Džonas Peislis (John A. Paisley, 1923–1978)- buvęs CŽV bendradarbis, žuvęs neaiškiomis aplinkybėmis. Jo lavonas buvo rastas Česapyko įlankoje 1978 metais su šautine žaizda galvoje ir 17 kg svorio nardytojo diržu. Prieš tai kurį laiką jis buvo laikomas dingusiu be žinios.
Kai Džonas Peislis paslaptingai dingo, CŽV atstovai pranešė, kad jis valdyboje ėjo neaukštas pareigas ir pasitraukė iš darbo 1974 metais. O iš tikrųjų Dž.Peislis buvo CŽV Strateginių tyrimų valdybos viršininko pavaduotojas.
Turima neoficialios informacijos, kad jis dalyvavo kuriant šnipinėjimo lėktuvą U–2, kosminį palydovą Camoc ir žvalgybines 3C-11 serijos palydovų sistemas. Manoma, kad Votergeito skandalo metu Dž.Peislis atliko ryšių karininko vaidmenį tarp CŽV ir Baltųjų rūmų (sklandė kalbos, kad būtent jis buvo paslaptingas „paslėptas plepys“ – anoniminis informacijos apie Votergeitą šaltinis, kurio paslaugomis naudojosi Washington Post reporteriai Karlas Bernstainas (Carl Bernstein) ir Bobas Vudvardas (Bob Woodward). Patys žurnalistai neigė, kad Dž.Peislis nors kiek su tuo susijęs).
Dž.Peislis padarė žvalgyboje gana ryškią karjerą, bet tos žinybos atstovai oficialiai papasakoti apie ją vengia. Turimais duomenimis, jis dirbo NSA tais metais, kai ten buvo kuriama itin slapta palydovų programa. O 1976 metais buvo tarpininkas tarp Centrinės žvalgybos valdybos ir „B“ komandos, atlikusios nepriklausomą CŽV veiklos tyrimą. Manoma, kad jis taip pat susijęs su sudėtingomis operacijomis, per kurias žuvo Nikolas Šadrinas, ir dalyvavo apklausiant sovietų perbėgėlį Jurijų Nosenką.
1978 metų rugsėjo 24-ąją Dž.Peislis – kuris tuo metu vis dar dirbo CŽV institucijai neetatiniu (tai yra, pagal kontraktą) darbuotoju, išplaukė savo 9,5 metro laivu Brilling iš doko Solomonse Merilendo valstijoje. O kitą dieną laivą surado netoli Lukauto iškyšulio Potomako upės žiotyse, už 78 mylių į pietryčius nuo Vašingtono.
Tyrėjai, tarp kurių buvo ir CŽV saugumo tarnybos darbuotojų, rado laive portfelį su medžiagomis, su kuriomis dirbo Dž.Peislis, lagaminėlį su radijo aparatūra ir telegrafo raktais, o taip pat 9 mm gilzę. Ginklo ir kraujo pėdsakų valtyje nebuvo.
Spalio 1 dieną maždaug už 15 mylių į šiaurę nuo to iškyšulio iškilo į paviršių yrantis lavonas su šautine žaizda virš kairės ausies (lavonas nenuskendo dėl išpūtusių jį vidinių dujų, kurių jėga įveikė net nardytojo sunkaus diržo svorį). Iš dantų buvo nustatyta, kad tai – Dž.Peislis.
Draudimo kompanija iš pradžių atsisakė išmokėti jo našlei polise numatytų 100 000 dolerių, nes sklandė kalbos, kad iškilęs negyvėlis iš tiesų ne Dž.Peislis. Tačiau po pusės metų misis Peisli vis dėlto gavo pinigus (pastaruoju metu ji gyveno atskirai nuo vyro).
FTB pranešė, kad Dž.Peislis nusižudė, bet našlės pasamdytas šiai tamsiai istorijai ištirti advokatas pareiškė: „Šokti iš valties su pistoletu rankoje ir jau vandenyje paspausti gaiduką – tai, kaip čia švelniau pasakius, gana neįprastas būdas nusižudyti“.
Sklandė įkyrios kalbos, kad Dž.Peislis, laisvai kalbėjęs rusiškai, buvo sovietų šnipas ir jį paprasčiausiai pašalino. Bet žvalgybos komiteto, kuris 1980 metų balandį tyrė įvykio aplinkybes, ataskaitoje buvo pasakyta, kad nepavyko rasti „jokių patvirtinimų, kurie neatitiktų jo kaip sąžiningo, dorai tarnavusio savo tėvynei, darbuotojo charakteristikos“.
Paviešinta buvo tik dalis komiteto ataskaitos ir toli gražu ne ta, kur nagrinėtas klausimas, ar Peislis pats nusižudė, ar jis nužudytas.
2013.10.11