Švedijos ambasada. Rezervuota. Slaptai.lt foto
Kairas, liepos 25 d. (AFP-ELTA). Egipto užsienio reikalų ministerija iškvietė Švedijos pasiuntinį dėl koraną išniekinusių protestų Stokholme, antradienį pranešė Kairas, didindamas diplomatinių pasmerkimų bangą musulmonų pasaulyje.
Švedijos ambasados Kaire reikalų patikėtiniui pranešta, kad „Egipto vyriausybė ir žmonės visiškai atmeta apgailėtinus pasikartojančius šventosios korano knygos deginimo ar išniekinimo atvejus Švedijoje“, sakoma Užsienio reikalų ministerijos pranešime.
Egiptas viešai pasmerkė neseniai įvykusius incidentus Švedijos sostinėje, kai buvo sudegintos arba trempiamos musulmonams švento teksto kopijos, ir perspėjo dėl „didėjančios islamofobijos ir neapykantos nusikaltimų“.
Praėjusį mėnesį Švedijoje gyvenantis pabėgėlis iš Irako Salwanas Momika degino koraną prie pagrindinės Stokholmo mečetės. Praėjusią savaitę per protestą prie Irako ambasados jis trempė koraną, nors jo nesudegino. Abu protestai sukėlė platų pasmerkimą musulmonų pasaulyje ir toliau.
Švedijos valdžia leido surengti demonstracijas remdamasi žodžio laisve, tačiau teigė, kad leidimas jas surengti nereiškia pritarimo tokiems veiksmams.
Praėjusią savaitę paskelbtame interviu S. Momika, teigiantis esąs ateistas, gynė savo veiksmus ir sakė, kad jais siekia pabrėžti mažumų grupių diskriminaciją Irake. „Aš toliau deginsiu koranus, kol teisiškai man tai bus leista“, – sakė jis prancūzų žurnalui „Marianne“.
Didžiausio pasaulyje prestižo musulmonų sunitų švietimo institucija „Al-Azhar“ paragino boikotuoti švediškus produktus. Naujausiame pareiškime penktadienį ji pasmerkė „pasikartojančias provokacijas“ ir kaltino Švedijos valdžią davus leidimą protestams „vadovaujantis klaidinančiu žodžio laisvės šūkiu“, bet tuo pačiu remiant ekstremizmą ir islamofobiją.
Šie įvykiai padidino diplomatinę įtampą visame regione, Švedijos pasiuntiniai taip pat buvo iškviesti Alžyre, Saudo Arabijoje, Jordanijoje ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Švedijos ambasadorius buvo išprašytas iš Irako, o Iranas pareiškė, kad neįsileis naujo Švedijos ambasadoriaus.
Breivikas. Photo – Lise Åserud. NTB Scanpix
Norvegijoje ketvirtadienį minimos 10-osios teroristinių atakų Osle ir Utiojos saloje metinės.
Per dešiniojo ekstremisto Anderso Behringo Breiviko surengtų atakų metines numatyti keli aukų atminimui skirti renginiai, kuriuose, be kita ko, dalyvaus išgyvenusieji, žuvusiųjų artimieji, šalies premjerė Erna Solberg ir karališkosios šeimos atstovai.
Šią dieną kelis kartus bus skaitomi visų 77 atakų aukų vardai.
Vakare numatomas karaliaus Haraldo V kreipimasis į tautą.
2011 m. liepos 22 d. A. B. Breivikas iš pradžių Osle prie premjero biuro detonavo automobilyje padėtą bombą ir taip pražudė aštuonis žmones, o vėliau nuvyko į Utiojos salą, kurioje vyko Darbo partijos jaunimo stovykla, ir nušovė 69 jos dalyvius.
A. B. Breivikas savo veiksmus pagrindė ekstremistiniais ir islamofobiškais motyvais ir 2012 m. jam buvo skirta maksimali laisvės atėmimo bausmė – 21-eri metai.
Lenkijos saugumo tarnybos ABW emblema
Vidaus saugumo agentūra (ABW) baigė tyrimą ir perdavė teismui kaltinamąją išvadą dviejų asmenų, įtariamų rengus teroro aktą Lenkijoje, atžvilgiu. Tai pirmadienį pranešė Lenkijos ministro-specialiųjų tarnybų koordinatoriaus atstovas spaudai Stanisławas Żarynas.
Anot jo, sulaikytieji planavo panaudoti sprogmenis. „Pagal ABW išvadą, išpuolis turėjo būti surengtas prieš konkretų islamo religinį objektą. Piktadariai taip pat planavo panaudoti nuodingąsias medžiagas prieš konkrečius žmones, kad užkirstų kelią Lenkijos islamizacijai“, – sakė S. Żarynas.
„Kaltinamieji propagavo kraštutines dešiniąsias pažiūras, o vienas iš jų viešai teigė, kad būtina naikinti religines bendruomenes, ragino griebtis smurto, vykdyti nusikaltimus, nekęsti žmonių dėl tautinių, etninių, rasinių ir religinių skirtumų. Kitas kaltinamasis sukūrė savotišką manifestą, atspindintį jo asmenius įsitikinimus ir islamofobiją, taip pat raginantį persekioti atvykėlius iš už Lenkijos sienų“, – papasakojo atstovas spaudai.
Taip pat pranešama, kad tyrėjai aptiko sprogmenų, keturis šaunamuosius ginklus, šaudmenų, dirbinių ir įrankių, leidžiančių gaminti pavojingas medžiagas.
Švedija: sudeginus Koraną, Malmėje kilo riaušės. EPA-ELTA nuotr.
Švedijos mieste Malmėje penktadienio vakarą per protesto akcijas prieš Korano sudeginimą kilo riaušės. Tai pranešė televizijos kanalas SVT.
Apie 300 žmonių, pasipiktinusių šventvagišku aktu, užblokavo pagrindines Rusengordo rajono gatves ir visiškai sustabdė eismą. Kai ten atvyko policijos pareigūnai, į juos ėmė skrieti akmenys, buteliai ir petardos. „Mes tramdome riaušininkus. Neramu visame rajone“, – sakė žurnalistams vėlai vakare Malmės policijos atstovas spaudai Rickardas Lundqvistas.
Prieš kelias dienas gatvės dailininkas Danas Parkas, žiniasklaidos vadinamas provokatoriumi, anksčiau teistas už tautinės nesantaikos kurstymą, kreipėsi į miesto valdžią, prašydasmas leisti surengti priešais Islamo centrą Rusengorde manifestaciją prieš Skandinavijos islamizavimo padarinius. Akcija turėjo vykti per musulmonų penktadienio pamaldas, o dalyvauti joje buvo kviečiamas Danijos dešiniosios ekstremistinės partijos „Griežtas kursas“ lyderis Rasmusas Paludanas. Ten pat buvo ketinama sudeginti Koraną.
Dar trečiadienį policija atsisakė išduoti leidimą akcijai. Kaip priežastis buvo nurodytas rūpinimasis tvarka ir piliečių saugumu. Penktadienį administracinis teismas patvirtino pareigūnų sprendimą, pažymėdamas, jog grėsmė viešajai tvarkai „atrodo tokia didelė, kad mitingų ir demonstracijų laisvė gali būti apribota“.
Į Švediją susiruošęs R. Paludanas buvo sulaikytas pasienyje, kur jam buvo pranešta apie dvejų metų draudimą įvažiuoti į šalį. Bet „Griežto kurso“ nariai vis dėlto sudegino Koraną – Rusengorde, Emilstorpo pramoninėje zonoje.
Riaušės malmėje. EPA – ELTA nuotr.
Kad užkirstų kelią riaušėms, Švedijos pareigūnai turėjo panaudoti specialiąsias mašinas.
„Padėtis darėsi įtempta. Buvo uždegtas laužas, į kurį buvo mėtomos padangos ir pagaliai. Mes turėjome gesinti ugnį ir vaikyti minią, kai susidūrėme su pasipriešinimu“, – pasakojo policijos atstovas spaudai.
Advokatas R. Paludanas įkūrė „Griežtą kursą“ 2017 metais. Jis paskelbė „YouTube“ daug antiislamiškų vaizdo įrašų, viešai sudegino Koraną, vadindamas tai žodžio laisvės apraiška.
R. Paludano partija reikalauja uždrausti Danijoje islamą ir deportuoti iš šalies „visus asmenis ne iš Vakarų, kuriems suteiktas prieglobstis“.
Seimo narys Rimantas Jonas Dagys. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Šis klausimas kilo tuomet, kai spauda paskelbė, jog Seimo narys Rimantas Jonas Dagys surengė Krikščionių sąjungos „Santarvė ir gerovė“ steigiamąjį suvažiavimą.
Duodamas interviu R.J.Dagys patvirtino tvirtai nusprendęs su savo naująja politine jėga dalyvauti 2020-ųjų spalio rinkimuose į Lietuvos parlamentą. Atsakydamas į kai kurių žurnalistų nuostabą, kodėl prireikė trauktis iš TS-LKD partijos, kurioje jau egzistuoja krikščioniškasis sparnas, Seimo narys paaiškino:
„Užtikrinsime, jog 2020 m. rudenį mūsų piliečiai turėtų akcentuotą krikščionišką alternatyvą politikoje – partiją, kurios darbai nuosekliai derėtų su programoje įtvirtintu vertybiniu kamienu“.
R. J. Dagys pabrėžė, kad nė viena dabartinė politinė partija krikščioniškomis vertybėmis nuosekliai nesivadovauja. O štai jo kuriama partija Krikščionių sąjunga „Santarvė ir gerovė“ aiškiai skiriasi nuo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) požiūriu į šeimą, gyvybę, tėvų vaidmenį auklėjant vaikus, Stambulo konvencijas…
Bent jau taip agentūrai ELTA pasakojo pats parlamentaras R.J.Dagys. O kaip yra iš tiesų? Ar tikrai konservatoriai tapo užkietėjusiais liberalais, kuriems viskas, kas krikščioniška, svetima? Kuo, sakykim, R.J.Dagio, kadaise buvusio socialdemokratu, po to – konservatoriumi, dabar iš jų bėgančio, politinė jėga skiriasi nuo filosofo Vytauto Radžvilo judėjimo? Kokias turime garantijas, kad dar po ketverių metų šis politikas nepanorės tapti liberalu? Juk jau du sykius pakeitė partijas. Galima prisiminti patarlę, jog trečias kartas nemeluoja?
Beje, kas yra tikras krikščionis? Tas, kuris kiekvieną sekmadienį skuba į bažnyčią, atidžiai klausosi pamokslų, uoliai meldžiasi, bet, sugrįžęs namo, nesivadovauja 10-čia Dievo įsakymų? Ar tikru krikščioniu negali vadintis lietuvis, kuris, vertindamas per šimtmečius sukauptą krikščionybės išmintį, vis tik atsižvelgia ir į daugelį civilizacijos padiktuotų pasikeitimų, kurių tiesiog neįmanoma ignoruoti?
Beje, naujai užgimusios partijos lyderiui R.J.Dagiui norėtųsi pateikti vieną klausimą, kurio, besiginčijant, kas yra tikrasis krikščionis, Lietuvoje dar niekas, regis, nekėlė? Bet šis kausimas – svarbus. Jis taip pat gali tapti lakmuso popierėliu, leidžiančius atskirti vaistus nuo nuodų. Taigi: kaip jis vertina tuos, kurie paišė musulmonų pranašo Mahomedo karikatūras? Požiūris į gyvybę, vaikų auklėjimą – svarbūs kriterijai. Bet ne mažiau svarbu, kaip tikrasis krikščionis turėtų vertinti prancūzų satyrinį žurnalą „Charlie Hebdo“, kuris kryptingai, sąmoningai tyčiojosi iš Islamą išpažįstančių žmonių religinių jausmų ir sulaukė kruvino išpuolio.
Žinoma, teroristai, įsiveržę į redakciją ir išžudę jos darbuotojus, – neverti nei pagarbos, nei užuojautos. Juos būtina smerkti, juos privalu griežtai bausti. Bet nejaugi tikras krikščionis gali abejingai tylėti, kai žurnalistai, prisidengdami spaudos ir žodžio laisve, paišo milijonams musulmonų visiškai nepriimtinas karikatūras?
Dar 2015 metų sausio mėnesį mano tėvas Vytautas Visockas portale slaptai.lt rašė:
Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.
„Kaip jaustis Prancūzijos piliečiams musulmonams, pavarčiusiems satyrinį savaitraštį „Charlie Hebdo“? Kaip jaustis tiems musulmonams visame pasaulyje, kurie nori taikiai gyventi su krikščionimis ir kitų tikėjimų žmonėmis? Juk daugelis jų smerkia barbariškas žudynes, gailisi žiauraus teroro aukų.
Žudyti žmonių negalima. Negalima žudyti žurnalistų, skelbiančių tegul ir labai bjaurias karikatūras ar nuomones. Žudikai privalo sulaukti griežtos bausmės. Tačiau tapatintis su šlykščias, religinę nesantaiką kurstančias karikatūras paišiusiais bei platinusiais žurnalistais – taip pat nekyla ranka“.
Ar parlamentaras R.J.Dagys pritaria šiai minčiai? Ar jo bendražygiai smerkia Prancūzijos politikus, kurie tvirtino, esą karikatūristai turi teisę tyčiotis iš musulmonams šventų simbolių?
Youtube.com paskyroje neseniai teko išklausyti Jungtinėse Tautose kalbėjusio Pakistano premjero Imraho Chano (Imran Khan) pastabų apie pasaulyje kilusią ir vis dar gają islamofobiją. Svarbu pažymėti, jog ponas I.Chanas kadaise ilgokai gyveno Vakaruose, todėl jis pažįsta „šias problemas iš vidaus“. Jis įsitikinęs, jog priešiškumas musulmonams kilo po 2001-ųjų Rugsėjo 11-osios teroro aktų. Tomis dienomis kai kurie Vakarų pasaulio lyderiai tarp islamo ir terorizmo nubrėžė lygybės ženklą. Ir tai buvo pati didžiausia Vakarų klaida. Islamo negalima skirstyti nei į nuosaikųjį, nei į radikalųjį. Islamas yra islamas. Tai – tokia pat taiki, graži religija kaip ir visos kitos religijos. Pavyzdžiui, tamilų partizanai pasaulyje surengė žymiai daugiau teroro aktų nei musulmonų tikėjimą išpažįstantys žmonės. Bet jų religijos niekas nevadina radikalia. Kadaise japonų kamikadzės rengė mirtininkų išpuolius. Bet ar kas nors kaltina jų religiją radikalizmu?
Pakistano premjeras Imran Khan
Bet štai po 2001-ųjų viskas pasikeitė. Vakarai ėmė manyti, jei esi musulmonas, vadinasi, mažų mažiausiai – įtartinas. Islamą išpažįstančių valstybių vadovai, Pakistano Ministro Pirmininko I.Chano teigimu, padarė didelę klaidą, po Rugsėjo 11-osios puolę aklai pritarti visiems Vašingtono, Londono, Paryžiaus ar Berlyno teiginiams apie islamą. Sutrikusios islamą išpažįstančios valstybės nė nebandė tuometiniams NATO ir Europos Sąjungos lyderiams paaiškinti savo požiūrio.
Kalbėdamas iš JT tribūnos Pakistano premjeras teiravosi: kaip Niujorko ar Paryžiaus valdžia pajėgi atskirti radikalųjį islamo išpažinėją nuo nuosaikaus? Argi terorizmas susįjęs su kokia nors religija? Kiekvienas nusikaltėlis turi tautybę. Bet juk dėl nusikaltėlio padarytų nusikaltimų niekas nepuola kaltinti visos tautos. Ta pati dilema – ir dėl religijos. Jei krikščionis surengė teroro auktą prieš musulmonus, juk niekas nekaltina krikščionybės. Bent jau taip elgiasi musulmonai. Kodėl tada krikščionys žvelgia priešiškai į musulmonus?
Pakistano premjeras teiravosi: kodėl nesityčiojate iš žydamas švento Holokausto, o iš musulmonams šventų relikvijų – ne tik tyčiojatės, bet ir skatinate – tyčiokitės kiek geidžia širdis? Pakistano premjeras niekaip nesupranta, kodėl Europoje moterį galima viešai išrengti, palikti be drabužių, bet toje pačioje Europoje musulmonėms draudžiama dėvėti galvos apdangalus?
Šiuos Pakistano politiko klausimus adresuoju naują krikščionišką partiją kuriančiam R.J.Dagiui ir jo bendražygiams – o ką manote jūs, žadantys nuosekliai vadovautis krikščioniškosiomis vertybėmis?
Krikščionių santykiai su musulmonais – taip pat svarbi, aktuali tema…
Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas. EPA-ELTA nuotr.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pasmerkė išpuolius dviejose mečetėse Naujosios Zelandijos Kraistčerčo mieste, apibūdindamas juos kaip „naujausius didėjančio rasizmo ir islamofobijos pavyzdžius“.
„Savo šalies vardu reiškiu užuojautą islamo pasauliui ir Naujosios Zelandijos žmonėms (…)“, – tviteryje rašė Turkijos prezidentas.
Kiek anksčiau R. T. Erdogano atstovas Ibrahimas Kalinas pavadino tai „fašistine“ ataka, rodančia, kaip „antimusulmoniška retorika ir neapykanta priveda prie kruvinų išpuolių“.
Remiantis naujausiais naujienų agentūros AFP duomenimis, per išpuolius prieš dvi mečetes žuvo mažiausiai 49 žmonės, o dar kelios dešimtys žmonių buvo sunkiai sužeisti. Naujosios Zelandijos policijos komisaras Mike’as Bushas patvirtino, kad aukų skaičius išaugo iki 49.
Tuo tarpu Indonezijos užsienio reikalų ministrė Retno Marsudi sakė, kad išpuolio metu Al Noor mečetėje Kraistčerče buvo šeši Indonezijos piliečiai.
„Trys iš jų patvirtino, kad išsigelbėjo, mes vis dar ieškome informacijos apie kitus tris asmenis“, – reporteriams sakė ministrė R. Marsudi.
Pasak Indonezijos užsienio reikalų ministrės, Kraistčerčo mieste iš viso buvo 330 Indonezijos piliečių, tarp kurių – 130 universiteto studentų.
Šimtai tūkstančių žmonių Barselonoje žygiavo protestuodami prieš islamistų kovotojus, per kurių išpuolius praėjusią savaitę Barselonoje ir Kambrilse žuvo 15 žmonių, rašo BBC.
Pasipriešinimo terorizmui maršo dalyviams kartu su ministru pirmininku Marianu Rachojumi (Mariano Rajoy) vadovavo Ispanijos karalius Felipė VI (Felipe VI). Jis yra pirmasis nuo monarchijos atkūrimo (XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio) demonstracijoje dalyvavęs Ispanijos monarchas.
Žygyje garbinga vieta taip pat atiteko ekstremalias situacijas likviduojantiems darbuotojams ir parduotuvės personalui, kurie padėjo per išpuolį La Ramblos gatvėje.
Procesijos dalyviai nešė plakatus su užrašu „aš nebijau“, kituose plakatuose buvo smerkiama islamofobija.
Atsakomybę už rugpjūčio 17-osios išpuolį prisiėmė „Islamo valstybė“ (IS). Atakos metu La Ramblos bulvare į žmones tyčia įsirėžė furgonas. Vairuotojas vėliau nudūrė kitame automobilyje buvusį 34 metų ispaną ir šiuo automobiliu pabėgo. Po kelių valandų netoliese esančiame Kambrilse automobiliui įsirėžus į žmones žuvo moteris.
Už išpuolius kaltinama 12 džihadistų kuopelė. Iš jų aštuoni jau mirę, keturi kiti ketvirtadienį pasirodė Madrido teisme.
Prancūzijos žvalgybos būstinė. Ar nederėtų Prancūzijos žvalgybai atkreipti dėmesio į Charlie Hebdo veikla?
Prancūzijos satyrinis žurnalas „Charlie Hebdo“ sulaukė kritikos dėl viršelio, ant kurio pavaizduota provokuojanti karikatūra apie islamą ir teroristinius išpuolius Ispanijoje. Manoma, kad šia karikatūra gali būti kurstoma islamofobija, rašo AFP.
Visas religines figūras kritikuojančio „Charlie Hebdo“ žurnalo, kurio redakcijoje 2015 metais buvo įvykdytas išpuolis, naujausio leidinio viršelyje pavaizduoti du kraujo klane gulintys autobusiuko pervažiuoti žmonės, o šalia išspausdinti tokie žodžiai: „Islamas – amžina taikos religija“.
Žurnalo „Charlie Hebdo“ kritikų teigimu, pirmajame puslapyje išspausdinta karikatūra apjuodino visą religiją, kurią visame pasaulyje praktikuoja 1,5 mlrd. žmonių. Karikatūra bandoma pasakyti, neva islamas pats savaime yra smurtinis.
Žymus socialistas parlamentaras ir buvęs ministras Stefanas le Folas (Stephane Le Foll) pavadino karikatūrą „ypač pavojinga“. Jo manymu, žurnalistai turėtų elgtis santūriau.
Manoma, kad praėjusios savaitės išpuolius Barselonoje ir Kambrilse, kurių metu žuvo 15 žmonių ir daugiau kaip 100 buvo sužeisti, suplanavo tuzinas Maroko kilmės ekstremistų. Remiantis pranešimais, juos radikalizavo ekstremistas islamo pamokslininkas, kuris žuvo per sprogimą išpuolio išvakarėse Alkanare. Čia teroristai gamino bombas, naudodami dujų balionus.
Kaip skelbia žiniasklaida, Lenkijoje padaugėjo antisemitizmo apraiškų. Varšuvos universiteto tyrimų centras nustatė, kad 2014–2016 metais padidėjo tolerancija kalboms, kurstančioms neapykantą žydams. Tai ypač būdinga jauniems lenkams, interneto vartotojams.
Algimantas Zolubas, šios replikos autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šį tyrimą atliekant buvę apklausta 1000 suaugusiųjų ir 700 jaunuolių. Tik 23 proc. apklaustų lenkų prisipažino teigiamai vertinantys žydų tautybės žmones. 2015 metais šis skaičius buvo penkiais procentiniais punktais didesnis.
Tyrimo autoriai tolerancijos antisemitizmui augimą sieja su islamofobijos paaštrėjimu ir didesniu nusiteikimu prieš migrantus. Varšuvos universiteto mokslininkai padarė išvadą, kad musulmonų baimė, kilusi 2014–2016 metais, dar pakurstė žmonių nusistatymą prieš žydus. Tai nepriklauso nuo jų amžiaus ar politinių pažiūrų. Tyrimas rodo, kad 2016 metais 37 proc. apklaustųjų išreiškė neigiamą požiūrį į žydus, o pernai tokių žmonių buvo 32 procentai.
Daugiau kaip pusė (56 proc.) respondentų teigė, kad nepriimtų į savo šeimą žydo. Tai 10 proc. daugiau negu 2014-aisiais. Apie trečdalį apklaustųjų tvirtino, kad jie nenorėtų gyventi žydų kaimynystėje. Apie 11 proc. suaugusiųjų ir 24 proc. jaunesnių lenkų prisipažino retkarčiais pasisakantys prieš žydus.
Antisemitizmo apraiškų padaugėjimo siejimas su islamofobija, regis, neturi pagrindo, nes žydams islamas tiek pat artimas kaip lenkams budizmas, todėl kaltinti žydus islamo plėtra Lenkijoje turėtų būti absurdiška.
Jei čia pat palyginimui padarytume apklausą Lietuvoje, įtariu, kad gautume panašius rezultatus, nors čia islamofobijos apraiškų neteko girdėti. Priežasties reikėtų ieškoti kitur.
Pastaruoju metu žiniasklaida, tarsi gardžiuodamasi savinieka, skelbia vis naujus rašinius, kaip lietuviai kolaboravo su naciais, kaip išduodavo bei žudė žydus, kaip grobstė jų turtą. Nors žinotina, jog tie vagys nebuvo nacionalistai, jog ir į Sibirą ištremtų lietuvių turtu nesibjaurėjo, jog jie drauge buvo entuziastingas stribų rezervas.
Pasiskaičius tų rašinių komentarus, rasime pakankamai ir antisemitinių, deja, išprovokuotų. Antai Rūtos Vanagaitės knyga jau pačiu provokuojančiu pavadinimu „Mūsiškiai“ skatino lieti neadekvačias tiek dėl antraštės, tiek dėl turinio emocijas.
Neseniai aktyviai viešintos žinios, interviu, reportažai apie „pasaulinį sąskrydį“ Molėtuose, primenant, kaip lietuviai (molėtiškiai) žudė ir naikino žydus. Panašų „sąskrydį“ Veliučionyse netoli Vilniaus vėl skelbė Rūta Vanagaitė. Ar tai tautos kaltės išpažinimo bei atgailos apeigos, ar tautinio kiršinimo vajaus sudedamoji dalis?
Tarsi mūsų kiršintojams neaišku, kad ne Lietuva vykdė tuos nusikaltimus, nes mūsų valstybė buvo okupuota vokiečių nacių ir tik okupacinei valdžiai verčiant būta talkininkų iš lietuvių, lenkų, rusų ir net žydų pusės. Todėl po panašių rašinių ar akcijų pasipila komentarai, tarp kurių pakanka antisemitinių ir net teisėsaugos dėmesio vertų. Panaši padėtis Lenkijoje, todėl ir vertinimai panašūs.
Paskutiniojoje Virginijaus Savukyno LRT televizijos laidoje „Istorijos detektyvai“ buvo pristatyta Arkadijaus Vinokuro knyga „Mes nežudėme“. Kalbintas knygos autorius pasakojo, kaip jis apklausė žydšaudžių vaikus bei anūkus dėl holokausto vertinimo. Jis perskaitęs 426 LAT (Aukščiausiojo teismo) nutartis ir 75 tomus baudžiamųjų sovietinių metų bylų, iš jų atrinkęs 35, su kuriomis susijusius holokausto dalyvių artimuosius ir kalbinęs. Ar autoriaus siekis buvo nuoširdžiai užjausti nekaltus holokausto dalyvių artimuosius? Tai labiau panašu į keršto siekį tiems artimiesiems, kad jie ir kiti žinotų, jog jo tėvas ar senelis buvo žydšaudys. Juk A. Vinokuro interviu su vaikais, vaikaičiais yra autentiškas KGB persekiojimams. Ko nepadarė sovietai, dabar daro Vinokuras su Savukynu.
Dera užjausti autorių dėl jo šeimos tragiško likimo, tačiau ar žuvusiųjų atmintį p. Vinokuras savo knyga įamžino, ar tik esmingai prisidėjo prie besitęsiančio antisemitizmo skatinimo vajaus? Jis ir skaitytojas nesunkiai ras delfi.lt, 15 min.lt interviu (Arkadijus Vinokuras: Holokausto vykdytojų palikuonys – irgi aukos) komentaruose pakankamai antisemitinių pasisakymų, nes Vinokuras kagėbistiniu būdu galimai prievartavo žydšaudžių palikuonius. Kita vertus, sukeltas šaršalas komentaruose – gera dirva antisemitizmo provokatoriams kedenti juos, rodyti, kokie antisemitai tie lietuviai.
Išvešėjęs lietuvių kaltintojų žydšaudyste vajus – bevaisis, jis tik kiršina, provokuoja antisemitizmą. Bet juk tai gali būti zadanija (užduotis) – sukelti neįmanomą sugyventi atmosferą, juolab kokius išpuolius. Nejaugi zadanijos vykdytojai nenutuokia, kokios nedraugiškos šalies užduotį vykdo? Patys ir per draugiškos šalies nedraugišką „žydšaudžių medžiotoją“.
Žydiškos ar kitokios kilmės lietuviai (Lietuvos piliečiai) turi būti vertinami vienodai, kaip lietuviškos kilmės lietuviai, todėl kiršinimus, nesantaikos provokavimus būtina atpažinti, juos pasmerkti.
Agresyvus kaimynas – Kremlius – įvairiausiais būdais siekia, kad mūsų visuomenėje atsirastų kuo daugiau konfliktinių židinių.
Lietuvos lenkų ir lietuvių santykiai jau seniai pagadinti. Dabar bandoma išprovokuoti konfliktus su Lietuvos rusais. Ir mažiausiai, ko mums reikia, tai islamofobijos.
Sociologiniai tyrimai rodo, kad nors Lietuvoje yra labai mažai musulmonų, tačiau jų baimė didėja. Labai mažai lietuvių kasdieniniame gyvenime susiduria su musulmonais, tačiau žino, kad reikia jų bijoti. Paaiškinti šį fenomeną visiškai nesunku: televizijos sukurta realybė ne mažiau reali nei tikra.
Visa lietuvių santykių su musulmonais istorija, nežiūrint Lietuvos dalyvavimo kare su Iraku ir Afganistanu, kuriame jos vaidmens pasaulio musulmonai nesureikšmina, sukūrė geras prielaidas Lietuvos ir musulmoniškų šalių santykiams plėtoti. Bet kažkam labai rūpi tas prielaidas sugriauti.
Šiandienos pasaulyje vis labiau plintanti islamofobija – tai viena iš pagrindinių ksenofobijos formų, greta antisemitizmo ir dar kelių smarkiai paplitusių ksenofobijos formų.
Islamofobija tampa propagandiniu ginklu totalitarinių režimų, įtakingų slaptųjų ložių ir kai kurių tarptautinių verslo sindikatų rankose. Šios ksenofobijos formos kurstymu suinteresuotos ir kai kurios slaptosios tarnybos, savo ataskaitose prikurianančios daug nebūtų grėsmių, ir taip išsireikalaujančios didžiules pinigų sumas iš savo šalių vyriausybių vadinamųjų antiteroristinių programų.
Rusijos Šiaurės Kaukazo regione vykstantis pastovus islamo dvasininkų žudymas – tai akivaizdus įrodymas, kad okupacinė administracija nuožmiai persekioja islamo pasekėjus.
Prieš keletą savaičių buvo minimos devintosios 2001 metų rugsėjo 11-osios teroro aktų metinės. Per Jungtinėse Amerikos Valstijose surengtus teroro išpuolius žuvo per 3000 žmonių. Šiuos grėsmingus teroro aktus įvykdė ekstremistinės organizacijos ,,Al Qaeda“ nariai. O rugpjūčio mėnesį ir rugsėjo mėnesio pradžioje Niujorke surengta keliolika mitingų ir piketų. Jų dalyviai piktinosi, kad netoli nuo teroro išpuolio sunaikinto prekybos centro bus kuriamas islamo kultūrinis centras. Šiame kultūros centre ketinama statyti ir mečetę, todėl kai kurie amerikiečiai teigia, jog mečetės įrengimas greta tragedijos vietos įžeistų jų jausmus. Politikos ir religijos sąsajos kartais labai artimos, tik gaila, kad kartais tai pasireiškia tokiais barbariškais veiksmais kaip grasinimas deginti Koraną ar net viešu Korano deginimu. Apie tokius planus dar rugsėjo 1-ąją prabilo pastorius iš Floridos valstijos Teris Džonsas. Jis ketino sudeginti 200-us Korano egzempliorių. T.Džonsas pareiškė: „Koranas – tai blogis. Per jį skleidžiamas klaidingas tikėjimas“.
Nesu nei teisėjas, nei prokuroras, todėl neturiu nei teisės, nei galimybių kaip nors paveikti procesą arba spręsti – kas ir kiek yra prasikaltęs ir ar iš viso yra prasikaltęs.
Tačiau esu šios visiems mums bendros valstybės pilietis, ir man neramu dėl abejotinų tendencijų, kurias visi mes stebime kai kurių Lietuvos teisėsaugos institucijų veikloje.
Remdamasis tuo, kas per pastaruosius keletą mėnesių buvo paskelbta žiniasklaidoje, turiu pagrindo manyti, kad tai – pasakytina ir apie Eglės Kusaitės bylą. Kalbėsiu tik apie vieną šios bylos aspektą – apie tautybės ir tikėjimo kaip kažkokios neva sunkinančios aplinkybės įvardinimą tiriant šią bylą. Kadangi tai kartojasi jau nebe pirmą sykį, drįstu įžvelgti čia labai negerą tendenciją.
