Opozicijai priklausantys Seimo nariai teigia, kad valdančiųjų sutarimas mokesčių reformą svarstyti dalimis rodo, jog konservatorių inicijuojama mokestinės sistemos pertvarka patyrė visišką fiasko.
Valdantiesiems oponuojantys parlamentarai atkreipia dėmesį, kad konservatoriai neišdiskutuotą įstatymų paketą bandė Seime prastumti vienašališkai, net neieškodami kompromiso su mažesniaisiais koaliciniais partneriais. Jų teigimu, bandymas dėl šios pertvarkos diskutuoti „gabaliukais“ įneš tik dar daugiau chaoso, o didžioji dalis atsakomybės dėl šios konservatorių nesėkmės krinta finansų ministrei Gintarei Skaistei.
S. Skvernelis: matome visišką konservatorių atsitraukimą
Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininkas Saulius Skvernelis teigia, kad konservatorių inicijuojama mokesčių reforma patyrė visišką fiasko. Politikas atkreipia dėmesį, kad tai rodo koalicinėje taryboje priimtas sprendimas dėl mokesčių reformos paketo diskutuoti dalimis.
„Tai yra fiasko, kurio buvo galima tikėtis. Konservatorių diktatas mažesniems koalicijos partneriams šį kartą, matyt, nesuveikė ir mes turime visišką atsitraukimą. Dar blogesnis dalykas bus, jeigu jie pradės viską stumdyti gabaliukais. Tada bus visiškas chaosas“, – Eltai teigė S. Skvernelis.
„Vietoje esminės rekonstrukcijos turėsime tik žolės pažalinimą ir bordiūrų pabaltinimą“, – vaizdingais pavyzdžiais situaciją įvertino politikas.
Ekspremjeras mano, kad liberaliosios koalicinės partijos nutarė nepalaikyti konservatorių inicijuojamos mokesčių reformos, suvokdamos, kad toks sprendimas būtų pražūtingas artėjančiuose rinkimuose.
„Artėja rinkimai ir tos politinės partijos, mažesnieji satelitai, kurie buvo įsikirtę į valdžios postus, pradeda galvoti. (…) Visiškas nesusipratimas būtų, kad abi liberalios partijos elgtųsi visiškai priešingai prieš liberalią politinę filosofiją ir pasisakytų už mokesčių didinimą. Tai liberalioms partijoms būtų smūgis žemiau juostos“, – pabrėžė S. Skvernelis.
R. Budbergytė: tai tiesioginė finansų ministrės atsakomybė
Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) frakcijos Seime atstovė Rasa Budbergytė taip pat antrina S. Skverneliui, akcentuodama, kad sprendimas mokesčių reformą svarstyti dalimis rodo, jog konservatoriams sutarimo su koalicijos partneriais nepavyko priimti.
„Šis sprendimas rodo, kad valdantiesiems nepavyko susitarti. Deja, bet konservatoriai, kaip pagrindinė valdančiųjų dalis, nesiekė dialogo ir pateikė mokesčių pertvarkos paketą nesuderinusi su savo koalicijos partneriais pagrindinių, esminių klausimų“, – Eltai teigė R. Budbergytė.
Politikė atkreipia dėmesį, kad net po mokesčių reformos paketo pateikimo konservatoriai nebandė ieškoti jokių rimtesnių kompromisų ne tik su opozicinėmis frakcijomis, bet ir su koalicijos partneriais. Todėl R. Budbergytė įsitikinusi, kad sprendimą svarstyti mokesčių paketą atskirais segmentais konservatoriai priėmė suvokdami, jog reikiamų balsų reformos priėmimui neužteks.
„Staiga jiems paaiškėjo, kad to pritarimo nebus, nepaisant to, kokių pasiūlymų bus priregistruota. Juo labiau kad labai audrinta reakcija buvo ir visuomenės, verslo organizuotų struktūrų“, – sakė ji.
Socialdemokratė taip pat pabrėžia, kad konservatoriai pavėlavo su reformos pateikimu Seime, todėl, kadencijai einant į pabaigą, neturi kitos išeities, tik bandyti prastumti atskiras pertvarkos dalis.
R. Budbergytė mano, kad mokesčių reformos nesėkmė nemaža dalimi yra asmeninė finansų ministrės Gintarės Skaistės atsakomybė.
„Darbo grupė, kuriai vadovavo viceministrė Bilkštytė, ilgai ilgai kūrė įvaizdį, kad vyksta kažkoks dialogas, kad yra kviečiamos įvairios organizacijos, nevyriausybinis sektorius, verslo asocijuotos struktūros, klausiama jų nuomonės. Tačiau po ilgo laiko paaiškėjo, kad tai buvo tik imitacija“, – teigė R. Budbergytė.
„Tai yra tiesioginė finansų ministrės atsakomybė, kad ji šio proceso nesugebėjo suvaldyti ir suorganizuoti, kad tas socialinis dialogas tikrai vyktų, o ne būtų imituojamas“, – pabrėžė ji.
A. Mazuronis siūlo ministrei svarstyti apie atsistatydinimą
Panašiai mąsto ir Darbo partijos pirmininkas Andrius Mazuronis. Politikas tikina, kad koalicinės tarybos sprendimas mokesčių reformą svarstyti etapais rodo, jog iš mokestinės pertvarkos „nieko nebus“. Pasak jo, finansų ministrė G. Skaistė po tokio „kracho“ turėtų labai rimtai pagalvoti apie atsistatydinimą.
„Tas rezultatas, kurį dabar turime, yra akivaizdus, kad iš mokesčių reformos nieko nebus. Finansų ministrė mažų mažiausiai turėtų labai rimtai pagalvoti apie atsistatydinimą, nes po tokio kracho jos 3 metų darbo toks koalicijos partnerių reformos įvertinimas reiškia ne ką kita, kaip tiesioginį ir labai aiškų nepasitikėjimą finansų ministre ir jos darbu“, – penktadienį „Žinių radijui“ teigė A. Mazuronis.
ELTA primena, kad Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen trečiadienį informavo, jog posėdžiavusi koalicinė taryba sutarė apie prieštaravimų tarp valdančiųjų sukėlusią mokesčių reformą toliau diskutuoti atskirais etapais ir skiriant tam pakankamai laiko. Jos teigimu, dalis diskusijų galėtų nusikelti ir į kitus metus.
Birželį Seimui pateiktų mokestinių pasiūlymų paketų svarstymai parlamento komitetuose vyko rugpjūtį. Į pirmuosius posėdžius diskutuoti dėl apmokestinimo dirbantiesiems individualiai ir kai kurių kitų pakeitimų jau rinkosi pagrindinis Biudžeto ir finansų komitetas, taip pat Socialinių reikalų ir darbo bei Kaimo reikalų komitetai.
Kritiką mokesčių reformai ne kartą išsakė tiek koalicijos ir opozicinių partijų atstovai, tiek socialiniai partneriai – 54 verslo ir profesinės asociacijos anksčiau bendru pareiškimu paragino parlamentą atmesti siūlymus didinti gyventojų pajamų apmokestinimą, motyvuodamos tuo, kad mokesčių didinimas pablogins šalies verslo aplinką, pakenks Lietuvos konkurencingumui ir paskatins šešėlinę ekonomiką.
Vyriausybės pateiktoje mokesčių reformoje numatomi didesni mokesčiai daliai dirbančiųjų individualiai. Priėmus pakeitimus, daugiau asmenų turėtų mokėti nekilnojamojo turto mokestį, keistųsi kai kurių lengvatų taikymo tvarka, būtų įvesta minimali nedarbo išmoka.
Pasak finansų ministrės Gintarės Skaistės, reformos naudą – dėl didinamo neapmokestinamojo pajamų dydžio – pajustų 800 tūkst. gyventojų, arba 70 proc. visų šalies dirbančiųjų, kurių pajamos siekia iki vieno vidutinio atlyginimo. Tuo metu mokestinė našta, pakeitus gyventojų pajamų mokesčio modelį, padidėtų apie 17,5 tūkst. individualiai dirbančių ir 16,5 tūkst. itin aukštas pajamas gaunančių asmenų.
Net 47 proc. žmonių nurodo, kad jų išlaidos – lygios pajamoms arba už jas didesnės. Tokius duomenis atskleidė „Swedbank“ užsakymu atlikta reprezentatyvi šalies gyventojų apklausa.
Tyrimo duomenimis, teigiančių, kad jų išlaidos per pastaruosius 12 mėn. buvo lygios pajamoms ar už jas didesnės, – daugiausia tarp mažiausias pajamas (iki 300 eurų atskaičius mokesčius) gaunančių žmonių (76 proc.). Tačiau net ir gaunantys didesnes pajamas taip pat susiduria su tokia situacija.
Tuo metu 57 proc. apklausoje dalyvavusių žmonių, kurie uždirba 301–1000 eurų, sako, kad išlaidos buvo lygios pajamoms ar už jas didesnės. Taip teigia ir 38 proc., gaunančių 1001–1300 eurų siekiančias pajamas, bei 35 proc. uždirbančių 1301–1600 eurų. Tarp uždirbančių daugiau nei 1600 eurų „į rankas“ tokių – 8 proc.
Pasak „Swedbank“ Finansų instituto vadovės Jūratės Cvilikienės, žmonėms, kurių išlaidos viršija pajamas ar yra joms lygios, verta prisiminti laiko patikrintas finansų valdymo taisykles ir daugiau dėmesio skirti biudžeto planavimui.
„Gyvenant nuo algos iki algos kiekvienas finansinis netikėtumas gali gerokai išmušti iš vėžių. Jei mėnesio pabaigoje turime tik tiek lėšų, kiek jų pakaktų patenkinti būtinuosius poreikius iki kito atlyginimo, neplanuotos, tačiau neišvengiamos didesnės išlaidos kels didžiulę įtampą ir vers bristi į skolas“, – sakė J. Cvilikienė.
Finansų ekspertės teigimu, tam, kad neatsidurtume finansinėje duobėje, būtina susidaryti mėnesio biudžetą. Anot jos, tam tiks ir paprasčiausia „Ecxel“ lentelė, kurioje gaunamos pajamos būtų paskirstytos į išlaidų eilutes. Tačiau šiandieną tokią užduotį dar labiau palengvina išmaniosios programėlės, tokios kaip „Wallet“, „Monefy“ ar „Mint“, išlaidų sekimo įrankiai banko programėlėse.
Saugumo ir kontrolės didinimas
J. Cvilikienė atkreipia dėmesį, kad, kalbant apie biudžetą, prie būtinųjų išlaidų taupymas paminėtas ne atsitiktinai. Tai – itin svarbus įgūdis ir reikšmingas finansinio saugumo garantas.
Anot jos, vos 18 proc. gyventojų visiškai sutinka su teiginiu, jog jaučia finansų kontrolę.
„Egzistuoja kaip pasaulis sena taisyklė, jog gavus pajamas pirmiausia turėtume susimokėti sau – atidėti dalį pajamų taupymui. Neretai tie žmonės, kurie išleidžia visas pajamas, nepriklausomai nuo jų dydžio, susiduria ir su sunkumais kaupiant finansinį rezervą. Vis dėlto turint santaupų atlaikyti finansinius sukrėtimus yra daug paprasčiau, jos gerokai padidina finansinio saugumo ir ramybės jausmą“, – tikino ekspertė.
Tačiau jei vis tik jaučiame, kad lėšų pakanka tik visiems būtiniesiems poreikiams patenkinti ir nematome erdvės taupymui, J. Cvilikienė pataria pagalvoti apie galimybę uždirbti papildomų pajamų. Pavyzdžiui, prisidurti prie turimų pajamų galima išnaudojant savo hobius ar pomėgį vairuoti, taip pat nuomojant namuose turimą nenaudojamą techniką.
Reprezentatyvų Lietuvos gyventojų tyrimą šių metų sausio mėn. „Swedbank“ užsakymu atliko nuomonės ir socialinių tyrimų bendrovė „Kantar Sifo“. Apklausoje dalyvavo 1 tūkst. respondentų, tyrimo rezultatai reprezentuoja šalies gyventojų nuo 18 iki 75 metų nuomones ir vertinimus.
Londonas, birželio 11 d. (dpa-ELTA). Anksčiau sekmadienį sulaikyta buvusi Škotijos pirmoji ministrė Nicola Sturgeon buvo paleista nepareiškus kaltinimų, pranešė policija.
„Moterį po jos arešto 10 val. 09 min. apklausė Škotijos policijos detektyvai. Ji buvo paleista 17 val. 24 min.“, – nurodė pareigūnai.
Policija skelbė, kad N. Sturgeon buvo sulaikyta atliekant tyrimą, kuriame domimasi jos partijos finansais.
Buvusi Škotijos nacionalinės partijos (SNP) lyderė anksčiau šiemet pasitraukė iš šalies pirmosios ministrės pareigų.
Apie N. Sturgeon sulaikymą buvo pranešta po to, kai balandį buvo areštuotas jos sutuoktinis Peteris Murrellis. Jis ir buvęs SNP iždininkas Colinas Beattie taip pat buvo paleisti nepareiškus kaltinimų, tyrimui tęsiantis.
Šiame tyrime be sulaikymų dar buvo apieškoti P. Murrellio ir N. Sturgeon namai bei SNP būstinė Edinburge.
Niujorkas, gegužės 1 d. (AFP-ELTA). Pirmadienį JAV valdžios institucijos perėmė „First Republic Bank“ kontrolę ir didžiąją dalį aktyvų pardavė bankui „JPMorgan Chase“, – ši griūtis yra antras didžiausias visų laikų JAV bankų bankrotas.
Šis bankrotas, taip pat didžiausias banko žlugimas nuo 2007-2008 m. finansų krizės laikų, įvyko po „Silicon Valley Bank“ (SVB) ir „Signature Bank“ bankrotų kovo mėnesį, supurčiusių rinkas ir sukėlusių susirūpinimą dėl užkrato plitimo.
Čia pateikiame kitų nuo to laikotarpio subankrutavusių didžiųjų mažmeninių bankų sąrašą, nurodant jų tuometinę turto vertę:
– HBOS (Jungtinė Karalystė): 2008 m. rugsėjo 17 d.; 690 mlrd. svarų sterlingų, arba 866 mlrd. JAV dolerių.
– „Washington Mutual“ (JAV): 2008 m. rugsėjo 19 d.; 307 mlrd. JAV dolerių.
– „First Republic Bank“ (JAV): 2023 m. gegužės 1 d.; 229 mlrd. JAV dolerių.
– Silicio slėnio bankas („Silicon Valley Bank“, SVB, JAV): 2023 m. kovo 10 d.; 189 mlrd. JAV dolerių.
– „Signature Bank“ (JAV): 2023 m. kovo 12 d.; 110 mlrd. JAV dolerių.
– „Sachsen LB“ (Vokietija): 2007 m. rugpjūčio 26 d.; 67 mlrd. eurų, arba 74 mlrd. JAV dolerių.
– „Bradford & Bingley“ (Jungtinė Karalystė): 2008 m. rugsėjo 9 d.; 35 mlrd. svarų sterlingų, arba 44 mlrd. JAV dolerių.
– „IndyMac“ (JAV): 2008 m. liepos 11 d.; 32 mlrd. JAV dolerių.
Tai buvo mažmeniniai bankai, kuriais naudojosi individualūs vartotojai ir verslovės. Jie skiriasi nuo investicinių bankų, kurie subankrutavo per 2008 metų krizę, įskaitant 2008 metų rugsėjį žlugusį „Lehman Brothers“, kurio tuometinė aktyvų vertė siekė 639 mlrd. JAV dolerių.
Pernai Baltijos šalyse Lietuva išsiskyrė didžiausiu bankrotų skaičiaus augimu, pasiekusiu 27,4 proc., praneša bendrovė „Coface“ ir pažymi, kad Latvijoje šis rodiklis siekė 14,9 proc., o Estijoje bankrotų atvejų sumažėjo 17,2 proc.
Tuo metu naujausias bendrovės įmonių nemokumo atvejų tyrimas parodė, kad pernai Lietuvoje užfiksuotas 1041 bankrotas, kai 2021 m. šis skaičius siekė 817, 2020 m. – 815, о 2019 m. – 1641. Nors visame VRE regione bankrutavusių įmonių dalis pernai vidutiniškai siekė 0,54 proc., Lietuvoje šis rodiklis buvo didesnis pusantro karto (0,85 proc.), Latvijoje – mažesnis pustrečio karto (0,21 proc.), o Estijoje sudarė 0,08 proc. – 7 kartus mažiau už VRE vidurkį.
Patikslintomis prognozėmis, kitaip nei skelbta anksčiau, Lietuvai šiemet numatomas mažesnis BVP augimas, sieksiantis 0,3 proc. (buvo 0,4 proc.). Latvijai BVP augimo prognozės gerinamos nuo 0,2 iki 0,4 proc., o Estijai numatomas 0,5 proc. BVP kritimas, palyginti su ankstesne 0,1 proc. mažėjimo prognoze. Kitais metais „Coface“ prognozuoja Lietuvos BVP augimą 3,1 proc., Latvijos – 3,3 proc., o Estijos – 2,9 proc.
„Coface Baltics“ vadovas Mindaugas Sventickas teigia, jog, nepaisant skirtingų BVP augimo prognozių, šiemet ir kitąmet Baltijos šalys turės atremti labai panašius iššūkius.
„Nors Baltijos šalių ekonomikos yra skirtingos, šiemet ir kitąmet jų pokyčiai bus panašūs. Kaip ir daugumoje kitų Europos ekonomikų, jau prasidėjo dezinfliacija ir 2023 m. vidutinė infliacija Baltijos šalyse turėtų pasiekti vienaženklį lygį. Tačiau infliacijos rodikliai vis dar išliks gana aukšti, ypač pirmąjį 2023 m. pusmetį. Vėliau, nepaisant lėtesnio infliacijos augimo, didžiąją 2024 m. dalį ji vis dar viršys centrinių bankų infliacijos tikslą, – aiškina M. Sventickas.
„Dėl to prognozuojame vangų namų ūkių vartojimą, ypač šiemet. Daug kas priklausys nuo padėties darbo rinkoje – mūsų pagrindiniame prognozių scenarijuje darome prielaidą, kad darbo rinka neturėtų nukentėti, tačiau jei paklausa neatsigautų ilgesnį laiką, įmonės gali svarstyti galimybę mažinti darbuotojų skaičių“, – pabrėžia bendrovės vadovas.
Beveik pusė šalies gyventojų (46 proc.) teigia jaučią karo Ukrainoje įtaką Lietuvos ekonomikai ir turį pesimistinių lūkesčių dėl asmeninių ar šeimos finansų. Tokius duomenis atskleidžia „Swedbank“ Finansų instituto užsakymu atlikta reprezentatyvi šalies gyventojų apklausa.
„Daugiau nei mėnesį trunkanti Rusijos agresija Ukrainoje turėjo akivaizdžios įtakos gyventojų lūkesčiams dėl asmeninės finansinės situacijos ateities. Stebėdami smarkiau augančią infliaciją, neigiamą informacinį foną, žinias apie dėl sankcijų paveiktus verslus, beveik pusė lietuvių sako matą karo įtaką šalies ekonomikai bei mano, kad jų pajamos gali mažėti. Tokia pati dalis (46 proc.) teigia įtakos nejaučią, tačiau turį dėl to nuogąstavimų“, – sako Jūratė Cvilikienė, „Swedbank“ Finansų instituto vadovė.
Kaip pažymi J. Cvilikienė, „Swedbank“ ekonomistams atnaujinus Lietuvos ekonomikos augimo prognozes, šįmet tikimasi 1,7 proc. BVP augimo. Ekonomistai taip pat stebi stabilų vartojimo lygį bei arti rekordinių aukštumų esančius eksporto užsakymus.
„Esant neapibrėžtoms geopolitinėms aplinkybėms, natūralu, kad dalis gyventojų pasiduoda pesimistinėms nuotaikoms. Visgi norisi pabrėžti, kad nėra pagrindo manyti, jog didelio masto pajamų mažėjimo scenarijus galėtų realizuotis, kaip to baiminasi nemaža dalis šalies gyventojų“, − teigia „Swedbank“ Finansų instituto vadovė.
Nerimas dėl finansų aplanko dažniau
Kaip rodo tyrimo duomenys, dėl savo ar savo šeimos finansinės padėties bent keletą kartų per mėnesį nerimą jaučia beveik du trečdaliai (63 proc.) šalies gyventojų. Iš jų 17 proc. pažymi, kad dėl savo finansų jaudinasi keletą kartų per savaitę, 22 proc. teigia, kad dėl savo ar savo šeimos finansinės padėties jaudinasi kiekvieną dieną.
„Nuo pandemijos pradžios gyventojai patyrė ne vieną finansinį išbandymą ir nerimo dėl finansų saugumo ateityje bangą. Visgi tyrimo duomenys atskleidžia, kad karas Ukrainoje lietuvių lūkesčiams dėl asmeninių finansų turėjo didesnės neigiamos įtakos nei pasaulinė pandemija. Pandemijos metu bent keletą kartų per mėnesį nerimą dėl finansų teigė jautę 10 procentinių punktų mažiau gyventojų nei šiuo metu“, – pažymi J. Cvilikienė.
Pasak finansų ekspertės, šiuo metu beveik trečdalis šalies gyventojų (32 proc.) visiškai sutinka arba sutinka su teiginiu, kad planuodami įprastas kasdienes išlaidas jaudinasi dėl pragyvenimo.
Palyginimui, 2020 m. įsismarkavus koronaviruso pandemijai šiam teiginiui pritariančių ir visiškai pritariančių šalies gyventojų dalis sudarė 25 proc.
„Kaip rodo apklausa, šiuo metu tik 8 proc. gyventojų sako nejaučią jokios įtakos savo finansams ir neturintys dėl to nuogąstavimų. Dažniausiai tai yra aukštesnio išsilavinimo bei didesnes pajamas gaunantys gyventojai“, − sako J. Cvilikienė.
Rusijos agresija šiuo metu yra didžiausia grėsmė Lietuvai, tačiau šalies gynybai skiriame panašiai tiek lėšų, kiek kultūros rūmų remontui, patalpoms muitinei ir panašioms „smulkmenėlėms“, sako Ekonominio švietimo fondo prezidentas Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) Žilvinas Šilėnas.
Pirmadienį kalbėdamas „Žinių radijui“ ekonomistas palygino, kad krašto apsaugai skiriama bendrojo vidaus produkto (BVP) dalis yra panaši, kaip ir ta, kuri numatyta Valstybės investicijų programoje, ir pastebėjo, kad, atkakliai besigindami, ukrainiečiai laimi laiko mums persitvarkyti prioritetus. Tiesa, Ž. Šilėno nuomone, valstybės lėšos ilgainiui vėl gali būti leidžiamos antraeilėms išlaidoms.
„Jei kalbame apie egzistencines grėsmes Lietuvai, kas yra dabar didesnė grėsmė nei Rusijos užsienio politika? Čia yra didžiausia grėsmė. Kiek mes tam skiriam? 2,5 proc. Palyginau – tas 2,5 proc., maždaug 1,3–1,4 mlrd. eurų, – yra tiek pat, kiek vadinamosios VIP lėšos – Valstybinė investicijų programa“, – teigė Ž. Šilėnas.
„Valstybės investicijų programa – „užbaigti stogą kultūros rūmuose“, „nusipirkti pastatą muitinės tarnybai“ ir visokių kitokių visiškai bereikšmių „išlaidėlių“, kurios net neįeina į jokią kitą normalią vyriausybės ar ministerijos programą. Tų „smulkmenėlių“, „išlaidėlių“ suma yra tokia pati, kiek paskirta Lietuvos gynybai“, – tęsė jis.
Kartu jis akcentavo, kad valstybės biudžetas buvo patvirtintas gruodžio viduryje, kai Rusija jau buvo pradėjusi telkti pajėgas prie Ukrainos sienų savo šalyje ir Baltarusijoje. Taigi, anot Ž. Šilėno, nors ir džiugu, kad pagaliau lėšų gynybai ir skirta daugiau, išlaidos krašto apsaugai turi ir toliau sparčiai augti.
Tam esą laiko suteikia ir gana sėkmingai rusų puolimus atremianti Ukraina.
„Džiaugiuosi, kad 2,5 proc., bet kodėl ne 10, 15 ar net daugiau? Šioje vietoje esame santykinai sėkmingi, nes karas Ukrainoje klostosi kaip nesvajojome – kad ukrainiečiai patys, savo jėgomis, su Vakarų ginkluote, atmuš Rusiją“, – pabrėžė Ž. Šilėnas.
„Šitoje vietoje turime didžiulį šansą persitvarkyti, daryti dalykus kitaip, susikoncentruoti į tai, kas yra svarbiausia“, – pridūrė JAV dirbantis ekonomistas.
Vis dėlto jis teigė nerimaująs, kad, nuvilnijus Rusijos agresijos sukeltam šokui, politikai grįš prie „senų dalykų“.
„Investuosime ne į gynybos poligoną, o į kažkokių valdiškų sporto rūmų pavertimą valdišku konferencijų centru ar kažkokiam kitam Seimo narių pageidavimų koncertui“, – neatmetė Ž. Šilėnas.
„Kas jau kas, bet lietuviai turi suprasti Rusijos keliamą grėsmę“, – priminė jis.
ELTA primena, kad kovo 17 d. Seimas, antrąkart apsvarstęs Vyriausybės siūlymą didinti krašto gynybai skiriamą BVP dalį iki 2,52 proc., jam pritarė ir pritaikius ypatingąją skubą – priėmė. Šalies biudžete šiemet gynybai numatyti papildomi 298 mln. eurų. Finansų ministerija šias lėšas skolinsis valstybės vardu.
40,4 mln. eurų iš šios sumos būtų skiriama priimančios šalies paramai – karinėms stovykloms, kuriose pavyktų apgyvendinti 2,4 tūkst. užsienio karių, įrengti ir reikalingam inventoriui nupirkti.
Iš likusių 257 mln. eurų, pasak krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko, 158 mln. eurų būtų skiriami ginkluotei, 66 mln. eurų – šaudmenims įsigyti, 10,7 mln. eurų – kibernetiniam saugumui, 21 mln. eurų – kitoms reikmėms (šarvinėms liemenėms, ryšio įrangai, medicinos priemonėms ir kt.).
Gruodį patvirtiname 2022 m. biudžete gynybai buvo numatyti 1,28 mlrd. eurų. Palyginimui, 2022–2024 m. Valstybės investicijų programai 2022 m. numatyta 1,22 mlrd. eurų šalies biudžeto lėšų. Investicijos į valstybės saugumą ir gynybą šioje programoje suplanuotos 149,4 mlrd. eurų.
Dalis šių investicijų pavyzdžių: „Transporto priemonių bei specialiosios technikos Sausumos pajėgoms įsigijimas“, „Universalių sraigtasparnių įsigijimas“, „Logistikos pajėgų dalinių infrastruktūros ir materialinės bazės plėtra“ ir kt.
Kiti programoje numatytų projektų pavyzdžiai: „Vandentvarkos, lietaus nuotekų tvarkymo ir potvynių rizikos valdymo projektų įgyvendinimas“, „Energijos vartojimo efektyvumo didinimas viešojoje infrastruktūroje“, „Gaisrinių ir specialiosios paskirties automobilių parko struktūros gerinimas“, „Stasio Eidrigevičiaus menų centro Panevėžyje, Respublikos g. 40, įkūrimas modernizuojant viešąją kultūros infrastruktūrą, I etapas“ ir kt.
Valstybės, taikydamos pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo prevencijos reguliavimus finansų institucijoms, šioms užkrauna prievoles, kurias iš tiesų turėtų vykdyti teisėsauga, mano rizikos kapitalo fondo „Nexture Ventures“ vadovas Ilja Laursas. Verslininkas pastaraisiais metais tiek Europoje, tiek ir visame pasaulyje valstybių taikomus reguliavimus vadina prievarta prieš finansines institucijas.
„Valstybės yra pasirinkusios kelią, kurį aš vadinu atviru finansinių institucijų reketu. Bankams, draudimo kompanijoms, fondams, finansų institucijoms yra sakoma: arba jūs užtikrinkite, kad nebūtų teroristų pinigų plovimo ir t.t., arba mes jus bausime ir atimsime visas licencijas“, – „Žinių radijui“ pirmadienį sakė I. Laursas.
Verslininkas pabrėžia, kad įmonių finansavimas ar sąskaitos atidarymas banke yra visiškai skirtingas procesas nei kliento įgyto turto teisėtumo tikrinimas.
„Mano asmeniniu vertinimu, tai yra bandymas paversti tradicinius, didžiuosius fundamentinius finansinius žaidėjus policininku, atliekančiu valstybės darbą. Tikrinti, ar pinigai sąskaitoje yra teisėtai ar neteisėtai uždirbti, neturėtų būti banko prievolė. Čia yra kitas procesas. Tai yra teisėtvarkos, o ne finansinio žaidėjo klausimas, bet valstybėms patogiau reikalauti to iš finansinio žaidėjo“, – mano jis.
Pasak „Nexture Ventures“ vadovo, valstybės, užuot vykdžiusios savo funkcijas, pasirinko eiti lengviausiu keliu, tiesiog sugriežtinant finansinių institucijų reguliavimą. Dėl pradėtų taikyti reikalavimų, I. Laurso teigimu, bankai ir kitos įstaigos neretai atsisako pradėti bendradarbiavimą su tam tikrais netipiniais verslais, kadangi dėl biurokratinių reikalavimų kylantys kaštai yra tiesiog per dideli.
„Priežiūros institucijos labai griežtai žiūri į amerikietiškų kompanijų finansų kontrolę. Jeigu kalbame apie kokį nors Lietuvos banką, tai atitikti visus biurokratų reikalavimus, keliamus pinigų pervedimui iš Amerikos į Lietuvą, yra misija neįmanoma arba kaštai yra tiesiog per brangūs. Bankui paprasčiau atsisakyti aptarnauti“, – aiškino verslininkas, kartu pridurdamas, kad dėl keliamų biurokratinių reikalavimų vienai įmonei, norint pradėti veiklą Lietuvoje, būtų reikėję finansų įstaigai pateikti buvusio Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) prezidento Donaldo Trumpo asmens tapatybės dokumento kopiją.
„Viena iš biurokratinių prievolių yra atsekti galutinį naudos gavėją. Realybėje tai reiškia, kad jeigu į tave investuoja koks nors amerikietiškas fondas ar kompanija, tai reikia fiziškai pristatyti notaro patvirtintus pasus visų piliečių, kurie stovi už to fondo. Kuo didesni fondai, tuo svarbesni žmonės stovi už to fondo. Vienas startuolis turėjo pristatyti notaro patvirtintą Trumpo paso kopiją, nes jis stovėjo už fondų, kurie norėjo į Lietuvą investuoti didelius pinigus“, – sakė I. Laursas.
Finansinė sistema netinkama investicijoms
Anot I. Laurso, dėl itin griežtų finansinės priežiūros taisyklių, bankai suvaržo net ir smulkius verslo atsiskaitymus.
„Šiandien pervesti pinigą iš kažkur į kažkur yra loterija. Ir nesvarbu suma, ir mikrosumos dingsta, nepasirodo, užšaldomos. Nes kai bankus verčia ir grasina nubausti ar kitaip paveikti, bankai atsisako dirbti – tiesiog neaptarnauja smulkių, netipinių verslų ar investuotojų“, – sakė I. Laursas.
„Neduok Dieve, turi amerikietišką pasą, nesvarbu, kad Lietuvoje gyveni, (…) esi vienas iš tūkstančio, dėl tavęs bankui reikia vykdyti priežiūrą, susijusią su Amerika, ir viskas. Pasekmės labai baisos“, – sako jis.
Verslininko teigimu, smulkus verslas ir mažesnio kapitalo investuotojai dėl to neturi galimybių užsitikrinti finansavimą, esą aptarnauti smulkesnius rinkos žaidėjus investiciniams fondams dėl galiojančių griežtų procedūrų tiesiog finansiškai neapsimoka. Anot jo, Lietuvoje retai aptarnaujamos mažesnės nei 100 tūkst. eurų investicijos.
„Tai yra nuostolinga, nes kai reikalaujama tiek biurokratijos, patikrinimų ir priežiūros, išlaikyti atskirus etatus, vykdyti atskirą kontrolę pasirodo, kad smulkūs klientai yra labai nuostolingi, atsisakoma juos aptarnauti ir viskas“, – sako I. Laursas.
Pasak jo, pinigų pervedimai iš užsienio į Lietuvą yra itin apsunkinti. Kai kurios šalys yra diskriminuojamos, pavyzdžiui, Lietuva atmetė 300 mln. eurų vertės investicijas iš Indijos dėl neva abejotinos indiškų lėšų kilmės.
„Finansinė sistema ne tik kad netinkama investicijoms, bet dar priešinasi joms. Tad ir negalima stebėtis, kad jos nevyksta“, – apibendrino verslininkas.
Prancūzijos teismas ketvirtadienį pripažino buvusį šalies prezidentą Nicolas Sarkozy kaltu dėl rinkimų kampanijos finansavimo pažeidimų, praėjus pusmečiui po to, kai jam kitoje byloje dėl korupcijos buvo skirta laisvės atėmimo bausmė.
Paryžiaus teismas nuteisė 66-erių N. Sarkozy vieneriems metams namų arešto. Bus taikoma nuotolinė jo namų stebėsena, ir jis turės dėvėti apykoję.
Pasak teismo, buvęs prezidentas savo galiausiai žlugusioje 2012 m. perrinkimo kampanijoje gerokai viršijo teisės aktais ribojamas išlaidas. Konservatorius vadovavo Prancūzijai 2007–2012 m.
Prancūzijoje rinkimų kampanijų išlaidos ribojamos, siekiant didesnės kandidatų lygybės. 2012 m. maksimali leistina suma buvo 22,5 mln. eurų, o N. Sarkozy komanda įtariama išleidus mažiausiai 42,8 mln. eurų.
Finansų ir teisės ekspertai įsitikinę, kad netrukus daugumai įmonių iškils klientų ir partnerių nemokumo problemų. Kredito biuro „Creditinfo Lietuva“ atlikta analizė rodo, jog sparčiai daugėja aukštos rizikos įmonių – jų daugiausia tarp viešojo maitinimo, statybų ir transporto bendrovių. Advokatai pataria laikytis pagrindinių taisyklių – nedelsti raginti skolininkus atsiskaityti, stebėti jų ekonominę būklę ir pokyčius, nuolat bendrauti. O nepavykus atgauti lėšų per 30 dienų, rekomenduoja viešinti skolą ir inicijuoti nemokumo procedūrą.
Bankrotų situaciją Lietuvoje ekspertai vadina apgaulinga ramybe. Nors visą pasaulį, taip pat ir Lietuvos verslą, krečia pandemijos sukelti iššūkiai, mūsų šalyje šiais metais bankrotų sumažėjo perpus. Bendrovių „Creditinfo Lietuva“ ir „Gabus Legal“ atlikta analizė parodė, kad šių metų pirmąjį pusmetį Lietuvoje užfiksuoti 495 bankrotai – tai 42 procentais mažiau nei tuo pačiu laikotarpiu pernai (buvo 859). Lapkričio mėnesį bankrotų buvo užfiksuota net 50,2 proc. mažiau nei pernai: šiemet sausio-lapkričio mėnesiais užregistruoti 662 atvejai, pernai – 1340. Advokatas Aurimas Gasiūnas pažymi, kad bankrotų skaičius Lietuvoje kasmet mažėjo nuo 2017 metų: 2017 m. – 2979, 2018 m. – 2091, 2019 m. – 1608.
„Tačiau šiais metais bankrotų skaičiaus mažėjimas nėra tipinis, jam tiesioginės įtakos turėjo pandemija ir kovai su jos pasekmėmis skirtos priemonės“, – aiškina advokatas.
Po padidinamuoju stiklu – viešojo maitinimo, statybų ir transporto sektoriai
Vis dėlto kredito biuro ekspertai prognozuoja, kad situacija jau netrukus pasikeis iš esmės. „Prognozuojame, kad jau artimiausiais mėnesiais su uždelstu efektu nemokių įmonių skaičius pradės sparčiai augti – tikėtina, kad kiekviena verslo įmonė susidurs su nemokiais klientais ar verslo partneriais“, – sako A. Kačinskas, „Creditinfo Lietuva“ generalinis direktorius. – Valstybės skirti 342 mln. Eur paramos nuo pandemijos nukentėjusioms įmonėms, valstybės institucijų atlaidumas vertinant mokestinius vėlavimus, atleidimas nuo delspinigių ir išieškojimo procedūrų pristabdymas galėjo sukurti iliuziją, kad verslo įmonių ekonominė būklė yra gerėjanti.“
Kredito biuro atlikta analizė rodo, kad yra priešingai. „Creditinfo Lietuva“ analizės duomenimis, šiemet sausį-rugsėjį bankrutavusių įmonių pasiskirstymas pagal sektorius atrodo taip: prekyba – 23,4 proc., statyba – 20,1 proc., paslaugos – 15,4 proc., apdirbamoji pramonė – 11,9 proc., transportas – 9,7 proc., viešbučiai ir restoranai – 9 proc. Kitą veiklą vykdančių įmonių, šiemet tapusių nemokiomis, buvo mažiau nei 3 proc.
Vertinant skirtingų sektorių kreditingumo pokyčius, pastebėta, kad didžiausia rizika pakibo virš viešojo maitinimo sektoriaus – pernai aukščiausiai ir aukštai rizikingumo klasei priklausė apie 30 proc. įmonių, šiemet tokių jau beveik pusė – 45 proc.
„Šioje analizėje net neįvardiname apgyvendinimo ar turizmo sektorių būklės – visi žino, jog jie patiria gilų nokdauną. Tačiau atidesnis požiūris į kitose srityse veikiančias įmones gali padėti laiku įžvelgti problemas ir jų išvengti“, – komentuoja Aurimas Kačinskas, „Creditinfo Lietuva“ generalinis direktorius.
„Creditinfo Lietuva“ duomenimis, antroje vietoje pagal rizikingumą išlieka statybų sektorius: per metus aukščiausią ir aukštą rizikingumą turinčių įmonių šiame sektoriuje padaugėjo nuo 19 iki 23 proc. Trečioje vietoje – transporto sektorius, kuriame rizikingiausių įmonių daugėjo nuo 15 iki 20 proc. Palyginti geresne finansine būkle pasižymi prekybos ir paslaugų sektoriai, kuriuose rizikingumas augo 3-4 proc., tačiau neviršija 12 proc.
Skolininkų tipai: nuo atsitiktinių iki piktybinių ir „vaiduoklių“
Advokatas A. Gasiūnas atkreipia dėmesį, kad tikėtiną bankrotų skaičiaus augimą paspartins šiais metais įsigaliojęs naujasis „Juridinių asmenų nemokumo įstatymas”, numatantis kitokią nemokumo sampratą, dėl kurios paprastėja nemokumo procedūros inicijavimas. Pasibaigus laikotarpiui, kai įmonių finansinę būklę dar gelbėjo valstybės paramos programos, tikėtinas bankrotų skaičiau augimas.
Siekiant sumažinti nemokių klientų ir partnerių poveikį verslui, ekspertai rekomenduoja laiku atpažinti skolininkus. Pagal elgesį skolininkai skirstomi į keletą grupių: situaciniai (jų įsiskolinimas yra atsitiktinumas), skolos grąžinimą vilkinantys (patiriantys pirmuosius finansinius sunkumus ir nuolat nukeliantys skolos mokėjimą), piktybiniai (nuolat vėluojantys sumokėti ir nepalaikantys kontakto), nemokūs ir skolininkai „vaiduokliai“ (vykdantys veiklą, gaunantys pajamas, tačiau vengiantys apmokėti sąskaitas ir bendrauti su kreditoriais).
Atkreipkite dėmesį į nieko gera nereiškiančius pokyčius
Visais atvejais, kai bet kuri bendrovė kelias dienas vėluoja padengti skolą, teisininkai rekomenduoja pradėti kuo anksčiau bendrauti su skolinga įmone, atvirai aptarinėti susiklosčiusią situaciją ir jos sprendimo būdus, skatinti skolininką kuo operatyviau pradėti mažinti įsiskolinimą. A. Gasiūnas pataria domėtis skolininkų veikla, o didžiausią dėmesį atkreipti į pokyčius: auga įmonės įsiskolinimai valstybės institucijoms, sumažėjo darbuotojų, atsirado informacijos apie kitas nevykdomas prievoles, pritaikytas turto areštas, iškeltos bylos teismuose, stabdoma veikla, vyksta turto perleidimas, sudaromi netipiniai sandoriai, keičiasi vadovai ar net akcininkai – visa tai gali signalizuoti apie prastėjančią skolininko būklę.
„Matant tokius pokyčius kreditoriams rekomenduojame nedelsti ir kuo operatyviau sudaryti susitarimą dėl skolos padengimo. Jei nepajutote jokio progreso, kreipkitės į teisininkus, viešinkite skolą, pateikite ieškinį teismui, inicijuokite nemokumo bylą, svarstykite skolos pardavimą, – vardina advokatas. – Svarbu, kad skolai atgauti pasirinktumėte adekvačias priemones, o išieškojimo kaina nebūtų didesnė nei pati skola.“
Teisininkas pataria tokiais atvejais visą korespondenciją siųsti registruotu būdu, nedelsti kreiptis į advokatus bei antstolius. „Suteikite skolininkui nuo 15 iki 30 dienų skolai padengti, o jei per minėtą laikotarpį pinigų neatgaunate, imkitės griežtesnių išieškojimo priemonių“, – sako A. Gasiūnas.
Blogiausiu atveju advokatas rekomenduoja inicijuoti nemokumo procesą.
Manančių, kad jų šeimos finansinė padėtis pablogėjo, lyginant su praėjusių metų spaliu, padaugėjo 7 proc. punktais.
Tuo tarpu vertinančių šalies ekonominę padėtį kaip blogėjančią padaugėjo 17 proc. punktų, rodo naujienų agentūros ELTA užsakymu spalį atlikta rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ apklausa. Komentuodami šiuos rodiklius ekonomistai teigia, kad tokie skaičiai kelia nerimą ir atkreipia dėmesį, jog žmonių finansinė elgsena netolimoje ateityje gali neigiamai paveikti šalies ekonomiką.
Finansų analitikas Marius Dubnikovas Eltai teigė apklausą parodžius, kad lietuviai apskritai yra gana pesimistiškai nusiteikę ekonominės padėties šalyje atžvilgiu.
„Tai yra pakankamai reikšmingi skaičiai (…). Galima matyti, kad apskritai didelė dalis visuomenės yra ganėtinai pesimistiškai nusiteikusi, nes 2019 metais Lietuvos ekonominė padėtis tikrai buvo gerėjanti, ypač vasaros gale. Nepaisant to, daugiau nei ketvirtadalis respondentų (27 proc.) atsakė, kad jų šeimos finansinė padėtis pablogėjo“, – sakė jis.
M. Dubnikovo teigimu, tai, kad daugėja vertinančių savo finansinę padėtį kaip pablogėjusią pandemijos kontekste yra natūralu.
„Tai, kad manančiųjų, jog jų šeimos finansinė padėtis pablogėjo padaugėjo 7 proc. punktais, yra reikšmingas (…) ir šiek tiek liūdinantis pokytis. Visgi tai yra natūralu, nes tikrai didelė žmonių dalis turėjo išeiti į prastovas, o esančių prastovose pajamos natūraliai krito“, – sakė ekonomistas.
„Prie šeimos finansinės padėties vertinimo lygiai taip pat galėjo prisidėti ir finansinės būklės nepablogėjimas. Gali būti, kad žmogus ir toliau gauna tas pačias pajamas, bet tai, kad jis negalėjo, pavyzdžiui, vasaros metu keliauti, irgi blogina žmonių savijautą ir veikia bendrą vertinimą“, – pridūrė jis.
Blogėjantys ekonominės padėties vertinimai lemia ir kintančią gyventojų finansinę elgseną, kuri, tikėtina, netolimoje ateityje gali neigiamai paveikti šalies ekonomiką, tikino ekonomistas.
„Bet kokiu atveju šie pokyčiai gali lemti ir žmonių finansinę elgseną. Žmogus, kuris mano, kad jo finansinė būklė blogėja, mažina savo vartojimą, galvoja apie tai, kaip daugiau sutaupyti, atsidėti pinigų, nes galbūt už poros mėnesių situacija blogės. Kai žmonės neleidžia pinigų ir atideda juos ateičiai, nepaisant to, ar jų pajamos mažėjo ar padidėjo, tai niekaip neprisideda prie ekonomikos plėtros ir ją veikia neigiamai“, – kalbėjo jis.
Anot M. Dubnikovo, pirmuosius tokio visuomenės vertinimo padarinius bus galima stebėti praėjus pusei metų.
„Tikriausiai aiškesnius pirmuosius tokio vertinimo efektus ekonomikai pamatysime pasireiškiant po 6-8 mėnesių. Tai yra tam tikras perspėjimas: jeigu tokia situacija užsitęs ir žmonių nuotaikos toliau bjurs, blogės ir ekonominė situacija šalyje“, – tikino jis.
Tuo tarpu turto valdymo bendrovės „INVL Asset Management” vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė teigė, kad tikėtina, jog tiek dėl sezoniškumo, tiek dėl įsibėgėjusios pandemijos žmonių lūkesčiai ateinančiais mėnesiais dar labiau suprastės.
„Matyt, žmonių lūkesčiai jau ateinančiais mėnesiais suprastės, nes juos veikia ir sezoniškumas, ir įsibėgėjusi pandemija. Bet to buvo galima laukti: lapkritis-gruodis buvo tie mėnesiai, kurie kėlė nerimą visiems ekonomikos politikos formuotojams ir stebėtojams“, – Eltai teigė ji.
I. Genytė-Pikčienė taip pat pažymėjo, kad nors Lietuva su COVID-19 sukelta ekonomine krize susidorojo gana neblogai, šalyje vis tiek stebima recesija, ir tai verčia visuomenę nerimauti.
„Reikia prisiminti, kad pernai Lietuvos ekonomika dar augo, o šiemet vis tik yra recesija. Nepaisant to, kad atrodome šauniausiai tarp krintančių, mūsų ekonomika vis tiek nekyla ir logiška, kad dėl to kyla daugiau nerimo visuomenėje – tai atspindi ir apklausos (…). Atsiranda daugiau rizikų tiek mūsų eksportuotojams, tiek vidaus rinkoje veikiantiems sektoriams. Aišku, kai kurie sektoriai puikiai susitvarkė su krize, net išlošė iš jos. Bet sektoriams, atsidūrusiems pandemijos epicentre, šie metai tapo gyvybės ar mirties klausimu“, – teigė ji.
„Baltijos tyrimų“ apklausa parodė, kad Lietuvos ekonominę padėtį kaip blogėjančią vertina 44 proc. respondentų.
Tuo tarpu spalio mėnesį trečdalis (34 proc.) suaugusių šalies gyventojų manė, kad jų šeimos finansinė padėtis pastaruoju metu blogėjo, rodo apklausos duomenys.
Trumpai galima atsakyti, ne tik galima, bet ir reikia. Nors kaip tai padaryti – nuomonės išsiskirs kardinaliai. Dėl tokio masto skurdo, kada kas 5 valstybės gyventojas skursta, kalti visi. Kaltos buvusios ir esamos valdžios, kurioms neužteko ryžto drąsiai tai naikinti. Vienos į tą skurdą įstūmė sudarydamos jam subujoti šiltnaminines sąlygas, o kitos, kaip ir dabartinė, nors nemažai padarė, kad jį sumažintų, bet vis tiek nepakanakamai.
Kalti valstybės tarnautojai, kurie šiems procesams yra visiškai abejingi, o būtent jie formuoja politikų darbotvarkę. Kalčiausi visų rangų teisėsaugos pareigūnai, kurie ne tik neužtikrina elementaraus teisingumo visiems, bet per visus 30 atkurtos nepriklausomybės metus sukūrė nebaudžiamumo atmosferą vagims kyšininkmas ir net patys į ją įlindo. Be to, reikia pripažinti, kad kalti ir patys Lietuvos žmones. Kalti dėl to, kad renka ne tuos, o svarbiausia nekovoja dėl savo teisių. Juk paskutinis rimtesnis mitingas prieš Andriaus Kubiliaus ir Ingridos Šimonytės skurdinimo politiką buvo prieš 12 metų (2009 m.). O visi kiti dešimties arba šimtuko pensininkų mitingėliai – tai, kaip sakoma liaudyje, padeda kaip mirusiam kompresas…
Valdžioje esantys ir tie, kurie turtus bėdžių sąskaita kraunansi, į tokius pasižiūro ir šaiposi. Be to, dar savoje žiniasklaidoje komentuoja, nėra čia to skurdo, nes jei neturėtų ką valgyti, tai šimtai tūkstančių į gatves išeitų. Mūsų žmonių kantrybe, nuolankumu, abejingumu ir susiskaldymu naudojasi tie, kurie jau net asmenininius biurus turi savo pinigams skaičiuoti. Ko gero, taip ir tęstūsi ši skurdo ir Gėdos epopėja. Gėdos, kad tokia kūrybinga, darbšti tauta Europos viduryje XXI amžiuje taip gėdingai nugyventa. Suprantu, kad kai kurie cinikai visus skurstančius jau į asocialius nurašė.
Mūsų visų laimė ir skurstančių ir truputį gerėliau gyvenančių vidutiniokų (kurių didžiausia dalis skolose paskendusi), kad esame ES, o iš ten mums laikas nuo laiko, kaip tam šuniukui nosimi į jo ne vietoje padarytą kakutę pabado, kad štai ponai politikai, kyšininkai ir turtuoliai, per daug pas jus skurstančių, per daug jūs žmones engiate ir sau turtus kraunatės. Deja, pabaksnoja ir vėl išvyksta, o mūsuose vietoj rimtų problemų sprendimų paieškų toliau tęsiasi jau kasdienybe tapusios lenktynės, kas ką labiau apjuodins, o pats tuo metu pasipinigaus.
Net apakau, kai pamačiau buvusios Prezidentės komandos nario Š.Narbuto moralinio nesubrendimo laipsnį. Jam ir kai kam, iš jį ginančios žiniasklaidos, visiškai normalu, kad pasaulinio masto nelaimės akyvaizdoje, jis tiesiog iš tos nelaimės pasipinigavo. Ir ne šiaip kokiu tūkstantuku, o trečdaliu milijono € (virš 1 milijono litų) įsidėjo į kišenę už kelias pažintis valdžioje. Taip turiu pagrindo teigti, kad buvo ne vienas verslininkas, kuris bandė siūlyti įvairią pagalbą, kaip nusipirkti reikiamų priemonių iš Kinijos. Deja, buvo nupirkta iš to, kuris sugebėjo įpiršti ir užsidirbti. Ir kas galėtų paneigti, kad jo sėkmę nulėmė ryšiai. Neteisiu, bet klausiu, ar tai moralu? Nes buvusi Š.Narbuto viršininkė mus ilgai (net 10 metų) mokė moralės. Deja, savo artimiausių pagalbininkų neišmokė.
Kodėl taip akcentuoju moralinį aspektą, juk skurdui mažinti reikia pinigų. Žinote, problema ne piniguose. Pinigų galima užsidirbti ir gan daug. Problema, ar norima tuo keliu eiti. Juk kai nemaža dalis skursta, tai kita dalis turtėja. Šie procesai kaip susisiekiantys indai. Tačiau Lietuvos valstybė yra prieš didelę dilemą, kurią trumpai galima formuluoti sekančiai. Ar mes vėl plaukiame pasroviui, kaip pastruosius 30 metų, laukdami, kur ši purvina nebaudžiamumo – korupcijos ir abejingumo srovė išneš. O gal vis gi pasinaudosime dvejomis teigiamomis mums atsirandačiomis galimybėmis ir pabandysime padaryti ne lozunginį, o rimtą bendrą darbą, kuris leis Lietuvai išsiveržti iš šios skurdo, atsilikimo, išsivaikščiojimo ir provinciališkumo akligatvio.
Galimybes mums atveria neseniai LR Prezidento Gitano Nausėdos parvežta iš ES Vadovų Tarybos gera žinia apie 1,8 papildomus milijardus Lietuvai. Ir ją lydintis noras, kad šie pinigai nebūtų pravalgyti, o panaudoti sukuriant kuo didesnę pridėtinę vertę. Ją sukurti mus įgalina eksponentiškai besivystančios inovacijos. Sudėjus šiuos du dėmenis belieka trečias, apie kurį rašiau anksčiau, t.y. ryžtis pasielgti ne kaip esame įpratę, išsidalinti tas didžiulias lėšas tarp ir taip turtingų, o pačiai valstybei imtis moralios iniciatyvos ir jas panaudoti praturtinant daugumą.
Manau, kad vykstantis neregėtas žmonijos mokslo ir technologijų progresas suteikia mums didžiulias galimybes per pakankamai trumpą laikotarpį tapti pasiturinčia ir teisingesnia valstybe, bent jau didesniai daliai tautiečių. Tam būtina atsisakyti neoliberalų primestų dogmų ir pereiti prie mišrios ekonomikos modelio, kur privati ir valstybinė nuosavybės yra vienodai galimos ir reikalingos, bei bendrdarbiaujančios. Taip pat Lietuvai reikia kelių stambių modernių projektų, kaip:
Tarptautinio masto projekto, sąlyginiu pavadinimu „WOLRDGIGASERVER“ – super didelė skaitmeninių technologijų duomenų saugykla.
Ideali vieta jai statyti yra šalia Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės. Galimos investicijos ir investuotojai:
a) Lietuvos valstybė iš aukščiau minėtų ES skiriamų lėšų, dalis gali būti skolinta
b) Lietuvos įmonės (atrenkamos konkurso būdu, kur svarbiausias kriterijus – skaidrumas)
c) Lietuvos piliečiai. Dabartiniu metu gyventojai turi nemažai indėlių bankuose, o ten moka labai simbolines palūkanas. Šis projektas bus tikrai pelningas, nes skaitmenizacija dar net nepasiekė piko, o duomenų suagyklų labai trūksta;
d) užsienio investuotojai ir pan;
Įvairių dydžių ir paskirties gamybos (su tarptautine kooperacija) serviso ir panaudojimo metodų adaptacijos „Dronų Centro“ sukūrimas. Juos masiškai pritaikant rinkti duomenis aplinkosaugos, priešgaisrinės, elektros perdavimo linijų, kelių srautų paskirtsymo, gyventojų saugumo užtikrinimo ir kitose srityse; Tai derinant su Didžiųjų duomenų rinkimu ir apdorojimu; Čia yra dvi veiklos sritys – tai pati gamyba ir aptarnavimas, o svarbiausia programų, kūrimas, pritaikymas ir plėtra.
Aukštųjų technologijų specialistų ir naujovių klasterio – specialaus super modernaus virtualaus miestelio „Naujoji Lietuva“ sukūrimas. Dabar Lietuvoje yra nemažai įvairių sričių naujovių, bet jos yra nedidelės, fragmentiškos ir mažai žinomos. Todėl per mažai pritraukia ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio investuotojų. O apjungus, nebūtinai fiziškai, skaitmeninių ir internetinių platformų pagalba, turimą savą potencialą ir taip pat vienoje vietoje sukaupiant gerąją tarptautinę patirtį su aiškiu tikslu sudaryti sąlygas susitelkti ir patraukti naujovių entuziastus – „fanus“, bei sudaryti galimybes tas naujoves realizuoti ir kuo plačiau paskleisti.
Šie ir kiti panašūs projektai sudarys prielaidas Lietuvai iš kopijuojančių kitų šalių pasiekimus, pačiai tapti pavyzdžiu ir ženkliai pagerinti valstybės ekonominę galią, o tuo pačiu ir žmonių gyvenimą. Tik valstybės dalyvavimas gali užtikrinti šių projektų įgyvendinimą, nes pirmiausia reikia atlikti didžiulį organizacinį paruošiamąjį darbą. Lietuvos privatus kapitalas inertiškas ir labai lėtai investuoja į naujus projektus. Mūsuose vyrauja mažų ubagų filosfija ir individualizmas. Be to, šie projektai pareikalaus gan didelių investicijų ir ES lėšos tai leidžia padaryti. Jau dabar matosi, kad tai projektai, sukuriantys aukštą pridėtinę vertę, o valstybė gaus galimybę gauti papildomų lėšų vykdyti socialinėms programoms. Be to, patys projektai ir netiesiogiai, šalia jų, bus sukurta daug įvairios kvalifikacijos darbo vietų. O tai nauji ir gan geri atlyginimai.
Mano siūloma naujovė yra patraukli ir tuo, kad į projektus galima įtraukti kuo platesnį ratą šalies gyventojų. Turime patobulinti Akcinių bendrovių įstatymą, kuris leistų iki tam tikros vertės (pvz. 10 000 €) akciją, kaip vertybinį popierių, įsigyti labai paprastai, kaip dabar įsigyjami, taip vadinami, dovanų čekiai. Taip mes šiuos projektus paversime visos tautos remiamais ne tik pinigais, bet ir emociškai.
Siūlau ilgai nelaukus ekonomikos ir inovacijų ministrui Rimantui Sinkevičiui savo įsakymu sukurti pora kūrybinių grupių, kurios paruoštų visą reikiamą projektų realizavimo organizacinę – finansinę schemą ir reikiamus dokumentų projektus. Manau, tikslinga tai padarius priimti atatinkamą LR Seimo nutarimą ir pradėti projektų realizvimo darbus.
Teksto autorius – daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Prezidiumo narys, LPK Garbės Prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas
Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas teigia, kad Seimo patvirtintos Biudžeto ir finansų komiteto (BFK) daugiau nei prieš dešimtmetį įvykusios ekonominės krizės priežasčių tyrimo išvados nedavė jokios naudos nei Lietuvos centriniam bankui, nei visuomenei.
„Kalbant apie tyrimo išvadas, džiaugiuosi, kad pagaliau tyrimas baigėsi. Epopėja tęsėsi daugiau nei 2 metus. Mes intensyviai dalyvavome, teikėme įvairias medžiagas, analizes, atsakinėjome į klausimus. Mūsų darbas buvo labai intensyvus. Džiaugiuosi, kad jis baigėsi.
Ar tai davė naudos centriniam bankui? Manau, kad ne. Ar tai davė naudos finansinių paslaugų vartotojams? Manau, ne. Ar tai davė visuomenei? Na, istoriniu aspektu galbūt taip, praktinės naudos, manau, ne. Mano galva, visas tas tyrimas buvo naudingas vienam asmeniui, kuris šiandien ne Lietuvoje yra. Bet šiaip jo darbo vieta yra Europos Parlamente“, – teigė V. Vasiliauskas.
Lietuvos banko atstovas šį tyrimą vadina viešųjų ryšių akcija.
„Viešųjų ryšių akcija buvo puikiai strategiškai sudėliota, nes į mūsų daugumą medžiagos nebuvo reaguota, tiesiog selektyviai atsirinkta, ką reikėtų pagrįsti, ir tai padaryta. Keletą kartų išdėstėme argumentus, kodėl, mūsų nuomone, tyrimas buvo selektyvus, informacija, argumentai dozuoti laiškais Seimo nariams“, – sakė jis.
„Mano galva, ir pats procesas, ir tai, ką matėme išvadų pristatyme, jų svarstyme, kai išvados pristatinėjamos ne komiteto pirmininko, o asmens, kuris nėra Seimo narys, tai parodo, kad savininkas išvadų ne Seimo BFK, o būtent ten atspindėta asmens išankstinė nuomonė“, – pridūrė V. Vasiliauskas.
Tyrimo išvadose teigiama, kad Lietuvos bankas sąmoningai ar nesąmoningai sudarė galimybes bankams perkelti daugelį rizikų kitiems, dažniausiai neprofesionaliems rinkos dalyviams, o nevaržydamas pigaus, spekuliatyvaus ir perteklinio finansavimo iš patronuojančių bankų, jis toleravo netolygias vietos bankų konkurencijos sąlygas.
Rekomendacijose BFK siūlo Vyriausybei svarstyti galimybę įkurti nepriklausomą nuo centrinio banko finansinių paslaugų ir vartotojų teisių priežiūros instituciją, visapusiškai nagrinėti galimybę mažinti leistiną bankų rinkos koncentracijos lygį.
Savo ruožtu Lietuvos bankas teigė, kad informacija išvadoje pateikiama selektyviai, o vertinimai yra klaidinami.
Seimui antradienį ketinama pateikti Biudžeto ir finansų komiteto (BFK) parengtas 2008–2009 metų ekonominės krizės priežasčių tyrimo išvadas.
„Pagrindinė šios komisijos užduotis buvo įvertinti, kokias klaidas padarėme, ir tų klaidų nebekartoti. Džiugu, kad visa tai, kas tyrimo metu buvo nustatyta: sakykime, tiek prieš krizę, tiek biudžeto formavimas, tiek dėl skolinimosi, kas buvo neteisingai padaryta ir neatsakingai skolinta, ir pažeidžiant įstatymus, šioje dabartinėje COVID–19 situacijoje einame kitu keliu“, – Eltai sakė tyrimo komisijos vadovas, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Valius Ąžuolas.
Anot jo, patvirtinus išvadas, atitinkamos institucijos galės imtis tolesnių veiksmų.
„Rekomendacijos yra jau suformuotos komisijos, o visos kitos institucijos savo ruožtu tą turės daryti. Žinoma, jeigu Seimas tą patvirtins, nes kol Seimas nepatvirtina, jos neturi galios“, – kalbėjo V. Ąžuolas.
Tyrimo komisijos vadovas tikisi, kad Seimas išvadas patvirtins.
„Tikiuosi ir dėl to, kad netgi už komisijos sudarymą balsavo apie 80 Seimo narių, tai tikiuosi, kad tikrai nebus pasikeitus nuomonė“, – sakė V. Ąžuolas.
Išvadose teigiama, kad Lietuvos bankas sąmoningai ar nesąmoningai sudarė galimybes bankams perkelti daugelį rizikų kitiems, dažniausiai neprofesionaliems rinkos dalyviams, o nevaržydamas pigaus, spekuliatyvaus ir perteklinio finansavimo iš patronuojančių bankų, jis toleravo netolygias vietos bankų konkurencijos sąlygas.
Rašoma, kad, nepaisydamas besiformuojančių nekilnojamojo turto burbulų, ekonominių disbalansų ir iškraipomos ūkio struktūros, Lietuvos bankas toleravo agresyvią ir riziką ignoruojančią Skandinavijos bankų konkurencinę kovą dėl rinkos dalies ir leido šiems bankams visiškai perimti pinigų politikos kontrolę.
Tyrimo išvadose taip pat pabrėžiama, kad Baltijos šalių bankų sistemos ir ekonomikos buvo struktūriškai pažeidžiamos dėl dvigubos priklausomybės nuo išorės finansavimo (šalies bankai – nuo patronuojančių bankų, o šie – nuo tarptautinių rinkų). Trys Baltijos šalys išsiskyrė didžiausia priklausomybe, o šių šalių kredito rinkose dominavo vienos šalies – Švedijos – bankai. Todėl, kaip teigiama išvadose, išskirtinai gili krizė Lietuvoje – pirmiausia Švedijos bankų ir jų patronuojamųjų bankų, taip pat ir Lietuvos bei Švedijos priežiūros institucijų atsakomybė.
Tai, kad Lietuva nesugebėjo 2007 metais įsivesti euro, taip pat pagilino krizę, nes išaugo lito devalvavimo rizika, smarkiai padidėjo palūkanos litais, o tai pablogino kelių dešimčių tūkstančių namų ūkių, taip pat ir verslo įmonių, paėmusių paskolas litais kintamosiomis palūkanomis, finansinę būklę, rašoma išvadose.
Tai, kad 2006–2008 metais Vyriausybė veikė mažumos sąlygomis, taip pat 2008 metų rudenį vykę Seimo rinkimai, teigiama išvadose, trukdė bent iš dalies pasirengti prasidedančiai krizei.
Rekomendacijose BFK siūlo Vyriausybei svarstyti galimybę įkurti nepriklausomą nuo centrinio banko finansinių paslaugų ir vartotojų teisių priežiūros instituciją, visapusiškai nagrinėti galimybę mažinti leistiną bankų rinkos koncentracijos lygį.
Krizės tyrėjai siūlo atlikti galimybių studiją dėl komerciniais pagrindais veikiančio valstybinio banko, kuris būtų orientuotas į bazinių finansinių paslaugų paketą, gyventojų, verslo, valdžios sektoriaus kreditavimo ir kitų finansinių paslaugų suteikimą.
Krizės tyrimą kritikuoja opozicija, o Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas yra sakęs, kad taip užsiimama „finansine archeologija.“
Koronaviruso sukeltos krizės kontekste valdžia daugiausiai dėmesio rodo vyresnio amžiaus žmonėms, nors labiau nukentėjęs jaučiasi jaunimas, rodo „Baltijos tyrimų” atlikta apklausa.
Bendrovės „Baltijos tyrimai“ vadovės sociologės Rasos Ališauskienės teigimu, iš apklausos metu surinktų duomenų matyti, kad ilgainiui šalyje gali formuotis neigiamos tendencijos visos visuomenės mastu: stiprėti emigracija, daugėti savižudybių. Mokslininkė neatmeta, kad šiuo metu psichologinė atmosfera taip pat kuria patogią terpę politiniams mesijams, kurių, mano sociologė, padidėjusio aktyvumo sulauksime dar rudenį vyksiančiuose rinkimuose.
Kaip rodo balandžio 28-30 dienomis „Baltijos tyrimų“ surinkti sociologiniai duomenys, dėl karantino kilusi krizė ir toliau didžiausią neigiamą įtaką daro žmonių psichologinei būsenai ir finansinei padėčiai. Jaunesni žmonės, didmiesčių gyventojai dažniau, nei kiti teigia, kad krizė neigiamai veikia tiek jų psichinę būseną, tiek finansinę padėtį bei profesinę veiklą.
Susisteminti apklausos rezultatai taip pat rodo, kad neigiamą įtaką savo psichologinei būsenai dažniausiai jaučia jaunesni nei 50 metų žmonės bei didmiesčių gyventojai. Tuo tarpu neigiamus pokyčius finansams labiausiai pajuto vyrai ir jaunesni nei 30 metų žmonės.
Moterys, miestų gyventojai ir jaunesni nei 30 metų žmonės dažniau nei kiti jaučia neigiamą krizės poveikį savo profesinei veiklai. O suprastėjusia fizine būkle dažniau skundžiasi jaunesni nei 30 metų žmonės ir miestų gyventojai.
Didžiausią stresą patiria ne pensininkai, bet jaunimas
Apklausą atlikusios bendrovės rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų bendrovės „Baltijos tyrimai“ vadovės teigimu, gauti duomenys rodo, kad kilusi krizė labiausiai paveikė ne vyresnius gyventojus, apie kurių apsaugą yra linkusi labiau kalbėti valdžia, bet, priešingai, – jaunimą.
„Įvertinę gyventojų atsakymus apie neigiamą krizės poveikį visoms gyvenimo sritims, matome, kad labiausiai tokį poveikį pajuto jaunesni nei 30 metų žmonės“, – teigia sociologė.
Anot jos, tai galima paaiškinti tuo, kad vyresnio amžiaus žmonės, viena vertus, jau yra išgyvenę ne vieną krizę ir, kita vertus, dažniausiai yra susikūrę stabilesnę finansinę situaciją.
„Buvo 1990-1992-ųjų krizė, vėliau 1998 metų bankinė krizė, po jos 2008… kitaip tariant, tai ne pirmas kartas vyresniems žmonėms, nors šis kartas ir kitoks, yra daugiau fizinių apribojimų. Tačiau galima sakyti, kad psichologiškai vyresni žmonės yra geriau pasiruošę. Kita vertus, jie mažiau pažeidžiami finansiškai“, – teigė R. Ališauskienė.
„Tuo tarpu jauniems žmonėms, – sakė sociologė, – tai primoji krizė būnant suaugusiųjų gyvenime. Taip pat dažnas jų yra pasiėmęs paskolas, neturi stabilių pajamų, turi mažų vaikų, kurie sukelia papildomų iššūkų karantino metu. Kitaip tariant, jiems sunkiau ir objektyviu, ir subjektyviu požiūriu“, – teigė ji.
Todėl, pažymėjo sociologė, tam tikras paradoksas yra tame, kad politikai pagrindinius dėmesio akcentus deda kalbėdami būtent apie vyresnio amžiaus žmones.
„Vis akcentuojamas sveikatos aspektas, kuris pavojingesnis vyriesiems žmonėms, tačiau socialiniai, profesiniai ir psichologiniai dalykai labiau veikia būtent jaunimą“, – aiškino R. Ališauskienė.
Situacija palinki atsirasti sąmokslo teorijoms ir politiniams mesijams
Vertindama šalies gyventojų emocinės būsenos tendencijas R. Ališauskienė neatmetė galimybės, kad stiprėjanti individų patiriama psichologinė bei finansinė frustracija gali virsi ir tam tikru socialiniu reiškiniu. Jos teigimu, gali kilti ir emigracijos banga, stiprėti nusivylimas politine vadžia ir atitinkamai didėti pagunda atsiduoti naujai atsiradusiems populizmą skleidžiantiems politiniams gelbėtojams.
„Tai gali skatinti ir agresyvumą, ir pykčio priepuolius. Kol kas agresija nukreipiama į artimąją aplinką: tad gali padidėti nusikalstamumas, gali daugiau atsirasti savižudybių. Kita vertus, tikėtina, kad didės emigracijos banga nors, ji gali būti ir sunkesnė dėl pandemijos. Valstybės, į kurias lietuviai tradiciškai emigruodavo, kol kas gali tiesiog neįsileisti. Tokiu atveju žmogus, susidūręs su prarasto darbo problema, su sumažėjusiomis pajamomis, nebegalės spręsti problemų, kaip jis jas buvo linkęs spręsti anksčiau“, – samprotavo sociologė.
Todėl, pažymėjo ji, nors iki rinkimų nebedaug laiko, neigiamas emocijas patiriančius gyventojus gali sutelkti pažadus žarstantys populistai.
„Tikrai gali atsirasti naujų gelbėtojų ar mesijų poreikis. Šiuo metu matome, kad yra padidėjęs sąmokslo teorijų poreikis, tam labai gera terpė yra suaktyvėję socialiniai tinklai“, – apibendrino mokslininkė.
Rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanija „Baltijos tyrimai” 2020 m. balandžio 28-30 d. atliko reprezentatyvią 18 m. ir vyresnių Lietuvos gyventojų apklausą „Covid-19 Ekspresas III“. Iš viso apklausti 536 gyventojai (CAWI metodu). Rezultatų paklaida neviršija 4,4 procentinio punkto.
Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos pirmininko pavaduotojas Audrius Jurgelevičius paskelbė kreipimąsi, kuris baigiasi išvada: „…lieka neaišku – kam reikalinga mokesčių mokėtojams brangiai atsieinanti institucija, kuriai Švietimo įstatymas numato viso šalies švietimo politikos vykdymą, jei ji to nedaro ir svarbiausių sprendimų priėmimą palieka mokyklų vadovams bei savivaldybių merams? Finansų ministro dėmesiui – štai kur biudžeto lėšų taupymo šaltinis…“
Nieko sau! Iki šiol šitas ponas, iškilus konfliktui tarp pedagogų bendruomenės ir ministerijos, dažniausiai užimdavo katino Leopoldo poziciją ir ragindavo, ieškant kompromiso, daugiau pasitikėti ministerijos išmintingumu ir geranoriškumu. O dabar ėmė ir pratrūko, net radikaliau, negu pedagogų bendruomenė, kuri paprastai reikšdavo nepasitikėjimą ministrais/ministrėmis, bet visą ministeriją išvaikyti dar nėra siūliusi.
A.Jurgelevičiui pasipiktinimą (teisėtą, sakyčiau…) sukėlė Švietimo, mokslo ir sporto ministro Algirdo Monkevičiaus pareiškimas apie tai, kad mokslo metai „neturėtų baigtis“ anksčiau birželio 1 d. Vėliau jau pati mokykla turėtų spręsti, ką daryti – toliau tęsti ugdymą ar, užrakinus mokyklos duris, eiti atostogauti. „Štai tokį atsakymą sugebėjo išspausti mokinių, jų tėvų ir mokytojų prie sienos klausimų apie mokslo metų pabaigą prispaustas ministras“ – stebėjosi profsąjungos lyderis. Ir komentuoja: „plika akimi matosi, kad šalies švietimo politiką koordinuojanti institucija jau nieko nekoordinuoja ir apskritai yra viską paleidusi iš savo rankų“.
O ko kito galima tikėtis, jei jau daug metų šios ministerijos ministrai tik kėdes šildo ir pakalba konferencijose, o švietimo procesą jaukia, galvodami, kad jam vadovauja, nuolat besidauginantys ministerijos biurokratai?!
Ne taip seniai, šių metų pradžioje straipsnyje „Kas valdo Lietuvą?“, kalbėdama apie biurokratų visagalystę ŠMS ministerijoje, rašiau: „Ypač didelis konteineris „reformatorių” klaidų sukauptas švietimo sistemoje. Keitėsi valdančiosios partijos, keitėsi ministrai… Ir ką? Kuo arčiau mūsų dienų, tuo blogyn. Sakysite – perdedu? Bet ar nematote, kad ministrų (beje, jo paties parinktų) nekompetencija, regis, priveikė net ir atlaidųjį premjerą Saulių Skvernelį. Juk ne iš didelio džiaugsmo policininko išsilavinimą turintis žmogus griebiasi reformuoti valstybės švietimo sistemą!?“ /www.slaptai.lt/
Mano straipsnis lyg ir buvo pradėjęs klibinti tą gelžbetoninį biurokratų mūrą, juolab, kad įsijungė kai kurie Seimo nariai, bet… viską užgesino ministro A. Monkevičiaus vangumas. Tai dabar ir aš paklausiu panašiai kaip A. Jurgelevičius: „Kam reikalingas ministras, jei jis nevadovauja, nesiima iniciatyvos formuluoti sprendimus ir reikalauti jų vykdymo ne iš žemiausios grandies, iš mokyklų ir gimnazijų, bet iš savo komandos, ministerijos darbuotojų?“
Ministerijų biurokratai, dažnai gražiai pavadinami „valstybės tarnautojais“ ar netgi valstybės valdymo aparatu, jau seniai išsigimė į „valstybę valstybėje“. Jų bijo ir prieš juos tūpčioja ne tik Švietimo, mokslo ir sporto ministrai.
Ką tik kažkokią protu neaprėpiamą, beveik šunišką meilę savo ministerijos aparatui pademonstravo Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga.
Sunkiausiomis valstybei dienomis, kai dėl jo paties ministerijos darbo broko valstybė susidūrė su pandemija visiškai nepasiruošusi, nesukaupusi nė būtinojo minimumo apsaugos priemonių, ko pasėkoje virusu masiškai, daugiau nei kitose valstybėse, apsikrėtė medikai, kai visuomenė aktyviai ėmėsi medikus remti ir šelpti, kai net Seimas susivokė didinti atlyginimus visiems su ligoniais betarpiškai dirbantiems medikams, ministras skubiai didesniais atlyginimais „apdovanojo“ savo ministerijos biurokratus, nors apie juos Seimo ir Vyriausybės nutarime nebuvo kalbama, nes jie įeina į kitą, ne medikų, o valstybės tarnautojų grupę. O kai vienas kitas žurnalistas spaudos konferencijoje išdrįso tokiu ministro sprendimu nusistebėti, reikėjo tik pasiklausyti, kokiu kietu, metaliniu tonu ministras aiškino apie persidirbusius kolegas, kurie dirbę ištisomis dienomis ir net savaitgaliais.
Kas juos ten supaisys, gal kažkuris ir dirbo, bet paprastai apie darbo kokybę sprendžiama ne iš atsėdėtų (atmiegotų, telefonu prakalbėtų…) valandų darbo kėdėje, bet iš rezultatų. O kokie buvo ministerijos darbuotojų darbo rezultatai pirmosiomis epidemijos savaitėmis, rodo susirgusių medikų skaičius.
Iki šiol daugiausia kritikos tekdavo šioms dviem ministerijoms. Bet krizė, sukelta epidemijos, išryškino ir kitų neproporcingai išaugusios biurokratų kaimenės užvaldytų ministerijų ydas ir klaidas.
Į „juoduosius“ biurokratizmo lyderius šiandien nesuvaldomai veržiasi finansų ministerija, kuri, premjero lūpomis, nenuilsdama darbuojasi, perskirstydama ES teikiamą finansinę paramą, pagalbą šalies ūkiui.
Na, realiai ji dar nieko neperskirstė. Jos biurokratai tik dūzgia, ruošdami gausybę reikalavimų, kurdami kažkokias sąlygas, klausimynus, kuriuos turės užpildyti mūsų verslininkai, norintys pasinaudoti ES parama.
Kadangi biurokratai kitaip nemoka parodyti savo reikalingumo, kaip kurdami vis naujus ir vis beprasmiškesnius reikalavimus, apklausas, klausimynus tiems, kurie yra priklausomi nuo jų savivalės ir nekompetencijos, mūsų smulkieji ir vidutiniai verslininkai, kaip musės, įklimpusios į sirupą, tik kojeles kilnoja, tik ataskaitas ir paraiškas rašinėja, nepajėgdami pajudėti iš mirties taško.
O juk ES nieko panašaus nereikalauja!
Štai kaip ES parama naudojasi Italija: pasak Seimo nario Arvydo Anušausko, “600 eurų bus pervesta į savarankiškai dirbančių darbuotojų einamąsias sąskaitas, o iki penktadienio – į kitų asmenų, kurie kreipėsi paramos, einamąsias sąskaitas. Kompensacija amatininkams, prekybininkams balandį ir gegužę išmoka bus padidinta iki 800 eurų. Mažos ir vidutinės įmonės artimiausiomis dienomis taip pat galės tikėtis 25 tūkst. eurų valstybės garantuojamos automatinės paskolos: internetinė forma buvo prieinama nuo vakar ir „procedūra buvo maksimaliai supaprastinta“.
Taigi, kuo mažiau sąlygų, kuo paprasčiau, kuo greičiau. Nei verslas, nei žmonės nelaukia.
„O gal žinote kaip pas mus? – klausia A. Anušauskas, ir atsako: „Aš neradau nieko – tik krūvą sąlygų, kurios reiškia tik viena – parama nepasieks tų, kuriems labiausiai jos reikia jau dabar“.
Daug bereikalingo popierizmo, formalumo finansinės paramos skirstymo procedūroje pastebėjo ir prezidentas Gitanas Nausėda, bet valdiškų pinigų skirstytojai ramūs. Aiškina, jog jie padarė viską, o procesas stringa dėl tarpininkų nerangumo.
Matot, jau ir „tarpininkai“ įsiveisė. Jiems irgi valgyt reikia, ir jiems už tarpininkavimą bus apmokama iš tų pačių ES pinigų, kurie, jei teisingai prisimenu, turėtų būti skirti verslui gaivinti ir laikinai pajamų netekusiems darbininkams šelpti. O čia – nauja duonos valgytojų armija, pinigų dalintojai išsiperėjo.
O kai pinigus skirstys „finansų tarpininkai“, ką veiks finansų ministerijos biurokratai? Ataskaitas rūšiuos?
Beje, gal kam nors įdomu, ką veikia finansų ministras V. Šapoka?
Žiniasklaida skelbė, jog jis įkūrė “COVID-19 fondą“, kuriam vadovauti pakvietė prezidentę D. Grybauskaitę. Fondas neva renka labdarą ir paramą medikams. Bet, kaip rašo Algimantas Rusteika (Kauno Forumas), šis fondas realybėje neegzistuoja: „Tikrinkit kiek norit Registrų centre – tokio juridinio asmens nėra, kaip ir jokios garbių asmenų fondo tarybos ar valdybos, apie kurias kliedima žiniasklaidoje ir valstybės viršininkų kalbose. Niekas fondo nekūrė ir neįkūrė, jokio ministro įsakymo teisės aktų sistemoje nerasit, jokio steigėjo ir narių, jokių įstatų ar nuostatų, fondo vadovybės atsiskaitymo tvarkos ir lėšų panaudojimo kontrolės – absoliučiai nieko nėra“.
Primena pasaką apie naujus karaliaus rūbus, ir vaikelį, kuris pranešė, kad iš tikrųjų tai karalius – nuogas… Ar ne?
Ir dar kažkaip labai nejaukiai primena padėtį mūsų didžiojoje kaimynėje, kurios ir vardą nedrąsu minėti, kad buvę kolegos iš TS-LKD partijos manęs neapšauktų jos „agentu‘.
Visgi išdrįsiu pacituoti žurnalistą Maksimą Ševčenką, kuris rašo („Exo Moskvy“):
„Testai – nesąmonė [turi galvoje koronaviruso testus – J.L.]. Ir ne paprasta nesąmonė, o apgavystė! Nė vienas mano testas – o jų padarė penkis – neparodė užsikrėtimo COVID 19! Ir dar žinau dešimtis atvejų – žmonės miršta, o testai neigiami. Todėl klausiu: kas pelnosi iš tų neva „testų“ ir su jais susietos statistikos apie COVID 19?
Kieno interesams tarnauja prie tų testų „pririštos“ statistikos falsifikacija (mažinant skaičius)?
Pažindamas žvėrišką, kriminalinę, įžūlią, grobikišką rusiško kapitalo prigimtį, neabejoju, jog niekas šioje šalyje nevyksta be sistemos, be kieno nors materialios naudos. Neišvengiamai kūmas, svotas, brolis, sugėrovas, bendradarbis ar giminaitis atrėš sau milijoninį kontraktuką kokiam nors testui sukurti, kaukėms, specmaistui, vakcinai ir pan. pagaminti. Ir visa tai bus išplatinta, išreklamuota, viršininkams ir visuomenei bus pateikta kaip didžiausias laimėjimas, kaip gėris – o iš tiesų taps menkaverčiu pusfabrikačiu, netgi kenksmingu, nes žmonės patikės ta chaltūra, atiduodami į jos rankas savo likimus ir gyvenimus.
Be šito čia niekas nevyksta. Vardan visuomenės ar humanitarinių, ar valstybinių interesų pas mus veikia tik humanistai-idealistai (tokie, kaip gydytojai ir medicinos personalas). O visa valdininkų kasta su aplink ją aplipusiais parazitais, sukčiais, „tarpininkais“, rangovais, landūnais ir grobišiais jau priprato pelnytis iš visko, kas leidžia jiems išsunkti pinigus iš biudžeto ir perdėti juos į kažkieno kišenę su konkrečiu adresu.
Apie tai, kuo sveikatos apsaugos sistemą pavertė jos optimizacija (o tiksliau – apiplėšimas ir iššvaistymas), teks kalbėti artimiausioje ateityje. O dabar aišku viena – šita valstybę iš vidaus griaunanti melaginga biurokratinio kriminalinio kapitalizmo sistema negali, neturi gyvuoti ilgiau.“
Čia – citatos pabaiga. Bet – ne galas visoms toms negerovėms, kurios taip panašios viena į kitą ir didelėje autokratinėje, ir mažoje, demokratine save vadinančia, valstybėse. Nes koronavirusas – likimo dovana, dėka kurios, kaip spėja A. Rusteika, „bus galima visą valstybinį bardaką dūmų uždangom paslėpti arba paprasčiausiai atidėti“.
Prezidentas Gitanas Nausėda sako, kad šiuo metu susidarė labai palankios sąlygos kalbėti apie valstybinį banką.
„Iki šio laiko iškėlėme idėją ir buvo sunku pasirinkti variantą, kokiu pagrindu tas valstybinis bankas galėtų būti sukurtas – ar nuo nulio, ar turėtų būti įsigyta veikiančio banko akcijų, šiandien, matydamas visą ekonomikos skatinimo mechanizmą, verslo paramos fondų atsiradimą, suaktyvėjusią „Invegos“ veiklą, manau, kad sulig krize neturėtų visa tai baigtis, o tai turėtų būti geras pagrindas valstybinio banko formavimui“, – penktadienį žurnalistams sakė G. Nausėda.
„Ar pavadinsime jį banku, ar plėtros fondu, svarbiausia ne pavadinimas, o esmė – ar šis fondas, bankas prisidės prie Lietuvos ekonomikos konkurencingumo ir nuties reikalingus kelius į ateitį“, – pridūrė šalies vadovas.
Pasak prezidento, su premjeru apie tai artimiausiu metu bus apsikeista nuomonėmis.
„Įdirbis padarytas neprastas, ir tikiuosi, kad judėsime link kažkokio sutarimo ir tam tikro tikro sprendimo“, – sakė G. Nausėda.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė paskirta Jungtinių Tautų (JT) įsteigtos Aukšto lygio komisijos, atsakingos už tarptautinę finansinę atskaitomybę, skaidrumą ir sąžiningumą (Financial Accountability, Transparency and Integrity – FACTI), vadove.
FACTI komisiją kovo mėnesį įsteigė JT Generalinės Asamblėjos ir JT Ekonomikos ir socialinių reikalų tarybos (ECOSOC) prezidentai. Komisija sieks užkirsti kelią tokiems globaliems finansiniams nusikaltimams kaip mokesčių vengimas, pinigų plovimas ir korupcija.
Ši komisija, kurios nariai – įvairių šalių politikai, akademinės bendruomenės, pilietinės visuomenės ir nepriklausomo sektoriaus atstovai, rengs rekomendacijas, kaip įveikti tarptautinės institucinės ir teisinės sistemos, susijusios su finansine atskaitomybe ir skaidrumu, spragas bei pažeidžiamumą.
COVID-19 pasekmės artimiausiu metu dar labiau padidins iššūkius globaliam finansų pasauliui ir pareikalaus dar didesnių pastangų kovojant su finansiniais nusikaltimais.
Kartu su prezidente D. Grybauskaite FACTI komisijai vadovauja buvęs Nigerijos ministras pirmininkas dr. Ibrahimas Mayaki.
Prezidentūroje antradienį vyks diskusija, skirta aptarti mokesčių sistemos teisingumą ir aiškumą.
Kaip pranešė Prezidentūra, diskusijoje bus siekiama aptarti svarbiausias viešųjų finansų ir mokesčių kryptis, identifikuoti tikslus, dėl kurių šalies ekspertai iš esmės sutaria, taip pat inicijuoti arba paskatinti reikiamus konkrečius trumpesnio ar ilgesnio laikotarpio žingsnius.
Diskusijoje dalyvaus šalies vadovas Gitanas Nausėda, Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas, finansų viceministras Darius Sadeckas, didžiausių partijų atstovai, Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkė Edita Janušienė, Estijos finansų ministerijos atstovai ir kiti aukšto lygio ekspertai.
Šalies gyventojai nėra linkę įdarbinti savo pinigų – 53 proc. jų laiko pinigus einamojoje sąskaitoje, daugiau nei trečdalis – saugo patys, rodo turto valdymo bendrovės „INVL Asset Management“ užsakymu atlikta „Spinter tyrimų“ apklausa.
Apklausos duomenimis, indėliuose santaupas laiko 28 proc. gyventojų.
„Einamojoje sąskaitoje dažniau santaupas laiko aukščiausio išsimokslinimo atstovai, (…) indėliuose – vyresnio amžiaus atstovai. Dažniau savo pajamas nurodė investavę vyrai“, – žurnalistams pirmadienį sakė „INVL Asset Management“ Pensijų fondų ir mažmeninių pardavimų padalinio vadovė Dalia Kolmatsui.
Jos teigimu, gyventojai neturi vieningos nuomonės dėl galimo infliacijos poveikio.
„Realiai 37 proc. apklaustųjų įvertinimas yra artimas faktinei infliacijos įtakai. 2 iš 3 lietuvių nelabai įsivaizduoja infliacijos įtakos ir negali įvertinti“, – sakė D. Kolmatsui.
Apklausos duomenys rodo, kad 19 proc. apklaustųjų manė, kad per 10 metų, esant įprastoms ekonomikos sąlygoms, pinigai gali nuvertėti daugiau kaip 20 proc., 18 proc. apklaustųjų manė, kad jie gali nuvertėti 15–20 proc., 16 proc. respondentų nežinojo arba negalėjo įvertinti.
Bendrovė, remdamasi Lietuvos banko skelbiamais duomenimis, nurodo, kad likvidus finansinis turtas nuo 2004 iki 2019 metų trečiojo ketvirčio padidėjo 5,7 karto ir siekė 23,3 mlrd. eurų. 2019 metų trečiąjį ketvirtį didžiausią dalį – 72 proc. šiame turte sudarė indėliuose ir grynaisiais pinigais gyventojų laikomos lėšos: jos siekė 16,7 mlrd. eurų ir nuo 2004 metų išaugo 4,9 karto (2004 metaus buvo 3,4 mlrd. eurų ir siekė 84,6 proc. viso šio turto).
„Vis dar didelę dalį sudaro turtas, kuris negeneruoja nei pajamų, nei yra apsaugotas nuo infliacijos. Kita džiugesnė naujiena – to turto, kuris gali uždirbti pajamas, išsaugoti vertę, dalis padidėjo, palyginti su tuo, kas buvo prieš keliolika metų“, – žurnalistams pirmadienį sakė „INVL Asset Management“ Investicijų valdymo padalinio vadovas Vaidotas Rūkas.
Bendrovės teigimu, Lietuvos gyventojų taupymo įpročiai iš esmės skiriasi nuo Europos. 2017 metų Europos fondų ir turto valdymo asociacijos duomenimis, 36 proc. Europos (ES šalių, nevertinant Baltijos šalių) namų ūkių finansinio turto buvo laikoma grynaisiais ir indėliuose, o Lietuvoje – dvigubai daugiau, 72 proc. Apie 10 proc. gyventojų lėšų Europoje buvo investuota į investicinius fondus, o Lietuvoje – apie 3 proc.
Draudimo priemonėse ir pensijų fonduose europiečiai laikė beveik 46 proc. finansinio turto, Lietuvoje 2017 metų pabaigoje pensijų fonduose buvo 15 proc. gyventojų finansinio turto, o 4 proc. – gyvybės draudimo ir anuiteto įsipareigojimuose.