Prieš jus – knyga „Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis“.
Joje – devyniolika nuoširdžiai, atvirai surašytų pasakojimų, kuriuose, be abejo, labai daug to, ką pats mačiau, patyriau, supratau. Čia – ir odė Žirmūnų stadionui, kuriame vaikystės metais bėgiodavau krosus, ir išvyka į Tian-Šanio kalnus, ir sunki tarnyba sovietinėje armijoje, ir įsimintina 1994-ųjų kelionė į Grozną, ir keletas prisiminimų iš tų dienų, kai Lietuvoje leidau karinį priedą, domėjausi rezonansinėmis bylomis, ir naktinio paštininko tarnyba Danijos sostinėje Kopenhagoje, ir nutikimas, kai teismo salėje buvau apkaltintas esąs omonininkas…
Jei atvirai, didžiuojuosi, kad likimas lėmė tapti žurnalistu, džiaugiuosi, kad likimas mėtė po visą pasaulį. Nors, žinoma, būta ir sunkių, keblių akimirkų.
Jūsų dėmesiui – įžanginis žodis.
XXX
Įtariu, kad mano Gerbiamą skaitytoją galįs sudominti žodis „žvaigždė“, atsidūręs mano knygos pavadinime. Apie kokią žvaigždę čia gali būti šnekama? Kol kas, atrodo, dar niekur pasaulyje nėra įsteigtas specialus ordinas ar medalis, tarkim, „Žurnalisto aukso žvaigždė“, kurį skirtų žurnalistams už nuopelnus ieškant tikrųjų tiesų.
Gal greičiau reikėtų prisiminti „žvaigždę“, kurią įkaitinta iki baltumo geležimi išdegindavo kaktoje laisvės ištroškusiam vergui, pamėginusiam pabėgti iš vergijos valstybės žemių į nežinomus nepriklausomus kraštus? Tokį neklaužadą pagaudavo ir pažymėdavo „žvaigžde“, idant visi iš tolo matytų ir vengtų susidėti su neklusniuoju, įsigeidusiu laisvės ir teisybės…
Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis
Norėjosi įdėti žodį „žvaigždė“ į dienoraštinių užrašų ir prisiminimų knygos pavadinimą tik todėl, kad nuo pat vaikystės man patikęs senovinis įvaizdis „kelrodė žvaigždė“. Skaitydavau, kaip nė velnio nebijantys jūrų vilkai išplaukdavo savo burlaiviais ar irklinėmis galeromis į nežinomas žemes laimės ir turto ieškodami, o kryptį tamsiomis naktimis jiems rodydavusi būtent „kelrodė žvaigždė“: plauk į mane, nenukrypk nuo kurso ir atplauksi ten, kur tave veda tavo viltis, protas ir daugeliui atrodantis kvailas, nuostolingas sumanymas, rizikingas užsispyrimas, o tau pačiam – tavo keistos gyvenimo kelionės „kelrodė žvaigždė“…
Taigi kviečiu mano Gerbiamą skaitytoją, pavartant laisvalaikiu šią knygą, pasekti mano žurnalistinio gyvenimo sėkmės ir nesėkmės epizodų kaitą pagal mano paties tuometinius užrašus, straipsnius ir keletą dabartinių pamąstymų, kas yra baimė, drąsa, garbė, kur slypi gyvenimo grožis, kur ieškoti prasmingų nuotykių.
Iš anksto perspėju, kad rengdamas knygą vengiau taisyti anuometinę laikraštinę kalbą, jos žurnalistinę leksiką, tarp kita ko, – ne per daugiausiai nutolusią nuo mūsų šiuolaikinio žargono spaudoje, televizijoje ir internetinėje erdvėje.
Pamaniau: telieka kasdienės „žurnalizmo duonos“ skonis – kartais sprangus, kartais aitrokas, aštrus…
Kada nušausite Kaukazo blondiną. Gintaras Visockas. Knygos viršeliai. Slaptai.lt foto
Jau minėjau: šių metų rugpjūčio mėnesį iš „Standart Impressa“ spaustuvės parsivežta knygutė „Kada nušausite Kaukazo blondiną“ – grožinio pobūdžio tekstas. Čia viskas išgalvota. Aprašomi įvykiai bei veikėjai tėra autoriaus išmonė. Tai – ne autobiografinio pobūdžio knyga. Tai – trumputis detektyvas. O nuotykiniame detektyve žvalgybiniais klausimais – gausu išmonės, fantazijos, skolinių iš enciklopedinių knygų apie slaptąsias tarnybas bei filmų apie džeimsus bondus.
Beje, nepretenduoju į bestselerius. Žinau, kad neaplenksiu nei Džono le Kare, nei Agatos Kristi, nei Konan Doilio, nei Viktoro Pronino. Tiesiog šovė į galvą sukurt knygutę, kurioje žurnalistika persipynusi su žvalgybinėmis – kontržvalgybinėmis temomis.
Kada nušausite Kaukazo blondiną. Slaptai.lt foto
Detektyvas nėra ilgas – 120 puslapių. Tiražo taip pat nepavadinsi milžinišku – 150 egzempliorių. Čia – keturiolika skyrių. Štai jų pavadinimai: „Flirtas su Rusijos žvalgu“, „Latviškieji niuansai“, „Mūsų žmogus Grozne“, „Paslaptingasis zagonščikas“, „Miško brolius pasiuntė velniop“, „Finansinis aferistas“, „Pasakojimas apie susirgusią motiną ir purvinas kojines“, „Pionierių stovyklos vadovė“, „Teroristai iš ASALA organizacijos“, „Kerštaujanti dama“, „Nedėkinga kiaulė“, „Ketvirtis milijono – už išdavystę“, „Svečias iš Karagandos ir Rusijos propagandisto viešnagė“, „Kaip atkeršijo blondinas“.
Detektyvas daugiausiai iliustruota spalvotomis Vytauto Visocko (1939 – 2018) nuotraukomis.
Jei susidomėsite, detektyvo ieškokite knygyne „Keistoteka“.
V.Putinas ir R.Kadyrovas
Groznas, spalio 5 d. (dpa-ELTA). Generolo pulkininko laipsnį gavęs Rusijos Federacijos Čečėnijos respublikos vadovas Ramzanas Kadyrovas užtikrino Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui savo solidarumą. Čečėnų tauta visur pasaulyje ir visiškai rems valstybės vadovo politiką, rašė jis ketvirtadienio rytą „Telegram“ tinkle.
Jau prieš tai R. Kadyrovas padėkojo už am suteiktą trečią aukščiausią karinį laipsnį. Jis esą „nepaprastai dėkingas“ vyriausiajam kariuomenės vadui už „didelį įvertinimą“.
R. Kadyrovas, kuris žinomas brutaliu savo valdymo stiliumi musulmoniškoje Čečėnijoje Šiaurės Kaukaze, po Rusijos invazijos į Ukrainą tapo vienu aršiausių karo šalininkų. Naktį į ketvirtadienį jis paskelbė apie papildomų savo „specialiųjų dalinių“ nusiuntimą kovai Ukrainoje.
„Turime gerų vaikinų (…). Mes kasdien siunčiame savo savanorius“, – sakė R. Kadyrovas.
Ramzanas Kadyrovas. AP/Scanpix nuotr.
Groznas, kovo 14 d. (AFP-ELTA). Čečėnijos lyderis Ramzanas Kadyrovas pirmadienį pareiškė esantis Ukrainoje kartu su Rusijos pajėgomis, vykdančiomis puolimą šalyje.
R. Kadyrovas, kurį tarptautinės nevyriausybinės organizacijos kaltina rimtais žmogaus teisių pažeidimais griežtai kontroliuojamoje Kaukazo respublikoje, „Telegram“ paskelbė vaizdo įrašą, kuriame jis su karine uniforma kambaryje studijuoja planus prie stalo su kareiviais.
Pranešime jis nurodė, kad vaizdo įrašas nufilmuotas Hostomelyje, netoli Kijevo esančiame aerodrome, kurį Rusijos pajėgos užėmė pirmosiomis puolimo dienomis. Šios informacijos nebuvo galima nepriklausomai patikrinti.
„Buvome apie 20 km nuo jūsų, Kijevo nacių, o dabar esame dar arčiau“, – parašė R. Kadyrovas. Jis paragino Ukrainos pajėgas pasiduoti, „kitaip jums galas“. „Mes jums parodysime, kad Rusijos praktika moko kariauti geriau nei užsienio teorija ir karinių patarėjų rekomendacijos“, – pridūrė jis.
R. Kadyrovas, geležiniu kumščiu valdantis Rusijos Čečėnijos Respubliką, yra buvęs maištininkas, tapęs Kremliaus sąjungininku. Prasidėjus Rusijos puolimui, socialiniuose tinkluose pasklido vaizdai, kuriuose matyti Čečėnijos sostinės Grozno aikštė pilna karių, teigiančių, kad vyksta į Ukrainą. R. Kadyrovo pajėgos kaltinamos daugybe piktnaudžiavimų Čečėnijoje.
Iš spaustuvės parsivežiau knygą – „Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis“.
Joje – devyniolika nuoširdžiai, atvirai surašytų pasakojimų, kuriuose, be abejo, labai daug to, ką pats mačiau, patyriau, supratau. Čia – ir odė Žirmūnų stadionui, kuriame vaikystės metais bėgiodavau krosus, ir išvyka į Tian-Šanio kalnus, ir sunki tarnyba sovietinėje armijoje, ir įsimintina 1994-ųjų kelionė į Grozną, ir keletas prisiminimų iš tų dienų, kai Lietuvoje leidau karinį priedą, domėjausi rezonansinėmis bylomis, ir naktinio paštininko tarnyba Danijos sostinėje Kopenhagoje, ir nutikimas, kai teismo salėje buvau apkaltintas esąs omonininkas…
Jei atvirai, didžiuojuosi, kad likimas lėmė tapti žurnalistu, džiaugiuosi, kad likimas mėtė po visą pasaulį. Nors, žinoma, būta ir sunkių, keblių akimirkų.
Jūsų dėmesiui – įžanginis autoriaus žodis.
XXX
Įtariu, kad mano Gerbiamą skaitytoją galįs sudominti žodis „žvaigždė“, atsidūręs mano knygos pavadinime. Apie kokią žvaigždę čia gali būti šnekama? Kol kas, atrodo, dar niekur pasaulyje nėra įsteigtas specialus ordinas ar medalis, tarkim, „Žurnalisto aukso žvaigždė“, kurį skirtų žurnalistams už nuopelnus ieškant tikrųjų tiesų.
Gal greičiau reikėtų prisiminti „žvaigždę“, kurią įkaitinta iki baltumo geležimi išdegindavo kaktoje laisvės ištroškusiam vergui, pamėginusiam pabėgti iš vergijos valstybės žemių į nežinomus nepriklausomus kraštus? Tokį neklaužadą pagaudavo ir pažymėdavo „žvaigžde“, idant visi iš tolo matytų ir vengtų susidėti su neklusniuoju, įsigeidusiu laisvės ir teisybės…
Norėjosi įdėti žodį „žvaigždė“ į dienoraštinių užrašų ir prisiminimų knygos pavadinimą tik todėl, kad nuo pat vaikystės man patikęs senovinis įvaizdis „kelrodė žvaigždė“. Skaitydavau, kaip nė velnio nebijantys jūrų vilkai išplaukdavo savo burlaiviais ar irklinėmis galeromis į nežinomas žemes laimės ir turto ieškodami, o kryptį tamsiomis naktimis jiems rodydavusi būtent „kelrodė žvaigždė“: plauk į mane, nenukrypk nuo kurso ir atplauksi ten, kur tave veda tavo viltis, protas ir daugeliui atrodantis kvailas, nuostolingas sumanymas, rizikingas užsispyrimas, o tau pačiam – tavo keistos gyvenimo kelionės „kelrodė žvaigždė“…
Taigi kviečiu mano Gerbiamą skaitytoją, pavartant laisvalaikiu šią knygą, pasekti mano žurnalistinio gyvenimo sėkmės ir nesėkmės epizodų kaitą pagal mano paties tuometinius užrašus, straipsnius ir keletą dabartinių pamąstymų, kas yra baimė, drąsa, garbė, kur slypi gyvenimo grožis, kur ieškoti prasmingų nuotykių.
Iš anksto perspėju, kad rengdamas knygą vengiau taisyti anuometinę laikraštinę kalbą, jos žurnalistinę leksiką, tarp kita ko, – ne per daugiausiai nutolusią nuo mūsų šiuolaikinio žargono spaudoje, televizijoje ir internetinėje erdvėje.
Pamaniau: telieka kasdienės „žurnalizmo duonos“ skonis – kartais sprangus, kartais aitrokas, aštrus…
Net ir labai atidžiai perskaitęs naująją Gintaro Visocko knygą „Karo žurnalisto išpažintis“, kol kas dar neturiu vienareikšmio atsakymo į klausimą – kokiam žanrui būtų galima priskirti šį neabejotinai intriguojantį kūrinį?
Galimas daiktas, kad postmodernistinių kultūros orientacijų aplinkoje toks klausimas dėl žanro gali pasirodyti perteklinis, nes dabar linkstama viską suplakti ir permaišyti, neigiant klasikinius kanonus, taigi kartas nuo karto išsprogdinant ir žanro rėmus, apibrėžtus pagal seną kurpalių.
Kas be ko, toks žarnų sutaikymas gali būti ir labai rezultatyvus pasistūmėjimas į priekį, jeigu autoriui pavyksta sujungti į vieną visumą skirtingas stichijas taip, kad paviršiuje glūdinčių sujungimo siūlo nesimato. O naujoji G. Visocko knyga „Karo žurnalisto išpažintis“ išties yra kaip reta organiškos simbiozės arba žanrų sintezės pavyzdys, ją, trumpai tariant, būtų galima pavadinti menine dokumentine proza, kur pradeda derėti arba net tiesiogiai sutampa skirtingos teksto organizavimo strategijos.
Sunku būtų suabejoti tuo, kad knygoje talpinamos impresijos mums pasakoja tik tai, ką autorius pats matė, patyrė, stipriai išgyveno. Taigi autorius tikriausiai nesiginčytų, jeigu kas nors jį pavadintų laikmečio metraštininku, rezonansinių įvykiu liudininku, žmogumi iš Vilniaus, kuris savo pasakojimais dokumentuoja laiką.
Kita vertus, labai svarbu pastebėti tai, kad nuoroda į meninę knygos dalį toli gražu nereiškia, kad autorius būtų linkęs pasakojimą apie objektyvius įvykius papuošti kokia nors menine išmone, estetiškai apipavidalinti faktus, į rūstų tekstą prikaišioti gėlyčių, tokiu būdu, tarkime, bandydamas įsiteikti skaitytojui. Jeigu taip – neduokDie – atsitiktų, tai reikštų, kad meninis teksto apipavidalinimas nutolina nuo tiesos, kai savo ruožtu būtent meninis G. Visocko impresijų užtaisas yra, kaip atrodo, net didesnis tiesos laidininkas nei įvykių dokumentinis liudijimas ir nuorodos į visų pripažįstamus faktus. Ir svarbiausia čia net ne tai, kad laikmečio įvykius autorius perleidžia pro savojo „aš“ prizmę, įasmenina ir nuspalvina savo išgyvenimais, daug svarbiau mums rūpimu rakursu yra tarsi ir visiškai priešingas rezultatas, o būtent tai, kad knygoje talpinami tekstai įgyja kažkokį savarankišką statusą, saviinterpretuojasi, pradeda gyventi, jeigu būtų galima taip pasakyti, savo, jau nepriklausomą nuo autoriaus gyvenimą.
Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas ir žurnalistas Gintaras Visockas. Groznas, 1994-ieji metai.
Niekaip negaliu atsikratyti įspūdžio, kad į minėtą knygą sudėtos impresijos byloja net kažką daugiau nei buvo užmanyta pasakyti autoriaus. O tai ir yra, kaip atrodo bent man, tas tiesą sustiprinančio meno faktorius įsijungimas knygos siužetinių linijų slinktyje, bandant atkapstyti gyvenimo esmę. Ne pro šalį bus dar kartą prisiminti, kad ir Platono doktrinoje idėjų pažinimas yra suprantamas kaip esmės prisiminimas, t. y. kaip menas.
Skaitytojui, pažįstančiam G. Visocką iš ankstesnių, didžiąja dalimi žurnalistinės veiklos, tekstų, įdomu bus pastebėti, kad šiame meninių dokumentinių impresijų rinkinyje autorius siekia išgryninti savo stilių, neįtikėtina, bet būtent dar didesnio skaidrumo, lakoniškumo, taupumo linkme net lyginant su savo kaip žurnalisto dalykinio pobūdžio opusų stilistinėmis ypatybėmis. „Karo žurnalisto išpažintis“ yra įdomus kūrinys dar ir kaip stiliaus pokyčių liudijimas, kaip, tarkime, stiliaus pratybų poligonas. Tačiau įdomiausia vis tik yra tai, kad čia meninė pasakojimų vertė stipriai užkyla į viršų būtent dėl autoriaus stilistinio asketizmo, ne kartą sąmoningai atsisakant stiliaus meninių grožybių ir puošybos elementų, galimas daiktas, remiantis įsitikinimu, kad esmė gali būti matoma tik pro kraštutinai išvalytą, skaidrų, pomada neužtepliotą langą.
G. Visockas gyvų impresijų rinktinėje „Karo žurnalisto išpažintis“ neabejotinai bando atkapstyti viso gyvenimo paslaptį, kuri dėl susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių įgyja karo žurnalisto paslapties pavidalą. Skaitytojas nesunkiai pastebės, kad rinktis karo žurnalisto kelią autorius buvo pastūmėtas vedamas anksti, dar paauglystės metais apsireiškusios pasijos išbandyti save pavojingose situacijoje. Kita vertus, kaip atrodo man, būtume tik menka dalimi teisūs ir nepelnytai subanalintume šį knygos pavidalą įgijusį novelių rinkinį, jeigu kodinį žodį „išpažintis“ čia suprastume tik kaip prisipažinimą, jog karo korespondentas taip pat gali būti apsėstas baimės, o drąsa tokiu atveju neva yra sugebėjimas tokią baimę įveikti.
Kas be ko, G.Visocko novelių rinkinys „Karo žurnalisto išpažintis“ yra savitas antibondianos pavyzdys, tiesa ir tai, kad šis kūrinys skiriasi nuo įprastų karo žurnalisto autobiografinių pasakojimų, kur paprastai toks pasakotojas nepraleidžia progos užsiminti apie tą legendinę kulką, kuri praskriejo nudegindama karo veiksmus stebinčio žurnalisto plaukus. Mūsų aptariamos knygos autorius nevengia net tokio groteskiško sugretinimo, kai rusų uraganiškai bombarduojame Grozne prisimena apie paauglystės metais kelionėje su tėvais patirtą išgąstį, užklupus pragariškai perkūnijai su žaibais plyname lauke šalia karvių bandos. Novelėje „Kaip mane privertė tapti išdaviku“ autorius aprašo tardymo simuliacijos atvejį, kai normalaus refleksų žmogaus nervai nebeišlaiko ir žiauraus žaidimo dalyvis supanikuoja. „Tąsyk aš patyriau, kas yra baimė“, – prisipažįsta autorius novelėje „Verhnyj Lars perėjoje“, laimingo atsitiktinumo dėka išvengęs rusų karinio posto sulaikymo.
Tačiau drauge mūsų autorius pernelyg nesureikšmina to dalyko, kad jis be galingų užtarėjų ir globėjų, be automatininkų kuopos palydos nusitiesė sau kelią į Grozną, aprašomuoju metu tikriausiai pavojingiausią vietą žemės planetoje, susirado čia draugų, susipažino net su Dž. Dudajevu, sukilusios tautos prezidentu, pelnė kovotojų pripažinimą ir pajuto savo pašaukimą tapti laisvės kovų metraštininku.
Rašymo priemonės. Slaptai.lt nuotr.
Ar eilinio žurnalisto atvykimas į tuometį Grozną be išganingųjų kredencialų nebuvo kažkas panašaus į nužengimą į dilgėles nuogam? Vis tik greičiau čia tiktų toks palyginimas, kad mūsų autoriui kažkaip, tikriausiai ne be Dievo pagalbos pavyko pereiti minų lauką nesusisprogdinus. Jeigu norite, be didelio vargo pradedu įsivaizduoti, jog užsimanęs galėčiau lengvai nuskristi į Mėnulį ir grįžti atgalios, tačiau – prisipažįstu – nueiti G. Visocko kelių į tuometį Grozną ir atgal, nesugebėčiau.
Kaip žinome, „auksinio vidurio“ taisyklės etikos kūrėjas Aristotelis dorybę apibrėžia kaip vidurio poziciją tarp dviejų kraštutinumų, tokiu būdu dosnumą nusakydamas kaip vidurį tarp išlaidumo ir šykštumo, drąsą kaip vidurį tarp įžūlumo ar nutrūktgalviškumo ir bailumo ir t.t. Nesunku bus pastebėti, kad apie baimę nevengiančio užsiminti žurnalisto G. Visosko aprašyti vojažai po kovojančią Čečėniją nėra jokia vidurio pozicija, o greičiau yra Dievo kantrybės išbandymas, pažeidžiantis proporcija įžūlumas, pabandžius nueiti per minų lauko vidurį.
Aristotelis pastebi, kad nėra besąlyginės drąsos, esą drąsus žmogus nesibaimina net kilnios mirties, tačiau net ir didžiausias drąsuolis privalėtų bijoti negarbingos baigties. Šalia garsusis antikos filosofas išskiria dar 5 narsumo rūšis: 1) pilietinį, 2) karinį, 3) narsumą, kylantį iš pykčio, 4) iš pasitikėjimo savimi, 5) iš nežinojimo.
Perskaičius meninės dokumentinės prozos rinktinę „Karo korespondento išpažintis“ yra pagrindas tvirtinti, kad prisideda dar viena narsumo rūšis, kylanti ir rezignacijos. Tai yra narsumas žmogaus, kuris, perėjęs minų lauką, neberanda pasaulyje to, ko dar būtų galima bijoti.
O išgąsdinti laikmečio metraštininką bus bandoma ne kartą, grūmojant iš didelių kabinetų, užsidėjus plačius kliošinius antpečius…
Pro atidarytas balkono duris į kambarį veržėsi ramybės lydima gaiva. Anapus upės sužaliavusiuose Antakalnio tankumynuose plyšavo lakštingalos. Lakštingalų giesmės paslaptingos, viltį ir džiaugsmą skelbiančios, pavasarį šlovinančios.
Aplink visi dar kietai įmigę. Žirmūnų tiltu nuūžė pirmieji troleibusai. O paskui – vėl tik lakštingalų trelės, atkeliaujančios iš Neries pakrantėse sužėlusių miškelių.
Tokius gegužės rytmečius mėgau. Gulėdavau patogiai įsisukęs į patalus, snūduriuodavau. Džiaugiausi viskuo – jaunyste, turįs geležinę sveikatą, mėgiamą užsiėmimą, kad dar – viskas priešaky. Gyvenimas atrodydavęs gražus ir prasmingas.
Taip jaučiausi ir aną rytą. Kai sučirškė telefonas – krūptelėjau. Kas gi triukšmauja penktą valandą ryto, gal išprotėję? O jei tai – bėdos pranašas? Mano abi močiutės, sulaukusios garbaus amžiaus, stipriai negalavo. Žinojome, nelaimė ištiksianti galbūt net labai greit.
Bet ne, tikriausiai beldžiasi iš redakcijos. Kelis sykius jau pasimokiau, kaip nutinka, triukšmingai atšventus didžiuosius balius. Savaitraštyje plušėjo du padauginti mėgę rašytojai. Kartais jie, pritrūkę butelio, nesigėdydavo žadinti bendradarbius net vidury nakties. Ne kartą ir mane buvo išvertę iš lovos. Nors užmušk, jiems reikalingi velnio lašai. Jei nesurasiu bent mažyčio buteliuko degtinės, – jie galą gaus. Vakar kaip tik redakcijoje ūžta. Aš į tas linksmybes nespėjau. Užtat įtariamieji lengvai nuspėjami.
Tačiau ir linksmuoliai rašytojai šį kartą, regis, niekuo dėti. Telefonas čirškėjo ypatingai. Taip jis gurguliuodavo, kai skambindavę iš kitos valstybės. Net neįsivaizdavau, kas galėtų ieškoti iš už jūrų marių. Gal tiesiog supainioję numerį. Bet vis pasąmonėje dingčiojo, kad šis skambutis lemtingas – kažką mano gyvenime apversiąs, išjudinsiąs, pakeisiąs.
Nuojauta neapgavo.
Pakirdęs iš lovos pakėliau ragelį. Įsitempiau. Pasiruošiau netikėtumams. Ilgokai niekas nepratarė nė žodžio. Tik šnopavo į ragelį. Po kelių piktokų „alio“ galų gale išgirdau nedrąsų moterišką balselį:
Čia tu, Gintari?
Krūptelėjau iš netikėtumo. Taip mano vardą tardavo tik vienas žmogus pasaulyje – čečėnė Roza. Mano tikrasis vardas – Gintaras. Kietai ir kampuotai. Be minkštumo ženklų. O ji švelnindavo visas mano vardo raides. Tardavo labai atsargiai, pagarbiai.
Išgirdęs Rozos balsą apsidžiaugiau. Labai apsidžiaugiau. Ji – gyva. Tai – svarbiausia. Visa kita – antraeilės temos. Bet džiugesys sumišo su nerimu. Virpantis iš susijaudinimo Rozos balsas priminė, ką buvau primiršęs. Čečėnijoje – karas. Pats įkarštis, didžiausi baisumai. Rusija prieš čečėnus pasiuntusi milžinišką karinę armadą. Vargu ar mano pamiltieji čečėnai atlaikysią.
Klausantis Rozos bėdų skaudėjo taip, tarsi kažkas brūžautų švitriniu popieriumi per žaizdą. Jos balselis sugrąžino 1994-ųjų vasaron, kai Grozne dar buvo ramu, kai vaikštinėdavome sostinės gatvėmis, imdami intervių iš praeivių, klausydavomės prie prezidentūros susirinkusių karių pasakojimų, šlamšdavome sultingus čečėniškus šašlykus… Dar ir šiandien prisimenu latvių žurnalisto Ilmarso, su kuriuo susipažinome Grozne, pastebėjimą: „geri laikai, gražūs laikai“.
Dabar visa tai negrįžtamai prapuolę ir tikriausiai niekad nebepasikartos. Negailestingas karas viską sumaitojęs.
Roza nespėjo nieko paaiškinti, o aš jau nujaučiau, kas atsitikę. Jai reikia pagalbos. Jei ji, išdidi čečėnų mergina, skambina, vadinasi, neturinti kitos išeities. Kitaip nebūtų manęs ieškojusi.
Paskubomis mergina bėrė, kaip ji atsibeldusi į Mineralinius Vandenis, kaip tirpstą paskutiniai pinigai, kad nežinanti, kur prisiglausti. Jos namus su žeme sulygino tankai. Pasas sudegęs per paskutinį bombardavimą. Artimieji išblaškyti. Ji nenutuokianti, kur anie slapstosi. Brolis, be abejo, – kalnuose. Kaip gi kitaip – kariauja. Ar begyvas – galinti tik spėlioti. Jau keletą mėnesių iš kalnų nesulaukusi nė menkiausios žinutės. Baiminasi, kad rusų kariškiai medžioja ir ją. Ji reikalinga kaip įkaitė. Taip tikisi priversią pasiduoti brolį…
Tada Roza pratrūko:
Gintari, tu privalai mane parsivežti į Lietuvą, tu juk žadėjai…
Aš tikrai kvietęs Rozą pasisvečiuoti Lietuvoje. Bet kviečiau pusiau juokais, puikiai suprasdamas, kad ji niekad neatvažiuosianti. Niekaip neįsivaizdavau Rozos, vaikščiojančios Vilniaus gatvėmis. Ir ji, be abejo, neįsivaizdavo savęs, sėdinčios vienoje iš lauko kavinių Vilniaus centre.
Pakvietimo žodžius ištariau 1994-ųjų vasarą, kai niekas karo nesapnavo net slogiausiuose sapuose. Taip, ji man velniškai patiko. Net širdis apmirdavo, kai sublizgėdavo lyg anglis juodos akys arba temperamentingai sumojuodavo rankomis. Prisipažinsiu, ne sykį mintyse užsisvajodavau: o jei paimčiau ją į žmonas, gal būtume laimingi? Tik tokias mintis iškart vydavau šalin. Neįmanoma. Jai nieks neleisią tekėti už kitatikio. Tokia čečėniška tvarka. Griežta tvarka. Ar teisinga – ne mums, lietuviams, laužyti galvą.
Nūnai likimo pirštais spragtelta kitaip – aš ją galiu pasiimti Lietuvon. Vien tam, kad išplėsčiau iš pavojų. Meilės intrigas stumiu šalin. Ne simpatijos nūnai svarbiausia. Dilema tik tokia: jei neištiesiu pagalbos rankos – jausiuosi esąs menkysta. Aš negalįs jai mestelėti: sukis pati, kaip išmananti…
Miegai išlakstė tarsi nė neprigulta. Galvoje sukosi: pirmiausia privalau surasti, pas ką ji Mineraliniuose Vandenyse galėtų saugiai pasislėpti. Bet juk ten neturiu nė vieno pažįstamo.
Ir štai tada, klausydamasis graudžių merginos pergyvenimų, prisiminiau Mineraliniuose Vandenyse gyvenat gruziną Arčilą, kuris buvo suorganizavęs mano kelionę į Tbilisį. Jo telefoną kažkur turėjau užsirašęs. Bet ar jis begyvena ten? Ar sutiksiąs padėti? Tai – kol kas vienintelė galimybė. Jei ji žlugsianti, nors pasikark. Kaip reikės Rozai paaiškinti, kad nebežinau ko griebtis?
Pertraukiau Rozą. Patikinau, kad tikrai nepaliksiu bėdoje. Tegul nusiraminusi truputėlį palaukia. Po dviejų valandų ji mane vėl privalanti susirasti, tuomet aš jau žinosiu, kas, kur ir kaip.
Roza nusiminė. Ji, matyt, pamanė, kad bandau atsikratyti netikėtai užgriuvusiais rūpesčiais. Ji lygiai po dviejų valandų, žinoma, susuksianti mano namų telefono numerį. Bet aš turėčiau suvokti: jei neatsiliepsiu, ji, išdidžioji čečėnų mergaitė, daugiau manęs neieškosianti.
Kai padėjo ragelį, puoliau karštligiškai naršyti užrašų knygeles. Intensyviai ieškojau Arčilo telefono numerio. Net suplukau besirausdamas archyvuose. Vis tik aptikau. Susukau numerį jaudindamasis, tarsi tai būtų gyvybės ar mirties klausimas. Ir ką jūs sau galvojate? Netrukus atsiliepė ne kas kitas, o pats Arčilas. Išgirdęs mano balsą apsidžiaugė. Nieko neslėpdamas išdėsčiau, kas nutikę. Arčilas, regis, dar labiau apsidžiaugė – kad aš jį prisiminiau, kad reikalinga jo pagalba. Jokių bėdų. Jo namai – mano namai. Jo namai – mano draugų namai.
Arčilas nė nesuprato, kaip mane pradžiuginęs. Net kraujas stingsta pagalvojus, kaip viskas galėjo bjauriai pakrypti, jei ne tas geraširdis gruzinas. Rozos akyse, matyt, būčiau visiems laikams likęs ištižėliu, kuris kietas tik tuomet, kai viskas gražu ir ramu.
Arčilas nurodė, kada Roza turėsianti prieiti prie viešbučio „Aeroflot“ ir ten kantriai dairytis baltos „volgos“. Valstybinis automobilio numeris – toks ir toks. Vairą užgulęs sėdės jis, o šalia jo greta įsitaisysianti žmona Nina. Ant užpakalinės sėdynės siaus du patrakėliai berniukai. Taip jie visi Rozą ir parsivešią į svečius. Galėsianti pas juos gyventi kiek tik patiks. Jai duosią atskirą kambarį. Berniukai mielai susispaus. Atsisveikindamas Arčilas dar mįslingai, nežinia kodėl pridūrė, kad mano pasirinkimas teisingas – čečėnės labai geros žmonos. Ne tokios puikios kaip gruzinės, bet vis tik – gyvensi ir vargo nematysi.
Po dviejų valandų man paskambino Roza. Liūdna. Ji buvo tikra, kad nieko nenuveikiau. Kai išgirdo jau turinti, kur gyventi, – džiūgaute džiūgavo. Pabrėžė niekad neabejojusi, kad lietuvio žodis toks pat vertingas kaip ir čečėnų patikinimas: pažadėjai – padarei.
Per pietus vėl sulaukiau Rozos skambučio. Jau šnekėjo ne iš pašto, o iš Arčilo namų. Tiesiog visa švytėjo, nors jos ir nemačiau. Ja čia visi rūpinasi, prižiūri. Kambarys, kur miegos, – pats geriausias Arčilų bute, skirtas garbingiems svečiams. Berniukai pasiskelbė esantys jos asmeniniais sargybiniais!
XXX
Pirmasis galvosūkis buvo išlukštentas netikėtai lengvai. Roza – patikimose rankose. Dabar aš turįs laiko sugalvoti, kaip ją, neturinčią paso, parsivežti į Vilnių.
Padėjo buvęs klasiokas, tarnavęs vienoje iš Lietuvos slaptųjų tarnybų. Kaip tarnavo – neišduosiu. Kad jo būta sukčiaus, negalėčiau tvirtinti. Toks apibūdinimas neteisingas. Per griežtas. Jis tiesiog mokėjo gyventi. Sukosi kaip vijurkas. Sutvarkyti mano reikalą jam – tarsi kelis kartus nusišnypšti nosinėn. Juolab kad kalendoriuje – 1995-ieji, vos keletas metų po nepriklausomybės paskelbimo. Sienos – skylėtos kaip rėtis, tarnybos – dar besiformuojančios. Lietuvoje siautėjo banditų grupuotės, klestėjo reketas. Nė nesuprasi, kas ką griebia už gerklės, kas kam rausia duobę…
Man gi svarbiausia, kad kuo greičiau galėčiau parsivežti Rozą. Nekantravau ją išvysti Vilniuje ir tuo pačiu – baiminausi. Jei iš Lietuvoje gyvenančių mano pažįstamų čečėnų suuostų, nežinia kokį triukšmą pakeltų. Puikiai supratau, jog manęs nė pirštu neliestų. Nedrįstų ištarti nė vieno priekaišto. Tačiau koks likimas lauktų Rozos? Ją priskirtų paleistuvėms?
XXX
Viskas klojosi lyg iš pypkės. Baltarusijos – Lietuvos sieną kirtome be nuotykių. Niekas nė nepastebėjo mano draugužio gudrybių. Kaip sakoma, nė šuo nesulojo. Tiesa, situacija susiklostė pavojinga. Net šiandien, prisimenant anas akimirkas, šiurpsta oda – o jei pasieniečiai būtų pastebėję klastotes? Visi trys sėdėtume areštinėje. Klasiokas greičiausiai mane prakeiktų, nes jį būtų išspyrę iš tarnybos. Mane gi išveistų iš redakcijos – kaip sukčių, susipainiojusį su čečėnų mafija. O Rozą deportuotų iš Lietuvos, ir tada tikriausiai visa Čečėnija sužinotų, kaip ji bandė patekti Lietuvon pas 1994-aisiais Grozne gyvenusį lietuvį. Tokia reputacija čečėnų merginai – mirtinai pavojinga, kad ir kaip besiteisintumei.
Bet ar mes galėjome pasielgti kaip nors kitaip?
XXX
Vilniuje išnuomavau Rozai vieno kambario butą. Su Roza po darbo susitikdavome mieste. Bet ne centre, o kiek atokesniuose rajonuose. Jaučiau, kad ji bijanti atsitiktinai akis į akį susidurti su savo tautiečiais. Jei pastebėtų čečėnai, jie, be abejo, pultų priekaištauti, kodėl vaikštinėjanti ne su savais. Jiems būtų kilę bjauriausių įtarimų. Grozne išvis nebūdavo įmanoma nė žingsnio žengti be palydos – be pažįstamų vyrų iš „Čečėnpress“. Čečėnijoje jauna mergina negalinti šnekučiuotis ar tuo labiau vaikštinėti su kitataučiu be tėvo, brolio ar bendradarbio draugijos. Tos pačios taisyklės galiojusios ir po pasaulį išsibarsčiusioms, tradicijų besilaikančioms jaunoms čečėnėms. Taigi – ir Rozai.
Vilniuje anuomet sutikti gatvėje čečėną buvo menka tikimybė. Tokia pat, kaip loterijoje išlošti milijoną. Bet Roza lengviau atsipųsdavo, kai sulįsdavome kavinėn į patį atokiausią kampą kuo toliau nuo langų. Su ja mes pasimatydavome keletą kartų per savaitę. Kartu papietaudavome arba pavakarieniadavome. Kaip draugai, pažįstami, bendradarbiai. Nė menkiausios užuominos dėl simpatijų ar antipatijų. Maniau būsią išmintingiausia nieko neskubinti. Tegul atsipalaiduoja, pailsi, nusiramina.
O ir aš pats jaučiau didžiulę įtampą. Parsivežti čečėnų merginą – tai ne šuniuką nusipirkti Kalvarijų turgavietėje. Tai kas kad ji bėgusi nuo karo. Tradicijų, griežtai reglamentuojančių vyro ir moters santykius, niekas Čečėnijoje neatšaukęs.
Roza elgėsi kaskart drąsiau, užtikrinčiau. Jau ir pajuokaudavo, ir nusistebėdavo, išvydusi po miestą vaikščiojant šortus dėvinčius vyrus ar ant suoliuko parke besibučiuojančius įsimylėjelius.
Grozne tai būtų neįmanoma, tu puikiai žinai, kad čečėnai taip niekad nepasielgtų, – nuoširdžiai sutrikdavo išvydusi įžūlokai apsinuoginusius ar atvirai meiles demonstruojančius lietuvius.
O ir man – vis ramiau, linksmiau, kad Roza atsigaunanti po patirtų baimių ir pavojų. Maniau turėsiąs užtektinai laiko, kad suvokčiau, ko aš ir ji laukiame iš šio gyvenimo…
XXX
Tačiau neprabėgo nė kelios savaitės, ir vieną kartą, kai buvau puikiai nusiteikęs, Roza neatėjo sutarton vieton. Kavinėje, kurioje kartu su čečėne mėgdavome užkandžiauti, prie mūsų mėgiamo staliuko patogiai įsitaisęs arbatą gurkšnojo čečėnas. Tas pats, kuris finansavo mano kelionę į Grozną, pas kurio gimines kalnuose net keletą savaičių gyvenau, kurio broliai mane vedę pasižiūrėti vilkų medžioklės bei gretimame aūle surengto senolių teismo, analizavusio, ar skelbiamas kraujo kerštas čečėną netyčia nužudžiusiam čečėnui…
Apmiriau iš netikėtumo. Avturchanovas pakilo pasilabinti pagal čečėnišką paprotį – apsikabinant. Tai buvo ženklas, kad nusiteikęs draugiškai. Bet aš įsitempęs laukiau, ką gi jis pasakysiąs. Supratau, kad jie viską žiną apie Vilniun parsivežtą Rozą. Iš kur – nebesvarbu. Svarbu, kad Rozą jie iš manęs atima. Ne atima, o jau atėmę. Tad nebėra nė menkiausio reikalo slėpti, išsisukinėti, gudrauti. Taip, parsivežiau, o ką? Derėjo merginą atiduoti rusų agentams į rankas? Jaučiausi supykęs, įžeistas, pažemintas. Siutau dėl bejėgiškumo.
Bet Avturchanovas buvęs puikus diplomatas. Užuot priekaištavęs jis gyrė mane. Suprask, aš – tikras šaunuolis, kad pagelbėjau į nelaimę patekusiai merginai. Bet nuo šiol Roza rūpinsis jie, čečėnai. Jie išvaduojantys mane nuo naštos rūpintis čečėne. Jei prireiksią mano pagalbos, jie, žinoma, paskambinsią. Bet daugiau aš neturėčiau ieškoti Rozos. Ji jau išvežta į naują butą, kur gyvensianti drauge su kitomis dviem čečėnų pabėgėlėmis moterimis ir jų mažamečiais vaikais.
Aš tylėjau. Viskas nutiko taip netikėtai, kad nežinojau, ko griebtis. Avturchanovo tonas kiek sušvelninęs mano pyktį.
Tada Avturchanovas vėl pasielgė subtiliai.
Žinau, tu įsižeidęs. Bet iš tikrųjų aš turėčiau pykti. Tai mano dėka tu iškeliavai į Grozną. Mano šeima tavimi rūpinosi kaip saviškiu. Mes tavęs nė sykio neišdavėme. O tu sumanei Lietuvon parsivežti čečėnę nė nesiteikęs šnibžtelėti man į ausį. Nusprendei, kad tai – ne mano reikalas. Kraujo broliai taip nesielgia…
Atleisk, kad neinformavau, – galvoje dingtelėjo, jog išties greičiausiai būsiu pasielgęs kvailai, nepasitaręs su Avturchanovu. Gal jis būtų išmintingiau sureguliavęs.
Bet man reikia pasišnekėti su Roza akis į akį, be liudininkų, be pašalinių ausų, – piktai pridūriau.
Avturchanovas papurtė galva:
Jei linki merginai gero, o tavo nuoširdžiais jausmais niekas neabejoja, palik ją ramybėje. Nelaužyk jos gyvenimo.
Graužė apmaudas, jog greičiausiai nieko negalįs pakeisti, pykau, jog taip kvailai viskas susiklostę, nujaučiau, kad visiems laikams netenku kažin ko labai artimo ir brangaus.
Štai koks tas gyvenimas – kaip greit viskas prašvilpiama. Tiek svarstymų, abejonių, planų, vilčių, taip sunkiai viską dėliojau ir, veizėk, per akimirką – nieko nebelikę. Tik tuštuma ir skausmas.
Žinoma, jei būčiau ardęsis, Avturchanovas tikriausiai surengtų akistatą. Bet Roza, esu tikras, pareikštų liekanti su savais, čečėnais. Kitokius žodžius ji jau vargu ar drįstų ištarti.
XXX
Sykį, kai po paskutinio susitikimo su čečėnų mergina prabėgo beveik mėnuo, atlėkęs į redakciją pas sekretorę pasiimti skaitytojų laiškų, išgirdau, jog man ką tik skambinusi rusakalbė mergina ir dėkojusi už viską viską, ką jai gero esu padaręs. Ją išveža iš Lietuvos kažkur į Kaukazą. Ji nebegalėsianti man paskabinti.
Rozos daugiau niekad nemačiau. Ar norėčiau žinoti, kiek ji šiandien auginanti vaikų? Nežinau. Man labiau rūpėtų suprasti, kokia manoji klaida – ar tuomet, kai per daug lengvai atidaviau, ar tada, kai dėjau per daug vilčių?
Šito nepaaiškinęs man net Avturchanovas, kuriam iki grabo lentos dėkingas už parūpintą kelionę į karingųjų čečėnų sostinę.
Beje, kiek atlėgo tik tuomet, kai perskaičiau Michailo Lermontovo romaną apie Belą…
Ne dėl to, kad Groznas anuomet būtų buvęs gražesnis už Paryžių ar Briuselį. Tuometinis Groznas tikrai negalėjo lygintis su iščiustytomis, išpaikintomis, pertekliumi trykštančiomis Europos sostinėmis. Prisiminkime, jog anuomet ir Vilniaus dar būta pilko ir apšiurusio.
O 1994-ųjų Čečėnijos sostinė buvo dar labiau aptriušusi. Tipiškas sovietinių laikų miestas be architektūriškai įsimintinų pastatų, be senamiesčio, be paminklų čečėnų karžygiams, literatams, politikams. Dauguma pastatų – vadinamosios „degtukų dėžutės“, iš plytų sulipdytos Nikitos Chruščiovo laikais. Tiesiai, tarsi liniuotės pagalba nubrėžtose duobėtose, dulkinose Lenino, Komjaunimo, Pionierių gatvėse – sovietinių laikų „moskvičiai“, „žiguliai“, „volgos“, kurių vairuotojai, be kita ko, nesilaikydavo elementariausių eismo taisyklių. Nuosavi namai nuo pašalinių akių atitverti ne kruopščiai prižiūrimais krūmais, gėlėmis, medžiais, o aukštomis geležinėmis tvoromis. Dauguma namų – be karšto vandens. Kiemuose – krūvos neišvežtų šiukšlių. Kiek toliau nuo centro esančiose gatvėse po atviru dangumi kepami šašlykai. Netoliese pabrukę uodegas slapmpinėja valkataujantys šunys.
Turguje nusipirksi visko: arbūzų, mėsos, kavos, duonos. Kainos – sutartinės. Tik derėkis. Tačiau po lietaus ten geriau kojos nekelti – purvo iki kelių.
Šias detales pasakoju ne dėl to, kad siekčiau sumenkinti Čečėniją, kokia gi ji buvo apsileidus. Šie pastebėjimai iliustruoja, kaip sovietų valdžia buvo nususinusi šią respubliką. Paminklų čečėnų didvyriams miestas tikrai neturėjo. Bet tik todėl, kad Kremlius draudė. Anuometinė Maskva statyti Grozne leido tik Lenino stovylas. Iki 1990-ųjų metų čečėnams net trukdyta įsikurti sostinėje. Sostinę atidavė rusų kolonistams. Čečėnus jie išstūmė į aūlus ir Grozno priemiesčius.
Štai tokį Grozną išvydau 1994-ųjų vasarą.
Tiesa, nepasakiau svarbiausio. Nieko neužsiminiau apie ginklus. Prisiminti 1994-ųjų Grozną ir nė žodelio netarti apie ginklus būtų neteisinga. Dauguma praeivių tuo metu Grozne iš rankų nepaleisdavo vamzdžių. Ginkluoti automatais, granatsvaidžiais, kulkosvaidžiais, pistoletais. Jei Briuselyje ar Paryžiuje vyrai į gatvę išeina nešdamiesi dokumentų prigrūstą lagaminą ar krepšį su pirkiniais, tai Grozne tuo metu vyrai nesiskirdavo su ginklais. Ginklų buvo tiek daug, kad pirmosiomis dienomis, prisipažinsiu, jaučiausi nejaukiai. Užeidavau į valstybinę parduotuvę, o man už nugaros atsistodavo čečėnas, ant peties pasikabinęs „kalašnikovą“. Peržengdavau banko slenkstį išsikeisti dešimt dolerių į rusiškus rublius, o prieš mane eilėje bestovys vyresnio amžiaus senolis, persimetęs per petį medžioklinį šautuvą. Arba išalkęs pradarydavau užeigos duris, o ten prie baro jau sėdį trys jauni čečėnai, ant kelių pasidėję po granatsvaidį. Ne tik tarpusavyje šnekučiuojasi, bet dar ir užkalbina: iš kur atvažiavau, ką čia veikiu? Jei būčiau pasakęs, kad neturiu pinigų, nežinau kur prisiglausti, – būtų sušelpę, apnakvydinę. Jei netikite – netikėkite. Bet buvo būtent taip: daug ginklų, daug rūsčių veidų, o draugiškumo – dar daugiau. Tiek daug, kad neperdėčiau pasakęs, jog Groznas tuomet buvęs pats draugiškiausias, saugiausias miestas pasaulyje.
Taip, 1994-ųjų Grozne jaučiausi itin saugus. Pagarba iš Lietuvos atvykusiam žmogui – ypatinga. Manęs niekas nei užpuolė, nei apiplėšė. Atvirkščiai: visi rūpinosi, kad jausčiausi „kaip namie“. Vos tik sužinoję, jog esu lietuvis, čečėnai iš karto puldavo siūlyti pagalbą: gal neturiu kur prisiglausti, gal esu alkanas, gal man reikia kur nors pavažiuoti, o aš – be automobilio. Rūpindavosi net visiškai nepažįstami, pirmą kartą gatvėje sutikti čečėnai. Rūpindavosi nuoširdžiai, iš visos širdies. Jei eidavau pavalgyti į jų šašlykinę, tai mokėti už pietus netekdavo. Vaišindavo arba užeigos savininkas, arba tuo metu pasistiprinti užsukę vyrai. Jei traukdavau į turgų nusipirkti arbūzo, tai prekeiviai, pamatę mano šviesią ševeliūrą ir išgirdę, jog esu lietuvis, arbūzą dovanodavo. Jei man reikėdavo pavažiuoti į atokesnį Grozno priemestį, nė vienas taksistas neimdavo pinigų. Kviesdavo pasisvečiuoti pas jų gimines kalnuose. Tokiais pasiūlymais susigundžiau ne sykį. Žinoma, šiokios tokios rizikos būta. Juk važiuodavau į svečius pas pirmą kartą sutiktą čečėną. Belsdavausi kažkur toli į kalnus. Kelioms dienoms. Bet nė sykio neapsirikau: sutikdavau tik ypatingą čečėnišką svetingumą.
Pietaujant Briuselio ar Paryžiaus restoranuose padavėjai irgi nuoširdžiai šypsodavosi, demonstruodavo paslaugumą. Tačiau čečėniška pagarba svečiui tikresnė, gilesnė. Be menkiausios vaidybos „taip reikia“, „tokios taisyklės“.
Gyvendamas Grozne beveik kiekvieną vakarą sulaukdavau svečių. Tai namo kaimynai atnešdavo vaisių, ožkos sūrio, tai čečėnų kariai, iš kurių buvau ėmęs interviu, pasidomėdavo, kaip klostosi mano reikalai. Niekas neliepė jiems domėtis, kaip sekasi Grozne gyvenančiam žurnalistui iš tolimosios Lietuvos. Bet jiems rūpėjo, kad man nieko netrūktų.
Garbės žodis. Slaptai.lt nuotr.
Beje, rašydamas šias eilutes nuolat prisimenu Rusijos ambasados darbuotojo Vilniuje perspėjimą, kodėl jis man neduosiąs vizos, suteikiančios teisę keliauti į Čečėniją. Susirūpinusią veido mimiką nutaisęs Rusijos ambasados klerkas mušėsi į krūtinę, jog nekvailiočiau – Čečėnijoje nesaugu. Ten bet kas bet kada galįs mane nušauti, papjauti, apiplėšti. Todėl jis leidimo neduosiąs, nes jam labai rūpi mano likimas. Vizos, leidžiančios vykti į Grozną, oficialiu keliu taip ir negavau. Teko pirkt iki Ingušijos – artimiausios Čečėnijos kaimynės.
Jei tik sutikčiau tą Rusijos ambasados politiką šiandien, mielai spjaučiau į veidą: melavai, oi melavai, smulkus niekšeli…
Tuo metu, kai Rusijos karinės oro pajėgos ėmė vis intensyviau bombarduoti Grozno priemesčius, turėjau nutikimą, kurį, jei kas nors kviečia papasakoti apie to meto Čečėniją, būtinai prisimenu. Vienas čečėnų karys, vardu Gilanis, paprašė paskolinti 150 JAV dolerių. Jis norįs pavažiuoti į kalnus su draugais ir ten keletą dienų pailsėti. Mat kitos progos gal ir nebepasitaikys. Rusija ruošiasi rimtam puolimui.
150 dolerių tuometiniame Grozne buvo dideli pinigai. Tačiau nepaskolinti negalėjau. Atsisakydamas būčiau pažeidęs visus nerašytus draugiškumo kodeksus. Net jeigu ir neturėčiau, privaląs kur nors jų surasti. Nepadėti draugui – didelė šventvagystė. Bent jau to meto Čečėnijoje galiojo kodeksas: jeigu draugas, tai su juo daliniesi viskuo, ir laime, ir nepritekliais.
Paskolinau. Gilanis patikino, kurią dieną būtinai privažiuosiąs prie Džocharo Dudajevo rūmų. Gilanis kelis sykius pakartojo, kada aš taip pat privaląs stovėti centrinėje Grozno aikštėje. Jis davė garbės žodį, kad būtent tą dieną ir tą valandą manęs kantriai lauksiąs prie fontano.
Deja, kaip tik tą dieną Rusija intensyviai bombardavo Čečėnijos sostinę. Kaip pradėjo anksti ryte, taip kiaurą dieną ir nesiliovė. O per pietus, kai turėjau susitikti su Gilaniu, kaip tyčia bombardavo aršiausiai, nuožmiausiai. Grozno centras ištuštėjo akimirksnniu. Supratau, kad Gilanis negalėsiąs ateiti prie prezidentūros. Jis su saviškiais savanoriais, be abejo, budėsiąs viename iš Grozno priemiesčių. Kokie dar susitikimai, kai nežinai, kur driokstelės bomba!
O ir pats buvau užsiėmęs: iš Čečėnijos prezidentūros informacinio centro atkakliai skambinau į Vilnių. Telefoninis ryšys su Vilniumi trūkinėjo. Tai spėdavau perduoti keletą žodžių, tai kitame ragelio gale vėl – pypt pypt. Todėl buvau įsitempęs, susijaudinęs. Apie susitikimą su Gilaniu visai pamiršau.
Senoji čečėnų žemė. Šį albumą padovanojo 1994-aisiais Grozną gynę čečėnai. Slaptai.lt nuotr.
Užtat čečėnas – nepamiršo. Rusai bombardavo sostinę, o Gilanis manęs kantriai laukė sutartoje vietoje. Kad tuštut tuštutėlėje aikštėje priešais prezidentūrą vaikštinėja keistas vyras, tarsi kažko lūkuriuojantis, tarsi kažko ieškantis, išgirdau atsitiktinai. Apie keistąjį čečėną pranešė kažkas iš prezidentūros darbuotojų, žvelgdamas pro langą. Iš karto toptelėjo, juk tai – Gilanis.
Paskubomis nubildėjau laiptais žemyn. Apsikabinome. Čečėnas draugiškai priekaištavo, kur aš taip ilgai užtrukęs. Jis jau buvo ėmęs pergyventi. Bet dabar mato, kad aš – sveikas ir gyvas, todėl jo širdį apėmęs džiugesys. Nusiminė tik todėl, jog nebegalįs ilgiau su manimi šnekučiuotis. Privaląs kuo greičiau grįžti į karinį dalinį. Regis, prasideda tikras karas…
Grąžindamas pinigus dar apgailestavo, kad sužlugo sumanymas mane pavaišinti Dagestano gatvėje kepamais sultingais Lečės šašlykais, pačiais skaniausiais šašlykais visame Grozne. Gal kada vėliau, kitą kartą. Atsisveikinome čečėniškai, apsikabindami.
Daugiau jo niekad nemačiau. Nežinau, koks jo likimas. Greičiausiai žuvęs.
Karo korespondento išpažintis. Amerikietiški prezervatyvai
Nuotaika – pakili. O kaip kitaip – likau gyvas! Nė menkiausio įbrėžimo, nė menkiausios žaizdelės. Net ir didesnių pergyvenimų nepatyriau. Nerimo, pavojingų situacijų pasitaikė, kaip be jų. Tačiau nuojauta visąlaik kuždėjo, jog rusams miesto užgrobti nepavyks. Gal kada ir kris čečėnų sostinė, greičiausiai neatsilaikys, juk milžiniška Rusija pajėgi praryti mažytę Čečėniją, tačiau tikrai – ne šiandien, ne dabar.
Keletas plaukų mano šviesioje ševeliūroje tądien papilkėjo. Negali būti, kad nė vienas plaukas nepražilo. Bet man negaila. Užtat visuomet galėsiu tvirtinti savo akimis matęs pirmąjį Grozno šturmą. Man – tai svarbu. Jei kas nors teirautųsi, kuo gi užsiėmiau 1994-ųjų lapkričio 22-ąją, iki pat mirties prisiminsiu – ne alų Vilniaus užeigoje pliumpinau, ne nuobodžioje Seimo konferencijoje užpakalį tryniau. Tądien gyvenau Dagestano gatvėje netoli Grozno centro, kurio link iš kelių pusių nuo pat ryto bjauriai riaumodami, tarsi šlykščios Pragaro pabaisos, žlegėjo Rusijos Federacijos tankai.
Šiurpu? Taip. Kur slėpsiuosi, jei vis tik rusai užimtų miestą ir Grozno gatvėse užvirtų nuožmūs, kruvini gatvių susirėmimai? Šis klausimas graužė tarsi sieros rūgštis. Bet Pavelo Gračiovo grasinimai, esą Grozną jis parklupdysiąs vos su vienu desantininkų pulku per keletą valandų, – žlugo. Akivaizdžiausias nusišnekėjimas. Nepaėmė Grozno. Ir nė nepanašu, jog artimiausiu metu užimtų net ir labai stengdamiesi. Čečėnai – puikūs kariai. Čečėnai – drąsūs kariai. Gračiovas apsijuokė, apsijuokė taip kvailai, kad garbingas karininkas iš gėdos nusišautų. Bet ar rusų generolams suprantama, kas yra garbė?
Žingsniavau į Džocharo Dudajevo vardu pakrikštytus rūmus. Atokesnių gatvių namų langai – sveikut sveikutėliai. Įstiklinti. Kai kur net blizga, nors jau vakarėja, tuoj ims temti. Bet tose atkarpose, kur riaumodamas praūžė bent vienas tankas, kur išsidraskė į šimtus skeveldrų bent vienas sviedinys, visi alei vieno namai – tuščiomis kiaurymėmis. Be stiklų. Stiklų šukės gruzdėjo po kojomis. Kai kur jų būta tiek daug, kad net batai klimpo tarsi į pelkę.
Skubėdamas į prezidentūrą sužinoti naujausių naujienų, tai šen, tai ten mačiau dar rusenančius rusų tankus su nusmukusiais vikšrais, aplamdytais bokšteliais, išdraskytais šonais. Jie – ne popieriniai. Ne meniniame filme, ne nuotraukoje. Jie – Lenino gatvėje, beveik pačiame Grozno centre. Galiu juos paliesti. Prie kelių aplaužytų geležinių monstrų gulėjo brezentais pridengti rusų tankistų kūnai. Dar nespėjo išvežti. Ar man jų gaila? Net nežinau. Patys kalti. Niekas čia jų nekvietė.
Prezidentūroje išgirdau, kad jau rytoj žurnalistams leisią pasišnekėti su nelaisvėn paimtais rusų tankistais. Čečėnai kvietė būtinai rast laiko, nes būsią įdomu. Be jokios abejonės, – ateisiu. Bėgte atbėgsiu. Ne kiekvienam nusišypso laimė pašnekinti suimtus rusų tankistus. Aš tokią galimybę turėsiu maždaug po dvylikos valandų.
Tačiau unikalią spaudos konferenciją nukėlė. Akistatą su čečėnų karių budriai saugomais rusų tankistais, kiek prisimenu, surengė ne kitą, o dar kitą dieną. Mat šito pageidavę rusų žurnalistai. Jie skundėsi nespėsią greit atlėkti į Grozną iš Maskvos, Leningrado. Todėl Grozno miesto komendantas pokalbius po atviru dangumi nukėlė 36 valandom.
Duoto žodžio čečėnai laikėsi. Prie prezidentūros rusų tankistai buvo atvesti kaip sutarta. Juos lydėjo neperšaunamą liemenę dėvįs, tik vieną pistoletą prie juosmens prisisegęs komendantas ir keturi nuo galvos iki kojų ginkluoti sargybiniai. Tankistų – keliolika vyrų. Ir vyresnių, ir visai jaunučių. Suimtieji dairėsi sutrikę, išsigandę. Tarsi prisidirbę į kelnes. Žvelgiant į juos buvo lengva numanyti, kad nesitikėję tokios „šlovingos“ baigties. Keli iš jų – purvini, apsvilusiais, tepaluotais, apdraskytais kombinezonais. Vieno plaštaka – subintuota.
Vos tik juos išvedė iš kažin kokio rūsio, gausiai iš Maskvos ir kitų Rusijos miestų sulėkę žurnalistai tarsi galingas krioklys nuūžė suimtųjų pusėn. Kad rusų žurnalistai taip agresyviai veršis prie tankistų, – nesitikėjau. Ypač aršiai alkūnėmis kelią skynėsi merginos, moterys, kurių, beje, buvo dauguma. Kodėl – būtent dailios merginos trumpais ir pusiau trumpais sijonais? Tokia Rusijos žvalgybų taktika – prisidengti neva gležnomis, nieko kariniuose reikaluose nenutuokiančiomis merginomis. Kai likau nustumtas į šalį, po patirtų niuksų ir pats puoliau stumdyti. Velniop etiketą, velniop džentelmeniškumą. Man reikia girdėti, ką kalbėsią tie nelaimėliai. Nors argi jie – nelaimėliai? Nelaimėliai – tai tie, kurie gulėjo prie tankų pridengti palomis.
Rusų žurnalistų klausimai pasirodė kvailoki. Tas pats – per tą patį. Ar nekankina, ar perrišo žaizdą, ar atnešė pavalgyti? Čečėnų nelaisvėn pakliuvę kariškiai gyvenimo sąlygomis nesiskundė. Buvo akivaizdu, kad čečėnai jų – nei kankino, nei ruošėsi kankinti. Tuomet vainachai elgėsi labai protingai. Belaisvius paleisdavo namo. Be išpirkų, be išankstinių sąlygų. Tereikėdavo pažadėti, jog daugiau nekelsią rankos, ir viskas, tu – laisvas, bėk į visas keturias puses. Tauriai elgdamiesi čečėnai laimėdavo ne tik nelaisvėn patekusiųjų, bet ir jų artimųjų simpatijas. Todėl žurnalisčių aimanavimai atrodė nenatūralūs.
Bet merginos vis tiek įkyriai aikčiojo, reikalaudamos ypatingai humaniško elgesio.
Atidžiai klausydamasis, ko žurnalistės teiraujasi suimtųjų, įsikišo Grozno komendantas. Jis patikinęs, kad belaisviai po apklausų bus grąžinti Maskvai. Vienintelė sąlyga – pažadas daugiau nepuldinėti Čečėnijos, nes antrą sykį patekę į čečėniškas rankas bus teisiami pagal karo lauko įstatymus. Tai – mirties bausmė. Bet šiandien tikrai nėra jokių priežasčių verkšlenti. Suimtieji po kelių dienų džiaugsis gimtųjų namų jaukumu.
Komendanto paaiškinimu žurnalistės liko nepatenkintos. Joms, regis, būtų buvę parankiau, jei tankistai aikštėje stovėtų sumušti, kruvini. Štai tada jos turėtų apie ką rašyti. Dabar – šnipštas. Jokių patvirtinimų, kad čečėnai – žvėrys.
Merginoms beliko susirasti kitą temą – energingai teiravosi motinų, žmonų, tėvų adresų. Artimiesiems jos praneš, kas nutiko. Tuomet viena ypač bjauriu spiegiančiu balseliu dar sykį pratrūko: ar tikrai mylimai žmonai perduoti, kad žiauriai nemušė? Pamaniau, jog ši pamaiva, kad ir ką išgirstų, grįžusi į redakciją vis tiek akiplėšiškai meluos – kapitoną mušė, mušė, mušė.
Nugirdęs tendencingą klausimą, Grozno komendantas pyktelėjo. Iš pradžių, regis, mėgino valdytis, bet paskui garsiai, kad visi girdėtų, paskelbė:
Tanke, kuriam vadovavo kapitonas, radome degtinės ir prezervatyvų.
Man pasirodė, kad įspūdingai aukštas ir stambus sostinės komendantas iš pradžių nesiruošė nagrinėti subtilios prezervatyvų temos. Kam žeminti sučiuptuosius? Tačiau jį sunervavo įkyriosios rusų žurnalistės. Grozno komendantas iš kišenės energingai išsitraukė celofaninį maišelį ir iš jo ant žemės pabėrė šūsnį prezervatyvų. Gal šimto ir nesuskaičiavau, bet būta daug, labai daug. Sostinės vadovo akys spindėjo nuo pasitenkinimo: jei jūs šitaip, tai ir mes skolingi neliksime… Išvertus į lietuvišką patarlę: kaip šauksi, taip atsiliepsią…
Žurnalistė net žaktelėjo iš nuostabos. Iš pradžių lyg ketino perklausti kapitono, ar tikrai jis turėjęs „meilės gumyčių”. Bet paskui, matyt, persigalvojo. Nutarė verčiau prikąsianti liežuvį.
Tada Grozno komendantas iškalbingai pridūrė:
Jiems vadovybė buvo įkalusi į galvas, kad Grozno šturmas būsiąs lengvas, nepavojingas ir mielas pasivažinėjimas. Tad linksminkitės, kodėl nedžiūgaujate?
Spiegiančiu balseliu kalbanti gražuolė apsimetė neišgirdusi kandžios replikos. Vargu ar ji ruošėsi pranešti kapitono žmonai apie prezervatyvus. Niekas iš rusų žurnalistų spaudoje anuomet nėra užsiminęs apie specifinius radinius į Grozną besiveržusiuose tankuose. Čečėnijos informacijos agentūra Čečėnpress atliko kruopštų rusiškosios spaudos ir televizijos reportažų analizę: pasakojimuose apie 1994-ųjų lapkričio 22-osios šturmą bei pokalbius su tądien čečėnų kariams įkliuvusiais tankistais apie prezervatyvus – nieko. Mirtina tyla.
Ir vis tik kapitono žmona, guldau galvą ant ešefoto, sužinojo apie prezervatyvus. Tai aš tas skundikas, išsiuntęs laiškelį, kuriame cituojamas Grozno komendantas. Išsiųsti laišką buvo labai paprasta. Nugirdau viena ausimi, kaip kapitonas rusų žurnalistėms nurodęs miestą, gatvę ir buto numerį, kur šiuo metu gyvenanti jo mylima žmonelė. Nežinau, ar teisingai pasielgiau, bet tos dirbtinai verkšlenančios gražuolės buvo rimtai įsiutinusios ne tik komendantą, bet ir mane. Kodėl jos, vištos, nesidomi, kiek tądien jų apraudomi tankistai nužudė čečėnų?
Beje, aš ne tik nusiunčiau žinutę Maskvon su smulkiu komentaru apie amerikietiškuosius prezervatyvus. Sugrįžęs Lietuvon šį nutikimą smulkiai aprašiau viename iš savo straipsnių.
Gamybiniame pasitarime Vilniuje mano tekstas buvo triukšmingai aptariamas. Keli kolegos tvirtino negalį patikėti, jog tanke rasta prezervatyvų. Jie įtarė Grozno komendantą išsigalvojus. Jie taip pat smerkė mane, kam gi aš, niekadėjas, žmonai išsiuntęs telegramą. Kokią moralinę teisę aš, akiplėša, turiu kištis į visai nepažįstamos šeimos reikalus?
Sėdėjau gamybiniame pasitarime suglumęs. Nuoširdžiai nesupratau, kodėl jiems labiau gaila ištvirkėlio kapitono nei žuvusių Grozno gynėjų.
Gal nesugebėjau įtikinamai surašyti, neparinkau tinkamų žodžių?
Karo korespondento išpažintis. „Verhnij Lars“ perėjoje
Jaučiausi pakiliai. Maniau esąs nusipelnęs, kad mane visi vadintų kietu, į pavojingas keliones leistis nebijančiu, sudėtingų temų nevengiančiu žurnalistu.
Nenoriu skaitytojui atrodyti pagyrūnas, bet juk tai tiesa. Kas iš mano kolegų Vilniuje matė, pavyzdžiui, garsujį Gruzinų karo kelią? O aš jau keletą valandų beldžiuosi per jo akmenis ir duobes. Jei kas nors mane nufotografuotų, išdidžiai stovintį tarp uolų, tarpeklių, prie postuose nuobodžiaujančių sargybinių, – turėčiau įspūdingą patvirtinimą. Bet niekas manęs neįamžino, o jei net būčiau turėjęs fotoaparatą, nebuvo laiko stoviniuoti. Skubėjome kuo greičiau nusigauti į Vladikaukazą.
Deja, labai lėtai skubėjome.
Gruzinų karo kelias, žiemos metu dėl sniego gausos dažnai nepravažiuojamas, kol kas – plikut plikutėlis. Nei ledo, nei pusnių. Nė mažiausios snaigės. Kaukaze – šiltas, saulėtas ruduo. Mirtį nešančios pūgos siautės vėliau, po kelerių mėnesių. Dabar, regis, lėk, kiek geidžia širdis, kad tik dulkių sūkuriai nepavytų.
Bet tarp į viršų šaunančių pilkų uolų ir gilių tarpeklių įsispraudęs kelias net ir vasarą sunkiai įveikiamas. Asfaltas patiestas kur ne kur. Duobių – žymiai daugiau. „Volga“, kurioje sėdėjau greta gruzino vairuotojo, mažesnes daubas apvažiuodavo, o per platesnes ir gilesnes jai tekdavo ropoti vėžlio žingsniu. Karts nuo karto mus priversdavo vengti susidūrimų su nuo viršūnių atskilusiais ir tarsi specialiai kelio vidurin atriedėjusiais stambokais rieduliais.
Kelionė iš Tbilisio į Vladikaukazą lėtoka ir dėl gausybės, beveik kas keletą ar keliolika kilometrų įrengtų patikrinimo punktų. Visur – ginkluoti vyrai. Kas jie – gruzinai, osetinai, oficialūs kariai ar vyrai, kuriuos Maskva niekinančiai pakrikštijo „nelegaliomis ginkluotomis formuotėmis“, – nesusigaudau. Ką nuo ko jie čia daboja, – taip pat nesuprantu. Tepastebiu, kaip įsitempęs vairuotojas į rankas jiems grūda tūtelėn susuktus banknotus. Virtuoziškai, beveik nepastebimai įbrukti pinigai – tai duoklė kalnų kelią kontroliuojančioms grupuotėms. Kukli padėka už tai, kad mums leidžiama judėti į priekį. Kas dėtųsi, jei vairuotojas, sutikęs mane ir keletą moteriškių už pakenčiamą kainą nugabenti į Šiaurės Osetiją bei kelionės metu vaizdingai porinęs apie žiemomis kalnuose siaučiančias pūgas, atsisakytų mokėti, nesvarstau. Gal nieko blogo, o gal verktume kruvinomis ašaromis visą likusį gyvenimą. Nenoriu bergždžiai spėlioti.
Dar pastebėjau, kad kai prieš patikros punktą vairuotojas sustabdydavo „Volgą“, prie automobilio priėję „Kalašnikov“ automatus per petį persimetę tamsaus gymio, rūsčių manierų vyrai ilgam įsistebeilydavo mano pusėn. Jau buvau įpratęs prie tokių žvilgsnių. Automobilyje – tik vairuotojas gruzinas, dvi gruzinės moterys su mergaite gruzine ir aš, lietuvis. Ne bet koks, o šviesiaplaukis. Šviesesnių nerasite. Beje, tikriausiai vienintelis blondinas šiuose kalnuose. Reikia būti visiškai aklam kaukaziečiui, kad Kaukaze nepastebėtum blondino.
Nors ginkluotų sargybinių veidai dažniausiai būdavo niūrūs, būtent į mane jie žvelgdavo draugiškai. Man atrodė, kad demonstruojamo draugiškumo būta nuoširdaus. Kai kurie net pasimesdavo, iš vairuotojo imdami pinigus. Vieno posto kariai, netikėtai automobilyje išvydę mane, šviesiaplaukį vaikiną, sutriko. Nebežinojo, ką daryti. Tarpusavyje persimetė keliais žodžiais. Ilgai nelaukę vairuotojui mandagiai grąžino pinigus. O atsisukę į mane karštai apgailestavo dėl kilusio nesusipratimo. Po to – temperamentingai linkėjo sėkmingos kelionės.
Viza, leidžianti vykti į Ingušetiją. Slaptai.lt nuotr.
Aš į jų šypsenas atsakydavau tuo pačiu – savo jėgomis pasitikinčio žmogaus rankos mostu. Elgiausi taip, kad visi manytų, jog esu ramut ramutėlis, nes, matyt, turįs galingų, įtakingų užtarėjų. Blefavau meistriškai. Tačiau širdies gilumoje, žinoma, pergyvenau, kad tik nesusigalvotų, jog Kaukazan galbūt esu atsiųstas šnipinėti. Aš – žurnalistas. Tik žurnalistas. Žurnalistika – ne priedanga. Atsidanginau čionai tam, kad grįžęs į Lietuvą galėčiau prirašyti sensacingų straipsnių, pasakojančių, kas dedasi Grozne, Tbilisyje, Nazranėje. Tik tiek. Jokių karinių paslapčių man nereikia. Man rūpi Lietuvoje užsitikrinti žurnalistinę karjerą, kuri tikrai įmanoma po keletą mėnesių trukusių vandravonių karinių susidūrimų kamuojamame Kaukaze. Jei sveikas ir gyvas po viešnagės Kaukaze laimingai parkaksiu namo, – argi Lietuvoje neatsivers įtakingų redakcijų durys?
Privalės atsiverti. Nepaisant aplinkybės, jog man nusispjauti, kiek tie ar anie turį tankų. „Lietuvos aido“ politikos skyriaus vadovas, kai sykį kalbėjausi su juo telefonu iš Grozno, man rėkė į ausį, girdi, redakcijai reikėtų žinoti, ar kalnuose tikrai esama paslėptų Džocharo Dudajevo tankų. Jei apie tai brūkštelėčiau bent žodelį, štai tada tai būtų straipsnis! O dabar – skystoki mano tekstai. Vedėjas net priekaištavo – gal aš atostogaująs kalnuose?
Skaudu buvo girdėti priekaištus. Šį netaktą iki šiol prisimenu. Iš Vilniaus kojos nekėlęs kabinetinis žurnalistas nė nenutuokė, kaip kartais sudėtinga Kaukaze. Tik užsimink Grozne apie šarvuotąją techniką, iškart tavo pusėn kreivai pasižiūrės. Tada – tau niekas nepadės, jokios pažintys, rekomendacijos. Sykį apie tankus, beje, buvau užsiminęs bičiuliui čečėnui – ar teisybę rusų televizija pliurpianti, jog kažkur uolose ar miškuose įrengti slapti garažai, kuriuose generolas Dudajevas slepia savo šarvuotuosius kozyrius. Čečėnas iškart sukluso, įsitempė, pradėjo piktai mojuoti galva – toks smalsumas smerktinas. Aš privaląs prikąsti liežuvį. Kitaip mane tiesiog išsiųs namo, ir aš daugiau čia kojos neįkelsiu, Čečėniją matysiu kaip savo ausis.
Apie tankus pats nebūčiau užsiminęs. Tiesiog kiekvienąsyk, kai tik skambindavau į Vilnių, vedėjas reikalaudavo sužinoti bent šiokių tokių paslapčių, o kai nesužinodavau, – piktindavosi, bardavo mane. Kodėl jis remia mane prie sienos – nujaučiau. Redakcijoje buvo šiltai, patogiai įsitaisęs profesionalus kompiliatorius – susirinkdavo iš įvairiausių agetūrų žinių, jas pergromuliuodavo, pridėdavo vieną kitą savo trigrašį, ir štai sensacingas straipsnis apie susišaudymus Kaukaze, – ant stalo. Nereikia niekur važiuoti, nereikia vargti, nereikia rizikuoti. Ryte atsisėdęs prie kompiuterio ir peržiūrėjęs spaudą, iki pietų jau turėsi iš įvairiausių plagiatų profesionaliai sukaltą rašinį. Tad po pietų galėsi išdidžiai nusileisti laiptais į po redakcija įrengtą kavinę ir ramiai, besimėgaujant taure konjako bei cigaretės dūmu, – diskutuoti apie tikrąją žurnalistiką.
Bet kai atsiradau tarsi Pilypas iš kanapių aš, siunčiantis asmeninius įspūdžius bei pastebėjimus tiesiai iš Grozno, – viskas apsivertė aukštyn kojomis. Atsirado konkurentas. Nusispjaut, kad mano tekstai be konkretybių, kiek generolas Dudajevas turįs naftos, ar daug jo gvardijoje mirti pasiryžusių karių. Užtat mano rašiniai – originalūs, sustiprinti asmeninėmis įžvalgomis, kurių nerasi nei agentūrų pranešimuose, nei laikraščių puslapiuose. Jie nuo nieko nenurašyti. Skaitytojams įdomiau, kai rašo žurnalistas, viską matęs savo akimis…
Plagiatoriui beliko graužti vedėją, kad šis daugiau laikraščio skilčių vis tik skirtų jam, o ne Grozne sėdinčiam kolegai, nes aš, matot, jau keletą mėnesių gyvenu Čečėnijoje, tačiau vis dar nežinau, kiek čečėnai iš pasitraukiančios rusų kariuomenės atėmė šarvuotų mašinų. Įtariau, kad būtent jis atkakliai ieškojo mano silpnųjų pusių, ir dėl jų išūžė ausis vedėjui. Tegul. Lenktynių, kas geresnis, nebijojau. Mano oponentas buvo silpnas korespondentas, taip sakau nė kiek neperdėdamas. Bet jis turėjo daug redakcijos akcijų. Daugiau net už vedėją ir mane kartu sumetus į krūvą. Todėl politikos skyrių kuruojantis vadovas pateko į dviprasmišką padėtį. Jei būtų labai draugiškas mano personai, artimiausiame akcininkų susirinkime greičiausiai prarastų įtakingą, solidžiai apmokamą boso poziciją.
Komercinė viza. Slaptai.lt nuotr.
Ir vis tik jei jis bent kelioms minutėms atsidurtų Grozne, jam taptų aišku, kokie jo pageidavimai absurdiški, kvaili, idiotiški.
Bet jam niekad neteko pajusti 1994-aisiais Grozne tvyrojusių nuotaikų…
Taigi iki mano žurnalistinės sėkmės Lietuvoje – dar toloka. Tūkstančiai kilometrų! Pirmiausia reikia nusigauti iki Šiaurės Osetijos sostinės Vladikaukazo, o iš ten – sugrįšti Groznan. Čečėnijos sostinėje manęs laukia dešimtys neužbaigtų temų. Kada surinksiu užtektinai informacijos – niekas nežino. Net aš pats. Gal po savaitės, gal po mėnesio…
Vėžlio greičiu judėdami pirmyn mes galų privažiavome Rusijos kariuomenės postą. Rusiškas karinis postas – tarp dviejų milžiniškų riedulių įsiskiepijęs tankas, du šarvuočiai, pūpsantys abiejose kelio pusėse, vienas prilipęs prie uolėtos sienos, kitas – beveik pakibęs virš skardžio, vedančio žemyn į upės išraižytą tarpeklį, žalia – pilka – ruda spalvomis išpaišyta milžiniška palapinė, stambūs prožektoriai, pakabinti ant paskubomis sutvirtintų medinių stulpų, keletas „ežių“ ir tvorelė su akį rėžiančiu užrašu „stop“. Prie „stop“ ženklo budėjo automatais bei ryšio priemonėmis apsikarstę, ant galvų šalmus užsimaukšlinę, neperšlampamas liemenes užsisegę du rusų kareiviai.
Priėjęs vyresnysis pareikalavo parodyti dokumentus. Pasus nunešė į palapinę.
Štai tada aš rimtai išsigandau. Staiga suvokiau, kad šį sykį būsiu įkliuvęs. Iki pat ausų. Tik dabar prisiminiau, kad man išduota viza leido svečiuotis vien Ingušijoje. Jokių gruzijų, osetijų ir čečėnijų. Kai iš Grozno važiavau į Tbilisį, mane lydėjo įtakingas čečėnas. Pasiekus šią perėją, tąsyk nereikėjo rusų kareiviams rodyti nei dokumentų, nei atidaryti automobilio bagažinės. Tiesiog čečėnas patraukė pasišnekėti su vyriausiuoju. Kai jį nuvedė į palapinę, iš ten jis grįžo po kelių minučių, išdidus, labai patenkintas, ir mes nė kiek nesugaišę pajudėjome pirmyn. Mįslingai šypsodamasis čečėnas pakomentavo: „užėjau pasisveikinti, kad mums palinkėtų laimingo kelio“.
Duoklę renkančios grupuotės taip pat nedrįso trikdyti mūsų ramybės. Tiesiog Aslanas pristabdydavo automobilį, musulmoniškai pasisveikindavo, reketininkai atsakydavo tuo pačiu, ir mes vėl šaudavome į priekį. Čečėnas man tvirtino, kad tai – tvarką kelyje prižiūrintys savanoriai, kuriuos kartais verta pamaloninti dovanojant užsienietiškas cigaretes ar duodant šiek tiek pinigų. Kartais pravečia ilgai brandinto konjako butelis. Bet tokia ceremonija – nebūtina, neprivaloma. Neturtingi neprievartaujami teikti dovanų.
Dabar buvo kitaip. Iš Tbilisio atgal į Grozną grįžau be įtakingojo palydovo. Taip jau susiklostė, kad Aslanas neturėjo galimybės laukti manęs ištisą savaitę Tbilisyje. Nutarėme, kad, sumanęs grįžti, jam paskabinsiu, ir jis atlėks manęs pasiimti. Tačiau kai išaušo atsisveikinimo su Tbilisiu diena, pamiršau, o gal tiesiog nedrįsau ieškoti Aslano. Nenorėjau jaustis mažu vaiku, kurį žliumbiantį reikia parsivežti namo, kitaip mažylis pasiklysiąs. Iki šiol mano komandiruotė klojosi kuo puikiausiai, nė menkiausios klaidelės, nė menkiausio užsikirtimo, kad nė neįsivaizdavau, jog galėtų nutikti kaip nors kitaip. Apie vizą, kurioje įrašyta tik Ingušetija, pamiršau. Nuoširdžiai sakau: visai iš galvos išgaravo. Ėmiau įsivaizduoti, kad, patekus į Kaukazą, viza jau nebeturi jokios reikšmės. Praradau budrumą.
Ir štai dabar Gruzinų karo kelyje aš – vienui vienas.
Dar didesnis nerimas užplūdo, kai kareivis gruzinams grąžino pasus, o man liepė lukterėti. Burbtelėjo tik tiek, kad dokumentai vis dar tikrinami. Sėdėjau tarsi ant adatų. Prabėgo valanda, o iš palapinės niekas neišėjo. Nei su geromis, nei su blogomis žiniomis. Vairuotojo pasiteiravau, gal reikėtų juos pamaloninti stambia dolerių kupiūra, buteliu konjako ir keliais „Malboro“ cigarečių blokais? Šias dovanėles iš anksto buvau įvyniojęs į celofaninį maišelį ir pasidėjęs šalia kojų, kad, ištikus nenumatytoms aplinkybėms, galėčiau nedelsiant įteikti.
Gruzinas gūžtelėjo pečiais. Jis pirmą kartą vežąs lietuvį, todėl net nežinąs, ką patarti. Neiškentęs įtampos išlipau iš „Volgos“. Nebegalėjau matyti, kaip nekantraujantis vairuotojas vogčiom žvilgčioja į laikrodį. Išties – mes vėlavome, mūsų laukė ilgoka kelionė. Vladikaukazas – dar labai toli.
Kalnai, kalnai, kalnai
Beslampinėdamas aplink mašiną nedrąsiai, neva atsitiktinai, prisiartinau prie kareivio. Pareiškiau norįs jų karininkui įteikti lietuvišką lauknešėlį. Būtinosios tarnybos šauktinis, tipiškas rusas, nesileido į kalbas. Elgėsi taip, tarsi manęs nė nebūtų.
Tada prisiminiau dar vieną nepalankią aplinkybę. Lietuvos spaudoje jau paskelbta keletas mano straipsnių apie Čečėniją, ten puikavosi ir mano portretinės nuotraukos. Tad jei rusai norėtų, jie išsiaiškintų, kad aš, užstrigęs perėjoje „Verhnij Lars“, ir esu tas Džocharą palaikantis žurnalistas, nelegaliai patekęs į Čečėniją, o paskui nežinia kodėl besitrankąs po Šiaurės Osetiją ir Gruziją. Kuo puikiausia proga nubausti išsišokėlį pribaltą!
„Verhnij Lars“ perėjoje pradėjau jaustis tarsi uždarytas kalėjime. Kairėje pusėje – aukštos kalnų sienos, kuriomis be specialios alpinistų įrangos neužlipsi. Dešinėje – skardis. Jei kareivis stumtelėtų, nuriedėčiau link šniokščiančios kalnų upės, ir niekas niekad nerastų mano kaulų. Net jei likčiau gyvas po dardėjimo žemyn, atgal į viršų vienas be virvių neužsikabaročiau.
Tokį bjaurų jausmą buvau patyręs tik vieną sykį – kai Lukiškių tardymo izoliatoriuje šnekinau iki gyvos galvos nuteistą kalinį. Mažyčiame kambarėlyje su grotomis sutvirtintu langeliu ir prie žemės prišriūbuotomis kėdėmis jaučiausi taip slogiai, tarsi nujausčiau, jog Lukiškių kalėjimo sargyba kažin kodėl susimokė manęs nebeišleisti.
Dabar atrodė, kad būtent Gruzinų karo kelyje įstrigau tarsi tame tardymo izoliatoriuje. Iki tol buvę labai gražūs kalnai man ėmė panašėti į ankštą kalėjimo kamerą, iš kurios nebeišeinama. Kalnai man, žinoma, patiko. Bet dabar širdį suspaudė baugi nuojauta. Stačios uolos, snieguotos viršūnės, gilūs tarpekliai – neįprasta, nematyta, nečiupinėta. Štai kada pradėjau suvokti, jog iš kalnų kai kada ir nepareinama. Kai kada negrįžta net patys profesionaliausi, drąsiausi, ištvermingiausi alpinistai.
Buvo 1994-ųjų spalio mėnuo. Lietuva tuomet neturėjo nei rimtos užsienio reikalų ministerijos, nei ambasadų, nei mobiliųjų telefonų. Pranešti į Vilnių, kad man ant rankų užveržė antrankius, – kaip, kuo, iš kur? Net ir nulėkęs iki Vladikaukazo neguldyčiau galvos, jog pavyktų paskambinti į Vilnių. Bet iki Šiaurės Osetijos sostinės nusidanginti jau nebeįmanoma. Mane sulaukė vienoje iš kalnų perėjų. Sulaikė tik todėl, kad pats susimoviau. naiviai patikėjau esąs nesugaunamas Džeimsas Bondas. Todėl dabar verta laužyti galvą, kaip sumaniau teisintis, jei išveš į artimiausią karinį dalinį apklausai?
Kai iš palapinės po dar vienos valandos, trukusios taip ilgai, jog net nežinau su kuo palyginti, nebent su amžinybe, išėjo karininkas, rankose laikąs kažin kokius popierius, širdis apmirė iš baimės. Majoras patraukė mano pusėn. Grąžino pasą ir vizą, leidžiančią svečiuotis tik ingušų teritorijose. Tačiau jokių priekaištų, jokių perspėjimų nepažėrė. Nežymiai net šyptelėjo. Aš – laisvas, galįs lėkti į visas keturias puses.
Netikėjau tuo, ką girdžiu. Bet kai rankose išvydau savo dokumentus, kai pase pamačiau antspaudą „Verhnij Lars“, o karininkas pasuko atgal palapinėn, nieko nelaukdamas šokau į „Volgą“ ir nervingai šūktelėjau vairuotojui – pirmyn. Visi lengviau atsipūtėme. Džiūgavo ir vairuotojas, ir moterys. Bet labiausiai džiaugiausi aš, vis dar nesuprasdamas, kaip pavyko sveikam išnešti kailį.
Kaukazo kalnuose
Kai „Verhnij Lars“ perėja liko toli už nugarų, kai artėjome prie Vladikaukazo autobusų stoties, vairuotojas perspėjo pastebėjęs, kaip iš kareiviškos palapinės pro nedidelę atidengtą kišenėlę perėjoje aš buvau fotografuojamas. Gruzinas tikino aiškiai matęs, jog mane fotografavo, slampinėjantį aplink automobilį. Daug kartų fotografavo. Aš privaląs žinoti, jog atsidūriau jų kartotekoje. Tai – rimta, nebe juokai.
Vladikaukaze – vėl persekiojo nemalonumai. Autobusų stoties pakraštyje nuobodžiavo keletas taksi verslu užsiimančių vairuotojų. Maniau be didelio vargo vieną iš jų prikalbinsiąs keliauti į Grozną. Tačiau visi kategoriškai atsisakė. Atšoko nuo manęs tarsi nuo raupsuotojo. Net į kalbas nesileido. Iš Grozno jie gyvi negrįžtų, jei nusibelstų. Ir aš turėčiau susimąstyti, ar verta trenktis pas „prakeiktus čečėnus“. Vairuotojai tvirtino, kad niekas iš jų nedrįs manęs nugabenti į „banditų kontroliuojamą Čečėniją“.
„Štai kokia galinga toji Kremliaus propaganda“, – liūdnai susimąsčiau.
Stovėjau vienui vienas pustuštėje autobusų stotyje, ir nežinojau, ką bedaryti, ko griebtis. Jau vakarojo, buvo šaltoka, pradėjo lynoti. Pėsčiomis iki Grozno su savo didžiuoju krepšiu ant pečių tikrai nenukulniuosiu. Iki Grozno – kelios dešimtys kilometrų. O gal net visas šimtas. Kas dabar supaisys.
Vienas osetinas manęs vis tik pasigailėjo – nuvežė iki sienos, skiriančios Šiaurės Osetiją nuo Čečėno – Ingušetijos respublikos išorinės sienos. Ir skubiai metėsi atgal, palikdamas mane prie apleisto pasieniečių ar milicininkų posto.
Liko vientelė viltis – pasigauti Grozno pusėn važiuosiantį automobilį. Bet kelias buvo tuštutėlis. Jokio automobilio nei pirmyn, nei atgal. Nei „Volgos“, nei „Mersedeso“. Dar labiau temo, dar stipriau krapnojo lietus. Apsižiūrėjau, ar būtų įmanoma nakčiai įsikurti apleistame pasieniečių poste. Durys – užkaltos lentomis, langai – taip pat. Gal ir atlupčiau. Bet tuomet tolumoje pastebėjau du žiburėlius. Jie iš sutemų išniro netikėtai, vos prieš keletą sekundžių. Bent jau iki tol nebuvau jų pastebėjęs, nors atidžiai visur dairiausi. Negali būti klaidos – švietė automobilio žibintai. Mašina stovėjo ne Šiaurės Osetijos pusėje. Vadinasi, turėtų būti arba čečėnai, arba ingušai.
Baimindamasis, kad nepapulčiau į rankas išpirkos pareikalausiančiai gaujai, lėtai prisiartinau prie automobilio. Kaip tektų nešti kudašių, jei pasirodytų, jog automobilyje – ne tie, kuriuos norėčiau matyti, – nežinojau. Su tokiu milžinišku kelioniniu krepšiu ant pečių niekur nepaspruksiu. Vis tiek pagautų. Be to, šis automobilis, regis, vienintelis mano išsigelbėjimas. Belieka vėl aklai pasitikėti sėkme. Gal ir šį sykį ji nenusisuks, bus maloninga. Barbenau į stiklą. Kažkas pravėrė vairuotojo durelės. Paklausiau, ar nenugabentų į Grozną. Pasiūliau solidų uždarbį.
Prie vairo sėdėjusio jauno vyriškio honoraras nesudomino. Bet pažadėjo nuvešiąs. Tik reikėtų lukterėti. Tuoj turį ateiti jo draugai, ir tada visi kartu pajudėsime Čečėnijos pusėn. Ar mane tenkina tokios sąlygos? Aišku, kad tenkina. Vairuotojas greičiausiai buvo čečėnas. Jis išlipo, kad padėtų bagažinėn įkelti kelionės krepšį. Kai įsėdau vidun, uždarė langus ir įjungė šildymą, nes matė, koks aš – sustiręs. Ne tiek nuo šalčio, kiek nuo įtampos. Iš kasetinio magnetofono liejosi ilgesingos Kaukazo kario dainos – greičiausiai apie garbę, drąsą, mirtį.
Įsitaisius šiltame automobilyje vėl ramybės nedavė pačios bjaurausios mintys – ar tikrai nuveš? Bet buvau taip išsekęs, kad, užuot puolęs į paniką, saldžiai užmigau. Iš miegų pakirdau tik tuomet, kai durimis trinktelėjo kažkur iš tamsos išnirę vairuotojo draugai – du juodaplaukiai jaunuoliai. Tikriausiai čečėnai. Jie paaiškino nevažiuosiantys į Grozną. Tad pajudėjome be jų.
Kalnų tarpeklis
Vairuotojas pasitaikė nekalbus. Nepratarė nė žodžio. Aš atidžiai stebėjau kelio ženklus, rodykles, ar tikrai judame Grozno pusėn. Ženklai bylojo, jog pasirinkta teisinga kryptis – Čečėnijos sostinės pusėn. Jaučiausi vis ramesnis ir ramesnis. Kai liko vos keliolika kilometrų, vairuotojas panoro stabtelėti – iš bagažinės išsitraukė nedidelį termosą su karšta juoda arbata. Pirma pavaišino mane, paskui pats atsigėrė. Tada ir prakalbo. Atsargiai, lyg tarp kitko pasiteiravo, kokių nuotykių aš čia ieškąs? Kai išgirdo, jog esu Lietuvos žurnalistas, jį tarsi būtų pakeitę. Neliko šaltumo, oficialumo. Iki tol tvyrojęs abipusis nepasitikėjimas išgaravo. Pasiūlė pas jį pernakvoti, jei neturiu Grozne kur prisiglausti. Patikino pinigų už važiavimą neimsiąs. Būtų negražu imti pinigus iš svečio.
Draugiškai besišnekučiuojant pasiekėme Grozno priemiesčius. Paprašiau privežti prie Džocharo Dudajevo rūmų. Jis neprieštaravo. Pirmąjame aukšte budintiems čečėnams prisistačiau sėkmingai grįžęs iš Tbilisio. Jie pažadėjo perspėsią Aslaną.
Apie ne itin malonius nuotykius kelyje jiems nieko neužsiminiau. Neinformavau ir Aslano.
Apie tai nepasakojau niekam net Lietuvoje. Net politikos skyriaus vedėjui, kai vėliau susitikome kavinėje redakcijos rūsyje. Pamaniau, kad vis tiek nesuprasiąs. Greičiausiai būtų abejingai burbtelėjęs: nieko blogo juk neatsitiko…
Taip. Nieko blogo nenutiko. Tačiau diena vis dėlto įsimintina. Tąsyk aš patyriau, kas yra baimė. Pasirodo, tikroji baimė visiškai nepanaši į iki šiol pažinotas baimes, kai redaktorius, pavyzdžiui, grasina sumažinsiąs honorarą ar išmęsias iš redakcijos. Tikrasis nerimas turįs visai kitas spalvas, niuansus, kvapus.
Kas nėra žvelgęs į „Verhnij Lars” perėją apsupusius kalnus, tam bus sunku suprasti.
Štai kaip susiklostė: rytoj tikrai bus puolamas Groznas. Greičiausiai auštant…
Kad karas neišvengiamas – senokai supratau. Gyvendamas Čečėnijos sostinėje nuolat jaučiau, kaip virš Šiaurės Kaukazo tvenkiasi kraujo praliejimą pranašaujanti įtampa. Nereikėjo būti labai pastabiam, kad susigaudyčiau, jog ruošiamasi blogiausiam. Tereikėjo žvilgtelėti į gyvenamuosius kvartalus – kiek daug čečėnų išvažiavo į kalnus pas gimines, o ir tie, kurie vis dar liko mieste, artimiausiu metu ketino į aūlus išgabenti bent vaikus. Paskutinėmis savaitėmis Groznas pastebimai ištuštėjo.
Bet kad tai nutiks jau rytoj, buvo netikėta. Lyg perkūnas iš giedro dangaus.
Informaciją, jog po kelių valandų į Čečėniją veršis rusų tankai, man perdavė taip, tarsi ši žinia būtų beveik neverta dėmesio. Na, šturmuos sostinę, taip, gatvių mūšiai neišvengiami. Tačiau kam jaudintis, juk pergalę švęs ne tie, kurie susiruošė ant kelių parklupdyti Džocharą Dudajevą!
Daugiau – jokių tikslesnių žinių, nė menkiausios smulkmenos.
Džocharo Dudajevo knyga
Išeidami iš buto, kuriame buvau apsistojęs, čečėnų kariai drąsino: jei rusai prasiverš, jie būtinai atskubės manęs paimti. Išvež į saugesnę vietą. Todėl protingiausia laukti mūšio pabaigos Dagestano gatvėje. Čečėnams būtina žinoti, kur mane galėtų surast, iškilus pavojui.
Generolo Dudajevo apsaugos vyrais pasitikėjau. Jei tikino, kad nepaliks bėdoje, vadinasi – taip ir bus. Atsisveikindami dar linksmai pamojavo: „nebijok, mes – nenugalimi“. Gatvėje išgirdau šūktelėjant Oschabą: „Rytoj pamatysi, kaip kaunasi tikri čečėnai“. O jo bičiulis, taip pat iš apsaugos būrio, linksmai pridūrė: „Nepamiršk, vakare valgysime šašlykus“.
Čečėnų drąsa žavėjo. Būtent taip privalo elgtis tikri vyrai. Bet kodėl jie šventai tiki pergale? Iš kur jie gali numanyti, kaip pakryps rytdienos puolimas? Jie tikriausiai žino kur kas daugiau nei sako. Galbūt čečėnai, su kuriais ką tik atsisveikinau, tiesiog negali atvirai papasakoti, kiek daug ginklų sukaupę, kokios gausios savanorių pajėgos, kiek daug kalnuose įrengta neįveikiamų stovyklų?
Dagestano gatvė, kurioje gyvenau paskutiniuosius trejetą mėnesių, – strategiškai palankioje vietoje. Nei per daug arti Dudajevo rūmų, kurie rusų kariaunai pats svarbiausias trofėjus, ir ne sostinės priemiesčiuose, kur, tikėtina, užvirs žiauriausi mūšiai. Tikimybė, jog man skirtas dviejų kambarių butas taptų taikiniu, – nedidelė.
Nebent nukristų sviedinys paklydėlis, prašvilptų atsitiktinė kulka. Kokia tikimybė, kad bomba driokstels tiesiai po langais, plytų ir betono nuolaužomis užversdama duris, išardydama laiptinę… O kaip elgtis, jei rusai į Grozną pasiųstų itin gausias tankų kolonas, ir čečėnai nepajėgtų atremti puolimo, nespėtų atvažiuoti į Dagestano gatvę?
Kai juodųjų minčių susikaupdavo nepakeliamai daug, jas, žinoma, vydavau šalin. Nesiruošiau pasiduoti panikai. Deja, pesimistiniai variantai atrodė įtikinamesni. Tada vėl bandydavau atsikratyti apėmusio nerimo. Kaliau sau į galvą: vėlu svarstyti, ar derėjo užsibūti Čečėnijoje, kai Kremlius svaidėsi griežtais ultimatumais. Vis tiek nieko nepakeisiu. Net ir norėdamas iš Grozno jau nebeišvažiuosiu. Troškau kuo ilgiau išsilaikyti Grozne, kad parskridęs į Vilnių nepritrūkčiau medžiagos išsamiems straipsniams? Tad kodėl, po perkūnais, nesidžiaugiu sulaukęs puikios progos – bent akies krašteliu pamatyti tikrą mūšį? Jei ir galiu šiąnakt ką nors prasmingo nuveikti – tai neprarasti vilties, jog likimas bus palankus.
Dar nebuvo nė vidurnakčio. Turėjau galimybę keletą valandėlių numigti. Bet nujaučiau: kamuojant įtampai nepavyks net pasnūduriuoti. Tik be reikalo vartyčiausi lovoje. Tad slapmpinėjau iš vieno kampo į kitą. Karts nuo karto klausdavau savęs, ar viskas – po ranka. Lyg ir taip. Kelionės krepšyje senų seniausiai sudėti visi svarbiausi daiktai. Jis – koridoriuje. Tik čiupk ir bėk pro duris. Vilniuje rezidavusio Čečėnijos atstovo rekomendacinis laiškas, kad čečėnai man visur ir visada padėtų, – suplėšytas. O va žurnalisto pažymėjimą išsaugojau. Įsikišau į vidinę striukės kišenę, šalia paso. Jei rusai užimtų Grozną, – šitaip gal būsią saugiau. Korespondentams gal bus draugiškesni…
Nesugalvojau, kuo dar galėčiau užsiimti. Nebent – vėl šliaužėti iš kampo į kampą? Bet kiek gi galima? Nežinomybė – varginantis, sekinantis jausmas. Kad bent truputį prasiblaškyčiau, išsiviriau kavos, prisikepiau bulvių. Užkandžiaudamas atidžiai klausiausi, gal jau kur nors toli toli dunda? Ne, tylu, tik nakties tamsos apgaubta gatve retsykiais nuvažiuodavo mašina. Keletą sykių atrodė, kad jau prasideda, bet paskui paaiškėdavo, jog kažkur toli burzgdami pralėkė sunkvežimiai.
Čečėnai buvo teisūs: pirmuosius duslius driokstelėjimus išgirdau brėkštant vėsiam, drėgnam lapkričio rytui. Iš pradžių – labai tolimus. Net nustebau apsidžiaugęs: „greičiau prasidės, greičiau baigsis“. Ūžesys artėjo lėtai. Bet vis tik grėsmingai artinosi. Dundėjo vis garsiau, skardžiau, pikčiau. Iš pradžių – tik iš vienos pusės. Paskui – ir kitose. Buvo akivaizdu, kad į Grozną veržiamasi keliomis kryptimis. Netrukus pradėjau skirti, kada rusai lupa iš tankų, o kada šaudo čečėnai iš granatsvaidžių, patrankų, kada kalena kulkosvaidžiai. Įsitempęs klausiausi, ar visus tankų šūvius palydi granatsvaidžių bumbtelėjimai. Gal man tik atrodė, kad skiriu, kas ir kada šaudo.
Virš Grozno keletą sykių kaukdami prašvilpė naikintuvai. Be abejo, tai buvo rusų karo mašinos. Čečėnai tuo metu naikintuvų jau neturėjo. Jų naikintuvai stovėjo sudaužyti Grozo oro uoste. Jei rusai ne tik šturmuos, bet ir bombarduos miestą, bus visiškai liūdna.
Po kelių valandų švito. Pro buto langą mačiau tuščią gatvę. Anksčiau ji nebuvo tokia nyki – tai „žiguliukai“ per duobes šokinėdavo, tai per purvo balas brisdavo praeiviai. Dabar – nieko. Tarsi fantastiniame filme apie išmirusį miestą. Bet ne. Štai bėga keli granatsvaidžiais ginkluoti čečėnai. Akivaizdu, kur skuba – pasitikti neprašytų „svečių“. Paskui – dar keletas karių skubiu žingsniu patraukė priemiesčių link. Paskui – dar vienas būrys.
Ir vėl – nė gyvos dvasios. Tik dusliai trinksi sprogstantys sviediniai. Trankosi labai dažnai. Kartais atrodo, kad jau čia pat, beveik po langais. Bet pro langą nematau nei ugnies, nei dūmų. Neištvėręs išeinu į gatvę pasižvalgyti. Centrinėje gatvėje, į kurią atsiremia manoji, vėl išdygsta nežinia iš kur pasirodžiusių čečėnų būrys. Žiūriu į juos, ir stebiuosi, kokie jie vis tik ramūs, susitvardę. Tarsi žaistų karą. O juk kautynės – tikros. Šiandien – pirmasis kartas, kai po keliolikos ligoto, prasigėrusio Boriso Jelcino ultimatumų nuspręsta Čečėniją tramdyti jėga. Šiandien bus pralietas pirmasis kraujas. Kažkas iš jų negrįš. Tačiau čečėnų karių veiduose – nė trupinėlio baimės. Jie bėga pasitikti rusų tankų tarsi sportininkai, susiruošę į … sporto varžybas.
Stoviu prisišliejęs prie namo kampo ir mąstau: sapnuoju ar vis tik tikrai stoviu rusų puolamame Grozne už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos? Įdomu, ką šį rytą veikia kolegos redakcijoje Vilniuje, ką apie šios dienos įvykius praneša lietuviškos televizijos? Gal dar nieko nežino? Dirstelnu į laikrodį. Teprabėgo kelios valandos, o atrodo, kad 1994-ųjų lapkričio 22-osios rytas tęsiasi ištisą amžinybę. Laikas tarsi sustojęs.
Vėl iš kažkur paslaptingai išnyra grupelė čečėnų. Jie mato, kad aš – šviesiaplaukis, vadinasi, atvykėlis. Draugiškai pataria grįžti į slėptuvę. Taip būsią saugiau. Rodo pergalės ženklą. Skuba šaligatviu nesislapstydami. Pastebėjau: kai sudunda sprogimai, nė vienas iš jų nekrūptelna, nepasilenkia prie žemės. Lyg driokstelėjimai tebūtų naujametinis fejerverkas.
Grįžtu į butą. Vėl ta pati kankynė – nežinau ko griebtis. Gal skaičiuoti, kiek kartų per mintutę sprogsta sviedinių? Triukšmas tampa nebepakeliamas. Rusų tankai bus pralaužę čečėnų gynybą – ne kitaip.
———————————
Kažkodėl prisimenu, kai plaukdamas Nemunu su tėvais pakliuvau į vasarišką audrą. Dangus netikėtai apniuko, sutemo taip, tarsi būtų gūdi naktis, debesys prakiuro – pradėjo pliaupti tarsi džiunglėse. Kaip sakydavo močiutė, dangus maišėsi su žeme, o žemė – su dangumi.
Bet baisiausia, kad be perstojo žaibavo ir griaudėjo. Kai blyksteldavo žaibas, viskas kelioms sekundėms nušvisdavo, paskui – vėl tamsa. Tada – kurtinantis griausmas, lyg kažkur netoliese byrėtų didžiausias kalnas. Atrodė, kad mus visus užmuš. Žaibų buvo tiek daug, jie taip dažnai blykščiojo iš visų pusių, jog buvau įsitikinęs: išlikti gyvam – neįmanoma. Anksčiau ar vėliau pataikys. Iškepsime kaip bulvės žarijose.
Nemunas nuo Punios piliakalnio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prisišvartavome prie kranto. Išlipome. Kur slėptis? Aplink – vien bruzgynai, kiek toliau – tamsi miško siena. Kiaurai sušlapome. Sulijo baidarėje buvusi palapinė ir miegmaišiai. Mama verkė. Ji labai bijojo griaustinio. Man buvo gaila mamos. Užjaučiau ir nežinantį ko griebtis tėvą. Tuomet mane vadino paaugliu ligašiumi, persirgusiu plaučių uždegimu, ir tėveliai, be abejo, baiminosi, kad vėl neperšalčiau. Bet ar tėvas kaltas, kad netikėtai užklupo vasariška audra? Juk iki audros išvyka buvo labai graži pramoga.
Kelionė Nemunu baigta. Ties Vidzgiriu. Slaptai.lt nuotr.
Kelionė Nemunu baigėsi sėkmingai. Išgelbėjo … karvės. Stovinčius po medžiu ir nežinančius ko griebtis mus apsupo paklaikusios karvės. Nežinia iš kur atsiradusios jos ėmė prie mūsų glaustytis. Tėvas ramino: vargšelės bijo audros, ieško žmogiškos šilumos. Kaip tik tuomet tėvui toptėlėjo išganinga mintis: jei čia – nuo grandinių nutrūkę gyvuliai, vadinasi, netoliese – sodyba. Tikrai: po pusvalandžio sugrįžęs tėvas pradžiugino aptikęs girininko namą. Miškininkų šeima mus priglaus. Šeimininkas atvažiavo arkliu kinkytu vežimu, padėjo įkelti baidarę, sukrovė mantą ir vingiuotu girios keliuku atvežė į savo sodybą, leido išsimiegoti ne tvarte ant šieno, o gražioje, jaukioje svetainėje.
Virš Nemuno siautėjusi audra tapo sėkmingai pasibaigusiu nuotykiu. Džiaugiuosi, kad tai patyriau. Bet jausmas, kad esu bejėgis, nes mano likimas priklauso nuo Perkūno malonės, nuo žaibo taiklumo, atminty išliko. Tarp audros prie Nemuno ir mūšio čečėnų sostinėje mačiau panašumų. Kaip ir prie vaizdingo Nemuno vingio, taip ir čia, musulmoniškame Grozne, mano gyvybės siūlas buvo kitų rankose…
—————————————
Apie pietus, kai, regis, dundėjo visuose Grozne priemiesčiuose, išgirdau cypsint durų skambutį. Netekau žado. Neabejojau: rusų tankai vis tik bus prasiveržę ir manęs atėjo pasiimti. Bet tarpdury stovėjo ne kariai, o kaimynas iš gretimo buto. Su Dagestano gatvės gyventojais sutariau puikiai. Dar nebuvo tokio vakaro, kad kas nors iš jų neateitų į svečius, nepasiterautų, ar man ko nors netrūksta. Aplankydavo ne tuščiomis rankomis – tai arbūzą atnešdavo, tai čečėniško sūrio.
Šį sykį buvo kitaip. Pagyvenęs Aslambekas teiravosi, gal žinąs, kuo visa tai baigsis? „Tu juk bendravai su aukščiausiais vadais, ką jie tau sakė?“, – abejonėmis dalinosi žmoną ir dvi mažametes mergaites turintis vyras. Jei atvirai, tai aš norėjau jo klausti, ar sveiki gyvi sulauksime vakaro? Tačiau apsimečiau esąs ramus. Pabrėžiau, kad nieko blogo nelaukiu…
Nežinau, ar jis patikėjo. Jis pakvietė nusileisti į rūsį, kur susirinko visi likę namo gyventojai. Tad ir man atsirasią vietos. Apsidžiaugiau, kad nereikės būti vienam. Prieš nulipdamas į rūsį ant durų prikabinau lapelį su užrašu, kad aš – apačioje, jei ieškotų. Rūsyje buvo įsikūrusios kelios čečėnų šeimos. Suaugusieji sėdėjo ant atsineštų kėdžių, ant patiestų patalų gulėjo vaikai. Viduryje – virdulys, po juo – nedidelė ugnelė. Jei būčiau norėjęs arbatos, būtų pavaišinę. Bet nuo įtampos sustojo skrandis. Nenuryčiau nė grurkšnelio.
Čečėnija. Groznas. Sugriauti Džocharo Dudajevo rūmai
Čečėnų vaikai smalsiai spoksojo. Tėvai juos net subarė, girdi, nemandagu taip ilgai žiūrėti į suaugusį žmogų. Čečėnų mažyliai buvo labai gražūs – judrūs, juodaplaukiai, juodomis tyromis akutėmis. Gailėjausi, kad kišenėje neturiu nė mažyčio lietuviško šokolado. Apgailestavau ir dėl to, kad neturėjau lietuviškų centų, kuriuose pavaizduotas raitelis – Vytis. Čečėnų berniukams būtų patikę.
Besėdint rūsyje dundėjimas kiek aprimo. Nuotaika pasitaisė. Nutarėme trumpam išsiskirstyti. Po valandos sugrįšime, atsinešime valgio, draugiškai pasidalinsime lauknešėliais. Nes vaikai juk alkani. Jiems nusispjaut, kad į Grozną atėjo karas, ir turgavietė bei parduotuvės – uždarytos.
Vos tik grįžęs į butą vėl išgirdau cypiant skambutį. Dabar jau tikrai nusiteikiau išgirsti blogą žinią. Bet tarpduryje ir šį sykį stovėjo ne Dudajevo apsaugos kariai, nelaimės valandą turėję mane išgabenti tikriausiai kažkur į kalnus. Tarpduryje išvydau tris granatsvaidžiais apsikarsčiusius, ne sykį matytus, bet vis tik beveik nepažįstamus čečėnų karius. Jie paklausė, ar neleisčiau jiems truputį sušilti. Prašom. Kuo baigsis mūšis – neklausinėjau. Jie patys prasitarė – „duodam į kaulus taip, kad daugiau nebenorės lįsti“. Jų žodžiais nepatikėjau.
Netrukus suburbuliavo vieno kario racija, ir jie, nespėję nieko paaiškinti, išlėkė laukan. Po kelių minučių gretimoje gatvėje trinktelėjo du kartus taip skambiai, kad, regis, net šiek tiek apkurtau. Atrodė, kad visu kūnu iki skausmo pajutau, kaip į gabalus draskomas plienas. Tada užlipęs laiptais vienas iš trijų čečėnų pakvietė išeiti į gatvę. Sakė parodysiąs tai, ko dar nesu regėjęs. Taip, tokio vaizdo dar nebuvau matęs savo akimis. Tik filmuose apie karą. Ties Dagestano ir Laisvės prospketo sankryža degė du rusų tankai – priekinis ir paskutinis. O iš trijų viduryje užspeistų tankų ropštėsi rusų kariai iškeltomis aukštyn rankomis. Belaisviai. Jų jau laukė iš Dž.Dudajevo rūmų atskubėję automatininkai. Užuodžiau aitrų degančio benzino ir parako kvapą. Į dangų kamuoliais veržėsi ne tik liepsnos, bet ir tiršti, tamsūs dūmai. Pirmasis tankas riogsojo be bokštelio. Tanko kepurė rūko nusviesta už keliolikos metrų į šoną. Prie tanko voliojosi keli sumaitoti tankistų kūnai.
Tik vėliau sužinojau, kad tankų kolonas čečėnai specialiai įsileido į miestą, kad jas be vargo išgliaudytų kaip graikinius riešutus gliaudo specialiomis replėmis. Tankas miesto gatvėse be pėstininkų – puikus taikinys. Šaudyk iš už kampo, pro langą, nuo stogo. Tu puikiai matai jį, o tankistas nežino, kur tu pasislėpęs, nemato tavęs, nežino, kur šaudyti. Tą 1994-ųjų lapkričio dieną tankai veržėsi į miestą būtent be pėstininkų paramos. Čečėnai įviliojo juos į spąstus. O paskui sumalė į miltus. Todėl man nuolat vaidenosi, kad Grozne jau knibždėte knibžda rusų tankų. Beje, čečėnai elgėsi protingai: visų nepleškino. Juk šarvuotosios mašinos, kurių ekipažus pavykdavo nuginkluoti taikiomis priemonėmis, likdavo Dž.Dudajevo kariams.
Penkių tankų koloną per keletą minučių be vargo sustabdę čečėnai vėl atėjo į svečius – ramiai baigė gurkšnoti arbatą. Lyg nieko ypatingo nebūtų nutikę.
Gerokai po pietų dundesys nurimo. Apie 17 valandą jau buvo visiškai ramu. Iš gyvenamųjų namų į gatvę sugužėjo vyrai, moterys, vaikai. Visi džiaugėsi pergale.
Aš privalėjau bėgti į Dž.Dudajevo rūmus, iš kur tikėjausi paskambinsiąs į Vilnių. Skubėjau pranešti svarbią žinią: Grozne švenčiama pergalė. Laimė, ryšys nebuvo prapuolęs. Bet tėvas iš pradžių nepatikėjo. Tikrai rusų ataka atremta? Tikrai Dž.Dudajevas sėdi savo darbo kabinete? Tėvui net keletą kartų turėjau kartoti, jog manęs niekas neverčia taip šnekėti, jog aš – saugus, nepaimtas nelaisvėn.
Senoji čečėnų žemė. Šį albumą padovanojo 1994-aisiais Grozną gynę čečėnai. Slaptai.lt nuotr.
Tėvas paaiškino, jog Lietuvos televizijos ką tik perpasakojo rusiškų televizijų ir agentūrų pranešimus „apie kritusį Grozną“. Šią informaciją pakartojo ir visos lietuviškosios. Todėl jis ir nepatikėjo mano žodžiais. Bet dabar nedelsiant skambinsiąs į LRT – perduos, ką aš jam ką tik papasakojau.
Tą vakarą tėvui pavyko Lietuvos televizijai perduoti mano pasakojimą apie mūšį. Televizijos žinių redaktorė perskaitytė jį kaip priklauso: nurodyta pavardė, vardas, papasakota, iš kur aš pranešu… Tiesa, LRT buvo atsargi: mano informaciją pateikė po to, kai perpasakojo „Vremia“ paskelbtą versiją. Bet kitą dieną mano pranešimai jau buvo perduodami pirmiau. „Vremia“ liko antroji. Juolab kad šios televizijos diktorei netrukus teko pripažinti, jog žinia „Groznas krito“ – ne visiškai tiksli.
————————————–
Mano pasakojimai, kuriuos tąsyk pacitavo Lietuvos televizija, – smulkmena. Juolab kad aš jų niekam negaliu parodyti kaip giriamasi straipsnių kopijomis ar knygomis. Be to, šiandien susiklosčiusi visai kitokia padėtis. Groznas vis tik krito, o Dž. Dudajevą – nužudė. Tačiau tos per televiziją 1994-aisiais rudenį perskaitytos kelios žinutės man labai brangios. Juk aš buvau pirmasis, kuris Lietuvai pranešė, kaip šauniai Groznas atrėmė pirmąjį rusų tankų šturmą.
Groznui aš už daug ką skolingas. Būtent Grozne sužinojau, kas yra tikroji drąsa, tikrasis garbės žodis, tikroji pagarba svečiui.
Ačiū Groznui ir už tai, kad išmokė atpažinti klastingiausias rusiškas dezinformacijas. Čečėnijos sostinėje 1994-aisiais buvo galima matyti keletą rusiškų programų. Viena iš jų – „Vremia“. Gyvendamas Grozne regėjau, kaip rusiškų televizijų diktorės kryptingai, ciniškai, begėdiškai meluodavo, viską apversdamos aukštyn kojomis.
Suprantu, kiekviena pusė trokšta kuo gražiau atrodyti. Smulkučiai pagražinimai, mažyčiai pasiteisinimai – neišvengiami. Tačiau taip meluoti, kaip 1994-aisiais melavo Rusija, – vis tik negalima. „Vremia“ pasakoja, kad Grozne – labai blogai, o aš, vaikščiodamas miesto gatvėmis, mačiau visai kitką.
Sykį į Grozną suvažiavo svečių iš Suomijos. Gal penkiolikos asmenų delegacija įskaičiuojant žurnalistus. Išėjusiems iš Dž.Dudajevo rūmų užsieniečiams apsaugos kariai pasiūlė pramogą: pašaudyti į orą iš jų asmeninių automatų. Ne kur nors Grozno pakraštyje, o centrinėje Grozno aikštėje. Suomių delegacija, kurioje būta daug moterų, – neatsisakė. Į orą keletą minučių pleškino gal iš trisdešimties automatų. Kartu su rūmų apsauga. Štai koks neįprastas paprotys – leist garbingam svečiui pašaudyti iš ginklo! O vakarinėse žiniose rusų televizija išdidžiai raportavo, esą prie Dž. Dudajevo rūmų ir vėl įvyko susišaudymas, esą Kremliui palankiai opozicijai užimti pastato nepavyko tik mažyčio atsitiktinumo dėka. Suprask, kitą kartą opozicijai tikrai pavyksią nuversti D.Dudajevą.
Čečėnijos kalnuose
Arba prisiminkime, ką po žlugusio tankų mūšio kalbėjo su rusų tankistais belaisviais susitikti į Grozną sugužėję rusų žurnalistai. Viena rusų televizininkė cypiančiu balseliu įkyriai klausinėjo, ką privalo perduoti suimtųjų vyrų žmonoms. Čečėnų sargybinis neiškentė: „pranešk žmonoms, kad jų vyrų kišenėse radome prezervatyvų“. Ir nedelsdamas parodė, ką jie aptiko keliuose į nelaisvę patekusiuose tankuose – degtinės bei prezervatyvų. Tankistams buvo pažadėta, kad čečėnai, vos tik išvydę rusiškus tankus, bailiai spruks, kur akys mato, o jie, šaunuoliai – išvaduotojai, turės progų paišdygauti su čečėnėmis, kurios labai gražios ir karštos.
Rusijos televizijos šio čečėniško komentaro, žinoma, neparodė – tik suko ir suko siužetą, kaip žurnalistė verksmingu balseliu klausia sutrikusio tankisto, kokią žinią perduoti jo antrąjai pusei.
Tokių rusiškų melų, nutylėjimų, iškraipymų anuomet pasipylė labai daug. Visų neprisiminsi, visų nesurašysi.
Tą lapkričio vakarą Dagestano gatvėje čečėnai kepė šašlykus. Dalyvavau jų vaišėse. Jas visuomet prisimenu su graudžiu džiugesiu – kaip trumpos, tačiau labai tikros, nuoširdžios, prasmingos laimės akimirkas.
Ramzanas Kadyrovas. AP/Scanpix nuotr.
Rusijos pietinio Čečėnijos regiono lyderis Ramzanas Kadyrovas, kuris tariamai praėjusią savaitę buvo paguldytas į ligoninę Maskvoje dėl įtariamo susirgimo koronavirusine infekcija, antradienį dalyvavo vyriausybės susitikime, tačiau apie ligą nieko neužsiminė.
Praėjusį ketvirtadienį žiniasklaidoje, įskaitant Rusijos valstybines naujienų agentūras, pasirodė pranešimai, kad R. Kadyrovas buvo nuskraidintas į Maskvos ligoninę gydymui, bet Čečėnijos pareigūnai šių pranešimų nei patvirtino, nei paneigė.
43 metų regiono vadovas antradienį savo „Telegram“ paskyroje rašė, kad antradienį prižiūrėjo susitikimą dėl koronaviruso, ir pridūrė, kad padėtis Čečėnijos ligoninėse yra stabili. Kartu su internete paskelbta žinute R. Kadyrovas paskelbė nuotrauką, kurioje jis ir kiti pareigūnai sėdi prie didelio ovalaus stalo.
R. Kadyrovas Čečėnijai vadovauja po tėvo Achmado žūties 2004 metais, jis artimas prezidento Vladimiro Putino sąjungininkas bei yra kaltinamas įvairiais žmogaus teisių pažeidimais Čečėnijoje.
Jo požiūris į koronavirusą atmestinas. R. Kadyrovas gydytojus, kurie skundėsi dėl apsaugos priemonių trūkumo, pavadino „provokatoriais“, kurie turėtų būti atleisti. Regiono vadovas, be kita ko, teigė, kad asmenys, pažeidę karantino taisykles, turėtų būti „nužudyti“.
Šio straipsnio kopiją atsitiktinai aptikau peržiūrėdamas senų laikraščių, rankraščių šūsnis. Publikacija „Vienišas vilkas” – man labai brangi. Kodėl brangi – lengva paaiškinti. Tai buvo pirmoji rimta komandiruotė, pirmoji išvyka į užsienį. Ne į ramią Vakarų Europą, bet į bruzdančią, nepriklausomybės trokštančią Čečėniją tolimąjame Šiaurės Kaukaze. Taip jau nutiko, kad kelių mėnesių, praleistų Grozne, užteko, kad pamilčiau Kaukazą. Visam gyvenimui.
Ir vis dėlto kaip visa tai seniai buvo – 1994-ųjų metų vasarą! Kai atvykau į Čečėnijos sostinę Grozną, man tebuvo 28-eri. Gal todėl puikiai prisimenu, regis, kiekvieną akimirką, tarsi tai būtų nutikę tik vakar – ir jaudulį, laukiant interviu su Čečėnijos prezidentu Džocharu Dudajevu, ir čečėniškus šašlykus, kepamus tiesiog gatvėje, ir ginkluotus čečėnų karius, saugančius įvažiavimą į miestą, ir medžioklę kalnuose, ir temperamentingus religinius vyrų šokius centrinėje Grozno aikštėje, ir pirmuosius rusiškus bombardavimus, pirmąją rusų tankų ataką…
Labai gaila, kad ne viską anuomet pavyko užfiksuoti, paskelbti, nufotografuoti. Bet šiandien nieko nebepakeisi.
Taigi pagrindinė šios serijos nuotrauka – „Vienišas vilkas”. Beje, tekstas iliustruotas anuomet mane lydėjusio puikaus fotografo Juozo Kazlausko fotografijomis.
Su Lietuvos delegacija. Garmiše-Partenkirchene. Slaptai.lt nuotr.
Kaip derėtų vertinti istoriką, kuris skelbia kategoriškas išvadas, remdamasis prieš tris dešimtmečius studentiškuose leidiniuose publikuotais jaunojo keliautojo įspūdžiais ir ignoruoja daug rimtų veikalų išleidusio istoriko – mokslininko – tyrinėtojo knygą?
Ko nepasakė Armėnijai simpatizuojantis istorikas?
Šis viešas klausimas – ponui Algiui Kasperavičiui, neseniai „Lietuvos ryte“ paskelbusiam straipsnį „Panašūs, bet skirtingi sausiai. Baku 1990, Vilnius 1991“ (lrytas.lt, 2020-01-13). Savo publikacijoje šis istorikas perša nuomonę, kad 1990 metais kariuomenę į Baku sovietai įvedė tam, kad nuo agresyvių azerbaidžaniečių apgintų … neva skriaudžiamus armėnus.
Kolegė Irma Ąžuolė, reagavusi į šią keistą mintį straipsnyje „Ko nepasakė istorikas Algis Kasperavičius“ (slaptai.lt), pagrįstai gūžčioja pečiais: „Toks absurdiškas požiūris kelia nuostabą: juk tai ne kas kita, kaip kartojimas senos Kremliaus pasakos, kuri buvo sekama siekiant pateisinti prievartą. Melu buvo dangstomos desperatiškos pastangos išsaugoti sovietinę imperiją. Pasirodo, kad seni metodai vis dar veikia“.
Kadangi kolegė I.Ąžuolė rėmėsi ir mano prieš keletą metų apie Kaukazo skaudulius išleista knyga „Juodojo Sodo tragedija“, norėčiau diskusijon įsiterpti – pateiksiu keletą savų pastebėjimų.
Istoriko Algio Kasperavičiaus publikacija „Panašūs, bet skirtingi sausiai. Baku 1990, Vilnius 1991“ (lrytas.lt, 2020-01-13)
Tikrai į akis krenta aplinkybė, jog istorikas A.Kasperavičius vadovaujasi prieš trisdešimt metų po Kaukazą keliavusio jaunučio Artūro Zuoko (vėliau žurnalistiką iškeitė į politiką, tapo Vilniaus meru) straipsniu, paskelbtu studentiškame laikraštyje „Universitas Vilnensis“. Neatmetu galimybės, jog po tuos kraštus keliavusiam A.Zuokui anuomet išties kas nors papasakojo apie „skriaudžiamus armėnus“. Neneigiu, kad A.Zuokas savo straipsnyje išdėstė tik tai, ką išgirdo, suprato, pamatė.
Bet vis tik – ar įmanoma, atvykus į kelis milijonus gyventojų skaičiuojantį nepažįstamą miestą (tuo metu dar nebuvo mobiliųjų telefonų, kompiuterių, interneto) per keletą dienų perprasti visas armėnų – azerbaidžaniečių nesutarimų priežastis, atpažinti slaptųjų tarnybų provokacijas, suvokti, kur dezinformacija, o kur – šventa tiesa? Mano įsitikinimu, – neįmanoma. Kodėl?
Čečėniška patirtis
Remiuosi asmenine patirtimi. 1994-ųjų vasarą aš atvažiavau į Čečėnijos sostinę Grozną. Panašiai kaip ir į Azerbaidžaną užsukęs A.Zuokas, tuomet aš buvau jaunutis žurnalistas – skaičiavau tik 26-ąjį gimtadienį. Taigi patirties – ne itin gausu, nors jau, tiesa, buvau atitarnavęs dvejis metus sovietinėje armijoje, baigęs mokslus Vilniaus Universiteto Istorijos fakultete (specialybė – žurnalistika), turėjau kelerių metų žurnalistinės patirties plušant „Literatūroje ir mene“ bei „Lietuvos aide“.
Ir vis dėlto jau pirmosiomis dienomis supratau, kad kelių savaičių viešnagės, jeigu noriu susigaudyti čečėniškuose reikaluose, neužteks, kadangi ne visi čečėnai, kad ir kokie vaišingi, draugiški, skubėjo atvirauti. Tik po kelerių mėnesių (tuo metu „Lietuvos aide“ pasirodė pirmieji mano rašiniai čečėniška tema), praleistų Grozne, tuometinė Čečėnijos vadovybė plačiau atlapojo savo kabinetų duris. Pabrėžiu – tik rudeniop interviu man noriai ėmė dalinti tuometiniai Čečėnijos politikai, verslininkai, kariškiai.
Juos galima suprasti. Tuo metu Čečėnijoje šmirinėjo daug žurnalistų, taip pat ir iš Vakarų Europos, Amerikos, kuriuos Dž.Dudajevo aplinka įtarė renkant informaciją Rusijos slaptosioms tarnyboms. 1992 – 1994-aisiais metais Čečėnijoje išties įvairius mitingus, protesto akcijas, susidūrimus organizavo Čečėnijai neva gero linkintys Labazanovo, Avturchanovo, Gantemirovo vadovaujami čečėnai. Štai jie noriai dalinosi „informacija“, koks blogas Dudajevas, o jie – šventi. Noriai „išpažintimis“ dalinosi ir įvairiausio plauko provokatoriai, atkakliai įrodinėję, girdi, Dž.Dudajevas – diktatorius, teroristas, vagis, kad jo beveik niekas nepalaiko. Tik spėk užsirašinėti jų pasakojimus.
Džocharas Dudajevas ir Gintaras Visockas. Groznas. 1994 metų rugpjūtis. Slaptai.lt nuotr.
Tad kokių straipsnių galėjau parsivežti į Vilnių, jei komandiruotė būtų užtrukusi vos keletą dienų? Tik ilgiau pagyvenus Grozne paaiškėjo visos klastos. Tie labazanovai, gantemirovai, avturchanovai, subūrę kelis šimtus ištikimų sėbrų, – Rusijos slaptųjų tarnybų užverbuoti agentai, siekiantys nuversti nepriklausomybės taikiomis, demokratinėmis priemonėmis siekusį Dž.Dudajevą. Kai kurie iš jų – tiesiog kriminaliniai nusikaltėliai, specialiai paleisti iš Rusijos kalėjimų tam, kad juos būtų galima nusiųsti į Čečėniją kelti sumaišties.
Kad savaitės neužtenka deramai perprasti visus niuansus, bylojo ir kelionė į Tbilisį. Gyvendamas Grozne kelioms dienoms buvau išvykęs į Gruziją (Sakartvelas). Tbilisyje praleidau savaitę, skubėdamas parengti kuo daugiau interviu, bet grįždamas atgal į Čečėniją vis tik nebuvau tikras, kad iki galo išsiaiškinau, kodėl buvo nuverstas Zviadas Gamsachurdija, ko siekia tie, kurie jį nuvertė, kokių tikslų turi į valdžią prasibrovęs Eduardas Ševardnadzė…
Štai kodėl abejoju, kad anuomet trumpam į Azerbaidžaną užsukusiam A.Zuokui net ir labai stengiantis būtų pavykę perprasti visas kaukazietiškas tiesas.
Net šiandien, bendraudamas su kai kuriais iškiliais Lietuvos istorikais bei politikais, išgirstu nuostabą keliantį pasiaiškinimą: „Jūs, Gintarai, net neįsivaizduojate, kaip 1988 – 1994-aisiais Armėnijos pasiuntiniai mums gausiai siuntė įvairiausius pareiškimus, laiškus, straipsnius, kaip dažnai skambindavo, pasakodami apie Azerbaidžano nusiklaltimus Armėnijai. Tuo tarpu iš Baku – nė menkiausios žinutės. Nei skambučių, nei pareiškimų, nei delegacijų. Taip po truputį mums ir suformavo antiazerbaidžanietiškas nuostatas“.
Be abejo, pasyvi Azerbaidžano elgsena – ne itin suprantama. Tačiau ar pateisinama lietuviška laikysena? Juk akivaizdu: jei oficialusis Jerevanas nuo kojų iki galvos Vilnių užvertė savąja informacija, o Baku – tyli, kas tau, aukštąjį universitetinį išsilavinimą turinčiam istorikui, nevengiančiam užsienio politikos temų, trukdo bent sykį paskambinti į Azerbaidžaną? Juk tu dirbi oficialioje Lietuvos įstaigoje. Tau tiesiog privalu išgirsti visus konfliktuojančių pusių argumentus.
Kodėl nutylėta istoriko Algimanto Liekio knyga?
Istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.
Žodžiu, A.Kasperavičiaus publikacija paliko slogų įspūdį. Vienas iš pagrindinių nusistebėjimų – kodėl jis remiasi vos 22-iejų metų amžiaus jaunuolio pastebijimais, surašytais prieš tris dešimtmečius, ir tuo pačiu nutyli 2016-aisiais išleistą prof. Algimanto Liekio veikalą „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“, kuriame istorikas (deja, praėjusiais metais mirė) skelbia ne vien Armėnijos, bet ir Azerbaidžano argumentus? Juk istorikas A.Liekis – tai solidus 43 mokslinių monografijų ir 1400 mokslinių straipsnių autorius.
Kitas akivaizdus tendencingumas – dėl Sumgaito skerdynių. Taip, tame netoli Baku esančiame mieste prie pat Kaspijos jūros 1988-ųjų vasario 27–29 d. įvyko tragedija. Bet ar galima ramia sąžine teigti, esą azerbaidžaniečiai masiškai žudė armėnus? Šis teiginys abejotinas vien dėl to, kad smurtautojams vadovavo armėnų tautybės vyras – Eduardas Grigorianas. Šito nieks negali paneigti. Nejaugi tai – nereikšminga detalė?
Kodėl vienu atveju remiamasi prieš trisdešimt metų universiteto laikraštyje paskelbtu jaunučio A.Zuoko straipsniu, o, pasakojant apie Sumgaite pralietą kraują, nutylima visai neseniai išleista A.Liekio knyga, kurioje – ištisas skyrius, skirtas Sumgaito tragedijai?
Sumgaite nutikusi nelaimė
Štai viena citata iš minėto A.Liekio veikalo.
„Dėl žudynių ir neramumų tame azerbaidžaniečių mieste tada nemažai kas kaltino pačius azerbaidžaniečius, ypač armėnų politikieriai, skelbdami, kad žudynės – tai musulmonų neapykantos krikščionims rezultatas. Žinoma, iš Armėnijos išvytieji ir laikinai apsigyvenę Sumgaite azerbaidžaniečiai buvo apimti nevilties ir jautė pažeminimą, buvo priešiškai nusiteikę armėnų atžvilgiu. Tačiau nemažai kas mano, kad tas skerdynes organizavo (nužudyti 32 žmonės, iš jų 26 armėnai) patys armėnų teroristai, norėdami pasauliui parodyti, kad azerbaidžaniečiai žudo krikščionis armėnus ir todėl jie atskirsią Kalnų Karabachą nuo Azerbaidžano. Apie tai paskelbta nemažai dokumentų anglų ir kitomis kalbomis. Iš tų dokumentų susidaro nuomonė, kad riaušės ir žudynės Sumgaite buvo specialiai organizuotos KGB ir armėnų teroristinių organizacijų, kad pasauliui būtų pateiktas „nenuginčijamas“ įrodymas, jog krikščionims armėnams negalima gyventi tarp musulmonų azerbaidžaniečių, todėl būtina kuo greičiau leisti Kalnų Karabachui, kuriame armėnai tuo metu jau sudaro gyventojų daugumą, prisijungti prie Armėnijos“.
Ne mažiau svarbi ir ši citata iš skyriaus „Sumgaito aukos“: „Pjautynėms Sumgaite, kaip matyti iš liudininkų parodymų ir spaudos, visokie armėnų provokatoriai rengėsi iš anksto. Jų aukomis pirmiausia turėjo tapti jų pačių tautiečiai – „nepatikimieji“ armėnai – tie, kurie atsisakė siųsti savo uždirbtus pinigus į Armėniją, į Kalnų Karabachą ten esantiems „kovotojams“ dėl „didžiosios Armėnijos“, dėl Kalnų Karabacho prijungimo prie Armėnijos paremti. Tad išpuoliai vasario 27-29 dienomis buvo nukreipti ne apskritai prieš armėnus, o prieš tuos, kurie buvo atsisakę siųsti pinigus į Armėniją…“
Ar tai – taip pat dėmesio neverta versija?
Suprantu, galima nemėgti istoriko A.Liekio, galima nevertinti jo darbų. Bet ar įmanoma, jei dediesi esąs objektyvus Lietuvos istorikas, rašant apie Sumgaito tragediją nutylėti Mokslotyros instituto išleistą lietuvio istoriko A.Liekio knygą, kurioje Sumgaito tragedijai skirtas visas skyrius?
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas
Sakartvelo sostinę Tbilisį mačiau tik vieną sykį – 1994-ųjų rudenį. Gruzija tuomet buvo politiškai susiskaldžiusi, skurdi, draskoma separatistinių judėjimų. Ir vis dėlto sostinė paliko neišdildomą įspūdį. Pirmiausia į akis krito gruziniškas draugiškumas, svetingumas, gražus senamiestis, švelnus klimatas, sniegu pasipuošusios kalnų viršūnės.
Nerimą kėlė
tik didieji Tbilisio viešbučiai. Tąsyk jie labiau priminė bendrabučius nei
viešbučius, nes beveik kiekviename balkone gruzinų pabėgėlės, išvytos iš Pietų
Osetijos ar Abchazijos, džiaustė skalbinius. Tų skalbinių būta tiek daug, kad
atrodė, jog Tbilisyje dauguma gyventojų – pabėgėliai. Keletą iš Gruzijos
regionų išvytų gruzinų šeimų aplankiau viename iš Tbilisio viešbučių. Buvo keistai
baugu: kiekviename viešbučio kambaryje susigrūdę gyvena po keliolika žmonių.
Net platesni koridoriai buvo atitverti skaromis – anapus jų taip pat gyveno iš
gimtųjų namų išvyti gruzinų pabėgėliai…
Kodėl per
kalnus sena „Volga“ iš Čečėnijos sostinės Grozno beldžiausi į Tbilisį, – jokia
paslaptis. Tais metais dirbau Čečėnijoje – daug rašiau apie Čečėnijos pastangas
ištrūkti iš Rusijos imperijos gniaužtų. Štai ten dirbant žurnalistu ir kilo
mintis pasidomėti, kokiomis gi nuotaikomis gyvena gruzinai. Čečėnija – ne taip
toli nuo Gruzijos. Kito momento gali ir nepasitaikyti. Žodžiu, suradęs, kas
nuvežtų, sėdau į seną „Volgą“ ir iš Grozno per garsiąją „Verhnij Lars“ kalnų perėją
nusibeldžiau iki Tbilisio.
Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas ir žurnalistas Gintaras Visockas pokalbio metu. 1994-ieji, Groznas. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau tąsyk
gruzinai buvo labai susipriešinę. Susiskaldė pirmiausia į Eduardo Ševardnadzės
ir Zviado Gamsachurdijos šalininkus, paskui – į realios nepriklausomybės
trokštančius bei gyvenimo be draugystės su Rusija neįsivaizduojančius. Trečiąją
priešpriešos grupę sudarė biznieriai, kuriems rūpėjo tik finansinė sėkmė, ir
idealistai, kuriems knietėjo matyti Gruziją įtakingą, tvarkingą, demokratišką.
Be to, tuometinę Gruziją į gabalus plėšė Rusijos sumaniai kurstomi
separatistiniai judėjimai. Bendraujant su gruzinais buvo sunku susigaudyti, kas
kam dirba – Tbilisiui ar Maskvai. Įvairiausio plauko šnipų, provokatorių
Tbilisyje knibždėte knibždėjo. Tad po savaitę trukusios viešnagės iš Tbilisio
per tą pačią „Verhnij Lars“ perėją beveik nieko nepešęs grįžau į Grozną.
Ir vis dėlto
po ne itin sėkmingos kelionės į Tbilisį nesilioviau domėjęsis Gruzijos (dabar –
Sakartvelas) šiokiadieniais. Kai Rusija užpuolė Gruziją, portale slaptai.lt
parengiau keletą videointerviu su režisieriumi Andrėjumi Nekrasovu apie Rusijos
kariaunos agresiją demaskuojantį dokumentinį filmą „Rusų kalbos pamokos“.
Skelbiau ypač daug peržiūrų sulaukusią ištrauką iš minėto režisieriaus filmo
(už tai teko sulaukti grasinimų – „jei nori likt sveikas, nepalaikyk gruzinų“).
Gruzijos palaikymo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotrauka
Dabar
stengiuosi nepraleisti nė vieno mitingo, kurį prie Rusijos ambasados Vilniuje
rengia Sakartvelo teritorinio vientisumo šalininkai. Ypač dažnas tokių mitingų
svečias buvo mano tėvas Vytautas Visockas. Net jau mirtinai sirgdamas jis
skubėdavo prie Rusijos ambasados. „Lietuviai privalo palaikyti brolius gruzinus
ir lietui pliaupiant, ir saulei šviečiant“, – mėgdavo sakyti. Jo fotoreportažai
iš minėtų protesto mitingų iki šiol skelbiami slaptai.lt portale.
Beje,
pirmoji pažintis su Gruzija buvo netiesioginė. Atgimimo pradžioje visi lietuviai
nuoširdžiai pergyveno dėl tragiškų įvykių Tbilisyje, kai sovietiniai kariškiai panaudodami
kastuvėlius išvaikė taikų gruzinų mitingą. Visa Lietuva tąsyk piktinosi
sovietinių karininkų žiaurumu: galvoje netilpo, kaip jie drįsta vidury baltos
dienos sostinės centre kastuvėliais negyvai užkapoti moteris, vaikus, vyrus…
Tąsyk svarstėme, kaip elgsimės, jei sovietiniai budeliai tą pačią taktiką
panaudos ir Vilniuje? Žodžiu, mokėmės iš tragiškų kitų tautų patirčių…
Šiuos kelis gruziniškus epizodus papasakojau specialiai. Manau, kad turiu bent jau moralinę teisę pasidomėti, kaip Sakartvelas gerbia kitų šalių teisę branginti savo istoriją, kultūrą, rūpintis savo teritorijų saugumu. Mintyse kirba kad ir toks klausimas – kaip Sakartvelas žiūri į Azerbaidžano teisę susigrąžinti dėl separatistinių armėnų – rusų intrigų prarastą Kalnų Karabachą. Iki šiol nebūta nė menkiausių įtarimų, jog Sakartvelas klastingai žaistų dvigubus – trigubus žaidimus.
Bet štai šių
metų sausio 20-ąją viename armėnų gausiai apgyvendintame Sakartvelo regione
buvo restauruotas dar 1995-aisiais pastatytas paminklas Michailui Avagianui.
Kam armėnams prireikė to paminklo?
Viskas
paaiškėja, kai sužinai, jog M.Avagianas nieko gero Sakartvelui nepadarė, o štai
Azerbaidžanui – pakenkė. Oficialusis Baku šį žmogų kaltina dalyvavus kariniuose
veiksmuose prieš Azerbaidžaną okupuojant Kalnų Karabachą, taip pat kaltina
dalyvavus ir azerbaidžanietiško Hodžaly miesto žudynėse. Tad gal statydami arba
restauruodami Sakartvelo teritorijoje šį paminką armėnai ne tiek rūpinosi
„savais reikalais“, kiek mėgino azerbaidžaniečius supriešinti su gruzinais?
Azerbaidžanas
buvo priverstas pareikšti Sakartvelui oficialią protesto notą. Sakartvele
gyvenantys azerbaidžaniečiai pareikalavo leidimo Tbilisyje prie parlamento
surengti protesto mitingą. Iš pradžių Sakartvelo valdžia neleido, paskui –
leido…
Man regis,
dėl armėniškų intrigų Sakartvelas atsidūrė keblioje situacijoje.
Ypač akis
bado žinia, jog paminklas iškilmingai atidengtas (restauruotas) sausio 20
dieną, kada visas Azerbaidžanas gedėjo 1990-aisiais sausio 20-ąją per sovietų
kariuomenės įsiveržimą žuvusiųjų tautiečių (dėl Kremliaus palaimintos agresijos
tądien Baku mieste žuvo 137 žmonės, 744 buvo sužeisti, o 841 – neteisėtai
suimti).
Paskui
viešojoje erdvėje pasirodė pranešimų, jog Sakartvelo valdžia ketina atidaryti
kai kuriuos transporto koridorius, kurie palengvintų Armėnijos galimybę gabenti
savo krovinius nepaisant Azerbaidžano interesų…
Vladimiras Putinas susitikimo su separatistinių Gruzijos respublikų vadovais metu. EPA-ELTA nuotr.
Ką tai galėtų reikšti – Sakartvelas kapituliuoja prieš Rusijos remiamos Armėnijos intrigas, laužo iki šiol galiojusias draugystės sutartis su Azerbaidžanu? Tokie svarstymai negali nerūpėti Lietuvai. Jei Sakartvelas nebegerbia Azerbaidžano teisės susigrąžinti savo teritorijas, kokios garantijos, kad vieną gražią dieną, vaizdžiai tariant, oficialusis Tbilisis nepuls pro pirštus žiūrėti ir į Lietuvos teisę turėti Vilnių ir Klaipėdą? Jei Sakartvelas nebesipriešina Kremliaus intrigoms, kokios garantijos, jog gruzinai pro pirštus nežiūrės, sakykim, ir į mūsų artimiausių brolių latvių ir šiaurinių kaimynų estų interesus?
Gruzijos ambasada Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Prašymą pateikti paaiškinimus dėl pastarųjų įvykių nusiunčiau Lietuvoje reziduojančiai Sakartvelo ambasadorei Khatunai Salukvadzei. Net telefonu kalbėjausi su Sakartvelo ambasados darbuotojais. Deja, iki šiol – keista tyla. Į klausimą, ar tikrai gruzinai nepajėgė sudrausminti separatistines nuotaikas kurstančių armėniškų organizacijų, ar tiesiog apsimetė, jog – nepajėgia sudrausminti, – atsakymo vis dar laukiu.
Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas ir žurnalistas Gintaras Visockas. 1994-ųjų rugpjūtis. Groznas. Slaptai.lt nuotr.
Niekad atidžiai neskaičiau po straipsniais pasirodančių komentarų. Tiesiog jų nevertinu, rimtai į juos nežiūriu. Tokia nuostata vadovaujuosi ne todėl, kad tarp komentarų neįmanoma rasti prasmingų, vertingų pastebėjimų arba po publikacijomis gausiai pasirodantys anoniminiai burnojimai bei saldūs pagyrimai nieko nebylotų apie rašinio aktualumą, svarbą, politines nuotaikas.
Žinoma: kai kurias tendencijas galima apčiuopti. Ir vis dėlto daug dėmesio skirti komentarams, ypač anoniminiams, – kvaila. Kaip kvaila ieškoti vertingų daiktų sąvartynuose (rasti – įmanoma, bet ar rezultatas vertas įdėtų pastangų?). Juolab nežinai, ar teksto vertinimai pasirodė kilus natūraliam susidomėjimui, ar pastabas dirbtinai inspiravo pikta ranka. Taigi niekad negali būti tikras, kas slypi po anoniminėmis kaukėmis – nuoširdus skaitytojas ar tendencingas internetinis trolis.
O jei net ir ne slaptųjų tarnybų pasamdyti komentatoriai dergia tai, kas tau svarbu, ir liauspina tai, ką tu smerki, dažnusyk stebina komentatorių primityvumas. Atkreipkite dėmesį į komentatorių laikyseną. Jie dedasi visažiniais. Jie viską išmano, supranta. Jiems nėra sudėtingų temų. Jie visur ir visada turi nuomonę. Jie net neįsivaizduoja, kaip kvailai atrodo, ypač tie, kurie nesislepia po anonimiškumo skraiste. Juk jie panašūs į laidos „Klausimėlis“ dalyvius: užuot prisipažinę, jog nė velnio neišmano, jie vis tik aiškina, įrodinėja, svarsto. Užuot patylėję ar sprukę kuo toliau nuo televizijos kamerų, jie vis tik bando atrodyti išmintingi, išsilavinę. Jei tik atsiranda galimybė, jie išdėstys argumentus, kodėl Lietuvai reikalinga ar nereikalinga atominė jėgainė, jei tik iškelsi temą, ar Vilniui praverstų požeminis metro, jie čia pat puls šaukti, jog tramvajus – geriau, jei atsiras proga analizuoti Lietuvos žurnalistų tekstus – jie žinos, kurie plunksnos broliai nupirkti, papirkti arba perpirkti.
Kadaise vieną savo straipsnį iliustravau nuotrauka, kurioje užfiksuota akimirka, kaip 1994-aisiais metais rudenį Grozne iš tuometinio Čečėnijos prezidento Džocharo Dudajevo imu interviu, – netrukus komentatoriai jau piršo nuomonę, jog galbūt esu „čečėnų mafijos atstovas Baltijos kraštams“. Kadaise domėjausi Lietuvos teismuose nagrinėjama Rygos omonininko Konstantino Michailovo – Nikulino byla, – tuoj pat buvau apšauktas Rusijos žvalgybos agentu. Bet ko norėti iš tokių, jei net po paskelbtos ištraukos iš istoriko Gintaro Vaičiūno knygos apie Anykščių krašto partizanus pasirodė komentaras: „banditai, o ne partizanai“.
O kaip jie puikiai nusimano JAV politinėse realijose – Barakas Obama buvo šaunuolis, o va Donaldas Trampas – kvailys, Kremliaus mulkinamas bei vedžiojamas už nosies. Nepaisant faktų, jog būtent D.Trampo vadovavimo metu sugriežtintos sankcijos Rusijai, jog būtent D.Trampui valdant oficialusis Vašingtonas pradėjo kalbėti apie būtinybę kur kas rimčiau žvelgti į gynybos reikalus, ėmė kritikuoti karinėms reikmėms per mažai pinigų skiriančią Europą…
Dabar oficialiai startuoja Lietuvos prezidento rinkimų kampanija, tad kai kurie vadinamieji etatiniai komentatoriai jau turi kategorišką nuomonę ir dėl šios aktualijos: filosofas Arvydas Juozaitis – geriausias, Ingrida Šimonytė – blogiausia. Kad gali būti ir kitaip, net visiškai kitaip – jiems nusispjauti.
Jie nesupranta, nenori suprasti, kad politika – kaip riešutas. Prieš praskeldamas jį nežinai, ką rasi viduje: sveiką banduolį ar supuvusį gniužulą. Karti gyvenimiška patirtis byloja, jog kartais pravartu reiškinius vertinti kardinaliai priešingai, nei jie atrodo iš pirmo žvilgsnio. Puikiai prisimenu, kokį įspūdį paliko į rankas patekęs azerbaidžaniečių tyrėjų pasakojimas apie tragiškus 1988-ųjų įvykius jų mieste Sumgaite. Dabar neketinu leistis į smulkmenas, juolab tai jau esu išsamiai aprašęs, tačiau negaliu neprisiminti Lietuvai oficialiai pirštos armėniškos versijos: tais metais neva sužvėrėję azerbaidžaniečiai pradėjo mušti, prievartauti ir žudyti mieste prie Kaspijos jūros gyvenusius armėnų tautybės žmones. Šioji nuostata atrodė įtikinama. Į Sumgaitą tuo metu perkelta daug iš Armėnijos išvarytų azerbaidžaniečių. Vadovaujantis sveika logika, jie galėjo pult keršyti už Armėnijoje patirtas skriaudas.
Eduardas Grigorianas, vadovavęs pogromams Sumgaito mieste
Bet kodėl Armėnijos pusė nutyli, kad prieš armėnus nukreiptiems pogromams prie Baku esančiame Sumgaito mieste vadovavo kriminalinės patirties turėjęs armėnas – Eduardas Grigorianas? Kaip tai gali būti: armėnas vadovauja … armėnų žudymams? Ir vis dėlto tai – nepaneigiama tiesa: 1959 metais gimęs Eduardas Grigorianas išties vadovavo Sumgaito pogromams – jo rankos suteptos mažų mažiausiai keliolikos asmenų (armėnų) krauju.
Štai po tokių į dienos paviršusių iškilusių „smulkmenų“ galvoje kirba dar daugiau rimtų klausimų: ar masinius pogromus 1988-aisiais metais įmanoma surengti be KGB žinios, kokios tautybės asmenys tuo metu sudarė daugumą Michailo Gorbačiovo aplinkoje, kodėl E.Grigorianas, tik truputį pasėdėjęs kalėjime, netrukus atsidūrė laisvėje, kodėl armėnų teroristinės organizacijos, sakykim, ASALA, nė sykio nesurengė prieš jį pasikėsinimo?
Kai imi į šiuos įvykius gilintis rimtai, pradedi suprasti didžiąją politinę klastą: separatistinių nuotaikų apėmusiai Armėnijai buvo svarbu sukurti „žiaurių, nesukalbamų, barbariškų azerbaidžaniečių įvaizdį“. Antiazerbaidžanietiška propaganda separatistams buvo reikalinga tam, kad, išnaudojant naivių krikščioniškų Vakarų patiklumą, būtų prasminga įrodinėti: Kalnų Karabachą verta atimti iš Azerbaidžano ir prasminga atiduoti armėnams, nes armėnams, matot, nesaugu gyventi drauge su azerbaidžaniečiais. Deja, Vakarams nė į galvą nešovė pasiteirauti, kodėl 1988-aisiais metais Sumgaite buvo žudomi ne visi armėnai – tik tie, kurie draugiškai sugyveno su azerbaidžaniečiais ir kurie nemokėjo piniginių duoklių separatistinėms, teroristinėms armėnų organizacijoms, sakykim, Krunk. Taigi įsikalkime į galvas: žudomi tik tie, kurie nepritarė minčiai, jog reikia iš Kalnų Karabacho išvyti visus azerbaidžaniečius ir tada neva grynai armėnišką terotoriją – prijungti prie Armėnijos.
Sumgaitas. Įvažiavimas į miestą. Slaptai.lt nuotr.
Žodžiu, 1988-aisiais Sumgaito mieste surengti žiaurumai, Sumgaito įvykiais apibūdinami, galėtų tapti tarptautiniu klastos sinonimu – sakykim, „Sumgaito klasta” arba labai panašiai. Anksčiau ar vėliau taip, tikiu, nutiks. Sumgaito pavyzdys labai iškalbingas. Jis bus politikų naudojamas politinei klastai apibrėžti taip pat dažnai kaip ir tarptautiniai posakiai „Stokholmo sindromas“ ar „Trojos arklys“ – įkaitų nuotaikoms ir politinei išdavystei apibūdinti.
Bet iki šio suvokimo – dar tolokai. Tikriausiai dar teks „sukramtyti“ ne vieną komentarą, kurį parašę „visažiniai“ kaltins autorių neišmanant Pietų Kaukazo istorijos.
Todėl ir svarstau – gal pats metas rengti kvailiausio komentatoriaus rinkimus? Juk kvailiausius politikų rinkimus jau turime. Kvailiausių nusikaltėlių rinkimai taip pat organizuojami. Kodėl šios „garbės“ nenusipelnė komentatoriai?
Rusijos politikas Leonidas Gozmanas pasakojo, kad Rusijos federaciniai kanalai ignoruoja Čečėnijos ir Ingušijos konfliktą dėl sienų, o aptarinėja Ukrainos prezidentą Porošenką.
Rusijos valdžia ignoruoja Čečėnijos ir Ingušijos konfliktą, kuris gali peraugti į karą tarp RF respublikų. Tokią nuomonę spalio 6 dieną išsakė rusų politikas, Rusijos judėjimo „Dešiniųjų jėgų sąjunga“ prezidentas Leonidas Gozmanas radijo stoties „Echo Moskvy“ bloge.
„Dabar Magase, Ingušijoje, stovi žmonės, kurie nenori atiduoti savo žemės kaimynams – beje, tokiam pat RF subjektui, kaip ir jie patys. Ir Ingušijos, pasiuntusios toliau Kremliaus paskirtą Ingušijai generolą (Junus-Beką) Jevkurovą, policija palaiko žmones ir meldžiasi kartu su jais. Ir kažkas nepraleidžia į Ingušiją OMON-o kolonos iš broliškų Federacijos subjektų – girdi, patys išsiaiškinsime, neleisime niekaip „tvarkos įvedinėti“.
Ir generolą Jevkurovą veja iš aikštės, o kitas Rusijos Didvyris, Ramzanas Kadyrovas, kuriam ir turi atitekti ingušų žemės, sako, kad jis, apskritai, pasirengęs karui. Tikriausiai pasirengęs, juk ne veltui gi mes jį visus tuos metus ginklavome“, – rašė jis. Politikas pažymėjo, kad RF prezidentas Vladimiras Putinas nenutraukė vizito į Indiją ir neatskrido į Magasą, kad sureguliuotų konfliktą. „Ar jūs galite įsivaizduoti, kad JAV prezidentas kažkur vestų derybas, kai Luizianos gubernatorius grasina karu Teksasui? Ir, beje, kiek valandų išliktų laisvėje toks gubernatorius, kuris pareikštų, faktiškai, kad jo valia aukščiau už šalies Konstituciją? Ten, Čečėnijoje ir Ingušijoje, kiekvienu momentu gali prasidėti karas. Bet Federacijos kanaluose nėra jokio Magaso – tik (Ukrainos prezidentas Petro) Porošenka, rusofobija ir jau kiek laiko dergianti anglė“, – pabrėžė Gozmanas.
Jo nuomone, tai, kad federacinė valdžia ir Rusijos opozicija į įvykius Ingušijoje nereaguoja, protestuotojams Magase rodo, jog Rusijos Federacijai, į kurios sudėtį įeina jų respublika, nusispjauti į Ingušijos problemas. „XXI amžius, Trečiosios Romos saulėlydis“, – apibendrino politikas.
Rugsėjo 26 Čečėnijos ir Ingušijos lyderiai pasirašė susitarimą dėl sienos tarp respublikų. Susitarimas, įtvirtinantis administracinę sieną tarp regionų, kuri nebuvo tiksliai nustatyta nuo Čečėnijos-Ingušijos ASSR iširimo 1991 metais, buvo pasirašomas vykstant protestams. Čečėnijai teko dalis Ingušijos Nadterečno rajono ir miškingoji kalnų vietovė, o Ingušijai – teritorija ties siena su Malgobeko rajonu. Spalio 4 dieną daugiau kaip 6 tūkst. žmonių susirinko prie Ingušijos parlamento respublikos sostinėje Magase. Protestuotojai pareiškė, kad tokius klausimus reikia spręsti referendumu. Per akciją saugumo pajėgos pradėjo šaudyti į orą. Čečėnijos galva Ramzanas Kadyrovas pagrasino Ingušijai karu, jeigu ji nepripažins sienos tarp dviejų regionų.
Spalio 6 dieną Ingušijos valdžia pažadėjo, kad nenaudos jėgos prieš mitinguojančius. Jevkurovas pareiškė, kad prieš balsavimą dėl sienos su Čečėnija deputatams darė spaudimą artimiausieji giminaičiai, todėl kai kurie iš jų priversti sakyti, kad nepritarė tam sprendimui. Ingušijos parlamento deputatas Set-Salimas Achilgovas pranešė protestuotojams, kad Ingušijos parlamentas pakartotinai svarstys administracinės sienos su Čečėnija sutartį ir surengs naują balsavimą dėl jos ratifikavimo.
Ingušijos vadovo patarėjas paneigė deputato pareiškimą.
Malik ir Chadžimat Gatajevai gyveno Čečėnijoje Grozno mieste per abu Čečėnijos karus. Jų pagrindinė ir svarbiausia misija buvo – gelbėti vaikus. Šią misiją jie ištikimai atlieka iki šiol savo iniciatyva, ir karui pasibaigus, ir emigravę iš Čečėnijos. Deja, jiems visokeriopai bando trukdyti – tik šį kartą ne karas, ne spec.tarnybos, o negailestinga postsovietinė biurokratija.
Chadižat ir Malikas Gatajevai. Slaptai.lt nuotr.
Pirmojo karo metu
Gatajevams gresia išsiskyrimas su savo augintine, o jai – įkalinimas. Per pirmąjį Čečėnijos karą žuvo daug žmonių, dėlto Grozno, kuris JTO pripažintas labiausiai sugriautu miestu, gatvėse liko labai daug našlaičių. Gatajevai sukūrė šeimyninius vaikų namus ir pradėjo rūpintis vaikais, kurie liko be tėvų. Jie juos surasdavo, nuprausdavo, sušildydavo, maitino, gydė ir ramino – dešimtis vaikų. 1999 metais, kai jau vyko antrasis Čečėnijos karas, Lietuva pakvietė Gatajevus kartu su vaikais reabilitacijai ir gydymui. Lietuvoje jie ir liko gyventi.
Bet 2008 metais Gatajevus areštavo Lietuvos saugumo departamento prašymu. Sutuoktiniai praleido metus kalėjime pagal suklastotus kaltinimus. O 2015 metais visi kaltinimai buvo panaikinti, bet vaikų, kurie buvo atimti 2008 metais po arešto ir apgyvendinti SOS – kaime prie Vilniaus, Gatajevams taip ir negrąžino.
Vienai iš jų mergaitei – Chedai Činchojevai – neseniai suėjo 18 metų. Beveik 10 metų ji gyveno svajonėmis – pagaliau sugrįžti pas Malik ir Chadžimat Gatajevus, kuriuos laikė savo tėvais. Deja, Lietuvos globos tarnybos nesuteikė jai tokios galimybės. Lietuvoje Chedą, sulaukus 18 metų, faktiškai išmetė į gatvę: be pinigų ir be jokių savarankiško gyvenimo įgūdžių.
Mergina sugebėjo nuvykti pas Gatajevus į Suomiją ir pagaliau susijungti su savo šeima. Tuo metu Lietuvoje paskelbė tarptautinę Chedos paiešką. Pasirodo, kad jai buvo negalima išvykti iš Lietuvos dar 3 mėnesius, nežiūrint į tai, kad mergina neturėjo pinigų ir gyvenamosios vietos.
NAUJA KARTA
Su Gatajevais aš susipažinau Suomijoje prieš 8 metus. Neperdėdamas galiu pasakyti, kad tokio skausmo, tokio siaubo, užgriuvusio per vieną minutę ant žmonių, kurie pašventė savo gyvenimą karo vaikams, aš nemačiau niekur – netgi pačiame kare.
Visus tuos metus aš bandau skelbti žmonėmis tiesą apie Gatajevų šeimos tragediją: Lietuvoje suklastojo bylą, norėdami juos parodyti kaip teroristus. Visi absurdiški kaltinimai vėliau buvo paneigti aukščiausios instancijos. Tie, kas bylą suklastojo, buvo atleisti, pareikšti papeikimai ir pradetas ikiteisminis tyrimas…
Gatajevai toliau kovojo norėdami susijungti su savo auklėtiniais. Kai kurie iš jų augintų vaikų, prieštaraujant tarptautinėms normoms ir nepaisant vaikų valios ir sveiko proto, buvo prievarta laikomi lietuviškame SOS – vaikų kaime.
Nauja patyčių banga prieš čečėnų šeimą, daugelyje šalių žinomą kaip „Grozno angelai” (dėl tokio paties pavadinimo vokiečių dokumentalisto Ditmaro Šummano filmo, kuris buvo nufilmuotas 95 metais), prasidėjo, kai jų globotinei Chedai Činchojevai sukako 18 metų ir ją išvarė iš prieglaudos Lietuvoje, tuo pačiu faktiškai nesudarydami galimybės susijungti su šeima. Kaip tai įmanoma?
VAIKAI: EKSPLOATACIJOS INSTRUKCIJA
Chedą Činchojevą pirmą kartą pamačiau 2010 metais tame pačiame SOS – kaime prie Vilniaus. Aš buvau tarptautinės žurnalistų, besidominančių žmogaus teisių apsauga, grupėje. Mes atvykome turėdami vienintelį tikslą – pabandyt pakalbėti su vaikais ir sužinoti, kas su jais vyksta iš jų pačių lūpų.
Žiniasklaidos sukeltas triukšmas, lydėjęs mus Lietuvoje, mums labai padėjo. SOS kaimo vadovybė sutiko su mumis susitikti. Valandos susitikimas prie apvalaus stalo buvo panašus į pasiektą laikiną susitarimą tarp kariaujančių šalių.
SOS-kaimo darbuotojai ir prisišlieję prie jų „geranoriai” ilgai aiškinosi, kas mes tokie. Po to pradėjo instrukciją – ultimatumą: žaisti su vaikais galima, kalbėti tik ribotomis temomis. Negalima kalbėti apie Čečėniją, apie tėvus. Bendrauti tik lietuvių ir rusų kalbomis, (draudžiama kalbėti čečėniškai). Draudžiama kalbėti apie tai, kad jie turi vilties sugrįžti pas Gatajevus.
Vaikų labui mes sutikome su jų sąlygomis. Pamatėme liūdną vaizdą: vaikai laikomi lux klasės kalėjimo sąlygomis.
Buvo 2010 metai. Tuomet mes tikėjomės, kad pergalė arti (Gatajevams panaikino visus kaltinimus, kuriuos buvo iškėlęs saugumas). Mes galvojome, kad štai dabar tai liko palaukti keletą dienų arba mėnesį, ir šeima susijungs. Kaltieji bus nubausti. Daugiau nemalonių Gatajevai neturės. Klydome.
PRIEVARTA „GINAMI”
Lietuvos valdžia, nežiūrint to, kad Gatajevai buvo visiškai išteisinti, o iš nusikaltimų registro direktyva apie juos buvo išimta, buvo delsiama priimti sprendimą apie vaikų grąžinimą į šeimą. Po to prasidėjo naujos patyčios. Buvo sumanyta suteikti prieglobstį čečėnų vaikams Lietuvoje, nors jo niekas neprašė. Neaišku, kokiu pagrindu ir kokia teise remiantis?
Gatajevų vaikai Lietuvoje – Rusijos piliečiai. Jų tėvai gavo prieglobstį bėgdami iš Lietuvos, o ne iš Rusijos. Kažkokiu būdu Lietuvos valdžia įsigudrino suteikti prieglobstį vaikams, sukurdami sistemą, kad jie negalėtų išvykti iš Lietuvos. Lietuva pažeidžia teises vaikų, kurie yra Rusijos piliečiai. Spjauna į Suomijos užklausimą. Gatajevai tęsė kovą už vaikus. Įvairiose pasaulio šalyse buvo piketuojama palaikant Gatajevų šeimą ir reikalaujant grąžinti vaikus, laikomus prievarta Lietuvoje. Skirtingu metu į kovą dėl Gatajevų vaikų prisijungdavo ir įvairios Suomijos organizacijos, čečėnų valdžia ir Rusijos URM.
Laiškas su prašymu grąžint vaikus Gatajevams, laikytis žmogaus teisių ir įstatymų, buvo perduotas asmeniškai Lietuvos prezidentui.
Patys Gatajevai, pradedant 2015 metais, kai jiems buvo panaikinti kaltinimai, pradėjo pastoviai važinėti ir lankyti vaikus į SOS kaimą. Vaikų čečėnams taip ir negrąžino, bet suteikė galimybę pasimatyti ir pabendrauti nors trumpam, nors keletą valandų. Taip Gatajevai neoficialiai atliko globėjų funkciją, nepaisant išlaidų kelionėms ir kiekvieną mėnesį vežė maisto, drabužių, žaislų ir visus vaikams būtinus daiktus.
Malik ir Chadžimat kiekvieną kartą su ašaromis akyse atsisveikindavo su vaikais.
Kodėl šią šeimą šitiek metų darė nelaiminga? Kodėl tiek metų tyčiojosi ir tyčiojasi iki šiol iš vaikų, kurie ir taip jau išgyveno Čečėnijos karo siaubą ir tragediją? Šio sielvarto užtektų ne vienam suaugusiam žmogui. Vaikai ir tėvai nori būti kartu. Bet būti kartu jiems neleidžia Lietuvos valdžia. Apie tai, kad Gatajevų vaikus laiko prievarta Lietuvos globos namuose, rašė daugelio šalių žiniasklaida.
Ir už tai Gatajevų priešai nekentė jų dar labiau. Ir keršija. Paskutinė jų auka – Cheda Činchojeva.
CHEDA
2010 metų video įrašuose Cheda maža mergaitė iš susijaudinimo trypčioja nuo vienos kojos ant kitos. Dabar tai jau beveik suaugusi mergina. Dabar su ja kartais labai sunku kalbėtis. Ji prastai kalba rusiškai ir nelabai gerai kalba lietuviškai, ji nemoka kitų kalbų, ir baisiausia, kad ji visiškai pamiršo savo protėvių kalbą, savo šeimos kalbą, ji jau nesupranta čečėniškai.
Nors tada, prieš 9-erius metus, kai vaikai buvo paimti, jie kalbėjo čečėniškai. SOS – kaime jiems buvo draudžiama kalbėti čečėniškai, už tai buvo vaikai baudžiami. Jie negalėjo laikytis savo tradicijų, jie nežino Čečėnijos istorijos ir papročių, kalbos ir kultūros. Tai Lietuvos globos namų „dėka” buvo išvalyta visa, kas čečėniška.
TU LIETUVOJE NIEKAM NEREIKALINGA
Malik Gatajev buvo sutaręs su Lietuvos valdžia, kad kai Chedai sueis 18 metų, kad ji dar galėtų pabūti SOS kaime, kol bus sutvarkyti jos dokumentai išvykimui į Suomiją pas tėvus.
Beveik prieš mėnesį Cheda tapo pilnamete. Ji buvo išvaryta į gatvę.
„Man pasakė, kad tu dabar pilnametė, gali daryti ką nori, tu čia dabar niekam nereikalinga „, – pasakoja Cheda Činchojeva.
Tada mergina kreipėsi į krizių centrą Vilniuje. Ji turėjo tik lagaminą su savo daiktais. Be pinigų, be darbo, be draugų, be kokių nors pažinčių ar ryšių ir be supratimo apie realų gyvenimą.
Mergina susirgo. Jai teko gyventi kartu su benamiais. Kitos išeities nebuvo, bet tuo pačiu Lietuvos valdžios sprendimu ji neturėjo teisės 3 mėnesius išvykti iš šalies.
Cheda apėjo visą Vilnių ieškodama darbo. Be patirties ir specialybės, be kokių nors žinių rasti darbo buvo nerealu. Beieškodama darbo Cheda pavėlavo į krizių centrą iki uždarymo. Dėl to ją išvarė į gatvę. Tokiu atveju Chedai liko arba eiti vogti, kad išgyventų, arba mirti. Mergina, vaikystėje išgyvenusi karo siaubą, daug metų laukusi dienos, kada galės susijungti su savo šeima, pasirinko gyvenimą.
Su atsitiktinais pakeleiviais ji pasiekė Suomiją, pranešė apie save Gatajevams. Pagaliau Cheda peršalusi ir sunkios psichologinės būklės, bebeik ant nervinio išsekimo ribos, stebuklingai sugebėjo grįžti į šeimą pas Gatajevus. Ji apie tai svajojo ilgus išsiskyrimo metus. Atrodė, kad Chedos kankynė pasibaigė. Ji grįžo pas mamą ir tėtį, kurie gyvena su kitais vaikais Chelsinkyje.
Malik Gatajev paskambino Lietuvos tarnyboms ir pranešė, kad mergina atvyko pas jį į Suomiją. Cheda, norėdama išgyventi, buvo priversta išvykti į Suomiją – pas vienintelius jai artimus žmones.
Lietuvos „gelbėtojai” atsidūrė budelių – provokatorių vaidmenyje. Jų veiksmams galima pritaikyti baudžiamojo kodekso straipsnį: asmens palikimas bejėgiskos būklės ir nesuteikiant pagalbos. Palikta likimo valiai mergina jau svarstė apie savižudybę. Ji buvo ant ribos.
Lietuvos tarnybos pranešė, kad paskelbs Chedos tarptautinę paiešką vien dėlto, kad ji paliko šalį, o už tai jai gresia įkalinimas (po primesto jai prieglobsčio Lietuvoje).
Išvakarėse Malik Gatajev nuvežė Chedą į policiją Helsinkyje. Yra gautas dokumentas apie kreipimąsi ir užfiksuotas pareiškimas. Dar Chedai ir jos tėvams teks atlikti keletą būtinų veiksmų pagal Suomijos įstatymus.
Gatajevai tiki Suomija, kuri išgelbėjo juos nuo Lietuvos 2009 metais, tiki Europos Sąjunga, kuri deklaruoja žmogaus teises aukščiau kitų įstatymų. Tiki civilizuotais viso pasaulio žmonėmis.
Atėjo laikas gelbėti naująją „Grozno angelų” kartą.
SOS – pagalbos šauksmas
INTERKAVKAZ seka Gatajevų šeimos situaciją. Šiuo metu ruošiami oficialūs užklausimai Lietuvos valstybės institucijoms prašant pakomentuoti situaciją. Gauti atsakymai (arba jų nebuvimas) po publikacijos leidinyje bus perduoti teisininkams, kurie šiuo metu yra pradėję duomenų surinkimo procesą dėl kreipimosi į Europos žmogaus teisių teismą.
Slaptai.lt skelbia keletą žymių Rusijos politikų, kariškių ir aviacijos ekspertų pastabų apie gruodžio 25-ąją virš Juodosios jūros orlaivį Tu-154 ištikusią nelaimę (žuvo 92 žmonės).
Primename: RF gynybos ministerijos lėktuvas, kuriame buvo Rusijos kariškiai, Aleksandrovo ansamblio artistai ir Rusijos žiniasklaidos atstovai, skrido koncertuoti per Naujuosius metus į Siriją. Tačiau lėktuvas Sirijos nepasiekė.
Oficiali Kremliaus valdžia neigia buvus diversiją. Tačiau diversija – pats įtikinamiausias paaiškinimas, kas atsitiko ankstų gruodžio 25-osios rytą.
Jūsų dėmesiui – Andrėjaus Piontkovskio, Vadimo Lukaševičiaus, Andrejaus Krasnopiorovo ir Vitalijaus Portnikovo argumentai (interviu paskelbti ukrainiečių internetiniame portale Gordonua.com).
XXX
Tiriant Rusijos gynybos ministerijos lėktuvo Tu-154 katastrofą virš Juodosios jūros į akis krenta atkaklus Maskvos oficiozo noras išvengti teroro versijos, pažymėjo rusų politologas ir publicistas Andrejus Piontkovskis.
Teroro versija Rusijos gynybos ministerijos lėktuve gali būti rimtas smūgis ir padaryti per stiprų įspūdį RF gyventojams, pabrėžė politologas ir publicistas A.Piontkovskis.
„Į akis krenta atkaklus Maskvos oficiozo ir propagandos noras išvengti teroro akto versijos, nors visa virtinė aplinkybių byloja apie ją. Tai, kad nėra pilotų perspėjimo, nuolaužos išbarstytos, ir kad žuvę keleiviai randami be drabužių, visa tai reiškia, kad teroro akto galimybė gana didelė“, – pabrėžė ekspertas.
Pašnekovas akcentavo, kad su RF gynybos ministerijos lėktuvu gali pasikartoti situacija, kuri buvo tiriant keleivinio lėktuvo A321 katastrofą virš Sinajaus pusiasalio.
„Teroro akto versiją valdžia vertina kaip milžinišką smūgį visai propagandai. Antrasis kerštas už Alepą padarys pernelyg didelį įspūdį gyventojams. Pažiūrėsim, kaip toliau rutuliosis tyrimas. Ir atminkime, kas buvo su Egipto lėktuvu. Tada dvi savaites buvo neigiamas teroro aktas, o paskui, kai pasirodė Pentagono nuotraukos, pripažinta“, – sakė A.Piontkovskis.
XXX
Vertindamas informaciją apie Tu-154 katastrofą virš Juodosios jūros aviacijos ekspertas Vadimas Lukaševičius pabrėžė: „teroro akto versija iškyla visu dydžiu“.
Išanalizavęs stebėjimo kameras, šis rusų aviacijos ekspertas priėjo išvados, kad prieš nukrentant į Juodąją jūrą TU-154 sprogo: „Net neaiškus vaizdas Adlerio paplūdimio stebėjimo kamerose leidžia spręsti, kad prieš nukrentant į jūrą Tu-154 lėktuvas sprogo“.
Pasak jo, abejones sukėlė horizonto linija. Viena iš prielaidų buvo sprogimas lėktuvui atsitrenkiant į vandenį.
Tačiau nakties video sugretinimas su tos pačios kameros įrašu dieną, o taip pat kitos kameros vaizdo įrašo iš pakrantės analizė leidžia nustatyti, kad lėktuvas sprogo ore, rašo V.Lukaševičius.
„Jeigu tas plykstelėjimas iš tikrųjų aukščiau horizonto ir jis susijęs su nukritusiu lėktuvu, tai viena iš dviejų „oficialių“ versijų – kad tai pilotavimo klaida – visiškai atkrenta. O iš galimų antrosios likusios „oficialios“ versijos paaiškinimų – kad tai technikos gedimas – į galvą ateina tik kuro bakų sprogimas. Bet tai ką tik be priverstinės iniciatyvos, pagal paraišką užpildytame lėktuve, praktiškai neįmanoma“, – pabrėžė ekspertas.
XXX
RF KOP majoras Andrejus Krasnopiorovas apie Tu-154 katastrofą pareiškė šitaip: „jis sprogo ore“.
RF karinių oro pajėgų majoras dar pažymėjo, jog didelis atstumas tarp lėktuvo nuolaužų ir pernelyg staigiai nutrūkęs skrydis liudija, kad laineris sprogo.
Pasak eksperto, kad laineris sprogo ore, liudija labai plačiai, iki 15 km, išsisklaidžiusios nuolaužos. Jis pabrėžė, kad jeigu lėktuvas būtų kritęs sveikas, to nebūtų atsitikę.
Kitas RF KOP majoro pateikiamas argumentas – faktas, kad skrydis nutrūko pernelyg greitai po pakilimo. Jis pažymėjo, kad „staigiai krentama tuo atveju, kai atsitinka kažkas neįprasto, kas nors sprogsta ar atskyla arba sulūžta“.
Eksperto nuomone, pilotas galėjo ramiai perduoti informaciją ar įjungti nelaimės signalą, tačiau, jei to nepadarė, vadinasi, jam kažkas sutrukdė. Jis taip pat palygino Tu-154 lėktuvo katastrofą su lainerio A321 sudužimu Šarm-eš-Šeiche, Egipte.
Krasnopiorovas pabrėžė, kad Tu-154 yra labai patikimas lėktuvas, nes turi tris variklius ir modernią valdymo sistemą. Jis taip pat atmetė prielaidą, kad į lėktuvą galėjo kas nors įsirėžti, nes jį stebi aerodromo elektroninė stebėjimo sistema ir būtų tai užfiksavusi.
Lakūnas atmetė versiją, kad lėktuvas galėjo turėti problemų dėl degalų. Jeigu taip atsitiktų, tai problema būtų atsiradusi kylant, patikslino jis. O lėktuvui pavyko pakilti ir išbūti ore septynias minutes.
XXX
Politikos apžvalgininkas Vitalijus Portnikovas apie Tu-154 katastrofą pasakė: „Tai viena iš pirmųjų katastrofų, susijusių su piktavaliu Alepo sunaikinimu. Toliau bus daugiau ir blogiau“.
V.Portnikovas įsitikinęs, kad visuomenė nepatikės jokia kita į Siriją skridusio karinio lėktuvo žūties versija, išskyrus teroro akto versiją.
Rusijos ambasadoriaus nužudymas Ankaroje ir Tu-154 katastrofa ties Sočiu – du įvykiai, kurie žmonių akyse bus tiesiogiai susiję su Rusijos veiksmais Sirijoje, konkrečiai, su pralietu krauju Alepe.
„Visuomenė mano, kad tai teroro aktas. Visuomenė įsitikinusi, kad tai ne paskutinė katastrofa. Tai – tik viena iš pirmųjų katastrofų, kurios susijusios su piktavališku Alepo naikinimu. Toliau bus daugiau ir blogiau“, – prognozuoja V.Portnikovas.
Kremlius negalėjo nepagalvoti apie terorizmo blyksnio riziką ryšium su Sirijos kampanija. Tačiau per daug gerai vertino RF specialiųjų tarnybų pajėgumą, mano autorius.
„Rusijos specialiosios tarnybos jau seniai virto kažkokia „kalavijuočių ordino“ ir banditų įmonės simbioze. Kaip tik todėl joms nelabai sudėtinga kovoti su kitaminčiais Rusijoje. Jos gali būti veiksmingos korumpuotose šalyse posovietinėje erdvėje, įskaitant ir Ukrainą. Bet jos praktiškai bejėgės realiame operatyviniame darbe – tame, kuriuo kasdien užsiima JAV, Izraelio ar Didžiosios Britanijos specialiosios tarnybos, užkardydamos teroro grėsmes. Vladimiras Putinas to nesupranta“, – pabrėžė V.Portnikovas.
Jis neatmeta galimybės, kad RF galėjo tinkamai neįvertinti reakcijos, taip pat ir ekstremistų reakcijos, į Alepo bombardavimus.
„Alepo sunaikinimas – tai „raudonosios linijos“ peržengimas, kai neapykanta tampa iracionali, ir jos nešėjai nebegalvoja apie savo veiksmų pasekmes. Toks efektas sumažintu pavidalu jau buvo po barbariško Grozno bombardavimo ir Čečėnijos „valymo“. Dabar – visiškai kitokia situacija. Rusija – daugybės konfesijų valstybė. Ir didelė dalis jaunų musulmonų šioje šalyje atsidūrė pačiame tikriausiame socialiniame dugne, o tai palengvina užduotis įvairioms radikalioms organizacijoms. Asmeninės iniciatyvos aš net neminiu, jos neapskaičiuos nė viena specialioji tarnyba“, – pažymi žurnalistas.
„2017-aisiais Rusijoje gali prasidėti teroristinis nestabilumas. Gali būti baisu kiekvieną dieną prabusti. Padariniai – nenuspėjami“, – pridūrė jis.
Iš atminties neišdyla Lietuvos televizijoje matyta laida, kurioje mūsų buvę ir esami ambasadoriai dalinosi prisiminimais apie pirmuosius diplomatinius Lietuvos žingsnius sprūstant iš Sovietų Sąjungos kalėjimo.
Prasminga prisiminti dramatiškas 1990 – 1992-ųjų akimirkas. Jos suteikia optimizmo, atneša pasitikėjimo savosiomis jėgomis. Taip, buvo sunku, pavojinga, kiekviena klaida galėjo tapti lemtinga, bet, nepaisant trukdžių, mes laimėjome. Laimėjome ignoruodami ir Kremliaus agresyvumą, ir Vakarų atsargumą. Žinoma, širdis plyšo iš skausmo, kai Europa puldavo per daug meiliai dirsčioti į Michailą Gorbačiovą, ar tik lietuviai, drastiškai nutraukdami okupacijos grandines, nepakenks neva pažangą nešančiai jo „perestroikai“.
Nieko nepadarysi. Anuomet egzistavo būtent tokie pasauliniai įsitikinimai, kuriuos, atvirai kalbant, buvo labai sunku pakeisti, bet kuriuos mums, mažai tautai, vis tik pavyko … apeiti, ignoruoti, jei labiau patinka, – koreguoti.
Taigi turime konkretų pavyzdį, kiek daug įmanoma nuveikti, nepraradus pasitikėjimo savo jėgomis bei sumaniai išnaudojant palankiai susiklosčias aplinkybes. Ir vis dėlto esama dalykų, kurie mums – neįkandami. Tik nepriekaištaukime sau, kad tuo lemtinguoju laikotarpiu, sulaukę Boriso Jelcino ir milijonų rusų moralinės paramos per tragiškus Sausio 13-osios įvykius, tą palankumą galėjome išsaugoti iki šiol.
Nereikia idealizuoti nei Rusijos politikų, nei Rusijos visuomenės. Tiesiog subyrėjus Sovietų Sąjungai tuometinė Rusija buvo ekonomiškai silpna, politiškai pasimetusi. Todėl ir elgėsi atsargiau, padoriau. O kai, pardavinėjant gamtos išteklius, užaugo jos raumenys, kai ji pamatė, jog naivuoliai Vakarai, patikėję amžina taika, nusiginkluoja, tada ir paaiškėjo tikrosios Kremliaus užmačios. Didžiarusiškas šovinizmas – niekur nedingęs.
Labai neteisinga manyti, kad Lietuva atstūmė draugystės ranką ištiesusiai Rusiją. Nei Rusija draugystės ranką nuoširdžiai mums tiesė, nei mes ją atstūmėme. Taip pat keistoka manyti, esą pirmasis Rusijos federacijos prezidentas buvo nuoširdus demokratas. Žinoma, tikriausiai teisingai pasielgėme, kad B.Jelcinui parodėme pagarbą. Juk jam dėkingi už principingą laikyseną gūdų 1991-ųjų sausį. Bet ar galima pamiršti aplinkybę, kad 1991-aisiais B.Jelcinui buvo labai paranku remti Baltijos valstybes, mat padėdamas mums jis kenkė mirtinam savo priešui Gorbiui? Juolab, kad dėl ekonominės suirutės vis tiek nebuvo įmanoma išsaugoti Sovietų Sąjungos.
Tačiau pabandykime įsivaizduoti, kas būtų nutikę, jei Gorbis nebūtų buvęs B.Jelcino priešas, o tuometinės Rusijos iždas būtų pilnas valiutos ir aukso atsargų? B.Jelcinas vis tiek ragintų Baltijos valstybes pasiimti tiek nepriklausomybės, kiek jos pajėgia?
Deja, minėtame televizijos reportaže apie diplomatų prisiminimus kalbėjęs Kovo 11-osios Akto signataras Egidijus Bičkauskas, vienas iš tų, kuriam pirmąjam teko eiti Lietuvos ambasadoriaus pareigas Blogio imperijos sostinėje Maskvoje, ir vėl užsiminė, esą mes ne viską padarėme, kad išsaugotume nuoširdžiai draugiškus santykius su Rusija, esą iki galo neišnaudojome tuomet mums palankios rusų visuomenės potencialo. Gal ponas E.Bičkauskas galėtų konkrečiai išvardinti, kokių pažangių oficialiosios Maskvos bei Rusijos visuomenės iniciatyvų oficialusis Vilnius neparėmė ar jas atmetė? Tegul nurodo bent vieną konkretų pavyzdį, kada į nuoširdų Rusijos raginimą draugauti Lietuva atkirto: „ne draugausime, bet kariausime“?
Gintaras Visockas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Šių eilučių autoriui teko dalyvauti keliuose istoriniuose B.Jelcino ir prof. Vytauto Landsbergio susitikimuose Maskvoje, kai Baltuosiuose rūmuose buvo pasirašomi, pavyzdžiui, įsipareigojimai išvesti iš Lietuvos okupacinę kariuomenę bei draugauti su Lietuva abipusiai naudingais pagrindais visose srityse, įskaitant politiką, ekonomiką ir kultūrą. Lietuva nieko neatmetė, nieko neignoravo. Lietuva nesielgė nei arogantiškai, nei iššaukiančiai. O kad nesugebėjome palenkti savo pusėn tokių kaip Vladimiras Putinas, kurie mano, jog SSRS griūtis yra didžiausia katastrofa, – argi tai mūsų kaltė? Nelaimė, bėda – taip. Kaltės – jokios.
Liūdna, tačiau manančių, jog su šiandienine Rusija įmanomas prasmingas lygiavertis dialogas, esama užtektinai daug. Panašiai įsitikinęs, tik kiek kitokiu aspektu, Kovo 11-osios Akto signataras Mečys Laurinkus. Štai skaitau dienraštyje „Lietuvos rytas“ vieną paskutinių jo komentarų „Europos politikai viską puikiai supranta, bet bijo pasakyti“ ir netikiu savo akimis.
M.Laurinkus rašo: „Pasaulyje yra daug valstybių, turinčių kovoje su terorizmu didelę patirtį, tačiau dėl politinių barjerų ta patirtimi neįmanoma pasinaudoti. Omenyje turiu Rusiją. Jos patirtis kovoje su fundamentalistiniais kalifatais yra labai didelė. Deja, objektyviai apie tai gali kalbėti Prancūzijos senatorė, neseniai apsilankiusi Lietuvoje, bet ne Lietuvos politikas. Pastarusis bemat bus priskirtas prie naudingų idiotų“.
Ar tikrai Rusija turi patirties tramdant teroristus? Kvailiau nesugalvosi. 1994 – 1995-aisiais metais gyvenau Šiaurės Kaukaze (Čečėnijoje, Ingušijoje, Gruzijoje), tad mačiau savo akimis, kaip Rusija bendravo su nepriklausomybės panorusiais čečėnais. Todėl drįstu manyti kitaip nei buvęs Lietuvos VSD vadovas M.Laurinkus. Rusija neturi jokios patirties tramdant fundamentalistinius kalifatus. Jei Rusija ir turi patirties, tai tik kurstant musulmoniškąją neapykantą. Taip, Rusija Lietuvoje ir kitur kare po karo negailestingai naikino laisvės kovotojus, vadindama juos banditais, teroristais.
Galėčiau ir dar aštriau pasakyti: Rusija – viena iš tų pasaulio valstybių, kurios sąmoningai kursto islamiškąjį fundamentalizmą. Rusija nesugebėjo taikiai susitarti su didesnių laisvių bei privilegijų panorusiais čečėnais. Ji temokėjo tankų ir bombonešių pagalba nušluoti nuo žemės paviršiaus Čečėnijos sostinę Grozną. Ar tai galima vadinti patirtimi: kraujyje paskandinti šimtus kartų už save silpnesnę tautą?!
O susitarti su Džocharu Dudajevu, Aslanu Maschadovu ir Zelimchanu Jandarbijevu dėl abipusiai priimtinų sugyvenimo sąlygų juk buvo įmanoma. Kalbant atvirai, Dž.Dudajevas buvo užtektinai padorus, sąžiningas, žodžio besilaikantis demokratas. Kur kas padoresnis ir sąžiningesnis už daugelį šiandieninių Vakarų demokratų. Tik Vakarų pasaulis šito nesuvokė arba nenorėjo suvokti. Ir todėl prarado daug įtakingų čečėnų, kurie nuoširdžiai norėjo su Vakarais bendradarbiauti, vadovaujantis civilizuotomis taisyklėmis.
Šią viliojančią perspektyvą sugriovė Rusija. Vos tik išgirdusi čečėnų pageidavimą atsiskirti, Rusija pasielgė taip, kaip elgdavosi ir anksčiau, – pasirinko išdegintos žemės taktiką. Rusija visa savo galybe puolė nė milijono gyventojų neturinčią Čečėniją, o Vakarai, apart niekam niekad naudos neatnešusių pareiškimų, leido Rusijos imperijai nušluoti nuo žemės paviršiaus Grozno, Vedeno, Arguno miestus, sudeginti dešimtis aūlų kalnuose. Pradėtą karą Kremlius ciniškai vadino „antiteroristine operacija“ arba „neteisėtų formuočių nuginklavimu“.
Nenuostabu, kad savo kruvimomis akcijomis Kremliaus militaristai sukėlė musulmonų čečėnų ir jiems giminingų musulmoniškų tautų neapykantą viskam, kas rusiška. Matematiškai skaičiuojant, Kremlius padarė viską, kad išaugtų keršyti norinčių čečėnų gretos. Tuo pačiu visame pasaulyje padaugėjo ir Vakarų abejingumu, dviveidiškumu, bejėgiškumu nusivylusių musulmonų visame pasaulyje. Nejaugi būtent taip Šiaurės Kaukaze susiklosčius įvykiams buvo galima tikėtis, kad vakarietiškasis ir musulmoniškasis pasaulis ims vienas kitą labiau gerbti bei suprasti?
Beje, jei Vakarai vadovautųsi Kremliaus „patirtimi“, kaip rašo M.Laurinkus, nuo žemės paviršiaus jiems tektų nušluoti Paryžių, Briuselį bei visą Nicos kurortą, dabar jau – ir keletą Vokietijos miestų. Juk ten tikrai gyvena bent po keletą potencialių teroristų, laukiančių patogios akimirkos atakuoti taikius, niekuo dėtus žmones. Tad kodėl nepradėjus bombarduoti ištisų kvartalų iš oro, kodėl neįvedus į miestus tankų ir desantininkų?
Tik aklas gali nematyti Rusijos kaltės kurstant fundamentalistinius kalifatus. Ji, švelniai tariant, – milžiniška.
O gal M.Laurinkus mano, kad Rusijos sėkmė kovojant su fundamentalistiniais kalifatais – tai Čečėniją prorusiškame kumštyje laikantis Ramzanas Kadyrovas?
