J.Marcinkevičius

mokslu_0
Aktualijos

Mokslų akademijos salėje lapkričio 23 d. tautos ir piliečių buvo klausiama: ar esame savo valstybės šeimininkai? Įvyko renginys, primenantis Sąjūdžio steigiamąjį susirinkimą? Gerai būtų, kad, kaip 1988-aisiais, jis būtų kibirkštis, kuri Lietuvos žmonių širdyse įžiebtų tų neužmirštamų laikų viltį, troškimą nesavanaudiškai veikti, dirbti, aukotis Lietuvai Tėvynei. Neabejoju, kad šie aukšti žodžiai kai kam sukels šypseną. Per du dešimtmečius įvyko milžiniškų permainų, nepalankių tiems idealams, dėl kurių tada rinkomės į daugiatūkstantinius mitingus, stovėjome Baltijos kelyje, nebijojome tankų… Baltijos keliu jau beveik išėjome iš Lietuvos. O gal buvome išvaryti? Ir tebevaromi? Užauginome dvidešimtmečius, kurie nesupranta tų aukštų žodžių. Ar dar esame tauta, ar jau tik pasaulio piliečiai?

Continue reading „Ar Fortūna mums dar nusišypsos?” →

video_cip
Aktualijos

Jam pasisekė. Jis – trijų šimtų metų Trakų ąžuolo sūnus. Gegužės 1-osios vidurdienį jis suleido šaknis Vilniuje, Gedimino pilies papėdėje, netoli paminklo karaliui Mindaugui. Jį sodino ir laistė žymūs žmonės, linkėdami augti ir žaliuoti mažiausiai 600 metų. Nes tiek metų prabėgo nuo pergalingo Žalgirio mūšio, apie kurio reikšmę Lietuvai, Europai taip pat buvo pasakyta prasmingų žodžių. Kaip visada, subtiliai ir nepakartojamai kalbėjo poetas Justinas Marcinkevičius, įžvalgus buvo europarlamentaras Vytautas Landsbergis, nuoširdi ir šilta partizanų vado generolo Adolfo Ramanausko-Vanago dukra Seimo narė Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė. Poetiškų žodžių apie tėvynę Lietuvą girdėjome iš aktoriaus Tomo Vaisietos lūpų. Renginiui vadovavo Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis, daug durų pravėręs, daug raštų parašęs, skambinęs ir raginęs, kad būtų leista šioje istorinėje vietoje iškasti duobutę trijų šimtų metų Trakų ąžuolo sūnui, kad įvyktų šventė, skirta Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms.

Videostudija “SLAPTAI” skelbia beveik pusvalandį trunkantį videoreportažą.

Continue reading „Gedimino pilies papėdėje, netoli paminklo karaliui Mindaugui” →

az_1
Aktualijos

Jam pasisekė. Jis – trijų šimtų metų Trakų ąžuolo sūnus. Gegužės 1-osios vidurdienį jis suleido šaknis Vilniuje, Gedimino pilies papėdėje, netoli paminklo karaliui Mindaugui. Jį sodino ir laistė žymūs žmonės, linkėdami augti ir žaliuoti mažiausiai 600 metų. Nes tiek metų prabėgo nuo pergalingo Žalgirio mūšio, apie kurio reikšmę Lietuvai, Europai taip pat buvo pasakyta prasmingų žodžių. Kaip visada, subtiliai ir nepakartojamai kalbėjo poetas Justinas Marcinkevičius, įžvalgus buvo europarlamentaras Vytautas Landsbergis, nuoširdi ir šilta partizanų vado generolo Adolfo Ramanausko-Vanago dukra Seimo narė Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė ir kiti kalbėjusieji. Poetiškų žodžių apie tėvynę Lietuvą girdėjome iš aktoriaus Tomo Vaisietos lūpų. Renginiui vadovavo Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis, daug durų pravėręs, daug raštų parašęs, skambinęs ir raginęs, kad būtų leista šioje istorinėje vietoje iškasti duobutę trijų šimtų metų Trakų ąžuolo sūnui, kad įvyktų šventė, skirta Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms.

Continue reading „Stiprybės jam, o šalia jo ir mums!” →

marcink_1
Aktualijos

Kovo 16 d. Mokslų akademijos salėje įvyko pagrindinis minėjimas (jų buvo ne vienas), skirtas poeto Justino Marcinkevičiaus 80-mečiui. Jubiliatas įėjo į pagarbiai atsistojusių ir jam plojančių žmonių pilnutėlę salę. Tą pačią salę, kurioje 1988 m. birželio 3 d. pašauktas jis išėjo į “paskutinį XX a. lietuvių sukilimą, į Sąjūdį, ir nesislapstydamas atsistojo pirmose jo gretose”.

Tą vakarą pirmas apie tai kalbėjo sąmojingai vakarui vadovavęs literatūros kritikas Valentinas Sventickas. Jis sakė, kad nėra reikalo susirinkusiems vardinti nei poeto kūrinių, nei titulų, nes jo vardas jau senokai tapo titulu, kuris žinomas visiems, o priklauso vienam. Justino Marcinkevičiaus kūryba buvo nelaisvos visuomenės Laisvė. Poetas turi Dievo dovaną gražiai ir laiku ištarti žmonių laukiamus žodžius. V.Sventickas Justiną Marcinkevičių pavadino išminčiumi.

Continue reading „Poetas, išmokęs mus tarti Lietuvos vardą” →