VSD. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) foto.
Kovo 11-osios Akto signataras Albinas Januška sako, kad norint apsisaugoti nuo grėsmių iš Baltarusijos reikėtų labiau kontroliuoti iš jos į Lietuvą patenkančius asmenis.
„Į Lietuvą per dieną įvažiuoja tūkstančiai baltarusių ir pirmas dalykas, ką reikėtų padaryti, tai uždaryti sieną tokiam vadinamajam smulkiajam turizmui, ne verslui, ne nesankcionuotam verslui, bet tokiam turizmui“, – LRT televizijai antradienį teigė A. Januška.
Pasak Kovo 11-osios Akto signataro, pastaruoju metu dėmesio centre atsidūrusi žmogaus teisių aktyvistės iš Baltarusijos Olgos Karač istorija yra „dalis hibridinio karo“. Jo teigimu, Lietuva šiuo klausimu turėtų laikytis aiškios pozicijos.
„Turėtume būti ir svetingi, ir teisingi, t. y. su tais baltarusiais, kurių įvažiavo keliasdešimt tūkstančių, bet, aišku, jeigu yra tokių atvejų kaip Olgos Karač ir panašių, reikia labai principingai elgtis (…). Nežinau, ar jie turi gyventi Lietuvoje, ar ne, bet, manau, kad reikia bent jau poziciją aiškią turėti“, – svarstė A. Januška.
ELTA primena, kad praėjusią savaitę Migracijos departamentas atsisakė suteikti prieglobstį aktyvistei iš Baltarusijos O. Karač, nes ji buvo pripažinta grėsme Lietuvos nacionaliniam saugumui. Visgi tuo pačiu sprendimu jai buvo pasiūlytas leidimas vieneriems metams laikinai gyventi šalyje humanitariniais pagrindais.
Kaip pirmadienį pranešė portalas „Delfi“, aktyvistė bendradarbiavo su Rusijos žvalgybos tarnyba, tai tvirtino portalo šaltiniai. Tačiau pati O. Karač šią informaciją kategoriškai paneigė. Valstybės saugumo departamentas (VSD) pareiškė, kad priežastys, lėmusios sprendimą, jog O. Karač kelia grėsmę valstybės saugumui, nėra tos, kurias ji išsako viešai. Tikroji Baltarusijos vėliava. Slaptai.lt foto
Kaip pažymėjo Migracijos departamentas, jei asmens kilmės šalyje jo saugumui ir gyvybei gresia pavojus, toks asmuo negali būti grąžintas į savo kilmės valstybę – jis yra pripažįstamas pabėgėliu ir jam yra suteikiamas leidimas laikinai gyventi šalyje humanitariniais pagrindais.
Antradienį O. Karač atmetė visus VSD pateiktus argumentus, kuriais ji buvo pripažinta kaip kelianti grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ir pareiškė ketinanti skųsti Migracijos departamento sprendimą.
Nuo 2014 m. sausio leidimą gyventi Lietuvoje turinti moteris pernai nusprendė prašyti politinio prieglobsčio, kai pajuto, kad Baltarusijos režimas mėgina pasikėsinti į jos gyvybę. Pasak O. Karač, leidimo laikinai gyventi šalyje nepakanka, kad ji jaustųsi saugi tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
Profesorius Raimundas Lopata. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narys, liberalas Raimundas Lopata ragina šalies institucijas sukurti Lietuvos politikos Baltarusijos atžvilgiu strategiją. Politiko manymu, tokiame dokumente turėtų nugulti nuostatos, susijusios su visišku Lietuvos-Baltarusijos sienos uždarymu, sustiprinta pasienio apsauga ir priemonėmis kovai su litvinizmu.
Pasak politiko, šiuo metu aiškios nacionalinės politikos dėl priešiškos kaimyninės valstybės Lietuva neturi. Tai, pasak jo, įrodo ir besitęsiančios diskusijos dėl galimų ribojamųjų priemonių griežtinimo šalį atvykstantiems Baltarusijos piliečiams.
Todėl parlamentaras kaip vieną esminių galimos strategijos aspektų įvardija visišką sienos su Baltarusija uždarymą. R. Lopata nurodo, kad Lietuva turėtų į šalį norinčius patekti Baltarusijos piliečius vertinti individualiai ir įsileisti tik nuo režimo bėgančius ar nukentėjusius asmenis.
„Pirmiausia, reikia uždaryti sieną su Baltarusija ir baigti su baltarusių turistavimu Lietuvoje (ir atvirkščiai). Tačiau siena turi likti atvira baltarusiams, bėgantiems nuo režimo ar yra nuo jo nukentėję“, – trečiadienį savo „Facebook“ paskyroje rašė Seimo narys.
„Migracijos departamento ir VSD atsakomybė, kad tarp bėgančių nuo režimo nepatektų į Lietuvą A. Lukašenkos šalininkai. Be abejonės, neįleidimas į Lietuvą turi būti ne masiškas, o individualus“, – pažymėjo jis.
Be to, pasak liberalo, „Lietuva turėtų tapti labiau tikslesnės ES politikos režimo Baltarusijoje ir baltarusių tautos atžvilgiu kūrėja“. „Reikia daugiau sankcijų režimui ir daugiau paramos baltarusių visuomenei. Baltarusijos nepriklausomybė ir demokratija yra Lietuvos nacionalinis interesas“, – aiškino jis.
R. Lopata akcentavo, kad strategijoje išskirtinis dėmesys turėtų būti skiriamas ir sienos apsaugai – montuoti Lietuvos-Baltarusijos pasienyje kontrmobilumo priemones, ribojančias priešo patekimą į šalies teritoriją. Tikroji Baltarusijos vėliava. Slaptai.lt foto
Seimo narys ragina prisiminti ir prieš keletą mėnesių parlamento priimtą rezoliuciją „Dėl Lietuvos demografijos politikos ateities“, kurioje kalbama apie būtinybę apriboti migraciją iš posovietinių valstybių. Taip pat, jo manymu, reikėtų apriboti ir „rusų kalbos kaip lingua franca vartojimą Lietuvoje“.
„Ši politika turi iš esmės skirtis nuo politikos Rusijos migrantų atžvilgiu. Vertėtų atsisakyti juos įsileisti, net jei prašymai grindžiami humanitariniais sumetimais. Pasakojimas, esą baltarusiai turi būti sulyginti su rusais yra tai, ko reikia Putinui. Ir todėl Lietuvoje jis neturi būti palaikomas“, – pabrėžė NSGK narys.
Akcentuoja litvinizmo grėsmę
Galiausiai politikas atkreipė dėmesį į litvinizmą ir šios ideologijos paūmėjimą, kuris, pasak jo, susijęs su Kremliaus hibridiniu karu prieš Lietuvą.
Dar vienas tendencingas baltarusiškose mokyklose naudojamas istorijos atlasas,nurodantis, kur buvo ankstyvosios LDK sostinė
„Šis naratyvas iš esmės reiškiasi tam tikrų baltarusių opozicijos sluoksnių pretenzijomis į Vilnių ir Lietuvos istoriją. Litvinizmo ideologijos paūmėjimas neabejotinai susijęs su Kremliaus hibridiniu karu prieš mus“, – dėstė R. Lopata. Todėl, anot liberalo, Vyriausybė turi skirti reikiamą finansavimą istorikams, kurie „tiesą už Lietuvos istoriją matytų kaip esminį kovos frontą prieš istorijos klastojimą iš Baltarusijos pusės“.
„Lietuvos istorikai turėtų tapti „nematomo fronto“ kariais. Tai turėtų būti daroma ne tik vietiniu, bet ir tarptautiniu mastu, pasitelkiant kitų šalių istorikus, ypač Lenkijos, rengiant tarptautines konferencijas, skelbiant publikacijas ir t.t. Kitaip tariant, visiškai izoliuojant licvinizmo ideologinį Baltarusijos pasakojimą istorijos mokslo pagalba“, – idėjomis dalijosi politikas. Baltarusiškų mokyklų istorijos atlasas; jame LDK sostine vaizduojamas Naugardukas, Vilnius sostine – tik nuo 1323 metų)
Taip pat, pridūrė R. Lopata, reikėtų kovoti su konkrečiais asmenimis, propaguojančiais litvinizmą.
„Lietuvos Generalinė prokuratūra galėtų pradėti baudžiamąjį persekiojimą kiekvieno asmens, reiškiančio pretenzijas į Lietuvos teritorinį integralumą ir tuo keliančio grėsmę Lietuvos išlikimui, atžvilgiu. Tam tarpe ir prieš šios ideologijos vieną iš lyderių, šiuo metu gyvenantį Lenkijoje“, – socialiniame tinkle rašė Seimo narys.
„Taip pat galėtume kreiptis į Sviatlaną Cichanouskają ir jos bendražygius, kad jie atsiribotų nuo tokios ideologijos kaip naudingos Kremliui ir priešinančios baltarusių ir lietuvių tautas“, – svarstė jis.
Iniciatyvos tikisi sulaukti iš URM
R. Lopatos manymu, Lietuvos strategijos Baltarusijos atžvilgiu kūrimo galėtų imtis šalies prezidentas Gitanas Nausėda. Tačiau, pažymi politikas, veikiausiai taip neįvyks. Todėl jis ragina iniciatyvos imtis Užsienio reikalų ministeriją.
„Jos (strategijos – ELTA) paruošimą neatidėliojant galėtų inicijuoti Lietuvos Respublikos Prezidentas. Tačiau atsižvelgiant į realybę, tai – turbūt neįmanoma. Todėl iniciatyvą galėtų parodyti šalies Užsienio reikalų ministerija ir pateikti strategijos projektą diskusijoms Seime“, – rašė jis.
ELTA primena, kad Migracijos departamento duomenimis, nuo 2022 m. lapkričio pabaigos, kai Rusijos ir Baltarusijos piliečiams buvo įvesta prievolė užpildyti specialų klausimyną ir pareikšti požiūrį į Rusijos agresiją Ukrainoje, keliančiais grėsmę šalies saugumui pripažinti 1164 šių šalių piliečiai. Iš jų – 910 baltarusiai, 254 – rusai. Viena iš A.Kravcevičiaus knygų apie LDK kaip nuo pat pradžių buvus baltarusių-lietuvių valstybę
Be to, pastaruoju metu tęsiasi diskusijos dėl ribojamųjų priemonių Rusijos ir Baltarusijos piliečiams suvienodinimo. Dabar baltarusiams taikomos tam tikros išimtys.
Vidaus reikalų viceministras Vitalijus Dmitrijevas pranešė, kad ministerija mato poreikį suvienodinti ribojimus į šalį atvykstantiems Rusijos ir Baltarusijos piliečiams.
Prezidentas G. Nausėda jau anksčiau ragino Seimą apsvarstyti vienodus ribojimus rusams ir baltarusiams. Apie tai jis priminė ir reaguodamas į Baltarusijoje dislokuotos Rusijos samdinių „Wagner“ keliamą grėsmę. Pasak šalies vadovo, dėl to, kad šis veto buvo atmestas, kyla rizika, jog prie Lietuvos sienų gali atsirasti Baltarusijos pilietybę turintys „Wagner“ samdiniai.
Lietuvos valstybės siena. Slaptai.lt nuotr.
Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) atstovo spaudai Giedriaus Mišučio teigimu, šią savaitę įvykusius Baltarusijos pareigūnų įžengimus į Lietuvos teritoriją būtų galima pavadinti provokacija. Anot jo, neatmestina, kad neteisėti sienos kirtimai buvo sąmoningi baltarusių veiksmai.
„Neatmestina, kad tai yra sąmoningi veiksmai“, – Eltai komentavo VSAT atstovas spaudai.
„Bet iš viso to fono, kaip ta šalis elgiasi, kaip jos tarnybos elgiasi, kad tai – provokacija, yra labai didelė tikimybė. Ir tai yra ne pirmas atvejis, čia tik dabar tokie du vienas paskui kitą. Būdavo ir anksčiau, būdavo ir dar įžūlesnių įėjimų (į Lietuvos teritoriją – ELTA). Provokacijos momentas tikrai gali būti šiuose įvykiuose“, – teigė G. Mišutis.
Pasak jo, jei Baltarusija nevykdytų hibridinės atakos prieš Lietuvą, būtų bendradarbiaujant tiriamos tokių įžengimų priežastys.
„Normaliomis sąlygomis, kaip anksčiau būdavo iki krizės, kai su Baltarusija buvo tam tikras bendradarbiavimas, kiekvienas toks incidentas būtų tiriamas bendromis pastangomis“, – teigė VSAT atstovas.
„Yra toks Sienos įgaliotinių institutas, sienos įgaliotiniai, kurie panašių incidentų atveju turėtų susitikti, atlikti tyrimą, pasikeisti turima informacija. Jeigu toks dalykas būtų, tai gal būtų galima kalbėti apie priežastis“, – sakė G. Mišutis.
Neatrodo, kad hibridinė ataka baigtųsi: jie mato mus kaip priešus
G. Mišučio teigimu, iš Baltarusijos pareigūnų galima ir toliau tikėtis panašių provokacijų. Anot jo, baltarusių pareigūnai patys organizuoja neteisėtų migrantų atvežimą iki Lietuvos sienos ir padeda prasibrauti į šalies teritoriją. Lukašenkos karikatūra. Vilniaus demonstruotos parodos eksponatas. Slaptai.lt nuotr.
„Ar iš baltarusių būtų galima tikėtis kažko panašaus? Žinoma, kad galima. Žinoma, galima tikėtis provokacijų. Ta (Baltarusijos – ELTA) tarnyba, tie mūsų „kolegos“, jie veikia visiškai priešingai negu kad sienos apsaugos sistema turėtų veikti“, – pabrėžė VSAT atstovas spaudai.
„Jie ne tik, kad nesaugo sienos, bet jie patys organizuoja sienos pažeidimus, jie koordinuoja neteisėtų migrantų atgabenimą prie sienos, jie jiems nurodo vietas. Maža to, tie pareigūnai patys netgi fizinį barjerą mūsų karpo, gadina tam, kad neteisėtus migrantus įstumtų“, – teigė G. Mišutis.
Todėl, pažymėjo jis, yra sunku numatyti, kokių dar veiksmų Baltarusijos pareigūnai galėtų imtis. G. Mišučio nuomone, neteisėtos migracijos organizavimas greitu metu nesibaigs.
„Tai čia su tokiais kitoje pusėje pareigūnais viskas yra įmanoma praktiškai. Girdime jų retoriką, kokia jų retorika yra mūsų tarnybos atžvilgiu, kokia Lietuvos atžvilgiu, kokia tos valstybės yra pozicija ir jų požiūris tiek į Europos Sąjungą, tiek į Lietuvą. Jie mato mus kaip priešus. Čia yra neprognozuojami kaimynai, ir labai sudėtinga numatyti, ką jie gali padaryti“, – sakė VSAT atstovas.
„Deja, mes turime tokius kaimynus ir tokią situaciją. Jie kaip pradėjo savo veiklą 2021-ųjų vasarą, taip ir tęsia toliau, ir nesimato pabaigos tos neteisėtos migracijos organizavimo“, – akcentavo G. Mišutis.
Pasieniečiai turi teisę sulaikyti visus, kertančius sieną
Anot VSAT atstovo spaudai G. Mišučio, kiekvienas Lietuvos sieną kertantis pažeidėjas gali būti sulaikytas.
Baltarusiškų plakatų paroda. Aliaksandras Lukašenka. Slaptai.lt nuotr.
„Kiekvienas pažeidėjas, nepriklausomai nuo to, ar jis pareigūnas, ar kontrabandininkas, ar šiaip sienos pažeidėjas, jis, esant galimybei, tikrai visada bus sulaikytas. Sienos pažeidimas iš tikrųjų yra nusikaltimas praktiškai“, – pabrėžė jis.
„Tai čia klausimų nėra. Jeigu tik, aišku, būtų įmanoma, būtų galimybės. Kadangi didžiojoje dalyje pasienio su Baltarusija yra įrengtas fizinis barjeras, kuriuo mes ginamės nuo Baltarusijos atakų, tame tarpe ir Baltarusijos pasieniečių veiklos organizuojant nelegalią migraciją, tai šiuo atveju, kalbant apie galimą sulaikymą, jis yra Lietuvos teritorijoje, nuo sienos linijos į Lietuvos pusę, tai tas dalykas apsunkina sulaikymus“, – pridūrė G. Mišutis.
Tačiau, pasak jo, yra vietų, kur fizinio barjero nėra, todėl tose vietose galima fiksuoti sienos perėjimo pažeidimus. G. Mišučio teigimu, pažeidėjas turi būti giliau Lietuvos teritorijoje, kad būtų spėta jį sulaikyti.
„Pažeidėjas prieina iki mūsų teritorijos, iki to barjero, tai kliūtis jam yra toliau eiti, bet kartu ir reagavimui mums, nes mes patruliuojame anapus barjero Lietuvos pusėje. Tačiau yra tokių vietų, kur barjero nėra. Tai jei ten būtų pažeidimas, tai tikrai būtų sulaikymas“, – patikino VSAT atstovas.
„Juo labiau, kad abiem pastaraisiais atvejais abiem įžengimas trumpas – pirmuoju atveju buvo iki metro, antruoju – 2 metrai. Tai yra momentinis toks. Pirmu atveju kelias sekundes, antru atveju irgi praktiškai labai trumpą laiką. Tai reagavimas yra gana sudėtingas. Tam, kad sulaikymas įvyktų, jis turi būti jau kažkur giliau Lietuvos teritorijoje“, – teigė G. Mišutis. Lukašenkos karikatūra iš Vilniuje demonstruotos parodos. Slaptai.lt nuotr.
ELTA primena, kad antradienį Gintaro Žagunio užkardos pasieniečiai per vaizdo stebėjimo sistemą fiksavo, kaip ties Šalčininkų rajonu iš Baltarusijos pusės priėjęs šios šalies pareigūnas neteisėtai apie 2 metrus įžengė į Lietuvos teritoriją. Tai buvo antras toks incidentas pastaruoju metu.
Trečiadienį į Užsienio reikalų ministeriją (URM) buvo iškviestas Baltarusijos ambasados Lietuvoje atstovas, jam įteikta griežta protesto nota dėl tyčinių ir sistemingų Lietuvos valstybės sienos pažeidimo atvejų.
Trečiadienį užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis sakė, kad dėl Baltarusijos pareigūnų pažeidimų pastarieji gali būti sulaikyti.
„Lietuvos sieną neteisėtai kertantys Baltarusijos pareigūnai gali būti sulaikyti“, – Eltai perduotame komentare teigė G. Landsbergis.
Prie Italijos krantų sudužus valčiai nuskendo 43 migrantai, žuvusių skaičius dar gali augti. EPA-ELTA nuotr.
Roma, kovo 13 d. (dpa-ELTA). Italijos gynybos ministras Guidas Crosettas augantį Viduržemio jūra atvykstančių migrantų skaičių sieja su Rusijos samdinių vykdomu „hibridiniu karu“. Smarkiai augantį atvykėlių iš Afrikos skaičių lemia rusų samdinių grupuotės „Vagner“ įtaka kai kuriose Afrikos šalyse, sakė ministras pirmadienį.
Italija jau daug savaičių diskutuoja apie tūkstančių migrantų, kurie daugiausiai prastomis valtimis iš Afrikos Viduržemio jūra atvyksta į Italiją. Žiniasklaida kalba apie „migrantų bumą“.
Savaitgalį Italiją pasiekė per 1 200 žmonių. Prie Libijos krantų sekmadienį, be to, apvirto valtis – 30 žmonių vis dar laikomi dingusiais. Prieš dvi savaites prie Pietų Italijos krantų žuvo dešimtys migrantų.
Iš viso Italija nuo sausio pradžios, oficialiais duomenimis, jau registravo daugiau kaip 20 000 migrantų. Per dvejus ankstesnius metus šiuo laikotarpiu jų buvo po maždaug 6 000. Migrantų antplūdis. EPA-ELTA nuotr.
Rusija, anot G. Crosetto, nori pakenkti kai kurioms šalims, pirmiausiai – Italijai, ir bando daryti įtaką jų geostrateginiams sprendimams.
Rusija mėgina plėsti savo įtaką Afrikoje. Užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas šiais metais, be kita ko, lankėsi Pietų Afrikoje, Botsvanoje, Angoloje, Svazilande ir Malyje. Pernai jis buvo Egipte, Kongo Respublikoje, Ugandoje ir Etiopijoje. Šie vizitai demonstruoja Maskvos dalyvavimą „lenktynėse dėl Afrikos“ su Kinija ir JAV.
Samdinių grupuotė „Vagner“ veikia tokiose Afrikos šalyse, kaip Malis, Libija, Centrinė Afrikos Respublika ir Mozambikas.
Marko Galeotti knyga „Viskas tampa ginklu. Karas XXI amžiuje“
Leidykla „Briedis“ pristato naujausią britų politologo ir garsaus dėstytojo Marko Galeotti knygą „Viskas tampa ginklu. Karas XXI amžiuje“. Šįkart tarptautinio nusikalstamumo ekspertas pateikia išsamią ir novatorišką naujojo kariavimo būdo apžvalgą.
Pasitelkdamas pavyzdžius iš viso pasaulio, M. Galeotti parodo, kad šiuolaikiniuose konfliktuose kovojama visomis priemonėmis: nuo dezinformacijos ir šnipinėjimo iki nusikaltimų ir ardomosios veiklos. Būtent tai veda į nestabilumą atskirose šalyse ir teisėtumo krizę visame pasaulyje. Tačiau, užuot siūlęs puoselėti viltį sugrįžti į praėjusią „stabilių“ karų erą, knygos autorius išsamiai aprašo būdus, kaip išgyventi šioje naujoje tikrovėje, kaip prie jos prisitaikyti ir pasinaudoti teikiamomis galimybėmis.
Hibridinis karas, pilkosios zonos karas, karas be ribų šiandien keičia tradicinius kariavimo būdus. Šautuvai, bombos ir dronai tapo pernelyg brangūs, nepopuliarūs savosiose visuomenėse ir sunkiai valdomi, o laikai, kai galia buvo matuojama anglių kasyklomis, neužšąlančiais uostais ir dirbamos žemės plotu, apskritai baigėsi. Dabar pasaulis žengia į naują nuolatinių, nedidelių, dažnai nepastebimų, nepaskelbtų ir nesibaigiančių konfliktų erą.
„Ar kompiuterio pelė jau galingesnė už kardą?“ – klausia M. Galeotti. Britų profesoriaus teigimu, puolimas lygiai taip pat lengvai gali būti pradėtas ir iš dienraščio naujienų skyriaus ar įmonės valdybos kabineto, ir iš valstybės karinio štabo. Jūsų „kareiviai“ gali ir neturėti jūsų pilietybės, jie gali net nežinoti, kad apskritai dalyvauja kare ar kieno pusėje kovoja. O kiekvienas karas gali būti pavadintas teisingu, jeigu jo įvertinimą paliksime kariaujantiesiems.
Valstybės visada naudojo nekarines priemones: grasinimą, viliojimą ir apgavystes, kad pasiektų pergalę. Tačiau dabar pasaulis yra sudėtingesnis ir kaip niekad susijęs įvairiais saitais. Taigi neretai pasireiškia ir tamsioji globalizuotos ekonomikos pusė, kai net turizmas ir prekybos centrai gali būti paversti ginklais.
Šiais laikais grotažymės, memai ir asmenukės tapo savarankiškais naujų naratyvinių karų ginklais ir išplito taip pat kaip populiarusis šautuvas AK-47. Populistai ir separatistai semiasi daug jėgų iš melagienų ir sąmokslo teorijų šaltinio. Naratyviniai konfliktai skaldo bendruomenes ir verčia abejoti esamų sistemų ir valstybių teisėtumu. Ekonominis spaudimas skatina korupciją ir skurdina tuos, kurių nepraturtina. Neoliberalioji ekonomika išlaisvino rinką, o ši savo ruožtu peržengė sienas ir išsilaisvino nuo nacionalinės kontrolės. Net įstatymas tampa ginklu, o ne skydu. Vis dėlto knygos autorius skuba nuraminti ir atskleidžia, kaip ne tik išgyventi visko pavertimą ginklu, bet ir gauti iš to naudos.
Pasak M. Galeotti, galbūt būtų banalu teigti, kad gauname tokius politikus, kokių nusipelnėme, bet kai paprasčiausiai atmetame politiką kaip korumpuotų ir savanaudžių veikėjų sritį, kai sutinkame, kad mūsų šalis vykdytų slaptą, antagonistinę ir prievartinę politiką kitų atžvilgiu, kai gūžčiojame pečiais ir balsuojame nesitikėdami nieko geresnio, tada iš tikrųjų balsuojame už blogiausią suginklinto pasaulio versiją.
Knygą iš anglų kalbos vertė Kęstutis Choromanskis.
VSAT ir „Frontex“ pareigūnų patruliavimas prie Lietuvos-Baltarusijos valstybinės sienos. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Vidaus reikalų viceministras Arnoldas Abramavičius susitiko su Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūros („Frontex“) vykdomojo direktoriaus pavaduotoja Aija Kalnaja. Susitikimo metu buvo aptartas „Frontex“ įsitraukimas į migracijos krizės valdymą Lietuvoje nuo šių metų gruodžio mėnesio.
Nuo gruodžio 1 dienos „Frontex“ baigia Greitojo reagavimo operaciją ir pradedama Nuolatinė misija, kurioje dirbs 63 „Frontex“ pareigūnai. Kaip teigiama Vidaus reikalų ministerijos pranešime, „Frontex“ taip pat svarsto papildomai atsiųsti pirmos kategorijos pareigūnų, kurie turėtų teisę naudoti ginklą tarnybos metu.
Be to, planuojama stiprinti specialistų, dirbančių su migrantų grąžinimo į savo kilmės šalis procedūromis, kompetencijas. Susitikimo metu apsikeista ir nuomonėmis dėl papildomo poreikio sienų valdymo ir stebėjimo sistemoms finansuoti.
„Gerai žinome, kad įvykiai Lietuvos pasienyje – tai ne tik migracijos problema, tai vienas iš hibridinio karo prieš Lietuvą ir prieš visą Europos Sąjungą (ES) elementų. Nuo pat migracijos krizės pradžios žinojome – Lietuva nėra viena. Nuoširdžiai dėkoju už pagalbą, „Frontex“, kaip ir kitų ES agentūrų, parama svarbi ne tik teikiant operatyvinę ir techninę pagalbą vietoje, bet kartu tai ir signalas Baltarusijos režimui, kad Lietuva turi Europos Sąjungos užnugarį“, – teigė viceministras A. Abramavičius.
Šių metų vasarą smarkiai išaugus neteisėtų Lietuvos sienos kirtimų skaičiui, Lietuva kreipėsi į „Frontex“ dėl pagalbos valdant migracijos krizę pasienyje su Baltarusija. Nuo liepos 1 d. Lietuvoje pradėta įgyvendinti „Frontex“ koordinuojama operacija „Lanksti operatyvinė veikla 2021“.
Nuo liepos 15 d. „Frontex“ pradėjo Lietuvai teikti skubią pagalbą pagal programą „Skubi pasienio intervencija Lietuvoje 2021“, kuri baigsis šių metų lapkričio 30 d. ir tęsis kaip operacija „Lanksti operatyvinė veikla 2021“.
VRM pateiktais duomenimis, iš viso šiuo metu Lietuvoje dirba 111 „Frontex“ pareigūnų: 78 ES valstybių narių pareigūnai, kurie vykdo sienos stebėjimo funkcijas, ir 33 pareigūnai, dirbantys su sraigtasparnio įgulos nariais. Pagal „Frontex“ programas Lietuvoje dislokuoti du automobiliai su šiluminio matymo įranga ir radaru (TVV), 32 patruliniai automobiliai, vienas Vokietijos sraigtasparnis.
Lietuva taip pat glaudžiai bendradarbiaujama su „Frontex“ migrantų grąžinimo į kilmės šalis srityje: į Lietuvą deleguoti 3 grąžinimo specialistai, taip pat bendradarbiaujama perkant bilietus grąžinamiems užsieniečiams – iš viso nupirkti 247 bilietai, bei organizuojant tapatybės identifikavimo misijas.
Šiais metais Lietuvos sieną neteisėtai kirto 4 281 asmuo, o nuo rugpjūčio pradžios, įvedus sienos kirtimo kontrolės priemones, 7 657 migrantams buvo užkirstas kelias neteisėtai patekti į Lietuvos teritoriją.
Rimantas Jonas Dagys. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Krikščionių sąjungos (KS) pirmininkas Rimantas Jonas Dagys tikisi, kad į Lietuvą sekmadienį atvyksianti Europos Komisijos (EK) pirmininkė Ursula von der Leyen nepasiduos Aliaksandro Lukašenkos propagandai dėl migrantų bėdoms esą nejautrios Europos Sąjungos. „Migrantai yra Baltarusijos teritorijoje ir ji už juos yra atsakinga”, – sako R. J. Dagys.
Jis apgailestauja, kad ES neturi aiškaus ir vieningo plano kaip spręsti tokio hibridinio karo, vykstančio prie rytinės jos sienos, sukeltas problemas.
„Tai yra ES silpna vieta. Nebeužtenka vis labiau mažesnį poveikį turinčių sankcijų. Todėl Europos Komisija turėtų pagaliau realiai suvokti padėties rimtumą bei nustoti kovoti ideologinius karus su Lenkija ir Vengrija, siekiant įteisinti jai patinkančios ideologijos viršenybę, tuo skaldant Europos Sąjungą”,- Eltai sakė R. J. Dagys.
Politikas taip pat tikisi, kad į Lietuvą sekmadienį atvyksiantis NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas bus palankus IV bendrijos sutarties straipsnio aktyvavimui, „tuo parodant, kad į susidariusią problemą žiūri rimtai ir nežada tai laikyti tik migrantų krize”.
Ursula von der Leyen. EPA – ELTA nuotr.
Šią savaitę Krikščionių sąjungos valdyba pareiškė, kad vadinamoji „pabėgėlių krizė“ turi mažai ką bendro su nukentėjusiais žmonėmis ir yra „karo prieš ES ir NATO dalis”.
„Raginame Europos Sąjungos šalių vyriausybes vieningai užkardyti prekybos žmonėmis ir nelegalaus žmonių gabenimo veiksmus. Remiame Lietuvos ir Lenkijos vyriausybių pastangas apsaugoti ES bei NATO aljanso išorinę sieną, užkertant kelią potencialių „žaliųjų žmogeliukų“ ir kitų hibridinio karo elementų patekimą į ES bei NATO šalių teritoriją. (…) Palaikome Vyriausybės pastangas aktyvuoti NATO gynybos priemones regione”, – sakoma Krikščionių sąjungos valdybos pareiškime. Migrantų antplūdis. EPA-ELTA nuotr.
Ši partija ragina ES institucijas ir Europos parlamentą suvokti esamą situaciją kaip realią grėsmę visos Sąjungos saugumui, nedelsiant priimti sprendimus reikalingus Sąjungos išorinės sienos apsaugai, ryžtingai aktyvuoti visas priemones priešiškų šalių režimams silpninti neapsiribojant vien ne visada veiksmingų sankcijų įvedimu. NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas (Jens Stoltenberg). EPA – ELTA nuotr.
Krikščionių sąjunga taip pat ragina pilietinę bendruomenę visame pasaulyje reikalauti iš Baltarusijos valdžios „neleisti jos teritorijoje esantiems žmonėms vykdyti nusikalstamą veiklą ir chuliganiškus veiksmus ES pasienyje, o stokojantiems žmonėms, esantiems Baltarusijos teritorijoje, suteikti reikiamą humanitarinę pagalbą šioje šalyje”.
ELTA primena, kad sekmadienį Į Lietuvą atvyks Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO) generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas ir Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen. Su NATO ir Europos Komisijos vadovais susitikęs prezidentas Gitanas Nausėda aptars saugumo situaciją regione, padėtį Europos Sąjungos ir Baltarusijos pasienyje, susidariusią dėl Lukašenkos režimo vykdomos hibridinės atakos.
VSD direktorius Darius Jauniškis. Slaptai.lt nuotr.
Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorius Darius Jauniškis teigia, kad Lietuvos žvalgyba sprendimų priėmėjams jau nuo sausio teikė informaciją apie įtampą visuomenėje galinčius sukelti veiksnius, susijusius su skiepijimo procesais ir pandemijos suvaldymu. Jo teigimu, informacija apie „Šeimų sąjūdžio“ veiklą ir su ja susijusiomis rizikomis buvo pateikta dar kovo mėnesį.
„Sprendimų priėmėjams nuo sausio buvo teikiama informacija apie įtampą visuomenėje galinčius sukelti veiksnius, susijusius su skiepijimo procesais bei kitais pandemijos suvaldymo veiksmais. Kovo mėnesį pateikta informacija apie organizuojamą Šeimų maršą ir su tuo susijusias socialinės įtampos rizikas“, – teigė D. Jauniškis.
„Tai teigti, kad Valstybės saugumo departamentą tai pagavo kažkaip nepasiruošusį, yra absoliučiai neatsakinga“, – pridūrė jis.
VSD direktorius taip pat patikimo, kad kol kas nėra jokių įrodymų, kad pastaraisiais mėnesiais suaktyvėjusių sąjūdžių ir visuomeninių organizacijų veikla būtų kaip nors susijusi su užsienio valstybių įtaka.
„Dėl užsienio šalių mes jau buvome pareiškę, kad neturime duomenų apie kažkokią antivalstybinę veiklą, kaip tai yra aprašyta Baudžiamajame kodekse. Lygiai taip pat, kaip sakėme, mes neturime jokių įrodymų, kad už to stovi užsienio jėgos“.
Visgi D. Jauniškis galimybės, kad tokių įrodymų gali atsirasti, neatmeta.
„Jeigu tie įrodymai bus, o aš neatmetu ir to varianto, tai, be jokios abejonės, bus tiriama, analizuojama ir bus pateikiama visuomenei, jeigu mes turėsime įrodymų“.
VSD direktorius akcentuoja, kad žvalgyba turi veikti atsakingai, pasak jo, turi būti pateikiamos tik tos žinios, kurios grįstos įrodymais. „Mes negalime neatsakingai švaistytis pasvarstymais tiesiog žiniasklaidoje ar dar kažkur“, – akcentavo D. Jauniškis.
Jis taip pat patikino neturįs duomenų, kad riaušės prie Seimo ir neramumai Rūdninkuose yra susiję.
Vis tik VSD direktorius pažymi, kad pastarųjų savaičių neramumuose galima įžvelgti hibridinio karo apraiškų.
„Dar kartą sakau, kad hibridinio karo elementų galima įžvelgti, ką mes ir pasakėme, kad yra apraiškų, ypač po riaušių. Yra tam tikrų apraiškų, kurios jau kelia tam tikrą neramumą ir jau reikėtų pervertinti tą situaciją, nes jau kai išvirsta į riaušes, į smurtą, tai čia jau yra visai kiti dalykai“, – teigė D. Jauniškis.
„Dėl to ir sakome, kad yra jau tokių antivalstybinių veiklos apraiškų, kurias reikėtų tirti, žiūrėti ir pateikti tam tikras išvadas“, – pridūrė jis. D. Jauniškis taip pat teigė, kad pradinių signalų nebuvo, jog mitingas prie Seimo galėtų pavirsti į riaušes.
„Galvoju, kad policijos tokia pati išvada turėtų būti, nes nebuvo signalų, kad tai būtinai išvirs į maištus, riaušes ar smurtą“, – sakė jis.
Liepos 23 d. Dieveniškių miestelio gyventojai pasipriešino valdžios ketinimui apgyvendinti šalia veikiančios gimnazijos (apleistame mokyklos pastate) neteisėtai Lietuvos – Baltarusijos valstybinę sieną kirtusius migrantus. Turimais duomenimis, siekiama apgyvendinti apie 500 migrantų, t.y. beveik tiek pat, kiek gyventojų yra Dieveniškėse. Dėl to Dieveniškių gyventojai prieš tai protestavo prie Vidaus reikalų ministerijos (VRM), o ministrė Agnė Bilotaitė, pažadėjusi migrantų apgyvendinimo vietą aptverti tvora, šio pažado neįvykdė.
Be to, valdžia buvo žadėjusi, kad nelegalūs migrantai nebus apgyvendinami gyvenvietėse. Todėl liepos 23 d. protestuodami prieš neatsakingus valdžios veiksmus pasipriešinimo akcijos dalyviai blokavo Dieveniškių gyvenvietės prieigas. Su protestuotojais į Dieveniškes atvykę valstybės pareigūnai šiems ėmė grasinti, esą kaip kraštutinė priemonė bus panaudota jėga, jei gyventojai nesutiks ir mėgins trukdyti rūpintis čia nelegaliai atvykusių svetimšalių apgyvendinimu.
Tąkart jėga panaudota nebuvo, nes valdžia nusprendė dalį neteisėtų migrantų (iki 1,5 tūkst. žmonių) apgyvendinti Rūdninkų poligone. Pastarasis sprendimas su Rūdininkų gyventojais taip pat nebuvo derintas, jų nuomonės niekas neatsiklausė, todėl Rūdininkų gyventojai taip pat nusprendė blokuoti kelią, vedantį į poligoną, kad juo nepatektų sunkvežimiai, vežantys migrantų palapinių miesteliui įrengti reikalingus daiktus. Tačiau šį kartą valdžia prieš taikius protestuotojus panaudojo fizinę jėgą ir chemines poveikio priemones. Policijos surengta smurto akcija priminė okupacinės vidaus kariuomenės susidorojimą su taikiais gyventojais 1988 metais („Bananų balius“ Vilniuje ) ir kruviną specialiųjų pajėgų susidorojimą su demonstrantais jau nepriklausomoje Lietuvoje 2009 metais prie Seimo, kai susidorojimui pateisinti buvo pasiųsti provokatoriai Seimo rūmų langams daužyti.
Nelegaliai Lietuvos-Baltarusijos sieną kirtę migrantai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Šalyje susidarė paradoksali situacija. Viena vertus, kilusią migrantų krizę Vyriausybė vertina kaip Rusijos ir Baltarusijos vykdomą hibridinį karą prieš Lietuvos valstybę, viešai įvardindamatai, kaip realią grėsmę Lietuvos valstybės suverenitetui ir nepriklausomybei, o tai reiškia, kad karą prieš Lietuvą vykdančių valstybių sąmoningai į Lietuvą siunčiami valstybės sienos pažeidėjai (nelegalūs migrantai) yra laikytini šio karo priemonėmis ir hibridinio karo dalyviais. Kita vertus, Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – Konstitucija) įpareigoja Vyriausybę saugoti Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoti valstybės saugumą ir viešąją tvarką (94 str.), o Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas nustato sankcijas asmenims už neteisėtą valstybės sienos perėjimą (291 str.). Taigi Vyriausybė, pripažinusi, kad prieš Lietuvos valstybę yra vykdoma agresija, turi pareigą bei teisines priemones ginti šalies teritorijos vientisumą ir sienų neliečiamybę, kovoti su vykdomo hibridinio karo dalyviais – valstybės sienos pažeidėjais. Tačiau politikai ir aukšti valstybės pareigūnai, užuot vykdę šią konstitucinę prievolę (tinkamai saugoję valstybės sieną ir gynę valstybės teritoriją nuo nevaldomai per sieną plūstančių pažeidėjų), grasina ir galop panaudoja fizinį smurtą prieš savo piliečius, kai tik šie baimindamiesi dėl savo ir savo šeimų saugumo, kurio nepajėgia užtikrinti valstybė, ima priešintis netvarkai ir tolesniam siunčiamų hibridinio karo dalyvių (nelegalių svetimšalių) srautui.
Žmogaus teisių organizacijos pažymi, kad Konstitucijoje yra įtvirtinta Tautos ir kiekvieno piliečio teisė priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką (3 str.). Šiuo atveju piliečiai, suvokdami valdžios nenorą ar negebėjimą kovoti su hibridinio karo padariniais, ėmė patys rūpintis savo šeimų ir savo gyvenamosios vietos saugumu, todėl pagal Konstituciją jie turi ne tik teisę ginti savo gyvenvietes, bet ir pareigą ginti Lietuvos valstybės nepriklausomybę bei konstitucinę santvarką, jeigu to nepajėgia užtikrinti valstybė. Tokia pareiga piliečiams kyla iš to, kad valdžios atstovai nežino ir neturi sprendimų masiniam siunčiamų valstybės sienos pažeidėjų (nelegalių migrantų) antplūdžiui sustabdyti. Vien Vidaus reikalų viceministro Arnoldo Abramavičiaus teiginys esą „neteisėti migrantai neatsiranda iš niekur, esą juos kažkur reikia apgyvendinti“, rodo visišką valdžios pareigūnų pasimetimą.
Dieveniškių kaimo bendruomenės protestas prie VRM. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Dar daugiau, šio asmens vieši paaiškinimai, jog tikimasi sulaukti ir Lietuvos teritorijoje apgyvendinti iki 40 tūkst. sienos pažeidėjų (nelegalių migrantų), esą „…šis procesas yra permanentinis, <…> bus nauji konteineriai, bus ieškoma naujų vietų“, rodo absoliutų esamos situacijos nesuvokimą, nes išreiškus sutikimą apgyvendinti 40 tūkstančiųsienos pažeidėjų, vien dėl šių pažeidimų tolerancijos (pažeidėjai nėra smerkiami), jų Lietuvos teritorijoje neišvengiamai teks apgyvendinti keleriopai ar net dešimtis kartų daugiau.
Valdžios bejėgiškumas nesugebant suvaldyti į Lietuvą priešiškų valstybių siunčiamų svetimšalių srautų, tik patvirtina neraminančias prognozes. Šiuo atveju turėtų būti privalomas valdžios bendradarbiavimas su savo piliečiais, naudojimasis jų (įskaitant verslininkų) pagalba saugant valstybės sienas (taip daroma Bulgarijoje ir kitose ES pasienio valstybėse). Tačiau yra priešingai, bendradarbiavimo su visuomene yra vengiama, o griebiamasi smurto prieš ją. Todėl esamomis aplinkybėmis (hibridinio karo metu) jėgos panaudojimas prieš taikius šalies piliečius dangstant valdžios pasimetimą ir neįgalumą ginti Lietuvos valstybės teritoriją bei valstybinę sieną, rodo arba Lietuvai iškilusios grėsmės masto nesuvokimą, arba esamos valdžios visišką kapituliaciją Rusijos ir Baltarusijos pradėtame hibridiniame kare prieš Lietuvą.
Tvora. Slaptai.lt nuotr.
Bet kuriuo atveju fizinės jėgos naudojimas ir susidorojimas su savo piliečiais laikytinas sąmoningu ar nesąmoningu dabartinės valdžios kolaboravimu su šį karą vykdančiomis valstybėmis agresorėmis. Todėl prievarta prieš taikius Lietuvos piliečius dėl nekontroliuojamo sienų pažeidėjų srauto ir nenoro kovoti dėl savo šalies suvereniteto kelia kolaboruojančios valdžios legitimumo klausimą, kartu primena ir piliečių pareigą visomis teisėtomis priemonėmis priešintis tokiai valdžiai, kuri išduoda nepriklausomos Lietuvos valstybės interesus.
Lietuvos žmogaus teisių organizacijų atstovai kviečia piliečius telktis ir teisėtais būdais gintis nuo valdžios primetamos prievartos, kartu ginti šalies nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, valstybės sienų neliečiamumą bei Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, kol iš esmės nepasikeis valdžios požiūris į Lietuvos valstybės suverenitetą. Tik sutelkta pilietinė valia gali sustabdyti nepriklausomos Lietuvos valstybės žlugimą ir mėginimą atimti prieš tris dešimtmečius iškovotąmūsų visų laisvę.
Piliečių gynimo paramos fondas – Stasys Kaušinis
Lietuvos kultūros kongresas – Krescencijus Stoškus
Lietuvos Helsinkio grupė – Aurelija Kuzmaitė
Lietuvos vartotojų teisių gynimo federacija – Alvita Armanavičienė
Lietuvos žmogaus teisių asociacija – Vytautas Budnikas
Pareiškimui pritaria:
Bronius Genzelis – LŽTA narys, humanitarinių mokslų habilituotas daktaras, profesorius, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ signataras.
Alvydas Pauliukevičius – LŽTA narys, neurochirurgas, teismo medikas, profesorius, Tarptautinės, Viduržemio jūros šalių teismo medicinos akademijų, Europos teismo medicinos tarybos narys.
Valstybės sienos apsaugos zona. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Lietuvoje ir toliau plūstant iki šiol šalyje neregėtiems nelegalių migrantų srautams, Vyriausybei kilo iššūkis, kur apgyvendinti atvykėlius, kol bus nagrinėjami jų prieglobsčio prašymai. Pasirinktos migrantų apgyvendinimo vietos sukėlė kai kurių šių teritorijų kaimynystėje esančių gyventojų nepasitenkinimą. Pasigirdo nuogąstavimų ir dėl saugumo užtikrinimo, svetimtaučių keliamų grėsmių.
Pirmadienį prie Vidaus reikalų ministerijos (VRM) protestavo kelios dešimtys Šalčininkų rajone esančio Dieveniškių miestelio gyventojų. Jie piktinosi planais gyvenvietėje esančiame buvusios Technologijų ir verslo mokyklos pastate apgyvendinti 500 nelegalių migrantų.
Praėjusią savaitę prie Seimo mitingavo Vytauto Radžvilo „Nacionalinis susivienijimas“. Maždaug pusšimtis prie parlamento susirinkusių žmonių skambiu pavadinimu „Apginkime Lietuvą“ įvardintame mitinge reikalavo valdžios atstovų visomis priemonėmis stabdyti ir nepraleisti pro sieną nė vieno nelegalaus migranto. Dar anksčiau, liepos pradžioje, mitingą Lietuvos pasienyje surengė „Šeimų sąjūdžio“ organizacija. Druskininkų savivaldybėje vykusioje akcijoje, pavadintoje „Apsaugok Lietuvos sieną“, pusantro šimto žmonių tuomet ketino patys „padėti pasieniečiams“ stabdyti migrantų atvykimą į Lietuvą.
Vilniaus universiteto politologas dr. Kęstutis Girnius įsitikinęs, kad šalies gyventojų baimes atvykėlių atžvilgiu paskatino ir valdžios institucijų atstovų pasirinkta retorika, kai ši krizė buvo įvardinta kaip hibridinis karas. Jo nuomone, žmonių reakcijos nebūtų tokios audringos, jeigu migrantai būtų įvardijami ne kaip grėsmė, o kaip tam tikras laikinas nepatogumas, kurį greitai pavyks išspręsti.
„Šitie žmonės nėra pavojingi. Nežinau, kodėl juos reikia pristatyti kaip būsimus teroristus“, – Vyriausybės retorika stebėjosi VU politologas.
Tačiau visiškai kitaip valdančiųjų kalbėjimą vertina Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas dr. Virginijus Valentinavičius, manantis, kad protestai prieš pabėgėlius yra daugiau susiję su dalies Aliaksandro Lukašenkos režimui simpatizuojančių marginalių grupių norais išreikšti nepasitenkinimą prieš Vyriausybės vykdomą politiką.
„Yra žmonių, kuriems Lukašenka mažiau baisus negu Landsbergiai“, – juokėsi MRU politologas.
Jis įsitikinęs, kad Vyriausybės atstovai, aiškiai įvardindami šiuo metu vykstančius procesus kaip hibridinį karą, tiesiog bando šalies gyventojams atskleisti tikrąsias nelegalios migrantų krizės priežastis.
„Vyriausybė bando paaiškinti, iš kur ta migrantų krizė atsirado. Tiems, kurie pritaria Vyriausybės politikai dėl Baltarusijos, paramai opozicijai, toks paaiškinimas, ko gero, yra pakankamas. Tiems, kurie mano, kad Lukašenka yra puikus lyderis, o Lietuvos Vyriausybė tik pykstasi su juo visai be reikalo, toks paaiškinimas yra nepriimtinas. Lietuvoje yra ir taip, ir taip galvojančių“, – samprotavo V. Valentinavičius.
K. Girnius: šie bėgliai nėra smogiamoji jėga
Politologas Kęstutis Girnius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Visgi K. Girnius laikosi pozicijos, kad valdžios institucijų elgesys reaguojant į šią krizę, ją pateikiant kaip ataką prieš Lietuvą, sukėlė kur kas audringesnes dalies visuomenės reakcijas.
„Kai tik buvo įvesta ekstremalioji situacija, buvo sušaukta Valstybės gynimo taryba, buvo įstatymai ir rezoliucijos, kad čia hibridinis karas. Manau, kad tai duoda tokį atspalvį, kad Lietuva beveik yra puolama. Šie bėgliai, mano nuomone, nėra smogiamoji jėga. Tai žmonės, kurie nori patekti į Vakarus ir jiems nepasisekė“, – Eltai sakė VU politologas, tuo pačiu akcentuodamas, kad migrantų tikslas nėra kenkti Lietuvai.
„Šie žmonės nėra visiškai nekalti, nes jie vis tiek pažeidžia sieną, bet jų tikslas nėra, kad kenktų Lietuvai, bet kad patektų į Vakarų Europą“, – įsitikinęs jis.
Visgi su tokiu valdančiųjų kalbėjimo vertinimu nesutinka V. Valentinavičius. Pasak jo, reikėtų atskirti, kad Vyriausybė, kalbėdama apie hibridinį karą, esą akcentuoja būtent Baltarusijos režimo vykdomą agresyvią užsienio politiką, o ne migrantų neva keliamas grėsmes.
„Kai Vyriausybė kalba apie hibridinį karą, ji turi galvoje ne pabėgėlius, bet Lukašenką. Man neteko girdėti, kad kas nors iš Vyriausybės kalbėtų, jog patys pabėgėliai savaime kelia pavojų. Yra Lukašenkos režimas ir jo politika, labai agresyvi laikysena, kelianti pavojų. Tie žmonės, kurie Lukašenkos pagalba pereina Lietuvos sieną, nelabai suprasdami, kur ir kaip jie atsidūrė, yra nekalti. Aš nemanau, kad Vyriausybės retorika pabėgėlius padaro baisesnius“, – teigė MRU politologas.
Pasak jo, prie baimių kurstymo kur kas labiau prisideda tokios kontroversiškai vertinamos grupės kaip „Šeimų maršo“ rėmėjai. Politologo nuomone, tokių organizacijų veikimas iš esmės nukreiptas prieš griežtą Lietuvos politiką, kurią A. Lukašenkos atžvilgiu vykdo Ingridos Šimonytės vadovaujama Vyriausybė.
„Migrantus padaro baisesniais tie, kurie bėga prie sienos ir reikalauja statyti užtvaras, kulkosvaidžius ir nieko neįleisti. Tai yra visiškai kraštutinės, marginalios jėgos, kurios pagal veikėjus sutampa su Vingio parko maršu. Jos kelia triukšmą kiekviena proga, jis yra nukreiptas prieš dabartinę valdančiąją daugumą“, – tikino V. Valentinavičius.
VU politologas: pagrindas rūpintis dėl migrantų atsirastų tada, kai Dzūkijos miškuose pasislėptų desantininkai
Visgi K. Girnius įsitikinęs, kad valdžios susirūpinimas dėl hibridinio karo šiuo metu yra nepagrįstas. Politologo tvirtinimu, dabar į Lietuvą patekusių migrantų skaičius esą yra palyginti mažas. Net jeigu jis padidėtų dar dvigubai, didžioji dalis migrantų, jo nuomone, vis tiek negautų teisės į prieglobstį. Todėl rūpintis dėl galimo hibridinio karo, VU politologo vertinimu, būtų galima tik tuo atveju, jeigu Lietuvos sieną iš tiesų kirstų pakenkti valstybei siekiantys apmokyti kariai.
„Jeigu Lietuvos sieną kirstų nemažas būrys desantininkų, jie pasislėptų Dzūkijos miškuose, atsirastų saugumiečių, bandančių sukurti penktąją koloną, tuomet būtų pagrindo rūpintis. Bet taip nėra. Šie žmonės to nedarys. Manau, kad reikėtų daug ramiau kalbėti, nedidinti isterijos. Manau, kad toks kalbėjimas gali ilgainiui kenkti Lietuvos įvaizdžiui kitur. Tai rodo valdžios nepasirengimą. Šitie žmonės nėra pavojingi. Nežinau, kodėl juos reikia pristatyti kaip būsimus teroristus“, – tikino K. Girnius.
Nors V. Valentinavičius ir sutinka, kad kalbėti apie tarp migrantų esančius Baltarusijos tarnybų apmokytus asmenis pagrindo šiuo metu nėra, jis tuo pačiu tvirtina, kad Ministrų Kabinetas apie tai esą ir nekalbėjo. Pasak jo, baimes pirmiausiai kursto apskritai migrantų neįsileisti reikalaujantys radikalai.
„Dėl žaliųjų žmogeliukų ir diversantų tikrai dar anksti apie tai kalbėti, bet vėlgi man neteko girdėti, kad kažkas iš Vyriausybės taip kalbėtų. Baimes kelia tie, kurie lekia prie sienos ir piketuoja, reikalauja neįleisti pabėgėlių išvis, ko Lietuva teisiškai negali daryti. Šios jėgos yra radikalios. Tai būtent maršininkai, kraštutinės nacionalistinės jėgos, „Pro Patria“, Radžvilo „susivienijimas“ pradeda šaukti, kad čia yra keliamas pavojus šventai Lietuvos žemei ir jie reikalauja imtis radikalių, ne europietiškų priemonių“, – mano MRU politologas, kartu pažymėdamas, kad šių grupių pažiūras atspindi ir pastarųjų rinkimų rezultatų tendencijos.
„Pažiūros ir baimės sutampa pagal paskutinių rinkimų rezultatus. „Valstiečių“, Lenkų rinkimų akcijos rinkėjams toks paaiškinimas (dėl prieš Lietuvą vykdomo hibridinio karo – ELTA) yra nepriimtinas, jie galvoja, kad Baltarusijoje žmogaus teisės nėra pažeidžiamos ir Lietuva visai be reikalo į tuos procesus kreipia dėmesį. Tada priimami pareiškimai, kad mums nereikia pabėgėlių stovyklų ir panašiai. Kaip Petras Gražulis iš Seimo tribūnos pareiškė, kad migrantų krizę sukėlė Landsbergiai. Taip galvojančių Lietuvoje yra“, – tvirtino V. Valentinavičius.
V. Valentinavičius: pabėgėliai yra tobulas A. Lukašenkos įrankis radikalų mobilizacijai
Virgis Valentinavičius. Slaptai.lt nuotr.
MRU politologo vertinimu, vienas iš A. Lukašenkos tikslų į Lietuvą siunčiant nelegalius migrantus ir buvo siekis pakurstyti Lietuvos gyventojų baimes, bei taip paskatinti aktyviau veikti vietines radikalias grupes.
„Lukašenka, manipuliuodamas pabėgėliais, turi tobulą įrankį mobilizuoti radikalias, marginalias politines jėgas Lietuvoje. Tai ir vyksta. Atėjo pabėgėliai ir iš karto prie sienos radikalų piketai. Taip, Lukašenka daro didelę įtaką šiems procesams, duoda dar vieną dingstį antiglobalistiškai, supernacionalistiškai, superkonservatyviai nusiteikusiai mažumai lipti ant barikadų ir su kažkuo kovoti“, – įsitikinęs V. Valentinavičius.
Tačiau K. Girnius mano, kad A. Lukašenkos režimas iš šios situacijos laimėtų daug mažiau, jeigu migrantai pačioje Lietuvoje nebūtų pateikiami kaip hibridinio karo įrankis. Jis įsitikinęs, kad valdžios institucijos šiuo metu turėtų siekti numalšinti visuomenėje kilusias aistras ir baimes.
„Aš manau, kad svarbu su migrantais teisingai elgtis. Yra galimybė, kad reikalai gali pasukti į blogąją pusę, bet kai šitie žmonės yra pristatomi kaip pavojus, o ne kaip laikinas nepatogumas, tai neišvengiamai sukelia neigiamas reakcijas. Tai, kad Dieveniškių žmonės yra nepatenkinti, tai irgi yra suprantama, nes staigiai į tavo kaimą ar miestelį yra perkeliami 200-400 žmonių, kurie priklauso visiškai kitai kultūrai, kurie nemoka tavo kalbos. Bet aš manau, kad reikia paaiškinti ir mėginti gyventojus nuraminti“, – sakė VU politologas,
Nelegaliai kirtę Lietuvos sieną. ELTA nuotr.
Kartu jis pabrėžė, kad dabartinė valdančiųjų reakcija į migrantus taip pat suteikia tam tikros medžiagos ir galimybių informacija manipuliuoti A. Lukašenkos ar Vladimiro Putino propagandos ruporams.
„Jau dabar yra kritikuojama, kad bėglių teisės yra pažeidžiamos ir kad jie nėra priimami taip, kaip reikalauja tarptautinė teisė. Tuomet ir Maskva gali pasakyti, kad lietuviai vaizduoja vykdantys vertybių politiką, bet kai kažkas nemalonaus atsitinka, visi jų principai išnyksta“, – sako K. Girnius.
ELTA primena, kad praėjusią parą, pirmadienį, pasieniečiai, pirminiais VSAT duomenimis, sulaikė 41 iš Baltarusijos neteisėtai sieną kirtusį migrantą. Iš viso šiemet pasienyje su Baltarusija sulaikyti 2 158 neteisėti migrantai.
Tarp 41 pirmadienį sulaikyto užsieniečio 34 prisistatė Irako piliečiais ar turėjo šios šalies dokumentus.
Dieveniškių kaimo bendruomenės protestas prie VRM. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Šiemet į Lietuvą iš Baltarusijos iki vidurnakčio iš pirmadienio į antradienį bandė patekti 2 158 neteisėti migrantai. Šis skaičius yra daugiau kaip 26 kartus didesnis, nei buvo per visus 2020 metus, pažymima VSAT pranešime. Vien liepą pasieniečiai sulaikė 1 497 migrantus. Birželį tokių buvo 473, gegužę – 77, balandį – 70, o kovą – 8.
Tarp šiemet pasienyje su Baltarusija sulaikytųjų daugiausia yra Irako piliečių ar jais prisistačiusių užsieniečių – 1 153. Taip pat sulaikyti 182 Kongo, 121 Kamerūno, 78 Gvinėjos, 74 Irano, po 69 Sirijos ir Afganistano, 68 Rusijos bei kitų šalių piliečiai.
Nuo metų pradžios, pirminiais duomenimis, daugiausia migrantų sulaikyta Druskininkų savivaldybės ribose – 566. Šalčininkų rajone sulaikyti 473 neteisėtai iš Baltarusijos patekę užsieniečiai, Ignalinos – 366, Varėnos – 355, Švenčionių – 174, Lazdijų – 142.
Labai išaugus tokių atvejų skaičiui VSAT sustiprino sienos su Baltarusija apsaugą. Be įvairių organizacinių priemonių, į šį ruožą buvo komandiruoti pareigūnai iš kitų VSAT padalinių bei skirti papildomi techniniai ištekliai. Be to, pasieniečiams į pagalbą atėjo pajėgos iš kitų Lietuvos institucijų, tarp jų kariuomenės, taip pat Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūros „Frontex“ bei Estijos pareigūnai.
Kad iš Baltarusijos į Lietuvą pradėję plūsti įvairiaspalviai migrantai nėra pasėka kažkokių kataklizmų, ištikusių juos išvykimo šalyse, o paties Baltarusijos Batkos suorganizuota priešiška akcija – kerštas Lietuvai už paramą A. Lukašenkos oponentams, buvo aišku daugeliui jau po pirmos intensyvios migracijos savaitės.
Netrukus įžvalgesni komentatoriai ir interneto naršytojai sukonkretino savo apibendrinimus ir pavadino tai savotišku hibridiniu karu, kurį Lietuvai paskelbė Baltarusijos diktatorius, ne be savo tikrojo Šeimininko patarimų ir paramos.
Galiausiai panašiai prašneko ir vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė, tiesa, tik po to, kai griežtą Baltarusijos valdžios veiksmų įvertinimą pateikė įvairios ES institucijos ir jų aukšti pareigūnai.
Tiesa, savo institucijoms įprastiniu stiliumi jie savo pagalbą ir palaikymą Lietuvai daugiau reiškė žodžiais, bet buvo padaryti ir kai kurie konkretūs veiksmai. Itin daug vilčių ES pareigūnai deda į sienų apsaugos agentūrą „Frontex“.
Europos Komisijos viceprezidentas Margaritis Schinas savo „Twitter“ paskyroje pasidalijo, jog Lietuva – antroji šalis narė po Graikijos, kuriai suteikta tokia skubi ir aktyvi „Frontex“ pagalba.
Gal ES ponams ir ponioms atrodo, kad jie daro viską, kas reikalinga, ir veikia aktyviai, tačiau yra pagrindo abejoti jų veiklumu, ir abejones sukėlė kai kurios „Frontex“ direktoriaus Fabrice`as Leggeri pastabos. Direktorius teigia, kad jo agentūra jau beveik prieš metus ėmė įtarinėti Lukašenkos Baltarusiją prieš Lietuvą planuojant kažkokias ypatingas akcijas, ir net apčiuopė, jog gali būti panaudoti migrantų srautai kaip POLITINIS GINKLAS [paryškinta mano – J.L.]. Todėl „Frontex“ darbuotojai, pasak direktoriaus, jau nuo praėjusio rudens [??!! – J.L.] ėmė stebėti šios šalies sienas.
O po to juos dailiai atgabena iki Lietuvos pasienio ir palinki laimingos kelionės per sieną.
Taigi, šaunioji „Frontex“ jau nuo rudens stebi Baltarusijos sienas su ES, tačiau nepastebėjo, kad siena tarp Baltarusijos ir Lietuvos praktiškai nesaugoma, tik stebima?!
Lietuvos kariuomenė pasienyje su Baltarusija pradėjo tiesti spygliuotos vielos užtvarą. KAM nuotr.
Peršasi nelinksmos išvados: arba ES institucijos prastai sąveikauja su atskirų valstybių giminiškomis institucijomis ir nesidalina informacija – netgi tokia gyvybiškai svarbia, kaip sienų apsauga ir sandraugos saugumas, – arba dalinasi, bet rudenį darbą pradėjusi naujoji valdančioji koalicija, užsiėmusi pandemijos suvaldymu, gėjų teisėmis ir jėgos žaidynėmis su Prezidentu, į šia svarbią informaciją numojo ranka. Antraip skambiu koncertinos vardu pavadinta tvora jau būtų buvusi beveik baigta, ir Seimo narė Dovilė Šakalienė būtų jau beužsiimanti į tvorą susižeidusių neteisėtų sienos pažeidėjų gydymu ir slaugymu.
Tikiuosi, kad atsiras visuomeninės organizacijos – iš valdžios institucijų, matant, kaip jos veikė iki šiol, juk naudos kaip iš ožio, – kurios atkreips dėmesį į šią keistą situaciją ir išsiaiškins, kurioje grandyje nesuveikė ES sienų ir visuomenės saugumą turinčios užtikrinti institucijos. Nes tiek Lietuvos žmonės, tiek ir kitų pasienio su Baltarusija šalių gyventojai turi teisę žinoti, kaip „įsisavinami“ jų mokesčiai, skirti ES bendrijos šalių saugumui.
O grįžtant prie to jau beveik (na, išskyrus žmogaus teisių gynėjus) visiems suvokto fakto, jog prieš Lietuvą vykdomas hibridinis karas, reikėtų paklausti politikų, politologų, valstybės pareigūnų ir, svarbiausia, kariškių: kokiais gi ginklais kariaujama šitame „hibridiniame kare“?
VR ministrė džiugina tautą, kad pasieniečiams į pagalbą bus siunčiami kariai. Tai kokius ginklus jie panaudos? Juk ne palmių, ir net ne kadagių šakeles? Gal savivaldybių pareigūnus, kad jie krūtine užstotų sienas ir kumščiuotųsi su pažeidėjais?
Kalbama, jog gal ir NATO atsiųs savo kontingentą į pagalbą. Ką jis čia darys? Tankais akės pasienio zoną?
Kiek klausiausi visokių kalbų, ir Seimo neeilinės sesijos svarstymų, panašių klausimų niekas nekelia. Kodėl? Bijo akis į akį susidurti su nauja realybe, kuri dar neregėta Europoje, bet kuri jau seniai yra tapusi vos ne kasdienybe ten, kur civilizuotas pasaulis susiduria su musulmoniškuoju ekstremizmu. Pastarasis dažnai ginklų vietoje panaudoja GYVUS ŽMONES. Ir ne tiek stiprius, darbingus, kariauti pajėgius vyrus, o būtent moteris, senelius, vaikus. Taip buvo Afganistane, taip „kariauja“ arabai su Izraeliu… O dabar jų patirtį perėmė A. Lukašenka. Tik jis gyvaisiais ginklais pavertė ne savo baltarusius, o vilioja lengvatikius, prastai informuotus žmones iš Artimųjų Rytų, iš Afrikos.
O jei Lukašenkos į Lietuvą varomi „pabėgėliai“ yra ne standartiniai migrantai, o „gyvasis ginklas“, vadinasi, į tą „ginklą“ reikia reaguoti kaip į ginklą, o ne kaip į įprastinius taikos ir laimės ieškotojus, plūstančius į Vakarų Europą. Taikant „gyviesiems ginklams“ standartinius, ES priimtus įstatymus migrantams, dar aplaistant juos žmogaus teisių gynėjų ašaromis, situacija taptų dar grėsmingesnė ir nebevaldoma.
Negaliu pritarti premjerės I. Šimonytės pasiektam susitarimui su Graikijos vyriausybe, kad Lietuva migrantų našta „dalintųsi su kitomis ES valstybėmis“. Juk tai – tęsinys ydingos Angelos Merkel politikos, kai PATI PASIKVIETUSI šimtus tūkstančių migrantų į Vokietiją, paskui veidmainiškai tą naštą ėmė dalinti kitoms ES valstybėms, kurios nei kvietė, nei viliojo tų klajoklių ordų. Tokiu susitarimu mūsų premjerė tik subanalino Lietuvos padėtį, prilyginusi ją merkelinei: „Pati pasikvietė – pati šaukia „Padėkit!“.
Apie ką jis svajoja? Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
O juk tai – iš esmės neteisinga ir klaidina pasaulio visuomenės nuomonę. Kartoju: Lietuvai Baltarusijos diktatorius paskelbė karą, ir kariauja gyvais žmonėmis-migrantais, specialiai jais užtvindydamas mažą ir ne pačią turtingiausią ir, deja, ne pačią protingiausią ES šalį.
Suprantama, sienos pažeidėjai – nekalti, tai A. Lukašenkos apgauti žmonės. Bet dėl to jie netampa mažiau pavojingais ginklais, skirtais destabilizuoti padėtį Lietuvoje, o gal ir dar plačiau. Todėl mūsų vyriausybės pastangos turi būti nukreiptosį tai, kad pabėgėlių stovyklose ir jų išeities kraštuose būtų platinama informaciją apie tai, jog Baltarusijos vyriausybė juos niekšiškai apgauna, naudodama juos kaip agresijos priemonę prieš ES, ir todėl nė vienas migrantas, mėginantis patekti į bet kurią ES šalį per Baltarusijos teritoriją, į ES šalis nebus priimtas, o be jokių kalbų apie žmogaus teises, be jokių išimčių bus apsuktas atgal.
Šitai, beje, jau daro UR ministras G. Landsbergis, ir galėtume tik palinkėti sėkmės jo prisiimtoje misijoje.
Be leidimo atvykusi į Lietuvą. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Spėju, jog tokia pozicija sukeltų žmogaus teisių gynėjų pasipiktinimą ir pasipriešinimą. Nenoriu ginčytis su jais, įrodinėdama, jog dabartinėje situacijoje Lietuva ir kitos paribio su Baltarusija šalys pirmiausia turi galvoti apie SAVO visuomenės saugumą ir išgyvenimą, ir tik išlikusios saugios pačios, jos galės sau leisti prabangą rūpintis viso likusio pasaulio vargšais. Nenorinčių girdėti neįtikinsi.
Žinoma, humaniškesnė būtų kita priemonė: kad ES susitartų su kokia nors trečia šalimi (ir apmokėtų jai) steigti jos teritorijoje stovyklą tiems nelaimėliams, kurie visgi pasiduotų Lukašenkos vyliui ir brautųsi į Lietuvą, Lenkiją ar Latviją per Baltarusijos teritoriją. Tokiu atveju galima būtų leisti jiems be traumų peržengti sieną, kad juos čia patsusodinus į lėktuvus ir išgabenus į tą stovyklą, kurioje jie jau galėtų teikti prašymus, savas biografijų versijas, o teisininkai narpliotų jų reikalus iki sąmonės aptemimo, bet pagal visas žmogaus teisių gynėjų sugalvotas procedūras.
Bet kad siūlomos priemonės būtinybė, nauda ne tik Lietuvai, bet ir kitoms su Baltarusija besiribojančioms šalims, būtų aiški ES institucijoms, turėtų kompetentingai ir sutartinai, netampydami valstybės jėgų ir lėšų į skirtingas puses, padirbėti ir vyriausybinės mūsų šalies institucijos, ir žmogaus teisių gynėjai, ir žiniasklaida. Tik ar misija „būti vieningiems“ mūsų šalyje dar įmanoma?
Vieni sako, kad mums nereikėjo taip smarkiai spausti A.Lukašenkos į kampą, nes esą tokiu būdu tik dar labiau pastūmėjome Baltarusijos diktatorių į putininės Rusijos glėbį, o, iš kitos pusės, dabar sunkiai tvarkomės su savo principingumo pasekmėmis pasienyje, kiti įrodinėja, kad neturėjome jokios teisės nusisukti, kai kaimyninėje šalyje labiausiai bjauriu pavidalu yra naikinamas žmogaus orumas, sutrypiami į purvą laisvės likučiai, doriausi tos šalies piliečiai yra įkalinami, kankinami, žudomi.
Tačiau, kaip atrodo bent man, čia vis tik diskutuojama ne tiek dėl vertybių, kiek dėl to, kokį racionalumo tipą išpažįstame, kaip toli esame pasiryžę žengti racionalizacijos keliu, nes ne tik pirmieji kalba apie subalansuotą utilitarinį pasirinkimą, bet ir antrieji tvirtina, kad mums naudingiausia būtų, jeigu kaimyninė šalis tvarkytųsi demokratiniais pagrindais, taptų žmogaus teises gerbianti ir ekonomiškai klestinti valstybė. Savo ruožtu aš pats šiuo atveju neturiu jokio pasirinkimo nei į vieną, nei kitą racionalumo pusę, įkalintas iracionalumo, nes tas pats Lukašenka man visados buvo tik didžiausio, netelpančio į jokius rėmus, taigi ir nepasiduodančio racionalizacijai pasišlykštėjimo dirgiklis, kol tokio negatyvaus išgyvenimo įtampą bent iš dalies pavyko suobjektinti kažkieno tiksliai sutvarkytu vaizdiniu apie tarakoną, krutinantį kruvinus ūsus.
Dalia Grybauskaitė – Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dar tais laikais, kai Dalia Grybauskaitė kvietėsi Baltarusijos diktatorių švečiuosna, jaučiau pareigą perspėti, kad Lukašenkos diktatūra yra, kalbant paradoksaliai, labiausiai higieniška diktatūra pasaulyje, žodžiu „higieniška“ pabandydamas išreikšti tą siaubą, kurį gali žmogus patirti žiūrėdama tiesai į akis apie lukašenkinio valdymo stilių ir ypatumus.
Žiū: jeigu kiti diktatoriai turėdavo didesnes ar mažesnes savo aukų kapines, tai Lukašenka tais laikais tokių kapinių neturėjo, nes jo pavojingiausi oponentai labai dažnai pranykdavo be pėdsakų, nepaliekant net mažiausios galimybės aukos artimiesiems aplankyti diktatoriui neįtikusio žmogaus kapelį. Užtekdavo šiam pabaisai spragtelėti pirštais ore ir nepatogus žmogus paprasčiausiai išgaruodavo, nepalikdamas jokios išnaros, ar ne taip? Tokia yra (arba buvo) Lukašenkos diktatūros nešvankioji magija. Ar galima čia dar kažką racionalizuoti? Tai, kad tik dabar išaiškėjo, kad iš nešvarios virtuvės išnirusi tarakoidinė būtybė nėra tokia higieniška kaip atrodė mums iš pirmo žvilgsnio, neleidžia tvirtinti, kad anas anksčiau buvo ne toks atgrasus, todėl neva tada dar buvo galima taikstytis su režimo nusikaltimais dėl šventos ramybės ir kažkokių konjunktūrinių sumetimų. Kita vertus, aš tai dabar prisiminiau ne dėl to, kad nenoriu praleisti progos vėl ir vėl pasigirti, koks kadaise buvau įžvalgus, toli numatantis į priekį, kiek kviesdamas visus pripažinti faktą, jog kartais pasišlykštėjimas (ar pasidygėjimas) leidžia praregėti tikrovę ne mažiau intensyviai nei euforinis būties paslapties išgyvenimas.
Tačiau šįkart kalbėsime ne tiek apie Lukašenkos pradėtą hibridinį karą, kiek apie užstojusią hibridinę taiką Lietuvoje.
Pastaruoju metu vis dažniau pasigirstantys reikalavimai atstatydinti Gabrielių Landsbergį iš Užsienio reikalų ministro posto dėl užklupusios mus migrantų krizės gali būti kvestionuojamas dėl savo dalykinio turinio, tačiau yra visiškai teisėtas, pagrįstas ir neatšaukiamas sisteminės logikos požiūriu.
Žinoma, ne G.Landsbergis išprovokavo tą krizę, tačiau jeigu tik nesate kilmingųjų mergelių instituto auklėtinis, nesunku bus suprasti ir tai, kad šalies daugumos žmonių nuotaikas atstovaujantys veikėjai (kaip rodo sociologiniai tyrimai, šeimų maršo vertybėms didesniu ar mažesniu laipsniu pritaria trys ketvirtadaliai šalies gyventojų) neturi teisės atsisakyti progos paversti atpirkimo ožiu Anūką, nepotizmo princą, dėl savo arogancijos ir pasipūtimo tikriausiai labiausiai nemėgstamą šiuo metu politiką Lietuvoje, tarkime, tokiu būdu ieškodami satisfakcijos už visą patirtų pažeminimų, patyčių, begėdiškų šmeižtų virtinę, pateikdami sąskaitą už valdančiąją klasę aptarnaujančių politologijos tešlagalvių prasivardžiavimus, kai naujosios politikos bangos atstovai ne kartą buvo vadinami Putino emisarais, penktąja kolona.
Ar tai trys ketvirtadaliai šalies gyventojų yra penktojo kolona, a? Ar tiksliai suskaičiavote? Kokiai tautai galiausiai atstovaujate? Mūsų laikmečio žyme yra tai, kad tiršta ir dygu tapo nuo prisitaikėlių, karjeristų ir konjunktūros fetišistų, tačiau tai nekeičia reikalo esmės, kad gyventojų dauguma ir yra politinė tauta, kai savo ruožtu politinės tautos ir valdančiosios koalicijos orientacijos pastaruoju metu stipriai prasilenkia. Kaip atrodo, G.Landsbegio paaukojimas būtų „mažiausias kraujas“, ieškant hibridinio balanso, yra atpirkimo ožio už visas netesybas ir politinės sąmonės bei vaizduotės Lietuvoje nususinimą instaliacija.
Andrius Kubilius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Andrius Kubilius, iš tiesų kaip ta nekaltųjų mergelių instituto auklėtinė, sako, kad nepalankiu mums visiems hibridinio karo metu tie žmonės, kurie reikalauja V.Landsbergio atstatydinimo, pagal kare kaip kare logiką turėtų būti vadinami išdavikais. Tačiau jau tokio lygio kaip ši krizė, didesnės ar mažesnės visuomenės mobilizacijos reikalaujantys išbandymai byloja ir apie tai, kad nereikia spjaudyti į šulinį, iš kurio gali prisieiti gerti, nereikėtų persistengti dergiant savo tautiečius, nes negražu bus kitą kartą kviesti tų pačių žmonių mases ginti Tėvynę.
Kas ten dar taip neseniai tvirtino, kad lietuvių tauta neturi teisės rašyti savo istorijos? Todėl leiskite man išsakyti savo atskirą nuomonę, kad išdaviku turėtų būti vadinamas ne šiaip politinis oponentas, su kuriuo gali prisieiti dalytis valdžia, o greičiau tas įtakingas dabartinės koalicijos veikėjas, kuris savo ruožtu tarpininkavo nešvankiausiai nepriklausomybės laikų akcijai, kai šalies Genocido tyrimo centro direktorių mums paskyrė svetimos šalies ambasadorius, atstovaujantis truputėlį kitokiai istorijos versijai. Čia ir kyla klausimas – ar be teisės rašyti savo istoriją tauta dar yra pajėgi atstovauti sau arba bent įsisąmoninti savo interesus, bus pajėgi ginti Tėvynę?
Tegul pabando atsakyti į šį klausimą tas dvaro politologas, kuris išversdamas seną posakį į priešingą pusę neseniai su didžiausiu aplombu ciniškai pareiškė, kad nepaklūstantys konjunktūros taisyklėms žmonės yra tik naudingi idiotai…
Kuba. EPA – ELTA nuotr.
Seimas trečiadienį priėmė rezoliuciją „Dėl Kubos Respublikos“. Joje ryžtingai ir nedviprasmiškai pareiškiama, kad Kubos Respublikos režimas ir jo ryšiai su Rusijos Federacija, Venesuelos Bolivaro Respublika, Irano Islamo Respublika ir parama teroristinėms organizacijoms, finansuojamoms iš prekybos narkotikais, kelia grėsmę kaimyninėms Lotynų Amerikos regiono valstybėms ir visuomenėms.
Priimtu dokumentu Seimas nusprendžia, kad negalima skatinti Kubos Respublikos vyriausybę toliau eiti tuo pačiu keliu, nutylint apie šias realijas, taip pat kad nėra politiškai tikslinga ratifikuoti Europos Sąjungos ir Kubos politinio dialogo ir bendradarbiavimo susitarimo ir nesudaryti Kubos Respublikos vyriausybei palankių sąlygų, kurios leistų Kubos Respublikos režimui tęsti savo pavojingos regioninės strategijos įgyvendinimą ir stiprinti Kubos Respublikos žmonių priespaudą.
Pareiškęs solidarumą su represijų aukomis, nukentėjusiomis nuo šiuo metu tebevykstančio persekiojimo, taikomo opozicijos nariams, disidentams ir piliečiams, reikalaujantiems pagrindinių politinių, pilietinių, ekonominių ir kultūrinių teisių užtikrinimo, Seimas rezoliucija reikalauja nedelsiant besąlygiškai paleisti į laisvę visus politinius kalinius ir nedelsiant nutraukti neteisėtą namų areštą, šiuo metu taikomą demokratijos siekiantiems aktyvistams, nepriklausomiems žurnalistams ir menininkams.
„Mes esame Europos Sąjungos nariai ir Jungtinių Tautų nariai, mūsų balsas yra girdimas. Prieš jus dokumentas, kuris atkreipia dėmesį į tai, kad nuo komunistinio Fidelio Kastro perversmo laikų Kuboje situacija tik blogėjo. Deja, Kubos Vyriausybė yra išnaudojama ir Rusijos Federacijos, ir Kinijos operacijoms Lotynų Amerikoje, žlugdant Venesuelos Vyriausybę, taikant hibridinio karo strategijas. Kubos saugumiečiai ir kariuomenė įvairiais pavidalais dalyvauja Lotynų Amerikoje ir kituose kontinentuose iš esmės žlugdant laisvės siekį, todėl mes manome, kad tai yra ne vidinis Kubos Respublikos režimo klausimas ir mes reikalaujame paleisti iš kalėjimų politinius kalinius, ypač pridėjus paskutines aukas, tai yra intelektualų banga, rašytojai, menininkai kurie drąsiai stojo prieš režimą“, – sakė vienas rezoliucijos iniciatorių Seimo narys Emanuelis Zingeris.
Trečiadienį už rezoliuciją „Dėl Kubos Respublikos“ balsavo 82, nė vieno nebuvo prieš, susilaikė 17 Seimo narių.
Konservatorė Rasa Juknevičienė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narė Rasa Juknevičienė kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą (VSD) dėl galimai Rusijos žvalgybų koordinuojamo puolimo ir šmeižto.
Parlamentarės teigimu, kovo mėnesį ją paskyrus NATO Parlamentinės Asamblėjos prezidente sustiprėjo Kremliaus darbotvarkę Lietuvoje remiančių jėgų puolimas. Vienas pirmųjų signalą davė portalas „Sputnik“, pasipylė negatyvūs straipsniai ir TV laidos, o netrukus Seimo valdančiosios partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis pradėjo viešai grasinti skundais ne tik NATO Parlamentinei Asamblėjai, bet ir NATO Generaliniam sekretoriui. Po kelių dienų tuos grasinimus įvykdė ir skundus parašė tos pačios politinės jėgos atstovas Seimo narys Mindaugas Puidokas.
„Galiu paliudyti, kad tokiais veiksmais buvo padaryta žala ne tiek mano asmeniui, kiek Lietuvai. Akivaizdu, toks Lietuvos juodinimas yra labai naudingas Kremliui, kadangi dirbtinai kurti iš piršto laužtus kompromatus ir yra Rusijos hibridinio karo prieš Lietuvą sudėtinė dalis. Lygiagrečiai pradėta vėl eskaluoti mano brolio Gintaro Urbono verslo tema. Ši tema prieš mane Rusijos interesus transliuojančioje žiniasklaidoje (taip buvo įvardinta VSD pranešimuose Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui dar praėjusiose kadencijose) pradėta eskaluoti dar 2015 metais. Ypatingu aktyvumu šmeižiant mano brolį ir siekiant padaryti politinės žalos man, pasižymėjo atvirai Kremliaus politiką remiantis veikėjas Jurijus Subotinas. Kol šis puolimas buvo Rūtos Janutienės ir J. Subotino lygmens – tai buvo viena, tačiau dabar šių veikėjų šmeižtus pradėjo platinti Seimo daugumos atstovai“, – teigė R. Juknevičienė.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narė kreipimesi į VSD prašo ištirti, ar puolimas prieš ją nėra koordinuotas Kremliaus žvalgybų veikimas per savo tinklą dėl kritiškų R. Juknevičienės pasisakymų Kremliaus politikos ir galimų politinių įrankių Lietuvoje atžvilgiu.
Kartu parlamentarė pažymi, jog jos brolis G. Urbonas kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo po praėjusią savaitę LVŽS atstovo M. Puidoko paskleistos melagingos informacijos.
„Pabrėžiu, kad mano brolis neturi ir niekada neturėjo jokio verslo Rusijoje. Jo įmonė geležinkeliais perveža Lietuvoje nupirktus automobilius į Vidurinę Aziją. Tai rodo ir tipinės sutartys su privačiomis Rusijos kompanijomis – vagonų savininkėmis – dėl vagonų padavimo pakrovai, kurių įmonė turi dešimtis su Lietuvos, Ukrainos, Baltarusijos, Estijos, Latvijos, Uzbekijos, Kazachstano privačiomis kompanijomis. Tokių Lietuvos įmonių, kurios naudojo ar naudoja Rusijos ar kitų šalių vagonus, yra šimtai ar net tūkstančiai. Į Rusiją kroviniai nebuvo vežami ir jokių reikalų su Rusijos federalinėmis struktūromis įmonė niekada neturėjo“, – sakė R. Juknevičienė.
Kartu pažymima, kad parlamentarės brolio verslas niekaip nėra susijęs su jos darbu, o LVŽS atstovo M. Puidoko metami kaltinimai, neva įmonės pajamos pradėjo didėti, kai R. Juknevičienė tapo ministre – melagingi. Atvirkščiai, kaip rodo duomenys Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, pajamos ir pelnas per krizę ženkliai krito.
Seimo Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Audronius Ažubalis kreipėsi į Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorių Darių Jauniškį dėl Lietuvoje veiklą pradėjusios Rusijos įmonės „Yandex. Taxi“.
„Ne paslaptis, kad Rusija Europos Sąjungos ir NATO erdvėje siekia plėsti savo įtaką įvairiomis priemonėmis, taip pat ir per verslą. Šiuo atveju situacija dar reikšmingesnė, kadangi šiuolaikinėmis mobiliosiomis technologijomis grįstos pavėžėjimo paslaugos gali nesudėtingai kaupti ir sisteminti jautrią informaciją apie keleivius – jų maršrutus, kelionių laikus ir pan. Taksi paslaugos gali taip pat būti išnaudotos ir keleivių nuotaikų bei nuostatų identifikavimui. Hibridinio karo kontekste bet kokia informacija apie valstybę ir jos piliečius agresoriui gali būti naudinga, todėl ši rusiško kapitalo investicija Lietuvoje neabejotinai privalo būti įvertinta nacionalinio saugumo požiūriu“, – teigia A. Ažubalis.
Parlamentaras rašte D. Jauniškiui teiraujasi, ar VSD buvo iš anksto informuotas apie įmonės „Yandex. Taxi“ atėjimą į Lietuvą ir įvertino šios įmonės keliamas potencialias grėsmes valstybės ir jos piliečių saugumui bei kaip ketinama išvengti galimų rizikų?
Viešojoje erdvėje plačiai paskelbta, kad nuo liepos 26 dienos Vilniuje taksi paslaugas pradės teikti rusiško kapitalo Nyderlanduose registruota įmonė „Yandex. Taxi“. Iki 2018-ųjų ši įmonė veiklą plėtojo Rusijoje bei NVS šalyse, tačiau šiemet ji atėjo ir į Baltijos šalis – pirmiausia Estiją ir Latviją, o dabar – ir Lietuvą. Pasak A. Ažubalio, viešumoje pateikiamoje informacijoje taip pat nurodoma, kad kompanijos „Yandex“ įkūrėjas Arkadijus Voložas turi artimų ryšių su įtakingais Kremliaus asmenimis.
Lenkijos ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis. EPA – ELTA nuotr.
Dėl kylančių grėsmių Europos Sąjunga turi tapti atviresnė, sako Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis.
„Europos projektas turi tapti atviresnis, nes gyvename neeiliniais laikais dėl vienu metu mus ištikusių skirtingų krizių“, – pridūrė jis, įvardindamas migracijos krizę, „Brexit“ ir Rusijos vykdomą hibridinį karą.
„Džiaugiuosi matydamas Europos gynybos fondą ir investicijas į gynybos sektorių“, – sakė M. Morawieckis ir kritikuodamas „Nord Stream 2“ dujotiekio projektą, priminė, kad tai politinis projektas, leisiantis Rusijai padidinti įtaką Lenkijos ir kaimyninių šalių ekonomikai.
Lenkijos ministras pirmininkas M. Morawieckis trečiadienį Europos Parlamente Strasbūre gynė prieštaringai vertinamą savo vyriausybės teisėsaugos reformą.
ES dėl teisės reformos pradėjo iki šiol beprecedentę procedūrą prieš Lenkiją, kuri gali baigtis balso teisės atėmimu. Europos Komisija kaltina Varšuvą ribojant teisėsaugos nepriklausomumą ir žlugdant valdžių padalijimą.
Šią savaitę kaip dalis reformos įsigaliojo įstatymas, kuriuo Aukščiausiojo teismo teisėjų pensinis amžius mažinamas nuo 70 iki 65 metų. Tai reiškia, kad nuo trečiadienio į pensiją priversti išeiti 27 iš 73 teisėjų. Kai kurie jų atsisako tai daryti ir vadina reformą vyriausybės mėginimu į teisėjų postus susodinti sau palankius asmenis.
Lenkijos saugumo tarnyba. Krzysztof Kapica fotoLenkijos saugumo tarnybos ABW emblema
Lenkijos Vidaus saugumo agentūros (VSA) pareigūnai sulaikė Rusijos pilietę, įtariamą priešiška veikla. Kaip pareiškė žurnalistams ministro-specialiųjų tarnybų koordinatoriaus atstovas spaudai Stanislawas Žarynas, moteris bus išsiųsta iš Lenkijos, praneša „Wiadomosci“.
Rusijos pilietė Jekaterina C. buvo Lenkijos teritorijoje nuo 2013 metų. Be to, dar keturiems užsieniečiams, kurių pilietybė nenurodoma, bus uždrausta penkerius metus įvažiuoti į šalį. Pasak S. Žaryno, jie dažnai lankydavosi Lenkijoje.
Visi penki kaltinami „prorusiškų sluoksnių Lenkijoje konsolidavimu“. Jie taip pat dalyvavo hibridiniuose veiksmuose, kurstydami Lenkijos ir Ukrainos priešiškumą, be kita ko, istorijos klausimais.
Anot S. Žaryno, pastarosiomis savaitėmis VSA ėmėsi veiksmų, leidusių neutralizuoti dviejų struktūrų, dalyvaujančių Rusijos hibridiniame ir informaciniame kare prieš Lenkiją, aktyvumą.
Kaip pažymėjo S. Žarynas, VSA surinkta informacija rodo, jog Rusija „ne tik skatina Lenkijos piliečius imtis tam tikrų Rusijai naudingų veiksmų prieš Lenkiją, bet ir finansuoja jų veiklą šioje srityje“.
Nežinau, ar skaitytojai pastebėjo, kad visai neseniai Rusija pakeitė strategiją Baltijos šalių atžvilgiu. Anksčiau dominavo požiūris, esą mūsų šalys yra perdėm rusafobiškos, o kadangi Rusijos imperija, kuriai andai priklausė Baltijos šalys, jau (Putino dėka) „keliasi nuo kelių“, todėl tiesiog privalo ginti rusakalbius. Skriaudžiamus, diskriminuojamus. Panašiai, kaip „banderovcų“ Ukrainoje.
Ir šį klausimą, anot Kremliaus propagandistų, galima išspręsti bene vieninteliu – Krymo scenarijaus išbandytu keliu, susigrąžinant prarastąsias teritorijas. Atsirado užuominų į Klaipėdos kraštą, Stalino kilniaširdiškai litovcams grąžintą Vilnių.
Dabar
Ko tie „pribaltai“nori? B. Jelceno valdymo laikais besąlygiškai pripažinta trijų Baltijos valstybių okupacija naujaisiais Putino laikais įgavo visiškai priešingą diskursą. Jį, beje, sustiprino ir NATO parodytas trumputis filmas apie „Miško brolius“.
Kremlius galutinai „pasiuto“: kokie „miško broliai“? nacių pakalikai, žydšaudžiai (šį diskursą ypač sustiprino R. Vanagaitės „kūryba“, režisieriaus R. Tumino viešieji pasisakymai), ir pan.
Užuomina į „žaliuosius žmogelius“ buvo daugiau negu aiški.
Ši koncepcija ypač aktyviai buvo eskaluojama po 2014-ųjų įvykių Kryme ir Rytų Ukrainoje. Lietuvoje staiga išdygo mažai kam žinomų marginalų (seksekspertė, buvęs pedagogas, vieno iš trijų didžiausių Lietuvos miestų tarybos narys, etc.), kone atvirai deklaravusių besąlygišką meilę bei paramą Rusijai.
Gana triukšmingai nuskambėjo įtarimai, pareikšti šiems veikėjams.
Mūsų specialiosios tarnybos atliko kratas jų namuose.
Iki šiol – sąlygiškai sprangi tyla.
Tiesa, šiaulietis Žilvinas Razminas ir Šilutės rajone gyvenantis Olegas Titorenka, kaltinti kūrę antikonstitucines grupes bei viešai raginę smurtu pakeisti Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, kėsinantis į jos nepriklausomybę, šių metų pradžioje buvo nuteisti lygtinėmis bausmėmis – jiems skirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Kaunietis Giedrius Grabauskas išteisintas.
Ar ne per švelnios bausmės?
Naivu būtų manyti, kad šie asmenys prieš Lietuvos valstybę veikė savarankiškai, be priešiškai mums nusiteikusių valstybių inspiracijos.
Veikiama tikslingai
Pastaruoju metu Kremlius kardinaliai pakeitė savo politinės koncepcijos gaires Baltijos šalių atžvilgiu. Propagandiniai Rusijos kanalai dabar nuolatos pabrėžia, esą šios mažos, „nykštukinės“ valstybės Rusijai visiškai neįdomios. Ar gi?
Tik aklas ir kurčias tuo galėtų patikėti.
Rusija turėjo ir visada turės interesų mūsų šalyse.
Grėsmes Lietuvos nacionaliniam – energetiniam, ekonominiam, socialiniam ir informaciniam – saugumui lemia mūsų šalies geografinė ir geopolitinė padėtis. Neprognozuojamos mūsų regiono kaimynės noras kontroliuoti ir daryti įtaką mūsų valstybės priimamiems sprendimams ir vykdomai politikai visada išliks.
Užsienio šalių interesų įgyvendinimui Lietuvoje pasitelkiami tiek valstybiniai, tiek nevyriausybiniai institutai, kurių finansavimas nuolat auga. Į prieš Lietuvą nukreiptas veiklas aktyviai įsitraukia priešiškos saugumo ir žvalgybos tarnybos, visapusiškai palaikomos savo šalių politinių institucijų.
Pastaruoju metu pagrindinę grėsmę kelia agresyvūs Rusijos veiksmai, pažeidžiantys taikios tarptautinės politikos principus: agresija prieš kaimynines valstybes, prie Lietuvos Respublikos sienų telkiama naujausia ginkluotė, puolamojo pobūdžio pratybos. Rusija savo politiniams tikslams pasiekti naudoja karines, ekonomines, energetines, informacines ir civilines priemones.
Tokias grėsmes šių metų savo ataskaitoje pabrėžia Lietuvos valstybės saugumo departamentas (jas jis rengia nuo 2015-ųjų metų).
Naujas šaltasis karas, perkrikštytas ledo karu
Ką šis naujas terminas reiškia, vienas Kremlius težino. Tačiau jis eskaluoja jį nuolat. Suprask, po ledinio karo tegali būti tik karštasis.
Baisiausia, ko dabar, ko gero, net nesusapnuotų a. a. Zbignevas Bžezinskis, – tai vis labiau pasaulyje nykstanti riba tarp karo ir taikos. Jei anksčiau egzistavo bent nujaučiamos ribos, jų dabar nebeliko. Hibridinis karas (modernusis) nebeturi takoskyros.
Jo grėsmė pastaraisiais metais auga progresine seka.
Kibernetinių atakų skaičius auga sulig kiekviena diena. Nelegaliais veiksmais kibernetinėje erdvėje siekiama sutrikdyti svarbių informacinių infrastruktūrų funkcionavimą, nacionaliniam saugumui svarbių sektorių veiklą ar išgauti valstybės paslaptį sudarančią informaciją.
Be suintensyvėjusios tradicinės ir moderniosios žvalgybos formų, Lietuvą vis labiau siekiama paveikti ir informaciniu karu, netikrų arba alternatyviųjų naujienų sklaida. Jas sunku, o neretai ir visiškai nebeįmanoma paneigti.
Štai prieš kelias dienas propagandinėje laidoje „Laikas parodys“ jos vedėjas, aktyvus Kremliaus propagandistas Šeininas citavo keletą viename iš populiariausių Lietuvos naujienų portalų paskelbtų komentarų Kemerove įvykusios tragedijos tema. Keleto bepročių (greičiausiai sąmoningų provokatorių) paskelbtos „nuomonės“ pateiktos kaip visiškai nužmogėjusių lietuvių reakcija į skriaudžiamos Rusijos tragediją.
Aišku, tai skirta vidinei auditorijai. Tačiau nuodas išpiltas.
Rusijos vykdomo psichologinio informacinio karo tikslas – begalinio cinizmo ideologijos sklaida, noras kiršinti žmones. Nuolat skleidžiama karo propaganda, bandoma kraipyti Lietuvos istorinę atmintį, silpninti tautinę tapatybę ir pilietiškumą bei piliečių norą ginti savo valstybę. Vienas svarbiausių propagandos tikslų – menkinti nacionalinio saugumo interesus, skleisti nepasitikėjimą valstybės institucijomis, krašto apsaugos sistema, diskredituoti ES ir NATO, griauti visuomenės pasitikėjimą šiomis organizacijomis.
Turime likti budrūs. Sąmoningi. Ir – patarimas: nustokime rašyti kvailus komentarus (nes ir iš kvailumo kartais nejučiomis tampame savo valstybės priešais) po abejotinos kilmės rašliava.
Paradoksaliai skambantis, o gal net šventvagiškai suformuluotas retorinis klausimas, ar ne? Iš tiesų, būdama tokių metų, kaip vėliau į skandalo epicentrą papuolusi L.Stankūnaitė, būsimoji Lietuvos laisvės premijos laureatė, anksti stojusi į taurųjį vienuolystės kelią, beveik kiekviena diena plušėjo dėl Lietuvos išlaisvinimo reikalo, platino nelegalią literatūrą, vykdavo traukiniais su konspiracinėmis užduotimis į Maskvą, taigi į pačią imperijos irštvą, dažnai rizikuodama ne tik savo laisve, be ir gyvybe.
Už savo pasiaukojamą veiklą politinės ir sąžinės laisvės labui ne kartą buvo kalinama, tremiama, persekiojama, bauginama. Savo ruožtu garbiosios vienuolės jaunoji tautietė, jau kitos kartos jauna moteris, būdama panašaus amžiaus labiausiai už viską mėgo diskotekas, šokius „Kolegose“, linksmą ir įdomią savo bendraamžių, o vėliau įsipiršusių į jų ratą vyresniojo Drąsiaus Kedžio draugystę. Prabėgom pastebėsiu, kad nesu prisiekęs L. Stankūnaitės biografijos tyrinėtojas, čia prisiminiau tik kelis faktus iš paruoštos Laimos Levastės ir spausdintos Lrytas.lt biografinės apybraižos apie šią nelaimingai išgarsėjusią moterį.
Nesu įsitikinęs net dėl to, kad minėtoji L. Stankūnaitė nuo pat pradžių buvo pavyzdinga mama, nes tos jauniklės, anksti pagimdžiusios, kartais dar ilgai klaidžioja nerūpestingumo rūke. Tačiau be jokių užuolankų leiskite šią jauną mamą pavadinti šventa moterimi vien dėl to, kad užpulta pačių šleikščiausių padarų Lietuvoje, aplojama už kiekvieno kampo pasiutusių šunų, ji anksti subrendo, nepasidavė, neišprotėjo, nenusižudė, neatidavė savo vaiko ištampyti padugnėms.
Savo ištarmėje, pasakytoje Laisvės premijos įteikimo proga, tiesos mylėtoja N. Sadūnaitė violetinės sumaišties organizatorę, žudynių kurstytoją Neringą Venckienę prilygino Kristui, klastingos intrigantės vadinamąją kovą – Kristaus kovai. Atmintis nevalingai prikelia to baisaus laikmečio interviu su violetinės sumaišties organizatore, žudynių kurstytoja N. Venckiene, kuri grakščiai parimusi ant gražaus Kauno tilto žurnalistei TV reportaže be didelių konfūzų porino, kad L.Stankūnaitė iki pažinties su D.Kedžiu turėjo šimtus oficialių vyrų, o neoficialiai yra pergulėjusi su tūkstančiais ar dešimtimis tūkstančių. Prie to dar pridūrė, kad atkurtoji Lietuvos nepriklausomybė yra tik nelaimingas nesusipratimas, nieko daugiau. Ar girdite čia Kristaus žodį, broliai ir seserys?
Na, vienas gudročius yra pasakęs, kad jeigu nebūtų Dievo, Jį reikėtų išgalvoti, tačiau jeigu Dievas yra išgalvotas pagal N.Sadūnaitės atvaizdą ir panašumą, broliai ir seserys, leiskite man vėl atvirsti bedieviu. Tik tokiu atveju, regis, nereikėtų garbinti nei Juro Abromavičiaus, susprogdinto savo vaikų akivaizdoje, nei mafijos teisėjo Jono Furmanavičiaus žudikų, galima būtų atsisakyti kruvinų iškrypėlių herojizavimo.
Galimas daiktas, šią istoriją reikėjo pamiršti, neaitrinant praeities. Tačiau N.Sadūnaitės prokalbė vėl įpylė žibalo į ugnį. Be to, griežtai nesutinku, kad problema susiveda tik į senatvinio marazmo paūmėjimo demonstracijos pavyzdį, taigi neva nėra reikalo veltis į diskusiją. Iš tiesų, aistringas diskusijas tarsi ir primiršta tema po laisvės kovotojos pasisakymo pradėjo pačios iškalbingiausiosios, žodingiausiosios Lietuvos moterys, o ypač užbūrė gražiakalbė profesorė Rasa Čepaitienė, garsiai apraudojusi situaciją, kad violetinė tiesa pasiliko nustumta į parašte, yra piktavališkai marginalizuojama ir toliau http://www.propatria.lt/2018/01/rasa-cepaitiene-parastes.html.
O užmojai, jeigu atsimenate, buvo visai kitokie, buvo siekiama įcentrinti violetinę tiesą, užvaldant Seimą, net planuojant anksčiau ar vėliau prastumti N. Venckienę į prezidentės postą. Jeigu klausiate manęs, tai buvo visiško Lietuvos kanalizavimo, nuleidimo į srutų duobę užmojai, kėlę Lietuvai net didesnį pavojų nei Sausio 13-osios užpuolimas, nes Garliavos istorijoje hibridiniame kare prieš Lietuvą susitelkė nepalyginamai platesnis neprietelių diapazonas, be įvairiausio plauko puskvaišių, išėjusių į viešumą, liguistos pedofilinės vaizduotė mohikanų, čia dalyvavo profesionalūs kurstytojai, savo leteną pridėjo garsiausieji banditai, o labiausiai užvis pasistengė politinės prostitucijos žymūnai.
Viena iš dar jaunystėje man labiausiai įstrigusių, didžiausiai įspūdį padariusių knygų yra Šv. Augustino monumentalusis veikalas „De civitate Dei“ („Apie Dievo valstybę“). Čia rašoma (cituosiu iš atminties): Dievo ir žemės valstybės buvo sukurtos dviejų meilės rūšių: Dievo – žmogaus meilės Dievui, imtinai iki paniekos sau, žemės – žmogaus meilės sau, imtinai iki paniekos Dievui. Be visa ko kito, garbioji vienuolė, kaip atrodo bent man, yra triumfališkos meilės sau nelygstamas pavyzdys, apie savo laisvės kovą ir didvyriškus poelgius parašiusi ne vieną knygą, kelis kartus apvažiavusi visą platų pasaulį, pasakodama savo legendinę istorija, trimituodama apie gyvenimo žygdarbį. Kaip sako garsioji tautietė, ji visados kalbėjo tik tiesą. Tačiau šįkart būčiau linkęs labiau sutikti su nelabai mano garbinamo premjero Sauliaus Skvernelio nuomone, kad N.Sadūnaitės pasisakyme Laisvės premijos įteikimo proga nebuvo nė vieno tiesos žodžio, neliko nė mažiausios tiesos užuominos. Bet mus gali paguosti bent tai, kad kita Lietuvos paprasta moteris andai sugebėjo perbristi purvo upę, neišduodama Dievo valstybės, nes mylėjo savo vaiką labiau nei save.
XXX
Garliavos istorija, be visa ko kito, aktualizavo senus žmogaus prigimties kompleksus, išryškino ne visados į akiratį patenkančios „tamsiosios pusės“ užkaborius arba, kaip paprastai sakoma tokiais atvejais, pažadino snaudžiančius demonus. Taigi net ir neutraliam stebėtojui, kuris deklaruoja savo beaistriškumą aprašomo objekto atžvilgiu, tai yra dėkinga tyrinėjimo išplėtojimui proga, nes čia patys „demonai“ didesniu ar mažesniu laipsniu jau reflektuoja savo poziciją, byloja savo balsu, taip ar kitaip praneša apie save.
Sesuo Nijolė Sadūnaitė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Kitaip tariant, ši istorija tokiam tyrinėtojui turėtų būti įdomi dar ir dėl išryškėjusių retorikos tipų, verbalizacijos užmojų, dėl, leiskite pavartoti tokį naujadarą, naujų įžodinimo viražų ir galimų resursų. Dar daugiau, – čia realiai susiduriame su savotišku vaizdo stiprintuvu, neįtikėtina, bet išdidinimo efektu paslaptingai primenančiu kažkada Platono teoriškai forsuotą pažadą, kad esą jo valstybės teorijoje visa tai, kas yra žmogus, bus galima pamatyti „užrašyta didesnėmis raidėmis didesnėje lentoje“. Galop Garliavos istorija, iš tiesų, susiveda į savotišką valstybės „teoriją“, nes čia užgimusi valstybės antivizija buvo forsuojama iki loginės pabaigos.
Net ir visiškos spaudos laisvės sąlygomis, kai viena šalia kitos tiražuojamos skirtingos tiesos, yra tokių temų ir potemių, kurių protingieji broliai nelies vien dėl, tarkime, skonio sumetimų, vengdami pavojingos neskonybės prarajos, o prasitarti čia kažką gali nebent tik visiškas Jonelis, trečias brolis nevykėlis, nieko nenutuokiantis apie skonio kanono imperatyvinį pobūdį. Drauge leiskite pateikti tokio nejaukaus, peržengiančio gero tono taisykles, taigi diskvalifikuotino klausimo pavyzdį – kas gali būti bendro tarp disidentų, taurių laisvės šauklių, iš vienos pusės, ir žmonių su turtinga, kaip sakoma, kriminaline praeitimi (labai tikėtina – ir ateitimi), iš kitos, o taip pat pono V.Landsbergio, mūsų dvasios tėvo, iš trečios? Ne paslaptis, kad čia dabar punktyru pažymėtos pozicijos yra taip savotiški struktūriniai vadinamojo Garliavos legiono padaliniai, sąjungininkų gretos dėl vienos ir tos pačios, bendros idėjos. Kokia tai idėja?
Vis tik ne ne marazmas čia kaltas, o pakankamai gyvybinga idėja, – kaip matėme, vienijanti skirtingos biografijos Garliavos entuziastus idėja apie tai, kad esą atskiros žmonių grupės yra aukščiau už įstatymą. Kaip atrodo, kai kuriems taip ar kitaip įtakingiems žmonėms Lietuvoje visų žmonių lygybės prieš įstatymą idėja yra nepakeliamai sunki, galbūt be galo įžeidi, užgaunanti kažkokią slaptingą esmę, pačią tos esmės šerdį („nedrįskite mane traktuoti net ir formaliu požiūriu kaip lygų likusiai biomasei“).
Teisingumo ministerija. Slaptai.lt nuotr.
Daug sakanti tokios minties sekos parafrazė yra visiems girdėtos, įkyriai pasikartojančios ištaros apie „biologinę motiną“. Kaip pastebėjote, į tokią nuorodą paprastai sudedama kraštutinai supresuota negatyvi nuostata, drauge ne iki galo artikuliuojant savo nepasitenkinimo kryptį, pasiunčiant drumstus signalus, – tarsi čia būtų kalbama apie motiną nepilnaverte to žodžio reikšme (tik biologinė motina) arba apie kažkokią surogatinę motiną, kuri yra tik įrankis, priemonė aukštesniems tikslams, grynajam dvasios prasiveržimui. Gal atsitiktinai, o gal neatsitiktinai tokioje neaiškioje ištaroje, nesunku pastebėti, sukasi užklimpę tie Garliavos simpatikai, kurie, galima sakyti, yra artimi Bažnyčiai, taip ar kitaip priklauso bažnytininkų sluoksniui, – pavyzdžiui, paskutinį kartą piktai putojant apie biologinę motiną girdėjau Lietuvoje vardą turintį kunigą.
Kaip jau bandžiau įspėti, bijokime neatsargiais judesiais pažadinti demonus. Iš tiesų, tos kalbos apie „biologinę motiną“ kelia nerimastį dar ir dėl to, jog nemaloniai primena ne taip seniai Italijoje nugriaudėjusį skandalą apie šimtus nuskriaustų motinų, kai savotiškos dvasinės praktikos metu vienuolės, pameluodamos apie kūdikių mirtį tikrajai (biologinei) motinai, atiduodavo naujagimius bevaikėms, bet, žinoma, labiau turtingoms šeimoms. Kita vertus, kaip matėme, Lietuvoje „biologine motina“ išimtinai neigiama to žodžio reikšme gali būti pavadinta mergina iš neturtingos šeimos, jeigu neįtiko teisininkų ir banditų pasaulio žvaigždūnus išugdžiusiai giminei, – tada toks keistas įvardijimas gali užtraukti net pavojų gyvybei, kai yra užsiundomi labiausiai pasiutę šunys.
Jeigu bus leista ir man įkišti savo trigrašį, pastebėsiu, kad Šv. Marija taip pat yra Kristaus biologinė motina, – kad ir kaip tai keistai skambėtų. Kita vertus, nesunku bus visiems įsivaizduoti ir tai, jog „biologinė motina“ niekados neleistų išstatyti savo vaiko kaip skydo prieš galimą ataką, o taip užstatyti vaiko gyvybę ir sveikatą, kaip žinome, nepasidrovėjo „dvasinės tetulės“.
Angliškas užrašas skelbia: kas yra tiesa?
Gyvenimas suvedė, ne kartą teko bendrauti su vienu žmogumi, kuris, kaip partizanų ryšininkas, būdamas dar 16 metų, buvo sučiuptas okupacinės valdžios ir ilgai pūdytas, kankintas sovietijos kalėjimuose. Kilęs iš karštai tikinčios šeimos, į tėvynę atgal grįžo, kaip sako jis pats, būdamas užkietėjusiu ateistu. Tiesą sakant, man, tikinčiam žmogui, būdavo be galo skaudu girdėti pasakojimus apie tai, jog esą tokiu mano pažįstamas tapo dėl tos priežasties, jog esą visi jo lageriuose sutikti dvasiniai (ypač pabrėždavo šį žodį) tėveliai buvo tokie pašlemėkai, kurie nesidalindavo gautais siuntiniais su likimo broliais. Daug ginčydavausi dėl to, taigi ir dabar nesiūlau kažką pernelyg apibendrinti, nustatyti tendenciją.
Norėjau atkreipti dėmesį tik į tai, jog tiesa gali būti labiau įvairi ir prieštaringa nei kanonizuoti tos tiesos pavyzdžiai.
Spalio 4-11 dienomis Lietuva devintąjį kartą dalyvaus NATO krizių valdymo pratybose, kurių metu ruošiamasi patikrinti Aljanso ir partnerių konsultacijų ir sprendimų priėmimo procedūras išgalvotos krizės sąlygomis politiniu ir kariniu lygiu.
Šiose pratybose dalyvaus ir sprendimus priiminės NATO būstinė bei sąjungininkų sostinių institucijos, taip pat abiejų strateginių vadaviečių civilinis ir karinis personalas. Tai bus Aljansui aktualios Šiaurės Atlanto sutarties 4 ir 5 straipsnių pratybos, įgyvendinamos atsižvelgiant į NATO Varšuvos vadovų susitikimo sprendimus.
Pratybos bus paremtos fiktyviu, tačiau realistiniu scenarijumi, bus naudojami hibridinio karo elementai.
Siekiant tobulinti NATO ir Europos Sąjungos (ES) atsako į krizes koordinaciją, kartu bus rengiamos paralelinės ir koordinuotos pratybos su ES.
