Terorizmas
Seimui siūloma Rusijos Federacijos privačią karinę bendrovę „Wagner“ pripažinti teroristine organizacija.
Tokį rezoliucijos projektą įregistravo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Laurynas Kasčiūnas, šio komiteto narys Saulius Skvernelis ir Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis.
„Rusijos Federacijos privati karinė bendrovė „Wagner“ yra teroristinė organizacija, o jos nariai samdiniai kelia grėsmę valstybės ir visuomenės saugumui“, – sakoma dokumento projekte. Jo autoriai kviečia ir kitas valstybes pripažinti bendrovę „Wagner“ teroristine organizacija.
Dokumente siūloma Seimui griežtai pasmerkti bet kokių samdinių grupių, tokių kaip „Wagner“, įsteigtų remiant Rusijos Federacijos valdžiai, pasitelkimą vykdomiems agresijos nusikaltimams Ukrainoje.
Rezoliucijos projekte kalbama ir apie būtinybę Lietuvai priimti Terorizmo prevencijos įstatymą, numatantį konkrečius kriterijus, kuriais remdamasi Lietuvos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija patvirtintų teroristinių organizacijų sąrašą, o asmenims už dalyvavimą į šį sąrašą įtrauktų teroristinių organizacijų veikloje būtų taikomos sankcijos, apibrėžtos galiojančiuose įstatymuose.
Rezoliuciją „Dėl privačios karinės bendrovės „Wagner“ pripažinimo teroristine organizacija“ siūloma priimti atsižvelgiant į tai, kad Wagner“ samdiniai „vykdo sistemingus, sunkius agresijos nusikaltimus – žudo ir kankina civilius Ukrainos gyventojus, bombarduoja gyvenamuosius namus ir kitus civilinius objektus, kurie prilyginti terorizmui“.
„Rusijos Federacijos prezidentui Vladimirui Putinui artimo verslininko Jevgenijaus Prigožino, kuriam už kišimąsi į užsienio valstybių demokratinius procesus, prisidėjimą prie Kremliaus imperialistinių ambicijų įgyvendinimo Europos Sąjunga (ES) ir Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) taiko sankcijas, įkurta privati karinė bendrovė „Wagner“ yra šešėlinis Rusijos galios įrankis – iš Rusijos Federacijos vyriausybės nemokamai gauna karinę techniką, tokią kaip raketines sistemas „Grad“, tankus, šarvuočius, naudojasi Rusijos karine infrastruktūra, bendrovės kovotojus apmoko Rusijos Federacijos karinės žvalgybos tarnyba (GRU)“, – pažymima rezoliucijos projekte.
Jame atkreipiamas dėmesys į tai, kad ES ir JAV privačiai karinei bendrovei „Wagner“ dėl jos dalyvavimo Rusijos kare Ukrainoje, taip pat dėl sunkių nusikaltimų vykdymo, įskaitant masines egzekucijas, prievartavimus, vaikų grobimus, fizinį smurtą ir kitus žmogaus teisių pažeidimus, Centrinės Afrikos Respublikoje, Sudane ir Malyje yra paskelbusios sankcijas.
Anot dokumento projekto, taip pat JAV Iždo departamentas yra pripažinęs privačią karinę bendrovę „Wagner“ tarptautine nusikalstama organizacija, o JAV Senate vyksta diskusijos dėl jos pripažinimo užsienio teroristine organizacija.
Rezoliucijos projekte atkreipiamas dėmesys į Estijos parlamento pernai spalio 18 d. pareiškimą, kuriame kalbama apie būtinybę privačią karinę bendrovę „Wagner“ pripažinti teroristine organizacija. Jungtinės Karalystės Bendruomenių rūmuose vyksta klausymai dėl šios karinės bendrovės įtraukimo į šios šalies teroristų sąrašą,
Po Azerbaidžano ambasados Teherane užpuolimo sausio 27-ąją prabėgo kelios dienos. Kokios tendencijos ima ryškėti?
Irano slaptųjų tarnybų braižas
Azerbaidžano ambasada Teherane
Irano režimas skleidžia versiją, jog dėl kruvinos atakos prieš azerbaidžaniečių diplomatus kaltas asmeninių bėdų turėjęs vienišius iranietis. Girdi, jo žmona – azerbaidžanietė, su kuria ilgokai negalėjo susitikti dėl sudėtingų Baku ir Teherano santykių. Todėl neva ėmė keršyti šaudydamas iš automato „kalašnikov“ (užmušdamas Azerbaidžano ambasados apsaugos viršininką Orchaną Askerovą, o dar du apsaugos darbuotojus – sužeisdamas).
Tuo tarpu, kaip perduoda Kavkazcenter, Azerbaidžanas įsitikinęs, kad šis užpuolimas – ne dėl asmeninių priežasčių (ne todėl, kad vyras ir žmona – vienas nuo kito atskirti). Baku įsitikinęs, jog tai – Irano slaptųjų tarnybų išpuolis. Tai – tarsi bandymas grasinti Azerbaidžanui ir jo sąjungininkei Turkijai.
Priminsime keletą šios versijos argumentų. Pirma, Irane gyvena apie 30 milijonų etninių azerbaidžaniečių, tad Teheranas paniškai bijo, kad šie nesugalvotų prisijungti prie žymiai sėkmingiau politiškai ir ekonomiškai besitvarkančio Azerbaidžano. Antra, Iranas palaiko su Azerbaidžanu pastaruosius tris dešimtmečius konfliktuojančią Armėniją, kuri po sėkmingos azerbaidžaniečių karinės operacijos 2020-ųjų rudenį buvo priversta šiems grąžinti 1992 – 1994-aisiais neteisėtai okupuotą Karabachą (Baku beliko atsiimti vos keletą nedidelių rajonų). Trečia, Iranas kategoriškai prieštarauja Zangezuro koridoriaus, kuris sujungtų Azerbaidžaną su Nachičevanės regionu, atidarymui (dabar dėl Armėnijos priešiškumo Azerbaidžanas neturi sausumos ryšio su Nachičevane).
Irano – Rusijos vėliavos
Taip pat nereikia pamiršti, jog per pastaruosius tris dešimtmečius Teheranas slapta rėmė Armėniją ginklais – labai panašiai, kaip dabar padeda Rusijai siųsdamas bepiločius orlaivius.
Tad egzistuoja įtarimai, jog Azerbaidžano atstovybę užpuolęs šeimyninių problemų turėjęs nestabilios psichikos vyriškis, – tėra priedanga (dar verta pasiteirauti, iš kur gavo automatą „kalašnikov“, kodėl jo prie įėjimo vidun nesulaikė Azerbaidžano ambasadą oficialiai saugojęs Irano policijos atstovas?).
Kad padėtis – rimta, byloja ir Azerbaidžano sprendimas iš Irano evakuoti visus ambasados darbuotojus. Azerbaidžano ambasada Teherane uždaroma.
Nikolai Pašinianui derėtų prikąsti liežuvį
Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.
Beje, šis antiazerbaidžanietiškas išpuolis sutampa su desperatiškais Jerevano žingsniais bet kokia kaina vilkinti taikos derybas su Azerbaidžanu. AFP-ELTA sausio 26-ąją pranešė, kad „Armėnija apkaltino didžiausią savo priešą Azerbaidžaną vykdant „etninio valymo politiką“ ir verčiant etninius armėnus išvykti iš atsiskyrusio Karabacho regiono“.
AFP-ELTA tvirtinimu, Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas apkaltino Baku darant „ekonominį ir psichologinį spaudimą, kad išprovokuotų armėnus išvykti iš Karabacho“. Pasak N. Pašiniano, dėl blokados Karabache uždaryti vaikų darželiai, mokyklos ir universitetai, tūkstančiams studentų „atimta teisė į mokslą“.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas atmetė kaltinimą kaip „nepagrįstą, melagingą ir absurdišką“. Azerbaidžano vadovas sakė, kad Rusijos taikdariai ir Raudonasis kryžius garantuoja prekių pristatymą civiliams Karabache. „Nuo gruodžio 12 d. į Karabachą įvažiavo ir iš jo išvažiavo tūkstančiai civilių automobilių“.
Komentuojant N. Pašinianą verta prisiminti lietuvišką patarlę: kuo pats kvepia, tuo kitą tepa. Slaptai.lt portalo nuomone, dėl etninių valymų Armėnijos premjeras N. Pašinianas turėtų prikąsti savo ilgą liežuvį. Armėnija – viena iš nedaugelio pasaulio valstybių, kurioje nėra kitataučių. Armėnai šioje Kaukazo respublikoje sudaro 99, 99 proc. Sutikit, tokia padėtis – labai įtartina. O štai Azerbaidžanas – daugiatautė valstybė, kurioje gyvena ne tik azerbaidžaniečiai (apie 90 proc.), bet ir žydai, kurdai, lezginai, talyšai, avarai, turkai, armėnai, totoriai, ukrainiečiai.
Be to, prieš kaltinant Azerbaidžaną dėl etninių valymų ponui N. Pašinianui derėtų prisiminti, kaip nuo 18 iki 20-ojo amžių azerbaidžaniečiai buvo vejami iš Karabacho, Jerevano, Nachičevanės regionų. Gal ponas N. Pašinianas norėtų prisiminti tuos metus, kuomet Jerevanas buvo išskirtinai azerbaidžaniečių miestas, kuomet ten stovėjo vien mečetės – musulmonų religiniai pastatai?
Štai tik keli ryškiausi pavyzdžiai iš Jerevano miesto istorijos. Anksčiau šis miestas buvo vadinamas Iravanu, Erivanu. 1918-aisiais metais šį miestą azerbaidžaniečiai perdavė Armėnijai. Perdavė ne savo noru. Juos privertė taip pasielgti sovietinė Rusija.
O iki 1828 metų absoliučią šio miesto gyventojų daugumą sudarė azerbaidžaniečiai. Jie – tai 75,6 proc. šio miesto gyventojų. Armėnų tuomet ten gyveno tik 24,4 proc.
Bet 1916-aisiais metais jau viskas kardinaliai pasikeitę – azerbaidžaniečių liko tik apie 24 proc. Po 1918 – 1920-ųjų karų ir deportacijų azerbaidžaniečių ten tebuvo likę tik apie 7,6 proc. 1970-aisiais metais šiame mieste azerbaidžaniečių beveik nėra – gyveno vos 0,4 proc. 1988-aisiais jų ten visai neliko.
Belieka ironiškai spėlioti, kodėl azerbaidžaniečiai išsikraustė iš Jerevano? Gal armėnai buvo tokie įkyriai draugiški, meilūs, kad azerbaidžaniečiams nieko kito nebeliko, kaip bėgti iš gimtųjų namų neapsikentus armėniškų draugiškumų?
Rusijos slaptųjų tarnybų pėdsakas
Išpuolį prieš Azerbaidžano ambasadą Teherane reikėtų analizuoti turint omenyje dar ir išpuolius prieš Koraną.
GRU būstinės foje
2023 metų sausio 21 dieną kraštutinių dešiniųjų atstovas Rasmusas Paludanas viešai sudegino Koraną prie Turkijos ambasados Stokholme. Švedijos televizijos kanalo SVT duomenimis, tai padaryti R. Paludanui pasiūlė vietos žurnalistas Changas Johannesas Frickas.
Tikėtina, kad Rusijos karinė žvalgyba pasinaudojo nieko neįtariančiu R. Paludanu, tarpininkaujant Ch. J. Frickui, kuris, kaip rodo daugybė požymių, yra GRU agentas, užverbuotas psichologinėms operacijoms. Vieta – teritorija prie Turkijos ambasados Stokholme – buvo pasirinkta specialiai, nes veiksmas buvo nukreiptas prieš Ankarą. Operacija surengta prieš numatytą Turkijos gynybos ministro vizitą į Švediją.
Kaip rašoma Roberto Lansingo instituto (RLI) analizėje, Ch. J. Frickas (iki 1995 metų – Changas Georgas Lindbergas) valdo naujienų portalą „Nyheter idag“ ir veda laidą televizijos kanale „SD Riks“ (kurį finansuoja Švedijos demokratų partija, t. y. kraštutiniai dešinieji). Yra daugybė požymių, rodančių, kad šis vyras slapta bendradarbiauja su Rusijos karine žvalgyba GRU ir yra su ja susijęs. Anksčiau jis daugiau nei metus dirbo Rusijos valstybinėje naujienų agentūroje „Ruptly“ – „RT/Russia Today“ dukterinėje įmonėje – kaip „laisvai samdomas darbuotojas su nuolatinėmis užduotimis“. Su Rusijos gynybos ministerija ir karine žvalgyba susijusi RT, be kita ko, atliko aktyvų vaidmenį koordinuojant pastangas sukompromituoti tarptautinį MH17 lėktuvo numušimo 2014 metais tyrimą.
GRU emblema
RLI manymu, Rusija pasirinko R. Paludaną tokiai akcijai todėl, kad jis jau anksčiau yra dalyvavęs Korano deginimo akcijose Danijoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje, taip pat demonstravęs pranašo atvaizdą, kas islame yra griežtai draudžiama.
Kaip praneša portalas „Guild Hall“ ir ELTA, prorusiškos pajėgos ir toliau aktyviai imasi priemonių pakenkti Ukrainos sąjungininkių Vakaruose vienybei. Po Korano deginimo akcijos Švedijoje oficialioji Maskva eskaluoja situaciją Nyderlanduose, kur su Rusija susijusios ekstremistinės organizacijos lyderis sekmadienį Hagoje surengė panašią provokaciją – ten Koranas buvo suplėšytas.
Taigi Roberto Lansingo institutas (RLI), regis, teisus: Rusijos slaptosios tarnybos, pasitelkdamos į pagalbą „naudingus idiotus“, sėkmingai žlugdo Švedijos integracijos į NATO planus, kiršina Švediją su įtakinga NATO nare Turkija…
Parengta remiantis: Kavkazcenter, AFP, ELTA, Roberto Lansingo institutas (RLI), Guild Hall, Švedijos televizijos kanalas SVT, slaptai.lt informacija
Slaptasis agentas. Slaptai.lt nuotr.
Kyjivas, rugpjūčio 22 d. (ELTA). Ukrainos pareigūnai demaskavo Rusijos agentų grupę, kuri koregavo raketų smūgius Zaporižiai.
Tai pirmadienį pranešė portalas „rbc.ua“, remdamasis Ukrainos saugumo tarnyba.
Priešo agentai dirbo Rusijos ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo Vyriausiajai žvalgybos valdybai (GRU). Šnipai rinko duomenis apie Ukrainos kariškių dislokavimą ir judėjimą.
Pasak „rbc.ua“, šią grupę suorganizavo okupuoto Melitopolio gyventoja, kurią anksčiau užverbavo Rusijos specialiosios tarnybos. Jos vyras kariauja prieš Ukrainą viename iš Rusijos ginkluotųjų pajėgų dalinių,
Informacijai rinkti moteris pasitelkė giminaitį, gyvenantį Zaporižioje. Šis fotografavo ir stebėjo kariškius. Gautus duomenis moteris perduodavo okupantams, kurie po to apšaudydavo miestą raketomis ir iš artilerijos pabūklų.
Už „paslaugas“ okupantai žadėjo grupės organizatorei postą okupacinėje administracijoje.
Rusijos agentės giminaitis jau sulaikytas, jai pačiai už akių pareikšti įtarimai valstybės išdavimu.
Priešiškų žvalgybos tarnybų susidomėjimą keliančio asmens charakteristika
Valstybės saugumo departamentas atkreipia dėmesį, kad, padidėjus įtampai dėl Rusijos karo Ukrainoje, išaugo rizikos ir keliaujantiems į Rusiją ir Baltarusiją. Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos tarnybos imasi aktyvesnių veiksmų bandydamos verbuoti į Rusiją ir Baltarusiją atvykstančius Lietuvos piliečius.
Efektyvios Lietuvos žvalgybos institucijų taikomos kontržvalgybinės priemonės apsunkino priešiškų valstybių žvalgybų galimybes vykdyti veiklą Lietuvoje, todėl priešiškų valstybių tarnybos paskutiniais metais aktyviai veikia iš savo teritorijos – kontaktus su Lietuvos piliečiais užmezga ir bando verbuoti tuo metu, kai jie lankosi Rusijoje arba Baltarusijoje.
Rusijos teritorijoje operacijas prieš Lietuvos piliečius vykdo visos trys Rusijos žvalgybos tarnybos: Užsienio žvalgybos tarnyba (SVR), Federalinė saugumo tarnyba (FSB) ir Ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo Vyriausioji valdyba (GRU). Svarbiausia Rusijos sąjungininkė, vykdanti žvalgybą prieš Lietuvą, yra Baltarusija. Šių valstybių tarnybos aktyviai bendradarbiauja tarpusavyje ir teikia pagalbą.
Tarp pagrindinių verbavimo taikinių yra asmenys, kurie turi galimybę nuolat lankytis Rusijoje ar Baltarusijoje. Atrenkant potencialų taikinį, yra įvertinamos ne tik asmens galimybės rinkti ir teikti informaciją, tačiau ir jo motyvacija bendradarbiauti, arba, tarnybų manymu, asmens pažeidžiamumas. Prioritetas teikiamas tiems asmenims, kurie dėl galimų sąsajų su Rusija ar Baltarusija ir ideologinių motyvų galėtų būti palankūs šių valstybių režimams.
Pažymėtina, kad priešiškų valstybių žvalgybos domisi ne vien tik prieiga prie įslaptintos informacijos turinčiais ar aukštas pareigas užimančiais asmenimis. Pastebima tendencija, kad Rusijos žvalgybos tarnybos verbuoja visus, kuriuos gali užverbuoti, ir tik vėliau sprendžia, kokiais tikslais galėtų panaudoti agentus, pavyzdžiui, vizualinei informacijai rinkti, propagandai platinti, ryšininko užduotims vykdyti, paramai kitose operacijose.
Siekdamos užmegzti kontaktą su asmeniu, tarnybos gali imtis įvairių agresyvių priemonių: sumodeliuoti incidentą su teisėsaugos, migracijos ar kitomis institucijomis, konfliktus su nusikaltėliais, dėl biurokratinių priežasčių grasinti apriboti galimybes atvykti į Rusiją ar Baltarusiją.
Valstybės saugumo departamentas ragina į Rusiją ir Baltarusiją keliaujantiems Lietuvos piliečiams būti budriems ir atsakingiems.
Gyventojai, kurie turi informacijos apie priešiškus veiksmus prieš Lietuvos valstybę ir bandymus kenkti jos interesams, raginami susisiekti su Valstybės saugumo departamentu (pranesk@vsd.lt arba 8 700 70 007).
Rusijos žvalgybos ženklas. Slaptai.lt nuotr.
Berlynas, spalio 28 d. (AFP-ELTA). Ketvirtadienį vienam vokiečiui skirta dvejų metų lygtinė bausmė už tai, kad jis, dirbdamas saugos bendrovėje, perdavė Rusijos slaptosioms tarnyboms parlamento pastatų aukštų planus.
Įtariamasis, įvardytas kaip 56 metų Jensas F., buvo pripažintas kaltu dėl to, kad 2017 metais Rusijos ambasados kariniam atašė perdavė kompaktinį diską su daugiau kaip 300 Vokietijos Bundestago naudojamų pastatų aukštų planų.
Tuo metu pareigas ėjęs karinis atašė buvo, kaip manoma, Rusijos karinės žvalgybos tarnybos GRU darbuotojas. O įtariamasis dirbo apsaugos bendrovėje, su kuria Bundestagas buvo sudaręs sutartį.
Žiniasklaidos duomenimis, Jensas F. anksčiau buvo Rytų Vokietijos kariuomenės tankų divizijos karininkas, taip pat neoficialiai dirbo liūdnai pagarsėjusiose slaptojoje policijoje „Stasi“.
Prokurorai reikalavo skirti dvejų metų ir devynių mėnesių bausmę, o gynyba teigė, kad Jensas F. turėtų būti išteisintas, nes nėra įrodymų, kad jis perdavė informaciją rusams.
Jenso F. advokatas Friedrichas Humke sakė, kad prokurorai savo bylą grindė tik jo kliento praeitimi ir veikla buvusioje komunistinėje Rytų Vokietijoje.
Lagaminas. Slaptai.lt nuotr.
Ši byla vyksta tuo metu, kai Berlyno ir Maskvos santykiai itin pašliję dėl kelių šnipinėjimo atvejų, taip pat dėl mėginimo nunuodyti Kremliaus kritiką Aleksejų Navalną ir jo įkalinimo.
Birželio mėnesį Vokietijos policija suėmė pietiniame Augsburgo mieste esančiame universitete dirbusį rusų mokslininką, apkaltinusi jį šnipinėjimu Maskvai.
Vokietija taip pat ne kartą kaltino Rusiją dėl kibernetinių atakų jos teritorijoje.
Didžiausią rezonansą sukėlęs incidentas, dėl kurio kaltinami Rusijos programišiai, buvo 2015 metais įvykdyta kibernetinė ataka prieš Budestagą. Jos metu buvo visiškai paralyžiuotas žemųjų parlamento rūmų kompiuterių tinklas, o kelias dienas, kol jis buvo taisomas, visa institucija neturėjo interneto.
Kitoje Vokietijos teisme nagrinėjamoje byloje teisiamas rusas dėl buvusio čečėnų vado nužudymo Berlyno parke, kaip įtariama, Rusijos nurodymu.
Maskva neigia, kad ji yra tokių veiksmų iniciatorė.
Aš noriu, kad Rusija liautųsi puldinėjusi savo kaimynes, trokštu, jog Baltarusijos ir Kinijos politikos būtų konstruojamos pagal demokratijos taisykles. Tačiau man – neramu, nes Lietuva įsivėlė jau į tris dideles priešpriešas. Turiu omenyje Rusiją, Baltarusiją ir Kiniją. Ar Lietuva pajėgi kautis trijuose frontuose?
Taip, Rusija – senas mūsų galvos skausmas. Rusiją kritikuoti mes privalome: per pastaruosius keletą šimtmečių ji mus ne sykį teriojo, laužydama sutartis. Dabar Baltijos šalių, tiesa, neatakuoja, užtat ciniškai puldinėja kitas kaimynes, ir jei jas įveiks, savo „žaliuosius žmogelius“ galbūt pasuks Vilniaus, Rygos, Talino pusėn.
Deja, Rusija – ne vienintelis danties skausmas. Pašonėje dar turime Baltarusiją. Nevalia tylėti, kai Minske žiauriausiomis priemonėmis persekiojami mitinguotojai. Tačiau kaimynę kritikuojanti protinga šalis, mano supratimu, negalėjo neprisiminti, jog valstybinė siena su Baltarusija – skylėta kaip rėtis. Draskyti akis A.Lukašenkai dėl pažeidžiamų žmogaus teisių, dėl kankinimų kalėjimuose, dėl netinkamai pastatytos Astravo AE, dėl pagrobto keleivinio lėktuvo, – neišvengiama būtinybė. Bet tuo pačiu privalėjome tyliai stiprinti savo sienas su Baltarusija ne vien aštrias briaunas turinčiomis vielomis. Senų seniausiai. Tokiu atveju būčiau rašęs, jog Lietuva elgiasi išmintingai: rūpinasi ir demokratijos plėtra, ir savo saugumu. Dabar – net nežinau, kaip komentuoti. Paaiškėjo, jog Lietuva, būdama rytiniu NATO ir Europos Sąjungos buferiu, turi tik simbolinę kelių šimtų kilometrų ilgio sieną su nuo Rusijos priklausoma Baltarusija. Šį barjerą nesunkiai galį įveikti ne tik kariškiai, bet net civiliai – moterys su vaikais.
Prie sienos su Baltarusija VSAT pareigūnai sulaikė 58 neteisėtus migrantus. VSAT nuotr.
Nedovanotinai šioje istorijoje tris dešimtmečius elgėsi ir NATO bei Europos Sąjungos vadovai. Briuselis nepateikė Lietuvai nė vieno griežto perspėjimo, nors privalėjo Lietuvai skelbti pačią griežčiausią notą: deramai neatsitversite nuo Baltarusijos, išmesime lauk tiek iš NATO, tiek iš ES. Maždaug taip turėjo grūmoti mums Briuselis pastaruosius tris dešimtmečius. Bet NATO ir ES biurokatai, labai mėgstantys ginti LGBT teises ir labai atidžiai ieškantys bent menkiausios antisemitizmo dėmelės, dėl kiauros valstybinės sienos prie Baltarusijos – Lietuvos sandūros – nė mur mur.
O juk Baltarusijos diktatorius A.Lukašenka galįs paleisti Lietuvos pusėn ne vien išvargusius ar tik apsimetusius išvargusiais pabėgėlius iš Irako, Libijos, Sirijos. Jis galįs susprogdinti Astravo AE, iš kurios pasklidusi radiacija nusės Vilniuje, mirtinai išgąsdindama mūsų šalyje dislokuotus sąjungininkų karius.
Dabar dar pašlis, regis, Lietuvos santykiai su Kinija. Mat Lietuva žada priimti Taivano, kuris siekia nepriklausomybės nuo Kinijos, o Kiniją jį laiko sava žeme, atstovybę. Lietuva drąsiai ardo ekonominių Kinijos susitarimų su Vakarais tinklus. Lietuva piktinasi žiauriu kinų bendravimu su uigūrais, pergyvena dėl Tibeto ateities. Iškart brėžiu: Lietuva elgiasi teisingai. Oficialusis Vilnius negali išduoti nei JAV, nei NATO, nei ES interesų, nei, galų gale, savo humanistinių nusiteikimų.
Ir vis tik jaučiu nerimą. Mes draskome akis jau trims galybėms – Rusijai, Baltarusijai ir Kinijai. Ar atlaikysime? Žinoma, mes turime galingus sąjungininkus. Jais pasitikime. Atliekame kai kurias jų užduotis, su jais deriname savo žingsnius, į jų nuomones įsiklausome, prašome jų paramos. Bet ar jie mūsų lemiamu momentu nepaliks vienui vienų?
Komunistinio teroro Kinijoje aukų minėjimas Vilniuje. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Nenorėčiau būti juoduoju metraštininku. Tačiau žvelkime priekabiai. Kas nutiko, kai Vakarai pakvietė prie demokratinių šalių prisijungti Gruziją? Ši prarado keletą savo teritorijų. Kas atsitiko, kai Ukraina panoro prisijungti prie NATO ir ES šeimos? Vėl – teritoriniai praradimai. Kai Londone radioaktyviuoju poloniu buvo nužudytas iš Rusijos pabėgęs KGB karininkas Aleksandras Litvinenka, ar Vakarai nubaudė Kremlių? Po to Didžiojoje Britanijoje radioaktyviuoju „Novičioku“ bandyta nužudyti į Vakarus pasitraukusį Rusijos slaptųjų tarnybų karininką Skripalių. Vladimirui Putinui nuo galvos vėl nenukrito nė vienas plaukas. Virš Ukrainos teritorijos rusų kariškiai kartu su prorusiškais separatistais numušė keleivinį orlaivį. Ar Kremlius buvo pamokytas, jog taip elgtis – nevalia? GRU agentai Čekijoje susprogdino karinės amunicijos sandėlius. NATO ir ES atsakas – jokio atsako. Galų gale prisiminkime, kaip „žalieji žmogeliukai“ okupavo Krymą! Vakarų žvalgyboms šio pusiasalio okupacija, regis, buvo didžiausias netikėtumas. Vašingtonas ir Londonas buvo įsipareigoję ginti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į ukainiečių pažadą atsisakyti atominio ginklo. Bet ko verti amerikiečių ir britų pažadai, jei Krymas – iki šiol okupuotas?
Tęskime juodąjį sąrašą. Prisiminkime „Nord Stream 2“ dujotiekio tiesimo Baltijos jūros dugnu istoriją. Rytų Europos šalys, įskaitant Lenkiją, Baltijos šalis ir Ukrainą, prašo Berlyno, kad šis atsisakytų Rusijai labai palankaus politinio – ekonominio projekto. Vokietijos politikai nusispjovė į mūsų baimes, nors, peržiūrėjus NATO ir ES dokumentus, Vokietija yra ne Rusijos, o Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos sąjungininkė.
„Nord Stream 2“. EPA-ELTA foto
Dabar, regis, dėl „Nord Stream 2“ mus išdavė ir naujasis JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas). Visų keiktas Donaldas Trampas buvo sumanęs nubaust Vokietiją už tai, kad Kremliui į rankas įduoda dujotiekį, kuriuo V.Putinui bus dar lengviau šantažuoti Europą. D.Trampas paskelbė Vokietijai ekonomines sankcijas, o Dž.Baidenas, Ženevoje pasišnekučiavęs su V.Putinu, ekonomines sankcijas atšaukė. Dž.Baidenui nė motais, jog Vokietija dėl šio išdavikiško dujotiekio verta rimtų ekonominių baudų? Kaip pasitikėti Amerika, kai vienas jos prezidentas priima vienokius sprendimus, o po kelerių metų kitas – diametrialiai priešingus?
Prisiminkime Prancūzijos prezidentų pataikavimus Kremliui, kai šie norėjo Rusijai parduoti karinius laivus „Mistral“, prisiminkime Emanuelio Makrono svaičiojimus, jog, nepaisant net pačių didžiausių niekšybių, su V.Putinu būtina susitikti ir kalbėti, kalbėti, kalbėti. Šiandieninis Prancūzijos lyderis E.Makronas net nenori girdėti, jog kai kurios NATO ir ES šalys mano kiek kitaip.
Kita svarbi tema – Kaukazas. Visus tris pastaruosius dešimtmečius Europa nė piršto nepajudino, kad Azerbaidžanas, remiantis tarptautine teise, taikiai susigrąžintų savo teritorijas – Kalnų Karabachą. Visus pastaruosius dešimtmečius Europa niekšingai gudravo: tarsi ir sutiko, jog Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano žemė, bet dėjo milžiniškas pastangas, kad Kalnų Karabachas taip ir liktų Armėnijos okupuotas. O kai Baku, padedamas Turkijos, 2020-ųjų pabaigoje per 44 dienas karinėmis priemonėmis susigrąžino tai, kas jam priklauso, Europa vėl puolė begėdiškai pataikauti agresoriui: Jerevanui skiria milijardines dotacijas, nebara Jerevano, kodėl šis praėjusių metų pabaigoje iš sunkiųjų pabūklų apšaudė Azerbaidžano miestus Terterą, Bardą ir Giandžą, kodėl Kalnų Karabachą administravusi okupacinė armėnų valdžia ten barbariškai kirto miškus, teršė upes, naikino azerbaidžanietiškus istorijos ir kultūros paminklus.
Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.
Lietuva – taip pat nuodėminga. Ji akivaizdžiai nusikaltusi sąžiningumo, padorumo principams, kai mūsų Seimas 2005-ųjų gruopdžio 15-ąją priėmė rezoliucija „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“. Posėdyje dalyvavo apie trečdalį (!) Seimo narių: 55 iš 141. Rezoliucija buvo pateikta, apsvarstyta ir priimta vienu ypu, pakako vos dešimties minučių. Kas pastūmėjo mus šiam žingsniui – iki šiol plačioji Lietuvos visuomenė nežino.
O juk prieš priimant šį dokumentą Lietuva privalėjo į Turkijos archyvus nusiųsti bent keletą istorikų, kad šie ten padirbėtų bent pusmetį ir ištirtų, kokius argumentus turį turkai. Bet Lietuva metė kaltinimus buvusiai Osmanų imperijai pasikliaudama vien armėniška propaganda, išklausiusi tik vieną pusę.
Lietuvos URM vadovas Gabrielius Landsbergis ir Turkijos URM vadovas Mevlütas Çavuşoğlu. URM.lt nuotr.
Dabar, kai į Lietuvą plūstelėjo nelegalių migrantų, mūsų užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis suskubo į Turkiją. Prašė turkų pagalbos, kad šie neleistų iš Turkijos būsimiems migrantams skrist į Baltarusiją. Be abejo, nieko nepešė. Pirma, sustabdyti nelegalią migraciją nėra paprasta, jei skrydžius organizuoja privačios kompanijos. Antra, sprendžiant iš viešojoje erdvėje pasirodžiusių pranešimų, mūsų diplomatijos šefas G.Landsbergis neatsiprašė Turkijos už netaktišką Lietuvos elgesį 2005-ųjų rudenį. Nors būta puikios progos pareikšti Ankarai, jog Lietuva ieškos istorikų, kurie sutiktų analizuoti, ką rašo turkiški archyvai apie 1915-ųjų tragediją, ir, atsižvelgdama į jų išvadas, koreguos 2005-ųjų rezoliuciją – arba patvirtins senąją, arba skelbs naująją jos redakciją.
Keisto būta Lietuvos URM vadovo G.Landsbergio skrydžio ir į Iraką. Prieš lekiant į Bagdadą prašyti pagalbos derėjo pasidomėti ne vien tuo, ar Irako valdžia kontroliuoja visą savo teritoriją, ar labai korumpuota. Dar reikėjo susimąstyti, kaip irakiečiai vertina lietuvių vaidmenį prisijungus prie Vakarų koalicijos medžiojant Sadamą Huseiną ir „Al Qaedos“ narius ar ieškant masinio naikinimo ginklų. Ar irakiečiai neturi teisės mums rodyti trijų pirštų kombinacijos: anuomet bombardavote, o dabar meldžiate pagalbos (kai JAV ir Didžioji Britanija išgelbėjo nuo karinės Irako invazijos Kuveitą, – visai kita istorija)?
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis su Irako kolega Fuadu Husseinu. URM nuotr.
Štai kokią pastabą portale delfi.lt šia tema yra skelbęs politikas, verslininkas, buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas: „Priminsiu, dėl situacijos Irake kažkiek atsakingi ir mes, nes ir mūsų kariai su sąjungininkais prisidėjo, kad šalis būtų sugriauta „per žvalgybos klaidą“. Kam įdomu, tegu pasiskaito Jungtinės Karalystės Parlamento tyrimo medžiagą internete.“
Štai todėl man neramu – ką darsime, jei į Dieveniškes, vaizdžiai tariant, plūstelės kinų migrantai, jei Vokietija ties naujus dujotiekius į Rusiją, o Amerikos prezidentų rinkiminės kalbos kaip diena ir naktis skirsis nuo konkrečių darbų?
Kiek turime draugų, kurie išties pagalbos ranką ir tų, kurie, nelaimės atveju, pakiš po nosimi trijų pirštų kombinaciją?
Kompiuterio klaviatūra. Slaptai.lt nuotr.
JAV Nacionalinio saugumo agentūra (NSA) kartu su Federalinių tyrimų biuru (FBI), Kibernetinio saugumo ir infrastruktūros saugumo agentūra (CISA) bei Jungtinės Karalystės Nacionaliniu kibernetinio saugumo centru (NCSC) viešai išplatino bendras gaires, kuriose apibendrinama Rusijos karinės žvalgybos (GRU) padalinio Nr. 26165 (taip pat žinomo slapyvardžiais Fancy Bear, APT28, Strontium ir kitais) naudojama kibernetinių atakų taktika ir patariama, kaip nuo šių atakų apsisaugoti.
Pasak teisėsaugos specialistų, GRU kenkėjiškoms kibernetinėms atakoms naudoja programinės įrangos Kubernetes įrankių rinkinį, kurio pagalba vykdo „brutalios jėgos“ atakas prieš valstybės institucijas, politines partijas, žiniasklaidos priemones, aukštojo mokslo įstaigas, teisininkų kontoras, energetikos, logistikos, gynybos industrijos įmones ir kitus taikinius. Įgiję priėjimą prie saugomos informacijos, įskaitant elektroninio pašto duomenis, užpuolikai pasinaudoja teisėtų vartotojų prieigomis, kad įsiskverbtų į organizacijų vidinius tinklus ir perimtų dar jautresnius duomenis.
Gairėse pateikiami kai kurie GRU įvykdytų kibernetinių atakų pavyzdžiai, užpuolikų naudoti IP adresai ir kitos žinios apie jų taktiką.
Siūlomos saugumo rekomendacijos specialistams yra gerai pažįstamos. Rekomenduojama naudoti dviejų lygių prisijungimo patvirtinimo metodą, aukštus saugumo reikalavimus atitinkančius slaptažodžius, panaikinti pasenusias ir silpnais slaptažodžiais apsaugotas prieigas, naudoti „captcha“ testo metodiką išvengiant automatizuotų programų prisijungimų. Kaip pabrėžia informacinių technologijų ekspertai, didžiausia naujiena ir retenybė yra pats GRU kibernetinių atakų taktikos paviešinimas.
JAV prezidentas Džo Baidenas pavedė Amerikos žvalgyboms išsiaiškinti, kas organizavo kibernetines atakas prieš Kaseya. Apie tai pranešta liepos 3-iąją.
„Mes nesame tikri, kad tai – Rusijos programišų darbas. Bet jei mūsų slaptosios tarnybos nustatys, jog už tai atsakinga Rusijos valdžia, kad Rusijos valdžia apie tai žinojo, aš paskambinsiu V.Putinui ir pasakysiu, kad Vašingtonas atsakys į tokį išpuolį. Bet kol kas mes nesame tikri, kad tai – Kremliaus veikla”, – teigė JAV prezidentas.
Reuters agentūra primena, jog ši kibernetinė ataka pakenkė šimtams Amerikos kompanijų, kurios ir įtakingos, ir gausios.
Šios iformacijos kontekstas štai toks: JAV ir Didžiosios Britanijos bendrame pranešime teigiama, kad būtent GRU organizuoja kibernetines atakas prieš JAV kompanijas nuo 2019-ųjų metų iki šiol.
Liepos 3 dieną tapo aišku, kad naujausios kibernetinės atakos metu nukentėjo Kaseya programinės įrangos naudotojai – apie 1000 įmonių. Dėl šio išpuolio nukentėjo ir per 800 stambių Švedijos parduotuvių.
Manoma, kad hakeriai priklauso REvil grupei, kuri prieš mėnesį surengė kibernetinę ataką prieš JAV mėsos pramonę (apie tai rašė Bloomberg). Manoma, kad jie atakavo ir Nyderlandų, Lenkijos, Ukrainos, Vokietijos, Prancūzijos, Latvijos, Čekijos įmones.
Centrinės Amerikos žvalgybos (CŽV) emblema JAV vėliavos fone
Įtakingo JAV leidinio Politico duomenimis, būtent GRU – Rusijos karinės žvalgybos tarnybą tyrėjai laiko labiausiai tikėtina organizacija, galinčia surengti tokio pobūdžio atakas visame pasaulyje, įskaitant Vašingtoną. Duomenys apie atakas, kurių aukos patiria lengvas galvos smegenų traumas ir kurioms, kaip įtariama, naudojama tikslingai nukreiptas mikrobangas skleidžianti įranga, renkami nuo 2016 m.
JAV žvalgybos bendruomenė kol kas nesutaria, kam priskirti atsakomybę už paslaptingas atakas. Tyrėjai net nėra visiškai tikri, kad visame pasaulyje pasikartojančių JAV karių, diplomatų ir žvalgybos pareigūnų sveikatos sutrikimų priežastis tikrai yra priešiškos atakos. Vis dėlto kol kas labiausiai tikėtina versija – kad tai antpuoliai, kuriuos rengia Rusijos GRU. Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) direktorius Williamas Burnsas yra paskyręs aukšto rango pareigūną tyrimui koordinuoti ir yra kasdien informuojamas apie jo eigą.
Tokią informaciją diskusijose dalyvavę šaltiniai Politico suteikė po to, kai JAV Kongrese savo išvadas pristatė žvalgybos tarnybų vadovai ir Pentagono atstovai. Su GRU siejamą versiją palaikantys pareigūnai savo poziciją grindžia tuo, kad visi incidentai įvyko vietovėse, kuriose fiksuojami kitokie Rusijos karinės žvalgybos veiklos pėdsakai. Be to, teigiama, kad GRU – vienintelė Rusijos tarnyba, valdanti tokio pobūdžio atakoms surengti reikalingą technologiją.
Dar dvi valstybės – Kinija ir Izraelis yra vertinamos kaip technologiškai pajėgios surengti tokias atakas, tačiau nei vienos iš šių valstybių tarnybų veiklos geografija neapima visų vietovių, kuriose įvyko incidentai. Be to, nei Kinija, nei Izraelis iki šiol nėra pademonstravę valios agresyviai veikti prieš JAV jų pačių teritorijoje. Tuo tarpu Rusijos GRU jau yra pripažinta bandžiusi kibernetinėmis atakomis ir kitomis priemonėmis įtakoti JAV rinkimų rezultatus 2016 m. ir 2018 m.
Jei incidentų aukoms diagnozuotas traumas iš tikrųjų sukėlė tyčinis užpuolimas, tai, tyrėjų vertinimu, atakoms greičiausiai panaudota įranga, skleidžianti tikslingai nukreiptas mikrobangas. Tikėtina, kad tokia įranga paprastai turėtų būti sumontuojama transporto priemonėje, bet įmanomi ir mažesni jos variantai, telpantys į didelę kuprinę. Įrangos skleidžiamos mikrobangos, tikėtina, galėtų pasiekti taikinius, nutolusius iki 1 km atstumu. Kai kurių JAV pareigūnų teigimu, Rusija su panašiais ginklais eksperimentuoja jau nuo XX a. pabaigos, kai buvusi Sovietų Sąjunga apsisprendė su JAV kovoti „pilkojoje zonoje“, o ne konvencinėje karo erdvėje.
Buvęs laikinasis Pentagono vadovas Christopheris Milleris yra atvirai pavadinęs incidentus „karo veiksmu“, tvirtindamas, kad tai JAV piliečių užpuolimas, nors ir nenaudojami mirtini ginklai. Savo vadovavimo Pentagonui metu inicijavęs incidentų tyrimą C. Milleris ragino naująją administraciją iki galo išsiaiškinti visas aplinkybes, susijusias su galimomis atakomis.
GRU emblema
Tyčinio užpuolimo versiją netiesiogiai patvirtina ir tai, kad dauguma incidentų aukų – JAV diplomatai, svarbiausių valstybės institucijų atstovai arba žvalgybos pareigūnai. Tarp paviešintų atvejų minimi JAV Nacionalinės saugumo tarybos ir Baltųjų Rūmų tarnautojai, patyrę traumas Vašingtone, CŽA pareigūnas, traumuotas Maskvoje, ir Gynybos departamento atstovas, kurio traumavimo vieta neskelbiama. Pirmą kartą panašaus pobūdžio incidentai užfiksuoti 2016-2017 m. Kuboje, kai mažiausiai 24 JAV diplomatai ir jų šeimų nariai patyrė neaiškios kilmės ausų ir galvos skausmus, svaigulį, orientacijos sutrikimus ir kitus lengvų galvos smegenų traumų simptomus. Spėjama, kad iš viso nuo galimų atakų iki šiol yra nukentėję apie 50 žmonių.
2019 m. JAV Pensilvanijos universiteto medicinos ekspertai nustatė, kad incidentų aukos patyrė reikšmingus galvos smegenų pakitimus. 2020 m. specialus JAV Mokslų akademijos komitetas priėjo prie išvados, kad incidentų aukų patirtus simptomus galėjo sukelti tikslingai nukreipta pulsuojančio radijo dažnio energija.
Čekijoje protestuojama prieš prorusišką prezidentą Zemaną. EPA – ELTA nuotr.
Maždaug 10 tūkst. žmonių ketvirtadienį susirinko Čekijos sostinėje Prahoje protestuoti prieš, kaip jie teigė, prezidento Milošo Zemano prorusišką politiką. Protestuotojai ragino pašalinti prezidentą iš pareigų dėl prorusiškų jo pažiūrų, kurioms, jų teigimu, nėra vietos Europos Sąjungos (ES) šalyje.
Protestas Vaclovo aikštėje Prahoje surengtas po to, kai praėjusį sekmadienį M. Zemanas užsiminė, kad už dvi gyvybes nusinešusio sprogimo amunicijos sandėlyje Čekijoje 2014 metais nebūtinai stovi Rusija.
Kiek anksčiau Čekijos vyriausybė dėl sprogimo 2014 metais apkaltino Rusijos karinės žvalgybos agentūrą GRU. Vyriausybė taip pat paskelbė, kad iš šalies išsiunčia Rusijos diplomatus, kuriuos iš tiesų laiko šnipais.
M. Zemanas balandžio 25 d. per televiziją iš esmės paprieštaravo vyriausybei, pareikšdamas, kad yra dvi teorijos, kas sukėlė sprogimą amunicijos sandėlyje netoli Vrbeticės miestelio 2014-iaisiais. Pasak prezidento, viena įvykių versijų yra tokia, kad su mirtinu sprogimu yra susijusi Rusijos žvalgyba, o kita versija – jog sprogimą sukėlė nepatyręs amunicijos tvarkymas.
„M. Zemanas skleidžia tokias pačias pasakas kaip ir Rusijos dezinformacijos puslapiai ir Rusijos propaganda“, – teigė protestus organizuojančios grupės „A Million Moments for Democracy“ vadovas Benjaminas Rollas.
76 metų amžiaus M. Zemanas prezidento pareigas eina nuo 2013 metų.
Rusijos ambasada Prahoje. EPA – ELTA nuotr.
Čekija išsiųs 18 Rusijos ambasados darbuotojų dėl 2014 m. įvykusių sprogimų amunicijos sandėlyje. Apie tai šeštadienį pranešė šalies premjeras, informuoja naujienų agentūra dpa.
Buvo nustatyta, kad šie diplomatai yra Rusijos Federacijos Išorinės žvalgybos tarnybos (SVR) ir Vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU) pareigūnai. Tai patvirtino Čekijos vidaus reikalų ministras Janas Hamačekas, kuris taip pat eina užsienio reikalų ministro pareigas. Rusams nurodyta iš šalies išvykti per 48 valandas.
„Čekijos Respublika yra suvereni valstybė ir privalo tinkamai reaguoti į šiuos precedento neturinčius faktus“, – sakė premjeras Andrejus Babišas.
Sprogimai amunicijos sandėlyje Vrbetice, už 110 km į rytus nuo Prahos, įvyko 2014 m. spalį ir gruodį. Jų metu du žmonės žuvo ir buvo padaryta didelė žala.
Toje vietoje veikė komercinės gynybos sektoriaus bendrovės ir buvo laikoma šimtai sprogmenų.
Specialus policijos dalinys, tiriantis organizuotus nusikaltimus, išplatino dviejų įtariamųjų nuotraukas. Abu vyrai panašūs į tuos, kurie buvo ieškomi Jungtinėje Karalystėje dėl dvigubo agento Sergejaus Skripalio ir jo dukters Julijos apnuodijimo 2018 m.
Įtariamieji GRU nariai 2014 m. spalio viduryje šešias dienas lankėsi Čekijos regione, kuriame yra amunicijos sandėlis.
Aleksandras Petrovas ir Ruslanas Boširovas. EPA-ELTA nuotr.
Teigiama, kad jie keliavo su rusiškais pasais, kuriuose įrašyti vardai Aleksandras Petrovas ir Ruslanas Boširovas.
Po sprogimų tūkstančiams čekų karių prireikė dvejų metų, kad išminuotų nesprogusius sprogmenis ir vietovė vėl būtų saugi.
Kremlius į žinias apie rusų išsiuntimą atsakė greitai. Užsienio reikalų ministerijos atstovė spaudai Marija Zacharova pareiškė, kad „Praha puikiai žino, kas nutinka po „tokių triukų“.
Rusijos Federacijos tarybos narys Vladimiras Džabarovas mano, kad atsakas į diplomatų išsiuntimą turėtų būti proporcingas.
Tuo metu J. Hamačekas pranešė atšaukiąs pirmadienį planuotą vizitą į Maskvą. Kiti vyriausybės nariai ir opozicija jį itin kritikavo dėl rengtos kelionės, kurios metu turėjo būti aptarta galimybė įsigyti „Sputnik V“ vakciną nuo COVID-19. Šeštadienį ministras pareiškė negalėsiąs vykti į Rusiją dėl vyriausybės posėdžio.
Premjeras A. Babišas jam priminė, kad vidaus reikalų ministras neatsakingas už vakcinų įsigijimo klausimus, ir pagrasino, kad kelionės metu jis negalės naudotis vyriausybiniu lėktuvu. Premjeras pridūrė, kad, prieš svarstant „Sputnik V“ įsigijimą, šią vakciną turėtų patvirtinti atsakingos ES institucijos.
Sekmadienį Rusija pagrasino imtis atsakomųjų priemonių po to, kai Čekijos vyriausybė nusprendė iš šalies išsiųsti 18 Rusijos diplomatų, nustačiusi, kad jie yra žvalgybos agentai, informuoja AFP.
Rusijos užsienio reikalų ministerija paskelbė, kad Čekijos sprendimas išsiųsti ambasados darbuotojus neturi precedento. Pasak ministerijos, Rusijai mesti įtarimai, kad jos specialiosios tarnybos atsakingos už 2014 m. įvykusius sprogimus amunicijos sandėlyje, tėra „nepagrįsti išsigalvojimai“.
„Reiškiame Čekijos valdžiai griežtą protestą. Mes imsimės atsakomųjų priemonių, kurios privers šios provokacijos autorius suvokti savo atsakomybę dėl normalių santykių žlugdymo tarp mūsų valstybių“, – teigiama Rusijos užsienio reikalų ministerijos pareiškime.
Nors Rusija nepatikslino, kokių priemonių ketinama imtis, tačiau Čekijos sprendimą pavadino absurdišku.
Šeštadienį Čekija paskelbė išsiunčianti iš šalies 18 Rusijos ambasados darbuotojų po to, kai buvo nustatyta, kad jie dirba Rusijos Federacijos Išorinės žvalgybos tarnybai (SVR) ir Vyriausiosios žvalgybos valdybai (GRU).
Čekija taip pat paskelbė, kad dėl 2014 m. įvykusių sprogimų amunicijos sandėlyje ieškomi du rusai, kurie naudojosi tais pačiais pasais kaip ir dvigubą agentą Sergejų Skripalį ir jo dukrą 2018 m. Jungtinėje Karalystėje apnuodiję įtariamieji.
Maskva pareiškė, kad toks Čekijos žingsnis yra priešiškas, o prie jo prisidėjo JAV, ir apkaltino Čekijos valdžią pataikavimu „šeimininkams kitapus Atlanto“.
Anksčiau šią savaitę JAV išsiuntė 10 Rusijos diplomatų dėl kišimosi į JAV rinkimus, didelio masto kibernetinės atakos ir kitų priešiškų veiksmų.
Rusija sekmadienį paskelbė 20-imt Čekijos ambasados Maskvoje darbuotojų „nepageidaujamais asmenimis“ ir nurodė, kad jie privalo išvykti iš šalies iki pirmadienio vakaro.
Rusija apie tai paskelbė praėjus dienai po to, kai Čekija išsiuntė 18 Rusijos diplomatų dėl 2014 m. įvykusių sprogimų amunicijos sandėlyje. Pasak Čekijos vidaus reikalų ministro Jano Hamaceko, buvo nustatyta, kad šie diplomatai yra Rusijos Federacijos Išorinės žvalgybos tarnybos (SVR) ir Vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU) pareigūnai.
Sekmadienį Rusija iškvietė Čekijos ambasadorių Maskvoje Vitezslavą Pivonką ir pranešė jam apie jo šalies diplomatų išsiuntimą.
„V. Pivonkai buvo pasakyta, kad 20 Čekijos ambasados darbuotojų Maskvoje buvo paskelbti nepageidaujamais asmenimis“, – skelbė Rusijos užsienio reikalų ministerija.
„Jiems nurodyta palikti šalį iki 2021 m balandžio 19 dienos pabaigos“, – pridūrė ministerija, o Čekijos vyriausybės sprendimą išsiųsti Rusijos diplomatus pavadino „priešišku veiksmu“.
Tai reiškia, kad Maskvoje lieka vos penki Čekijos diplomatai.
Žvalgybos tarnybos gali būti suinteresuotos ne tik rinkti informaciją kitose valstybėse, bet ir daryti įtaką priimamiems sprendimams ar kontroliuoti kurią nors bendruomenę. Pavyzdžiui, Kinijos žvalgybos tarnybos įtakos darymui Australijoje pasitelkė žinomus kinų bendruomenės lyderius, o kinų programišiai šnipinėja užsienyje gyvenančius uigūrus.
Ilgos Pekino „rankos“
Australijoje jau kuris laikas viešai kalbama apie vieno iš kinų bendruomenės lyderių, buvusio kandidato į parlamentą Duongo Di Sanho veiklą. Įtariama, kad jis šnipinėjo Kinijai ir bendradarbiavo su šios šalies žvalgybos tarnybomis bei Jungtinio fronto darbo departamentu – tai organizacija, kuri atsakinga už kinų bendruomenių užsienyje kontrolę, informacijos rinkimą bei Pekino įtakos skleidimą Komunistų partijos naudai. Įkalčiai prieš šį asmenį yra tokie išsamūs, kad Australijos žvalgybos tarnybos netgi paprašė teismo pratęsti laiką, skirtą jų patikrinimui.
Sąsajomis su Kinija įtariamas ir dar vienas kinų bendruomenės lyderis, dirbęs vienos iš Australijos partijų patarėju, Zhangas Johnas. Pasak Skynews.com.au, manoma, kad per ryšius su Kinijos konsulu Sidnėjuje, Kinijos žurnalistais ir akademinės bendruomenės nariais, kurių daliai uždrausta atvykti į Australiją, jis bendradarbiavo su Kinijos žvalgybos tarnybomis bei jau minėtu Jungtinio fronto darbo departamentu.
Veikiama ir kitose valstybėse. Pavyzdžiui, socialinis tinklas Facebook viešai paskelbė, kad Kinijos programišių grupė šnipinėjo uigūrus, gyvenančius užsienyje. Ji konkrečiai taikėsi į uigūrų kilmės aktyvistus, žurnalistus ar disidentus Turkijoje, Kazachstane, JAV, Sirijoje, Australijoje, Kanadoje ar kitur.
Kinijos diplomatinė atstovybė. Slaptai.lt foto
Programišiai susikūrė netikras paskyras ir apsimetė žmogaus teisių rėmėjais, siekdami įgyti pasitikėjimą. Vėliau dalindavosi nuorodomis į kenkėjiškas svetaines, kurios užkrėsdavo vartotojų kompiuterius ar išmaniuosius įrenginius ir suteikdavo galimybę juos sekti. Socialinis tinklas pranešė užblokavęs svetaines ir pašalinęs netikras paskyras.
Uigūrai yra daugiausia Kinijos Sindziango provincijoje gyvenanti tautinė ir religinė mažuma, prieš kurią Kinija vykdo itin represyvią politiką. Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas 2018 metais paskelbė, kad Kinija daugybę musulmonų uigūrų laiko įkalinusi perauklėjimo stovyklose. Už Kinijos ribų apsigyvenę uigūrai dažnai skundžiasi Pekino persekiojimu ir bauginimais.
Kaip veikia Maskva?
Tuo metu Rferl.org praneša, kad Rusijos Federalinė saugumo tarnyba (FSB) Kryme sulaikė dvigubą Rusijos ir Ukrainos pilietybę turintį laisvai samdomą žurnalistą Vladislavą Jesipenką ir apkaltino jį šnipinėjimu Ukrainai. Remiantis žurnalisto advokatu, vyras buvo mušamas, kratomas elektros šoku, jam grasinta mirtimi. Žurnalistui palūžus jis buvo priverstas perskaityti paruoštą tekstą prieš kamerą – per televizijas parodyta, kaip jis prisipažįsta šnipinėjęs Kijevo naudai.
Vakarų žiniasklaida ir oficialūs pareigūnai pasmerkė šį poelgį ir pareikalavo paleisti žurnalistą į laisvę.
Maskva. Kremlius. EPA – ELTA nuotr.
Žurnalistų kankinimai – ne vienintelis Rusijos žvalgybos tarnybų veikimo būdas. Vokiečių Der Spiegel pranešė, kad su Rusijos karine žvalgyba (GRU) siejama grupuotė bandė įgyvendinti kibernetinę ataką prieš Vokietijos valdančiųjų partijų parlamento narius. Nusikaltėliai taikiniams siuntė suklastotus laiškus ir įsilaužė į kai kurių politikų pašto dėžutes, nors parlamento infrastruktūros nepažeidė.
Beje, Rusija arba Šiaurės Korėja įtariamos slypinčios ir už atakos prieš Australijos televizijos transliuotoją Channel 9. Kaip praneša Skynews.com.au, ataka siejama su Maskva ar Pchenjanu dėl to, kad televizija tuo metu kaip tik turėjo transliuoti kritiškus reportažus Rusijos ir Šiaurės Korėjos atžvilgiu.
Pirmą kartą įsimylėjau būdamas antroku, o mano išrinktoji buvo pirmokė. Dar ir dabar nupurto per visą kūną, kai prieš akis stoja gyvas anosios paveikslas: mergaitė su juoda, papuošta plisuota prijuoste to meto mokykline uniforma, bet svarbiausia – su milžiniškais baltais kaspinais, vadinamaisiais bantais, pūpsančiais ant galvos. Baisiausia yra tai, kad niekaip negaliu atsiminti josios veido, dabar išryškėjusioje atminties nuotraukoje veido vietoje žioruoja atsivėrusi kiaurymė. Dėmesį sukaupti iš dalies trukdo tie nelemti bantai, tačiau dar labiau nepalanki įsižiūrėjimui į veido bruožus ir akių išraišką aplinkybė yra tai, kad ji visados striksi kaip užvesta mechaninė lėlė, nesugebėdama nustoti. Tai neleidžia iki galo nusistovėti vaizdiniui, bet drauge tai yra jau apgraužtas laiko žiurkių pirmosios meilės plakatas. Žiūrint iš šiandieninės gyvenimo perspektyvos, ta mergaitė yra mano atminties vampyrė.
Niekados vėliau nemylėjau nieko taip nuožmiai, kaip tais metais pradinėje mokykloje įsimylėjęs kažkokią pirmokę. Ar tai buvo meilė, ar greičiau proto aptemimas, tarkime, liguistos vaizduotės kaprizas, pristojusi patologiją? Žinia, tikroji meilė visados yra žiauriai pavojingas užsiėjimas, ji gali nuvesti nežinia kur, patapti priklausomybe, vergovės forma. Tačiau man pirmoji meilė buvo baisiau net už psichinę negalią, aš apie įkritusią į akį pirmokę pirmūnę su baltais kaspinais galvodavau nuo ryto iki vakaro, negalėdamas nukreipti minčių jokia kita vaga.
Dabar apmąstydamas įvykius iš sąlyginai saugaus atstumo, turiu progą kartkartėmis pamintyti ir apie tai, kad, žiūrint teoriškai, tokie vaikystės išbandymai negalėtų pradingti be pėdsako kaip dūmai ore. Kaip buvo galima pakelti tokią naštą tada dar tik besiformuojančiam vaikiškam organizmui su viskam atvira psichika, juolab knieti sužinoti, ar savo ruožtu tokie vaikystės išgyvenimai nepalieka kokių nors trauminių pasekmių visam gyvenimui? Išties jaučiuosi taip tarsi tąkart būčiau perėjęs gaisrą ir sudegęs iki pamatų, tačiau vėliau, išsilaisvinęs nuo vaikystės kliedesių, jokių likutinių randų jau neapčiuopdavau ir neapčiuopiu dabar net ir labiausiai intensyvių savianalizės seansų metu. Taigi, kaip atrodo, pirmosios meilės žaizdos neužpūliuoja.
Tiesa, yra viena ramybės neduodanti aplinkybė, tačiau toli gražu nesu tikras, kad tai būtų galima pernelyg tiesmukiškai susieti su pirmosios meilės patologine patirtimi.
Žiūrint į savo nueitą kelią meilės frontais, labai aiškiai matosi, kad ankstyvosios jaunystės laikais savo meilės objektams (po pirmosios meilės buvo antroji meilė, trečioji ir t. t.) nejausdavau jokio seksualinio potraukio, o seksualiai priekabiaudavau tik prie tų merginų, kurios nė iš tolo nepanašėjo į mano meilės objektus. Erotiškai labiausiai viliodavo brandžios, jau viską gyvenime mačiusios moterys, su kuriomis patyriau daugybę nuostabių nuotykių. Jeigu galėčiau sugrįžti į tuos laikus, šaltas meilės ikonas išmesčiau į šiukšlyną ir paskubėčiau atiduoti skolą moterims ir merginoms, kurios sugebėdavo savo kūnais sušildyti mano sužvarbusią prie negyvo meilės altoriaus sielą. Kai kurios iš jų buvo tylios dūsautojos, tačiau nė viena iš jų, žinodamos mano požiūrį, nebandė įkyriai užsikarti ant kaklo. Tai jos buvo ir yra tikroji gyvenimo druska.
Tą rudenį labai smarkiai lijo, o po to pelke pavirtę laukai staiga užšalo. Ji ateidavo arba, tiksliau tariant, atstrikinėdavo į mokyklą nuo savo namų ledu. O kai kartą ji neatėjo, nepasirodė mokykloje su ištuštėjusiu suolu, mane apėmė kažkas panašaus į panikos priepuolį. Truputėlį nusiraminau, kai aplinkiniais keliais pavyko sužinoti, kad mano meilė susirgo ir savaitę kitą nelankys mokyklos, besigydydama namuose.
Meilės alėja. Palanga. Slaptai.lt nuotr.
Kiekvieną rytą prieš pamokos išbėgdavau laukti anosios ant ledo, prisidengdamas išgalvotu pretekstu, kad trokštu paprasčiausiai pačiuožinėti, po kojomis matydamas skaidriąją apsemtų laukų karalystę, arba jaučiu pareigą prieš užsiėmimus mokykloje pragairinti galvą nuo užsilikusių nakties sapnų. Kiekvieno ryto laukdavau su neišsipildančia viltimi. Taip visas laikas virto laukimu, galop užsitęsusiu iki begalybės. Atrodo, kad jau buvau praradęs visą savo tikėjimą, rytais išbėgdamas ant ledo tik iš mechaninio įpročio, kai kartą ji vėl pasirodė horizonte, nerūpestingai strakaliodama jai būdinga maniera į mokyklą. Staiga pasivaideno, kad įlūžau po ledu ir jau plūduriuoju anoje pasaulio pusėje. Tačiau ji prastriksėjo pro mane, kaip atrodo, net nepasisveikinusi, nematanti reikalo atiduoti mandagumo duoklę eiliniam antrokui arba taip susikaupusi savyje ir panirusi į strakaliojimo piruetų meną, kad nepastebėjo dar vieno vaiko ant ledo, laukiančio jos sugrįžimo.
Savo pirmosios meilės paslaptį tais metais saugojau nuo pašalinių akių ir ausų pagal visas žinomas ir nežinomas konspiracijos taisykles. Niekas neturėjo nė mažiausios galimybės sužinoti, kas iš tiesų dedasi mano galvoje. Tačiau, regis, tokia paslaptis sprogdino iš vidaus, todėl kartą, kažkokio šižo pagautas, kai, tarkime, sąmonė buvo pritemusi dar labiau nei įprasta, iš mokyklos bibliotekos pasiimtos knygos laukelyje užrašiau vadinamąją meilės formulę, susidedančią iš tokių segmentų: mano vardas + mano išrinktosios vardas su nuoroda, kad tai yra = meilei kvadratu. Mano vaikystės laikais tai buvo žiauraus pasityčiojimo ir pajuokos formulė, užrašoma piktavalių bendraamžių, jeigu kažkam iš jų pasivaidendavo, kad berniukas ir mergaitė simpatizuoja vienas kitam. Kodėl aš taip pasielgiau, laisvanoriškai atsidaviau patyčioms, nekalbant apie tai, kad tokiu būdu laukinio vaikų pasaulio plėšrūnams atidaviau sudoroti man brangiausios tuo metu būtybės gerą vardą? Įdomiausia yra tai, kad vaikams radus įrašą ir apspitusiu bibliotekos knygą būriu parodžius man šią labai nediskretišką žinutę, aš iš pradžių labai piktinausi, iškilmingai prisižadėjau nubausti melagį, net pravedžiau mokyklos kontingento tardymus, siekdamas aptikti užsimaskavusį kenkėją. Tik prabėgus geram mėnesiu vieną vakarą staiga prisiminiau, kad aš pats esu šio nelemto įrašo autorius.
Ką reiškia toks sąmonės ankstyvas susidvejinimas, aptinkamas dar vaikystės metais? Kaip toks polinkis į klastą, kai siekiama pergudrauti net save patį, pasireiškė kitais gyvenimo etapais? Per kokius daugiau ar mažiau žinomus man pačiam pavyzdžius tokį polinkį būtų galima atsekti vėliau, gerai suprantant ir tai, kad didėjant žmogaus sąmoningumo laipsniui brandos metais, Polinkis gali pasireikšti ir labiau užšifruotais pavidalais.
Iš tiesų, mano sąmonės brandos fermentacijos svarbiu veiksniu vienu metu buvo tapusi froidistinė ir marksistinė literatūra, todėl beveik tobulai buvau įvaldęs įtarumo metodologijos priemones, nepraleisdama progos visą įtarumo metodologijos užtaisą taip pat nukreipti į savianalizės užduotį. Buvau negailestingas sau, neleisdamas susivilioti buržuaziniais prietarais, bet turiu pripažinti ir tai, kad nelabai toli pasistūmėjau į priekį, ieškodamas savo nuodingumo šaknies. Todėl kartais atrodydavo, kad naiviojo, metodologiškai neapvaisinto, sveikojo proto ištarmėje apie tai, kad klasta yra sudedamoji meilės dalis, slypi daugiau tiesos nei teorinėse rekonstrukcijose. Kaip skelbia visiems žinoma patarlė, meilėje, kaip ir kare, visos priemonės yra tinkamos. Todėl šiandien jau beveik nekaltinu savęs dėl to neapdairumo, kuris anuomet užtraukė mano pirmajai meilei didelius nemalonumus.
Kas būtų ta meilė be klastos, apsimetinėjimų ar net nuodų dozės, be balansavimo ant išlikimo ribos, be kartėlio, priduodančio meilės užtaisui svaiginantį skonį, be apdujimo?..
Baigiant studijas universitete aš sutikau merginą, kuri traukė kaip magnetas ir įskėlė žiežirbas mano akyse. Jau per pirmą pasimatymą mes vaikščiojome Neries pakrantėje praradę laiko nuovoką mažiausiai penkias valandas, taukšdami visokius niekus su tokiu užsidegimu, tarsi būtume sustoję prie didžiausios pasaulio paslapties slenksčio. Mačiau, kad jos akys taip pat kibirkščiuoja, o krūtinė kilnojasi su paspartėsiu tempu, kaip būna orui su didėjančiu pagreičiu išeinant iš pradurto baliono, tačiau dabar atvirkščiai – vis labiau užsipildant. Tačiau staiga nei iš šio, nei iš to ji man sako:
Tu esi labai šaunus vaikinas, tačiau aš myliu kitą.
Iš didelės nuostabos aš negalėjau atšauti kažką protingesnio, derančio ta proga, nei negrabiai išreikšti savo apgailestavimą:
Ką gi, man labai nepavyko.
Tačiau toliau buvo dar gražiau, ji puolė man įrodinėti, kad taip greitai pasiduoti netinka, kad neva dėl moters dėmesio reikia kovoti, už meilę būtina kautis. Pirmosios meilės patirtis man leido perprasti žaidimo paslaptį, kad ji jau yra įklimpusi į mūsų meilės nuotykį ne mažiau, jeigu ne daugiau, nei aš, todėl siekia pakurstyti laužą, dar labiau užnuodyti kraują. Tikroji meilė yra bedugnė, todėl intuicija mums kužda, kad meilė be maitinančios ją kančios terpės gali greitai išsikvėpti.
Aš čia ką tik užsiminiau apie atvejį, kai likimą bandė pagudrauti neįtikėtinai švelnaus charakterio, gerų manierų mergina, tačiau drauge nesunku įsivaizduoti ir tai, kokių priemonių gali griebtis užsimaniusios pakurstyti meilės laužą labiau stačiokiškos būtybės. Be to, nepalyginamai lengviau yra kalbėti apie užstojusios pilnametystės ir neaiškių lūkesčių metą, kai, nežiūrint iškylančių kliūčių, nuo tavo valios jau kažkas gali daugiau ar mažiau priklausyti nei vingrauti apie vaikystės išbandymus, kai buvai tik sąlygų įkaitas. Tačiau tema įpareigoja grįžti prie pirmosios meilės laikais patirtų košmarų, kad ir kaip stengčiausi atidėti iki geresnių laikų arba nustumti į užribį pradėtą pasakojimą.
Parduotuvės vitrina. Slaptai.lt nuotr.
Pirmosios meilės laikotarpis man išpuolė kaip didelis sunkmetis, nes tų metų vasaros pradžioje medžiotojai, be visa ko kito, sušaudė mano vaikišką širdį. Trumpai tariant ir pateikiant tik sausą informaciją, tų metų birželio mėnesį medžiotojas ar medžiotojai nušovė mano mylimą šunelį, vardu Tigras. Kaip nesunku įsivaizduoti, pasaulis paskendo ašarų jūroje.
Grėsmingas buvo tik mano augintinio vardas, o pats jis buvo meilus, greičiau mažesnio nei vidutinio dydžio šunytis, Tigru pramintas dėl ryžo atspalvio kailio. Kaip ir daugelis kolūkinio kaimo šunų ir katinų valkiojosi nepririštas, dažnai su savo bendrais gulėdavo išdribęs kelkraščio dulkėse.
Visas kolūkinis kaimas buvo nelyg vienas praeinamas kiemas, todėl ir kaimo šunys anais laikais nekreipdavo dėmesio į užklydusius neaiškiais tikslais svetimus žmones, nelodavo ant prašalaičių, nepuldavo dviratininkų ar praskriejančių kitomis transporto priemonėmis būtybių, nebūtų sujudę net dėl marsiečių netikėto antplūdžio. Tačiau būtent tais metais į vieną krūvą buvo sujungti labiausiai atsilikę rajono kolūkiai, o naujojo darinio, pavadinto tarybiniu ūkiu, direktorius buvo apgyvendintas mūsų kaime, surenčiant įspūdingą tiems laikams trobą, išdygusią greitai kaip ant mielių O kaip tai siejasi su šunų gyvenimu, – klausiate. Dar ir šiandien gyva tarp senolių legenda pasakoja, kad neva mano Tigras užpuolė, šokdamas ant kupros, su dviračiu išriedėjusį po kaimą pasivažinėti to direktoriaus paauglį sūnų. Man tada atrodė, kad kiekvienas sveikos nuovokos žmogus turėtų pradėti suprasti, kad toks mažytis šunelis net ir didžiausio sužvėrėjimo atveju galėjo tik įkąsti į pravažiuojančio dviračio padangą, nors tikriausiai anas tik vieną kartą amtelėjo ant neduodančių ramybės musių arba suurzgė pro miegus, tačiau nešvankių pataikūnų šutvė nepraleido progos strimgalviais pranešti direktoriui ir išplatinti po visą kaimą gandą, kad neva Tigras pasikėsino sudraskyti direktoriaus sūnų, užšokęs jam ant nugaros. Taigi galima būtų pasakyti ir taip, kad šuo buvo pasmerktas dėl netinkamai parinkto vardo.
Dar labiau fantasmagoriniu įvykiu šį liūdną nutikimą daro ta aplinkybė, kad nušauti iš esmės nieko dėtą šunelį nusprendė mano mama, pati ir pasamdžiusi medžiotojus. Be to, šuns egzekucija tapo viešu renginiu, nuosprendis buvo įvykdytas kaimo teritorijoje tikriausiai dar ir dėl to, kad salvės aidas girdėtųsi direktoriaus namuose. Neteisinu, tikrai neteisinu, bet galiu suprasti savo mamą, kuri kaip to kaimo pradinės mokyklos vedėja, privalanti rodyti atsakingo asmens pavyzdį, drauge drebanti prieš direktorių kaip prieš dievą, neturėjo kur dėtis ir pasirinko ne pačią geriausią išeitį šioje liūdnoje istorijoje. Galop tai buvo tikrai ne tas atvejis, kai buvo galima atsiprašyti ir pabandyti atpirkti kaltę nunešant butelį ar kažkaip panašiai įsiteikiant. Tačiau aš pats iki paskutinės minutės tikėjausi, kad iš didžiojo namo išlys šeimininkas ir pasakys: „Žmonės, ką jūs darote, atsitokėkite…“. Tačiau aplinkui nesudrebėjo net mažiausias medžio lapelis, pro šalį nepraskrido joks paukštelis, o namas stovėjo pritvinkęs mirtinos tylos.
GRU emblema
Daug vėliau to direktoriaus žmona, mėgstanti pasigirti, prasiplepėjo, kad jos sūnus neva mokosi kažkokioje ypatingoje karo vertėjų mokykloje Maskvoje, o baigęs mokslus esą dirbs GRU karininku užjūrio misijoje. Taigi – ar nebūtų galima dabar jau imti ir pritemti išvadą, kad mano šunelis tąkart suurzgė ir pasišiaušė kailiu prieš akis išvydęs būsimą GRU pareigūną? Kad ir kaip ten būtų, aš savo šuns nuopelnų nesiruošiu savintis…
Šiame kaime, viską sudėjus, gyveno gal tik pusantro tikro žmogaus, o medžiotojų kiekvienoje troboje veisėsi mažiausiai po tris. Jau nuo tų laikų jaučiu baisią alergiją žodžiui „medžiotojas“, net nekalbant apie patį tipažą. Jeigu man būtų leista, žodyne žodį „medžiotojas“ aiškinčiau maždaug taip: tai yra plačiasnukė, buka, su kanopomis auliniuose batuose, bebrauskų veislės niekingiausia būtybė. Tačiau girdžiu klastingą klausimą iš auditorijos: o kaip jūs, mokytojau, turintis tokią turtingą meilės patirtį, aiškintumėte žodį „žvejys“, ar pats nesate bandęs kada nors užmesti kabliuko?
Tais metais kibo taip baisiai tarsi jau visos žuvis buvo nusprendusios desantu išsilaipinti į krantą. O kitą kartą žvejoti vėl pabandžiau jau kitame gyvenime, kai savo mažus vaikus atsivežiau prie savo vaikystės upės ir užsimaniau parodyti tai, kaip mes kažkada gyvenome, stūmėme dienas arba pramogavome.
Kas be ko, mano vaikystės „aš“ būtų juodai pavydėjęs tos įmantrios žvejybos įrangos, kurią dabar turėjau su savimi. Tačiau ir masalo čia netrūko, nes šios upės žuvys, kurias pažinojau dar nuo vaikystės laikų, maitinimo grandinėje užvis labiausiai vertino vasaros žiogus, kurie dabar svirpė pievoje už kiekvienos žolės stiebo.
Žvejys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Štai tada ir supratau, atidžiai stebimas savo vaikų, kad mūsų užmanymas pažvejoti vaikystės upėje gali greitai baigtis pasauline katastrofa su dideliu trenksmu, nes užmauti pasigautą žiogą ant kabliuko, perverti jį per galvą iki papilvės dabar nebūčiau sugebėjęs net pastatytas prieš šautuvo vamzdį. Tikrai nesu jau toks jautruolis, kaip kažkam pasirodys iš pirmo žvilgsnio. Daug nemąstydamas galėčiau atimti gyvybę žmogaus pavidalo užpuolikui, nesudrebėtų rankos kabliu perverti pilvą banditui, jeigu anas keltų kitaip neužkardinamą pavojų man artimiausių žmonių gyvybei. Tačiau kuo čia dėtas žiogas, poetų vadinamas vasaros muzikantu? Dar daugiau, – būtent žiogas, šalia mylimosios vaizdinio, buvo tapęs viena iš svarbiausių mano kažkada parašyto pirmojo eilėraščio poetine figūra. Taigi, žinokite, perspėju ne juokais, kad vien nuo užmanymo sumaitinti vasaros muzikantą žuvims gali pradėti drebėti rankos ir prisikabinti nesuvaldomo galvos kretėjimo negalavimas visam likusiam gyvenimui.
Tąkart nuo upės grįžęs į savo vaikystės namus tame kaime, ilgai spoksojau pro langą, bukai žiūrėdamas į kažkokius neįsivaizduojamus tolius, kol staiga pamačiau, kad čia pat, o būtent iš kitos lango stiklo pusės į mane žiūri milžiniško vabzdžių pasaulyje, nepameluojant, maždaug 90 – 110 cm. dydžio žiogas arba greičiau Žiogas, iš raukšlėto veido panašus į senelį, dabar bandantį išspausti mimiką, kuri savo ruožtu turėtų priminti kažką panašaus į šypseną. Kitaip tariant, kitoje lango pusėje tupėjo žiogadievis. Staiga vienu ypu visa gamta nuskaidrėjo iki papėdės, leidžiant man aiškiai ir ryškiai (clara et distincta) suprasti, kad visos gamtoje besireiškiančio rūšys turi savo dievus. Jeigu norite, tai buvo vaizduotės apsireiškimas, liudijantis Platono intelektinių įžvalgų turiningumą. Platono žodžiais tariant, ant lango tupėjo antgamtinė žiogo esmė.
Kokerspanielis. Vytauto Visocko nuotr.
Pastaruoju metu po nakties sapnų išeidamas iš miegamojo kartas nuo karto girdžiu, kaip nuo mano lovos ant grindų trankiai nušoka šuo, kurio apsižvalgius aplinkui niekur nebematau. Nepadeda paaiškinimas sau, kad tai galėtų būti viršuje, per vieną aukštą aukščiau gyvenančio kaimyno šuns sukeliamas trenksmas, nes nušokimo bildesį aš girdžiu ne ant savo miegamojo lubų, o visai šalia, iškart už nugaros, ant grindų. Taip pat norėčiau garsiai pasakyti, kad doras kiemsargis turėtų tupėti prie būdos arba voliotis kelkraščio dulkėse, o ne šokinėti kaip koks išprotėjęs parašiutininkas nuo šeimininko lovos, tačiau nejaugi imsiu ir pradėsiu dabar nei iš šio, nei iš to diskutuoti su vaiduokliu.
Kai aš išeinu pro savo miegamojo duris, nuo mano lovos visados nušoka Tigras.
Apie žvalgybos tarnybų veiklą paprastai viešai nekalbama, o žvalgų ir kontržvalgų darbas dažniausiai nėra matomas. Tačiau Bulgarija nutarė žengti kitu keliu: šioje šalyje buvo ne tik sučiupti šeši su Rusijos karine žvalgyba bendradarbiavę asmenys, iš šalies išsiųsti du Rusijos diplomatai, bet ir paviešinta filmuota medžiaga, kuri parodo, kaip parduodamos ir perkamos valstybės paslaptys.
Estijoje situacija ne tokia dramatiška, bet čia neseniai už šnipinėjimą kinams nuteistas žinomas mokslininkas, susiviliojęs kelionėmis, prabangiais viešbučiais ir pinigais.
Kaip šnipinėta Bulgarijoje?
Bulgarijos generalinė prokuratūra viešai pranešė apie sulaikytus šešis valstybės piliečius, bendradarbiavusius su Rusijos karine žvalgyba (GRU) ir rinkusius informaciją apie Bulgariją, taip pat partnerius NATO bei Europos Sąjungoje. Šių agentų veiklą Bulgarijoje koordinavo du Rusijos diplomatai, kurie buvo išsiųsti iš šalies.
Bulgarų agentų grupei, kuri tiekė paslaptis rusams, vadovavo buvęs Bulgarijos karinės žvalgybos vadovybės narys, o dvigubą Rusijos ir Bulgarijos pilietybę turinti jo žmona atliko tarpininkės vaidmenį tarp Rusijos ambasados ir sutuoktinio vadovaujamos paslapčių išdavikų grupės.
GRU emblema
Šis sulaikymas niekuo nesiskirtų nuo įprasto pobūdžio šnipų sučiupimo, jeigu generalinė prokuratūra nebūtų paviešinusi dvidešimties minučių trukmės filmuko, kuriame atskleidžiama Rusijos GRU veikla Bulgarijoje. Vaizdo įraše pateikiama, kaip vienas iš įtariamųjų mobiliuoju telefonu fotografuoja įslaptintą informaciją kompiuterio ekrane, taip pat kaip GRU šaltinis Bulgarijoje skaičiuoja gautą honorarą, parodomas nufilmuotas kurjerės vizitas į Rusijos ambasadą, transliuojami garso įrašai iš GRU pareigūnų susitikimų su bulgarais. CNN reportažą, kuriame publikuojama ir Bulgarijos generalinės prokuratūros paskelbta medžiaga, galima rasti čia.
Šnipinėjimo skandalas, tik be filmuotos medžiagos paviešinimo, kilo ir Italijoje, kuri išsiuntė du Rusijos diplomatus ir sulaikė savo karinio jūrų laivyno kapitoną, už pinigus pardavinėjusį įslaptintą informaciją Maskvai, pranešė įvairios žiniasklaidos priemonės. Pasak dienraščio La Repubblica, karinio jūrų laivyno kapitonas dirbo gynybos štabo vado biure, todėl turėjo prieigą prie įvairių dokumentų, susijusių su Italijos nacionaliniu saugumu bei NATO veikla.
Estijos mokslininkas šnipinėjo kinams
KaPo – Estijos slaptoji tarnyba
Estijoje už šnipinėjimą Kinijai buvo nuteistas mokslininkas, dirbęs NATO jūrininkystės ir povandeninių laivų tyrimų institucijoje, paskelbė The Daily Beast. Mokslininką ir jo bendrininkę, vienos konsultacinės įmonės vadovę, užverbavo Kinijos karinės žvalgybos direktoratas (MID).
Mainais už įžvalgas vyrui Kinijos karinė žvalgyba atsilygindavo kelionėmis, apgyvendinimu brangiuose viešbučiuose, vakarienėmis ir piniginėmis išmokomis, bet estų pareigūnai buvo priversti nutraukti Pekino veiksmus ankstyvoje fazėje, nes užverbuotas mokslininkas turėjo prieigą prie jautrios informacijos, kurios netekti būtų buvę pernelyg rizikinga.
Beje, Estija – ne vienintelė regiono valstybė, pastaruoju metu susidūrusi su Kinijos aktyvumu. Suomijos saugumo ir žvalgybos tarnyba (SUPO) paskelbė išsiaiškinusi, kas vykdė kibernetinę operaciją prieš Suomijos parlamentą praėjusių metų pabaigoje. Paaiškėjo, kad tai su Kinijos žvalgybos ir saugumo tarnybomis siejama grupuotė APT31. Kibernetinės operacijos metu buvo įsilaužta į vidinę parlamento komunikavimo sistemą, įskaitant ir parlamentarų bei darbuotojų elektroninio pašto dėžutes.
Suomijos slaptoji tarnyba SUPO
Pasak Nbcnews.com, Kiniją didžiausiu geopolitiniu iššūkiu JAV vadina ir naujuoju Centrinės žvalgybos agentūros (CIA) vadovu paskirtas Williamas Burnsas, o amerikiečiai ketina ieškoti daugiau specialistų, mokančių mandarinų kalbą, stiprinami gebėjimai kovoje su kibernetiniais išpuoliais.
Rusijos FSB netikrais dokumentais aprūpina įtariamų žudikų šeimas
Der Spiegel, Bellingcat ir The Insider išsiaiškino, kad Rusijos Federalinė saugumo tarnyba (FSB) netikrais dokumentais aprūpina ne tik žudikiškas užduotis užsienyje atliekančius savo pareigūnus, bet ir jų šeimas.
Pasak leidinių, įtariama, kad 2019 m. FSB pareigūnas Vadimas Krasikovas Berlyne nužudė čečėnų kovotoją Zelimchaną Changošvilį, o kai buvo išsiaiškinta galimo žudiko tapatybė, jo žmona ir dukra, pasinaudojusios netikrais dokumentais, nuskrido iš Maskvos į Krymą.
Pats V. Krasikovas šiuo metu yra teisiamas Berlyne.
Įvairių valstybių žvalgyba siekia užkirsti kelią priešiškų tarnybų veiklai savo šalyje bei apsaugoti valstybės ir tarnybos paslaptį sudarančią informaciją. Šioji žvalgybos tarnybų veiklos dalis itin išryškėjo žiniasklaidos pranešimuose sausio mėnesio antroje pusėje: per keletą savaičių buvo paskelbta apie tris Rusijos tarnybų užverbuotus, bet išaiškintus Europos šalių piliečius, valstybių ruošimąsi kibernetinėms grėsmėms bei pastangas apriboti priešiškų valstybių „minkštosios galios“ sklaidą.
Išaiškinti trys Rusijos agentai
Čekijos žvalgybos BIS emblema
Čekijoje Rusijos karinė žvalgyba (GRU) buvo užverbavusi prekiautoją ginklais ir iš jo bandė įsigyti Rusijai draudžiamos parduoti ginkluotės: šarvus pramušančių kulkų snaiperio šautuvams, viršgarsinių kulkų pistoletams su duslintuvais bei pistoletų be identifikacijos žymų. Pasak čekų naujienų portalo Respekt, teisėsauga sulaikė prekeivį ir įtikino jį dalyvauti kontržvalgybinėje operacijoje prieš Rusijos karinės žvalgybos pareigūną, dirbusį su diplomatine priedanga. Rusų žvalgybininkas buvo trumpam sulaikytas, o vėliau Rusija atšaukė jį iš Čekijos. Čekų teisėsauga aiškinasi, kam buvo siekiama įsigyti ginklus ir kokioms operacijoms jie galėjo būti panaudoti.
Kitoje Europos Sąjungos šalyje Austrijoje sulaikytas buvęs vidaus saugumo tarnybos BVT pareigūnas, kuris įtariamas penkerius metus mainais į piniginį atlygį perdavinėjęs įslaptintą informaciją Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms. Die Presse informuoja, kad tas pats asmuo yra kaltinamas ir įslaptintos informacijos perdavimu Austrijos politikams bei Interpolo ieškomam verslininkui.
Ukrainos slaptoji tarnyba SBU
Tuo metu Ukraina Chersono srityje sulaikė Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FSB) agentą, kuris už atlygį rengė protesto akcijas, vadovavo prokremliškai partijai ir rinko įvairią informaciją apie situaciją Ukrainos srityse, besiribojančiose su Rusijos okupuotu Krymu. Ukrainos saugumo tarnybos (SBU) vertinimu, ši informacija galėjo būti renkama tikintis ją panaudoti destabilizuojant situaciją šalyje bei skatinant kitus Ukrainos regionus siekti autonomijos.
N. Pelosi kompiuterio kietąjį diską norėjo parduoti Rusijai
JAV vis dar vyksta tyrimai, susiję su radikalių protestuotojų įsiveržimu į Kapitolijų. Šturmo metu buvo pavogtas Atstovų Rūmų pirmininkės Nancy Pelosi nešiojamasis kompiuteris. Washington Post skelbia, kad JAV pareigūnai sulaikė šturmo dalyvę Riley Williams, kuri įtariama prisidėjusi prie kompiuterio vagystės ir, anot vieno liudininko, ketinusi parduoti jo kietąjį diską Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms. Tačiau sandoris neįvyko, nes mergina sugadino kietąjį kompiuterio diską, o N. Pelosi atstovai informavo, kad kompiuteryje nebuvo jautrios informacijos.
Tie, kurie įsiveržė į Kapitolijų. EPA-ELTA nuotr.
Vis tik šis atvejis patvirtino nuogąstavimus, kad Kapitolijaus šturmu galėjo pasinaudoti JAV priešiškų valstybių žvalgybos ir saugumo tarnybos. Portalo Zdnet.com kalbintų ekspertų teigimu, incidento metu nežinomi asmenys dvi valandas veikė nekontroliuojami patalpose, kuriose apstu kompiuterinės įrangos su jautria informacija, todėl, jų nuomone, visa Kapitolijaus kompiuterinė įranga turėtų būti pripažinta netinkama naudojimui, taip pat reiktų užtikrinti nuodugnią patalpų kontržvalgybinę patikrą.
Naujas Parler partneris ir instrukcijos Rusijos institucijoms
Po Kapitolijaus šturmo trumpam savo veiklą sustabdžiusi socialinių tinklų platforma Parler, kurioje daugiausia ir buvo koordinuojami protestuotojų veiksmai, dalinai atnaujino savo veiklą pasitelkusi naują partnerį – DDoS Guard Corp. Naujojo partnerio prireikė, nes JAV internetinių paslaugų įmonės po šturmo pašalino Parler iš internetinių parduotuvių. Apie tai pranešė leidinys The Wired. Pasak Bloomberg, naujasis Parler partneris DDoS Guard Corp. yra valdomas dviejų Rusijos piliečių Jevgenijaus Marčenko ir Aleksejaus Lichačiovo. Kibernetinio saugumo ekspertų manymu, ši partnerystė gali reikšti, kad programėlės vartotojų duomenys taps prieinami Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms.
Rusijos slaptoji tarnyba FST (FSB). Slaptai.lt foto
Tuo metu portalas Zdnet.com praneša, kad Rusijos FSB priklausantis Nacionalinis kompiuterinių incidentų koordinacinis centras šalies institucijoms išsiuntė instrukcijas, kaip stiprinti savo kompiuterinių sistemų apsaugą ir apsiginti nuo galimų kibernetinių išpuolių. Tai buvo padaryta po to, kai naujoji JAV prezidento administracija viešai apkaltino Rusiją sąsajomis su kibernetiniu išpuoliu prieš JAV institucijas pasinaudojus kompanijos SolarWinds pažeidžiamumu.
Kinijos talentų programos – mokslininkų pritraukimo įrankis
Kinija savo ruožtu plėtoja talentų programas, į kurias siekia pritraukti įvairių šalių mokslininkus, turinčius konkrečių žinių ar prieigą prie užsienio technologijų, intelektinės nuosavybės. Australijos naujienų portalo The Sunday Morning Herald duomenimis, vien šioje šalyje yra apie 300 mokslininkų, dalyvaujančių įvairiose Kinijos mokslo programose, suteikiančiose komunistiniam režimui informacijos apie užsienio technologijas ir išradimus.
Kinijos vėliava. Slaptai.lt iliustracija
Australijos vidaus saugumo tarnyba ASIO įspėja, jog šalies švietimo ir mokslo sektoriai dėl savo svarbos valstybės politikos ir tyrimų raidai tampa užsienio valstybių šnipinėjimo objektu.
Panašios tendencijos matyti ir JAV. Sausio mėnesį JAV teisingumo departamentas pranešė apie vyresnįjį NASA mokslininką, kuris nuslėpė ryšius su Kinijos institucijomis, bei sulaikytą Masačiusetso technologijos instituto mechaninės inžinerijos profesorių, kuris už piniginį atlygį atliko patarėjo funkcijas įvairiose Kinijos valstybinėse institucijose bei dalyvavo talentų programose.
Lietuvos VSD kovo 5-ąją pristatė Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą 2021. Paantraštė skelbia: vertinime – Lietuvos piliečiams aktualūs iššūkiai, apie kuriuos reikia žinoti. Tekstas paskelbtas vsd.lt internetinėje svetainėje. Šia tema portale slaptai.lt jau buvo rašyta, dėmesio šiai ataskaitai skirsime ir ateityje.
Dabar jūsų dėmesiui – Estijos žvalgybos pranešimas „Rusijos milžino kojos išlieka molinės“, kuriame, be kita ko, vertinamas praėjusių metų pabaigoje kilęs karas dėl Kalnų Karabacho. Estijos žvalgyba mano, kad „prieš Rusijos remiamą Armėniją laimėjo Turkijos remiamas Azeraidžanas“. Šią citatą verta įsidėmėti, nes Lietuvoje dėl Kalnų Karabacho vis dar daug dezinformacijos.
Estijos žvalgyba: Rusijos milžino kojos išlieka molinės
Rusija ir toliau bando sustiprinti savo reikšmę tarptautinėje politikoje, siekdama palenkti į savo pusę Afrikos valstybes, skatinti Vakarų valstybių tarpusavio nepasitikėjimą ir daryti įtaką jų vidaus politikai psichologinėmis operacijomis bei kibernetinėmis atakomis. Tačiau susipriešinimas auga ir pačioje Rusijoje, jos režimas vis dažniau imasi masinių represijų, ambicingus kariuomenės modernizacijos planus trikdo tarptautinės sankcijos ir motyvuotų karių trūkumas, o savo artimiausioje interesų sferoje Rusija priversta skaitytis su kitų regioninių galių, pavyzdžiui, Turkijos ir Kinijos, įtaka. Tokias išvadas savo 2020-ųjų viešoje veiklos ataskaitoje pristatė Estijos užsienio žvalgybos tarnyba (EFIS).
Estijos sostinė Talinas. Slaptai.lt nuotr.
Kai kurias Afrikos valstybes naudoja kaip placdarmą prieš Vakarus
Palyginti daug dėmesio ataskaitoje skiriama Rusijos pastangoms sustiprinti savo įtaką Afrikoje. EFIS nuomone, kol kas Rusijos pasiekimai šioje srityje yra labiau viešųjų ryšių negu realios politikos pergalės. Nors Rusija išlaiko nemažas prekybos apimtis su Alžyru ir Egiptu bei siekia nulemti Libijos politinę ateitį, nematyti realių postūmių įgyvendinant 2019 m. skelbtą pažadą per penkis metus padvigubinti prekybos apimtis su Afrika.
Rusijos žvalgybos ženklas. Slaptai.lt nuotr.
Rusija atrodo suinteresuota didelių investicijų nereikalaujančiu paviršutinišku bendradarbiavimu su Afrikos valstybėmis, nes taip užsitikrina jų paramą tarptautinėse organizacijose, visų pirma Jungtinėse Tautose. Todėl Rusijai parankūs tokie oligarchai kaip Jevgenijus Prigožinas, vystantis verslo projektus Centrinės Afrikos Respublikoje ir taip stiprinantis šioje valstybėje prorusišką lobizmą, nuo kurio pats Kremlius gali bet kada atsiriboti.
Kai kurias Afrikos valstybes Rusija naudoja ir kaip placdarmą prieš Vakarų pasaulį nukreiptoms psichologinės įtakos operacijoms. Pavyzdžiui, Malyje fiksuota net keletas organizacijų, platinančių prorusišką informaciją, nukreiptą prieš Prancūziją ir kitas Vakarų valstybes. Tai dalis visame pasaulyje vykdomo Rusijos informacinio-psichologinio poveikio galimiems oponentams. Šioje veikloje dalyvauja visos Rusijos specialiosios tarnybos, taip pat ir karinė žvalgyba GRU, turinti atskirus psichologinės kovos vienetus. Tokie padaliniai nuolat stebi Vakarų valstybių viešąją erdvę ir siekia į ją įterpti Rusijai naudingas žinutes, turinčias skatinti Vakarų vidinį susiskaldymą, užsienyje gyvenančių rusakalbių mobilizaciją ir Rusijai naudingos Vakarų valstybių politikos palaikymą.
Strateginis Rusijos kariuomenės tikslas – pasirengimas plataus masto konfliktui su NATO
Nemažą dalį Rusijos įtakos operacijų užsienyje sudaro kibernetinės erdvės pažeidimai ir manipuliacijos. Kibernetinės atakos leidžia generuoti paveikesnį turinį psichologinės įtakos operacijoms (pavyzdžiui, paviešinant nelegaliai užvaldytus dokumentus), išplėsti šių operacijų pasiekiamą auditoriją, o taip pat kelti žalą pasirinktam priešininkui trikdant informacinių ar sudėtingos įrangos valdymo sistemų veiklą.
Rusijos pasirengimas konfrontacijai su Vakarais neapsiriboja vien psichologinėmis ir kibernetinėmis operacijomis. Strateginis Rusijos kariuomenės tikslas, kaip pabrėžia EFIS, yra būti pasirengus plataus masto kariniam konfliktui su NATO.
Siekiant šio tikslo ne tik dislokuojamos naujos ginkluotės sistemos Europoje, gilinama Rusijos ir Baltarusijos kariuomenių integracija ir vykdomos reguliarios pratybos, bet ir ieškoma naujų kovos metodų. Vienas iš jų – specialūs oro desanto daliniai, kuriuos galima itin greitai dislokuoti kovai „pilkosiose zonose“, kur atviras priešiškumas slepiamas ar nėra pakankamų pajėgų atviram konfliktui.
Iki 2025 m. Rusija turėtų suformuoti keturias tokio tipo desantininkų brigadas (po vieną kiekvienai strateginei krypčiai), kurios pakeistų dabar veikiančius oro desanto dalinius. Tačiau praktiškai įgyvendinti šiuos planus sudėtinga, nes naujo tipo pajėgoms reikia naujos įrangos ir ginkluotės, o jos vystymo projektai stringa iš dalies ir dėl Vakarų įvestų sankcijų. Kita svarbi problema formuojant naujus dalinius yra motyvuotų karių ir karininkų trūkumas, kurį sukelia karinės tarnybos ir karininko profesijos nepopuliarumas visuomenėje.
Rusijos elitas baiminasi Baltarusijos pavyzdžio
Pasak EFIS, Rusijos visuomenėje apskritai auga nepasitenkinimas valdžios struktūromis. Šį procesą ypač stimuliuoja COVID-19 pandemijos atskleisti sveikatos apsaugos sistemos trūkumai bei augantis interneto žiniasklaidos ir socialinių tinklų populiarumas, kurį lydi televizijos reikšmės smukimas. Dėl to prarandantis įtaką režimas vis dažniau lieka priverstas imtis griežtų represijų, skatinančių naujas protesto bangas. Rusijos elito nerimą ir perdėtą reakciją į protesto apraiškas stiprina ir baimė, kad Rusijos visuomenė gali perimti plačios konfrontacijos su valdžia pavyzdį iš Baltarusijos.
Baltarusijoje vėl vyksta masinis opozicijos protestas. EPA – ELTA nuotr.
EFIS požiūriu, po 2020 m. Baltarusijos režimą sukrėtusios masinių protestų bangos tapo aišku, kad Baltarusijos visuomenė nenurims tol, kol nepasitrauks Aleksandras Lukašenka. Tik po jo pasitraukimo įmanomos ekonominės ir socialinės reformos, kurios padėtų pakelti Baltarusijos visuomenės gyvenimo lygį.
Valdžios kaita Baltarusijoje suinteresuota ir Rusija, nes Kremliui būtų naudinga susilpninti Baltarusijos prezidento valdžią ir sukurti kaimyninėje valstybėje keletą politinių centrų, kuriais būtų galima manipuliuoti. Tačiau dėl baimės „užkrėsti“ protesto nuotaikomis savo visuomenę Rusijos valdžia negali leisti, kad A. Lukašenka būtų tiesiogiai nuverstas protestuotojų ir yra priversta bent oficialiai remti perspektyvų netekusį diktatorių.
Propaguotas daugiapoliškumas atsisuka prieš Rusiją
Krizė Baltarusijoje nėra vienintelis atvejis, kai Rusijai sunkiai sekasi spręsti problemas savo pagrindinėje įtakos ir interesų sferoje, vadinamajame „artimajame užsienyje“. Panašią pamoką pateikė Kalnų Karabacho karas, kurį prieš Rusijos remiamą Armėniją laimėjo Turkijos remiamas Azerbaidžanas.
Turkijos vėliava
Nors Rusija suvaidino lemiamą vaidmenį užbaigiant karo veiksmus, sustiprino įtaką Armėnijai ir su taikos palaikymo misija įvedė į Kalnų Karabachą savo karines pajėgas, tuo pat metu jai teko pripažinti išaugusį Turkijos vaidmenį Pietų Kaukaze. Pasak EFIS, tai puikus pavyzdys, kaip Rusijos propaguojama daugiapolė tarptautinė politika atsigręžia prieš ją pačią: daugiapoliškumas suteikia naujas galimybes ir kitoms regioninę įtaką stiprinančioms valstybėms.
Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.
Tokiame kontekste svarbią reikšmę įgyja ir auganti Kinijos galia. EFIS nuomone, Kinijos politiką reikia vertinti atsižvelgiant į jos strateginį tikslą iki 2035 m. tapti galingiausia pasaulio valstybe. Vieningas Vakarų pasaulis yra didžiausia kliūtis šiam tikslui pasiekti, todėl Kinija deda pastangas suskaldyti Vakarus, ypač didinti atskirtį tarp Europos ir JAV. Šioje srityje svarbų vaidmenį vaidina Kinijos psichologinės įtakos operacijos, kurių taktiką ir metodus Kinijos tarnybos dažnai perima iš Rusijos. Šį ir kitą (karinį bei ekonominį) Kinijos ir Rusijos bendradarbiavimą kol kas nulemia bendri tikslai ir pragmatizmas. Požiūriams išsiskyrus, Rusija atsiduria silpnojo partnerio pozicijoje, kaip tai atsitiko jai nepajėgiant apginti Vietnamo ir kompanijos „Rosneft“ interesų Pietų Kinijos jūroje.
EFIS atkreipė dėmesį, kad Kinijos ir Rusijos sąjungai sustiprėjus Vakarų valstybėms galėtų kilti pagunda patraukti Rusiją labiau į savo pusę siūlant jai kokių nors nuolaidų. Kadangi Rusija neslepia ambicijų Baltijos jūros regione, EFIS paragino Estiją griežtai pasisakyti prieš Rusijos viliojimo scenarijus, kurie galėtų kelti grėsmę Estijos saugumui.
Norvegijos slaptosios tarnybos ženklas
Norvegijos policijos saugumo tarnyba (PST) mano, kad didžiausią grėsmę šalies saugumui kelia Rusijos ir Kinijos specialiųjų tarnybų veikla.
Tai pareiškė PST vadovas Nilsas Andreasas Stensønesas, pirmadienį pristatydamas metinę ataskaitą, kurioje klasifikuojamos grėsmės saugumui ir pateikiamos prognozės 2021 metams.
„Žvalgybinės veiklos požiūriu didžiausia išliks Rusijos ir Kinijos keliama grėsmė“, – cituoja jį Norvegijos naujienų agentūra NTB. Pasak žinybos vadovo, pastaraisiais metais Maskvos ir Pekino veikla įgavo dar platesnį mastą.
PST ataskaitoje pažymima, kad 2021 metais „Rusijos ir Kinijos specialiųjų tarnybų operacijos internete sudarys didžiausią jų veiklos Norvegijoje dalį“.
Anksčiau PST pranešė, kad programišių grupės APT28 ir „Fancy Bear“ galėjo surengti kibernetinę ataką prieš Norvegijos parlamentą praėjusių metų rugpjūčio mėnesį. „Jos susijusios su Rusijos karine žvalgyba GRU, konkrečiau – su jos vyriausiuoju specialiųjų operacijų štabu“, – buvo sakoma žinybos pranešime.
Rusijos ambasada tada teigė, kad Norvegijos kaltinimai Maskvos adresu yra provokacija. Savo ruožtu RF užsienio reikalų ministerija pareiškė, jog Norvegija nepateikė jokių įrodymų, kad Rusija susijusi su kibernetine ataka.
Ištrauka iš Daliaus Stanciko knygos „Kūju per Lietuvos istoriją”
Genocido tyrimo centrui paskelbus pažymą, [susijusią su kun. J. Borevičiaus liudijimu apie Jono Noreikos-Generolo Vėtros pogrindine antinacine veikla ir žydų gelbėjimu], Istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis šią pažymą paskelbė… niekine.
Anot A. Nikžentaičio, „pažymos pagrindą sudaro kunigo Jono Borevičiaus paliudijimas JAV teisme, duotas 1986 m., t.y. praėjus daugiau nei 40 metų nuo tų įvykių, apie kuriuos buvo pasakojama.
Tokiais šaltiniais remtis yra labai pavojinga, nes žmogus tikrai negali atsiminti visų detalių, vykusių prieš tiek metų, o jo atsiminimuose neretai įsiterpia kita informacija, kurią jis gavo iš kitų šaltinių. Nebuvo įvertintos ir aplinkybės, kokiomis buvo duoti šie parodymai. Jie šiuo atveju yra svarbūs. XX a. 8–9 dešimtmetyje, atnaujinus ekstradicijos bylas prieš lietuvius JAV, Didžiojoje Britanijoje jų tautiečiai stengdavosi duoti tik naudingus kaltinamajam parodymus. Nebuvo išimtis ir J.Borevičius“.
Tačiau labiausiai istoriką A. Nikžentaitį šokiravo ne pats liudijimas, o „iš šio liudijimo daromos išvados“. Pasirodo, pagal A. Nikžentaitį, po 40 metų, kai nebėra jokių liudininkų, privalėjau išsiaiškinti pokalbio laiką, aplinkybes, asmenis, dariusius įtaką kunigui, ir pan. O kadangi tai neįmanoma (prisiminkime Jono Noreikos bendražygio žydų gelbėtojo Domo Jasaičio perspėjimą istorikams: „Slaptumas – didelė pagalba sėkmingai pogrindinei veiklai, bet didžiausias istorijos priešas, nes paprastai nepalieka dokumentuotų duomenų.“), tai to fakto ir nėra.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.
A. Nikžentaitis: „Su tam tikromis išlygomis faktu galima laikyti įvykusį pokalbį tarp kunigo ir J. Noreikos, kurio metu jis išgirdo J. Noreikos prašymą padėti Šiaulių gete esantiems žydams. Žinoma, galima manyti, kad būtent po šio pokalbio kunigas J. Borevičius ėmėsi pagalbos Šiaulių geto žydams, tačiau galimai jo veiksmams įtakos turėjo ir kiti asmenys ar įvykiai. Tyrėjas šiuo atveju privalėjo pabandyti nustatyti galimą įvykusio pokalbio laiką, sulyginti tą data su J. Borevičiaus pagalbos žydams pradžia, išanalizuoti kitas istorines aplinkybes, galėjusias turėti įtakos kunigo apsisprendimui. (…). Akivaizdu, kad pažymos autorius yra neįsisavinęs net istorinių šaltinių kritikos pradžiamokslio, o dažnai nesugeba ir logiškai samprotauti. Tokių faktų šviesoje ir galutinė daroma išvada, esą J. Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo, yra ne tik mano, bet irdaugelio kitų istorikų nuomone, niekinė.“
Kūju per Lietuvos istoriją. Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.
Ir taip samprotauja LDK laikų tyrėjas? Kokiais šaltiniais remiantis jis nustato, ką mūsų valdovai veikė XIV ar XV šimtmetyje? Kiek yra tų šaltinių? Ar savo šaltiniams taiko tokius pačius griežtus reikalavimus – juk tokiu atveju, greičiausiai, išvis neturėtume senosios Lietuvos istorijos? Kaip A. Nikžentaitis vertina Naująjį Testamentą, kuriame įvykiai užrašyti dar seniau nei Borevičiaus liudijimas – jis taip pat kaip niekinis?
Visą šią painią pono A. Nikžentaičio logiką būtų galima nurašyti į asmeniškumus arba į kitokią nuomonę, jei ne vienas momentas, verčiantis rimtai abejoti tyrėjo objektyvumu šia tema.
Prieš penkiolika metų savaitraštyje „Atgimimas“ buvo išspausdintas interviu pavadinimu: „A.Nikžentaitis: Pagal įstatymą būčiau pripažintas agentu.“ Šiame interviu Istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis pasakoja, kaip sovietmečiu jį verbavo sovietų karinė žvalgyba GRU, bet jis neva atsilaikė. Tik kažkodėl pagal įstatymą, anot jo, vis tiek gali būti laikomas agentu.
„Aš pasakysiu atvirai: kai svarsčiau pasakyti „taip” arba „ne”, abiem atsakymams tada daviau po 50 procentų. Maždaug 1986–1987 m. prasidėjo tas vadinamasis „gundymo” laikotarpis. Kas ta karinė žvalgyba, aš neturėjau ypač gero supratimo, bet man buvo įtartina… Tai, kad aš pasakiau „ne”, nulėmė visiškas atsitiktinumas. Mano vieno kolegos pusbrolis buvo vienas iš Vilniaus karinio komisariato vadų. Aš tiesiog jo paprašiau, kad jis pasidomėtų, ką tai reiškia. Atsakymas buvo toks: „Nežinau, bet man atrodo, kad jei jis sutiks, tai įklimps visam gyvenimui…” Man būtent šitas motyvas, ta papildoma informacija ir nulėmė. Manau, kad buvau verbuojamas ne į KGB, o į GRU rezervą. Aš tada pasakiau, kad norėčiau pagalvoti, jog man duotų metus laiko apsispręsti. Ką aš tuo laimėjau? Paprašiau metus laiko pagalvoti ir jau maniau, kad jie mane užmiršo. Pasirodo, neužmiršo…
– Vadinasi, vėliau tie ryšiai tęsėsi. Norime to ar ne, tačiau dabartinis Liustracijos įstatymas numato, kad tokius ryšius turėjote skelbti oficialiai…, – klausia žurnalistas.
– Šis įstatymas yra gana kvailas, nes pagal jį aš taip pat galiu būti pripažintas KGB agentu. Nes įstatyme yra pasakyta, kad jei žmogus turėjo du ar daugiau ryšių su KGB, tada tai yra kaip įtarimo pagrindas… Tiesa, aš su jais susitikinėjau ne KGB rūmuose, o neutralioje aplinkoje. Buvau kviečiamas tris ar keturis kartus į susitikimą su operatyvininku… Dėl to ir sakau, kad reikia tiems žmonėms dar suteikti galimybę papasakoti, galbūt be jokių padarinių. Ši medžiaga būtų įdomi ir tyrinėtojams. (…).
Prof. Alvydas Nikžentaitis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Žinau, kad kelis kartus buvo bandoma apie mane surinkti „kompromatą”. Tiesiog buvo mėginama mane šantažuoti ir net tokiu dalyku: 1988 m. vasario 16 dienos proga partijos komitete buvo sukviesta apie 300 žmonių, sovietinės spaudos atstovai ir t.t. Tos konferencijos tikslas buvo išaiškinti vadinamųjų „buržuazinių” švenčių žalą, taip pat paneigti Ribentropo-Molotovo paktą ir pan. Visos šios 300 pavardžių minimos saugumo komiteto sąrašuose, tarp jų ir mano pavardė. Tačiau buvo vienas niuansas: aš ir dar vienas buvęs V. Adamkaus patarėjas atsisakėme ten dalyvauti. Aš pasakiau, kad man po poros mėnesių reikia gintis disertaciją ir taip gavau oficialų atleidimą. Šituo faktu mane buvo bandoma šantažuoti…
– Disertacijos gynimas, kiek įsivaizduoju, KGB operatyvininkui negalėjo būti joks argumentas nekviesti jūsų į susitikimus. Ar jūsų minėtas šantažas buvo su tuo susijęs? – abejoja žurnalistas.
– Taip, tų susitikimų dar buvo ir po šio minėjimo… Tačiau tam tikra moralumo riba buvo aiški ir tuo metu. Aš jutau didelę baimę dėl tų pokalbių su saugumiečiais, kad vėliau būsiu įtartas bendradarbiavimu…
Turėjau porą draugų, kuriems viską papasakodavau apie tuos susitikimus. Taip apsidraudžiau ateičiai. Ir tokia mano strategija labai padėjo. Kai tik atėjau į instituto direktoriaus vietą ir pakalbėjau žydų tema, buvo bandoma vėl eskaluoti KGB istorijas… Tada tie liudininkai buvo apklausti ir šantažuotojams nusviro rankos – jie suprato, kad tai beviltiška.“
Ponas A. Nikžentaitis tikrai teisus: „ši medžiaga būtų įdomi tyrinėtojams“. Ir todėl, kad A. Nikžentaitis vadovauja svarbiai valstybinei įstaigai, tyrinėjančiai istoriją, ir todėl, kad, kaip pats sako, pagal įstatymą turėtų būti pripažintas KGB agentu, ir todėl, kad, kaip pats tvirtina, jį pradėjo šantažuoti „pakalbėjus žydų tema“. Ir dar todėl, kad šis pasakojimas nenuoširdus, neįtikinantis ir vertintinas kaip niekinis.
Visi, bent kiek įsisavinę istorinių šaltinių kritikos pradžiamokslį ir sugebantys logiškai samprotauti, suvokia, kad toks verbavimo atvejis, kokį papasakojo A. Nikžentaitis, būtų unikalus KGB, o tuo labiau vienos slapčiausių pasaulyje organizacijų GRU (užsienyje veikusi sovietų karinė žvalgyba) verbavimo istorijoje. Esmė ta, kad bet kokį verbavimo atvejį sovietų slaptosios tarnybos (ir ne tik sovietų) nurodydavo verbuojamiesiems laikyti griežtoje paslaptyje. O šiuokart, neįtikėtina, A. Nikžentaitis neva tarėsi – užsiverbuoti ar ne – su savo kolega, šis su savo pusbroliu – Vilniaus karinio komisariato vadu(!) ir t.t.
GRU būstinės foje
O toliau dar įdomiau: kaip alibi (prieš ką tas alibi –negi A. Nikžentaitis jau tada numatė SSRS žlugimą?) savo draugams neva pasakojo apie susitikimus su GRU darbuotojais ir – nieko: nei verbuojamam, nei komisariato vadui, nei draugams… Nors, kaip žinome, GRU už paslapčių nesilaikymą baudžia negailestingai: tai patvirtina vien buvusių GRU darbuotojų Aleksandro Litvinenkos ir Sergejaus Skripalio nuodijimai.
Vertinant šią istoriją pagal A. Nikžentaičio pateiktus tyrėjui reikalavimus, ponas A. Nikžentaitis turėtų paaiškinti šiuos loginius prieštaravimus: jei „moralumo riba ir tuo metu buvo aiški“, kodėl atsisakymą šnipinėti sovietams „nulėmė visiškas atsitiktinumas“? Jei jis nebuvo užverbuotas, kaip pateko į sąrašą įtakos agentų, 1988 m. vasario 16 dienos proga sukviestų partijos komitete? Kiek buvo susitikimų su GRU darbuotojais? Ar apie juos pranešė Lietuvos saugumui? Kur buvo ta „neutrali“ susitikimų aplinka? Kodėl bijojo būti įtartas bendradarbiavimu, jei nebendradarbiavo? Kaip nustatė, kad jį verbuoja ne KGB, o GRU? Kaip suprato, kad bus įrašytas „į rezervą“? Kodėl mano, kad jį šantažuoja „pakalbėjus žydų tema“? Jei jo tyrimų objektas yra LDK laikai, kodėl tiek daug reiškiasi tema, po kurios yra šantažuojamas? Ar jis pats, logiškai samprotaujantis, patikėtų tokiu pasakojimu, kurį išdėstė kitiems? Ar su tokia praeitimi, kuria galima šantažuoti, dera kandidatuoti į valstybės įstaigos direktorius?
Ir, galiausiai – kaip po tokio pasakojimo patikėti, jog A. Nikžentaitis – objektyvus istorijos tyrėjas ir sąžiningas žmogus?
