bei Kiniją dabar skelbia pavyzdiniais visuomenės raidos modeliais. „Freedom House“ reitinge Vengrija įvardyta kaip nelaisviausia ES šalis narė, „Transparency International“ korupcijos reitinge ji – antra nuo galo po Bulgarijos.
Kadangi užsiminta apie Vengrijos premjerą kaip vieną ryškiausių V.Putino supratėjų Europoje, tinkama paminėti dar vieną aplinkybę, siekį „sėdėti“ ant dviejų geopolitinių kėdžių. Pradėjus kiek iš toliau, vasario 26-ąją lankydamasis Kremliuje irgi įtakingas V.Putino supratėjas Austrijos kancleris Sebastianas Kurzas pareiškė esąs linkęs paisyti ES politinės linijos ir tuo pat metu siūlyti Rusijos prezidentui tarpininkavimo su Vakarasi paslaugas. Būta gandų, jog Maskva svarstė Austrijos kaip geriausiai suprantančios V.Putiną neutralios valstybės kandidatūrą siųsti taikdarišką kontingentą į rytų Ukrainą. Tarsi pačios Ukrainos nė nebūtų. Maskva tiesiog medžioja Europos lyderius, kurie dėl įvairių priežasčių rodo palankumą Kremliui, jokio skirtumo, tai nuo rusiškų energetinių resursų tiekimo stipriai priklausoma Bulgarija, rusų verslo oligarchų investicijomis suinteresuotas Kipras, ar „mentaliniai“ V.Putino simpatikai Graikijoje, Italijoje, Čekijoje. Šios šalies prezidentu sausį perrinkus Miloshą Zemaną, Rusijos prezidentas jį pasveikino vienas pirmųjų.
Kad Vengrijoje„sėdėjimo“ ant dviejų geopolitinių kėdžių vektorius laikomas perspektyviu, savaip iliustruoja aplinkybė, jog į „priešų“ sąrašą patenka tiesioginę Rusijos agresiją patirianti Ukraina. Kovo 20-ąją Briuselyje per Bendrijos užsienio reikalų ministrų susitikimą jos užsienio reikalų ministras Péteris Szijjártó pareikalavo iš Kijevo koreguoti švietimo įstatymą (ukrainiečiai mėgina įtvirtinti mokymą ukrainiečių kalba bendrojo lavinimo mokyklose, beje, kaip tą ne be problemų tebedaro ir latviai) bei atidėti jo vykdymą iki 2023 metų, priešingu atveju Budapeštas blokuos visas Ukrainos pastangas suartėti su ES bei NATO. Ukrainos užsienio reikalų viceministrė Jelena Zerkal televizijos „Priamoj“ eteryje (03 22) atsakydamas į klausimą, kodėl jos šalis stovi skersai gerklės vengrams, priminė Austrijos-Vengrijos imperijos paveldą. Po Pirmojo pasaulinio karo imperijjai žlugus ir buvus padalintai, nemaža dalis vengrų liko gyventi Kroatijoje, Transilvanijoje, Slovakijoje, taip pat ir dabartinėje Vakarų Ukrainoje. Pasak J.Zerkal, tas „išbarstytas“ užsienio diasporų paveldas tebeskauda. Beje, tarkime, Slovakijoje Budapeštas elgiasi dar kategoriškiau – reikalauja vietos vengrams autonomijos ir švietimo vien vengrų kalba. Vengrijos istorija iš tiesų paini, jos užsienio politikos „vingius“ galima nurašyti šiai aplinkybei, iš kitos pusės, o kurios vidurio ir rytų Europos valstybės istorija paprasta? Vis dėlto ciniška taikyti ultimatumų kalbą likimo broliams, ypač tai pasakytina apie Ukrainą.
Tiesa, ant dviejų „geopolitinių kėdžių“ sėdėti kuo toliau, tuo sudėtingiau. Solidarizuodamiesi su Vakarais po Sergejaus Skripalio ir jo dukters apnuodijimo kilusiame diplomatiniame kare vengrai vis dėlto išsiuntė vieną rusų diplomatą. Kaip tik šiomis dienomis Vengrija gydymui priėmė tris kare su rusų samdiniais rytų Ukrainoje sužeistus ukrainiečių karius.
Rinkimai Vengrijoje. EPA – ELTA nuotr.
Apibendrinant tinka priminti kita intencija pasakytą rusų opozicinio politiko Levo Šlosbergo pastabą („Svoboda“ 04 05), jog bet koks valstybės modelis, kurį kurpia ir toliau kurps V.Putinas, laisvės aspektą ignoruos, nors būtent ji judina pasaulį. Esama politinių lyderių, kurie net refleksų lygyje nepriima laisvės. Neprimena nieko, tarkime, iš populistų stovyklos, nesvarbu kur, Vengrijoje. Lenkijoje ar populizmo kryptimi ypač regimai „nepažengusioje“ (belieka viltis – nepažengsiančioje) Lietuvoje? Pasirodo, yra tokia rytų bei vidurio europietiška „kompromiso“ versija – griežtai populistiški, tačiau vis dar demokratiniai režimai. O juk dabartinis pasaulis kečiasi, galima sakyti, gniaužiančiu kvapą tempu, ir „konservuoti“ bet kokią reikalų padėtį interneto socialinių tinklų epochoje nerealu. Įdomu, supranta tą populistai ar ne? Tikriausia bent iš dalies taip, nes populizmą galima laikyti ir geopolitiniu prekės ženklu, kurį ponas V.Orbanas paprasčiausiai parduoda, jo politinė intuicija nujaučia jo paklausą Vengrijoje.
Na, ir moralas – balandžio 9-osios rytą ėmė aiškėti, jog intuicija Vengrijos premjero nepavedė, jau akivaizdu, kad jo partija parlamente turės ryškią, gal net vėl konstitucinę daugumą. Yra toks dalykas kaip visuomenės savisaugos instinktas, Vengrijos atveju gana sudėtinga pasakyti, ar toliaregiškas sprendimas vėl suteikti beveik neribotus įgaliojimus populistams laikais, kai kaip niekad ryški (ir jau akivaizdžiai konfrontacinė) skirtis tarp laisvojo ir nelaisvojo pasaulių. Belieka kartoti banalybę – parodys laikas. Trumpoje kalboje vidurnaktį pradėjus ryškėti rinkimų rezultatui V.Orbanas mįslingai išsitarė, jog dabar valdžios partijai būtų išmintinga elgtis kukliai. Nujaučia politinės konjunktūros pokyčius? Sunku pasakyti.
Teksto pradžioje buvo paminėti lietuviški populistai (ar kandidatai į tokius) vengriškiems kraštutinumams nesiryžta, vis dėlto vengrų pamoka mūsų šaliai aktuali jau labai apžvelgiamoje ateityje vyksiančių rinkimų akivaizdoje.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Arūnas Spraunius.
Ideologinė priklausomybė nuo Kremliaus, o gal tik pinigų stygius?
Vis dėlto netrūksta faktų, kurie pagrindžia įspūdį, jog Europos kraštutiniai dešinieji jaučia keistai beatodairišką trauką Kremliui. Dar kai partijos „Alternatyva Vokietijai“ (AFD) lyderė Fraukė Petry praėjusių metų vasario pabaigoje susiruošė vizitui į Maskvą tyliai, be Vokietijos žiniasklaidos „dalyvavimo“ (ši tiesiog nebuvo informuota).
Vokietijos ir Austrijos reikalai
Deja, išėjo kitaip, mat į AFD lyderės susitikimą su Rusijos dūmos pirmininku Viačiaslavu Volodinu bei jo pavaduotoju Piotru Tolstojumi ponas V. Volodinas savo iniciatyva pakvietė odiozinį politiką Vladimirą Žirinovskį. Šiai aplinkybei iškilus į viešumą Vokietijoje, Fr. Petry buvo priversta aiškintis, kad esą buvo pastatyta prieš faktą – jei būtų žinojusi apie V. Žirinovskio dalyvavimą, būtų susitikimo atsisakiusi. Tuometinis jos pavaduotojas Alexanderis Gaulandas paaiškinimu nepatikėjo, pareiškęs, kad Rusijoje ji veikiausiai neprieštaravo pasisakymams, kuriems tėvynėje oficialiai nepritartų. Kita vertus, vicepirmininkas nematė problemos, kai Fr. Petry vyras ir AFD vadas Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje Marcusas Pretzellis po Krymo aneksijos apsilankė pusiasalyje (ne tik Vokietijos politinė klasė tai įvertino kaip Rusijos agresijos palaikymą).
Vladimiras Žirinovskis
2016-ųjų Kalėdų išvakarėse Maskvoje apsilankiusi Austrijos laisvės partijos vadovybės delegacija pasirašė su „Vieningąja Rusija“ bendradarbiavimo sutartį 5-eriems metams. Iš Rusijos pusės parašą padėjo už tarptautinius santykius atsakingas Sergejus Železniakas, po Krymo aneksijos įtrauktas į sąrašą Rusijos pareigūnų, kuriems ES taiko sankcijas. Kadangi prieš tai (lapkritį) austrų dešinieji nacionalistai buvo nuvykę į JAV pokalbiams su išrinkto prezidento Donaldo Trumpo patarėjais, „Laisvės partijos“ lyderis Heinzas-Christianas Strachė po abiejų vizitų siužete „YouTube“ pasigyrė, kad jo partijos tarptautinė įtaka nenumaldomai auga, nes Amerika ir Rusija dabar petys į petį imsis Sirijos bei Krymo klausimų sprendimo, o „Laisvės partija“ bus neutrali ir patikima tų pastangų partnerė, be viso kito, dėsianti pastangas, kad būtų atšauktos beprasmiškos (H.-Chr. Strachės pavartotas epitetas) sankcijos Maskvai. „Vieningoji Rusija“ bendradarbiavimo sutartį ratifikavo 2016 metų lapkričio 28-ąją, dar iki prezidento rinkimų Austrijoje, kai atrodė, jog austrų nacionalistų kandidatas Nоrbertas Hoferis gali laimėti.
Pasak konservatyvaus dienraščio „Die Presse“, belieka įsivaizduoti, kokios būtų buvusios tos pergalės pasekmės visų čia nurodytų įvykių kontekste.
Italijos specifika
Praėjusių metų kovo 6-ąją informuodamas apie „Šiaurės lygos“ lyderio Matteo Salvini vizitą į Maskvą ir susitikimą su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu, italų dienraštis „La Stampa“ išskyrė aplinkybę, kad šis paprastai nepriima nevyriausybinio lygio politinių lyderių (iki to laiko S.Lavrovas nebuvo susitikęs su savo Italijos kolega Angelinu Alfano). Išimtis „Šiaurės lygos“ šefui padaryta tikriausiai dėl to, kad Maskvoje jis parašu įtvirtino savo vadovaujamos nacionalistinės partijos bendradarbiavimo sutartį su „Vieningąja Rusija“ (iš jos pusės parašą padėjo tas pats S.Železniakas) ir tą nuveikęs galėjo interneto puslapiui „ilpopulista.it“ su pasitenkinimu pareikšti apie kokybinį poslinkį „Lygos“ bei V.Putino Rusijos santykiuose.
Be to, M.Salvinis išdėstė rusų ministrui (taip ir norisi formuluoti – kuratoriui) idėjas bei siūlymus, kaip valdyti Italiją bei reformuoti Europą. Kaip pastebėjo „La Stampa“, fatališka šios partijos trauka Maskvai nenauja – Pontidoje (miestas prie Bergamo, kur vyksta metiniai „Šiaurės lygos“ suvažiavimai) daug metų šalia šios partijos plaikstosi ir Rusijos vėliava. „Lyga“ yra pirmose gretose raginančių atšaukti sankcijas Rusijai dėl Krymo aneksijos, nes šios neša žalą verslui bei dirbantiesiems („Lygos“ minimas žalos Italijai dydis – 5 milijardai eurų).
Italų kraštutinių dešiniųjų naratyvas įsipiešia į jų europiečių kolegų – M. Salvinis Briuselio dvejonėms ieškant kompromiso priešpastato ryžtingą, net įžūlų V.Putino valdymo stilių. 1989-aisiais įsteigtos separatistinės „Šiaurės lygos“ kaip ir prancūzų „Nacionalinio fronto“ (įsteigto1972-aisiais) lozungai balansuoja tarp dešiniojo nacionalizmo ir dešiniojo ekstremizmo – pažaboti užsieniečių antplūdį bei terorą, remti savą viduriniąją klasę, grįžti prie nacionalinės valiutos, mokesčiais riboti žemės ūkio produkcijos importą, išstoti iš „pabaisos“ ES ir pan.
Kad su tuo galima dirbti, rodo „Nacionalinio fronto“ įtakos augimas pastaraisiais metais – rinkimuose į Europos parlamentą (EP) 2014-aisiais „Frontas“ pelnė beveik 25 proc. balsų, regioninių rinkimų pirmame ture 2015 metų pabaigoje surinkęs iki 27,7 proc. šešiuose Prancūzijos regionuose tapo dominuojančia politine jėga. „Šiaurės lyga“ visuomenės nuomonės apklausose renka beveik 15 proc. balsų ir lenkia Silvio Berlusconio (beje, irgi V.Putino simpatiko) partiją „Pirmyn, Italija“, didžiausią dešiniajame flange.
Čekijos niuansai
Kol kas svariausias V.Putino ir Europos nacionalistų bei populistų „medžiaginio“ bendradarbiavimo įrodymas yra nedidelio privataus „Pirmo Čekijos-Rusijos banko“ „Nacionalinio fronto“ lyderei Marinai Le Pen 2014 metais atseikėti 11 milijonų eurų, kurie leido pinigų stygių išgyvenusiam (skolinti atsisakė visi JAV bei Europos bankai) „Frontui“ pasiekti pergalę rinkimuose į EP ir jo lyderei dalyvauti prezidento rinkimuose. M. Le Pen buvo pasirengusi bet kam pasakyti taip, štai šis bankas keistoku pavadinimu ir atsišaukė – beveik neabejotinai todėl, kad „fronto“ lyderė viešai skelbia nelaikanti Krymo aneksijos neteisėta, o į pusiasalyje Maskvos skubiai surengtą referendumą dėl „nepriklausomybės“ pasiuntė stebėtojus. M. Le Pen yra puikiai informuota apie Kremliaus politiką, nes nuo išrinkimo partijos lydere 2011 metais keturis kartus lankėsi Maskvoje.
Marin le Pen
Tiesa, su dotacija „Frontui“ aišku ne viskas, mat pinigų paskolinęs „Pirmas Čekijos-Rusijos bankas“ 2016-ųjų rugsėjį bankrutavo, lyg ir radosi regimybė, kad Maskva „atleis“ skolą. Bet, panašu, M. Le Pen jau susiduria su žiauria tikrove, kaip praėjusių metų sausį nurodė „Bloomberg“ komentatorius Leonidas Beršidskis, bankrutuojančio banko turtą kontroliuojanti Rusija įsteigė specialią tarnybą, kuri neleido parduoti „Nacionalinio fronto“ skolos.
Kremlius mėgsta Vakarų nacionalistus, bet apmokėti šios meilės nesutinka, skirtingai nuo Sovietų Sąjungos, kuri šelpė komunistų partijas visame pasaulyje. Buvęs SSRS lyderis Leonidas Brežnevas po „Prahos pavasario“ paskandinimo kraujuje 1968-asisiais sovietų iškeltam Čekijos komunistų partijos, taigi ir šalies lyderiui Gustavui Husakui yra guodęsis, esą visame pasaulyje turįs 150 komunistų partijų ir ne visada susivokiąs, kada ką „iškelti“ ar „nuleisti“. Net ne visus generalinius sekretorius asmeniškai pažįstąs. „Dosnumas“ buvo viena Sovietų Sąjungos žlugimo priežasčių, dabartinėje Rusijoje valdžią savo rankose patikimai laikantys čekistai tą pamoką išmoko.
Teisybės dėlei dera pastebėti, kad ne visi Europos nacionalistai skuba vykti „prisiduoti“ į Maskvą. Viena, tiesa, negausių išimčių – nuožmusis Geertas Wildersas į Rusiją nevažiuoja, tačiau tai netrukdo Nyderlandų laisvės partijos lyderiui atsakomybę dėl Krymo okupacijos bei krizės Ukrainoje versti ES bei NATO.
Kol kas neapsilankė Rusijoje ir Jungtinės Karalystės (JK) nepriklausomybės partijos (kuri nuo veiklos pradžios užsibrėžė tikslą ištraukti JK iš ES ir jį pasiekė) šefas, dar europarlamentaras Nigelas Farageas. Bet ir jis viešai skelbia, esą ES siekusi įtraukti į savo įtakos sferą Ukrainą, ką V.Putinas palaikė tiesiogine grėsme. Taigi ukrainiečių tautos apsisprendimas „nesiskaito“.
Europos šiaurėje
Geografiškai nacionalizmas pastaraisiais metais „dengia“ kone visą Senąjį Žemyną. Europos šiaurėje šią politinę nišą „valdo“ „Švedijos demokratai“, Danijos liaudies partija, partija „Suomiai“ bei Norvegijos progreso partija. Danijos liaudies partija veikiausiai logiškai nusipelno išskirtinio Rusijos žiniasklaidos dėmesio dėl jos lyderių promaskvietiškų pasisakymų, tarkime, tokių kaip už karinę politiką atsakingos Maries Krarup pareiškimas 2016-ųjų spalį, kad ES Danijai kelia didesnę grėsmę negu Rusija, kurį palaikė ir partijos vicepirmininkas Sørenas Jespersenas. Partijos lyderė Kristian Thulesen Dahl 2016-ųjų viduryje pasisakė už visišką sienos su Vokietija kontrolę. Liaudies partija 2015-ųjų vasarą vykusiuose rinkimuose laimėjo 21 proc. balsų ir pasirodė geriausiai savo istorijoje.
2016 metų rudenį Švedijoje kilo triukšmas, kai šios šalies žiniasklaida atskleidė „Švedijos demokratų“ atstovų bei su jais susijusių veikėjų paslaptingus milijoninius sandorius su žmonėmis, galimai susijusiais su V.Putinu. Dienraštis „Aftonbladet“ šiai temai paskyrė redakcinį straipsnį (2016 10 02), kuriame daroma išvada, jog tų ryšių veikiausiai buvo gerokai daugiau bei tampresnių nei įtarta. „Švedijos demokratai“ 2014-ųjų rinkimuose surinko 13 proc. ir buvo treti, daugiau nei dvigubai pagerinę ankstesnius rezultatus. 2015-aisiais „demokratai“ sukėlė nemažai triukšmo, kai Graikijos salose įkurtose pabėgėlių stovyklose platino lapelius, perspėjančius nevykti į Švediją.
Dešinioji populistinė Norvegijos progreso partija nuo 2005-ųjų aštuonis metus iš eilės buvo antra parlamente, nuo 2013-ųjų su konservatoriais pradėjo dirbti vyriausybėje. Partijos lyderė Sylvi Listhaug nuo 2015 metų užima atkurtą perkeltųjų asmenų ministro postą, ne be jos įtakos vyriausybė sugriežtino politinio prieglobsčio suteikimą pabėgėliams reglamentuojantį įstatymą. „Suomiai“ 2015-ųjų rinkimuose pelnė 18 proc. balsų ir yra antra pagal dydį partija parlamente. Pagrindiniai jų šūkiai – socialinės garantijos tik Suomijos piliečiams, įsileisti tik ekonominę naudą galinčius nešti pabėgėlius ir pan. Tiesa, kaip valdančiosios koalicijos dalyviai „Suomiai“ praranda populiarumą ir naujose apklausose gauna mažesnį negu 9 proc. palaikymą.
Vidurio Europoje
Čekijos kraštutinė kairioji Bohemijos ir Moravijos komunistų partija reikalauja Čekijos išstojimo iš ES bei NATO ir už glaudų bendradarbiavimą su V.Putino Rusija (apie čekų požiūrį į narystę ES minėta pirmame šio ciklo tekste). Paskutiniuose parlamento rinkimuose partija pelnė 15 proc. balsų ir užėmė trečią vietą. Be to, prezidentūroje įsikūręs Miloshas Zemanas, kažkada socialdemokratas, dabar eksploatuoja nacionalistinius šūkius ir pozicionuoja save dideliu Kremliaus draugu. Kad tie šūkiai dirba, nurodo reali galimybė M.Zemanui likti dar vienai kadencijai – per sausio 12-13 dienomis vykusį pirmą prezidento rinkimų turą M.Zemanas pelnė 38,58 proc., antrą vietą užėmęs buvęs Mokslų akademijos prezidentas proeuropietiškas Jiřís Drahošas surinko 26,59 proc.
Slovakijoje rinkimuose praėjusių metų gegužės 5-ąją valdantys socialdemokratai pasirodė taip prastai, kad ministrui pirmininkui Robertui Ficko teko dairytis valdančiosios koalicijos partnerių, jų rado vengrų koalicijos partijoje bei konservatyvioje Nacionalinėje partijoje, kuri, kaip ir nacionalistinė „Liaudies partija – mūsų Slovakija“, pelnė 8 proc. balsų. Beje, ir R.Fico rinkimų kampanijoje ne iš gero gyvenimo rėmėsi dešiniojo nacionalizmo šūkiais.
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Vengrijoje „Jobbik“ yra viena sėkmingiausių dešiniųjų ekstremistinių Europos partijų, 2014 metų rinkimuose pelniusi 21 proc. balsų, o apklausose jos populiarumas svyruoja tarp 25 ir 28 proc. Partija kategoriškai reikalauja Vengrijos išstojimo iš ES, visiško pabėgėlių išgyvendinimo, mirties bausmės atstatymo ir pan. Ministro pirmininko Viktoro Orbáno vadovaujama „Fidesz“ sušvelninta forma atkartoja daugelį „Jobbik“ reikalavimų, o pats premjeras yra vienas didžiausių V.Putino advokatų Europoje. 2016-ųjų vasarą duotame interviu JAV televizijos kanalui „Fox News“ į ES bei NATO įeinančios Vengrijos premjeras pareiškė tiesiai šviesiai – be Rusijos vengrai ateities neturi.
Bulgarijos parlamente posėdžiauja 2017-ųjų rinkimuose 9 proc. balsų surinkusi prorusiška nacionalistinė partija „Ataka“, neslepianti ryšių su Maskva ir įtariama priklausomybe nuo Kremliaus pinigų.
Dera irgi pastebėti, kad režimo Rusijoje simpatikai yra ne vien dešinieji nacionalistai. Buvusio komiko Beppės Grillo vadovaujamas veikiau svyruojantis nei dešinysis „Penkių žvaigždžių“ judėjimas irgi renka populiarumo taškus iš italų baimių prieš užsieniečių antplūdį, apklausose jį remia iki 28 proc. respondentų. Kairiajame politikos flange yra Graikijos premjeras Aléxis Tsípras, skelbiantis, jog Maskva yra svarbi jo šalies sąjungininkė, Bulgarijos prezidentas Rumenas Radevas irgi agituoja už sankcijų atšaukimą Rusijai.
Apibendrinant, Vengrijos analitinis centras „Political Capital“ ištyręs 25 didžiausias kraštutines dešiniąsias Europos partijas konstatavo 14-os ryšius su Maskva. Be abejo, tikras kognityvinis disonansas, kai bet kokio separatizmo užuomazgas Rusijos Federacijos viduje slopinanti Maskva užtat jį „sėja“ Europoje.
Apie šias „logikas“ – netrukus paskutiniame šio ciklo tekste.
