Bernardinų sodas. 2013-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vilniaus Bernardinų sode esantys bevardžiai takai nuo šiol vadinsis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų vardais, tarp jų – 11 moterų, praneša Vilniaus miesto savivaldybė. Prie Valdovų rūmų Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Šioje vietoje, buvusiame Valdovų rūmų sode, norėjome įamžinti Vilniuje gyvenusių ir veikusių Lietuvos valdovų, jų žmonų, dukterų, seserų ir kitų įtakingų moterų atminimą. Visos jos buvo tiesiogiai susijusios su Vilniumi, turėjo nemažos įtakos istoriniams įvykiams, tačiau apie jas žinoma labai mažai. Todėl tai dar vienas atminties sugrąžinimo žingsnis ir galimybė papasakoti apie jas plačiau“, – kalbėjo Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų generalinio direktoriaus pavaduotoja kultūrai ir mokslui dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė.
Kaip nurodoma pranešime žiniasklaidai, Vilniaus miesto taryba pritarė, kad takai Vilniaus pilių kultūrinio rezervato teritorijoje būtų pavadinti Žygimanto Senojo, Bonos Sforcos, Sofijos Alšėniškės, Vytauto Didžiojo, Onos Vytautienės, Onos Jogailaitės, Izabelės Jogailaitės, Cecilijos Renatos Habsburgaitės, Liudvikos Marijos Gonzagos, Onos Kotrynos Konstancijos Vazaitės, Kotrynos Jogailaitės, Žygimanto Augusto, Elžbietos Habsburgaitės, Kotrynos Habsburgaitės, Aleksandro Jogailaičio vardais.
Takų pavadinimai atrinkti kartu su Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų ir Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato istorikais. Gedimino pilis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vilniaus miesto taryba patvirtino ir magistralinės gatvės – Vakarinio aplinkkelio – pavadinimą. 2016 metais baigtas Vakarinis aplinkkelis iki šiol neturėjo įteisinto pavadinimo. Vilniaus miesto savivaldybė skelbė vilniečių apklausą dėl šios gatvės pavadinimo, daugiausia balsų buvo atiduota už jau įprastą Vakarinio aplinkkelio pavadinimą.
Pavadinimas suteiktas ir bevardžiam Naujamiesčio skverui. Nedidelis skveras netoli Tauro kalno, Z. Sierakausko ir V. Kudirkos gatvių sankirtoje, pavadintas Apolonijos Dalevskytės-Sierakauskienės vardu, praneša Vilniaus miesto savivaldybė.
Vytautas Didysis – prie griūvančio Gedimino kalno. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Gedimino kalną prižiūrintis Lietuvos nacionalinis muziejus (LNM) neketina skųsti jam nepalankaus Apeliacinio teismo sprendimo ir teisinį ginčą laimėjusiai įmonei „Hidroterra“ sumokės virš 0,5 mln. eurų skolą ir delspinigius.
Anot LNM, teismas galutinai išsprendė nesutarimo priežastį – pripažino, jog kalno sutvarkymo darbus buvo galima atlikti pagal „Hidroterra“ parengtą projektą. Jį muziejus ketina ir naudoti.
Teisėjų kolegija pripažino, kad savo projekte pasirinktais sprendiniais „Hidroterra“ siekė išsaugoti ir apsaugoti nuo sunykimo (stabilizuoti) esamus Aukštutinės pilies ir jos pietrytinės gynybinės sienos pamatus, o ne juos pertvarkyti (pakeisti). Šie darbai, anot teismo, laikytini ne statybos, o tvarkomaisiais paveldosaugos darbais.
„Muziejus galimybės skųsti sprendimą nesvarsto, nes neliko egzistavusio neaiškumo šių darbų traktavime pagal galiojančius tvarkybos ir statybos darbų reglamentus: teismas patvirtino, jog tvarkybos darbams galima naudoti jau anksčiau „Hidroterra“ parengtą projektą, o sutartis su juo nutraukta nepagrįstai“, – rašoma muziejaus pranešime.
„Muziejus ketina atsiskaityti su buvusiu rangovu už neapmokėtų darbų dalį, kuri siekia daugiau nei 0,5 mln., ir naudoti jų parengtą projektą tolesniems kalno tvarkymo darbams“, – taip pat akcentuojama jame.
Lietuvos apeliacinis teismas antradienį sutiko su Vilniaus apygardos teismo instancijos teisėjų išvada, kad LNM neteisėtai nutraukė sutartį su buvusiu kalno sutvarkymo darbų projektuotoju bei priteisė sumokėti beveik 525,3 tūkst. eurų skolą ir apie 59,7 eurus delspinigių.
Pasak LNM direktorės pavaduotojo infrastruktūrai Vaido Petroko, teismo sprendimas nenuvylė, kadangi išsiaiškinus nesutarimo detales, galės būti tęsiami dėl teisinio ginčo strigę Gedimino kalno tvarkymo darbai. Gedimino pilis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Dabar turime aiškų atsakymą, kuriuo iš dviejų kelių turime eiti, nes iki šiol situacija buvo itin neaiški: projektas buvo parengtas vienaip, o kontroliuojančios institucijos – CPVA ir Statybos inspekcija – matė kitaip. Vykdydami darbus neturėdami patvirtinimo, kuri pusė teisi, rizikavome pradėti nelegalias statybas Gedimino kalne ir taip pažeisti teisės aktus. Pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu tiksliai nepasisakė. Dabar viskas yra aišku“, – pranešime cituojamas V. Petrokas.
Anot jo, dėl užsitęsusio ginčo, muziejus neteko Europos Sąjungos finansavimo, todėl dabar bus prašoma projektą finansuoti valstybės lėšomis. Be to, ketinama skelbti viešąjį konkursą rangos darbams pietrytinei kalno daliai sutvarkyti.
LNM kartu informuoja, kad Gedimino kalno būklė išlieka „santykinai stabili“ – drėgnas pavasaris problemų esą nesukėlė, veikė įrengtos laikinosios stabilizavimo priemonės. Muziejus tikina, jog kalno būklė stebima nuolat, tačiau neįgyvendinus ilgalaikių priemonių ji išliks priklausoma nuo oro sąlygų.
ELTA primena, kad teisinis ginčas tarp muziejaus ir įmonės kilo dėl to, kad 2021 m. šiai atlikus kalno rekonstrukcijos projektavimo darbus ir gavus jiems tvarkybos leidimus, LNM nutraukė sutartį su įmone. Veiksmą muziejus motyvavo tuo, kad įmonė nesutiko pakoreguoti projekto, kad jame būtų numatyti ir statybos darbai, bei jiems gauti statybos leidimus.
Tuomet LNM argumentavo, kad vykdydamas darbus be leidimo statybos darbams, muziejus būtų nubaustas už nelegalias statybas ir prarastų teisę naudoti šiam projektui numatytą Europos Sąjungos finansavimą – apie 10 mln. eurų.
Gedimino pilis – Lietuvos pasididžiavimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Teigiama, kad Gedimino kalno prižiūrėtojui nebuvo likę kito sprendimo, kaip tik vienašališkai nutraukti sutartį ir paskelbti konkursą naujo rangovo paieškai.
Apeliacinis teismas antradienį pagrįsta įvardijo pirmosios instancijos teismo išvadą, kad įmonės suprojektuoti darbai buvo tik tvarkybos, todėl jiems nereikėjo gauti statybos leidimų.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad „Hidroterra“ ne tik įvykdė sutartį, bet ir ėmėsi veiksmų išsiaiškinti savo galimą sutartinių įsipareigojimų pažeidimą. Be to, pasak teisėjų, byloje nerasta jokių kitų duomenų, kurie leistų spręsti, kad „Hidroterra“ nesilaikė sutartyje nustatytų darbų vykdymo terminų, tvarkos, nebendradarbiavo su LNM.
Vytautas Didysis – prie griūvančio Gedimino kalno. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Po pastarųjų savaičių permainingų orų Gedimino kalno būklė išlieka „santykinai stabili“, teigia jį prižiūrinčio Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorės pavaduotojas infrastruktūrai Vaidas Petrokas.
Anot jo, dėl nepalankių meteorologinių sąlygų, kalno šlaitai yra įmirkę, nors vandens dar nėra susikaupę kritiškai daug. Tikinama, kad muziejus kalno būklę intensyviai stebi ir jį prižiūri.
„Gedimino kalno būklė šiuo metu yra santykinai stabili“, – Eltai teigė V. Petrokas.
„Nepaisant jau kurį laiką vyraujančių nepalankių orų, prasidėję šalčiai kalnui yra į naudą: prieš pirmąjį padengimą sniegu įšalas nebuvo susiformavęs, kas lėmė, jog visas sniego tirpsmo vanduo gėrėsi tiesiai į šlaitų gruntą. Vėliau sekė ir nuolatiniai krituliai, todėl šlaitų įmirkimas stebimas beveik pusės metro gylyje. Tačiau vandens kaupimasis kalno viduje nėra pasiekęs kritinio lygio, o jautresnės kalno vietos yra stabilizuotos apsaugos priemonėmis“, – kalno būklę komentavo muziejaus atstovas.
Pasak jo, jautriausia galimoms nuošliaužoms yra pietrytinė kalno dalis, kurios tvarkymo projektą – pietrytinės kalno dalies gynybinės sienos ir Kunigaikščių rūmų pastato sutvirtinimą – muziejus ketina įgyvendinti pirmiausia. V. Petroko teigimu, šių darbų imtis žiemą nepalanki, tad kol kas vykdoma aktyvesnė kalno būklės stebėsena.
„Žiema, jeigu nebus nuolatinio įšalo, nėra geras metas, todėl kalno stebėsenai skiriamas ypatingas dėmesys. Esant bet kokiems procesams būtų nedelsiant reaguojama: fiksuojant grunto judesius ta šlaito vieta yra sutvirtinama tinklais ir taip stabilizuojama“, – teigė V. Petrokas, pridūręs, jog paskutiniai tokie darbai atlikti rudenį. Gedimino pilis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Muziejaus atstovo tikinimu, kapitaliniam pavojingiausios kalno dalies remontui jau pasirengta, suderinti projektiniai pasiūlymai. Darbams reikia gauti po vieną tvarkybos ir statybos leidimus.
Juos pradėti tikimasi pavasarį.
Vertins, ar nepalankus teismo sprendimas nesustabdys darbų
Ketvirtadienį Nacionalinis muziejus pranešė, kad teisminiame ginče su buvusiu Gedimino kalno sutvarkymo darbų projektuotoju, UAB „Hidroterra“, Vilniaus apygardos teismas priėmė įmonei palankų sprendimą.
Pasak V. Petroko, muziejus artimiausiu metu susipažins su teismo argumentais ir įvertins, ar nuosprendis nesutrukdys darbus atlikti naujajam rangovui.
„Visų pirma, turime susipažinti su nemažos apimties teismo sprendimu ir įvertinti, ar toks sprendimas neužkerta kelio sutarties su nauju rangovu vykdymui ir tolesniems tvarkymo darbams“, – sakė V. Petrokas.
Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Tolumoje – Lietuvos nacionalinis muziejus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Muziejus taip pat svarsto galimybę teismo sprendimą skųsti.
Sutartį su „Hidroterra“ muziejus nutraukė 2021 m. rudenį, o su nauju rangovu – UAB „Maspro“ – pasirašė 2022 m. gegužės mėnesį. Ji buvo nutraukta, nes įmonė nesutiko pakoreguoti projekto, kad jame būtų numatyti ir statybos darbai, bei jiems gauti papildomus leidimus.
Kaip teigiama muziejaus pranešime, vykdydamas darbus be leidimo statybos darbams, muziejus būtų nubaustas už nelegalias statybas ir prarastų teisę naudoti šiam projektui numatytą Europos Sąjungos finansavimą – apie 10 mln. eurų.
Teigiama, kad Gedimino kalno prižiūrėtojui nebuvo likę kito sprendimo, kaip tik vienašališkai nutraukti sutartį ir paskelbti konkursą naujo rangovo paieškai.
Vilnius, Gedimino kalnas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kultūros ministras Simonas Kairys pirmadienį susitiko su Lietuvos nacionalinio muziejaus direktore Rūta Kačkute aptarti Gedimino kalno situacijos. Kaip jau pranešė pats muziejus, pietrytiniame kalno šlaite pirmadienio rytą buvo užfiksuota nuošliauža.
Pasak ministerijos pranešimo, reziumuodamas esamą situaciją, S. Kairys sako į ją žvelgiantis su nerimu, bet be panikos: „Tai nemaloni žinia, kuriai buvo pasiruošta. Blogėjanti kalno būklė buvo stebima nuo praėjusios savaitės, todėl muziejus buvo iš anksto pradėjęs ruoštis tokiems galimiems scenarijams. Visos susijusios institucijos apie tai buvo informuotos laiku, visos susijusios institucijos aptarė galimus sprendimus.”
Mininistras taip pat sakė: „Atsiradusi nuošliauža esminiam kalno būklės stabilumui grėsmės nekelia – tai svarbiausia. Priminsiu, kad ekstremali situacija Gedimino kalne niekur nebuvo dingusi – ji tebesitęsia, avarinė būklė yra likviduojama. Orai dabar šiuo aspektu ypač nedėkingi, todėl drįsiu sakyti, kad nuošliaužos tokiame kontekste yra sunkiai išvengiamos. Labai apmaudu, kad šio kalno tvarkybos ir būklės stabilizavimo darbai buvo suplanuoti neteisingai, pasirenkant finansavimo šaltinių ES lėšas. Tai iš esmės apsunkino ir pailgino visą procesą, tuo labiau kad ginčas atsidūrė teisme ir kompleksiniai kalno sutvarkymo darbai vėluoja.“
Gedimino pilis – Lietuvos pasididžiavimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Gedimino kalno nuošliaužų tvarkymo darbai sustojo dėl Lietuvos nacionalinio muziejaus ir Gedimino kalno sutvarkymo projektą parengti turėjusios UAB „Hidroterra“ teisinio ginčo. Pasirodo, įmonė neturėjo statybos leidimo, reikalingo kai kuriems darbams atlikti. Dėl vėluojančios kalno rekonstrukcijos rizikuojama netekti 10 mln. eurų Europos Sąjungos (ES) paramos.
Lietuvos nacionalinis muziejus sutartį su bendrove „Hidroterra“ dėl projektavimo darbų pasirašė 2019 metais. Pasak muziejaus Investicinių projektų ir turto valdymo skyriaus vedėjo Vaido Petroko, praeitų metų rudenį įmonė parengė techninį kalno tvarkymo projektą, tačiau visus darbus priskyrė tvarkybos darbams. Tvarkybos darbams leidimas buvo gautas, tačiau Statybos inspekcijai konstatavus, kad projekte yra ir statybos darbų ir jiems reikia gauti statybos leidimą, „Hidroterra“ dėl nesumokėtų pinigų už atliktus darbus padavė Lietuvos nacionalinį muziejų į teismą.
„Toliau vyko derybos su projektuotojais, tarpinstituciniu lygmeniu, ministerijos, savivaldybės, Statybos inspekcijos lygmeniu, buvo pritarta, kad tą leidimą reikia gauti. Deja, projektuotojui pasirodė kitaip, būtent dėl tos nesumokėtos dalies jis mano, kad darbus padarė pilna apimtimi, ir kreipėsi į teismą“, – sakė V. Petrokas.
Lietuvos nacionalinis muziejus teisiniu keliu sieks nutraukti sutartį su netinkamai projektą parengusia įmone bei įtraukti ją į nepatikimų tiekėjų sąrašą.
„Muziejus, nutraukęs sutartį, skelbs naują pirkimą tiems darbams užbaigti, kurių esamas projektuotojas nesugebėjo užbaigti“, – teigė V. Petrokas.
Rizika netekti 10 mln. eurų
Nacionalinio muziejaus atstovas nerimauja, kad dėl vėluojančių darbų ir sąlygų nevykdymo muziejus gali prarasti 10 mln. eurų kalnui tvarkyti skirtų ES lėšų. Vytautas Didysis. Vytauto Kašubos skulptūra. Tolumoje – griūvantis Gedimino kalnas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Visas projektas buvo tiek sudėliotas tiksliai, kad negavus dabar leidimo ir nebaigus projektavimo, praktiškai iškyla didelė rizika, kad muziejus praras 10 mln. eurų, skirtų muziejui tvarkyti kalną“, – sakė V. Petrokas.
Projektavimo darbus planuoja baigti pavasarį
Anot V. Petroko, teisminis ginčas siekiant nutraukti sutartį su dabartiniu projektuotoju, statybų leidimo suteikimo procesas, naujo projektuotojo paieškos ir projekto koregavimo darbai truks iki pavasario.
„Atėjęs naujas projektuotojas turės koreguoti projektą, atskirti statybos darbus į atskirą projektą ir tam gauti leidimą. Reikia laiko pirmiausia nutraukti sutartį, vadinasi, dar teisininkai turi gerai padirbėti, kaip nutraukti tą sutartį. Turim pasiruošti naujam pirkimui. (…) Tik įvykdžius konkurso sąlygas, pasirašius sutartį, prasidės projektavimo darbai, kurių užbaigti esami projektuotojai nesugebėjo. Sakyčiau, turėtų būti pavasaris“, – žurnalistams sakė jis.
Toliau muziejus skelbs konkursą rangos darbams vykdyti. Tvarkymo darbai, anot V. Petroko, optimistiniu atveju būtų pradėti vasarą.
„Skaičiuojama, kad mažiausiai 24 mėnesius turėtų trukti rangos darbai. Kad pradėtume rangos darbus, turime skelbti konkursą projektavimui, tada tą projektavimą parengti, tada turime gauti leidimą. Tik gavę leidimą statybai, skelbsime rangos konkursą. Tai bus tarptautinis konkursas, jis yra ilgesnis. Jei viskas gerai ir nebus jokių apskundimų, tada prasidės rangos darbai“, – kalbėjo muziejaus atstovas.
Kalno būklė gana stabili
V. Petrokas teigia, kad svarbiausi darbai jau padaryti, todėl pasikartoti 2016 metų nuošliaužoms kol kas grėsmės nėra. Pasak jo, didesnis kritulių kiekis gali pakenkti, tačiau muziejus kasdien stebi kalno situaciją.
„Yra padaryta svarbiausia dalis, dėl ko kalnui kilo didžiausia grėsmė – sutvarkyta aikštelė. Tai yra, įrengta hidroizoliacija, tad į kalno vidų nepatenka vanduo. Ir tai pasiteisino. Jei apeitumėt aplink kalną, matytumėt jau senokai įdiegtas laikinąsias apsaugos priemones, kurios dar laiko“, – žurnalistams sakė V. Petrokas.
Vytautas Didysis. Vytauto Kašubos skulptūra. Tolumoje – griūvantis Gedimino kalnas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos nacionalinio muziejaus skaičiavimu, gauti visus reikiamus leidimus Gedimino kalno ilgalaikiams tvarkymo darbams gali užtrukti ir iki vasaros. Tokiu atveju sutartį pasirašyti ir darbus pietrytiniame Gedimino kalno šlaite pradėti tikimasi rudens pradžioje. Siekiant palaikyti kalno būklę ir užtikrinti greitą reagavimą įvykus deformacijoms dėl galimo pavasario atlydžio numatoma prašyti rezervuoti tam tikrą sumą valstybės rezerve.
Praėjusių metų pabaigoje baigtas rengti pirmojo etapo Gedimino kalno ilgalaikio sutvarkymo darbų projektas. Atlikti vieni sudėtingiausių Lietuvoje geologiniai tyrimai leido projektą rengusiai UAB „Hidroterra“ suprojektuoti priemones, kurios užtikrins ilgalaikį stabilumą.
Būsimus darbus numatoma vykdyti dviem etapais. Pirmąjį – pietrytinės kalno dalies tvarkymą – tikimasi pradėt, vos tik projektuotojas gaus papildomą statybų leidimą ir įvyks viešieji pirkimai. Darbus viliamasi pradėti šių metų rudenį.
„Gedimino kalno tvarkybai naudojamos Europos Sąjungos struktūrinės lėšos, todėl prieš paskelbiant rangos darbų pirkimą sąlygos yra derinamos su Centrine projektų valdymo agentūra. Pagal pasirašytą sutartį projektuotojas UAB „Hidroterra“ kartu su projektu pateikė tvarkybos darbų leidimą, tačiau agentūros vertinimu reikalingas ir statybos darbų leidimas. Projektuotojo ir agentūros nuomonės šiuo klausimu skiriasi, tačiau muziejus, siekdamas ateityje išvengti problemų, paprašė pateikti statybų leidimą arba atsakingų institucijų išaiškinimą, kad toks leidimas numatomiems tvarkybos darbams nėra būtinas“, – teigia Lietuvos nacionalinio muziejaus Investicinių projektų ir turto valdymo skyriaus vedėjas Vaidas Petrokas.
UAB „Hidroterra“ šiuo metu tikslina parengtą projektą pagal Statybos techninių reglamentų reikalavimus ir kreipsis dėl statybų leidimo išdavimo. Muziejaus skaičiavimu, gauti visus reikiamus leidimus gali užtrukti ir iki vasaros. Tokiu atveju sutartį pasirašyti ir darbus pietrytiniame Gedimino kalno šlaite pradėti tikimasi rudens pradžioje.
Muziejus savo ruožtu, negaudamas galutinio sutarties produkto, yra priverstas skaičiuoti delspinigius projektuotojui.
Ruošiamasi pavasariniam atlydžiui
Kultūros ministerija artimiausiu metu planuoja inicijuoti Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos posėdį, kuriame kartu su muziejumi pristatys Gedimino kalno būklę ir aptars pasiruošimą artėjančiam pavasariui. Bus siūloma nenutraukti ekstremaliosios padėties, kol nėra įsibėgėję ilgalaikiai tvarkybos darbai. Siekiant palaikyti kalno būklę ir užtikrinti greitą reagavimą įvykus deformacijoms, numatoma prašyti rezervuoti tam tikrą sumą valstybės rezerve.
„Artėjančiam pavasariui ruošiamės, nes tokio didelio kiekio sniego paskutiniu metu neturėjome, jam pradėjus tirpti kalno gruntas gali ištižti ir dėl to atsirasti įtrūkių. Tokioms situacijoms esame pasirengę – turime sudarę ilgalaikę sutartį ekstremaliosios situacijos neatidėliotiniems darbams, kurie atliekami tik pagal poreikį, taip pat intensyviname kalno stebėseną“, – teigia V. Petrokas.
Gedimino kalno būklė jau kurį laiką yra sąlyginai stabili. Situacija iš esmės nekinta nuo 2018 metų pavasario: nuo 2017 metų lapkričio neatsirado nė vienos naujos nuošliaužos, o ankstesnės nesiplėtė. Tam sąlygas sudarė efektyviai veikiančios laikinosios priemonės, palyginti palankios klimatinės sąlygos.
Gedimino kalnas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Vyriausybė trečiadienį ketina skirti valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovą dėl Gedimino kalno būklės. Operacijų vadovu siūloma skirti kultūros ministrą Simoną Kairį.
Anksčiau ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo pareigas dėl Gedimino kalno ėjo buvęs kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas.
ELTA primena, kad 2016 metų vasarį, atitirpus ir įmirkus dirvožemiui, Gedimino kalno šlaituose ėmė rastis nuošliaužos ir įgriuvos. Per 2016–2017 metus nuošliaužų susidarė dar daugiau, imtasi kalno gelbėjimo darbų.
Valstybės lygio ekstremali situacija dėl Gedimino kalno būklės buvo paskelbta 2017 m. gruodžio 30 dieną. Nuo to laiko buvo atkurtas Gedimino kalno šiaurės vakarų šlaito reljefas, įrengta vandens drenavimo sistema, atlikti avarijos grėsmės šalinimo, požeminio tunelio išėjimo konservavimo, šlaito apželdinimo, kiti darbai. Taip pat sutvarkyta šiaurinė atraminė siena su parapetu ir senojo arsenalo vakarinio korpuso galinė siena.
Ruošiantis galinčioms iškilti rizikoms Gedimino kalnui, Lietuvos nacionalinis muziejus su UAB „Rekreacine statyba“ 2020 m. liepos mėnesį pasirašė 50 tūkst. eurų vertės rangos darbų sutartį. Ši sutartis užtikrina muziejui galimybę laiku ir tinkamai reaguoti į ekstremalios situacijos pokyčius, jeigu ateityje tokių pasitaikytų.
2020 m. Gedimino pilies bokšto vėliava bus perduota Garliavos Juozo Lukšos gimnazijai. KAM nuotr.
Pirmąją Naujųjų metų dieną Vilniuje tradiciškai vyks Lietuvos vėliavos dienos minėjimas. Jo metu Gedimino pilies bokšte Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono Garbės sargybos kuopos kariai, laikydamiesi visų saugumo reikalavimų karantino metu, iškels naują vėliavą.
„Kažkada, prieš 50-70 metų slapta Trispalvę siuvinėję ant partizanų uniformų, kėlę bažnyčių bokštuose ar ant gamyklų kaminų, arba prieš 32 metus iškėlę priešais pirmojo komunistų sekretoriaus nosį, ar Sausio 13-ąją – tikėjo šio simbolio galia. Nes žinojo, kad su ja – jie yra kitoje pusėje. Gėrio, Lietuvos, tautos, nepriklausomybės pusėje. Laisvės pusėje. Mūsų pareiga šiandien yra tęsti šią svarbią ir garbingą misiją – saugoti savo laisvę ir būti pasiryžus ją ginti”, – sako krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas.
Nuleista, 2020 metus bokšte plevėsavusi vėliava, bus patikėta saugoti Garliavos Juozo Lukšos gimnazijai. Šiais metais net 36 mokyklos pretendavo į teisę saugoti šį valstybės simbolį. Komisija taip pat nusprendė keturias mokyklas: Vilniaus „Laisvės” gimnaziją, Akmenės gimnaziją, Plungės rajono Alsėdžių Stanislovo Narutavičiaus gimnaziją ir Rokiškio rajono Juodupės gimnaziją – paskatinti specialiais prizais.
Krašto apsaugos ministerijos atstovai vėliavą Juozo Lukšos gimnazijai įteiks artimiausios valstybinės šventės, kai vėl turėsime galimybę kartu minėti, metu.
Pulkininkas Kazys Škirpa
Pirmą kartą Gedimino pilies bokšte trispalvę, kaip laisvos Lietuvos ženklą, 1919 metų sausio 1 dieną iškėlė dešimties savanorių būrys: karininkas Kazys Škirpa, karo valdininkai Jonas Nistelis ir Petras Gužas, kareiviai Albinas Rauba, Romualdas Marcalis, Pranas Plauska, Jonas Norvila, Mikas Slyvauskas, Vincas Steponavičius ir Stasys Butkus.
Pakelta vėliava buvo palydėta šūviais, po to savanoriai sugiedojo Lietuvos himną. Deja, pirmą kartą iškelta Lietuvos trispalvė plevėsavo neilgai. 1919 m. sausio 6 d. Vilnių užėmę bolševikai nuo trispalvės nuplėšė geltoną ir žalią spalvas, palikę tik raudoną.
Po penkias dešimtis metų trukusių okupacijų, prasidėjus Lietuvos tautiniam atgimimui, Gedimino pilies bokšte Lietuvos vėliava vėl iškelta 1988 metų spalio 7 dieną. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, sausio 1-oji paskelbta valstybine švente – Lietuvos vėliavos diena. Tą dieną, prisimenant ir pagerbiant savanorių žygdarbį, kasmet rengiama Vėliavos pakėlimo ceremonija.
Gedimino pilies bokštas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Ruošiantis vasaros pabaigos ir rudenį galinčioms iškilti rizikoms Gedimino kalnui, Lietuvos nacionalinis muziejus su UAB „Rekreacine statyba“ pasirašė 50 tūkst. eurų vertės rangos darbų sutartį. Ši sutartis užtikrina muziejui galimybę laiku ir tinkamai reaguoti į ekstremalios situacijos pokyčius, jeigu ateityje tokių pasitaikytų, pažymima muziejaus pranešime.
Jau trejus metus visame Gedimino kalne veikia stebėsenos sistema, leidžianti realiu laiku matyti grunto pokyčius. Iki šių metų vasaros orai, pasak Lietuvos nacionalinis muziejaus specialistų, Gedimino kalnui buvo palankūs ir nedideli grunto įtrūkimai buvo fiksuojami nebent tik iškritus dideliam kritulių kiekiui. Trumpų, bet gausių liūčių vasara šiemet Gedimino kalnui mažiau palanki.
„Nuo 2018 metų pavasario stebime sąlyginai stabilią Gedimino kalno būklę. Tai lėmė ir efektyviai veikiančios laikinosios priemonės, ir iki šių metų vyravę kalnui palankūs orai. Rezultatus duoda ir sutvarkyta Gedimino kalno aikštelė, kurioje įrengta hidroizoliacija stabdo perteklinį vandens patekimą į kalno vidų“, – teigia Lietuvos nacionalinio muziejaus projektų vadovas Vaidas Petrokas.
Vis dėlto, jeigu artėjantis vasaros pabaigos ir rudens sezonas bus itin lietingas, rizika sulaukti grunto judesių ar deformacijų šlaituose gali padidėti. Vertindamas šios vasaros kritulių skaičių, kuris yra didesnis už du praėjusius sezonus, muziejus ruošiasi galimoms rizikoms: po įvykusio viešojo pirkimo muziejus su bendrove „Rekreacinė statyba“ pasirašė sutartį dėl reagavimo į ekstremaliąją situaciją vykdant rangos darbus, kas leis operatyviai reaguoti į bet kokius pokyčius ir vykdyti reikiamus darbus. Šios sutarties vertė siekia iki 50 tūkst. eurų, o darbai bus atliekami tik atsiradus tokiam poreikiui.
„Artėjant rudeniui muziejus planuoja prevenciškai sustiprinti pietvakarinio šlaito viršutinę dalį, kuri iki šiol nebuvo tvirtinta. Tam bus įrengiamas konstrukcinis tinklas, nes analogiškos priemonės 2017–2018 metais sėkmingai sutvirtino nestabilų šiaurinio, vakarinio ir pietinio šlaitų gruntą“, – teigia V. Petrokas.
Pirmoji viso Gedimino kalno sutvarkymo projekto dalis bus parengta jau lapkričio mėnesį. Projektą patvirtinus ir gavus statybos leidimą, bus skelbiamas rangos darbų konkursas. Tikimasi, kad pagal projekte numatytus sprendimus darbai pietrytinėje kalno dalyje galėtų prasidėti 2021 m. pavasarį. Šie darbai apims šlaito, Aukštutinės pilies liekanų pagrindų bei gynybinės sienos sutvarkymą. Likusių Gedimino kalno šlaitų sutvirtinimo projektas turėtų būti parengtas 2021 metų kovo mėnesį, o darbai prasidėtų vėliau tais pačiais metais.
Užbaigus šiuos darbus kalnas bus galutinai sutvarkytas, o esamos rizikos – pašalintos, sakoma Lietuvos nacionalinio muziejaus pranešime.
Kęstutis Girdzijauskas, knygos „Koplyčios paslaptis” autorius
Slaptai.lt skelbia interviu su knygos „Koplyčios paslaptis” autoriumi Kęstučiu Girdzijausku
Kęstuti, į šių metų Vilniaus knygų mugę atėjote ne tuščiomis – atsinešėte leidinį apie pokariu nugriautą Šnipiškių Jėzaus koplyčią. Kas paskatino Jus parašyti apie šią seną istoriją?
Nerijus Bakasėnas, šio interviu autorius
Gyvenimas – tarsi srauni upė. Jo tėkmėje dingsta įvykiai, palikdami apie save vieną kitą nuotrupą, pranyksta kaimai, miestai, dingsta valstybės. Pagaliau net tai, ką šiandien įvardijame kaip esamu, turi savo prarastąją dalį. Vilnius – ne išimtis. Prieš karą Vilnius tūrėjo dar vieną svarbų savo identiteto objektą, taip pat gerai žinomą, kaip Gedimino pilies bokštas, Trys kryžiai ar Aušros vartai. Pokariu, 1950 metais, objektas buvo nugriautas sovietų valdžios, o atminimą apie tai baigia ištrinti laikas.
Daug pastatų Vilniaus senamiestyje, nukentėjusių per karo aviacijos bombardavimus (bet tinkamų atstatyti), buvo nugriauta 1945 – 1948 metais. Tuometiniams sovietų vadovams atrodė puiki mintis nutiesti naują, platų prospektą nuo geležinkelio viaduko iki Žaliojo tilto. Taip būtų atsiradęs patogus kelias, atvažiavus iš Minsko, kirsti senamiesti ir Ukmergės gatve, tęsti kelionę į Rigą. Norint įgyvendinti projektą, reikėjo nugriauti Aušros vartus, Šv. Kotrynos bažnyčią ir Šnipiškių Jėzaus koplyčią.
Kas ir kodėl pastatė Šnipiškių koplyčią?
„1661 metais vyskupas Bialozoras, išvadavimui iš Maskvos okupacijos atminti, pavedė katedros kapitulai nedelsiant pasirūpinti Vilniaus Kalvarijų steigimu. Steigti pirmąją Kryžiaus kelio stotį prie Neries, ant Šnipiškių kalvelės, sumanyta kaip padėkos Viešpačiui ženklą už pergalę prieš Maskvos kariuomenę 1655–1661 metų kare.
Kaip matyti iš išlikusių nuotraukų, kad tai buvo mūrinė, tinkuota, iš pažiūros kokių 5–6 metrų aukščio, klasikinio stiliaus koplyčia. Vario skarda dengtą jos stogelį laiko keturios apvalios kolonos, aprėmindamos keturių arkinių langų erdvę. Koplyčios viduje stovi medinė nešančio kryžių Kristaus skulptūra (dabar eksponuojama Bažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje). Ant stogelio pritvirtintas dekoruotas metalinis katalikiškas kryžius. Koplyčia aptverta simboline tvorele. Priešais matosi kelios eilės medinių suoliukų, ant kurių gali atsisėsti pavargę maldininkai.“ – rašo savo knygoje „Koplyčios paslaptis“ Kęstutis Girdzijauskas.
Kęstučio Girdzijausko knyga „Koplyčios paslaptis”
Naujos knygos (2020 m.) „Koplyčios paslaptis“ pristatymuose dalyvavę gidai pastebėjo daugiau Vilniaus paslapčių, kurias reikėtų plačiau atskleisti vilniečiams ir miesto svečiams. Apie vieną dingusio Vilniaus epizodą šiais metais išleidote knygą. Kodėl nutarėte plačiau papasakoti apie šį epizodą ir su juo susijusius įvykius?
Mintis parašyti knygą apie dingusią koplyčią kirbėjo jau seniai, bet vis nebuvo laiko, atsirasdavo neatidėliotinų reikalų. Šnipiškių koplyčios „paieškos“ truko apie 10 metų. Pagrindinis lūžis įvyko praeitais metais, kai vienas „veikėjas“ pareiškė, kad nereikia rašyti knygų apie tai, ko nebuvo, geriau įsigilinti į mūsų Sovietinę pokario istoriją, vertinti meno vertybes, sukurtas socializmo sąlygomis. Tada supratau, kad reikia parašyti apie kultūros objektus, nugriautus 1948–1950 metais. Jaunoji karta to jau nežino, o vyresniosios kartos vaikystės atsiminimai baigiasi ties 1965 metais Jaunimo sode stovėjusiu „Drambliukų“ fontanu.
Kokie įvykiai, renkant informaciją apie koplyčią, patį labiausiai nustebino?
Koplyčios nugriovimo istorija buvo taip gerai užmaskuota, suformuoti įtykinami mitai, kad net sunku buvo patikėti, kad tai atsitiktinumas. Tik kai susipažinau su archyvų medžiaga, pradėjo dėliotis nuosekli knygos istorija. Tada nustebau, kad yra žmonių, kurie domisi ir tikrai žino daug daugiau už mane. Tik po to, kai 2017 metais Šv. Rapolo bažnyčios rūsyje netikėtai rasta Kristaus, nešančio kryžių, figūra (dabar eksponuojama Bažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje), galutinai patikėjau Šnipiškių koplyčios istorijos tikrumu.
Vytautas Didysis. Vytauto Kašubos skulptūra. Tolumoje – griūvantis Gedimino kalnas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Iškilmingai ir deramai palaidojus 1863 – 1864 metų sukilimo didvyrius, (sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko ir Konstantino Kalinausko bei dar 18-os sukilimo dalyvių, kurių palaikai rasti Gedimino kalne), pastebėtas vienas sutapimas: dauguma sukilėlių turėjo medaliukus su Šnipiškių Jėzaus koplyčios atvaizdu.
Kodėl būtent tokie medaliukai (su Aušros Vartų Madonos, Šnipiškių Jėzaus koplyčios), virto pasipriešinimo simboliais? Gal 1863 metais dar buvo žinoma tiesa apie Šnipiškių kalnelio palaidojimus ir tikima Šnipiškių Jėzaus stebuklų galia? Šnipiškių Jėzaus koplyčia buvo laikoma viena švenčiausių vietų XIX amžiaus Vilniuje.
Aušros vartai. Slaptai.lt nuotr.
Kokia būtų nauda miestui iš koplyčios atstatymo? Vilniuje tūrime daug bažnyčių…
Dabar, paviešinus koplyčios paslaptį, viešoje erdvėje formuojasi iniciatyva atstatyti Šnipiškių Jėzaus koplyčią. Atsiranda diskusija – kaip koplyčia turėtų atrodyti, koks dydis, ar viduje reikia statyti autentišką Kristaus, nešančio kryžių, figūrą ar pagaminti naują.
Vienareikšmiškai sutariama, kad būtų akivaizdi nauda miestui. Atvykstamojo turizmo specialistai (kelionių organizatoriai ir gidai) vieningai sutaria: tokio naujo turizmo traukos objekto atsiradimas papildomai pritrauktų apie 200 000 užsienio turistų (maldininkų) per metus. Vilnius atgautų dar vieną savo identiteto objektą, tik jam būdingą atributą, tokį kaip Gedimino pilies bokštas, Trys kryžiai ar Aušros vartai.
Trys kryžiai. Slaptai.lt nuotr.
Pasirūpinkime, kad ateinančios kartos žinotų šią Lietuvos istorijos dalelytę, kad nebūtų pasiektas koplyčios nugriovimo tikslas – ištrinti dalį mūsų istorijos. Šventa vieta tuščia nebūna.
Mes turime vėl ją užpildyti ir išsaugoti mūsų vaikams.
1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių pagerbimo ceremonija. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda ir Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda su pirmosiomis poniomis dalyvavo 1863-1864 m. sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko ir Konstantino Kalinausko bei dar 18-os sukilimo dalyvių, kurių palaikai rasti Gedimino kalne, valstybinėse laidotuvėse. Ceremonijoje taip pat dalyvavo kiti garbingi užsienio svečiai iš Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos ir Latvijos.
Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje vykusių šv. Mišių metu Lietuvos prezidentas pabrėžė, kad 1863-1864 m. sukilimo vadai ir dalyviai buvo savojo laikmečio atspindys: bajorai ir miestiečiai, valstiečiai ir dvasininkai, sukilimo organizatoriai ir vadai, konspiratoriai ir šaukliai. Jie buvo savo Tėvynės verti sūnūs, kurie atsisakė susitaikyti su jos pavergimu, stojo į nelygią kovą ir galiausiai dėl to paaukojo gyvybę.
„Teismo akivaizdoje jie nerado teisingumo, o po mirties daugumą jų priglaudė nežymėta duobė ant Gedimino kalno viršūnės. Mūsų akyse juos iki šiol vienija budelių noras paslėpti aukštesnę tiesą – tai, kad jie mirė ne veltui”, – sakė prezidentas.
Pasak šalies vadovo, Lietuva gali pagrįstai didžiuotis šalies archeologais, istorikais, menotyrininkais ir kitų sričių specialistais, kurių dėka atgavome vertingą savo istorinio palikimo dalį. Kruopštūs tyrimai mums atskleidė sudėtingas ir dramatiškas sukilimo dalyvių gyvenimo istorijas. Simboliška, kad nedvejojant atpažinti tragiško likimo sukilėlių vado Z. Sierakausko palaikus padėjo vestuvinis žiedas – amžinos meilės ir ištikimybės ženklas.
Prezidentas pabrėžė, kad Lietuvos žmonių ryšys nuo 1863-1864 m. sukilimo dalyviais niekada anksčiau nebuvo toks stiprus, kaip šiomis dienomis. Jų keltos pilietinių teisių, tikėjimo, sąžinės ir žodžio laisvių, socialinio teisingumo idėjos žymėjo ne vien lietuvių, bet ir kitų regiono tautų atsivėrimą modernybei.
„Šiandien galime įvertinti, kad patriotizmo, ištikimybės, kilnumo ir ryžto temos nepriklauso vienai kuriai tautai ar kuriam nors istoriniam laikmečiui”, – sakė prezidentas Gitanas Nausėda.
1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių pagerbimo ceremonija. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Šalies vadovas pabrėžė, kad bendros valstybės laikus menantys lietuviai, lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai ir latviai – tai tautos, kurios patyrė visokių negandų ir atlaikė daugybę išbandymų, tačiau galiausiai sugebėjo atkurti valstybingumą. „Galbūt jis įgavo naujas formas, kitokias, nei įsivaizdavo 1863-1864 m. sukilimo vadai ir dalyviai, tačiau mūsų bendra praeitis tebėra gyva ir kalba su mumis senose kapinėse ir bažnyčiose, mūsų miestuose, laukuose ir miškuose. Ji įkvepia mus siekti glaudžių santykių, kurti naujas laisvės vizijas ir kibti į bendrus darbus”, – sakė šalies vadovas.
Šv. Mišias Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje aukojo arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, jose dalyvavo Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos vyskupai ir kariuomenių kapelionai.
Po šv. Mišių, skambant Vilniaus bažnyčių varpams, iškilminga laidotuvių procesija pajudėjo į Senąsias Rasų kapines. Jų aidą atkartojo išskirtinai svarbiomis progomis skambantis ir didžiausias Krokuvoje Vavelio katedros Žygimanto varpas. Senųjų Rasų kapinių koplyčios kolumbariume 1863-1864 m. sukilimo vadai ir dalyviai atgulė amžinojo poilsio.
2017 m. sausio 3 d. pradėjus Gedimino kalno šlaitų tvarkymo darbus, kalno aikštelėje atsitiktinai buvo rasti palaidojimai. Įsitikinus, kad tai 1863-1864 m. sukilimo dalyvių, kurie buvo nužudyti Vilniaus Lukiškių aikštėje palaikai, buvo pratęsta paieška ir atkasti 20-ies asmenų palaikai. Iki šio nepavyko surasti kunigo Stanislovo Išoros palaikų.
Taigi, byloje dėl Jono Noreikos – Generolo Vėtros atminimo įamžinimo Vilniaus mieste teisingumas nugalėjo. Vienintėlis jam Lietuvos priešų inkriminuojamas priekaištas, esą jis žinojo, kuriam tikslui žydai perkeliami į geto (likvidavimui), iš neįrodyto fakto virto įrodytu faktu, kad J. Noreika tikrai nežinojo mirtino tikslo, nes net patys naciai jo nežinojo:
Liko užbaigti Kazio Škirpos atminimo įamžinimo Vilniaus mieste bylą. Neabejoju, kad Konstitucinis Teismas, paklaustas, ar Vilniaus miesto Tarybos sprendimas pervadinti Kazio Škirpos alėją Tarybos nustatytos Kazio Škirpos kaltės pagrindu kartais nėra niekinis, atsakytų taip, niekinis. Ne Tarybos kompetencijoje politiniu balsavimu nustatinėti to ar kito žmogaus kriminalinę kaltę tolimoje praeityje.
Lieka du keliai: arba laukti naujos Tarybos, kuri atšauks šitą nesamonę, rinkimų, arba siekti sugrąžinti Vilniui Kazio Škirpos alėją teisiniu keliu. Ir ne tik alėją.
Kazio Škirpos ir Arsenalo gatvių kampas. Slaptai.lt nuotr.
Jau praėjo beveik savaitė po to, kai užfiksuota, jog dingo granitinė atminimo lenta K. Škirpai ir kitiems Lietuvos kariams-savanoriams nuo Gedimino pilies muziejaus vidinės sienos. Aną penktadienį, drauge su pulk. K. Škirpos marčia Kristina Tyliūte-Škirpiene, žinomas istorikas ir publicistas Vidmantas Valiušaitis pakilo į bokšto viršūnę. Prie vėliavos stiebo pagrindo rado pritvirtintą tik nuasmenintą lentelę su užrašu, kad 1919 m. sausio 1 d. čia buvo iškelta Lietuvos vėliava. Vardai jau ištrinti.
Stebina, kad iki šiol nesigirdi šios istorijos tęsinio, pavyzdžiui, Nacionalinio muziejaus vadovybės paneigimo ar paaiškinimo.
Bet ir visuomeninių organizacijų, kovojusių už teisingumą J. Noreikos pomirtinėje byloje, nesigirdi.
Pulkininkas Kazys Škirpa
Užtat Vilniaus meras sureagavo žaibiškai. Jis nieko apie tai nežino, be to, čia ne jo daržas, tai ir pupos ne jo.
Nežinom, ar originali lenta buvo įtraukta į Kultūros paveldo departamento (KPD) vertybių sąrašą. Matyt, vėl – ne, kaip ir pirmosios atminimo lentos Jonui Noreikai atveju. Kitaip KPD turėtų padaryti atitinkamą pareiškimą.
Keista istorija. Nebent išsigando Nacionalinio muziejaus vadovybė ir originali lenta su Kazio Škirpos ir jo bendražygių pavardėmis vėl yra Gedimino pilies bokšto vidinėje sienoje?
Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Man regis, Kazio Škirpos garbės ir orumo gynėjams, labiausiai įsigilinusiems į visas aplinkybes, reikia kreiptis į teisininkus, geriau – tiesiai į teismą. Kad būtų atsakyta į klausimą, ar jau dabar, paskelbusi liepos 10 d. posėdžio dienotvarkę, Vilniaus miesto Taryba, vadovaujama R. Šimašiaus, nepažeidė įstatymų, savavališkai prisiimdama teisėjo funkcijas spręsti apie žmogaus kaltumą politikų balsavimu, juo labiau – mirusio, negalinčio apsiginti, juo labiau – atgaline data vadovaujantis dabar veikiančiais Lietuvos Respublikos ir tarptautinės teisės aktais.
Man atrodo, kad net Seime nebuvo panašaus precedento. Viena, suteikti alėjai prie Gedimino kalno Kazio Škirpos vardą, visai kas kita paskelbti jį kuo nors kaltu ir panaikinti ankstesnį sprendimą. Pirmu atveju K. Škirpos atminimas įamžintas už jo abejonių nekeliančius nuopelnus Lietuvos Respublikai vadovaujantis ir nekaltumo prezumpcija, antru atveju kompetencijos neturinti vietinė politinė institucija imasi spręsti seniai mirusio asmens kriminalinio kaltumo ar nekaltumo klausimą. „Vis dėlto yra skirtumas – ar ne(su)teikti vardo, ar suteiktą atimti.” – pastebėjo ir profesorius Vytautas Landsbergis: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nuomones/skirpa-ir-zebedenas-arba-skirpa-ir-cvirka-18-1167670?fbclid=IwAR2rzcf9A51mXuAe4UuHJ2p6wLVXPoOyw5P77LjeIlavscJxtWuo-YbBnqs#.XRry7ZXDYIs.facebook&copied
Skaičiau puikų Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos (LKKSS) kreipimąsi į Vilniaus miesto Tarybą. Šalia jo, pasitarusi su teisininkais, ji galėtų kreiptis ir į teismą, reikalaudama, kad Kazio Škirpos klausimas (ir panašūs į jį) Vilniaus miesto Taryboje būtų išbrauktas amžiams iš dienotvarkės iki teismas nenuspręs kitaip.
Jei yra grupė nepatenkintųjų Kaziu Škirpa, tegul kreipiasi į teismą. Ir jei teismas imsis bylos, tai, skirtingai nuo Vilniaus Tarybos, bent bus užtkrintas lygiavertis kaltintojui teisminis jo gynybos dalyvavimas.
Pulkininkas Kazys Škirpa
Man regis, Vilniaus miesto taryboje yra pakankamai sąžiningų narių, kurie turėtų kreiptis į Administracinį teismą dėl tokio sveiku protu nesuvokiamo potvarkio (bandyti priimti kaltinamąjį nuosprendį Kaziui Škirpai politinėje savivaldybės institucijoje) teisėtumo.
Neabejoju, kad Taryba peržengė savo įgaliojimus.Ką, kada nors kita Taryba persvarstys klausimą ir priims priešingą sprendimą? Ir taip be galo be krašto? O gal Vilniaus miesto Taryba savo išvadoje paskelbs, kad nuosprendis galutinis ir neskundžiamas?
Pirmąją 2019-ųjų metų dieną Katedros aikštėje Vilniuje vyks Lietuvos vėliavos iškėlimo Gedimino pilies bokšte 100-ųjų metinių ir Lietuvos vėliavos dienos minėjimas. Jo metu Gedimino pilies bokšte Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono Garbės sargybos kuopos kariai iškels 2019 metų vėliavą. Šia tradicine vėliavos ceremonija primenama, kad 1919 metų sausio 1 d. Gedimino pilies bokšte trispalvę, kaip laisvos Lietuvos simbolį, pirmą kartą iškėlė Lietuvos savanorių būrys.
Vytautas Didysis. Vytauto Kašubos skulptūra. Tolumoje – griūvantis Gedimino kalnas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prieš pakeldami naująją trispalvę, Garbės sargybos kuopos kariai nuleis visus 2018 metus bokšte plevėsavusią vėliavą. Kaip ir kasmet, pagal susiklosčiusią tradiciją senoji vėliava bus perduota saugoti vienai iš Lietuvos mokyklų, pasižymėjusių ugdant pilietiškumą, puoselėjant istorinę atmintį. Šįkart 2018 metų Lietuvos valstybinę vėliavą bus patikėta saugoti Joniškio rajono Skaistgirio gimnazijai. Ši gimnazija buvo atrinkta iš 8 paraiškas dalyvauti atrankoje pateikusių mokyklų. Mokyklą rinko komisija, sudaryta iš Švietimo ir mokslo, Krašto apsaugos ministerijų ir Lietuvos nacionalinio muziejaus atstovų.
Iniciatyva perduoti mokyklai saugoti Gedimino pilies bokšto Lietuvos trispalvę kilo 2005 metais, siekiant pagerbti ir paskatinti mokyklas, aktyviai dalyvaujančias ugdant vaikų ir jaunimo pilietiškumą, visuomeninį ir pilietinį aktyvumą, skatinant šalies istorijos, kultūros ir Lietuvos kariuomenės pažinimą. 2017 m. Krašto apsaugos ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija ir Lietuvos nacionalinis muziejus parengė bendrus nuostatus, pagal kuriuos visos mokyklos, atitinkančios nuostatų kriterijus, turi galimybę dalyvauti atrankoje Gedimino pilies bokšto Lietuvos valstybinei vėliavai gauti. Iki 2005 m. vėliava būdavo perduodama saugoti Lietuvos nacionaliniam muziejui.
Lietuvos padangėje – Lietuvos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Katedros aikštėje Gedimino paminklo papėdėje ceremonijoje planuoja dalyvauti Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, ministras pirmininkas Saulius Skvernelis, krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis, Lietuvos kariuomenės vado pareigas einantis Gynybos štabo viršininkas gen. mjr. Vitalijus Vaikšnoras, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, Vilniaus miesto vicemerė Edita Tamošiūnaitė, Lietuvos kariuomenes kūrėjai savanoriai, kovų už Lietuvos laisvę dalyviai, visuomeninių organizacijų atstovai, Vilniaus miesto bendruomenės nariai ir miesto svečiai.
Renginį organizuoja Krašto apsaugos, Kultūros ministerijos ir Vilniaus miesto savivaldybė.
Pirmą kartą Lietuvos trispalvę Gedimino pilies bokšte suplevėsavo 1919 metų sausio 1 d. Tąkart ją iškėlė Lietuvos savanorių grupė, vadovaujama Vilniaus miesto komendanto Kazio Škirpos. Pakelta vėliava buvo palydėta šūviais, po to savanoriai sugiedojo Lietuvos himną. K. Škirpos vadovaujamą būrį sudarė du karo valdininkai Jonas Nistelis ir Petras Gužas ir kareiviai: Albinas Rauba, Romualdas Marcalis, Pranas Plauska, Jonas Norvila, Mikas Slyvauskas, Vincas Steponavičius ir Stasys Butkus.
Lietuviška trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Deja, pirmą kartą iškelta Lietuvos trispalvė plevėsavo neilgai. 1919 m. sausio 6 d. Vilnių užėmę bolševikai nuo trispalvės nuplėšė geltoną ir žalią spalvas, palikę tik raudoną.
Antrą kartą Lietuvos trispalvė suplevėsavo 1920 m. rugpjūčio 26 d., kai į Vilnių sugrįžo Lietuvos kariuomenė. Tačiau tų pačių metų spalio 9 d. Vilnių užgrobė želigovskininkai ir lietuvišką trispalvė vėl buvo nuplėšta.
Trečią kartą Lietuvos trispalvė iškelta virš Gedimino bokšto 1939 spalio 29 d., Lietuvai atgavus Vilnių. Pirmajam Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pėstininkų pulkui buvo suteikta didžiulė garbė – Gedimino pilies bokšte iškelti Lietuvos vėliavą. Varpai skambėjo tol, kol šaudė patrankos. Po vėliavos pagerbimo, garbės kuopa, palikusi prie vėliavos garbės sargybą, nulipo nuo kalno į Katedros aikštę ir atstojo į bendrą rikiuotę. I pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pulko vadas pulkininkas Leonas Gustaitis Vilniaus rinktinės vadui atraportavo: „Pakėliau vėliavą Gedimino kalne, pastačiau garbės sargybą ir pabrėžiau, kad kol Gedimino pulkas yra Vilniuje, tol Trispalvė vėliava čia laisvai plevėsuos“. Tačiau ir tuomet vėliava neilgai plevėsavo. Prasidėjo gūdūs sovietmečio metai be Lietuvos trispalvės.
Ketvirtą kartą vėliavą Gedimino kalno pilies bokšte 1944 m. balandžio 5 d. iškėlė Lietuvos vietinės rinktinės 306-ojo bataliono kariai savanoriai, vadovaujami pulkininko leitenanto P. Grebliausko. 1944 m. vasario 16 d. Lietuvos vietinės rinktinės vadas generolas leitenantas P. Plechavičius Lietuvos žmones informavo apie lietuviško kovinio junginio formavimą iš lietuvių savanorių, pavadintą Lietuvos vietine rinktine. 1944 m. kovo 20 d. buvo suformuota Lietuvos vietinė rinktinė iš 19500 karių savanorių ir 2000 kariūnų iš karo mokyklos Marijampolėje. Lietuvos vietinės rinktinės iškelta trispalvė plevėsavo iki 1944 m. gegužės 15 d.
Pulkininkas Kazys Škirpa
Penktą kartą Lietuvos trispalvė virš Gedimino bokšto iškelta tik 1988 m. spalio 7 d. ir nuo to laiko tebeplevėsuoja iki šiol.
Prisimenant ir pagerbiant savanorių žygdarbį, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kiekvienais metais sausio 1 d. rengiama Vėliavos pakėlimo ceremonija.
Gelbstint ekstremalios padėties Gedimino kalną trečiadienį Vyriausybės posėdyje bus aptarti Kultūros ministerijos siūlomi darbai 2019 metais.
Vytautas Didysis. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kultūros ministerija ateinančiais metais siūlo parengti kompleksinį viso Gedimino kalno tyrimų, projektavimo, statybos ir tvarkybos darbų projektą.
Kaip pabrėžiama siūlymuose, suderinus su Kultūros paveldo departamentu ir Kultūros ministerija, būtina numatyti pašalinti Aukštutinės pilies rūmų liekanose 1980 metais ir vėliau atliktų atkūrimo darbų metu panaudotą netinkamų plytų mūrą ir pietrytinės gynybinės sienos imitaciją.
Taip pat Kultūros ministerija siūlo atlikti prevencinių apsaugos techninių priemonių įrengimo darbų projektinių sprendinių vertinimą, įgyvendinti viešųjų pirkimų procedūras dėl tyrimų, tvarkybos ir projektavimo darbų bei juos įgyvendinti.
Atsižvelgiant į atliktus darbus ir dabartinę Gedimino kalno padėtį, Kultūros ministerija pateikė siūlymą neatšaukti ekstremaliosios padėties.
Vilniaus Gedimino kalno pietrytinio šlaito būklė išlieka kritinė, todėl reali grėsmė, kad gali būti naujų nuošliaužų pietrytiniame šlaite, kuris nėra stabilus.
Gedimino pilis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kalno būklės stebinti Kultūros ministerija buvo įpareigota pateikti stabilizavimo priemonių planą Vyriausybės komisijoje artimiausiu metu.
Ekstremalią situaciją Vilniaus piliavietės teritorijoje Vyriausybė nutarė skelbti prieš metus.
Dar pusmečiu anksčiau ekstremalią situaciją šioje teritorijoje paskelbė Vilniaus miesto savivaldybė.
Gedimino kalnas arba Pilies kalnas – erozinė kalva Vilniuje, Neries kairiajame krante, prie Neries ir Vilnios santakos, priklausanti Vilniaus pilių kultūriniam rezervatui. Gedimino kalnas per daugelį šimtmečių apgriuvo, jo griuvimas buvo vienas iš fortifikacijos veiksnių, o jo nuošliaužos atliko vieną iš gynybinių funkcijų.
Kalnas buvo be medžių, bet XX a. pabaigoje buvo visiškai užaugęs medžiais, kurie 2011-2013 metais buvo visiškai iškirsti.
Gedimino pilies bokštas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
2016 metų vasarį, atitirpus ir įmirkus dirvožemiui, Gedimino kalno šlaituose ėmė rastis nuošliaužos ir įgriuvos. Per 2016-2017 metus nuošliaužų susidarė dar daugiau, imtasi kalno gelbėjimo darbų. Manoma, kad nuošliaužų susidarymui įtaką galėjo padaryti ant kalno šlaito įrengtas funikulierius, papėdėje atstatyti Valdovų rūmai.
Vytautas Didysis – prie griūvančio Gedimino kalno. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos nacionalinis muziejus slenkančio Gedimino kalno geologinių ir inžinerinių tyrimų konkursą, kuris šiuo metu jau nutrauktas, įvykdė su pažeidimais, nusprendė Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT). Be to, ji nurodo, kad muziejus delsė įsigyti reikiamas paslaugas.
Tarnyba savo išvadoje teigia, kad neskelbiamų derybų būdu vykdytas 363 tūkst. eurų konkursas neturėjo būti vykdomas ypatingos skubos tvarka, be to, negalėjo būti vykdomos neskelbiamos derybos.
Pasak tarnybos, konkurso komisija pernai lapkritį nusprendė vykdyti konkursą neskelbiamų derybų būdu, nes Gedimino kalno būklės nebuvo galima numatyti iš anksto, todėl darbus reikia įsigyti skubiai. Į konkursą muziejus pakvietė penkias bendroves, tačiau vasarį, gavęs tik vieną pasiūlymą, konkursą nutraukė.
Konkursą teko nutraukti, nes, anot muziejaus, kviesti dalyviai nurodė, kad negalima atlikti gręžimo darbų ant nestabilių kalno šlaitų. Tame pačiame posėdyje tyrimų paslaugas nuspręsta įsigyti nauju viešuoju pirkimu, kuris dar neprasidėjęs.
VPT nuomone, muziejus neturėjo organizuoti konkurso skubos tvarka neskelbiamų derybų būdu.
„Įvertinus tai, kad perkančioji organizacija jau 2017 metų rugsėjo 20 dieną Geologijos tarnybos buvo informuota apie poreikį įsigyti tyrimų paslaugas, bei tai, kad techninė užduotis buvo parengta jau 2017 metų rugsėjį, perkančiosios organizacijos sprendimas pirkimo procedūras pradėti vykdyti tik lapkričio 10 dieną, nuslinkus 5 nuošliaužoms, ir tuo grindžiant neatidėliotiną poreikį įsigyti reikiamas paslaugas skubos tvarka, parodo perkančiosios organizacijos delsimą bei netinkamą pasirengimą pirkimo procedūrų vykdymui, kas paneigia nurodytą skubą“, – rašoma VPT išvadoje.
Ypatingą konkurso skubą, anot VPT, paneigia ir tai, kad buvo kviečiami 5 tiekėjai, mat tai sudaro galimybę teikti pretenzijas, ginčytis teismuose ir užvilkinti procesus.
VPT teigimu, muziejus taip pat nepateikė pakankamai informacijos, kad bendrovės galėtų pateikti pagrįstus pasiūlymus.
Kovo pabaigoje kultūros viceministras Renaldas Augustinavičius teigė, kad Gedimino kalno būklė yra kritinė. Jis pabrėžė, kad Gedimino kalnas turi būti uždarytas ne tik dėl saugumo, bet ir tam, kad būtų galima jį tvarkyti. Numatoma, kad darbų ir Gedimino kalno tvarkymui skirtų milijonų rezultatais bus galima pasidžiaugti 2020 metų antroje pusėje.
Viceministro žiniomis, šiaurės vakariniam Gedimino kalno šlaitui tvarkyti per dvejus metus skirta apie 3 mln. eurų, ekstremaliai situacijai suvaldyti – irgi beveik tiek.
Apie nuošliaužas Gedimino kalne, kurios kelia grėsmę pilies sienoms, geologai prabilo daugiau kaip prieš 10 metų. Tuomet teigta, kad aktyvūs plyšiai Gedimino pilies sienose susidarė būtent dėl šlaitų deformacijos.
Gedimino pilies bokštas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Pasunkėjus grunto masyvui, nuošliauža kalno rytiniame šlaite atsinaujino 2008 metų kovo 5 dieną. Nuošliauža susidarė toje pačioje vietoje kaip ir po intensyvių liūčių 2004-ųjų kovą: virš pakilimo kelio į aukštutinę pilį.
Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos specialistai tuomet teigė, kad tikrąją šlaito stabilumo būklę gali išaiškinti tik išsamūs inžineriniai geologiniai tyrimai. Kaip tuomet sakė specialistai, pagal juos turi būti numatyti nuošliaužos padarinių sutvarkymo darbai.
Dažniausiai nuošliaužos atsiranda po pavasario polaidžių, liūčių ar kitais drėgnais metų laikais. Tačiau dešimt metų Lietuvos geologijos tarnyboje kaupiami duomenys rodo, kad tokie geologiniai reiškiniai vyksta naujose inžineriniu geologiniu požiūriu nestabiliose ir atsinaujina pažeistose vietose.
Lietuvos geologijos tarnyba prognozavo, kad pavasario polaidžio ir gausesnio lietaus metu gali tekti rūpintis grėsmėmis šlaituose.
Kasmet per Naujuosius klausiam: kas buvo ir kas bus? Trumpai įvertinti galima taip – laikas akmenis mėtyti baigiasi, metas akmenis rinkti dar neatėjo. Pliurpalų ir sočių visuomenių kvailiojimo limitas sunaudotas, Amerika jau atsibudo ir sugrįžta. Bijoti nereikia – karo pasaulinio ir didelio nebus – užpirkit mišias branduolinio ginklo išradėjams.
Tai gera naujiena, nes pasaulis be policininko arba su atlėpausiu nebrendyla yra pirmykštės džiunglės, kur mažiukai pražūna pirmieji. Pokyčiai JAV neabejotinai palies visus. Praradę priklausomybę nuo Artimųjų Rytų naftos amerikiečiai pradeda realizmą arabų pasaulyje, kas JAV įtaką tik sustiprins. Visi isterikų aimanavimai dėl Jeruzalės nuliniai – musulmonų pasaulis susiskaldęs, ant tarpusavio karo slenksčio ir ne žydai su palestiniečių teroristais jiems rūpi.
Korėjoje gerų variantų nebėra, sprendimo būtinybės riba jau pasiekta ir tą supranta visi. Bet karo irgi niekas nenori ir nesiekia, tai, kas vyksta – tik neakivaizdinės derybos dėl kainos, kurią, matyt, gaus Kinija, be kurios visi sprendimai regione yra neįmanomi. Bet kokiu atveju reikalai ir čia pajudės ir Amerika, skatinanti savo ekonomiką mokesčių reforma, vėl sustiprės.
Rusija dėl godžių Europos Sąjungos senolių, neįgalių be rusiškų dujų adatos, ir Baracko Obamos ištyžimo – irgi sustiprėjo. Visos ilgesingos kalbos ir skaičiavimai, kada baigsis rezervo fondas ir dėl sankcijų šalis ims stagnuoti iki revoliucinio sprogimo, nutilo, BVP auga panašiais tempais kaip ir atsigavimu besidžiaugiančioje Europos Sąjungoje.
Sirijoje, kur vakariečiai kankinosi penkeris metus, persilaužimas su rusų kariuomene pasiektas greitai ir karas baigtas. Gruzijoje ir Ukrainoje sukurtos niekieno žemės ir ryškiai nubrėžta raudona įtakos linija, kurios NATO nebus leidžiama peržengti ir ji jos neperžengs, tik užtikrins tos ribos stabilumą ginkluotės tiekimais iš savo pusės.
Mitingai, gatvės neramumai ir protesto akcijos – tai viskas, ką gali susiskaldžiusi, neturinti jokių rimtų programų ir struktūrų rusų opozicija. Nėra nei vieno psichiškai sveiko žmogaus Rusijoje ir pasaulyje, kuris abejotų, jog Krymo aneksijos apsvaiginta tauta vėl išsirinks Vladimirą Putiną prezidentu.
Vladimiras Putinas – gudrus kaip lapinas. EPA – ELTA nuotr.
Isterija dėl “Zapad“ buvo kurstoma ir gerai panaudota dūmų uždangai, paslepiančiai vidines Lietuvos problemas, politiniams priešininkams nušvilpti ir pašalinti iš aikštelės. Bandymai teisintis, jog to reikėjo valstybei – juokingi, nes ir latviai, ir estai, ir lenkai, ir visa Rytų Europa gavo padidinto saugumo garantijas ir papildomas pajėgas be jokių isterijų.
Kiekviena valdžia, negalinti užtikrinti savo piliečių gerovės, nukreipia dėmesį – silpna į užsienio grėsmes, stipri pasitaikius progai pati pradeda mažą, pergalingą karą. Taip, jie mokėsi mus okupuoti, tik ne dabar, nesigąsdinkit, kol Ukraina gyva, Kremlius nieko daugiau negali ir nedarys.
Tai ilgalaikė strategija, paremta progos ir klaidos lūkesčiu. Jei kokie nors blogi įvykiai Europoje ar Amerikoje sumažintų NATO galimybę tinkamai reaguoti – tereikėtų atplėšti štabų seifuose antspauduotus paketus su grifu “visiškai slaptai“ ir daryti, kas nurodyta ir išmokta. Tada mūsų ginkluotė, garantijos ir dislokuoti sąjungininkų riboti pajėgumai būtų ta kaina, kuri jiems gal pasirodytų per didelė.
Na, o soti, turtinga ir savim patenkinta europiečių civilizacija toliau iš inercijos šliaužia nuo kalniuko susinaikinimo link. Ir ne tiek svarbu, kas konkrečiai buvo ar įvyks. Esmė ta, kad politinių senukų prieglaudoje nieko nevyksta, sistema vien generuoja naujus sunkumus ir nei vieno iš senųjų nesugeba pati savarankiškai išspręsti. Vienintelis sprendimas – nusipirkti sprendimą pinigais, kas buvo padaryta “sprendžiant“ atbėgėlių antplūdžio problemą su Turkija.
Jeigu nors vieną seksualinės mažumos atstovą kas nors netyčia palies – Europos Sąjunga sprogs iš pasipiktinimo. O jei Ispanijos riaušių policija masiškai talžo žmones, atėjusius į rinkimus – tai taip jiems ir reikia, tai Ispanijos Karalystės vidaus reikalas. Nors jei lenkai ar vengrai savo demokratiškai išrinktuose parlamentuose nubalsavo, kaip ponams iš Briuselio nepatinka – tai jau ne tų šalių vidaus reikalas ir vargas toms nepaklususioms šalims.
Dviguba moralė, savo tautinės, kultūrinės ir religinės savasties atsisakymas vardan įsikalbėtų, idiotiškų, sveiku protu nebesuvokiamų multikultūrinių kvailysčių – vis dar vyraujanti Europos Sąjungos realybė. Perspektyvos nebuvimas ir perspektyva tapti mažuma savo tėvynėse skatina vis labiau augantį nepasitenkinimą šalių viduje. Angelos Merkel saulėlydis, šauniai nutylimas mūsų sisteminėje žiniasklaidoje, – tik laiko klausimas.
ES ir Rusijos dvikova
Europai neišvengiamai artėja metas apsispręsti – ar tapti normalia, lygiateisiškų ir laisvų valstybių sąjunga, ar toliau kurpti naują federacinį, pajuokos vertą biurokratinį gigantą, kuris stengtųsi išsaugoti pradėtą susinaikinimo ir civilizacijų konflikto skatinimo kursą, vadovaujamą turtingųjų ir galingųjų, kuriam neišvengiamai atsiras ir jau atsiranda vis didesnė opozicija ES viduje, vedanti į Sąjungos subyrėjimą – tam po Brexit jau duotas pavyzdys.
O kaip čia elgsimės mes – ar taip, kaip norėtų tauta, ar kaip asmeniškai naudinga sprendimų priėmėjams? Kartais atrodo, kad pats laikas Sauliui Skverneliui panaikinti Užsienio reikalų ministeriją – tai juk pinigų mėtymas iš balkono! Mes juk užsienio politikos vis tiek neturim. Užtektų išversti į lietuvių kalbą Briuselio direktyvas – ir būtų tvarka.
Dar ir viešosios vertimo paslaugų – švogerių viešosios įstaigos – uždirbtų, sumokėtų mokesčius, galėtume naujas padangas kokio nors ministro paspirtukui nupirkti. O ambasadas paverstume komerciniais konsulatais, išdavinėtų sau vizas už padidintą mokestį – ir vėl augtų biudžetas, galėtume pensijas net 1,5 € padidinti.
Lietuva panaši į Gedimino kalną, kurį tvarko vis tie patys niekuo nekalti genijai. Nuošliaužų bus, o esmingų pokyčių nebuvo, nėra ir nebus, nes tie, kurie nori – negali, o kurie gali – nenori. Tai pato situacija. Sotus ir patenkintas finansinis ir politinis elitas turi vienintelį troškimą – kad tik niekas nepasikeistų ir išliktų esama padėtis, nes kiekviena permaina pavojinga jų gerovei, o kitų sprendimų priėmėjų nėra.
Vytautas Didysis – prie griūvančio Gedimino kalno. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Iš to, kas vyksta, akivaizdu – kitais metais toliau tęsis kosmetinių permainų imitacija, kuri nieko negali pakeisti ir nepakeis, tik sukels naują neviltį, chaosą ir įtūžį. Bus audringas vėžio gydymas pleistriukais ir viršūnių kova dėl išlikimo, asmenų ir grupuočių grūstis dėl sprendimų priėmimo galimybės ir išgyvenimo sąlygų. Viskas kaip brango, taip brangs, žmonės kaip bėgo – taip bėgs. Likusiai nepatenkintai miniai duosim naujų kaltųjų, kad turėtų ką spardyti.
Jokių sisteminių permainų nenusimato, nesvaikit – visi didieji reformatoriai yra sistemos žmonės, turi šeimas ir nori gauti paskolas. Sistemos permainų svarstymai, galimi keitėjai užkardyti, žiniasklaida ir jūsų mintys už trumpo pavadėlio, ant visų kelių šlagbaumai ir laksto pikti, alkani, dantingi apžvalgininkai. Viskas, kas neleista – uždrausta, parodykit licenziją galvoti!
Artėja rinkimai, bus daug apie Tiesą ir Šviesą. Smagu bus stebėt, kaip mirtinai susikimba – kiek apie juos sužinosim! Trumpam sušmėžuos scenos gilumoj tamsios figūros, tampančios virvutes, veidai po gobtuvais, bet nors menkiausias jiems pavojus – bemat pjautynės baigiasi, atsisuka ir baisus urzgimas, sublyksi aštrios iltys.
Dabar išrasta nauja propagandinė kaldrytė, kad nieko neatsitiktų – pozityvas! Visos skydinės laidos staiga patapo “pozityvios“, vėliavos tik plėvesuoja ant blokinių virtuvių, Pirmoji Ponia tik vaikšto po Beatos laidas apie sveikas mišraines, viskas gražu iki koktumo, daugiau pozityvo, už Lietuvą, vyrai!
Ar nebūtų išmintinga ir išganinga per Šimtmetį išgelbėti gyvybes nors keliolikai vaikučių, kurių itin moderniems vaistams Aurelijus Veryga niekaip, na niekaip neatranda pinigų? Ar tai nebūtų geriausias brandžios valstybės jubiliejaus paminėjimas – paskelbti jų vardus, parodyti jų palatas, kaip žaidžia su lašelinėmis, kaip pasveikę eina į mokyklą? Bet juk ne, milijonai išeis naujiems monumentams, konferencijoms ir minėjimams, šventiniams koncertams, giedojimams ant piliakalnių, eisenoms su krapylomis, pamaldoms ir kitai patriotinei isterijai.
O tie, kurie nepatenkinti, bus apšaukti blogiečiais, negatyvistais, dejuotojais, vatnikais, rusofilais ir Tėvynės priešais. Juk nėra pas mus jokių problemų, sunkumų, nevilties, žiūrėkit į Vilniaus ponų pozityvą ir pasijuskit nepilnaverčiais, o pirmadienį 8.00 ateikit toliau kurti BVP. Nepasitenkinimas blogybėmis juk nenori permainų, viską pakeis sotūs patenkintieji tuo, kas yra.
O apie pokyčius kitais metais mums autoritetingai papasakos tie, kurie gyvybes atiduos, kad tik niekas nepasikeistų. Jie mus dar daug daug kartų išgelbės, tikrai patikėkit dar tik šitą vieną vienintelį kartą, po kurio dar bus tiek kartų, kiek tik patikėsit, o kai nebetikėsit, vis tiek jie jus gelbės, nes juk viską po savaitės užmiršit. Toliau kaupsis susipriešinimas, atskirtis ir įtampa, didės nusivylimas.
Nebeliko piliečių kritinės masės, visus užvaldančio noro ir vilties, nei realių, įgyvendinamų programų esminiams pokyčiams. Darosi akivaizdu, kad sistema paprasčiausiai nei reikšmingų idėjų, nei jas realizuojančių žmonių tiesiog nebegali generuoti. Politinės sistemos reformos būtinybės suvokimas ir svarstymas visuomenėje – svarbiausia ateinančių metų idėja Lietuvai.
Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Gruodžio 22 d. Seime įvykusioje Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataro dr. Audriaus Rudžio spaudos konferencijoje visuomeninio judėjimo „Talka kalbai ir tautai“ atstovai Seimo nariams ir žiniasklaidai pristatė jų parengtą interpeliaciją kultūros ministrei Lianai Ruokytei-Jonson (Jonsson).
„Pirmą kartą Lietuvos istorijoje, pakraupę nuo to, kokia kultūros politika vykdoma Lietuvoje, interpeliacijos tekstą kultūros ministrei parengė visuomeninės organizacijos atstovai. Interpeliacijos tekste glaudžiai išdėstyti šiandienos lietuvių kultūros skauduliai, dėl kurių ignoravimo suformuluoti klausimai ministrei. Ministrės atsakymai turi parodyti visuomenei ir Seimui tikrąją ministrės kompetenciją ir atskleisti jos vadybinį sugebėjimą“, – pradėdamas spaudos konferenciją sakė Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras A. Rudys, išreikšdamas viltį, kad Seimo nariai, kuriems iš tikrųjų rūpi kultūros būklė ir jos puoselėjimas Lietuvoje, turėtų palaikyti šią visuomenės iniciatyvą.
Spaudos konferencijoje dalyvavo ir interpeliacijos motyvus pristatė asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ atstovai: asociacijos Tarybos pirmininkas Europos parko įkūrėjas Gintaras Karosas, tarybos nariai – Laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo pirmininkas dr. Romas Pakalnis bei interneto portalo „Alkas“ vyr. redaktorius Jonas Vaiškūnas.
Asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ pirmininkas G. Karosas apie priežastis, paskatinusias visuomenininkus pareikšti interpeliaciją kultūros ministrei, sakė: „Nerimą kelia Kultūros ministerijos veiksmai, rodantys jos vadovybės negebėjimą žvelgti platesniu akiračiu ir vykdyti valstybinio lygmens kultūros politiką. Patys ryškiausi neprofesionalumo pavyzdžiai yra Lukiškių aikštės konkurso organizavimas ir požiūris į lietuvių kalbą. Nors Seimas buvo aiškiai pasisakęs, kad Lukiškių aikštėje turėtų stovėti Laisvės kovotojų su Laisvės kario Vyčio skulptūra monumentas, ši sąlyga visai nebuvo įtraukta į konkurso reikalavimus, o vykdymui pasirinktas netinkamas operatorius, nieko bendra neturintis su valstybinės atminties įprasminimo klausimais. Kultūros ministerija yra pateikusi Vyriausybei siūlymus antikonstitucinėmis nuostatomis taip keisti kalbos įstatymą, kad faktiškai būtų panaikintas valstybinis lietuvių kalbos statusas ir susilpnintas Lietuvos valstybingumas. Tai beprecendentis nekompetencijos ar tyčinio veikimo prieš Lietuvos valstybę atvejis. Kitos pasaulio šalys eina priešinga linkme. Lietuvių kalbos pozicijos valstybės gyvenime turėtų būti tik stiprinamos, nes tai mūsų valstybingumo pamatas“.
Vytis – kol kas tik vėliavoje. Slaptai.lt nuotr.
G. Karosas priminė, kad š. m. lapkričio 17 d. Vilniaus Lukiškių aikštėje surengtame mitinge buvo priimtas nutarimas siūlyti kultūros ministrei atsistatydinti, o jeigu tai nebūtų padaryta – siūlyti Seimui pradėti interpeliaciją šiai pareigūnei. Tačiau nei atsistatydinimo, nei atsiprašymo, nei problemų taisymo dėl Lukiškių aikštės neteisėto konkurso visuomenė nesulaukė iki šiol.
„Todėl „Talka kalbai ir tautai“ nusprendė talkinti Lietuvos Respublikos Seimui rengiant kultūros ministrės interpeliacijos procedūrą. Toks demokratinis valstybės lygmens problemų sprendimo kelias turėtų padėti Lietuvai tinkamai apginti Konstitucines nuostatas, pažeistą mūsų piliečių orumą bei tinkamai pasitikti Valstybės atkūrimo šimtmetį 2018-aisiais metais“, – sakė G. Karosas.
Visuomenininkų parengtame 10 puslapių interpeliacijos tekste aptariamos 6 Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos veiklos sritys, kuriose kultūros ministrės L. Ruokytės-Jonson veika vertinama nepatenkinamai arba net įvardinama kaip kenkėjiška – nes yra demonstruojanti nepagarbą valstybei, jos nacionalinei kultūrai ir istorinei atminčiai, jos piliečiams ir atstovaujamai demokratijai. Interpeliacijoje pateikiami faktai, leidžiantys kelti klausimą dėl ministrės neatsakingumo, atsainumo, negebėjimo vykdyti įstatymus bei kitus teisės aktus, įskaitant ir Seimo patvirtintą Vyriausybės programą bei jos įgyvendinimo planą.
Viena svarbiausių interpeliacijos temų yra Laisvės kovų memorialo pastatymo valstybę reprezentuojančioje Vilniaus miesto Lukiškių aikštėje klausimas. Taip pat kritiškai vertinami ir kiti labai svarbūs Valstybės atkūrimo 100-mečio įprasminimui numatyti, bet, kaip teigia interpeliacijos autoriai, iki šiol taip ir nepadaryti darbai. Keliami klausimai dėl ministrės neveiklumo Gedimino kalno avarinės būklės likvidavimo istorijoje, paveldosaugos, profesionaliojo meno finansavimo, viešųjų konkursų organizavimo, ministerijos vadybos ir teisės aktų rengimo, bendradarbiavimo su ministerijos valdymo srityje esančiomis institucijomis ir kituose baruose.
„Pristatydami šį interpeliacijos tekstą žiniasklaidai ir Seimui, nuoširdžiai tikimės, kad būsime ne tik išgirsti, bet ir teisingai suprasti Seimo narių ir jo vadovybės. Tikimės, kad ši mūsų iniciatyva bus priimta ne kaip bandymas kištis į Seimo bei Vyriausybės veiklą, o kaip neabejingų dėl savo tautos ir valstybės padėties ir likimo Lietuvos piliečių talka išrinktiesiems mūsų tautos atstovams, nukreipta ne prieš konkrečius politikus, partijas ar frakcijas, o į bendrą visų mūsų tikslą – darnią Lietuvos kultūros politiką, užtikrinsiančią Lietuvos kultūros plėtrą ir klestėjimą. Seimui dar niekada nebuvo teikiama tokia nepolitizuota interpeliacija, kurios teiginių ir klausimų esmė yra ne politiniai interesai, o vien tik sąžinės ir pilietinės pareigos šauksmas. Tikėkimės, kad jis bus išgirstas mūsų išrinktųjų Seime,“ – konferencijos pabaigoje išreiškė viltį asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ narys, portalo „Alkas.lt“ vyriausiasis redaktorius Jonas Vaiškūnas.
Asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ tarybą sudaro aštuoniolika plačiai žinomų mokslininkų, kultūros ir meno veikėjų bei dvasininkų: muziejininkas Gintaras Karosas, kalbininkai prof. Laima Kalėdienė, habil. dr. Kazimieras Garšva, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai Gintaras Songaila ir Romas Pakalnis, žurnalistas Dalius Stancikas, režisierius Jonas Vaitkus, filosofas Laisvūnas Šopauskas, rezistentai vysk. Jonas Kauneckas, kun. Robertas Grigas, signataras Algirdas Endriukaitis, Jonas Burokas, etnokosmologas Jonas Vaiškūnas, verslininkas Mindaugas Karalius, aktorius Gediminas Storpirštis, etnologė Nijolė Balčiūnienė, politologas Vytautas Sinica, VU politikos mokslų studentė Monika Morkūnaitė.
XXX
Lietuvos Respublikos Seimo narių
INTERPELIACIJA
Lietuvos Respublikos kultūros ministrei Lianai Ruokytei-Jonsson
Vilnius
Atsižvelgdami į didelį visuomenės susirūpinimą dėl Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos veiklos neadekvatumo ir suirutės, ypač kiek tai yra susiję su Laisvės kovų memorialo pastatymu valstybę reprezentuojančioje Vilniaus miesto aikštėje bei kitais Valstybės atkūrimo 100-mečio įprasminimo darbais, Gedimino kalno avarinės būklės tvarkymu, paveldosauga, profesionaliojo meno finansavimo tvarkymu, viešųjų konkursų organizavimu, ministerijos vadyba ir teisės aktų rengimu, bendradarbiavimu su ministerijos valdymo srityje esančiomis institucijomis,
ir matydami daug požymių, kad vadovavimas tokiai Kultūros ministerijos veiklai galimai yra susijęs su nepagarba valstybei, jos nacionalinei kultūrai ir istorinei atminčiai, jos piliečiams ir atstovaujamai demokratijai, taip pat su neatsakingu atsainumu ar negebėjimu vykdyti įstatymus bei kitus teisės aktus, įskaitant ir Seimo patvirtintą Vyriausybės programą bei jos įgyvendinimo planą,
mes, toliau pasirašę Lietuvos Respublikos Seimo nariai, vykdydami savo konstitucinę pareigą vertinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir jos atskirų narių veiklą bei vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 61 straipsniu ir Lietuvos Respublikos Seimo statuto 219 straipsnio 1 dalimi, teikiame interpeliaciją Lietuvos Respublikos kultūros ministrei Lianai Ruokytei-Jonsson.
Laisvės kovų memorialas Vilniaus miesto Lukiškių aikštėje ir kiti darbai, pasitinkant Valstybės atkūrimo 100-metį.
Lietuvos Respublikos Seimas 1999 m. vasario 11 d. priėmė nutarimą Nr. VIII-1070 „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“, kuriame nurodyta, kad Lukiškių aikštė turi būti formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė (žr. 1 str.) ir kad joje privalo būti pastatytas memorialas Lietuvos laisvės kovoms atminti, atitinkamai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė dar 1997 m. gegužės 23 d. priėmė nutarimą, kuriame buvo išdėstyta tokia pati koncepcija. Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į pernelyg užsitęsusius Lukiškių aikštės tvarkymo bei apsisprendimo dėl pagrindinės monumento idėjos procesus, o tai buvo nepriimtina pasitinkant Valstybės atkūrimo šimtmetį, 2017 m. gegužės 2 d. priėmė specialią rezoliuciją Nr. XIII-341 „DĖL NEATIDĖLIOTINŲ VEIKSMŲ SIEKIANT SUTVARKYTI LUKIŠKIŲ AIKŠTĘ VILNIUJE IR PASTATYTI KOVOTOJŲ UŽ LIETUVOS LAISVĘ ATMINIMO ĮAMŽINIMO MEMORIALĄ LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO ŠIMTMEČIO PROGAI“, kurioje patikslinta, kad Laisvės kovų memoriale Lukiškių aikštėje turi būti išreikšta Vyčio, kaip pagrindinio valstybės simbolio, idėja irpaprašė Vyriausybės „pritarti Vyčio paramos fondo iniciatyvai Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga iki 2018 m. vasario 16 d. Lukiškių aikštėje, Vilniuje, pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą su Vyčio skulptūra“.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 904 „Dėl Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programos patvirtinimo“ (2017 rugpjūčio 10 d. suvestinė redakcija) I sk., kuriame pagrindžiama ši programa, siekianti atskleisti senosios ir moderniosios Lietuvos ryšį, 7 p. skelbiama: „Šalia svarbiausio Šimtmečio simbolio – tautinės vėliavos – turime Vytį, svarbiausią mūsų valstybės simbolį, parodantį senosios ir moderniosios Lietuvos jungtį“.
Vytis – ne žaisliukas. Vytis – Tautos simbolis. Slaptai.lt nuotr.Lietuvių kalbos išdavystė
Tačiau kultūros ministrė vadovavosi kažkokiomis kitomis koncepcijomis bei rekomendacijomis, ir organizavo „kūrybines dirbtuves“, tiksliau, viešą konkursą Lukiškių aikštės sutvarkymui tokiu būdu, kad sąlygose buvo pabrėžiamos ne tiek valstybės reprezentacinės aikštės funkcijos, kiek „rekreacinės funkcijos“,o formuluojant užduotį pareiškėjams buvo atsisakyta Vyčio paminklo kaip pagrindinės memorialo idėjos.
Negana to, nors organizuojant „dirbtuves“ buvo įsipareigota esmingai atsižvelgti į elektroninės piliečių apklausos rezultatus, tačiau, kai vienas iš penkių pirminėje stadijoje atrinktų projektų surinko daugiausia piliečių balsų, į šią apklausą nebuvo atsižvelgta, o „dirbtuvių“ rezultatą nulėmė ministrės vienašališkai sudarytos „ekpertų grupės“ nuomonė. Yra pagrindo manyti, kad ir į piliečių apklausą nebuvo reikiamai atsižvelgta tiktai dėl to, kad piliečių daugumos nuomonė (tą rodo ir reprezentatyvių sociologinių tyrimų duomenys) buvo palankesnė būtent tokiam projektui, kurio pagrindinė idėja ir buvo monumentali Vyčio skulptūra. Organizuojant „dirbtuves“ ministrė viešai tiesioginėje TV laidoje pareiškė:
„Pažangiame pasaulyje viešųjų erdvių tvarkymo konkursų modeliai yra patys įvairiausi. Visgi dažniausiai tai vyksta aktyviai įtraukiant visuomenę į diskusijas ir, žinoma, neapsiribojant viena idėja. Dažniausiai vystomos kelios idėjos, konsultuojantis su istorikais, antropologais, urbanistais, architektais ir meno kuratoriais“.
Iš to darytina prielaida, kad pati ministrė vienašališkai atmetė tiek valstybę reprezentuojančią, pagrindinę aikštės funkciją, tiek Seimo teikiamą pagrindinę idėją, tikriausiai pasikonsultavusi su kažkokiais kuratoriais, o gal net ir su niekuo nepasikonsultavusi, todėl klausiame:
Ar jums buvo žinoma apie Lietuvos Respublikos Seimo išreikštą valią dėl Lukiškių aikštės paskirties, Laisvės kovų memorialo su Vyčio paminklu? Ar teisingai supratote, kas parašyta Seimo rezoliucijoje Nr. XIII-341? Ar suvokėte, kad ir Vyriausybė Vytį pasirinko kaip vieną iš dviejų svarbiausių Valstybės atkūrimo šimtmečio simbolių, išreiškiančių tęstinį modernios valstybės valstybingumą?
Kunigas Robertas Grigas – tarp tų, kurie reikalauja nedarkyti lietuvių kalbos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kodėl formuluojant sąlygas „kūrybinėms dirbtuvėms“ dėl Lukiškių aikštės sutvarkymo jūs atmetėte pagrindinę Lukiškių aikštės paskirtį valstybėje ir pagrindinę paminklo idėją? Kodėl nesivadovavote Lietuvos Respublikos Seimo rezoliucijoje ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime išreikšta valia?
Ar jūs manote, kad Vyčio idėjos neįmanoma kūrybiškai išreikšti, ar kad Lietuvoje nėra tokių kūrėjų, kurie sugebėtų tai padaryti? Gal jūs manote, kad tokiems profesionaliems kūrėjams ir netgi jų „kuratoriams“ valstybės reprezentavimo tikslas nėra priimtinas, ar jis nėra priimtinas būtent jums? Ar prisiimate atsakomybę dėl aiškiai išreikštos Seimo valios ignoravimo?
Ar tiesa, kad jūs negerbiate Lietuvos valstybės simbolių? Jei netiesa, tai kaip ši jūsų pagarba pasireiškė, organizuojant „kūrybines dirbtuves“ dėl Lukiškių aikštės, kuri Seimo ir Vyriausybės valia privalo būti pagrindine reprezentacine valstybės aikšte, sutvarkymo?
Ar tiesa, kad jūs negerbiate Lietuvos Respublikos Seimo – Lietuvos valstybės atstovaujamosios demokratijos institucijos, o tuo pačiu ir pačios atstovaujamosios demokratijos principo? Jei netiesa, tuomet kaip ši jūsų pagarba pasireiškė organizuojant Lukiškių aikštės „kūrybines dirbtuves, kai valstybės reprezentavimo paskirtis nenurodyta kaip pagrindinė ir nurodyta tik šalia „rekreacinės“? Negi šis konkursas buvo organizuotas kažkieno kito, o ne jūsų įsakymu?
Ar pripažįstate, kad Lietuvos Respublikos Seimas atstovauja ir išreiškia suverenias Tautos galias? Jeigu pripažįstate, tai ar manote, kad Seimo priimti nutarimai ir rezoliucijos jūsų, kaip valstybės institucijos vadovės, niekaip neįpareigoja?
Kodėl priimant sprendimą dėl Lukiškių aikštės buvo neatsižvelgta į daugumos apklausoje dalyvavusių piliečių, kurie palaikė Vyčio idėją, nuomonę? Ar įvairūs jūsų pareiškimai ir vieši ministerijos atstovų įsipareigojimai, kad priimant sprendimą dėl Lukiškių aikštės Laisvės kovų memorialo bus vadovaujamasi piliečių nuomone (ir nė kiek ne mažiau, negu jūsų paskirtų vertintojų) tebuvo tiktai tuščios ir apgaulingos deklaracijos? Ar jums buvo žinoma apie viešai skelbtas reprezentatyvias sociologines apklausas, kurios taip pat rodo, kad dauguma piliečių remia Vyčio paminklo idėją Lukiškių aikštėje?
Pateikiant viešą informaciją apie „kūrybines dirbtuves“ viešai gyrėtės, kad jose dalyvauja garsūs menininkai, tačiau jų darbai, tarp kurių buvo ir tokių, kurie siūlė Vyčio idėją, į galutinę atranką nepateko. Kokie buvo tokio sprendimo motyvai, kas tai nulėmė? Ar ne jūsų išankstinės nuostatos? Kaip užtikrinote jūsų paskirtų ekpertų nepriklausomumą?
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 904 „Dėl Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programos patvirtinimo“ (2017 rugpjūčio 10 d. suvestinė redakcija) 1 priede prie pirmo prioriteto yra nurodytas aiškus įpareigojimas Kultūros ministerijai: „Organizuoti kino filmų, skirtų Šimtmečiui, sukūrimą ir pristatymą Lietuvoje ir užsienyje (ne mažiau kaip trijų)“. Tačiau iš ministerijos interneto svetainėje pateiktos informacijos apie prie ministerijos veikiančias tarybas yra aišku, kad Kino politikos taryba prie ministerijos iki šiol net nepradėjo veikti. Ministerijos interneto svetainėje gruodžio 14 d. yra pateikta tokia informacija:
„Kino politikos taryba
Patvirtinta LR kultūros ministro 2014 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. ĮV-242
Pakeitimas patvirtintas LR kultūros ministro 2016 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. ĮV-58
Arnas Neverauskas – kultūros viceministras, tarybos pirmininkas (paryškinta mūsų);
Gražina Arlickaitė – Lietuvių kino akademijos tarybos pirmininkė;
Raimundas Bilinskas – Lietuvos Respublikos kino rodytojų asociacijos narys;
Jūratė Černevičiūtė – profesorė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybos verslo ir komunikacijos katedros vedėja;
Kęstutis Drazdauskas – Nepriklausomų prodiuserių asociacijos valdybos narys;
Uljana Kim – Asociacijos „Autorinio kino aljansas“ pirmininkė;
Ramojus Kraujelis – Lietuvos vyriausiasis archyvaras;
Inesa Kurklietytė – režisierė, Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos valdybos narė;
Rolandas Kvietkauskas – Lietuvos kino centro prie Kultūros ministerijos direktorius;
Gytis Lukšas – Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas;
Arūnas Matelis – režisierius, prodiuseris, Lietuvos kinematografininkų sąjungos narys;
Živilė Pipinytė – kino kritikė;
Gintaras Plytnikas – Kino industrijos asociacijos narys;
Vida Ramaškienė – Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ direktorė;
Arūnas Stoškus – uždarosios akcinės bendrovės ,,Lietuvos kinas“ direktorius;
Linas Vildžiūnas – kino kritikas, Lietuvos kinematografininkų sąjungos narys.
Tarybos sekretorė – Meno ir kūrybinių industrijų politikos departamento Profesionalaus meno skyriaus vyriausioji specialistė Jolita Bečienė jolita.beciene@lrkm.lt.“
Iš šios informacijos tenka spręsti, kad kultūros ministrė, deja, ir kitus su Valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimu susijusius darbus vykdo taip pat vienasmeniškai, pagal nežinia kokius principus ar net visai jų nevykdo, todėl klausiame:
Kodėl iki šiol nebuvo sudaryta nauja Kino politikos Taryba prie Kultūros ministerijos? Ar gal kultūros ministrė gali pateikti įrodymų, kad ši Taryba iki interpeliacijos paskelbimo vis dėlto buvo sudaryta ir pradėjo veikti?
O galbūt ministrė naudojosi senosios Kino politikos Tarybos patarimais ir prašė jos pirmininko, buvusio Kultūros viceministro, kviesti posėdį ir svarstyti pasiūlymus dėl prioritetinio uždavinio Valstybės atkūrimo šimtmečiui, kurio kulminacija jau po kelių savaičių?
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 904 „Dėl Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programos patvirtinimo“ (2017 rugpjūčio 10 d. suvestinė redakcija) 1 priede prie antro prioriteto nurodytas dar vienas įpareigojimas Kultūros ministerijai: „Organizuoti Dainų šventę „Vardan tos…“ – ypač akcentuoti Šimtmetį per atidarymo koncertą.“ Tačiau matyti, kad ministrė neskyrė jokio dėmesio ar reikšmės ir šiam prioritetiniam uždaviniui, nes ministerijos interneto svetainėje parašyta:
„Dainų švenčių taryba
Patvirtinta Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. ĮV-635
Pirmininkas: Šarūnas Birutis – kultūros ministras;
Audronė Pitrėnienė – švietimo ir mokslo ministrė (tarybos pirmininko pavaduotoja);
Patricija Poderytė – kultūros viceministrė;
Edmundas Žilevičius – finansų viceministras;
Jadvyga Zinkevičiūtė – sveikatos apsaugos viceministrė;
Žimantas Pacevičius – vidaus reikalų viceministras;
Neris Germanas – užsienio reikalų viceministras;
Vilius Martusevičius – žemės ūkio viceministras;
Virginijus Komskis – Lietuvos savivaldybių asociacijos viceprezidentas;
Audrius Siaurusevičius – viešosios įstaigos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos generalinis direktorius;
Kristina Ulevičiūtė – Vilniaus miesto savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto departamento direktoriaus pavaduotoja kultūrai ir sportui;
Petras Bingelis – Dainų švenčių nacionalinės komisijos pirmininkas;
Vilma Griškevičienė – asociacijos „Kultūros savivaldos kolegija“ kanclerė;
Algirdas Kęstutis Rimkus – Lietuvos savivaldybių švietimo padalinių vedėjų asociacijos valdybos pirmininkas;
Saulius Liausa – Lietuvos liaudies kultūros centro direktorius;
Romualdas Kondrotas – Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos direktorius.“
Todėl klausiame:
Kodėl nebuvo sudaryta ir nepradėjo veikti nauja Dainų švenčių taryba prie Kultūros ministerijos, nors Dainų šventė vyks jau ateinančių metų viduryje, o tokio lygio renginiai, kaip ir kino filmų gamybos atveju, nesukuriami per kelias savaites? Galbūt ministrė gali pateikti Seimui įrodymų, kad ir ši taryba jau buvo sudaryta ir pradėjo veikti dar iki šios interpeliacijos paskelbimo?
Jubiliejinė dainų šventė. Visi į Vingio parką. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O gal jūs paprašėte buvusio kultūros ministro sukviesti senąją Dainų švenčių tarybą ir svarstyti šio prioritetinio ministerijos uždavinio, susijusio su Valstybės atkūrimo šimtmečiu, reikalus?
Galima būtų manyti, kad minėtosios patariamosios Tarybos prie Kultūros ministerijos p. Lianai Ruokytei-Jonsson yra nereikalingos, nes ji imasi ministerijai pavestų uždavinių įgyvendinimo kažkokiais kitais būdais, o ministerijos interneto svetainėje pateikta informacija yra pasenusi arba nėra tokia reikšminga sprendžiant dėl Kultūros ministerijos veiklos. Tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. kovo 13 d. nutarimo Nr. 167 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo plano patvirtinimo“ priede (tai yra pačiame plane, kuris patvirtintas šiuo nutarimu), prie antrojo prioriteto yra nurodytas įpareigojimas Kultūros ministerijai per ketvirtąjį šių metų ketvirtį, t. y. iki šių metų pabaigos:
Jubiliejinė dainų šventė tęsiasi. Duonos garbinimas. 2014-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„2.3.7. Darbas. Kultūros ministerijos valdymo procesų atnaujinimas, institucinės patariamosios-ekspertinės sąrangos optimizavimas, siekiant padidinti veiklos efektyvumą:
Patariamųjų Kultūros ministerijos tarybų ir ekspertų komisijų ir institucijų pertvarka ir optimizavimas, siekiant jų subalansavimo ir procesų savireguliacijos.“
Dainų šventės – Lietuvos pasididžiavimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip matyti iš šio įpareigojimo, kuris yra iš esmės pačios ministerijos įsipareigojimas, iki šių metų pabaigos turėjo būti įgyvendinta visų Tarybų ir ekspertinių komisijų bei institucijų „pertvarka ir optimizavimas“, tačiau ji net nebuvo pradėta, todėl klausiame:
Ar jūs neteikiate jokios reikšmės taip pat ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės programai bei jos įgyvendinimo planui?
Ar „procesų savireguliaciją“ jūs suprantate kaip Kultūros ministerijos nedalyvavimą ir savieigą net tais atvejais, kai ministerijai yra pavesti valstybinės reikšmės uždaviniai?
Kodėl nebuvo įgyvendinta patariamųjų Tarybų ir ekspertinių komisijų pertvarka, o ypač šių, anksčiau nurodytų, kurios yra tiesiogiai susijusios su ministerijai pavestais ypatingos reikšmės artimiausiais uždaviniais?
Gedimino kalno avarinės būklės tvarkymas
Piliečiai labai sunerimę dėl Gedimino kalno būklės. Lietuvos Respublikos Vyriausybė iš savo rezervo fondo skyrė lėšų skubiam šio kalno avarinės būklės tvarkymui. Šią ypatingą Gedimino kalno tvarkybos misiją iš visų jėgų vykdo Lietuvos nacionalinis muziejus. Tačiau pati kultūros ministrė per šiuos metus nesurengė nė vieno oficialaus kalno būklės ir jame vykdomų darbų aptarimo, pati nedalyvavo nė viename tokiame posėdyje. Todėl klausiame:
Vytautas Didysis – prie griūvančio Gedimino kalno. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ar jūs ir Gedimino kalno būklei bei jo tvarkymui neteikiate jokios valstybinės reikšmės? Ar iš tiesų 2017 m. neorganizavote nė vieno oficialaus susidariusios būklės aptarimo dalyvaujant Nacionalinio muziejaus atstovams, tvarkybos vykdytojams ir ekspertams?
Kokie kiti, galimai svarbesni darbai jus pačią atitraukė nuo tiesioginio dalyvavimo suvaldant šią kritinę situaciją 2017 metais, jau po aptarimo Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komitete?
Kitos paveldosaugos problemos
Nerimsta visuomenės protestai dėl statybų Vilniaus Misionierių vienuolyno ansamblio teritorijoje. Modernios statybos vyksta ne tik šioje istorinio-urbanistinio paminklo teritorijoje, bet ir vyraujančiame Vilniaus kraštovaizdyje. Keliama grėsmė istoriniam Vilniaus senamiesčiui, jo kultūros vertybėms, jo pasaulinei reikšmei (pirmiausia jo, kaip UNESCO pasaulio paveldo vietovės, statusui). Nors statybų projekto derinimo stadijoje teismo sprendimu yra pripažintas kyšio davimo faktas, nors šioms statyboms ir jų derinimo procedūroms griežtai nepritarė ir Seimui atskaitinga Valstybinė kultūros paveldo komisija, palaikiusi prašymą Generalinei prokuratūrai dėl viešojo intereso gynimo, dėl statybų stabdymo. 2017 m. gegužės mėnesį Kultūros paveldo departamento (KPD) sudaryta Laikinoji komisija konstatavo, kad ansamblio specialusis planas, įteisinęs statybas, neatitiko tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų, tačiau kiti KPD atstovai teigia, kad šios išvados yra niekinės.
Specialistų teigimu, būtent Kultūros ministerijos KPD organizuotas Misionierių vienuolyno statinių ansamblio specialusis paveldosaugos planas ir sudarė sąlygas vystyti prieštaringai vertinamas daugiabučių gyvenamųjų namų statybas šioje itin jautrioje Vilniaus istorinio centro – UNESCO pasaulio paveldo vietovės – teritorijoje. Į Generalinę prokuratūrą dėl viešo intereso gynimo drauge su Valstybine kultūros paveldo komisija taip pat kreipėsi ir Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija. Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra kreipdamasi į teismus prašė pripažinti neteisėtu kultūros ministro įsakymą, kuriuo patvirtintas minėtas specialusis planas, panaikinti statybas leidžiantį dokumentą ir atstatyti buvusią padėtį.
Dėl Misionierių vienuolyno istorinės aplinkos išsaugojimo viešu laišku kreipėsi prezidentas J. E. Valdas Adamkus (laiškas buvo adresuotas ir kultūros ministrei), viešai protestavo kiti žinomi visuomenės veikėjai (tarp jų ir leidinių apie Vilniaus senamiestį autorius Tomas Venclova), Lietuvos ir užsienio ekspertai. Tačiau statybos vyksta toliau, o apie Kultūros ministerijos poziciją šiuo klausimu viešumoje nieko negirdėti, todėl klausiame:
Ar paveldosauga, įskaitant ir Pasaulio paveldo objektus Lietuvoje, ministrei taip pat neturi jokios prioritetinės reikšmės? Kodėl taip nieko ir nepaaiškinote Lietuvos visuomenei apie susidariusią padėtį, taip ir nesiėmėte jokių aktyvių veiksmų, siekiant išspręsti statybų Misionierių vienuolyno ansamblio teritorijoje problemą, kuri susidarė galimai kaip tik dėl Kultūros ministerijai pavaldžių institucijų kaltės?
Ar tas faktas, jog jūs nesivadovaujate Valstybinės kultūros paveldo komisijos išvadomis, reiškia, kad jūs negerbiate taip pat ir šios valstybės institucijos, o kultūros paveldo apsauga iš viso nėra jūsų bei jūsų vadovaujamos ministerijos dėmesio zonoje?
Ar sutinkate, kad statybų Misionierių vienuolyno teritorijoje situacija susidarė dėl KPD kaltės? Jei taip, tai kokių priemonių ėmėtės, kad susidariusą padėtį ištaisytumėte ir kad būtų panaikintos prielaidos panašių atvejų pasikartojimui, tarptautinių konvencijų nesilaikymui, įskaitant ir atvejus, kai tinkamai neorganizuojami projektų vieši aptarimai su visuomene, ar į juos neatsižvelgiama?
Bendroji kultūros politika, profesionalaus nacionalinio meno finansavimas
Pagal anksčiau minėto LR Vyriausybės 2017 m. kovo 13d. nutarimą Nr. 167 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo plano patvirtinimo“ 2017 m. ketvirtame ketvirtyje ši Vyriausybė Seimui turėjo pateikti Lietuvos kultūros politikos pagrindų įstatymą (2.3.6. Darbas. Strateginio Lietuvos kultūros vaidmens valstybės politikoje įtvirtinimas ir tvaraus finansavimo modelio įgyvendinimo sąlygų užtikrinimas, 1 p.). Jis buvo įrašytas ir į LR Seimo rudens sesijos darbų programą. Tokį projektą buvo įpareigota parengti pirmiausia LR kultūros ministerija, tačiau jis iki šiol net nėra pateiktas Vyriausybei.
Pagal tą patį planą ir prie tos pačios Vyriausybės programos įgyvendinimo darbo (3 p.) iki 2018 m. pabaigos numatyta parengti „Nacionalinės kultūros programą“. Tačiau nieko negirdėti apie tokios programos rengimo pradžią, nesudaryta darbo grupė, nevyksta darbas patariamosiose tarybose, šiuo klausimu neįvyko nei vienas susitikimas su kultūros įstaigomis ir organizacijomis.
Seimo priimti Lietuvos Respublikos profesionaliojo scenos meno įstatymo pakeitimai įpareigojo kultūros ministrą iki 2016 m. gruodžio 31 d. priimti šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Įstatyme nurodyta, kad Profesionaliojo scenos meno veiklos nacionalinės programos, užtikrinančios nacionalinių ir valstybinių teatrų bei koncertinių įstaigų kūrybinės veiklos finansavimą, nuostatas tvirtina kultūros ministras, programa įgyvendinama finansuojamų projektų forma, programą administruoja Kultūros ministerija. Tačiau tokių nuostatų Kultūros ministerija taip ir nepatvirtino iki pat 2017 m. pabaigos, sukeldama finansines grėsmes profesionalaus scenos meno įstaigų veiklai. Kultūros ministerija taip ir nepaaiškino nei Seimo Kultūros komitetui, nei kultūros įstaigoms, nei visuomenei, kokios gi objektyvios priežastys nulėmė, kad nei programa, nei projektinio finansavimo nuostatos nebuvo parengtos, vėluojant visus metus.
Atsižvelgdami į visas šias aplinybes klausiame:
Kas rengia ir ar iš viso yra rengiamas „Lietuvos kultūros pagrindų įstatymas“, jeigu apie tai nieko nėra žinoma nei kūrybinėse organizacijose, nei kultūros įstaigose, nei plačiajai visuomenei?
Kodėl minėto „Lietuvos kultūros pagrindų įstatymo“ projektas iki šiol nėra parengtas ir nėra pateiktas Vyriausybei svarstyti, kad jis galėtų būti svarstomas pagal Seimo Rudens sesijos darbų programą, kaip siūlė Vyriausybė?
Ar tiesa, kad nieko nepradėjote daryti ir dėl „Nacionalinės kultūros programos“ rengimo? Kaip galvojate parengti tokią programą, nesitardama su socialiniais partneriais nacionalinės kultūros lauke, neprašydama jokios talkos iš patariamųjų institucijų?
Gal galite pateikti Seimui įrodymų, kad buvo pradėti bent kažkokie darbai dėl anksčiau nurodytų Kultūros ministerijos įsipareigojimų iki šios interpeliacijos paskelbimo?
Ar jau pradėta rengti Vyriausybės programos įgyvendinimo plane numatyta Lietuvos kultūros 2017–2030 m. strategija? Gal galite pateikti Seimui įrodymų, kad iki šios interpeliacijos paskelbimo buvo pradėti konkretūs darbai ir rengiant šį strateginės reikšmės dokumentą (juk 2017 metai jau beveik praėjo)?
Ar jums galioja Vyriausybės programa, konkrečiai jos 153 str.:
„153. Stiprinsime kultūros politikos savireguliacijos mechanizmus. Kartu su nacionalinėmis kultūros ir meno asociacijomis Kultūros ministerija atnaujins ir plėtos Lietuvos nacionalinių kultūros įstaigų asociacijos, sritinių kultūros ir meno įstaigų asociacijų (muziejų, bibliotekų, kultūros centrų ir kt.), meno kūrėjų sąjungų (teatrų, koncertinių organizacijų, meno kūrėjų organizacijų – rašytojų, kompozitorių, architektų, kino kūrėjų ir kt.) ir kitų nevyriausybinių organizacijų asociacijų bendradarbiavimo mechanizmus, kurių tikslu taps pagrindinių kultūros politikos analizių, tyrimų, rekomendacijų, strateginių pasiūlymų pateikimo, koncepcijų ekspertinis vertinimas ir gerosios patirties sklaida. Teisiškai įtvirtinsime nuostatą, jog be aptarimo šioje struktūroje ir jos išsamios viešos rekomendacijos nebūtų priimami jokie esminiai kultūros politikos sprendimai.“?
Kodėl nebuvo laiku parengta Profesionalaus scenos meno veiklos nacionalinė programa, kodėl nepatvirtinote jos finansavimo nuostatų, kaip nustato įstatymas?
Kalbos politikos iniciatyvos
Nors yra požymių, kad Kultūros ministerija nesusitvarko su pagrindinėmis funkcijomis ir įsipareigojimais, kurie yra jai numatyti pagal Vyriausybės programą, ministrė vis dėlto rado laiko organizuoti Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo pakeitimo projekto (žr. informaciją apie 2017-12-01 Vyriausybės posėdį) parengimą, nors toks darbas net nėra numatytas jau minėtame Vyriausybės programos įgyvendinimo plane. Be to, nors rengiant projektą buvo motyvuojama tikslu stiprinti valstybinės kalbos statusą ir gerinti lietuvių kalbos vartojimą, tačiau iš parengto projekto teksto matyti, kad siekiama kaip tik silpninti šį statusą, o valstybinės kalbos vartojimą siaurinti, numatant „pagalbinių kalbų“ įvedimą raštvedyboje, teismų procesuose, nors tai jau buvo reglamentuota per teisės į vertimą įgyvendinimą (žr. ir Konstitucijos 117 straipsnį: „[…] Teismo procesas Lietuvos Respublikoje vyksta valstybine kalba. Asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama teisė dalyvauti tardymo ir teisminiuose veiksmuose per vertėją.“).
Apginkime lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Negana to, nors Lietuvos valstybėje sparčiai kuriamos tiek valstybinės, tiek ir privačios e-dokumentų tvarkybos sistemos, nebeįsivaizduojamos be telekomunikacijos įrenginių ir kompiuterinės įrangos, todėl yra būtina, neatsiliekant nuo kaimynų, kurti arba adaptuoti ir diegti lietuvybę palaikančias programas bei priemones (kompiuterinio vertimo, lietuviško teksto koregavimo ir redagavimo, lietuviškų šriftų „Palemonas“ ir „Aistika“ diegimo „Microsoft“ lygiu, klaviatūrų su lietuviška abėcėle ir daugelio kitų), bet Kultūros ministerija pasiūlė „atsisakyti nuostatų, kurios sukeltų nepagrįstai didelę reguliacinę naštą telekomunikacijų įrenginių tiekėjams, kompiuterinės įrangos pardavėjams“. Atsižvelgiant į tai, kad Kultūros ministerija aktyviai įsikišo į sudėtingą kalbos politikos sritį, galimai neturėdama tam reikiamų įgaliojimų bei ekspertinių pajėgumų, klausiame:
Ar rengiant Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo pakeitimo projektą ir teikiant jį Vyriausybei svarstyti konsultavotės su Valstybine lietuvių kalbos komisija, ar prašėte šios komisijos išvados konkrečiai ir dėl aukščiau nurodytų siūlomų pakeitimų?
Kodėl ir kokiu pagrindu siūlote silpninti valstybinės kalbos statusą ir siaurinti jos vartojimą, galimai pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstituciją ir joje nustatytą valstybinės kalbos statusą?
Atsižvelgiant į didėjančią naujausių technologijų reikšmę šiuolaikiniame pasaulyje, ar nemanote, jog sąmoningai kėsinatės į lietuvių kalbos gyvybingumą viešojoje erdvėje?
Gal galėtumėte Seimą informuoti, kokios kompanijos jūsų paprašė „mažinti naštą“ dėl lietuvybės diegimo? Kokie konkretūs tyrimai, kokie jūsų atliktos analizės duomenys, motyvai ar pageidavimai jus paskatino imtis šios iniciatyvos?
Viešųjų konkursų organizavimas, viešoji vadyba ir kompetencija
Nepasitikėjimą kelia ir Kultūros ministrės veiksmai organizuojant įvairius kitus viešus konkursus, susijusius su Kultūros ministerijos valdymo sritimi. Kaip buvo viešai paskelbta, kultūros ministrė savo iniciatyva, atsižvelgdama į viešai išaiškėjusius faktus, laikinai sustabdė lėšų skyrimą pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos bei Kūrybinės veiklos programas (dėl galimo interesų konflikto, kai vienas iš konkurso vertintojų buvo tiesiogiai susijęs su projektais, kurie gavo finansavimą pagal šią ministerijos programą). Toks sprendimas buvo priimtas, gavus papildomų duomenų dėl galimų viešųjų ir privačių interesų konfliktų skirstant šių dviejų Kultūros ministerijos administruojamų programų lėšas, rašoma pranešime spaudai. Kultūros ministrės įsakymu (ar nurodymu?) sudarytai komisijai esą buvo pavesta išnagrinėti ir įvertinti šių programų lėšomis finansuojamų projektų atitiktį viešųjų ir privačių interesų derinimo reikalavimams. Komisija savo išvadas turėjo pateikti iki spalio 20 dienos.
Tačiau nei apie ministrės sudarytos komisijos išvadas, nei apie tai, kad abi programos vėl pradėtos įgyvendinti (tai yra, kad jų sustabdymas buvo nutrauktas), visuomenė nebuvo informuota, kaip nebuvo viešos informacijos ir apie argumentus, kodėl ministrės paskirta komisija galiausiai jokių neskaidrumų, atrodo, neįžiūrėjo.
Ministrė iki šiol nei LR Seimui, nei visuomenei taip ir nepateikė tikslesnių paaiškinimų dėl laikinojo Nacionalinio operos ir baleto teatro direktoriaus S. Žutauto paskyrimo aplinkybių, kai ji viešai kalbėjo, jog šį finansų specialistą be konkurso paskyrė jam nepažįstamos profesionalaus meno įstaigos vadovu, atsižvelgdama į kažkokių verslo struktūrų rekomendacijas, o vėliau Seimui teigė, kad nebeprisimena, kokios tai buvo verslo struktūros ir kieno tai buvo rekomendacijos, dar vėliau teigė, kad kandidatūrą esą pasirinkusi pati.
Kultūros ministrė gan paslaptingomis aplinkybėmis ir galimai pažeisdama teisės aktus bei Kultūros ministerijos darbuotojų teises vykdo ministerijos reorganizaciją (struktūros pakeitimą), dėl kurios visiems ministerijos darbuotojams buvo pateikti įspėjimai apie galimą atleidimą iš darbo. 2017 m. rugpjūčio 31 d. įsakymas Nr. ĮV-910 dėl struktūros pakeitimo net nebuvo viešai paskelbtas, o įsakymas dėl struktūrinių pakeitimų įgyvendinimo priemonių plano buvo patvirtintas tik lapkričio 10 d. (Nr. ĮV-1065), tai yra, tik kai jau praėjo daugiau kaip du mėnesiai po „struktūrinių pertvarkymų“ paskelbimo, reikalaujant ministerijos profsąjungai.
Ministerijos atstovai galimai suklaidino LR Seimo Kultūros komitetą, šio komiteto posėdyje teigę, kad buvo atlikta naujų ministerijos padalinių funkcijų analizė. Nors ministrė ministerijos profsąjungai įsipareigojo iki lapkričio 15 d. visiems darbuotojams, kuriuos numatyta atleisti ar palikti darbe, pranešti asmeniškai, tačiau informavimo terminai nuolatos buvo atidedami ir tas nebuvo padaryta iki šiol, nors LR Valstybės tarnybos įstatymo 43 str. 1 dalis nustato, kad tais atvejais, kai naikinama valstybės tarnautojo pareigybė, jam apie tai turi būti pranešta ne vėliau kaip prieš du mėnesius iki atleidimo (o ministerijos struktūriniai pakeitimai pagal įsakymą įsigalioja jau 2018 metų sausio 15 d.).
Ministrė, atsakydama į Seimo narių klausimus, nepateikė aiškių ir patenkinamų atsakymų, kokiu būdu, dirbdama užsienyje, ji baigė aukštojo mokslo studijas LMA Teatro fakultete Klaipėdoje, kuriame įgijo renginių režisūros specialybę. Liko neaišku, ar iš tiesų ji šias savo studijas baigė nebedirbdama Lietuvos diplomatinėje atstovybėje Švedijos karalystėje.
Įvertinę visas anksčiauminėtas aplinkybes, klausiame:
Kokiu būdu sudarėte komisiją dėl galimai neskaidrių veiksmų organizuojant viešus konkursus pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos bei Kūrybinės veiklos programas įvertinimo, kas buvo šios komisijos nariai?
Kokios buvo šios komisijos išvados ir kodėl jos nebuvo viešai paskelbtos? Kokie buvo argumentai, leidžiantys skirti lėšas pagal šias programas, nerengiant naujo konkurso?
Kodėl laikinuoju NOBT vadovu paskyrėte asmenį, neturintį kompetencijos profesionalaus meno įstaigų vadyboje, o tuo labiau – tarptautinės patirties, kuri reikalinga tokios įstaigos, kaip NOBT vadovavimui?
Gal jau prisiminėte, kokia verslo struktūra į laikinuosius NOBT vadovus jums rekomendavo šį asmenį (S. Žutautą)? Ar tiesa, kad tai buvo tada, kai jį, dar prieš šį paskyrimą, vežėtės į komandiruotę Kinijon? Gal galėtumėte Seimui atskleisti, ką ten drauge nuveikėte? Ar buvo kitų komandiruočių, kuriose jūs drauge keliavote iki šio paskyrimo?
Kodėl viešai neskelbėte savo rugpjūčio 31 d. įsakymo dėl ministerijos struktūrinių pertvarkymų?
Gal galite Seimui pateikti įrodymų, kad priimant šį jūsų įsakymą ar gal vėliau buvo atlikta naujų numatomų padalinių funkcijų analizė? Jei tai buvo atlikta, tai kada ir kas tą atliko?
Kodėl numatomų ministerijos pertvarkymų įgyvendinimo priemonių planas buvo patvirtintas tik lapkričio 10 dieną?
Kodėl darbuotojams, kurių pareigos bus naikinamos, apie numatomą atleidimą nebuvo pranešta prieš du mėnesius, kaip numatyta įstatyme, ir nėra pranešta net ir iki šiol, nors struktūriniai pertvarkymai įsigalioja jau sausio 15 d., nors tai buvote pažadėję ministerijos profsąjungai?
Gal galite Seimui pateikti įrodymų, kada gi iš tiesų pabaigėte darbą Lietuvos atstovybėje Švedijoje ir kada, kokiu būdu baigėte studijas LMA Teatro fakultete? Kaip įsivėlė klaida (jei tai buvo klaida) jūsų biografijoje nurodant studijų baigimo datą?
Rašytojas Romas Sadauskas Demeniškiuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Už lango visą naktį siaučia vėjas ir lietus. Nelauktas, įpusėjus gruodžiui. Tokį metą daugiau kaip prieš keturiasdešimt metų jau boluodavo gili su stipriu šaltuku besižnaibanti žiema. Nūnai, neįprastai šilta. Atrodo, šią naktį kažkas netikėto įvyks. Naujas gyvenimo virsmas. Ne tik keičiasi oras.
Tačiau ne viskas per nugyventus metus pakito ar nuėjo į užmarštį. Ne viskas virto pelenais. Išliko ir gyvens ne vieną šimtmetį, o gal tūkstantmetį knygos, parašytos gimtosios žemės krauju. Yra tokių lietuviškų knygų. Daug knygų. Antai kažkurią dieną iš naujo perskaičiau publicisto, eseisto ir poeto Romo Sadausko knygą Kelionė iš Baltašiškės į Kučiūnus. Tai dzūkiškos vietovės Lazdijų ir Druskininkų savivaldybėse. Skleidžiu senos knygos per daugelį metų pablukusius lapus ir, atrodo, sustoja, sugrįžta neprarastas laikas. Tie patys vaizdai, tik nūdien – daugiau ištuštėjusių sodybų.
2017 m. gruodžio 5-ąją, savo naujos poezijos knygos Gimtoji vasaros debesija arba Paskutiniai atodūsiai sutiktuvėse Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje, rašytojas prisipažino, kaip prieš daugelį metų rašė minėtą knygą, kodėl daug ko negalėjęs garsiai užtrimituoti. Paradoksalius reiškinius galėjai matyti, išgyventi, bet neparašyti… Ne sykį keliaudamas iš Baltašiškės į Kučiūnus, o vėliau – ir atgal, Romas matė tuščias tremtinių, partizanų šeimų sodybas. Prisimena ąžuolą pamiškėje, po kuriuo partizanams ne sykį nešė kašiką keptų bulvių… Romas – dar tos kartos dzūkas, gerai menantis pokarį. Naujos knygos sutiktuvėse prisiminė ir tai, kaip jam buvo graudu žvelgti į į nunykusį kaimo peizažą, sudrumstas kaimiečių sielas. Ir tame poezijos vakare mano mielas rašytojas negarsiai ištarė, kad ta kelionė iš Baltašiškės į Kučiūnus iš tikrųjų buvusi ne visiškai tokia, kokia pavaizduota knygoje.
Bet jau nepriklausomybės metais vienas žymiausių mūsų meninio žodžio meistrų žiojėjusią spragą užpildė. Ir vis turtina kūrybos aruodą. Antai dažnai keliaudamas ar rymodamas ir dūmodamas savo sodyboje Demeniškiuose, netoli Seirijų. Ir Dzievulio dzūkui skirta kelionė tęsiasi iki šiol. Tačiau ir tada, prieš daugelį metų, pirmąsyk perskaitęs Romo knygą ir vėl nūnai iš naujo sklaidydamas knygos lapus, tarsi to trūkstamo tikroviško vaizdo kaip ir nepasigedau, nes viską atpirko meniškas publicistikos aso žodis, kažkokia žodžiais nenusakoma iš kūrinio besiveržianti meilė savo kraštui, gimtajai kalbai. Dar kažkas. Bet būtent ta, viena pirmųjų rašytojo knygų Kelionė iš Baltašiškės į Kučiūnus anais gūdžiais metais ir padvelkė tikra dzūkiška dvasia, šaltinio gaiva. Norėjosi skaityti ir skaityti tokią knygą. Kaip pats dažnai rašytojas mėgsta sakyti didesnėse ar mažesnėse knygų šventėse, gerą knygą norisi bučiuoti kaip mylimą moterį…
O aš gerą knygą – po metų kitų – iš naujo atsiversti. Šventa tiesa nesikeičia net per pasikeitusį gruodį. Žiū, kai turėtų snigti – lyja… Už lango šėlsta ne žiema, o savo jėgą rodo pasiklydęs vėlyvas ruduo. Ir jis tokį metą tarytum atspindi amžiną neramią kūrėjo vidinę būseną. Kaip maištininko. Nūnai, kaip ir anksčiau, be galo daug sumaišties. Ne tik gamtoje. Ir vis dažniau darosi sunku atskirti: ar gamta šėlsta žmoguje, ar žmogus gamtoje.
Poetas Vilius Baltrėnas ir rašytojas Romas Sadauskas Demeniškiuose 2017 metų liepos 1 dieną. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Už lango vis pila kaip iš kibiro. Neramu. Nesimiega. Bet ne pirmąkart tokia gamtos šėlionė. Išeisi į lauką – ir, atrodo, vėjas kaip klevo ar kaštono lapą tolyn nusineš. Įsivaizduoju, ką tokią naktį galėtų mąstyti mano mielas rašytojas Romas, atsistojęs sostinės Senamiesčio buto virtuvėje, per kurios langą giedrą dieną labai vaizdžiai matosi Trijų Kryžių kalnas ir Gedimino pilis. Anądien, mane pasikvietęs prie lango, parodė tą įstabų vaizdą. Bet tikriausiai jam nelabai norisi prie virtuvės lango eiti – juk Gedimino kalnas irsta. Skaudu. Ypač toks skausmas nepakeliamas rašytojui gamtininkui. Sakytum, byra ne tik unikalus gamtos paveikslas, bet ir didi mūsų valstybės istorija.
Per minėto poezijos rinkinio sutiktuves ne šiaip sau literatūros kritikas, leidėjas Stasys Lipskis rašytojo gamtininko pasiteiravo: ar jis negalvoja parašyti kažką galbūt graudaus apie irstantį Gedimino kalną? Juk tai – valstybės simbolis! Romas tik giliai atsiduso, anot jo, kokia nūnai prasmė apie tai rašyti? Pasak puikių knygų apie gamtą autoriaus, kalti žmonės, sugalvoję (veikiau – negalvoję) Gedimino kalne išpjauti medžius. Akylas gamtos stebėtojas, jos burtų skleidėjas paaiškino, kas blogo nutinka, tokioje vietoje barbariškai sunaikinus medžius.
Laimei, Lietuvoje yra daug žmonių, mylinčių, mūsų sostinėje sodinančių, prižiūrinčių medžius. Kad ir Pašilaičiuose, į kuriuos pro langą žvelgiu šią neramią naktį. Konkrečiai kalbant, į elektros lempų menkai apšviestas jau į dangų įsirėmusias pušis, kasmet tvirtėjančius ąžuolus ir kaštonus. Dar už mano lango auga beržai, kadagiai, alyvos, tolėliau – eglės. Už lango – jauna parko dalis, senoji – tolėliau už penkiaaukščio. Nauji medžiai, atrodo, ne man vienam suteikė šviežios gyvybės. O kaip taptų pilka, negyva, jeigu jaunojo parko dalyje būtų įkišę vieną ar net du dangų remiančius mūrus. Baisu ir pagalvoti! Laimei, taip neatsitiko.
Tačiau tik mūsų namo laiptinės antrajame aukšte gyvenančio žemaičio dėka, mūsų visų draugiškai vadinamo architekto Stasio. Jis ne tik užveisė prie senojo parko naują medelyną, bet ir surinkęs mūsų parašus miesto valdžią prispyrė apskritai įteisinti parką. Atkaklus žemaitis sukūrė mums kerinčią oazę. Mintyse dėkodamas Stasiui, beveizėdamas į už lango svyruojančius parko medžius, staiga prisiminiau irgi senokai perskaitytą kitą nuostabią Romo apie gamtą ir žmogų knygą Turėk savyje draustinį. Joje ypač sužavėjo rašytojo mintys apie medį. Pasak jo, mums gyventi atiteko stebuklingai graži ir įdomi žemė, o vienas iš tos stebuklingos žemės stebuklų yra medis. Jis šioje knygoje pasakoja, kaip anuomet gyvendamas Viršuliškėse balkone augino berželį. Atsikėlęs į naują būstą, jo balkone rado statybininkų paliktą sukaltą pušinį lovelį. Rašytojas, jį pripildęs žemių, pasėjo rūtų. Po kiek laiko, žiū, be rūtų kerelių, kažkoks kitoks želmenėlis lenda. Pasirodo, išdygo berželiukas. Knygoje rašoma, kad berželiokas sėkmingai stiebėsi aukštyn. Galvojo paaugusį berželį tinkamoje vietoje persodinti. Romui džiaugiantis nauja gyvybe balkone spontaniškai radosi ketureilis:
Kas laiko šunį,
Kas turi daržą,
O mes balkone
Auginam beržą.
Tai nutiko sovietmečiu. Neabejoju, kad rašytojas balkone gimusį ir paūgėjusį berželį pasodino saugioje vietoje. Pasitaikius progai – pasiteirausiu, koks ano medžio likimas.
Tokią neramią naktį įsivaizduoju, kaip Romui, atsistojus prie lango, negera pasidaro, pamačius tolumoje elektros lempų apšviestą pliką, yrantį Gedimino kalną. Be medžių. Be gyvybės. Rašytojui medis – šventa relikvija. Todėl nenustebino tai, kad jis sostinėje pažįsta kone visus seniausius medžius. Tarytum Dievo dovaną juos dažnai lanko. Tikriausiai ir juos kaip mylimą moterį pabučiuoja. Kol kas nežinau. Toks jau gražus, poetiškai skambantis mielo dzūko pasakymas – pabučiuoti knygą kaip mylimą moterį… Apskritai, rašytojo prozos ir publicistikos knygose – daug poetinių posakių. O jei poezijos – tai ir meilės… Apskritai jo kūriniuose meilė ir gamta (o veikiau – abu kartu) – tarytum visą gyvenimą skambanti gražiausia likimo simfonija. Poeto Debesija atsispindi daugiau kaip keturiasdešimtyje jo parašytų knygų. Ir būtent tokią audringą naktį tvirtai įsitikinęs – ne paskutinėse, nors rašytojas jau ir įžengęs aštuoniasdešimtuosius. Bet eina – kaip penkiasdešimtmetis ar kur kas jaunesnis žmogus. Daugelį metų toks tvirtas gali išlikti tik gamtos vaikas, nors jam, vaikui, ligoninėje teko ir prie giltinės prisiliesti… Ne vienam bičiuliui papasakojo, kaip ligoninėje gulėjęs, kaip ant lovos galo kabojo laidotuvėms pasiūti drabužėliai, kuriuos vėliau sunešiojo.
Demeniškių atlaidai. Vytauto Visocko nuotr.
Tačiau čia pat tvirtina, kad jam vaikystė buvusi be galo graži, nors juos tris vaikus tik motina augino – tėvą sovietų valdžia už politiką ištrėmė į Sibirą. Augo gražiuose gamtos užutekiuose – Pazapsių, prie Lenkijos sienos, vėliau – Petroškų kaimuose. Ir gyvenime gražiai susiklostė, kad po 2000-ųjų rašytojas su žmona Irena sodybą įsigijo netoli Petroškų – Demeniškiuose. Sugrįžo ten, kur glūdi gimtinės šaknys. Ten, kur būdamas vaikas net įveikė giltinę. Mat anksčiau gamta pasilikdavo tik stipriausius kūdikius. Tokį teiginį patvirtina ir mano studijuotos Merkinės ir kai kurių kitų bažnyčių gimimo, mirties ir santuokų metrikų knygos. Antai Dzūkijos bažnyčių mirties metrikų knygose užregistruotas labai didelis kūdikių mirtingumas. Dar XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje tėvai skubėdavo per savaitės dviejų laikotarpį krikštyti naujagimį. Neduok Dzievuli, vaikelis nekrikštytas numirs…
Dar kartą pasitvirtina nerašyta tiesa, kad gamta – amžini mūsų namai. Į juos anksčiau ar vėliau, jei ne kūnu, tai dulkėmis, sugrįžtame. Gamta gali būti švelni kaip motina, mylimoji, bet ir – rūsti, o kartais – negailestinga. Žmogaus gyvenimą įmanoma tik truputį prognozuoti, o gamtos – tuščias reikalas. Ir nūnai sinoptikų net kelių dienų prognozės neretai primena būrimą iš tirščių, savotiškų horoskopų kūrimą. Labai jau nerimtai atrodo ilgalaikės orų prognozės. Nesakau, kad jų nereikia. Jos ypač reikalingos žemę dirbančiam žmogui, o kūrėjui – kas? Romui bet koks oras, tiksliau sakant, gamta – savotiškas naujas daiktų, reiškinių, vidinės būsenos pažinimas. Ir už lango – nei tai žiemos, nei tai vėlyvo rudens naktį įsivaizduoju, kaip ir mano mielas rašytojas nemiega ir tikriausiai pro langą stebi tokį metą neįprastą gamtos šėlsmą. Tik tokią nemigo naktį dažnai paaiškėja, kas anksčiau buvo nepasakyta ir, žinoma, neparašyta. Be paliovos galvoje ūžia minčių spiečius. Ir nežinia, kur jis – tarytum bičių motinėlė Dzūkija – nukeliaus. Norėtųsi į Dzūkiją, kurią abu mylime. Bet ne visada čion esame suprasti, o gal ir laukiami…
Poezijos knygos Gimtoji vasaros debesija arba Paskutiniai atodūsiai sutiktuvėse nuskambėjo savotiškas rašytojo šauksmas tyruose. Pasirodo, vienas žymiausių šių dienų ne tik dzūkų rašytojų Romas Sadauskas daugiau kaip dešimt įvairiausių premijų gavo… iš žemaičių rankų, nors dažniausiai rašė apie Dzūkiją. Antai už romaną Ežerėnų papartis – Ievos Simonaitytės, o už eseistinį novelių romaną Gyvenimas prie vieškeluko – Žemaitės premijas. Net dzūkiškai parašytą Romo poemą Su dzievuliu labiausiai įvertino irgi žemaičiai. Paradoksali situacija: šiuos kūrinius apie Dzūkiją ir jos žmones, gamtą, regis, labiausiai skaito, domisi žemaičiai…
Tad ir nepriklausomoje Lietuvoje apstu įvairiausių paradoksų. Tačiau to neturėtų būti ten, kur kalba akivaizdūs faktai. O faktas visada už save kalba. Tad šią naktį ne tik jis, vienas, rašytojas, tvirtas kaip ūžolas dzūkas nemalonų kartėlį, susikaupusį širdies gilumoje, nešiojasi. Ir jam, ir man (ne tik nemigo naktį) keista, kad labiausiai tarmiškai parašytą knygą įvertino Mažeikiuose. Daug egzempliorių įsigijo mažeikiškiai. Kai rašytojas atsargiai žemaičių pasiteiravo, ar jie tikrai supras dzūkiškai, jam atšovė – esą ne jo reikalas… Dažname literatūros vakare Romas šį atvejį kaip linksmą nuotykį prisimena. O aš šią bemiegę vėlyvo rudens naktį staiga pasiveju į tyrą keliaujančius kito žemaičio, bet jau iš Kretingos rajono, Darbėnų miestelio, Rolando Donielos šventus žodžius apie jo Sibiro tremtinių tėvų, giminės šventą meilę Žemaitijai, savo protėviams. Prisipažinsiu, per netrumpą savo gyvenimą neteko sutikti labai daug žmonių, kurie atkakliai po kruopelytę rinktų, itin vertintų informaciją apie savo gimtąją žemę. Nepaprasta šventė buvo svečiuotis šio žemaičio, iš kurio sklinda šviesa, namuose Darbėnuose.
Tad tą naktį ir skausmingai įsiminė dzūko rašytojo kartėlis, gal nusivylimas kai kuriais jo gimtinės žmonėmis, iki šiol garsėjančiais nešvara, ir tamsa. Iki šiol nesunku aptikti sodybų net be lauko būdelių… Vargu ar jie – jotvingių palikuonys… Dzūkijoje gyvena daug necikrų dzūkų. Mat kai kuriuose dzūkuose – tik dūkas telikęs… Apskritai ir cikro dzūko charakteris – gana prieštaringas. Jis čia pat gali užsidegti ir tuoj pat būti ramus, tvirtas kaip uola. Jame – dažnai ryškūs pavydo jausmai, išsiskiria šnekumu. O dzūkui priskiriamas būdingiausias bruožas – nuoširdumas – irgi gali būti dirbtinis. Apskritai dar iki šiol Dzūkijos kaimuose išlikęs, sakyčiau, nepasitikėjimas, nemėgimas protingesnio už save žmogaus, savotiškas kaimiečių kultas pravardžiuotis. Tad man, gimusiam ir užaugusiam pačioje Dainavos krašto širdy – Merkinės parapijoje, – suprantamas kūrybos mokytojo Romo Sadausko vidinis nerimas dėl to, kas nūnai darosi mudviejų gimtojoje žemėje – šiaurės vėjo smėlynuose. Ir kartais apnuoginta tiesa – itin naudinga, ją pravartu priminti. Kad ir kokia ji skaudi būtų.
Demeniškių atlaiduose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ta proga prisiminiau kažkada pasakytus etnologės, režisierės Onutės Drobelienės žodžius, kad kiekviename Dzūkijos kampelyje dzūkai labai skirtingi. Yra šiliniai (apie Varėną, Druskininkus), užnemunės, net Eišiškių dzūkai. O mano mielas bičiulis Romas savo knygose mintija truputį kitaip: yra šiliniai ir gruntiniai. Kitaip tariant, gruntiniai dzūkai, kaip mano parapijoje sakydavo – užnemunės, nuo Druskininkų Lazdijų, Alytaus link. Kiti teigia, kad dzūkuojama kai kuriuose net Prienų, Trakų rajonų kampeliuose. Ir Vilnijoje. Tai kur iš tikrųjų prasideda ir baigiasi toji Dzūkija? Ar ne sovietmečiu labiausiai pirštas toks trijų pietinių Lietuvos rajonų teritorijos pavadinimas? Nevisiškai toks krašto pavadinimas patinka ir mano mielam rašytojui. Jam, o ir man, ne tik šią baisiai košmarišką naktį kur kas mielesnis senasis mūsų krašto vardas Dainava. Tik tokiu vardu pietinį Lietuvos kraštą savo kūriniuose titulavo didysis dzūkas V. Krėvė.
Paprastai bemiegę naktį iš naujo atrandi ir savo mėgstamus rašytojus. Kiekvienąkart kitaip susimąstai apie gyvenimo prasmę. Ypač skaitydamas Romo kūrinius. Kiekviena jo knyga – net skirta vaikams Mažas girios dienoraštis – priverčia ilgai susimąstyti apie mūsų būtį, gyvenimo prasmę. Ir pasinėrus į jo knygų veikėjų gyvenimą, aplinką, atrodo, kad ir už lango košmariška naktis – net miela, artima. Atrodo, net ji padeda gyventi. Gal todėl, kad Romo kūriniuose visų metų laikas – itin patrauklus, gražus su gražiais žmonėmis. Atrodo, jam nėra blogo oro. Tai ne tik didelio rašytojo, bet ir didelio gamtininko pakylėto gyvenimo vizija. Užkrečia gera nuotaika. Atrodo, Romui nemenką akstiną semtis kūrybai syvų iš gamtos kažkada suteikė kūrybinis darbas žurnale Mūsų gamta. Tuo metu mažiausiai politizuotame. Kone dešimt metų tuo metu itin populiariame žurnale jis rašė apie grėsmes gamtai, tai yra – ir žmogui. Kūrėjo neuždusino žurnalistinis darbas žurnaluose Jaunimo gretos, Mūsų gamta, Kultūros barai ir savaitraštyje Literatūra ir menas.
Tačiau ne viename literatūriniame vakare jis yra prisipažinęs, kad toks pavojus buvo. Ne kartą jis citavo Ernesto Hemingway, kuris iš pradžių reiškėsi kaip žurnalistas, žodžius: reikia laiku iš ten pabėgti… Tai yra – iš žurnalistikos. Man atrodo, Romui toks pavojus negrėsė. Mat dirbo tokiuose leidiniuose, kurie sovietmetį buvo mažiausiai ideologizuoti, persmelkti buitine žurnalistika. Be abejo, Romui labiau gamtos paslaptis atskleisti padėjo ne žurnalistikos studijos Vilniaus universitete, o ekologijos mokslai Prahos aukštojoje mokykloje. Baigė net dvi abi aukštąsias. Bet, supratau, labiau mano bičiulis džiaugiasi gautomis ekologijos žiniomis. Vis dėlto didžiausius, tikriausius gamtos mokslus jam suteikė Dzūkijos gamta, tie išbraidžioti šiaurės vėjo smėlynai, patirtas rūstus pokaris, o vėliau – išklampotas paradoksų, neteisybės kupinas sovietmetis. Visa tai užgrūdino. Mokė. Išlydėjo į didįjį kūrybos kelią. Skaitant Romo knygas, atrodo, kad jo gyvenimas – be galo laimingas. Net taip pakrikštijo vieną savo reikšmingiausių knygų – apybraižų ir eseistinių pasakojimų rinktinę – Laimingų žmonių gyvenimas.
Iš tikrųjų, sakyčiau, laimingas ir asmeninis rašytojo gyvenimas: lazdijiškių dzūkų šeima davė Lietuvai ne tik garsų rašytoją, bet ir garsųjį operos dainininką Danielių Sadauską. Beje, į meną pasinėrė ir brolių atžalos: rašytojo sūnus Romas – žinomas Lietuvoje žurnalistas, redaktorius (atpažinau jį knygoje Mažas girios dienoraštis), dainininko dukra Ieva – talentinga dailininkė. Tačiau šią naktį kelintąsyk prisiminęs jo poezijos knygos Gimtoji vasaros debesija arba Paskutiniai atodūsiai sutiktuves – iš rašytojo lūpų tarytum pasklido ir didelio nerimo žodžiai. Poezijos knygos sutiktuvėse ryškiai atsiskleidė mūsų nepriklausomybės paradoksai. Pasirodo, ne tik man, bet ir seniai pripažintam rašytojui kasmet vis kebliau darosi išleisti knygą. Romas per Debesijos sutiktuves karčiai pajuokavo: pastarąjį metą tik žemaičių įteiktos premijos jį gelbėjusios… Gauna premiją – leidžia knygą… O 2017 m. minėtam poezijos rinkiniui – net iš pensijos pridėjo pinigų. Ne paslaptis, kad iš valstybės sudėtinga gauti paramą knygai leisti. Lietuvoje nėra mecenatų, nors mūsuose turtingų žmonių – nors tūkstančiais vežimų vežk. Tačiau, ironišku rašytojo pastebėjimu, nūnai tik biedni biednus remia: perka knygas, skaito, eina į literatūrinius vakarus.
Vėlyvo rudens naktį po Romo atvejo prisiminiau ir kitą, kur kas didesnį mūsų nepriklausomybės lietuviško gyvenimo paradoksą. Tikriausiai daugelis tautiečių dar gerai pamena, kaip pirmaisiais metais, atvykęs į Lietuvą po ilgos politinės tremties, buvo šlovinamas mūsų laisvės dainius Bernardas Brazdžionis? Minios žmonių jį sutikdavo tarytum karvedį! Tačiau kilusi šlovinimo banga vieną dieną netikėtai atslūgo. Literatūros kritikas, eseistas Valentinas Sventickas savo knygoje Guriniai karčiai prisiminė, kaip jam teko leisti pomirtinę B. Brazdžionio knygą Kas šviečia virš galaktikų visų: „Mirusio poeto šeima buvo pranešusi, kad ateisianti finansinė parama knygai išleisti, reikią leisti gražiai, 5 000 egzempliorių, dalis tiražo keliausianti už Atlanto. Na, manau sau, Amerikoje yra bent keletas rimtų lietuviškų fondų, šiaip turtingų žmonių, visi ten nešiojo poetą ant rankų, šlovino, dabar parems. Buvau tiesiog sukrėstas, kai galų gale paaiškėjo, kad tie rėmėjai – poeto našlė Aldona Brazdžionienė. Tai kur tie šlovintojai?“
Tai tik du nūdienos ir tik mūsų literatūrinio gyvenimo paradokso pavyzdžiai! Romas rašė ir apie kitus mūsų skaudulius. Tačiau ar daug kam jie įdomūs? Pinigų bumo laikotarpiu tokie pagraudenimai – tik balsas tyruose. Kaip savotiška paguoda rašytojui tapo 2008-aisiais sumanyti Demeniškių tarmių, o dabar – ir dainų – atlaidai. Kasmet juos rašytojas rengia Lazdijų rajono Demeniškių kaime, prie jau garsaus tapusio ne tik kaimo pavadinimo, bet ir vieškelio, kurį atlaidų dieną gražiame kaimo peizaže paskandina mašinų gausybė. Senokai šiame kaime, netoli gimtųjų Petroškų, rašytojas su žmona Irena įsigijo sodybą. Joje semiasi kūrybinės energijos, vasaroja, kol sostinėje šilumą ima tiekti. Toje dzūkiškoje sodyboje įkūrė bene vienintelę Meilės biblioteką, vienintelius tokius atlaidus Lietuvoje. Į juos žmonės atvažiuoja net iš tolimosios Žemaitijos, Aukštaitijos pakraščių – mažiausiai iš Lazdijų rajono, nors turėtų būti atvirkščiai, sako Romas. Tai – irgi vienas mūsų gyvenimo paradoksų.
Panašių atskleistų, išryškintų paradoksų – gausu tiek sovietmečiu, tiek nepriklausomybės metais išleistose R. Sadausko knygose. Tame pačiame romane Ežerėnų papartis. Pagrindinis knygos veikėjas gamtos apsaugos inspektorius nori išsaugoti Ežerėnų parką, kad jame nebūtų statomi namai, kad išliktų niekur daugiau Lietuvoje neaptinkamas jonpapartis. Tačiau jis pristinga valios, valdininką ir baimė kausto. Tai padaro kiti Ežerėnų žmonės. Romane pavaizduotus Ežerėnus atpažinau kaip ir dzūkišką miestelį – Veisiejus… Labai daug Ežerėnų krašto sąsajų – kitame Romo romane Gyvenimas prie vieškeluko. Galima sakyti, vienu atsikvėpimu perskaičius norisi to gražaus, kartais liūdno gyvenimo tęsinio.
Česlovas Skaržinskas, šio teksto autorius. Asmeninio archyvo nuotr.
Atrodo, 2017-ųjų užsitęsusio rudens naktis siunčia rašytojui naują žinią. Ar tik neatsiras romanų Ežerėnų papartis ir Gyvenimas prie vieškeluko savotiškas tęsinys? Būtent tokią naktį, tokiomis akimirkomis dažnai kyla genialios mintys, naujos knygos užuomazgos. Ir, be abejo, dzūkų klasikas per savo poezijos knygos sutiktuves, matyt, vėl savaip bus pajuokavęs, kad neva prie prozos negrįš… Tokią savo nuostatą rašytojas bando įpiršti ir savo knygoje Gyvenimas prie vieškeluko: „Pagal Šventąjį Raštą nuo septyniasdešimties metų žmogus pradeda patriarcho amžių, nešantį tik bėdas ir vargus. Po šio rudens pavasario nelauk.“
Įsitikinęs – sulauks. Ir – ne vieno. Dar daug bus poetiškos Debesijos ne tik Demeniškiuose… Taip pat ir kitas rašytojo užrašytas liūdnas mintis tos pačios knygos Gyvenimas prie vieškeluko, dienoraščio ištraukoje Violetas, kad nėra liūdnesnio laiko už vėlyvąjį rudenį, gyvosios gamtos senatvę, ir gedulingesnės spalvos už Violetą, priimu ne kitaip – kaip literatūrą… Gyvenime dažnai būna kitaip. Kaip ir daug kas netikėtai ateina audringą vėlyvo rudens naktį.
Antradienį Vidaus reikalų ministerijoje vykusiame Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos posėdyje buvo pasiūlyta Vyriausybei paskelbti ekstremalią situaciją valstybiniu lygiu dėl nuošliaužų niokojamo sostinės Gedimino kalno būklės.
Anot ekspertų, Gedimino kalno deformacijos plečiasi, nuošliaužas skatina lietūs. Specialistai įtrūkimus stebi visame kalne.
Po posėdžio vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas žurnalistams sakė, kad siūlymo projektas Vyriausybei bus teikiamas pirmadienį.
„Manome, kad Vyriausybė priims tokį sprendimą“, – sakė E. Misiūnas.
Ar tada kas nors pasikeis iš esmės? Anot E. Misiūno, galbūt iš esmės nesikeis, nes dėmesys, dabar skirtas kalno apsaugai, prevencijai, darbams, yra maksimalus.
„Tačiau truputį keisis tam tikros teisinės procedūros. Kai yra ekstremali padėtis, galima greičiau pasitelkti įvairias pajėgas – kariuomenę, policiją – padėčiai stabilizuoti. Taip pat yra galimybė kreiptis į valstybės rezervą dėl finansavimo, dėl tam tikrų procedūrų – pavyzdžiui, viešųjų pirkimų“, – paaiškino E. Misiūnas.
Ministras priminė, kad Vyriausybėje buvo diskutuota, jog tiek lėšų, kiek reikės darbams užtikrinti, kad kalnas būtų stabilizuotas ir atstatytas, buvo pažadėta.
Kultūros viceministras Renaldas Augustinavičius sakė, kad Gedimino kalno nuošliaužos išvalytos, yra formuojamos skaldų atramos, drenažo sistemos.
„Darbai kalno viršuje baigti. Tarp pirmojo ir antrojo kunigaikščių rūmų aukštų liko uždengti laikiną stogą. Parapetai suformuoti, kad drėgmė nesiskverbtų į rūmų gilumą.
Nuošliaužos nesijungia į didelį masyvą. Rytinėje kalno dalyje jos sutvarkytos – drenažo sistema, skaldos atramos įrengtos, K. Škirpos alėja nuo gruodžio 1 dienos atidaryta.
Šiandien visos pajėgos mestos į ties Valdovų rūmais susiformavusias nuošliaužas. Jas sutvarkius minėtu principu, galima sakyti, kad kalnas bus paruoštas žiemai. Bet tai nereiškia, kad mes miegosime žiemos miegu“, – sakė R. Augustinavičius.
Jo teigimu, kalno viršuje, po laikinąja stogine, pradės vykti tvarkybos darbai – reikia įrengti stabilius ilgalaikius molio tarpsluoksnius, kad vanduo nesiskverbtų į kalno gilumą. Taip pat vyks tvarkybos darbai prie gynybinės sienos pietrytinio kampo, nes ten yra pakankamai didelė rizika, kad gali formuotis grunto deformacijų.
Kalno tvarkybai, R. Augustinavičiaus teigimu, yra suplanuota iš valstybės rezervo skirti apie 7 milijonus 500 tūkstančių eurų. Ši suma suplanuota metams pietrytinio šlaito ir kalno viršutinės aikštelės tvarkybos darbams.
„Stipriai kontroliuojama, kad tos darbų sąmatos būtų maksimaliai pagrįstos“, – pabrėžė R. Augustinavičius.
