
Opozicijai priklausantys Seimo nariai teigia, kad valdančiųjų sutarimas mokesčių reformą svarstyti dalimis rodo, jog konservatorių inicijuojama mokestinės sistemos pertvarka patyrė visišką fiasko.
Trumpai galima atsakyti, ne tik galima, bet ir reikia. Nors kaip tai padaryti – nuomonės išsiskirs kardinaliai. Dėl tokio masto skurdo, kada kas 5 valstybės gyventojas skursta, kalti visi. Kaltos buvusios ir esamos valdžios, kurioms neužteko ryžto drąsiai tai naikinti. Vienos į tą skurdą įstūmė sudarydamos jam subujoti šiltnaminines sąlygas, o kitos, kaip ir dabartinė, nors nemažai padarė, kad jį sumažintų, bet vis tiek nepakanakamai.
Kalti valstybės tarnautojai, kurie šiems procesams yra visiškai abejingi, o būtent jie formuoja politikų darbotvarkę. Kalčiausi visų rangų teisėsaugos pareigūnai, kurie ne tik neužtikrina elementaraus teisingumo visiems, bet per visus 30 atkurtos nepriklausomybės metus sukūrė nebaudžiamumo atmosferą vagims kyšininkmas ir net patys į ją įlindo. Be to, reikia pripažinti, kad kalti ir patys Lietuvos žmones. Kalti dėl to, kad renka ne tuos, o svarbiausia nekovoja dėl savo teisių. Juk paskutinis rimtesnis mitingas prieš Andriaus Kubiliaus ir Ingridos Šimonytės skurdinimo politiką buvo prieš 12 metų (2009 m.). O visi kiti dešimties arba šimtuko pensininkų mitingėliai – tai, kaip sakoma liaudyje, padeda kaip mirusiam kompresas…
Valdžioje esantys ir tie, kurie turtus bėdžių sąskaita kraunansi, į tokius pasižiūro ir šaiposi. Be to, dar savoje žiniasklaidoje komentuoja, nėra čia to skurdo, nes jei neturėtų ką valgyti, tai šimtai tūkstančių į gatves išeitų. Mūsų žmonių kantrybe, nuolankumu, abejingumu ir susiskaldymu naudojasi tie, kurie jau net asmenininius biurus turi savo pinigams skaičiuoti. Ko gero, taip ir tęstūsi ši skurdo ir Gėdos epopėja. Gėdos, kad tokia kūrybinga, darbšti tauta Europos viduryje XXI amžiuje taip gėdingai nugyventa. Suprantu, kad kai kurie cinikai visus skurstančius jau į asocialius nurašė.
Mūsų visų laimė ir skurstančių ir truputį gerėliau gyvenančių vidutiniokų (kurių didžiausia dalis skolose paskendusi), kad esame ES, o iš ten mums laikas nuo laiko, kaip tam šuniukui nosimi į jo ne vietoje padarytą kakutę pabado, kad štai ponai politikai, kyšininkai ir turtuoliai, per daug pas jus skurstančių, per daug jūs žmones engiate ir sau turtus kraunatės. Deja, pabaksnoja ir vėl išvyksta, o mūsuose vietoj rimtų problemų sprendimų paieškų toliau tęsiasi jau kasdienybe tapusios lenktynės, kas ką labiau apjuodins, o pats tuo metu pasipinigaus.
Net apakau, kai pamačiau buvusios Prezidentės komandos nario Š.Narbuto moralinio nesubrendimo laipsnį. Jam ir kai kam, iš jį ginančios žiniasklaidos, visiškai normalu, kad pasaulinio masto nelaimės akyvaizdoje, jis tiesiog iš tos nelaimės pasipinigavo. Ir ne šiaip kokiu tūkstantuku, o trečdaliu milijono € (virš 1 milijono litų) įsidėjo į kišenę už kelias pažintis valdžioje. Taip turiu pagrindo teigti, kad buvo ne vienas verslininkas, kuris bandė siūlyti įvairią pagalbą, kaip nusipirkti reikiamų priemonių iš Kinijos. Deja, buvo nupirkta iš to, kuris sugebėjo įpiršti ir užsidirbti. Ir kas galėtų paneigti, kad jo sėkmę nulėmė ryšiai. Neteisiu, bet klausiu, ar tai moralu? Nes buvusi Š.Narbuto viršininkė mus ilgai (net 10 metų) mokė moralės. Deja, savo artimiausių pagalbininkų neišmokė.
Kodėl taip akcentuoju moralinį aspektą, juk skurdui mažinti reikia pinigų. Žinote, problema ne piniguose. Pinigų galima užsidirbti ir gan daug. Problema, ar norima tuo keliu eiti. Juk kai nemaža dalis skursta, tai kita dalis turtėja. Šie procesai kaip susisiekiantys indai. Tačiau Lietuvos valstybė yra prieš didelę dilemą, kurią trumpai galima formuluoti sekančiai. Ar mes vėl plaukiame pasroviui, kaip pastruosius 30 metų, laukdami, kur ši purvina nebaudžiamumo – korupcijos ir abejingumo srovė išneš. O gal vis gi pasinaudosime dvejomis teigiamomis mums atsirandačiomis galimybėmis ir pabandysime padaryti ne lozunginį, o rimtą bendrą darbą, kuris leis Lietuvai išsiveržti iš šios skurdo, atsilikimo, išsivaikščiojimo ir provinciališkumo akligatvio.
Galimybes mums atveria neseniai LR Prezidento Gitano Nausėdos parvežta iš ES Vadovų Tarybos gera žinia apie 1,8 papildomus milijardus Lietuvai. Ir ją lydintis noras, kad šie pinigai nebūtų pravalgyti, o panaudoti sukuriant kuo didesnę pridėtinę vertę. Ją sukurti mus įgalina eksponentiškai besivystančios inovacijos. Sudėjus šiuos du dėmenis belieka trečias, apie kurį rašiau anksčiau, t.y. ryžtis pasielgti ne kaip esame įpratę, išsidalinti tas didžiulias lėšas tarp ir taip turtingų, o pačiai valstybei imtis moralios iniciatyvos ir jas panaudoti praturtinant daugumą.
Manau, kad vykstantis neregėtas žmonijos mokslo ir technologijų progresas suteikia mums didžiulias galimybes per pakankamai trumpą laikotarpį tapti pasiturinčia ir teisingesnia valstybe, bent jau didesniai daliai tautiečių. Tam būtina atsisakyti neoliberalų primestų dogmų ir pereiti prie mišrios ekonomikos modelio, kur privati ir valstybinė nuosavybės yra vienodai galimos ir reikalingos, bei bendrdarbiaujančios. Taip pat Lietuvai reikia kelių stambių modernių projektų, kaip:
Ideali vieta jai statyti yra šalia Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės. Galimos investicijos ir investuotojai:
Šie ir kiti panašūs projektai sudarys prielaidas Lietuvai iš kopijuojančių kitų šalių pasiekimus, pačiai tapti pavyzdžiu ir ženkliai pagerinti valstybės ekonominę galią, o tuo pačiu ir žmonių gyvenimą. Tik valstybės dalyvavimas gali užtikrinti šių projektų įgyvendinimą, nes pirmiausia reikia atlikti didžiulį organizacinį paruošiamąjį darbą. Lietuvos privatus kapitalas inertiškas ir labai lėtai investuoja į naujus projektus. Mūsuose vyrauja mažų ubagų filosfija ir individualizmas. Be to, šie projektai pareikalaus gan didelių investicijų ir ES lėšos tai leidžia padaryti. Jau dabar matosi, kad tai projektai, sukuriantys aukštą pridėtinę vertę, o valstybė gaus galimybę gauti papildomų lėšų vykdyti socialinėms programoms. Be to, patys projektai ir netiesiogiai, šalia jų, bus sukurta daug įvairios kvalifikacijos darbo vietų. O tai nauji ir gan geri atlyginimai.
Mano siūloma naujovė yra patraukli ir tuo, kad į projektus galima įtraukti kuo platesnį ratą šalies gyventojų. Turime patobulinti Akcinių bendrovių įstatymą, kuris leistų iki tam tikros vertės (pvz. 10 000 €) akciją, kaip vertybinį popierių, įsigyti labai paprastai, kaip dabar įsigyjami, taip vadinami, dovanų čekiai. Taip mes šiuos projektus paversime visos tautos remiamais ne tik pinigais, bet ir emociškai.
Siūlau ilgai nelaukus ekonomikos ir inovacijų ministrui Rimantui Sinkevičiui savo įsakymu sukurti pora kūrybinių grupių, kurios paruoštų visą reikiamą projektų realizavimo organizacinę – finansinę schemą ir reikiamus dokumentų projektus. Manau, tikslinga tai padarius priimti atatinkamą LR Seimo nutarimą ir pradėti projektų realizvimo darbus.
Teksto autorius – daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Prezidiumo narys, LPK Garbės Prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas
2020.08.04; 05:00
Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos pirmininko pavaduotojas Audrius Jurgelevičius paskelbė kreipimąsi, kuris baigiasi išvada: „…lieka neaišku – kam reikalinga mokesčių mokėtojams brangiai atsieinanti institucija, kuriai Švietimo įstatymas numato viso šalies švietimo politikos vykdymą, jei ji to nedaro ir svarbiausių sprendimų priėmimą palieka mokyklų vadovams bei savivaldybių merams? Finansų ministro dėmesiui – štai kur biudžeto lėšų taupymo šaltinis…“
Nieko sau! Iki šiol šitas ponas, iškilus konfliktui tarp pedagogų bendruomenės ir ministerijos, dažniausiai užimdavo katino Leopoldo poziciją ir ragindavo, ieškant kompromiso, daugiau pasitikėti ministerijos išmintingumu ir geranoriškumu. O dabar ėmė ir pratrūko, net radikaliau, negu pedagogų bendruomenė, kuri paprastai reikšdavo nepasitikėjimą ministrais/ministrėmis, bet visą ministeriją išvaikyti dar nėra siūliusi.
A.Jurgelevičiui pasipiktinimą (teisėtą, sakyčiau…) sukėlė Švietimo, mokslo ir sporto ministro Algirdo Monkevičiaus pareiškimas apie tai, kad mokslo metai „neturėtų baigtis“ anksčiau birželio 1 d. Vėliau jau pati mokykla turėtų spręsti, ką daryti – toliau tęsti ugdymą ar, užrakinus mokyklos duris, eiti atostogauti. „Štai tokį atsakymą sugebėjo išspausti mokinių, jų tėvų ir mokytojų prie sienos klausimų apie mokslo metų pabaigą prispaustas ministras“ – stebėjosi profsąjungos lyderis. Ir komentuoja: „plika akimi matosi, kad šalies švietimo politiką koordinuojanti institucija jau nieko nekoordinuoja ir apskritai yra viską paleidusi iš savo rankų“.
O ko kito galima tikėtis, jei jau daug metų šios ministerijos ministrai tik kėdes šildo ir pakalba konferencijose, o švietimo procesą jaukia, galvodami, kad jam vadovauja, nuolat besidauginantys ministerijos biurokratai?!
Ne taip seniai, šių metų pradžioje straipsnyje „Kas valdo Lietuvą?“, kalbėdama apie biurokratų visagalystę ŠMS ministerijoje, rašiau: „Ypač didelis konteineris „reformatorių” klaidų sukauptas švietimo sistemoje. Keitėsi valdančiosios partijos, keitėsi ministrai… Ir ką? Kuo arčiau mūsų dienų, tuo blogyn. Sakysite – perdedu? Bet ar nematote, kad ministrų (beje, jo paties parinktų) nekompetencija, regis, priveikė net ir atlaidųjį premjerą Saulių Skvernelį. Juk ne iš didelio džiaugsmo policininko išsilavinimą turintis žmogus griebiasi reformuoti valstybės švietimo sistemą!?“ /www.slaptai.lt/
Mano straipsnis lyg ir buvo pradėjęs klibinti tą gelžbetoninį biurokratų mūrą, juolab, kad įsijungė kai kurie Seimo nariai, bet… viską užgesino ministro A. Monkevičiaus vangumas. Tai dabar ir aš paklausiu panašiai kaip A. Jurgelevičius: „Kam reikalingas ministras, jei jis nevadovauja, nesiima iniciatyvos formuluoti sprendimus ir reikalauti jų vykdymo ne iš žemiausios grandies, iš mokyklų ir gimnazijų, bet iš savo komandos, ministerijos darbuotojų?“
Ministerijų biurokratai, dažnai gražiai pavadinami „valstybės tarnautojais“ ar netgi valstybės valdymo aparatu, jau seniai išsigimė į „valstybę valstybėje“. Jų bijo ir prieš juos tūpčioja ne tik Švietimo, mokslo ir sporto ministrai.
Ką tik kažkokią protu neaprėpiamą, beveik šunišką meilę savo ministerijos aparatui pademonstravo Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga.
Sunkiausiomis valstybei dienomis, kai dėl jo paties ministerijos darbo broko valstybė susidūrė su pandemija visiškai nepasiruošusi, nesukaupusi nė būtinojo minimumo apsaugos priemonių, ko pasėkoje virusu masiškai, daugiau nei kitose valstybėse, apsikrėtė medikai, kai visuomenė aktyviai ėmėsi medikus remti ir šelpti, kai net Seimas susivokė didinti atlyginimus visiems su ligoniais betarpiškai dirbantiems medikams, ministras skubiai didesniais atlyginimais „apdovanojo“ savo ministerijos biurokratus, nors apie juos Seimo ir Vyriausybės nutarime nebuvo kalbama, nes jie įeina į kitą, ne medikų, o valstybės tarnautojų grupę. O kai vienas kitas žurnalistas spaudos konferencijoje išdrįso tokiu ministro sprendimu nusistebėti, reikėjo tik pasiklausyti, kokiu kietu, metaliniu tonu ministras aiškino apie persidirbusius kolegas, kurie dirbę ištisomis dienomis ir net savaitgaliais.
Kas juos ten supaisys, gal kažkuris ir dirbo, bet paprastai apie darbo kokybę sprendžiama ne iš atsėdėtų (atmiegotų, telefonu prakalbėtų…) valandų darbo kėdėje, bet iš rezultatų. O kokie buvo ministerijos darbuotojų darbo rezultatai pirmosiomis epidemijos savaitėmis, rodo susirgusių medikų skaičius.
Iki šiol daugiausia kritikos tekdavo šioms dviem ministerijoms. Bet krizė, sukelta epidemijos, išryškino ir kitų neproporcingai išaugusios biurokratų kaimenės užvaldytų ministerijų ydas ir klaidas.
Į „juoduosius“ biurokratizmo lyderius šiandien nesuvaldomai veržiasi finansų ministerija, kuri, premjero lūpomis, nenuilsdama darbuojasi, perskirstydama ES teikiamą finansinę paramą, pagalbą šalies ūkiui.
Na, realiai ji dar nieko neperskirstė. Jos biurokratai tik dūzgia, ruošdami gausybę reikalavimų, kurdami kažkokias sąlygas, klausimynus, kuriuos turės užpildyti mūsų verslininkai, norintys pasinaudoti ES parama.
Kadangi biurokratai kitaip nemoka parodyti savo reikalingumo, kaip kurdami vis naujus ir vis beprasmiškesnius reikalavimus, apklausas, klausimynus tiems, kurie yra priklausomi nuo jų savivalės ir nekompetencijos, mūsų smulkieji ir vidutiniai verslininkai, kaip musės, įklimpusios į sirupą, tik kojeles kilnoja, tik ataskaitas ir paraiškas rašinėja, nepajėgdami pajudėti iš mirties taško.
O juk ES nieko panašaus nereikalauja!
Štai kaip ES parama naudojasi Italija: pasak Seimo nario Arvydo Anušausko, “600 eurų bus pervesta į savarankiškai dirbančių darbuotojų einamąsias sąskaitas, o iki penktadienio – į kitų asmenų, kurie kreipėsi paramos, einamąsias sąskaitas. Kompensacija amatininkams, prekybininkams balandį ir gegužę išmoka bus padidinta iki 800 eurų. Mažos ir vidutinės įmonės artimiausiomis dienomis taip pat galės tikėtis 25 tūkst. eurų valstybės garantuojamos automatinės paskolos: internetinė forma buvo prieinama nuo vakar ir „procedūra buvo maksimaliai supaprastinta“.
Taigi, kuo mažiau sąlygų, kuo paprasčiau, kuo greičiau. Nei verslas, nei žmonės nelaukia.
„O gal žinote kaip pas mus? – klausia A. Anušauskas, ir atsako: „Aš neradau nieko – tik krūvą sąlygų, kurios reiškia tik viena – parama nepasieks tų, kuriems labiausiai jos reikia jau dabar“.
Daug bereikalingo popierizmo, formalumo finansinės paramos skirstymo procedūroje pastebėjo ir prezidentas Gitanas Nausėda, bet valdiškų pinigų skirstytojai ramūs. Aiškina, jog jie padarė viską, o procesas stringa dėl tarpininkų nerangumo.
Matot, jau ir „tarpininkai“ įsiveisė. Jiems irgi valgyt reikia, ir jiems už tarpininkavimą bus apmokama iš tų pačių ES pinigų, kurie, jei teisingai prisimenu, turėtų būti skirti verslui gaivinti ir laikinai pajamų netekusiems darbininkams šelpti. O čia – nauja duonos valgytojų armija, pinigų dalintojai išsiperėjo.
O kai pinigus skirstys „finansų tarpininkai“, ką veiks finansų ministerijos biurokratai? Ataskaitas rūšiuos?
Beje, gal kam nors įdomu, ką veikia finansų ministras V. Šapoka?
Žiniasklaida skelbė, jog jis įkūrė “COVID-19 fondą“, kuriam vadovauti pakvietė prezidentę D. Grybauskaitę. Fondas neva renka labdarą ir paramą medikams. Bet, kaip rašo Algimantas Rusteika (Kauno Forumas), šis fondas realybėje neegzistuoja: „Tikrinkit kiek norit Registrų centre – tokio juridinio asmens nėra, kaip ir jokios garbių asmenų fondo tarybos ar valdybos, apie kurias kliedima žiniasklaidoje ir valstybės viršininkų kalbose. Niekas fondo nekūrė ir neįkūrė, jokio ministro įsakymo teisės aktų sistemoje nerasit, jokio steigėjo ir narių, jokių įstatų ar nuostatų, fondo vadovybės atsiskaitymo tvarkos ir lėšų panaudojimo kontrolės – absoliučiai nieko nėra“.
Primena pasaką apie naujus karaliaus rūbus, ir vaikelį, kuris pranešė, kad iš tikrųjų tai karalius – nuogas… Ar ne?
Ir dar kažkaip labai nejaukiai primena padėtį mūsų didžiojoje kaimynėje, kurios ir vardą nedrąsu minėti, kad buvę kolegos iš TS-LKD partijos manęs neapšauktų jos „agentu‘.
Visgi išdrįsiu pacituoti žurnalistą Maksimą Ševčenką, kuris rašo („Exo Moskvy“):
„Testai – nesąmonė [turi galvoje koronaviruso testus – J.L.]. Ir ne paprasta nesąmonė, o apgavystė! Nė vienas mano testas – o jų padarė penkis – neparodė užsikrėtimo COVID 19! Ir dar žinau dešimtis atvejų – žmonės miršta, o testai neigiami. Todėl klausiu: kas pelnosi iš tų neva „testų“ ir su jais susietos statistikos apie COVID 19?
Kieno interesams tarnauja prie tų testų „pririštos“ statistikos falsifikacija (mažinant skaičius)?
Pažindamas žvėrišką, kriminalinę, įžūlią, grobikišką rusiško kapitalo prigimtį, neabejoju, jog niekas šioje šalyje nevyksta be sistemos, be kieno nors materialios naudos. Neišvengiamai kūmas, svotas, brolis, sugėrovas, bendradarbis ar giminaitis atrėš sau milijoninį kontraktuką kokiam nors testui sukurti, kaukėms, specmaistui, vakcinai ir pan. pagaminti. Ir visa tai bus išplatinta, išreklamuota, viršininkams ir visuomenei bus pateikta kaip didžiausias laimėjimas, kaip gėris – o iš tiesų taps menkaverčiu pusfabrikačiu, netgi kenksmingu, nes žmonės patikės ta chaltūra, atiduodami į jos rankas savo likimus ir gyvenimus.
Be šito čia niekas nevyksta. Vardan visuomenės ar humanitarinių, ar valstybinių interesų pas mus veikia tik humanistai-idealistai (tokie, kaip gydytojai ir medicinos personalas). O visa valdininkų kasta su aplink ją aplipusiais parazitais, sukčiais, „tarpininkais“, rangovais, landūnais ir grobišiais jau priprato pelnytis iš visko, kas leidžia jiems išsunkti pinigus iš biudžeto ir perdėti juos į kažkieno kišenę su konkrečiu adresu.
Apie tai, kuo sveikatos apsaugos sistemą pavertė jos optimizacija (o tiksliau – apiplėšimas ir iššvaistymas), teks kalbėti artimiausioje ateityje. O dabar aišku viena – šita valstybę iš vidaus griaunanti melaginga biurokratinio kriminalinio kapitalizmo sistema negali, neturi gyvuoti ilgiau.“
Čia – citatos pabaiga. Bet – ne galas visoms toms negerovėms, kurios taip panašios viena į kitą ir didelėje autokratinėje, ir mažoje, demokratine save vadinančia, valstybėse. Nes koronavirusas – likimo dovana, dėka kurios, kaip spėja A. Rusteika, „bus galima visą valstybinį bardaką dūmų uždangom paslėpti arba paprasčiausiai atidėti“.
2020.04.18; 21:45